(S)
Civilinė byla Nr. 3K-3-566/2007
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.6; 30.9.1; 30,12.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 91-osios gyvenamojo namo
butų savininkų bendrijos (GNBSB) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 91-osios gyvenamojo namo butų
savininkų bendrijos ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno
apskrities viršininko administracijai dėl pažeistų teisių gynimo, sprendimų
panaikinimo, nuosavybės pripažinimo bei patalpų perdavimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas 91-oji gyvenamojo namo butų savininkų
bendrija nurodė, kad gyvenamojo namo, esančio Kaune, I. Kanto g. 5, gyventojai
pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavo savo butus su atitinkamais
priklausiniais (rūsiais).
Kauno miesto mero 1995 m. vasario 1 d. potvarkio Nr.
77 pagrindu buvo įregistruota 91-oji gyvenamojo namo butų savininkų bendrija, o
1995 m. balandžio 25 d. aktu VĮ „Santakos butų
ūkis“ perdavė bendrijai gyvenamąjį namą, esantį Kaune, I. Kanto g. 5, išskyrus
negyvenamąsias patalpas (7-1, 7-2, 7-3, 8-1, 8-2), esančias namo rūsyje. Šios
patalpos anksčiau buvo butai Nr. 7 ir Nr. 8 namo rūsyje, iš kurių gyventojai
buvo iškeldinti. Šios patalpos yra namo priklausinys, tai bendro naudojimo
patalpos, juose yra bendra namo inžinerinė įranga, todėl jos turėjo būti
perduotos ieškovui. Atsakovas – Kauno miesto savivaldybė – nuo 1986 m iki 2000 m. neteisėtai šias patalpas nuomojo
kaip negyvenamąsias UAB „Signalizacija“.
Ieškovas 1996 m. kreipėsi
į atsakovą dėl ginčo patalpų perdavimo bendrijai. Atsakovas 2000 m.
nutraukė šių patalpų nuomos sutartį, žadėjo jas perduoti bendrijai, bet šio įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovas sužinojo, kad
atsakovas 2001 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 71 šias patalpas pripažino
netinkamomis gyventi ir išbraukė jas iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Lietuvos
Respublikos įgaliotas asmuo - Kauno apskrities viršininko administracija - 2002
m. vasario 15 d. aktu šias patalpas perdavė Kauno miesto savivaldybės
nuosavybėn, jos viešame registre buvo įregistruotos kaip negyvenamosios
patalpos. Atsakovas šias patalpas įtraukė į privatizuojamų objektų
sąrašą.
Akivaizdu, kad patalpų
perdavimas atsakovo nuosavybėn ir jų paskirties pakeitimas į negyvenamąsias yra
atlikti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir ieškovo bei
jo narių teises. Atsakovo nuosavybėn perduotos
patalpos, kuriose yra bendra namo inžinerinė įranga. Šios patalpos yra namo
rūsyje, jos negali funkcionuoti kaip atskiras vienetas, jų paskirtis
negali būti keičiama į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas. Patalpų paskirtis į negyvenamąsias patalpas pakeista
pažeidžiant Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnio
nuostatas. Ginčo patalpos yra namo priklausinys, bendro naudojimo
patalpos, jos turi būti perduotos bendrijai ir pripažintos jos nuosavybe.
Ieškovas prašė:
1) panaikinti
2002 m. vasario 15 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria Lietuvos Respublikos
Vyriausybės įgaliotas asmuo Kauno apskrities viršininkas perdavė Kauno miesto
savivaldybės nuosavybėn pagalbines patalpas, esančias Kaune, I. Kanto g. 5 -7
ir 5 -8;
2) panaikinti
Nekilnojamojo turto 2003 m. gruodžio 30 d. priėmimo-perdavimo akto 12 ir 13
punktus dėl negyvenamų patalpų, esančių Kaune, I. Kanto g. 5-7 ir 5-8,
perdavimo Kauno miesto savivaldybės administracijai;
3) panaikinti
Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. T-597
dalį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, I .Kanto g. 5-7 ir 5-8,
įtraukimo į Kauno miesto privatizavimo objektų sąrašą;
4) panaikinti
Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. T-628
dalį dėl patalpų, esančių Kaune, I. Kanto g. 5-7 ir 5-8, išnuomojimo konkurso
būdu;
5) įpareigoti
Kauno miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo
dienos perduoti 91-ajai gyvenamojo namo butų savininkų bendrijai patalpas,
esančias Kaune, I. Kanto g. 5 – 7 ir 5- 8 ;
6) pripažinti
91-ajai gyvenamojo namo butų savininkų bendrijai nuosavybės teisę į patalpas,
esančias Kaune, I. Kanto g. 5 – 7 ir 5- 8.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:
patenkino 1, 2, 3, 4 ir 5 ieškinio reikalavimus, 6-ąjį ieškinio reikalavimą
atmetė.
