Administracinė byla Nr. A-1846-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03915-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-04718-e (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK tenkinti prašymą leidimui laikyti (nešiotis) ginklus arba įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą leidimui laikyti (nešiotis) ginklus iš naujo.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 31 d. Vilniaus AVPK priėmė sprendimą neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje I-3245-171/2017 buvo panaikintas, o Vilniaus AVPK įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovas 2017 m. lapkričio 10 d. priėmė Sprendimą iš esmės analogiškais motyvais, nepateikdamas naujų faktinių aplinkybių.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, ta aplinkybė, kad praeityje asmuo yra baustas administracine ar baudžiamąja tvarka, negali būti vienintelis pagrindas taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Atsakovas Sprendimo priėmimo pagrindu nurodė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, tačiau Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad nuo paskutinės nusikalstamos veikos praėjo daugiau nei 6 metai, per tą laiką jis vieną kartą buvo baustas administracine tvarka, nurodė, jog studijuoja, dirba, turi šeimą, todėl gali būti vertinamas teigiamai, tačiau Sprendime šios aplinkybės nebuvo įvertintos.

5.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiek atsakovo 2017 m. kovo 31 d. sprendimas, tiek Sprendimas yra grindžiami tik duomenimis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo (toliau – ir Registras), ir pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje I-3245-171/2017 pripažinta, kad 2017 m. kovo 31 d. sprendimas, grindžiamas tik Registro duomenimis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, todėl, pareiškėjo teigimu, ir nagrinėjamoje byloje Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų.

6.       Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK 2017 m. kovo 3 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimų laikyti (nešiotis) ginklus. Vadovaujantis 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) buvo atlikti patikrinimai. Atlikus patikrinimus buvo priimtas 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 17-1L-10-01351-O, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas apskundė priimtą sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Vilniaus AVPK 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 17-1L-10-01351-O ir įpareigojo Vilniaus AVPK išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymą iš naujo, pakartotinai buvo atlikti teisės aktų numatyti patikrinimai. Jų metu nustatyta, kad 2005 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-01821-05 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, tačiau buvo nutrauktas. 2008 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-00666-08 pagal BK 170 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. 2010 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-00325-10 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, dėl šios veikos 2011 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (veika perkvalifikuota iš 138 straipsnio 1 dalies) ir 284 straipsnio 1 dalį (Vilniaus apygardos teismas veiką perkvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį). 2010 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-01453-10 pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, vėliau buvo nutrauktas. 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-01620-10 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu. 2011 m. balandžio 20 d. užfiksuotas pranešimas, kad pareiškėjas yra vienas iš įtariamųjų, kurie padarė neteisėtas veikas. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo atlikta pareiškėjo namuose krata, per ją buvo rasti ir paimti neteisėtai laikomi įvairūs šaudmenys bei sprogmenys, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. išteisinamuoju nuosprendžiu pareiškėjas buvo išteisintas. 2014 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas viešoje vietoje gėrė alkoholinį gėrimą, todėl jam buvo surašytas protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo.

9.       Atsakovas teigė, kad jo nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui taip, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, dėl to buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

11.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo AVPK 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 17-IL-10-04718-e, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui.

12.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad byloje nustatyti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, todėl jis atitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintoje teisės normoje nurodytus duomenis, su kuriais yra siejamas leidimo įsigyti ir turėti ginklus neišdavimas.

13.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Pareiškėjo pateikta teigiama charakteristika nepaneigė policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

14.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nustatyta pakankamai aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui sistemingai buvo pareiškiami įtarimai baudžiamosiose bylose ir nors tam tikrais atvejais jie būdavo nutraukiami, tačiau tai nepaneigia fakto, kad būdavo fiksuojami tam tikri duomenys ikiteisminiams tyrimams pradėti.

15.       Teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į teismų praktiką, nors teistumas išnykęs baudžiamosios justicijos prasme, šis faktas išlieka svarbus vertinant asmenį Įstatymo prasme.

16.       Teismas konstatavo, kad visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos Sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Duomenys Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi rašytinius įrodymus, pateiktus byloje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju jų buvo pakankamai teisėtam Sprendimui priimti.

III.

17.       Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą, panaikinti Sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą patenkinti prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. 

18.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir nurodo, kad vien tik praeities nuobaudomis grindžiamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. 

19.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, taip pat ir ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatas.

20.       Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21.       Šios bylos esminis ginčo dalykas – atsakovo Vilniaus AVPK 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui V. S., vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, neišduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas.

22.       Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, nes nustatė, jog atsakovas teisingai, įvertinęs turimus duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui.

23.       Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas, nes nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, šiuo metu pareiškėjas yra charakterizuojamas tinkamai, yra matematikos mokslų daktaras, yra vedęs, turi sūnų, todėl jis negali būti toliau vertinamas pagal praeityje padarytas nuskalstamas veikas.

