Administracinė byla Nr. I-3841-739/2019
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00052-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.5; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 25 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Panevėžio AVPK), 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 2–3) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d., ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 16 d. jis buvo laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė) ir buvo pažeidžiamos jo teisės. Jis buvo laikomas kamerose Nr. 4 ir Nr. 5, su juo buvo laikomi 4–5 asmenys ir buvo pažeista gyvenamojo ploto norma, nes vienam asmeniui teko ne daugiau kaip 3 kv. m. Ploto trūkumas jam skaudžiai atsiliepė, nes jis yra neįgalus – jam nustatytas 15 proc. darbingumo lygis ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jis turi judėjimo negalią – gali judėti tik su neįgaliojo vežimėliu. Dėl to, kad kamerų plotas buvo per mažas, jis ne visada galėdavo nusigauti iki sanitarinio mazgo nusiprausti ir atlikti gamtinius reikalus. Tokios kalinimo sąlygos kėlė didelį diskomfortą ir žemino orumą. Jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais (nors jis pats yra nerūkantis), o kadangi nebuvo įrengta atskirų rūkymui skirtų vietų, rūkantieji rūkydavo tiesiog gyvenamojoje patalpoje. Dėl to jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tai žemino ir darė žalingą poveikį sveikatai. Areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes kameros gyvenamąjį plotą nuo sanitarinio mazgo skyrė tik 1 m aukščio sienelė, tad atliekant gamtinius reikalus jį matydavo kameroje esantys asmenys, taip pat pareigūnai, stebėdami kamerą per stebėjimo langelį. Dėl to jis jausdavo gėdą, dažnai kentėdavo ir laukdavo nakties, kol bus mažiau matomas tualete. Areštinė buvo nepritaikyta laikyti asmenims su negalia. Atvykęs į areštinę, jis negalėdavo nueiti iki kameros, nes areštinė yra rūsyje ir jam nebuvo galimybių judėti su neįgaliojo vežimėliu, jis turėdavo tiesiog pilvu šliaužti iki kameros, nes nesulaukdavo pagalbos. Kamerose Nr. 4 ir Nr. 5 sanitariniame mazge nebuvo sėdimo klozeto, tik tupyklos. Dėl to jis negalėdavo normaliai atlikti gamtinių reikalų. Atsisėdęs ant grindų jis bandydavo įsitaisyti juos atlikti. Atlikęs negalėdavo savarankiškai atsistoti, prašydavo pagalbos, tačiau kiti kalintys asmenys daugiau šaipydavosi nei padėdavo, pareigūnai irgi nepadėdavo, motyvuodami, kad tai ne jų darbas. Jis negalėdavo pasinaudoti teise išsimaudyti duše, nes dušo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems ir jis į jas negalėdavo nueiti. Jis negalėdavo pasinaudoti teise 1 val. pabūti lauke, nes negalėdavo nueiti į pasivaikščiojimo kiemelį. Jis negalėdavo pats pasiimti maisto, kurio iki lovos jam niekas neatnešdavo, tad jis dažnai nepavalgydavo. Kartais kas nors iš kalinčių asmenų atnešdavo jam maistą, tada jis pavalgęs negalėdavo išsiplauti indų, tekdavo valgyti iš nešvarių, tai žemino orumą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovės atstovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, tuo sukeldamas jam neturtinę žalą. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinę kančią, diskomfortą, fizinį skausmą. Už patirtą neturtinę žalą prašė priteisti iš atsakovės 3000 Eur žalos atlyginimą. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (1 t., b. l. 35), nurodė, kad jam, kaip neįgaliajam, netgi mažas gyvenamojo ploto pažeidimas turėjo neigiamas pasekmes, nes papildomai būdavo įrengiama dar viena lova, tuo dar labiau mažinant plotą, jam nelikdavo pakankamai vietos prie stalo pavalgyti ir prie praustuvių, taip pat tekdavo laukti, kol galės pasinaudoti tualetu, tai kėlė didelį diskomfortą. Teigė, kad jo asmens byloje (kuri visur siunčiama su juo) yra nurodyta, kad jis yra nerūkantis ir nesutinka būti vienoje patalpoje su rūkančiais. Jo ligos istorijos kortelėje taip pat yra įrašai, kad jis yra nerūkantis. Taigi, atsakovės atstovas, susipažinęs su jo asmens byla, tikrai tai matė, tačiau jis (pareiškėjas) vis tiek tai pasakydavo pareigūnams, bet šie atsakydavo, kad nėra tiek kamerų, kad būtų galima išskirstyti suimtuosius. Pareiškėjas teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. rugpjūčio 23 d., paaiškino, kad jis atvyko į Panevėžio AVPK areštinę su neįgaliojo vežimėliu, jį paliko, nes areštinė nebuvo pritaikyta judėjimui su vežimėliu, vežimėlis tikriausiai buvo laikomas sandėlyje, po areštinę vaikščiojo su ramentais, o išvažiuojant vežimėlis buvo jam atiduotas. Teigė, kad jis su ramentais gali nueiti nedidelį atstumą, iki 50 m. Jis negalėjo išsimaudyti po dušu, nes dušas nepritaikytas neįgaliesiems. Jis atsisakydavo eiti pasivaikščioti, nes jam sunku 1 val. išbūti stovint. Buvo sunku pasinaudoti tualetu, nes tualetas buvo tupimas, o jam sunku lankstyti kojas. Buvo sunku nueiti pasiimti maistą.