Teismas nurodė,
kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Kauno apskrities
viršininkas 2002 m. vasario 15 d. aktu perdavė atsakovui Kauno miesto
savivaldybei nuosavybėn ginčo patalpas, nurodant, kad perduoda objektus su
jiems priskirtais priklausiniais, t. y. pagalbines butų patalpas, esančias I
.Kanto g. 5-8 ir 5-7. Taigi šiuo aktu pripažinta, kad ginčo patalpos yra
pagalbinės butų patalpos; kadangi jos yra rūsyje, tai darytina išvada, jog jos
perduotos kaip pagalbinės butų patalpos – rūsiai. Byloje nepateikta įrodymų,
kad šių patalpų naudojimo paskirtis būtų kada nors pakeista įstatymų nustatyta
tvarka į negyvenamąsias patalpas. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijos
įstatymo 7 straipsnį atsakovas, norėdamas pakeisti ginčo patalpų paskirtį į
negyvenamąsias patalpas privalėjo kviesti namo gyventojų susirinkimą, pateikti
jiems rekonstrukcijos projektą, kuris turi būti suderintas su namo gyventojais,
patalpas rekonstruoti taip, kad būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis
rekonstravimas atitiktų gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės
saugos, aplinkos apsaugos ir statybos techninius reikalavimus. Atsakovas šios
tvarkos nesilaikė.
Teismas taip pat
nurodė, kad ginčo patalpos negali funkcionuoti kaip atskiri vienetai, jos
nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje įvardytos kaip rūsiai, pagal
padėtį namo atžvilgiu jos atitinka namo rūsio patalpų paskirtį, o rūsio
patalpos negali būti keičiamos į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas.
Teismas padarė išvadą, kad ginčo patalpos yra namo priklausinys, tai
akivaizdžiai yra rūsiai, bendro naudojimo patalpos, o jose yra bendra namo
inžinerinė įranga. Akivaizdu, kad jas išnuomojus ir perdavus tretiesiems
asmenims, juolab privatizavus, patekimas į patalpas bus apsunkintas.
Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti
antraeiliai daiktai, kurie pagal savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Ginčo
patalpos turėjo būti perduotos ieškovui 1995 m. balandžio 25 d., kai jam buvo
perduotos visos kitos gyvenamojo namo patalpos.
Teismas
konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės sprendimai dėl ginčo patalpų
įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą ir išnuomojimo konkurso būdu yra
neteisėti, priimti pažeidžiant teisės aktus ir bendrijos bei jos narių teises.
Teismas panaikino ginčijamo priėmimo-perdavimo akto dalį dėl ginčo patalpų
perdavimo atsakovui, taip pat šiuo akto pagrindu priimtus kitus ieškovo
ginčijamus sprendimus.
Teismas atmetė
ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ginčo patalpas.
Teismas nurodė, kad ieškovas neturi jokios nuosavybės gyvenamajame name Kaune,
I. Kanto g. 5, dėl to neaišku, kokiu pagrindu jis prašo pripažinti jam nuosavybės
teisę į ginčo patalpas. Pagal byloje esančius įrodymus ieškovas ginčo patalpas
gali tik naudoti ir valdyti, bet ne įsigyti nuosavybėn.
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, šio termino pradžia skaičiuotina nuo tada, kai ieškovas galutinai suprato, jog ginčo patalpos jam nebus perduotos, t. y. kai 2005 m. gruodžio 15 d. sužinojo iš laikraščio apie patalpų išnuomojimą konkurso būdu bei įtraukimą į privatizavimo objektų sąrašą.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Kauno
miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 29 d. sprendimu
pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės
aiškinimo ir taikymo praktiką techninis rūsio patalpų ir butų ryšys nėra
besąlyginis pagrindas pripažinti rūsio patalpas priklausiniais. Tam reikalinga
dar ir antra sąlyga – butų savininkai teisę į tas patalpas turi būti įgiję įstatymų
nustatyta tvarka. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines
patalpas, techninis ir funkcinis ryšys su butu ar namu nesuteikia teisės
pripažinti rūsio patalpas butų priklausiniu.
Iš
bylos duomenų matyti, kad ginčo patalpos iki 2001 m. sausio 16 d. buvo laikomos
gyvenamosiomis. Kauno miesto valdyba 2001 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 71 šias
patalpas išbraukė iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Ginčo patalpose maždaug iki
1977–1980 m. gyveno gyventojai, vėliau (1996–2000 m.) savivaldybė jas nuomojo
UAB „Signalizacija“ kaip negyvenamąsias. Šiuo metu ginčo patalpos nuosavybės
teise įregistruotos Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu. Iš gyvenamojo
namo, esančio Kaune, Kanto g. 5, butų ir kūrybinių dirbtuvių privatizavimo
dokumentų matyti, kad nė viena iš ginčo patalpų Butų privatizavimo įstatymo
nustatyta tvarka nebuvo privatizuota ir už jas nebuvo sumokėta. Ieškovas
nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo patalpos bendrijai ar namo gyventojams būtų
suteiktos naudotis įstatymų nustatyta tvarka.
