Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-47-976/2022

                                        Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01389-2020-7

                                        Procesinio sprendimo kategorijos:  15.1.3; 1.5.3; 1.5.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal pareiškėjos administracinėn atsakomybėn patrauktos UAB „L“ atstovės advokatės Aušros Mudėnaitės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 11 d. nutarimu UAB „L“ pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, nurodytą Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 4500 Eur bauda.

2.       Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliktas galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 11 d. nutarimas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Teisės departamento Vidurio Lietuvos teisės skyriaus vedėjos ir UAB „L“ atstovės advokatės Aušros Mudėnaitės apeliaciniai skundai netenkinti.

3.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nutartimi pareiškėjos administracinėn atsakomybėn patrauktos UAB „L“ atstovės advokatės Aušros Mudėnaitės prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4.       Pareiškėja prašo panaikinti skundžiamus apylinkės teismo nutarimą ir apygardos teismo nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Arba, netenkinus šio prašymo, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismams. Pareiškėja prašyme nurodo:

4.1.                      Apylinkės ir apygardos teismas nepagrįstai taikė Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nepagrįstai pripažino UAB „L“ kalta padarius administracinį teisės nusižengimą, dėl to padarė esminius materialiosios teisės normų – Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalies, 56 straipsnio 4 dalies, statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8.5 punkto, statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 3 lentelės 3.2 punkto – pažeidimus.

4.2.                      Nagrinėjamu atveju įmonė (UAB „L“) yra nubausta už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą saugomoje teritorijoje. Vadinasi, tik esant visiems Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalies sudėties požymiams, yra pagrindas konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas. Sprendžiant asmens kaltės klausimą būtina nustatyti, kad: 1) asmuo vykdė naujo statinio statybos darbus; 2) asmuo pastatė neypatingąjį statinį; 3) statyba buvo savavališka, t. y. kad statybai vykdyti buvo privalomas statybą leidžiantis dokumentas ir kad ji buvo vykdyta neturint statybą leidžiančio dokumento; 4) statinys pastatytas saugomoje teritorijoje.

4.3.                      Visų pirma, teismai nepagrįstai kvalifikavo statybos darbus kaip naujo statinio statybą. Šios teismų išvados nepagrįstos teisės normomis ir padarytos nukrypstant nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pažymėtina, kad, remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, „naujo statinio statyba – statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį“. Tam, kad būtų galima pripažinti esant naujo statinio statybą, būtina konstatuoti statybos darbų vykdymą neužimtame žemės paviršiaus plote arba sugriuvusio, sunaikinto, nugriauto statinio statybos darbų vykdymą. Pagal Statybos įstatymą detalizuojantį statybos techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, „statinys laikomas nugriautu, jei išardytos visos jo konstrukcijos (išskyrus likusias giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi). <...> Statinio dalių griovimo darbai, atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, nelaikomi statinio griovimu“ (8.5 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad naujo statinio statybos darbai yra vykdomi siekiant sukurti naują statinį (iki tol neegzistavusį arba vietoj visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto pastatant kitą) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-201-695/2018, 3K-3-224-1075/2018).

4.4.                      Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčo statinys – atraminė sienelė iš tiesų egzistavo iki statybos darbų vykdymo ir jos remontas buvo būtinas dėl avarinės sienelės būklės, tačiau nurodė, kad UAB „L“ darbų atlikimo metu egzistavo neva tik dalis sienelės ir dėl to statybos darbai laikytini nauja statyba. Pažymėtina, kad jeigu statybos darbai vykdomi dėl statinio, kuris nėra visiškai nugriautas, kurio dalis egzistavo iki statybos darbų atlikimo, tokie statybos darbai nėra nauja statyba. Byloje pateiktų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina, kad ginčo sienelės statybos (remonto) darbai nebuvo vykdomi nei ant neužimto žemės paviršiaus ploto, nei ant sugriuvusio, sunaikinto, nugriauto statinio, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo vykdomi naujos statybos darbai, kaip tai nustatyta Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje. Įmonė atliko sienelės kapitalinio remonto darbus, siekdama ne pastatyti naują statinį, o atlikti sienelės avarinės būklės šalinimo darbus. Šių remonto darbų būtinybę lėmė avarinė sienelės būklė, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai ir paties apeliacinės instancijos teismo išvados (nutarties14 punktas). Siekdama apsaugoti savo ir trečiųjų asmenų turtą, sveikatą, asmenų saugumą nuo galimos avarinės būklės sienelės griūties, įmonė atliko sienelės sustiprinimo, dalies konstrukcijų permontavimo, tinkavimo nekeičiant sienelės matmenų darbus, ir tai atitinka kapitalinio remonto, o ne naujos statybos sąvoką. Be to, Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-43-451/2021 pasisakė dėl svarbių šioje byloje atliktų sienelės statybos darbų vertinimo: „Ieškovas, kaip faktinis sienelės naudotojas, įvykdė Statybos įstatyme įtvirtintą statinio naudotojo pareigą – suremontavo statinį, nes tolesnis jo naudojimas kėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai.“