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį, vykusį 2019 m. rugpjūčio 23 d., neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovės atstovui pranešta tinkamai (1 t., b. l. 153). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 16) ir 2019 m. liepos 16 d. rašte Nr. 50-S-12214(1.30) „Dėl papildomų paaiškinimų“ (toliau – raštas „Dėl papildomų paaiškinimų“ (1 t., b. l. 45) nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus ir prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Byla minėtame teismo posėdyje nagrinėta nedalyvaujant Panevėžio AVPK atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 11–16) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4. Pareiškėjui ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės akte. Visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, jame yra šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tam įrengti kabliukai. Pareigūnai, stebėdami kamerose esančių asmenų elgesį pro kamerų duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus jos kampus. Sanitariniai mazgai yra kamerų kampuose, todėl ten būnantis asmuo negali būti stebimas. Areštinės darbuotojai neturėjo duomenų, ar pareiškėjas buvo rūkantis, ar ne, ir negavo jo prašymų būti laikomam su nerūkančiais. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų paaiškinimų“ (1 t., b. l. 45–46) nurodė, kad pareiškėjas į areštinę nebuvo pristatytas neįgaliojo vežimėlyje. Areštinė neturėjo pareiškėjo ligos istorijos, asmens bylos, nes pareiškėjo asmens byla vyksta kartu su asmeniu, todėl šiuos dokumentus turi kalinimo įstaiga, kurioje pareiškėjas atlieka bausmę. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime ir rašte „Dėl papildomų paaiškinimų“ nurodė, kad nėra duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas neturtinės žalos nekonkretizavo, nepagrindė įrodymais. Panevėžio AVPK negavo skundų iš pareiškėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų ar sutrikusios sveikatos. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Teigė, kad prašoma priteisti neturtinė žala per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.
Pareiškėjas ir atsakovės atstovas į teismo posėdį 2019 m. spalio 25 d. neatvyko. Vadovaujantis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (2 t., b. l. 6).
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų (neveikimo), teigdamas, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir nebuvo atsižvelgiama į jo neįgalumą.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Atsakovės atstovo atsiliepimo (1 t., b. l. 12–13), Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto (toliau – Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas) 2019 m. kovo 20 d. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 21), asmens kortelės išrašo (1 t., b. l. 24–27), asmens paskirstymo į kameras išrašo (1 t., b. l. 28) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje jo nurodytu laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d., ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 16 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Bylos duomenimis, pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę ir 2017 m. vasario 6 d., ir 2017 m. kovo 13 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo atvežamas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), kurioje atliko laisvės atėmimo bausmę, t. y. pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Pravieniškių PN-AK į Panevėžio AVPK per Šiaulių tardymo izoliatorių, tokiu būdu: pirmąjį kartą pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių tardymo izoliatorių išvyko 2017 m. vasario 2 d., iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK išvyko 2017 m. vasario 6 d., o antrąjį kartą pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių tardymo izoliatorių išvyko 2017 m. kovo 9 d., iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK išvyko 2017 m. kovo 13 d. (1 t., b. l. 145–147, 170, 175, 177, 180–200).