Esant
tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad nei ieškovas,
nei butų bei kūrybinių dirbtuvių savininkai neturi jokių teisių į ginčo
patalpas. Ieškovo skundžiami administraciniai aktai ir sprendimai jo teisių
nepažeidžia, perduoti ginčo patalpas ieškovui nėra teisinio pagrindo. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad, atmetus ieškinį dėl jo nepagrįstumo, apeliacinio skundo
argumentai dėl ieškinio senaties yra teisiškai nereikšmingi.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas,
netinkamai aiškino ir taikė CK 4.14 straipsnį, be pagrindo netaikė Daugiabučių
namų savininkų bendrijos įstatymo, Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo
Nr. 125, aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos
Statybos techninio reglamento nuostatas; pažeidė procesinės teisės normas.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teisėjų kolegija, naikindama pirmosios
instancijos teismo sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartimis, priimtomis civilinėse bylose, kurių ratio decidendi visiškai
skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Šiose bylose buvo nagrinėjami namo gyventojų
priklausiniai, kuriuos turėjo teisę įsigyti butų nuomininkai pagal Butų
privatizavimo įstatymą.
Ieškovas niekada neteigė, kad ginčo patalpos yra
butų, kuriuos privatizavo namo gyventojai, priklausiniai. Priešingai, jis teigė
ir įrodinėjo, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos, esančios
daugiabučio namo rūsyje, tai namo priklausinys ir jos privalo būti perduotos
bendrijai, vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125
patvirtintos Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių
dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos 1.1 ir
1.1.3 punktais. Teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi Butų privatizavimo
įstatymo nuostatomis.
2. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas
ieškinį, vadovavosi Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymu, aplinkos
ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintu Statybos techniniu
reglamentu (STR 1.14.01:1999), Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr.
125 patvirtinta Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių
dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarka. Apeliacinės
instancijos teismas dėl šių teisės aktų taikymo visiškai nepasisakė.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad
ginčo patalpas įregistruoti negyvenamosiomis buvo galima tik įstatymų nustatyta
tvarka ir ši tvarka buvo pažeista. Kas yra gyvenamojo namo negyvenamosios
patalpos, rūsio patalpos, reglamentuoja Statybos techninis reglamentas (STR
1.14.01:1999). Ginčo patalpos – tai rūsio patalpos, rūsiai yra bendro naudojimo
patalpos. Teisėjų kolegija turėjo vadovautis Daugiabučių namų savininkų bendrijos
įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d.
nutarimu Nr. 125 patvirtintos Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su
jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai
tvarkos nuostatomis. Daugiabučio namų savininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnyje
nustatyta, kokiu būdu gali būti keičiama daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų
paskirtis. Jas keičiant į negyvenamąsias patalpas, būtina pertvarkyti taip, kad
būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis pertvarkymas atitiktų
gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkosaugos
ir statybos techninius reikalavimus. Neužtenka tik pripažinti patalpas
netinkamomis gyventi. Šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojama patalpų paskirties
keitimo procedūra, pagal kurią gyvenamųjų patalpų paskirties keitimas turi būti
Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos viešai aptartas su bendrijos nariais
ir kitais butų bei kitų patalpų savininkais. Tokios aptarimo nebuvo. CK 4.14
straipsnyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas,
o 4.19 straipsnyje – kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam
daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra
nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kad ginčo patalpos yra antraeilis daiktas,
rodo tokie požymiai: tai yra rūsys, be elementarių patogumų, turintis bendrą
įėjimą, o šiame rūsyje dar yra ir viso namo techniniai įrengimai. Tai ne
atskiras vienetas.
3. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 185 straipsnį, nes
visiškai nepasisakė dėl ginčo patalpų paskirties ir šiuo klausimu nevertino įrodymų,
esančių byloje. Teisėjų kolegijos išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog
ginčo patalpos bendrijai ar namo gyventojams būtų suteiktos įstatymų nustatyta
tvarka, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kuriuos pirmosios
instancijos teismas tinkamai įvertino ir kurių apeliacinės instancijos teismas
visiškai netyrė.
4. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 320 straipsnio 2
dalį. Apeliaciniu skundu buvo skundžiama tik teismo sprendimo dalis, kuria iš
dalies patenkinti ieškinio reikalavimai. Teisėjų kolegija neturėjo teisės
išeiti už apeliacinio skundo ribų ir naikinti visą teismo sprendimą, t. y. ir
tą dalį, kuria ieškinys buvo atmestas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto
savivaldybė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą,
skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai taikė teisės normas. Teismas,
priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis,
priimtomis civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjamos analogiškos aplinkybės,
kaip ir ginčo atveju. Ginčo patalpos nėra nei namo, nei jame esančių butų
priklausinys, jos nėra bendro naudojimo patalpos. Jos yra atskiras
nekilnojamasis daiktas, suformuotas kaip atskiras turto vienetas, ir tinkamai
įregistruotos. Ieškovas nepateikė įrodymų, įrodančių funkcinį arba teisinį ryšį
su ginčo patalpomis. Be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes
namas bendrijai buvo perduotas 1995 m., priėmimo-perdavimo akto ieškovas
neginčijo; nuo šio momento turėjo subjektyviai suvokti apie, jo manymu, esamą
teisių pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis skundas paduotas neįgalioto
asmens. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad namo savininkai įgaliojo bendrijos
pirmininką paduoti kasacinį skundą ir apskritai reikšti šioje byloje keliamus
reikalavimus teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civilinėje byloje yra
pareikštas ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo, nes prašoma pripažinti
ginčijamą nuosavybės teisę ir pašalinti trukdymus ja naudotis. Reikalavimo
teisę pagal ieškinį dėl ginčijamos nuosavybės teisės pripažinimo turi
savininkas. Kreipdamasis į teismą asmuo turi įrodyti, kad yra savininkas, bet
jo teisės pažeidžiamos jas neigiant, asmens nepripažįstant kaip savininko. Ši teisė
nustatyta CK 4.98 straipsnyje, pagal kurį savininkas gali reikalauti pašalinti
bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.
Savininkas taip pat turi teisę pagal CK 4.95 straipsnį išreikalauti savo daiktą
iš svetimo neteisėto valdymo.
91-oji gyvenamojo
namo butų savininkų bendrija buvo įsteigta 1995 m. vasario 1 d. įregistravus
įstatus potvarkiu Nr. 77. Tuo pačiu potvarkiu nurodyta perduoti bendrijai
gyvenamąjį namą, išskyrus ginčo patalpas. Bendrija buvo įsteigta dar
negaliojant Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymui, kuris buvo priimtas
1995 m. vasario 21 d. įstatymu Nr. I-798 ir įsigaliojo nuo 1995 m. kovo 8 d.
Įsteigtos bendrijos veikimo pagrindas – 1992 m. Gyventojų apsirūpinimo
gyvenamosiomis patalpomis įstatymas su pakeitimais, padarytais 1993 m. gruodžio
23 d. įstatymu, įsigaliojusiais nuo 1994 m. sausio 5 d. Byloje nustatyta, kad
gyvenamajame name, kurio butų savininkai įsteigė bendriją, butai buvo
privatizuoti, o įstatuose nustatyta, kad bendrijos tikslas –eksploatuoti ir
remontuoti gyvenamąjį namą, jo dalį arba butus (toliau įstatuose vadinama
gyvenamosiomis patalpomis). Pagal pirmiau nurodyto įstatymo 6 straipsnio 3 dalį
galėjo būti sudaromos ir pastatytų ar kitokiu būdu įsigytų gyvenamųjų namų,
butų eksploatavimo bendrijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m.
balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 buvo patvirtinti Gyvenamojo namo eksploatavimo
bendrijos pavyzdiniai įstatai. Nutarimo Nr. 280 3 punkte nustatyta, kad
„daugiabučiame gyvenamajame name, kurio visi butai bendrijos nariams priklauso
nuosavybės teise, negyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, namo
konstrukcijos bei inžinerinė įranga yra visų butų savininkų bendroji dalinė
nuosavybė“. Šioje nuostatoje nenustatyta, kad bendrija yra eksploatuojamo namo
ar jo dalių savininkė. Pagal minėtu nutarimu patvirtintų pavyzdinių įstatų
nuostatas leidžiama bendrijai pirkti ar kitaip teisėtai įgyti žemės sklypą
(10.4 p.), išpirkti buvusių bendrijos narių (išstojančių ar šalinamų iš jos)
paliekamas gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, o pagal visuotinio
bendrijos narių susirinkimo nutarimą bendrija gali įsigyti turto saviems
poreikiams, atitinkantiems įstatus, tenkinti (13 punktas). Atitinkamos
nuostatos perrašytos į ieškovo įstatus. Tai rodo, kad ieškovas buvo įsteigtas
kaip specialųjį teisnumą turintis savarankiškas juridinis asmuo, privalantis
veikti nustatytais tikslais ir jo teisnumas ribotas –tikslams, kuriems jis
įkurtas, įgyvendinti. Pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis
įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, pavyzdinių įstatų 1 straipsnyje nurodytą tikslą,
11.1 punkte nustatytą prievolę prižiūrėti ir remontuoti gyvenamąjį namą, jo
inžinerinę įrangą bei teritoriją, galimybę įgyti turtą, darytina išvada, kad
bendrija nebuvo jai eksploatuoti ir prižiūrėti perduodamo namo ar jo dalių
savininkė, todėl neturi teisės reikšti ieškinio kaip savininkė dėl ginčijamos
nuosavybės teisės pripažinimo. Bendrija buvo perregistruotas 1996 m. kovo 20 d.
potvarkiu Nr. 185 (T. 1, b. l. 17), bet įstatai į bylą nepateikti. Tuo tarpu
įstatymuose butų eksploatavimo bendrijų veikla reglamentuota taip. Daugiabučių
namų savininkų bendrijų įstatymas įsigaliojo 1995 m. kovo 8 d., o 1995 m.