4.5.                      Antra, teismai nepagrįstai, pažeisdami statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nuostatas, priskyrė ginčo statinį neypatingiesiems statiniams. Pagal šį reglamentą, jeigu atraminės sienelės aukštis yra didesnis nei 1 metras, bet neviršija 2 metrų, ji yra priskiriama II grupės nesudėtingajam statiniui (3 lentelės 3.2 eilutė). Kai atraminė sienelė viršija 2 metrus, tuomet ji priskirtina neypatingajam arba ypatingajam statiniui. Inspekcijos surašytame protokole yra nurodyta, kad sienelės aukštis yra nuo 1,8 m iki 2,17 m, o savavališkos statybos akte (schemoje) – kad sienelės aukštis kai kuriose vietose siekia 2,12 m. Tačiau matavimai buvo atlikti klaidingai, be to, yra prieštaringi. Byloje yra pateikti įrodymai, kad sienelės aukštis aukščiausioje vietoje yra mažesnis – apie 1,7 metro (įmonės 2020 m. rugpjūčio 26 d. rašytinių paaiškinimų 7 priedas). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas 2021 m. birželio 14 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0183-21-1031, patvirtinantis, kad sienelė neviršija 2 metrų aukščio nuo žemesniojo žemės paviršiaus.

4.6.                      Trečia, teismai nepagrįstai ginčo statybos darbus vertino kaip savavališkus. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalis apibrėžia savavališką statybą kaip statinio ar jo dalies statybą neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Kadangi Inspekcija ir teismai suklydo klasifikuodami ginčo statybos darbus, buvo suklysta ir konstatuojant, kad ginčo statybos darbams atlikti reikėjo statybą leidžiančio dokumento. Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktas nenustatė pareigos gauti statybą leidžiantį dokumentą atraminės sienelės kapitaliniam remontui.

4.7.                      Nagrinėjant bylą buvo padaryti ir esminiai ANK 5 straipsnio 1 dalies, 636 straipsnio 4 dalies, 566–567 straipsnių, 569 straipsnio pažeidimai, kurie turėjo įtakos neteisėtų nutarimo ir nutarties priėmimui. Teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas dėl padaryto administracinio teisės nusižengimo grindė prieštaringais, nenuosekliais byloje pateiktais Inspekcijos įrodymais, kurie neatitinka ANK 569 straipsnio 1–3 dalyse įrodymams keliamų reikalavimų.

4.8.                      Pirma, byloje pateiktas įrodymas – Inspekcijos įmonei surašytas savavališkos statybos aktas, kuriuo rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nutarimą ir nutartį, yra prieštaringas, kadangi jo dalyje „Schema“ nurodyta, jog buvo atliekami sienelės remonto darbai, o ne naujos statybos darbai (kaip yra nurodyta protokole), o išvadose teigiama, kad pareiškėja ant senų pamatų, neturėdama statybos leidimo, laisvoje valstybinėje žemėje pastatė naują neypatingosios kategorijos atraminę sieną – sienelę. Tai rodo ne tik byloje pateikto įrodymo nepatikimumą, nenuoseklumą, bet ir pačios Inspekcijos, kuri ir inicijavo administracinio nusižengimo bylą bei surašė protokolą, pozicijos prieštaringumą ir neobjektyvų faktinių aplinkybių vertinimą.

4.9.                      Antra, byloje šalių pateikti įrodymai dėl sienelės aukščio nustatymo yra skirtingi. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ginčo sienelės aukštį (kuris yra svarbus byloje nustatant, kuriai statinio kategorijai priskirtina sienelė), išskirtinai rėmėsi Inspekcijos byloje pateiktais sienelės aukščio matavimais, savo išvadas grindė prielaidomis, nepašalino prieštaravimų tarp surinktų įrodymų nustatant sienelės aukštį ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šioje byloje yra pateikta daug įrodymų, kuriuose užfiksuoti duomenys apie sienelės aukštį yra skirtingi. Pažymėtina, kad net pačios Inspekcijos, inicijavusios administracinio nusižengimo procesą, fiksuoti duomenys apie sienelės aukštį yra nevienodi (t. y. savavališkos statybos akte ir 2020 m. vasario 25 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte).