24.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta: 1) 2005 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kuris buvo nutrauktas (kai įtariamasis ir nukentėjusysis susitaiko); 2) 2008 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (nesurinkta pakankamai duomenų apie įtariamojo kaltę); 3) 2010 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, buvo užfiksuotos tokios aplinkybės: sulaikyti du jaunuoliai, šalia kurių buvo rasti du paketai, kurių viduje buvo rasti dūmų užtaisai „DSB-100“ (3 vnt.), sprogstamieji užtaisai „SIP-7“ (3 vnt.), dujų balionėlis bei specialios odinės muštynėms pritaikytos pirštinės; vienas iš pristatytų asmenų, įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, buvo pareiškėjas; ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (nesurinkta pakankamai duomenų apie įtariamojo kaltę); 4)  Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikos padarymo metu pareiškėjui buvo nustatytas 1,39 promilių girtumas), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams; Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. pakeitė pirmosios instancijos nuosprendį – pareiškėjo veika buvo perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį, jam buvo paskirtas 40 parų areštas, subendrinus bausmes, galutinė bausmė paskirta 1 metai laisvės atėmimo; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista; 5) 2011 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį; nustatyta, kad 2011 m. spalio 7 d. apie 1.00 val. Vilniuje, Vingrių g. 17, prie baro, grupės vaikinų buvo sumuštas asmuo; dėl šio įvykio buvo priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti (nesurinkta pakankamai duomenų apie įtariamojo kaltę); 6) 2013 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2014 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu pareiškėjui buvo nustatytas 3,22 promilių girtumas), jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams; 7) Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo išteisintas, pripažįstant, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje rasti šaudmenys baudžiamosios atsakomybės prasme nėra pavojingi visuomenės saugumui ir negali būti pripažinti BK 253 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos dalyku. 

25.       Iš byloje pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad pagal Vilniaus AVPK 2017 m. lapkričio 9 d. pažymą „Apie įvykius, kuriuose dalyvavo fizinis asmuo“ (b. l. 28–30) pareiškėjas buvo pristatomas į policijos įstaigą dėl įvairių įvykių (pvz., važiavimas be bilieto, muštynės).

26.       Pažymėtina, kad šios nutarties 24 punkte nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas, pareiškėjas neginčija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas probacijos laikotarpiu (2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į probuojamųjų asmens duomenų registrą) buvo linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus – 2014 m. rugpjūčio 30 d. vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje ir buvo už tai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 straipsnio 1 dalį.

27.       Dėl nurodytų faktinių aplinkybių aktualumo, sprendžiant pareiškėjo pateiktą atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog paskutinė baudžiamoji veika buvo atlikta prieš daugiau nei 6 metus, o administracinis teisės pažeidimas – prieš daugiau nei 3 metus, tačiau Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 m. balandžio 15 d. nutartį, t. y. prieš 3 metus iki pareiškėjo pateikto prašymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pripažino, jog pareiškėjas linkęs pažeisti viešąją tvarką, daryti nusikaltimus žmogaus sveikatai.

28.       Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant duomenis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, buvo pažymėta, kad nuo paskutinio pažeidimo padarymo dar nėra praėję 10 metų, todėl negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme (žr. 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018), bylose taip pat buvo vertinami dar senesni duomenys (žr. 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2018; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

29.       Teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

30.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018). 

31.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę.

32.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė ne tik administracinį teisės pažeidimą (vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje) ir nusikalstamas veikas (nesunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimas), bet buvo įtariamas kitų nusikalstamų veikų (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) padarymu, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Nors pareiškėjas, kai kuriais atvejais buvo tik įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, tačiau taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo nurodytų veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo būtinybę. Aplinkybės, jog pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį, pažeidinėjo viešąją tvarką (vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje), charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi, vertindamas panašias situacijas ir kitose bylose, kuriose buvo ginčijamas leidimų ginklams neišdavimas / panaikinimas (žr., pvz., procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1134/2014, Nr. A143-328/2014, Nr. A‑1091‑575/2017).

34.       Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos nustatytos aplinkybės tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertintos „kokybiniu“ aspektu. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis turi šeimą, yra matematikos mokslų daktaras, dirba pusantro etato dvejuose universitetuose, tačiau, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų, todėl teisėjų kolegija sutinka su Sprendime nurodyta išvada, kad faktai apie pareiškėjo dalyvavimą įvykiuose, jo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, padarymo laiką, nustatytą girtumą, teistumų faktą, t. y. vertinant kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir, nepaisant taikytų įstatymų numatytų sankcijų už nusikalstamų veikų padarymą, linkusį daryti teisės pažeidimus.

35.       Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatyta aplinkybe, kad policija turi duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų.

36.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). 

37.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

38.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes nagrinėjamu atveju nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą dėl to, kad jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

40.       Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

41.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).

42.       Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi ir suprantami atsakovo Sprendimo argumentai, dėl šių argumentų pareiškėjas padavė skundą, kuris buvo išnagrinėtas šioje byloje.  

43.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimų, šių motyvų nepripažįsta pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, taip pat ir įrodymus, t. y. sprendimas atitinka tiek ABTĮ 86 straipsnio, tiek ir ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus.

44.       Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nurodo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 ir 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014) ir dėl to pažeidė ABTĮ 15 straipsnio 1 ir 3 dalis.

45.       ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 3 d.).

46.       Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

47.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

48.       Atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir iškeltų reikalavimų kontekste.

49.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 ir 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 nustatytas faktines aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant kitų asmenų prašymus išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybės, kurios yra reikšmingos sprendžiant tokio pat pobūdžio pareiškėjo prašymą, darytina išvada, jog jos nėra tapačios. Be to, tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, vertindami turimus duomenis apie pareiškėją, dėl kurių nustatyta, kad pareiškėjui negali būti suteikta teisė įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir šaudmenų, aiškindami ir taikydami Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, būtent rėmėsi minėtose nutartyse pateiktais išaiškinimais.

50.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

51.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                        Stasys Gagys

        Dalia Višinskienė