Būdamas areštinėje, pareiškėjas turėjo suimtojo statusą (1 t., b. l. 13, 19).
Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį neįgalusis yra asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo 15 procentų darbingumo lygį (1 t., b. l. 6, 115, 140, 143) specialųjį nuolatinės slaugos poreikį (1 t., b. l. 5), specialųjį nuolatinės priežiūros (slaugos) poreikį (1 t., b. l. 144), specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį (1 t., b. l. 5, 144). Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo neįgalus.
Pareiškėjas skundėsi, kad laikymo Panevėžio AVPK sąlygos buvo nepritaikytos judėjimui su neįgaliojo vežimėliu, todėl jis negalėjo judėti su neįgaliojo vežimėliu ir patyrė nepatogumus, sukėlusius jam neturtinę žalą.
Nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis gali judėti tik su neįgaliojo vežimėliu (1 t., b. l. 2) bei kad į Panevėžio AVPK jis konvojuotas su neįgaliojo vežimėliu, tačiau dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinė nepritaikyta judėjimui su neįgaliojo vežimėliu, jis negalėjo vežimėliu naudotis, o vežimėlis turbūt buvo laikomas areštinės sandėlyje bei išvažiuojant pareiškėjui atiduotas (2019 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 6 min. 30 sek. – 8 min. 20 sek.; 10 min. 37 sek. – 11 min. 19 sek.; 23 min. 15–43 sek.). Toliau nurodyti bylos duomenys paneigia šiuos pareiškėjo teiginius, kad jis galėjo judėti tik su neįgaliojo vežimėliu ir į Panevėžio AVPK atvyko su neįgaliojo vežimėliu. Iš bylos duomenų (1 t., b. l. 200, 195–198) nustatyta, kad pareiškėjas ir 2017 m. vasario 2 d., ir 2017 m. kovo 9 d. iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių tardymo izoliatorių išvyko su ramentais, o ne su neįgaliojo vežimėliu(1 t., b. l. 200). Bylos duomenimis (1 t., b. l. 170, 177), pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK buvo konvojuotas su ramentais. Atsakovės atstovas rašte teismui „Dėl papildomų paaiškinimų“ paneigė, kad pareiškėjas į areštinę buvo pristatytas neįgaliojo vežimėlyje (1 t., b. l. 45). Pareiškėjo medicininėje kortelėje, kurią teismui pateikė Panevėžio AVPK, yra nurodyta, kad pareiškėjas vaikšto su ramentais, nusiskundimų sveikata neturi ir areštinėje būti gali (1 t., b. l. 27). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo judėti tik su neįgaliojo vežimėliu (1 t., b. l. 15). Laisvės atėmimo vietų ligoninės (kurioje pareiškėjas buvo jau po ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. lapkričio mėn.) epikrizėje yra nurodyta, kad pareiškėjas juda neįgaliojo vežimėliu, nedidelį atstumą pajuda su alkūninių ramentų pagalba (1 t., b. l. 36, 167). Tos pačios ligoninės 2017 m. lapkričio 6 d. medicininiame pažymėjime yra nurodyta, kad pareiškėjas juda neįgaliojo vežimėliu, trumpą atstumą gali nueiti ir su alkūninių ramentų pagalba (1 t., b. l. 51), 2017 m. birželio 16 d. medicininiame pažymėjime yra nurodyta, kad pareiškėjas vaikšto alkūninių ramentų pagalba (1 t., b. l. 75).
Pareiškėjas teismui pateikė Pravieniškių PN-AK atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateiktą Regionų apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3684-422/2019, kuriame yra nurodyta, kad pareiškėjas turi neįgaliojo vežimėlį (1 t., b. l. 37, 169). Šis dokumentas, pareiškėjo teigimu, parodo jo sveikatos būklę ir jo judėjimą (1 t., b. l. 166). Nors šiame Pravieniškių PN-AK atsiliepime ir yra nurodyta, kad pareiškėjas būdamas Pravieniškių PN-AK turėjo neįgaliojo vežimėlį, ir iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtoje byloje nagrinėtas pareiškėjo skundas dėl laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (t. y. minėtoje byloje nagrinėtas laikotarpis ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis iš dalies sutampa), o į Panevėžio AVPK areštinę pareiškėjas, kaip jau rašyta, buvo išvežamas iš Pravieniškių PN-AK, tai neįrodo tos aplinkybės, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK buvo konvojuojamas su neįgaliojo vežimėliu. Tai patvirtina tik tą aplinkybę, kad pareiškėjas tomis dienomis, kai būdavo išvežamas į Panevėžio AVPK areštinę, turėjo neįgaliojo vežimėlį Pravieniškių PN-AK teritorijoje, gyvenamojoje ar kitoje patalpoje.
Pareiškėjas teismui taip pat pateikė Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. N1-171-457/2017, kurioje yra nurodyta, kad pareiškėjas juda tik vežimėlio pagalba (1 t., b. l. 168). Šis dokumentas, pareiškėjo teigimu, taip pat parodo jo sveikatos būklę ir jo judėjimą (1 t., b. l. 166). Šis dokumentas taip pat neįrodo aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK judėjo tik neįgaliojo vežimėlyje.
Prieš tai aptartos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo priverstas judėti be neįgaliojo vežimėlio ir dėl to patyrė nepatogumus bei neturtinę žalą.
Pareiškėjas skundėsi tuo, kad jis negalėdavo pats pasiimti maisto, kurio iki lovos jam niekas neatnešdavo, tad jis dažnai nepavalgydavo, o kai kitas kalintis asmuo atnešdavo, jis pavalgęs negalėdavo išsiplauti indų ir po to tekdavo valgyti iš nešvarių indų, kad kamerose sanitariniame mazge nebuvo sėdimo klozeto, tik tupyklos, dėl to jis negalėdavo normaliai atlikti gamtinių reikalų, nes jam buvo sunku atsitūpti ir po to atsistoti; jis negalėdavo pasinaudoti teise išsimaudyti duše, nes dušo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems ir jis į jas negalėdavo nueiti (1 t., b. l. 3).
Pareiškėjas neteigia, kad jis negalėjo pavalgyti savarankiškai, t. y. kad jam valgant buvo reikalinga kito asmens pagalba. Jis skundžiasi tuo, kad jis negalėdavo prieiti pasiimti maisto, maisto iki lovos jam neatnešdavo. Taisyklių 59 punktas numato, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą. Atsakovės atstovas teismui pateiktuose dokumentuose nepatvirtino, jog Panevėžio AVPK darbuotojas pareiškėjui paduodavo maistą, todėl daroma išvada, kad pareiškėjas turėjo nepatogumų dėl to, kad pats negalėjo pasiimti maisto.
Tačiau atmetamas pareiškėjo skundo argumentas, kad jis turėjo valgyti iš nešvarių indų, nes pavalgęs negalėjo jų išsiplauti, kadangi bylos duomenimis, areštinėje laikomiems asmenims maistas yra patiekiamas areštinės induose, kurie po pavalgymo yra surenkami, todėl areštinėje laikomiems asmenims nereikia jokių indų plauti kameroje (1 t., b. l. 19).
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad kamerose sanitariniame mazge įrengtas „Genujos“ tipo klozetas (1 t., b. l. 14), o Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad kameros sanitariniame mazge įrengtas „Genujos“ tipo klozetas“, ir nurodė, kad visiems asmenims, turintiems judėjimo negalią, esant prašymams, bet kuriuo metu yra sudaromos sąlygos pasinaudoti sėdimu klozetu, kuris yra areštinės posto teritorijoje (1 t., b. l. 19). Teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kameroje sanitariniame mazge nebuvo sėdimo unitazo, o buvo tupimas klozetas. Nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kuri galiojo ir ginčo laikotarpiu, nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas, matydamas, jog pareiškėjas vaikšto su ramentais, turėjo užtikrinti, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti tualetu, atitinkančiu jo sveikatos būklę. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti bent jau minėtu sėdimu unitazu, įrengtu areštinės posto teritorijoje.
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iki 2017 m. balandžio 3 d., t. y. ginčo laikotarpiu, galiojusių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) 7.12 punktas nustatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad Policijos areštinių ir sulaikymo patalpų registre nėra pažymėta, kad pareiškėjas pasinaudojo teise nusiprausti po šiltu dušu, vadinasi, pareiškėjas šia teise pasinaudoti atsisakė (1 t., b. l. 17). Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis neidavo praustis į dušą dėl to, kad iš pareigūnų sužinojo, kad dušo patalpa nepritaikyta neįgaliesiems (2019 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 11 min. 33 sek. – 13 min. 30 sek.). Atsakovės atstovas teismui pateiktuose dokumentuose nenurodė, ar dušas buvo pritaikytas neįgaliesiems.
Nors atsakovės atstovo teigimu, jis neturėjo pareiškėjo ligos istorijos, asmens bylos, nes pareiškėjo asmens byla vyksta kartu su asmeniu, todėl šiuos dokumentus turi kalinimo įstaiga, kurioje pareiškėjas šiuo metu atlieka bausmę (1 t., b. l. 45), tad galimai atsakovės atstovui nebuvo žinomi duomenys apie pareiškėjo neįgalumą, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas matydamas, kad pareiškėjas vaikšto su ramentais, jeigu būtų buvęs atidus ir rūpestingas, turėjo imtis priemonių sudaryti pareiškėjui kalinimo sąlygas, atitinkančias jo sveikatos būklę.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo sudarytos jo sveikatos būklę atitinkančios gyvenamosios sąlygos, tai yra pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu, išsimaudyti duše, nebuvo suteikta pagalba pasiimant maistą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis negalėdavo pasinaudoti teise 1 val. pabūti lauke, nes negalėjo nueiti į pasivaikščiojimo kiemelį (1 t., b. l. 3).
Taisyklių 7.10 punktas nustatė, kad policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Taisyklių 54 punktas nustatė, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą; pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis atsisakydavo eiti pasivaikščioti, kadangi negalėjo išbūti tiek laiko, kiek trunka pasivaikščiojimas, t. y. 1 val. (2019 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 13 min. 29–57 sek.). Tad pareiškėjas neginčija to, kad jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, tačiau jis ja nepasinaudojo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į areštinę su ramentais, o ne su vežimėliu (1 t., b. l. 170, 177, 200, 195–198), tad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad jis atvažiavo į areštinę su vežimėliu, kuris buvo laikomas areštinės sandėlyje. Be to, pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis areštinėje judėjo su ramentais (2019 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 6 min. 30 sek. – 8 min. 20 sek.; 10 min. 37 sek. – 11 min. 19 sek.). Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo pasivaikščioti ar pabūti gryname ore. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, kad jis negalėjo pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose Nr. 4 ir Nr. 5 buvo pažeista gyvenamojo ploto norma – vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m ploto; ploto trūkumas jam skaudžiai atsiliepė, nes jis turi judėjimo negalią ir gali judėti tik su neįgaliojo vežimėliu; dėl per mažo ploto jis ne visada galėdavo kameroje nusigauti iki sanitarinio mazgo (1 t., b. l. 2).
Policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą iki 2017 m. balandžio 3 d., t. y. ginčo laikotarpiu, reglamentavo Taisyklės, kurių 80 punktas nustatė, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Atsakovės atstovas atsiliepime (1 t., b. l. 12–13), asmens paskirstymo į kameras išraše (1 t., b. l. 28), atsiliepimo priede – Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 21) pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4. Tuo tarpu pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 5. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime ir Panevėžio AVPK darbuotojo tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis. Todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4.
Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime (1 t., b. l. 12–13), asmens paskirstymo į kameras išraše (1 t., b. l. 28), Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 21) esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, iš pradžių su dviem asmenimis, po to su vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko iš pradžių 10,04 kv. m, o po to 6,70 kv. m ploto (21,38 – 1,29 = 20,09 / 3 = 10,04; 21,38 – 1,29 = 20,09 / 2 = 6,70); nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 14 d. 10.02 val. kameroje Nr. 4, kurios plotas 20,29 kv. m, su trimis asmenimis, todėl pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto (20,29 – 1,32 = 18,97 / 4 = 4,74); nuo 2017 m. kovo 14 d. 10.02 val. iki 2017 m. kovo 16 d. toje pačioje kameroje Nr. 4 su dviem asmenimis, todėl pareiškėjui teko 6,32 kv. m ploto (20,29 – 1,32 = 18,97 / 3 = 6,32)
Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kuris kameroje Nr. 2 yra 1,29 kv. m (1,01 x 2,28 = 1,29), kameroje Nr. 4 – 1,32 kv. m ploto (b. l. 18), baldų užimamas plotas neišskaičiuotas. Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai jam tekęs plotas buvo 4,74 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomas iš viso 2 paras (nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 14 d.).
Minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-442/2015). Atsižvelgiant į tai, jog pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 2 paras, daroma išvada, kad atsakovės atstovas pažeidė Taisyklių 80 punkto reikalavimus ir pripažintina, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018). Taigi baldų užimamas kalinimo patalpos (kameros) plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo lygį bei pažeidimo mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, kameros Nr. 13 (kurioje pažeistas minimalaus ploto reikalavimas) plotas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 8,85 kv. m, baldai užėmė 2,68 kv. m. ploto; kameros Nr. 4 (kurioje pažeistas minimalaus ploto reikalavimas) plotas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 18,97 kv. m, baldai užėmė 8,23 kv. m ploto (b. l. 18), t. y. baldai užėmė nemažą dalį kameros ploto.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais, (nors jis yra nerūkantis), o kadangi nebuvo įrengta atskirų rūkymui skirtų vietų, rūkantieji rūkydavo gyvenamojoje patalpoje, dėl to jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (1 t., b. l. 2); atsikirtime nurodė, kad atsakovės atstovas, susipažinęs su jo asmens byla, tikrai turėjo matyti iš jo asmens bylos, kad jis yra nerūkantis ir nesutinka būti vienoje patalpoje su rūkančiais, nes jo asmens byla yra visur siunčiama su juo ir joje yra parašyta ši informacija, tačiau jis (pareiškėjas) vis tiek tai pasakydavo pareigūnams, bet šie atsakydavo, kad nėra tiek kamerų, kad būtų galima išskirstyti suimtuosius (1 t., b. l. 35).
Higienos normos HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos V skyrius reglamentuoja policijos areštinėje laikomų asmenų paskirstymą, o šio skyriaus 23.4 papunktis numato, kad rūkantys asmenys į policijos areštinės kameras uždaromi atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad teisės aktų nustatytos tvarkos areštinėje griežtai laikomasi (1 t., b. l. 13). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad areštinės darbuotojai neturėjo duomenų apie tai, ar pareiškėjas buvo rūkantis, ar nerūkantis, ir negavo pareiškėjo prašymų būti laikomam su nerūkančiais asmenimis (1 t., b. l. 13), o rašte „Dėl papildomų paaiškinimų“ nurodė, kad jis neturėjo pareiškėjo ligos istorijos, asmens bylos, nes pareiškėjo asmens byla vyksta kartu su asmeniu, todėl šiuos dokumentus turi kalinimo įstaiga, kurioje pareiškėjas šiuo metu atlieka bausmę (1 t., b. l. 45). Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime patvirtino, kad paskirstant asmenis į kameras, visada yra atsižvelgiama į asmenų pageidavimą būti kartu su nerūkančiais. Nurodė, kad pareiškėjo prašymų būti kameroje su nerūkančiais areštinėje nebuvo užregistruota (1 t., b. l. 19).