4.10.                      Siekiant nustatyti, koks yra statinio aukštis, būtina įvertinti jo matmenis ne tik statybos darbų metu, bet ir užbaigus statybos darbus. Galutinis statinio aukštis yra tas, kuris yra užbaigus statybos darbus, o ne tas, kuris yra statybos darbų metu. Apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, kad statybos darbų užbaigimas – žemės paviršiaus sutvarkymas, laikinai atidengtų ir remontuotų požeminių statinio dalių užpylimas, žemės paviršiaus išlyginimas – yra aplinkybės, eliminuojančios poreikį atsižvelgti į sienelės matmenis, kai šie statybos darbai yra užbaigti. Darytina išvada, kad teismai, pažeidę įrodymų vertinimo procesines teisės normas, netinkamai priskyrė sienelę neypatingajam statiniui (jis yra II grupės nesudėtingasis statinys, nes jo aukštis yra mažesnis nei 2 metrai), o tai lėmė ir neteisingą įmonės veiksmų kvalifikavimą kaip neypatingojo statinio statybą. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „L“ iniciatyva atliktais statinio matavimo rezultatais nesivadovauja, kadangi jie buvo atlikti ne pažeidimo fiksavimo metu ar iškart po jo, yra nepagrįsta. Įmonės atliktos fotofiksacijos su sienelės matavimais buvo atliktos 2020 m. kovo mėn., t. y. tik šiek tiek vėliau nei Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų (2020 m. vasario 14 d.) ar Inspekcijos pareigūnų (2020 m. vasario 25 d.). Teismas nepagrindė, kodėl toks nedidelis laiko tarpas tarp įmonės matavimų ir institucijų matavimų yra pagrindas įmonės įrodymais nesivadovauti. Galiausiai iš Inspekcijos byloje pateiktų įrodymų neįmanoma objektyviai nustatyti, kaip buvo atliekami sienelės matavimai. Galimai Inspekcijos darbuotojai neteisingai atliko sienelės matavimus, nes sienelės aukštis buvo matuotas įskaičiuojant ir požeminę, laikinai remonto metu atidengtą sienelės dalį. Taigi, kaip iš tiesų Inspekcija atliko sienelės matavimus, byloje teismų nenustatyta.

4.11.                      Teismai taip pat padarė ir ANK 34 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios nuobaudų skyrimo taisykles, pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-2011). Atsižvelgiant į tai, kad pats apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymais, patvirtinančiais avarinę sienelės būklę (nutarties 14 punktas), net ir neteisingai konstatavęs įmonės veiksmuose esant Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nurodyto pažeidimo sudėtį, jis turėjo pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Įmonė, siekdama apsaugoti savo ir trečiųjų asmenų turtą, sveikatą, užtikrinti asmenų saugą, ėmėsi būtinų darbų sienelei sutvirtinti – perstatė dalį labiausiai pažeistų sienelės konstrukcijų, siekdama apsaugoti sienelę nuo aplinkos veiksnių poveikio, ją užtinkavo, t. y. atliko avarinės būklės šalinimo darbus. Įmonė savo lėšomis ir iniciatyva įvykdė Statybos įstatyme įtvirtintą statinio naudotojo pareigą – suremontavo statinį, nes tolesnis jo naudojimas kėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai (Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taigi, veikė esant būtinajam reikalingumui (ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). O apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra jokių lengvinančių aplinkybių (nutarties 24 punktas), ir paskyrė neproporcingą ir ANK 34 straipsnio 1 dalyje nustatytų baudos individualizavimo reikalavimų neatitinkančią 4500 Eur baudą.

5.       Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vidurio Lietuvos teisės skyriaus patarėja Jolanta Garmuvienė atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti. Atsiliepime į prašymą nurodo:

5.1.                      Dėl argumentų, kad teismai nepagrįstai kvalifikavo statybos darbus kaip naujo statinio statybą, o ne kaip kapitalinį remontą, pažymėtina, kad Statybos įstatyme įstatymų leidėjas įvardijo aiškias prielaidas, kurioms esant statytojas gali įgyvendinti statytojo teisę jo pageidaujamu būdu (3 straipsnio 2 dalis). Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Imperatyvi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, jos įgyvendinimas, t. y. būtina prielaida įgyvendinti statytojo teisę siekiant rekonstruoti ar remontuoti statinį – jį valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais įstatymų nustatytais pagrindais, perkelta ir į poįstatyminį teisės aktą, t. y. statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017. Nesant jokių duomenų, kad statinio – atraminės sienos, dėl kurio surašytas savavališkos statybos aktas, statyba kada nors buvo teisės aktų nustatyta tvarka užbaigta ir statinys – atraminė siena – nuosavybės ar kitokia teise įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad įvykdyti atraminės sienos statybos darbai priskirtini kapitalinio remonto darbams. Be to, pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims, nustato statybos techninis reglamentas STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 6229 (toliau – STR 1.01.08:2002), jo 10 punkte nustatyta, kad statinio kapitalinio remonto atveju statinio laikančiosios konstrukcijos ne perstatomos ar įrengiamos naujos, kitokios kokybės ir kitokią funkciją atliekančios, bet pertvarkomos, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio, skersmens ir pan. (išorės matmenų sąrašas nėra baigtinis). Laikančiųjų konstrukcijų pertvarkymo turinys yra siauresnis nei naujų pastatymo ar esamų perstatymo, t. y. pertvarkymo atveju jos stiprinamos (išskyrus esamų angų užtaisymą), silpninamos, pakeičiamos (iš dalies ar visos) to paties ar kito tipo laikančiosiomis konstrukcijomis. Nagrinėjamu atveju, Inspekcijos vertinimu, statinio konstrukcijos nebuvo pertvarkomos, t. y. stiprinamos, silpninamos ar pakeičiamos to paties ar kito tipo laikančiosiomis konstrukcijomis, nes jos buvo pastatytos naujai, suteikiant buvusiam statiniui visai kitą kokybę ir visai kitą funkciją – atraminės sienos funkciją. Kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nei atraminės sienos ilgis, nei jos plotis, nei jos aukštis, t. y. parametrai, kurie turėtų išlikti nepakitę statinio kapitalinio remonto atveju, yra nežinomi, nes atraminės sienos kadastro duomenys nebuvo surinkti ir užfiksuoti bei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; atraminės sienos UAB „L“ niekada nevaldė ir nevaldo nuosavybės teise ir kitais teisėtais pagrindais, t. y. nėra būtinų prielaidų įgyvendinti statytojo teisę statinį rekonstruoti ar remontuoti. Būtent apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes konstatavo visiškai įsigilinęs į Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatas ir STR 1.01.08:2002 nurodytas statybos darbų rūšių sąvokas, dėl to nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti UAB „L“ prašymą ir naikinti nutarimą bei nutartį.