vasario 23 d. Lietuvos Respublikos seimo nutarimu Nr. I-808 vyriausybei buvo
pavesta patvirtinti daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatus. Jie buvo
patvirtinti Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852. Šio nutarimo
2.2 punkte nurodyta, kad konkrečios bendrijos įstatuose gali būti nuostatų,
kurių nėra tipiniuose įstatuose, bet jos turi neprieštarauti įstatymams ir
kitiems teisės aktams; 2.3 punkte nustatyta kad iki Daugiabučių namų savininkų
bendrijų įstatymo įsigaliojimo dienos įsteigtos ir įregistruotos bendrijos
privalo pakeisti ir papildyti savo įstatus, atsižvelgiant į šio įstatymo
nuostatus, kad perregistravusi savo įstatus bendrija yra ankstesnės bendrijos
teisių, pareigų ir prievolių perėmėja, o nepateikusios perregistruoti įstatų
bendrijos netenka juridinio asmens teisių. Minėta, kad 1996 m. sausio 5 d.
visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu šios bendrijos įstatai
perregistruoti, todėl ši bendrija yra 1995 m. įsteigtos bendrijos teisių,
pareigų ir prievolių perėmėja, veikia pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų
įstatymą ir turi tiek teisių, kiek įtvirtinta įstatyme ir kituose teisės aktuose,
nes įstatai neturi jiems prieštarauti. Įsigaliojus Civiliniam kodeksui juridinių
asmenų, įsteigtų ir įregistruotų iki jo įsigaliojimo, steigimo dokumentai
galioja tiek, kiek neprieštarauja šio kodekso normoms (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnis). Pagal CK
2.75 straipsnį juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip
tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Iš to išplaukia,
kad dabartiniu metu gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijų teisinį statusą
nustato Civilinis kodeksas tiek, kiek šio statuso neriboja įstatymai (Daugiabučių
namų savininkų bendrijų įstatymas ir kt.). Pagal Daugiabučių namų savininkų
bendrijų įstatymą bendrija yra savininkams bendrosios nuosavybės teise
priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas. Bendrijos steigiamos
ir veikia daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų
bendroms teisėms ir interesams saugoti. Šiuos tikslus bendrija įgyvendina ne
kaip turto savininkė, o kaip daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės
teisės valdytoja. Tokios nuostatos expressis verbis buvo įtvirtintos
pradinėse Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijose (pvz.,
Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1995 m. vasario 21 d. redakcijos 2
straipsnyje buvo nustatyta, kad bendrijos valdo bendrosios nuosavybės teise
savininkams priklausantį turtą), tai nustatyta šiuo metu galiojančios Daugiabučių
namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kad bendrija įgyvendina
namų patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su
namo bendro naudojimo objektų ir priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu,
priežiūra ir tvarkymu. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995 m.
vasario 21 d. redakcija) 20 straipsnyje įtvirtintas bendrijos ir jos nario
turto atskyrimo principas, reglamentuotas bendrijos turtas (19 straipsnis) ir
bendrijos valdomas ir naudojamas turtas (20 straipsnis). Pastarąjį sudarė
visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis
turtas, kurį bendrija turėjo teisę valdyti ir naudoti. Šių nuostatų atitiktis Konstitucijai
patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. ir
2000 m. gruodžio 21 d. nutarimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1999 m. birželio 23 d. nutarime nustatyta, kad Daugiabučių namų savininkų
bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata dėl gyvenamojo namo perdavimo
neturi būti suprantama kaip visų name esančių patalpų perdavimas bendrijai, o
kaip namo perdavimas bendrijai, kad ši jį eksploatuotų, remontuotų, prižiūrėtų
bendro naudojimo patalpas, bendro naudojimo inžinerinę įrangą, bendro naudojimo
namo konstrukcijas. Name esančios gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos
(t. y. ne bendro naudojimo patalpos), kurios nuosavybės teise priklauso
savininkams, neperduodamos bendrijai. Teismų praktikoje ši nuostata buvo taikoma
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. lapkričio 21 d. sprendimas r. 2
civilinėje byloje Vilniaus m. 425-osios daugiabučių namų savininkų bendrija
v. Vilniaus universitetas; Teismų praktika 8, p. 212-215). Nors vėlesnėse Daugiabučių
namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijose šių nuostatų neliko, bet bendrijos
turto riboto valdymo ir naudojimo bei bendrijos ir jos narių turto atskirumo
principas išliko. Iš to išplaukia, kad bendrija, įgyvendindama savo funkcijas kaip
jai patikėto turto valdytoja ir naudotoja, turi tiek teisių ir pareigų, kiek
reikalinga šioms teisėms ir pareigoms įgyvendinti, veikiant bendrijos narių
naudai. Bendrija, būdama juridinis asmuo, turi teisę kreiptis į teismą tais klausimais,
kiek jai reikalinga šioms teisėms ir pareigoms įgyvendinti. Visa apimtimi ginti
namo savininkų pažeistų teisių ji negali, bet ta apimtimi, kiek padarytas
pažeidimas varžo, riboja ar kitaip trukdo bendrijai vykdyti pareigas valdant ir
naudojant daugiabučio namo savininkams nuosavybės teise priklausantį turtą, ji
turi teisę pareikšti reikalavimus (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata
negali būti suprantama ar įgyvendinama tokiu būdu, kad veiktų prieš visus arba
nors vieną patalpų ar bendrosios dalinės nuosavybės savininką, kuriam priklauso
nuosavybės dalis daugiabučiame name, valdomame bendrijos.