Teismas, nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo ir Panevėžio AVPK darbuotojo nurodytų duomenų teisingumu, jog areštinėje buvo laikomasi minėtų teisės normų reikalavimų. Todėl teismas sprendžia, kad areštinėje buvo jų laikomasi ir atsakovės atstovas būtų atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių, jeigu pareiškėjas būtų jį pareiškęs areštinės pareigūnams. Teismas taip pat nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, kad pareiškėjo asmens byla (kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo informacija apie jo nerūkymą) buvo įkalinimo įstaigoje, kurioje pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, o ne Panevėžio AVPK. Paminėti atsakovės atstovo, Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiojo specialisto paaiškinimai paneigia pareiškėjo teiginį, kad pareiškėjas sakydavo areštinės pareigūnams, kad jis yra nerūkantis ir prašydavo laikyti jį atskirai nuo rūkančių tačiau areštinės pareigūnai neatsižvelgė į šį jo prašymą. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją rašytiniu prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, jog kiti kartu su juo laikomi asmenys rūko kameroje, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) analizuojamu aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes kameros gyvenamąjį plotą nuo sanitarinio mazgo skyrė tik 1 m aukščio sienelė, tad atliekant gamtinius reikalus jį matydavo kameroje esantys asmenys, taip pat pareigūnai, stebėdami kamerą per stebėjimo langelį (1 t., b. l. 2).
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Tai nurodė ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas, 2017 m. sausio 30 d. atlikęs patikrinimą Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 4 (kurioje vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) (1 t., b. l. 29). Higienos normos HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 20 punktas numatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti, be kita ko, unitazas.
Atsakovės atstovas atsiliepime (1 t., b. l. 14) ir Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 19) nurodė, kad visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge įrengtas klozetas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas, jo atitvėrimas 120–130 cm sienele yra laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į EŽTT išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime ir Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (1 t., b. l. 14, 22). Tačiau iš šio tarnybinio pranešimo duomenų nustatyta, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, jie sanitarinius mazgus turi užsidengti patys iš jiems išduodamų arba savo turimų paklodžių ar kitų audeklų (1 t., b. l. 23). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tualetą atskiriantis audeklas nelaikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2136-525/2019, 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kameroje buvo laikomas ne vienas (b. l. 12–13, 21, 28), ir į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, t. y. 8 paras.
Pareiškėjas nors ir teigė, kad jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė pareigūnai pro stebėjimo langelį (1 t., b. l. 2), tačiau nedetalizavo konkrečių atvejų, kada jį matė pareigūnai, ir netvirtino, kad jis specialiai pareigūnų buvo stebimas sanitariniame mazge. Bylos duomenimis, areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį (1 t., b. l. 14). Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis, pareigūnai pro kameros duryse esantį langelį mato beveik visą kamerą, nemato tik jos kampų, kurie yra prie durų dešinėje ir kairėje pusėje, o sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo; pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu (1 t., b. l. 22). Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai, kad jį matė pareigūnai sanitariniame mazge, atmetami kaip nepagrįsti.
Visi kiti pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjas negalėjo areštinėje judėti su neįgaliojo vežimėliu, nes areštinė tam nebuvo pritaikyta, atmestini, kadangi byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į areštinę su ramentais, o ne su vežimėliu (1 t., b. l. 170, 177, 200, 195–198).
Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (8 dienas) nebuvo sudarytos jo sveikatos būklę atitinkančios gyvenamosios sąlygos tuo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu, išsimaudyti duše, nebuvo suteikta pagalba pasiimant maistą; nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (2 paras) areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą – jam laikotarpiu 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 14 d. teko 4,74 kv. m ploto (trūko 0,26 kv. m ploto); nustatyta, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (8 paras), buvo laikomas areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – pareiškėjui (neįgaliajam) nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu, išsimaudyti duše, nebuvo suteikta pagalba pasiimant maistą, nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumus ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis). Nustačius civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą, valstybei kyla prievolė atlyginti žalą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.
Byloje nustatyti pažeidimai truko neilgai.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Panevėžio AVPK jokių skundų dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų ar sutrikusios sveikatos negavo (1 t., b. l. 15). Pareiškėjo ginčo laikotarpio medicininėje kortelėje, kurią teismui pateikė AVPK, yra užfiksuota, kad pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturi ir areštinėje būti gali (1 t., b. l. 27).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2254-520/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-954-442/2018, 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3193-442/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas 291008610, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Dalia Pranckienė