5.2.                      Dėl atraminės sienos, kaip statinio, kategorijos (neypatingosios ar II grupės nesudėtingasis statinys) pažymėtina, kad tokia UAB „L“ pasirinkta gynybinė taktika, jog ji „vykdė II grupės nesudėtingojo statinio kapitalinį remontą“, yra tik akivaizdus siekis išvengti Statybos įstatymo 56 straipsnyje nustatytos atsakomybės už savavališką statybą, o apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes konstatavo visiškai įsigilinęs į Statybos įstatymo 23 ir 27 straipsnių bei STR 1.05.01:2017 nuostatas, dėl to nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti UAB „L“ prašymą ir naikinti nutarimą bei nutartį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Inspekcija pažeidimą fiksavo jo darymo metu, kai nebuvo nei suaukštintas sklypo reljefas, nei supiltas sutankinamasis sluoksnis, nei sudėtos trinkelės ir borteliai. Byloje yra surinkti įrodymai, kad valstybinės valdžios institucijos atraminės sienos aukštį matavo vienodai, t. y. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nurodytas atraminės sienos aukštis – 1,8 m iki 2,17 m, o savavališkos statybos akte (schemoje) atraminės sienos aukštis kai kuriose vietose siekia 2,17 m (o ne 2,12, kaip nurodo UAB „L“). Pabrėžtina, kad įrodymai, surinkti byloje, yra ne prieštaraujantys vieni kitiems, kaip nepagrįstai nurodo UAB „L“ prašyme, o tiesiog fiksuoti skirtingu laiku ir surinkti skirtingais momentais, t. y. statytojai vykdant savavališkos statybos darbus ir tuomet, kai statytoja suaukštino sklypo reljefą, supylė sutankinamąjį sluoksnį, sudėjo trinkeles ir bortelius ir praktiškai sutvarkė kiemo aplinką.

5.3.                      Apygardos teismas padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad „<...> atliekant vėlesnius ir statytojui palankesnius atraminės sienos matavimus, dalis grunto buvo sukelta, kas natūraliai sąlygojo tai, kad atraminės sienelės aukštis, matuojant ją nuo sukelto grunto paviršiaus, buvo mažesnis, nei matavimus atliekant faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu“. UAB „L“ ir pati neginčija tos aplinkybės, kad dalis atraminės sienos šiuo metu yra užpilta žeme, nes juk akivaizdu, kad jei atraminė siena neturėtų požeminių laikančiųjų konstrukcijų, kurios laikytų pačią atraminę sieną ir gruntą už jos, esant nepalankioms sąlygoms, ji ir pati griūtų kartu su už jos esančiu supiltu gruntu. Atraminės sienos paskirtis – sulaikyti už jos esantį gruntą, kad nenugriūtų ar nenušliaužtų (statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 4.5 papunktis). Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi, statinys, kuris nepriskiriamas prie ypatingųjų ir nesudėtingųjų statinių, yra neypatingasis statinys. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ atramines sieneles priskiria atitinkamai statinio kategorijai remiantis jų aukščiu, matuojant nuo žemesnio žemės paviršiaus. Jeigu atraminės sienelės aukštis yra didesnis nei 1 metras, bet neviršija 2 metrų, ji yra priskiriama II grupės nesudėtingajam statiniui (Reglamento 3 lentelės 3.2 eilutė). Kai atraminė sienelė viršija 2 metrus, tuomet ji priskirtina neypatingajam statiniui. Savavališkos statybos akte (schemoje) yra nurodyta, kad atraminės sienos aukštis siekia 2,17 m. Vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, projektas ir statybą leidžiantis dokumentas privalomi statant neypatingosios kategorijos statinį. Statybos įstatymo 27 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama, o statytojos savavališkai 2020 m. sausio mėn. atlikti neypatingojo statinio (atraminės sienos) statybos darbai, neturint parengto projekto ir leidimo statyti atraminę sieną, atitinka savavališkos statybos sąvoką, įtvirtintą Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje, kurioje nustatyta, kad statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, yra savavališka statyba. Taigi atraminės sienos statybai statytoja privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir gauti leidimą statyti atraminę sieną.