Ieškovas,
nebūdamas ginčo patalpų savininkas, o tik ribotai valdydamas ir naudodamas namo
bendro naudojimo patalpas ir įgyvendindamas kitas namo butų savininkų
bendrąsias teises, pareigas ir interesus, pareiškė reikalavimą, kuriuo
nuosavybės teisę prašė ginti visa apimtimi – pripažinti nuosavybės teisę.
Atsižvelgiant į ieškovo ribotą teisnumą, teisė kreiptis į teismą gali būti
pripažinta tik dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrųjų teisių
apgynimo valdymo ir naudojimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismo
sprendimo išvada, kad reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę turi būti visa
apimtimi atmetamas, nepagrįsta, nes nesvarstyta, ar jis negali būti tenkinamas
iš dalies, t. y. patenkinant reikalavimą dėl valdymo ar naudojimo trukdymo,
pažeidimo ir gynimo, taip pat atsižvelgiant į tai, ar ieškinys nėra pareikštas
asmeniui, kuris yra bendrosios nuosavybės teisės dalyvis ar nuosavybę
daugiabučiame name turintis asmuo. Vien ši konstatacija nesudaro pagrindo
panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, nes turi būti atsakyta, ar ginčo
patalpos gali būti traktuojamos kaip bendro naudojimo patalpos, taip pat kokia
jų priklausomybė: ar jos priklauso nuosavybės teise bendrijos nariams, kurių
bendruosius interesus įgyvendina bendrija, ar asmeniui, kuris nurodomas kaip
pažeidėjas, bet turi nuosavybės teisę šiame name. Šiuo atveju tai būtų ginčas
tarp savininkų, ir bendrija neturėtų teisės reikšti reikalavimų. Tai teisinio
kvalifikavimo, t. y. teisės, klausimai.
Ieškinio reikalavimo
pagrindas – aplinkybės, kad gyvenamajame name visi butai buvo privatizuoti namo
gyventojų, todėl rūsio patalpos yra bendro naudojimo patalpos. Minėta, kad
dalis namo patalpų bendrijai buvo perduotos 1995 m. balandžio 25 d. (T. 1, b.
l. 19) pagal 1995 m. vasario 1 d. potvarkį Nr. 77, kuriame nurodyta, kad ginčo
patalpos neperduodamos. Byloje įrodyta, kad ginčo patalpos iš gyvenamųjų
patalpų apskaitos išbrauktos 2001 m. (T. 1, b. l. 28). Iš to išplaukia, kad
privatizacijos metu šios patalpos buvo gyvenamosios ir namo butų savininkai,
privatizavę savo butus su priklausiniais gyvenamajame name, jų negalėjo įgyti
nei kaip priklausinių, nei kaip bendro naudojimo patalpų. Jos tuo metu buvo gyvenamosios,
buvo naudojamos individualiai ir negalėjo būti vertinamos kaip bendro naudojimo
patalpos. Pastato perdavimo bendrijai metu jau galiojo 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių
namų savininkų bendrijų įstatymas. Pagal jo 1 straipsnį visos patalpos buvo
skirstomos į gyvenamąsias ir negyvenamąsias, o bendro naudojimo patalpos buvo
patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams, neturinčios tiesioginio
funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Gyvenamosios patalpos buvo
butai, kambariai. Jau minėta, kad iki išbraukimo iš gyvenamųjų patalpų
apskaitos 2001 m. ginčo patalpos buvo gyvenamosios ir dėl to negalėjo būti
laikomos bendro naudojimo patalpomis. Tos aplinkybės, kad jose negyveno
gyventojai, kad jos liko neprivatizuotos, kad jos buvo naudojamos ne pagal
paskirtį (nuomojamos juridiniams asmenims), nesudaro pagrindo jas vertinti kaip
bendro naudojimo patalpas, nes jos neprarado individualaus naudojimo požymio.