5.4.                      Be to, kai atraminė siena atitinka nesudėtingojo statinio parametrus, statybą leidžiančio dokumento privalomumas priklauso nuo jos aukščio ir vietovės. Net ir I grupės nesudėtingąjį statinį (iki 1 m aukščio sienelę) statant kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje privalomas statybą leidžiantis dokumentas (STR 1.05.01:2017 3 priedo 1.1 papunktis). II grupės nesudėtingojo statinio statybos atveju, be jau minėtų teritorijų, statybą leidžiantį dokumentą reikia gauti ir statant konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, valstybinio rezervato, draustinio ar biosferos rezervato buferinės apsaugos zonoje (jei pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą šioje teritorijoje statyba galima), taip pat mieste (STR 1.05.01:2017 3 priedo 1.1 papunktis). Kartu su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą savivaldybės administracijai turi būti pateikiamas statinio projektas. Ginčo dėl to, kad atraminė siena pastatyta ne mieste ar ne Kauno miesto senamiestyje (unikalus objekto kodas Nr. 20171), byloje nebuvo ir nėra.

5.5.                      Taip pat nepagrįsti ir UAB „L“ argumentai, jog ji neva veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis – atliko avarinės būklės šalinimo darbus. Visų pirma, tik pačios statytojos ir jos pasamdytų rangovų grunto kasinėjimai, vykdant statybos darbus, ir galėjo lemti tai, kad iki ginčo atraminės sienos naujos statybos neva kažkokio buvusio statinio stabilumas galėjo pakisti. Antra, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Šiuo atveju statytoja neįrodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos privalomos būtinojo reikalingumo sąlygos, todėl nėra pagrindo atliktų savavališkos statybos darbų nelaikyti administraciniu nusižengimu. Be kita ko, avarinės statinio būklės nustatymas taip pat yra reglamentuotas imperatyviai – pagal statybos techninio reglamento STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-748 (toliau – STR 1.03.01:2016), 4.3 papunkčio nuostatas, avarinis statinys – tai statinys, kurio būklė neatitinka Statybos įstatyme nustatyto esminio statinio reikalavimo – mechaninio atsparumo ir pastovumo, todėl toliau naudoti jį nesaugu. STR 1.03.01:2016 V skyriuje yra nurodytos procedūros, reikalingos statiniui pripažinti avarinės būklės, tačiau nagrinėjamu atveju UAB „L“ nesiėmė jokių šiame skyriuje nurodytų veiksmų. Taigi ir prašymo argumentai dėl būtinojo reikalingumo atmestini kaip niekuo nepagrįsti.

5.6.                      Taip pat manytina, kad ANK 34 straipsnio taikymas turi būti ypač argumentuotas, nurodant išskirtines aplinkybes, pakankamą jų visumą, siekiant pagrįstai taikyti šio straipsnio 6 dalį. Mažesnės, nei įstatymo nustatytos, administracinės nuobaudos skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypač švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Nagrinėjamu atveju statytoja savo kaltės dėl padaryto administracinio nusižengimo apskritai nepripažino ir nepripažįsta, nors atliktų statybos darbų ji neneigė, tačiau ginčijo nustatytą statinio kategoriją ir statybos darbų rūšį, įrodinėjo, kad atraminė siena yra II grupės nesudėtingasis statinys, nors jos aukštis siekia 2,17 m, teigė, kad Inspekcija neteisingai nustatė atraminės sienos aukštį, kad Inspekcija turėjo sulaukti, kol statytoja pabaigs atraminės sienos statybos darbus, sutvarkys ir paaukštins žemės paviršių, ir tik tada atitinkamai matuoti atraminę sieną ir kvalifikuoti statytojos atliktus statybos darbus, įrodinėjo, kad atliko ne naujo statinio statybos darbus, o jo kapitalinio remonto darbus, nors atraminė siena niekada nebuvo ir nėra registruota Nekilnojamojo turto registre ir niekada nepriklausė statytojai nuosavybės ar kitokia teise, o byloje esanti nuotrauka, kurioje fiksuota iki statytojos atliktų statybos darbų pradžios buvusi faktinė situacija, akivaizdžiai patvirtina, kad anksčiau atraminės sienos (tokios, kokia ji yra dabar) apskritai nebuvo, taigi, pažeidėja visais įmanomais būdais siekia išvengti atsakomybės už savavališką atraminės sienos statybą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad atraminė siena yra pastatyta teritorijoje, esančioje nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Todėl šiuo atveju nuobaudos dydis administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui, t. y. už savavališką neypatingojo statinio statybą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, yra netgi neadekvatus (per mažas) statytojos elgesiui ir padarytam nusižengimui. Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog savavališka neypatingojo statinio statyba saugomoje teritorijoje užtraukia baudą nuo 4500 Eur iki 11 000 Eur. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aukščiu, nurodytu teisiniu reglamentavimu, įtvirtino teisines pasekmes, kurios atsiranda administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui savavališkai statant neypatingąjį statinį, esantį saugomoje teritorijoje. Aplinkybių, kurios būtų išskirtinės ir vertinamos statytojos naudai, kaip ypač švelninančios jos atsakomybę, byloje nėra. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-112/2008, 3K-3-69/2010). Šiuo atveju viešai skelbiama, kad statytojos veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto ir investiciniais projektais, ji užsiima specifine veikla (statybos, nekilnojamojo turto plėtra ir projektais, jų įgyvendinimu), todėl dėl šių aplinkybių, taip pat kaip juridiniam asmeniui jai yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo jos veikloje reikalavimai.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6.       Administracinėn atsakomybėn patrauktos UAB „L“ atstovės advokatės Aušros Mudėnaitės prašymas netenkintinas.   

Dėl pažeidimo sudėties

7.       Įmonė (UAB „L“) pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį yra nubausta už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą saugomoje teritorijoje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad 2020 m. sausio mėn. įmonė vykdė statybos darbus, kurių metu saugomoje teritorijoje, valstybinėje žemėje, už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos pastatė atraminę sieną su kontraforsais.

8.       Tačiau administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovės prašyme nurodoma, kad Inspekcija ir teismai nepagrįstai kvalifikavo atraminės sienos kapitalinio remonto darbus kaip naujo neypatingojo statinio savavališką statybą.

9.       Teisėjų kolegija, patikrinusi teismų sprendimus teisės aspektu, konstatuoja, jog teismai pagal bylos aplinkybes nustatė visas keturias sąlygas, nurodytas Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje.

10.       Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą saugomoje teritorijoje skiriama bauda statytojams nuo 4500 iki 11 000 Eur. Taigi, sprendžiant asmens kaltės dėl šiame straipsnyje nurodyto pažeidimo padarymo klausimą, yra būtina nustatyti: 1) kad buvo vykdomi naujo statinio statybos darbai; 2) kad buvo pastatytas neypatingasis statinys; 3) kad statyba buvo savavališka; 4) kad statinys pastatytas saugomoje teritorijoje. Pareiškime ginčijamos pirmosios dvi sąlygos. Pareiškėja neginčija, kad ginčo statinys yra saugomoje teritorijoje. Taip pat pareiškėja nurodo, kad nustačius, jog atraminė sienelė buvo remontuojama, arba nustačius, kad ji priskirtina nesudėtingajam statiniui, jokių statybos leidimų nereikėjo.

11.       Visų pirma, prašyme nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdoma ne naujo statinio statyba, o jau ilgą laiką egzistavusios atraminės sienos kapitalinis remontas, todėl jam nereikėjo gauti statybos leidimo (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

12.       Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyta, jog naujo statinio statyba – tai statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. To paties straipsnio 53 dalyje nustatyta, kad statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.).

13.       Statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims, nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“. Pagal šio reglamento 8.1 papunktį vienas iš naujo statinio statybos tikslų gali būti pastatyti naują statinį, pagal 8.5 papunktį – atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Reglamento 8.5 papunktyje taip pat nurodyta, kad statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos. Reglamento 10 punkte nurodyta, kad statinio kapitalinio remonto tikslas – pertvarkyti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio, skersmens ir pan. Laikoma, kad statinio laikančiosios konstrukcijos pertvarkomos, kai jos stiprinamos (išskyrus esamų angų užtaisymą), silpninamos, pakeičiamos (iš dalies ar visos) to paties ar kito tipo laikančiosiomis konstrukcijomis.

14.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių kvasifikavimas“ nurodoma, jog atraminė sienelė yra inžinerinis statinys, kuriuo sulaikomas už jo esantis gruntas, kad negriūtų ar nešliaužtų.

15.       Byloje nėra duomenų, jog ginčo statinys – atraminė siena – nuosavybės ar kitokia teise įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tačiau nustatyta, kad dalis ginčo statinio – atraminės sienos – faktiškai egzistavo iki statybos darbų vykdymo. Byloje nustatyta, kad iki UAB „L“ vykdytų statybos darbų pradžios egzistavusi raudonų plytų atraminė siena tęsėsi ne toliau nei elektros pastotė; o už jos buvo tik apie 50 cm pamatas su metaliniais stulpais, ant kurių pritvirtinta metalinio tinklo tvora. Pareiškėja nurodo, kad jeigu statybos darbai vykdomi dėl statinio, kuris nėra visiškai nugriautas, kurio dalis egzistavo iki statybos darbų atlikimo, tokie darbai nėra nauja statyba. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos argumentai, jog įmonė atliko sienelės kapitalinio remonto darbus (dalies konstrukcijų permontavimo, tinkavimo, nekeičiant sienelės matmenų, darbus), kurių būtinybę lėmė avarinė sienelės būklė, nepagrįsti. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismai pagrįstai konstatavo, kad metalinio tinklo tvora negalėjo ir negali būti prilyginama atraminei sienelei (kuri, pasak pareiškėjos, buvo avarinės būklės), t. y. inžineriniam statiniui, kuriuo sulaikomas už jo esantis gruntas, kad negriūtų ar nešliaužtų. Po įmonės įvykdytų statybų buvusią tinklo tvorą pakeitė aklina betoninė siena, taigi naujai pastatytos sienos dalis yra visiškai kitokios kokybės statinys, atitinkantis norminiuose aktuose nurodytą atraminės sienelės paskirtį. 

16.       Kartu pažymėtina, kad civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimu pareiškėja grindžia pareiškimo argumentus dėl atraminės sienelės kapitalinio remonto, taip pat apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka, šioje administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes, jog UAB „L“ atliko neypatingojo statinio statybos darbus neturėdama parengto projekto ir leidimo statyti atraminę sieną, t. y. vykdė savavališką statybą, vertino kaip prejudicines (Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-43-451/2021, Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-149-324/2022) ir nenustatė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad sienelė buvo remontuojama. 

17.       Pareiškime taip pat nurodoma, jog atraminė siena pagal savo aukštį yra priskirtina ne neypatingajam, o nesudėtingajam statiniui. 

18.       Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalį, statinys, nepriskiriamas prie ypatingųjų ir nesudėtingųjų statinių, yra neypatingasis statinys. Reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 22.3 punkte nurodyta, jog atraminės sienelės priskiriamos atitinkamai statinio kategorijai remiantis jos aukščiu, matuojant nuo žemesnio žemės paviršiaus. Jeigu atraminės sienelės aukštis yra didesnis nei 1 metras, bet neviršija 2 metrų, ji yra priskiriama II grupės nesudėtingajam statiniui (Reglamento 3 lentelės 3.2 eilutė). Kai atraminė sienelė viršija 2 metrus, tuomet ji laikoma neypatinguoju statiniu.

19.       Byloje nustatyta, kad patikrinimo metu, kuriame dalyvavo atitinkami Nacionalinės žemės tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir UAB „L“ atstovai, buvo atlikti ginčo statinio matavimai ir nubraižyta situacijos schema, kurioje užfiksuoti tokie atraminės sienos matmenys: ilgis – 24,6 m, aukštis – nuo 1,8 m iki 2,17 m, plotis – 0,25 m. Po šio patikrinimo surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. FD-124-(14.8.129), kurį gavęs Inspekcijos pareigūnas statytojo įvykdytus statybos darbus dar kartą patikrino vietoje ir nustatytas aplinkybes nurodė 2020 m. vasario 25 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-348. Jame konstatuota, kad ant senų pamatų pastatyta neypatingosios kategorijos apie 24,6 m ilgio atraminė siena su kontraforsais, kurios aukštis nuo 1,8 m iki 2,17 m, plotis – 0,25 m. Kaip matyti iš bylos, UAB „L“ atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktuose 2020 m. rugpjūčio 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose, taip pat su apeliaciniu skundu pateiktame 2021 m. birželio 14 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0183-21-1031 teikiamas atraminės sienelės aukštis nesiekia 2 metrų (UAB „L“ atstovų matavimai rodo, kad atraminės sienos aukštis aukščiausioje vietoje yra 1,7 metro; antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole  nurodytas sienelės aukštis yra nuo 182,5 cm iki 189 cm).

20.       Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai nurodė, jog UAB „L“ iniciatyva atlikto statinio matavimo rezultatais nesivadovauja, kadangi jie buvo atlikti ne pažeidimo fiksavimo metu, o po to, kai darbai buvo pabaigti, dalis atraminės sienelės liko po gruntu, nes jis, tvarkant sklypą, buvo sukeltas. Nors matuojant ginčo statinio aukštį nebuvo nurodyta, kaip buvo matuojamas atraminės sienos aukštis, tačiau kiti bylos duomenys leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, jog ginčo statinio aukštis buvo tinkamai matuojamas nuo žemesniojo žemės paviršiaus, kaip nustatyta statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 3.2 punkte ir 22.2 papunktyje. Nenustačius, kad toks matavimas buvo atliktas nesilaikant nustatytų reikalavimų, teismams nebuvo pagrindo remtis pačios įmonės iniciatyva, praėjus tam tikram laiko tarpui po valstybės institucijų atliktų matavimų, kuriuose dalyvavo įmonės atstovai, ir dėl įmonės atliktų sklypo aplinkos darbų pasikeitus faktinei situacijai (pakėlus sklypo lygį, dėl kurio atraminės sienelės antžeminė dalis tapo žemesnė), pateiktais matavimais.

21.       Konstatavusi, kad teismai tinkamai įvertino statybos darbus kaip naujos aukštesnės nei 2 metrai atraminės sienelės, t. y. neypatingojo statinio statybą, teisėjų kolegija nebepasisako dėl statybos savavališkumo. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį tokiam statiniui reikėjo galiojančio statybą leidžiančio dokumento, o jo įmonė neturėjo.

22.       Pareiškime teigiama, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai ANK 5 straipsnio 1 dalies, 636 straipsnio 4 dalies, 566–567 straipsnių, 569 straipsnio pažeidimai, kurie turėjo įtakos neteisėtų nutarimo ir nutarties priėmimui. Pasak pareiškėjos, teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas dėl padaryto administracinio teisės nusižengimo grindė prieštaringais, nenuosekliais byloje pateiktais Inspekcijos įrodymais, kurie neatitinka ANK 569 straipsnio 1–3 dalyse įrodymams keliamų reikalavimų.

23.       Pažymėtina, kad šie pažeidimai iš esmės siejami su netinkamu sienelės aukščio nustatymu ir kai kuriais netikslumais surašytame savavališkos statybos akte, kadangi jo dalyje „Schema“ nurodyta, jog buvo atliekami sienelės remonto darbai, o išvadose teigiama, kad ant senų pamatų, neturint statybos leidimo, laisvoje valstybinėje žemėje pastatyta nauja neypatingos kategorijos atraminė sienelė. Dėl sienelės aukščio nustatymo jau buvo pasisakyta, todėl argumentai nebekartojami. Netikslumai savavališkos statybos akte bylą nagrinėjant teismuose buvo ginčijami įmonės atstovų, be kita ko, ir teikiant kitus sienelės aukščio parametrus. Taigi, iš teismų sprendimų matyti, kad išvada, jog sienelė buvo pastatyta, o ne remontuojama, padaryta remiantis visa bylos medžiaga, o ne vien pareiškėjos ginčijamu savavališkos statybos aktu.

24.       Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teismai nepadarė esminių proceso pažeidimų ir tinkamai nustatė visus administracinio nusižengimo požymius bendrovės veikoje.

Dėl nuobaudos

25.       Pareiškime taip pat nurodoma, kad bendrovė, siekdama apsaugoti savo ir trečiųjų asmenų turtą, sveikatą, užtikrinti asmenų saugą, atliko atraminės sienelės avarinės būklės šalinimo darbus (Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taigi, veikė esant būtinajam reikalingumui (ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Todėl pareiškėja teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog nėra jokių lengvinančių aplinkybių, ir paskyrė neproporcingą ir ANK 34 straipsnio 1 dalyje nustatytų baudos individualizavimo reikalavimų neatitinkančią 4500 Eur baudą.

26.       Pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą saugomoje teritorijoje statytojams skiriama nuo 4500 iki 11 000 Eur bauda. Pirmosios instancijos teismas UAB „L“ paskyrė minimalią Statybos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatytą baudą – 4500 Eur, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad baudos dydis yra proporcingas.

27.       ANK 34 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta teismo ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusios institucijos (pareigūno) teisė paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai.

28.       Įvertinęs iš esmės labai panašius bendrovės apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti UAB „L“ ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti jai administracinės nuobaudos, nėra, taip pat nėra pagrindo jos mažinti. Bendrovei paskirta minimali 4500 Eur bauda, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. UAB „L“ atstovė prašymą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį grindžia tuo, jog statybos darbų poreikį lėmė sienelės avarinė būklė, šie darbai buvo atlikti siekiant apsaugoti savo ir trečiųjų asmenų turtą, sveikatą, nes tolesnis avarinės būklės atraminės sienelės naudojimas kėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačiusi tokį poreikį, įmonė turėjo inicijuoti procedūras, reikalingas statiniui pripažinti avarinės būklės, tačiau nagrinėjamu atveju UAB „L“ nesiėmė jokių norminiuose aktuose nurodytų veiksmų. Įmonė nenurodė aplinkybių, kurios trukdė imtis norminiais aktais reglamentuotų veiksmų, siekiant konstatuoti statinio avarinę būklę, taip pat nepagrindė, kodėl naujos atraminės sienelės statyba turėtų būti laikoma būtinuoju reikalingumu (ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

29.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad minimalios nuobaudos paskyrimas pirmą kartą pažeidimą padariusiai bendrovei, nenustačius nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, neatitiktų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių ir proporcingumo principo.

30.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a : 

Palikti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 11 d. nutarimą nepakeistą.

Teisėjai                                                                Eligijus Gladutis

                                                                        Algimantas Valantinas

                                                                        Rima Ažubalytė