Privatizacijos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuojami butai
su priklausiniais daugiabučiuose namuose, bet tai nereiškė, kad likus
neprivatizuotų butų daugiabučiame name jie, kaip namo dalis, perėjo kaip bendro
naudojimo patalpos, priklausiniai ar kitu pagrindu butus privačia nuosavybe
įsigijusiems savininkams. Neprivatizuoti butai liko neprivatizuota valstybės
nuosavybė (gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos), kuria galėjo disponuoti
valstybė. Kas yra valstybės turtas priskiriamas savivaldybių nuosavybėn, nustatyta
1994 m. įstatyme „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo
savivaldybių nuosavybėn“, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 4 d. ir galiojo turto
daugiabučių namų savininkų bendrijai perdavimo metu. Šio įstatymo 3 straipsnio
3 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriama į
savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas –
neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. Ginčo patalpos tuo metu buvo butų
fondo dalis ir buvo neprivatizuotas, todėl šiuo įstatymu iš valstybės perėjo
savivaldybei. Pagal Įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teisė savivaldybei buvo
nustatoma šiuo įstatymu, pagal 4 straipsnį – Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo
perduoti priskirtą turtą savivaldybei, o savivaldybės nuosavybės teisė į
perduotą turtą pagal 5 straipsnį įsigaliojo nuo turto perdavimo teisinio
įregistravimo. Pažymėtina, kad šioje normoje nustatytas nuosavybės teisės
atsiradimo momentas, bet ne atsiradimo pagrindas ar nuosavybės teisės atsiradimas.
Nuosavybės teisės perdavimo terminai nustatyti 1994 m. gruodžio 20 d. įstatyme
Nr. I-714 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl dalies valstybės turto
priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybės įgyvendinimo“, bet terminų
nebuvo laikomasi. Nuo 1995 m. liepos 19 d. įsigaliojo įstatymo „Dėl dalies
valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir jo įgyvendinimo
įstatymo pakeitimai, kuriais minėti terminai pratęsti, o įgyvendinimo įstatymo
2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn įstatymo
priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą toliau valdo ir naudoja
patikėjimo teise. Įgyvendinant šio įstatymo nuostatas ginčo patalpos 1999 m.
buvo perduotos savivaldybei ir teisiškai įregistruotos. Tai atitiko pirmiau
nurodytą įstatymą ir šias teisines nuostatas tinkamai taikė apeliacinės
instancijos teismas. Iš to išplaukia, kad ginčo patalpos, esančios
daugiabučiame name, nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, todėl nėra
bendro naudojimo. Iš šio fakto taip pat matyti, kad bendrijos nurodomi
pažeidimai yra daromi namo dalies patalpų savininko, bet, minėta, bendrija
neturi reikalavimo teisės prieš namo patalpų savininką.
Byloje buvo
ginčijamas 2002 m. vasario 15 d. priėmimo–perdavimo aktas tuo pagrindu, kad
patalpos yra bendro naudojimo, nes jose yra bendro naudojimo inžinerinė įranga.
Tuo metu galiojo Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas su 2001 m.
spalio 9 d. įstatymo pakeitimais, įsigaliojusiais 2001 m. spalio 26 d. Pagal
juos bendro naudojimo objektai – bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų
nuosavybė – yra bendros konstrukcijos, bendra inžinerinė įranga ir bendro
naudojimo patalpos. Jos buvo apibrėžiamos kaip patalpos (galėjo būti rūsiai,
bet tai ne vienintelis reikalavimas), jei jos nuosavybės teise nepriklausė
atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Pagal butų privatizacijos
šiame name eigą ir rezultatus, taip pat jau minėtą įstatymą „Dėl dalies
valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ neprivatizuoto
butų fondo dalis, kaip buvusi valstybės nuosavybė, buvo priskirta nuosavybės
teise savivaldybei, o 1999 m. ji buvo perduota nuosavybėn. Patalpos, kaip priklausančios
nuosavybės teise trečiajam asmeniui, negalėjo būti laikomos bendro naudojimo
patalpomis.
Kaip reikalavimo
pagrindas buvo nurodoma, kad patalpose yra bendro naudojimo inžinerinė įranga.
Pagal ginčijamo akto metu galiojusią Daugiabučių namų savininkų bendrijų
įstatymo redakciją bendra inžinerinė įranga gali būti bendro naudojimo
patalpose ir konstrukcijose, taip pat įrengta atskiriems gyvenamųjų ir
negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose (2
straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad vien ta aplinkybė, jog
patalpose yra bendra inžinerinė įranga, nesudaro pagrindo vertinti patalpos
kaip bendro naudojimo. Kasacinio skundo argumentais į tas įstatymo nuostatas
neatsižvelgiama, todėl jie atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Reikalavimų
pagrindas yra tai, kad patalpų paskirtis buvo pakeista iš gyvenamųjų į
negyvenamąsias, o su tuo buvo siejama galimybė jas pripažinti bendro naudojimo
patalpomis. Gyvenamojo namo patalpų paskirtis turi būti keičiama esant pagrindui
ir laikantis nustatytos tvarkos. Sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų paskirties
pakeitimo buvo priimtas 2001 m. sausio 16 d., tuo metu galiojo 1995 m. vasario
21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 7 straipsni redakcija. Šis
straipsnis reglamentavo bendrijos įstatus, bet ne patalpų paskirties pakeitimo
pagrindus ir tvarką. Sprendimas dėl paskirties pakeitimo nėra ginčijamas, o jo
atitiktis įstatymui turi būti tikrinama pagal sprendimo priėmimo metu
galiojusias nuostatas. Įstatymo nuostatos, kuriomis remiamasi kasaciniame
skunde, buvo priimtos 2001 m. spalio 9 d. ir įsigaliojo nuo 2001 m. spalio 26
d., todėl negali būti taikomos patalpų paskirties teisėtumui įvertinti. Be to,
patalpų paskirties pakeitimas yra savininko nuosavybės teisių reglamentavimas,
bet nedaro įtakos nuosavybės teisei egzistuoti. Dėl to, kad keičiama ar
nekeičiama patalpų paskirtis, kad jos iš gyvenamųjų patalpų paverčiamos
negyvenamosiomis, nereiškia, kad ankstesnis savininkas neteko nuosavybės
teisės. Sprendimo priėmimo metu ginčo patalpos nuosavybės teise pagal įstatymą
buvo priskirtos savivaldybei ir dėl paskirties keitimo savivaldybė neprarado
nuosavybės teisių į patalpas, dėl to jos netapo bendro naudojimo patalpomis ir
negalėjo būti perduotos bendrųjų patalpų valdytojui. Taigi nebuvo atlikta
nieko, kas varžytų ar pažeistų ieškovo, kaip turto valdytojo ir naudotojo
teises, ar namo patalpų savininkų bendrąsias teises, kurias įgyvendina
daugiabučio namo savininkų bendrija. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau
nurodytų įstatymų nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.
Sprendimo dėl gyvenamųjų
patalpų paskirties pakeitimo priėmimo metu galiojęs Valstybės paramos būstui
įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (su paskutiniais pakeitimais, įsigaliojusiais
2001 m. sausio 1 d.) 7 straipsnis reglamentavo gyvenamųjų patalpų paskirties
pakeitimą ir jų išbraukimą iš apskaitos, bet su tuo nebuvo siejamas savininko
nuosavybės teisės į ankstesne paskirtimi turėtas patalpas pasibaigimas. Ta
aplinkybė, kad paskirtis buvo pakeista iš gyvenamųjų į negyvenamąsias ir
patalpos buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos, nepavertė šių patalpų
bendro naudojimo patalpomis, nors jos buvo rūsyje, nors jose buvo bendro
naudojimo inžinerinė įranga, nes šios toliau išliko savivaldybės turtu kaip
negyvenamosios patalpos, kuriomis gali disponuoti savivaldybė pagal įstatymus
(privatizuoti, perduoti kitiems asmenims ir kt.).
Kasacinio skundo
argumentai dėl priklausinio šioje byloje teisiškai nereikšmingi, nes tokios
nuostatos neturėjo būti taikomos. Savininko turtas turėjo savarankišką statusą,
paskirtį ir yra pagrindinis daiktas.
STR 1.14.01:1999
byloje netaikomas, nes ginčo patalpos yra ne rūsio patalpos, o patalpos rūsyje.
Jų paskirtis buvo gyvenamoji iki jos pakeitimo ir negyvenamoji po pakeitimo,
bet ne rūsio reikmėms naudoti.
Ginčo patalpų po
įvykusio kitų namo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų privatizavimo
priklausymas valstybei, jų priskyrimas nuosavybės teise savivaldybei išplaukia iš
butų privatizavimą ir valstybės turto perdavimą reglamentavusių įstatymų
analizės, todėl šioje byloje įrodymų pateikimas ir jų vertinimas dėl ginčo
patalpų priskyrimo nuosavybės teise neaktualus. Teisėjų kolegija daro išvadą,
kad CPK 185 straipsnis nepažeistas.
CPK 320
straipsnio pažeidimas argumentuojamas tuo, kad be pagrindo buvo panaikintas
visas teismo sprendimas, nes dalis ieškinio jau buvo atmesta pirmosios
instancijos teismo sprendimu. Galima konstatuoti, kad atmestos teismo sprendimo
dalies nebuvo pagrindo naikinti ir vėl tą patį reikalavimą atmesti, nes tai yra
perteklinis sprendimas, išeina už apeliacijos ribų ir neatitinka CPK 320
straipsnio. Pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka
yra procesinės teisės pažeidimas, jeigu pažeidimas turėjo įtakos neteisėto
sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu
išeinant už apeliacinio skundo ribų panaikinama teismo sprendimo dalis, kuria
reikalavimas buvo atmestas, bet iš naujo sprendžiant apeliacine tvarka ši
reikalavimo dalis vėl atmetama, o kasacine tvarka nagrinėjant padaroma išvada,
kad reikalavimo atmetimas yra teisėtas, tai vien CPK 320 straipsnio pažeidimas
nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą
(nutartį).
Teisėjų kolegija
nekonstatavo pagrindų apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti ar
pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Juozas Šerkšnas
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis