Baudžiamoji byla Nr. 1A-172-478/2022

Proceso Nr. 1-01-1-22377-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                                                                1.1.4.2;1.2.7.1.2.3;1.2.9.7.1;1.2.30.4.2.1;

                                                                           2.4.6.4.1;2.4.6.4.3;2.4.6.4.4;2.4.6.5.2

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės, 

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,   

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,   

nuteistajam D. K., jo gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei,

nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovei pagal įstatymą D. L.,

nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovei pagal įstatymą L. G.,

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (mišriu būdu – daliai proceso dalyvių dalyvaujant tiesiogiai teismo posėdžių salėje, daliai vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal BK 309 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, D. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą ir bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

D. K. išteisintas:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- pagal BK 162 straipsnio 1 dalį (dėl mažamečio (duomenys neskelbtini) išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), nes neįrodyta, kad D. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nepilnametės (duomenys neskelbtini) atstovų pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       D. K. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2019 m. lapkričio 11 d. 19 val. 39 min. iki 2020 m. balandžio 25 d. 16 val. 32 min. elektroninio ryšio priemonėmis atsisiuntė 7 vnt. pornografinio turinio nuotraukų:

-       „received_2537969623129313.jpeg“,

-       „Free Porn, Sex, Tube Videos, XXX Pics, Pussy in Porno Movies – XNXX.COM .mhtml_embedded_51.jpg“,

-       „photo_blob.0_embedded_270.jpg“,

-       „received_23091794766558.jpeg“,

-       „received_524637801590812.jpeg“,

-       „received_2137810632954729.jpeg“,

-       „received_2482891891971017.jpeg“,

kur atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai ir kuriuose vaizduojamas vaikas, kurias laikė savo mobilaus ryšio telefone „Xiaomi Redmi“ IMEI-1 Nr. (duomenys neskelbtini) ir IMEI-2 Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. birželio 17 d., kuomet kratos metu buvo paimtas policijos pareigūnų, tokiu būdu įgijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas.

2.       D. K. buvo kaltinimas tuo, jog jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 18 d., dviračių būrelio patalpose, (duomenys neskelbtini), mobiliojo ryšio telefonu „Xiaomi Redmi“ IMEI -1 Nr. (duomenys neskelbtini) ir IMEI -2 Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas vaiko patiklumu, socialine nebranda ir bejėgiška būkle dėl mažametystės, nufotografuodamas (duomenys neskelbtini) lytinius organus, pagamino pornografinio turinio dalyką – nuotrauką (duomenys neskelbtini), kurioje vaizduojamas mažametis vaikas, pagamintą pornografinio turinio nuotrauką laikė savo mobiliojo ryšio telefone „Xiaomi Redmi“ IMEI-1 Nr. (duomenys neskelbtini) ir IMEI-2 Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. birželio 17 d., kuomet kratos metu buvo paimtas policijos pareigūnų, tokiu būdu išnaudojo vaiką – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), pornografinei produkcijai gaminti.

3.       Taip pat D. K. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) yra mažametė, panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu - paėmęs už rankų, nutempė ją į daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini) rūsio sandėliuką (duomenys neskelbtini), atsisėdęs ant nukentėjusios (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu atimdamas jai galimybę priešintis, paguldė ją ant sofos, bandė ją bučiuoti į lūpas, rankomis atsegti bei numauti kelnes, bandė su ja atlikti lytinius veiksmus, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji apsigynė ir pabėgo, tokiu būdu jis pasikėsino išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini).

4.       D. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2020 m. birželio 5 d. apie 17 val., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) yra mažametė, panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu – atimdamas jos mobilųjį telefoną, po to suėmęs nukentėjusiąją už rankų riešų bei, tęsdamas savo veiksmus, dešine ranka sugriebdamas nukentėjusiajai už krūtinės, bandė ją nusitempti į daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), rūsį, kur norėjo su ja atlikti lytinius veiksmus, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji apsigynė ir pabėgo, tokiu būdu jis pasikėsino išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini).

5.       Skundžiamame Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendyje nurodyta, jog teismas, įvertindamas objektyvią įvykių situaciją, sprendžia, jog pasikėsinimas išžaginti tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) D. K. yra inkriminuotas nepagrįstai, nes šiuo atveju nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų jo ketinimą lytiškai santykiauti tiek su (duomenys neskelbtini), tiek ir su (duomenys neskelbtini), bei D. K. dėl šių abiejų nusikalstamų veikų išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taipogi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinimas D. K. dėl (duomenys neskelbtini) išnaudojimo pornografinio turinio dalyko pagaminimui yra pareikštas nepagrįstai ir jį dėl šio kaltinimo išteisino, neįrodžius D. K. dalyvavimo nusikaltimo, numatyto BK 162 straipsnio 1 dalyje, padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

6.       Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)), BK 162 straipsnio 1 dalį (dėl mažamečio (duomenys neskelbtini) išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti) išteisintas, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo D. K. pripažinti kaltu pagal:

-       BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)) ir nuteisti laisvės atėmimu penkeriems metams;

-       BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)) ir nuteisti laisvės atėmimu penkeriems metams;

-       BK 162 straipsnio 1 dalį (dėl mažamečio (duomenys neskelbtini) išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti) ir nuteisti laisvės atėmimu trejiems metams. 

-       Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir D. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

-       Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) per atstovą pareikštą 2000 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl neturinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai;

-       Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

6.1.                      Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 162 straipsnio 1 dalį keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas, 3 punktas).

6.2.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo, o taip pat ir BPK įtvirtintas nuosprendžio surašymo taisykles. Panevėžio apygardos teismas, vertindamas mažamečių nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), liudytojos V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotą mažamečių nukentėjusiųjų parodymų vertinimo analogiškose bylose specifiką, jų parodymus nepagrįstai vertino griežčiau nei suaugusių asmenų, be jokio teisinio pagrindo prioritetą suteikė D. K. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Prokuroro teigimu, neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. K. veiksmuose nėra subjektyviojo išžaginimo požymio, t. y., kad jis suvokė ir norėjo lytiškai santykiauti su nukentėjusiosiomis, panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas jų bejėgiška būkle dėl mažametystės, kadangi D. K. iš viso nieko neparodė apie inkriminuotas veikas. D. K. veikų padarymo metu buvo sulaukęs 20 metų amžiaus, todėl suprato, kas yra lytiniai santykiai. Nusikalstamų veikų padarymo metu D. K. buvo pakaltinamas, t. y. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Prokuroro teigimu, byloje surinkta pakankamai duomenų apie D. K. panaudotą fizinį smurtą nukentėjusiųjų mažamečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

6.3.                      Prokuroras skunde pažymi, kad nepaisant to, jog nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) teigia maniusi, jog D. K. siekė ją išžaginti, o taip neatsitiko, nes ji gynėsi ir pabėgo, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas objektyvią įvykio situaciją, sprendė, jog pasikėsinimas išžaginti (duomenys neskelbtini) D. K. yra inkriminuotas nepagrįstai, nes nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų jo ketinimą lytiškai santykiauti su (duomenys neskelbtini). Ši teismo išvada, prokuroro nuomone, yra nepagrįsta, nes (duomenys neskelbtini) 2020 m. spalio 19 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra išsamūs ir realistiški, atitinka nukentėjusiosios amžių, gyvenimišką patirtį bei supratimą apie padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, padarė neteisingą išvadą, kad D. K. veiksmai apsiribojo rankų kišimu už kelnių bei bandymu mauti kelnes, kas nebūtinai turi būti susiję su pasikėsinimu išžaginti. Tokie D. K. veiksmai rodo jo norą ir gana grubų bandymą patirti artimą fizinį kontaktą su atėjusia su juo susitikti mergina, tačiau to akivaizdžiai nepakanka lytinio akto pradžiai konstatuoti. Ši teismo išvada, anot prokuroro, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Seksualinės prievartos faktą nuosekliai tvirtino pati nukentėjusioji, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tokias pat aplinkybes apie įvykį nukentėjusioji papasakojo ir liudytojai L. B. bei (duomenys neskelbtini), todėl vien tai, kad D. K. neatliko teismo nuosprendyje nurodytų veiksmų, nepaneigia fakto, kad tokie veiksmai galėjo būti atlikti, jeigu nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) nebūtų aktyviai pasipriešinusi ir pabėgusi. Liudytoja L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino aplinkybes, kurias jai nurodė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), tai patvirtino ir (duomenys neskelbtini), apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, šie jų parodymai pilnai sutampa su nukentėjusiosios duotais parodymais. Todėl, prokuroro teigimu, šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą.        

6.4.                       Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaltinimą D. K. dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini), kuris yra grindžiamas pačios nukentėjusiosios, liudytojo J. B. ir nepilnamečio L. R., kurie dalyvavo įvykyje tiesiogiai, liudytojos D. L. - nepilnametės nukentėjusiosios motinos - parodymais, 2020 m. rugpjūčio 17 d. ,,Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo“ išvada. Nors D. K. teismo posėdyje apie šio įvykio aplinkybes paaiškinimus duoti atsisakė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis pateikė pareiškimą, kuriame nurodė savo versiją, aiškindamas, kad pats buvo užpultas ir nukentėjo.

6.5.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog D. K. kvietė (duomenys neskelbtini) susitikti, ji ir atėjo prie jo namų. Tačiau, kviesdamas į susitikimą, D. K. reikalavo, kad ji ateitų viena, filmuotų savo maršrutą, t. y. jis norėjo įsitikinti, kad nėra ją lydinčių asmenų. Jiems susitikus prie įėjimo į rūsį, D. K. sugriebė nukentėjusiąją už rankų ir, panaudodamas jėgą, tempė ją į rūsį, tačiau nukentėjusioji pradėjo šauktis pagalbos, reikalavo paleisti, muistėsi, t. y. priešinosi jo veiksmams. Atbėgus J. B. ir L. R., D. K. (duomenys neskelbtini) paleido ir ji iš įvykio vietos pabėgo. Tačiau, anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinimas D. K. iš esmės grindžiamas (duomenys neskelbtini) manymu, jog jis būtų ją išprievartavęs, apie ką ji tą pačią dieną papasakojo savo motinai. D. L. į policiją kreipėsi praėjus keturioms dienoms po įvykio – 2021 m. birželio 9 d., kai dėl konflikto su J. B. D. K. pranešė policijai tą pačią dieną. Kadangi D. L. pareiškime nėra pranešama apie seksualinio pobūdžio kėsinimąsi į jos dukrą, pirmosios instancijos teismo manymu, tai rodo, kad (duomenys neskelbtini) rimtas pavojus nebuvo kilęs, D. K. nebuvo palaikytas pavojingu ir grėsmę keliančiu asmeniu, kuris būtų sukėlęs išgąstį. Prokuroro nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta. Tai, kad nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovė kreipėsi į policijos pareigūnus po kelių dienų, nesutrukdė ikiteisminio tyrimo metu surinkti pakankamai duomenų, patvirtinančių D. K. kaltę.

6.6.                      Byloje surinkta pakankamai duomenų apie D. K. panaudotą fizinį smurtą (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. 2020 m. spalio 19 d. nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, smulkiai ir nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes, logiškai paaiškino, kodėl padarė išvadą, jog D. K. jau nuo susitikimo pradžios siekė ją išprievartauti. Apie tai (duomenys neskelbtini) papasakojo savo motinai D. L., kuri parodė svarbią aplinkybę, kad po įvykio (duomenys neskelbtini) ant kairės rankos, ties vidine alkūnės dalimi matė kraujosruvą, t. y. patvirtino aplinkybę apie tai, kad D. K., sukeldamas skausmą nukentėjusiajai, tempė ją į rūsį ir padarė išvadą dėl kėsinimosi išžaginti mažametę.

6.7.                      Prokuroro nuomone, D. K. veika turėjo būti vertinama atsižvelgiant į jo subjektyvų suvokimą apie veikos padarymo metu buvusias aplinkybes – įvykio metu jis buvo pilnametis ((duomenys neskelbtini) metų), jam buvo žinomas nukentėjusiosios amžius ((duomenys neskelbtini) metų), tačiau, nežiūrint į tai, jis su nukentėjusiąja susirašinėjo telefonu seksualinio pobūdžio žinutėmis.

6.8.                      Analizuojant nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus, matyti, kad ji skirtingu laiku, skirtingiems asmenims papasakojo analogiškai, t. y. proceso metu davė vienodus, nuoseklius, esminėse detalėse sutampančius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Jeigu teismas besąlygiškai tiki nukentėjusiosios parodymais dėl visos nusikaltimo padarymo eigos, lieka neaišku, kodėl netiki ta parodymų dalimi, kur nukentėjusioji parodo apie D. K. pavartotą smurtą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo smurto nebuvimą, remdamasis tik D. K. parodymais, o patį įvykį įvertindamas, kaip konflikto su J. B. rezultatą. Tačiau tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – D. K. konfliktas su J. B. įvyko po jo susitikimo su nukentėjusiąja, ką pripažįsta ir D. K., todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad įvykis buvo inicijuotas J. B.. Byloje nėra duomenų, kad liudytoja D. L., 2020 m. birželio 20 d. kreipdamasi į policiją, žinojo apie D. K. pareiškimą dėl J. B. veiksmų. Todėl D. K. gynybinė versija, kad D. L. veiksmai buvo inicijuoti, siekiant jam atkeršyti, kad jis kreipėsi į policiją dėl J. B. neteisėtų veiksmų, yra nepagrįsta. Prokuroro teigimu, nepilnamečio liudytojo L. R. parodymai neįrodo D. K. nekaltumo bei nepaneigia nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų, nepatvirtina jų prieštaringumo.

6.9.                      Prokuroras skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo išžaginti nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), pradėjo vertinti su nagrinėjama byla nesusijusias D. K. nurodytas aplinkybes, dėl ko anksčiau buvo priimtas procesinis sprendimas, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įrodymų liečiamumo reikalavimą.

6.10.                      Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl mažamečio (duomenys neskelbtini) išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti analizavo tik tą dalį įrodymų, kurie paimti iš konteksto ir, teismo vertinimu, įrodo parodymų skirtingumą bei neatitikimą tarpusavyje. Vertindamas mažametės V. M., apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bei liudytojos V. M. parodymus, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie yra nepatikimi, nes (duomenys neskelbtini), apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, to nepatvirtino ir akivaizdžiai slėpė tikrąsias nuotraukos padarymo aplinkybes. Teismas nieko nepasisakė dėl liudytojų M. M., V. V. parodymų patikimumo ir nuoseklumo. Anot prokuroro, tai, kad (duomenys neskelbtini) akivaizdžiai slėpė įvykio aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti mažametės liudytojos V. M., liudytojos V. M. parodymų neteisingumo ir nepagrįstumo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą V. M. ir V. M. apkalbėti D. K., duoti apie jį neteisingus parodymus ar apkaltinti jį sunkaus nusikaltimo padarymu.

6.11.                      Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad, skiriant bausmę D. K., būtina atsižvelgti į tai, kad D. K. nusikaltimo padarymo metui buvo pilnametis, pakaltinamas, pasikėsino padaryti du tyčinius labai sunkius nusikaltimus bei baigtą sunkų nusikaltimą, D. K. neteistas, nebaustas administracine tvarka.                                         

7.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis D. K. ir jo gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.  

II.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl D. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)

8.       Šioje baudžiamojoje byloje D. K. buvo pareikštas kaltinimas tuo, kad jis 2020 m. birželio 5 d. apie 17 val., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) yra mažametė, panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu – atimdamas jos mobilųjį telefoną, po to suėmęs nukentėjusiąją už rankų riešų bei tęsdamas savo veiksmus, dešine ranka sugriebdamas nukentėjusiajai už krūtinės, bandė ją nusitempti į daugiabučio namo rūsį, kur norėjo su ja atlikti lytinius veiksmus, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji apsigynė ir pabėgo, tokiu būdu jis pasikėsino išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini).

9.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad, vertinant D. K. veiksmus ir jo elgesį viso aptariamo įvykio metu, matyti, jog jis nieko konkretaus nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) nedarė, kad lytiškai su ja santykiautų ar tenkintų seksualinę aistrą, išskyrus tai, jog suėmęs už rankų, vedėsi į rūsį, bei padarė išvadą, jog pasikėsinimas išžaginti (duomenys neskelbtini) D. K. yra inkriminuotas nepagrįstai, nes šiuo atveju nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų jo ketinimą lytiškai santykiauti su (duomenys neskelbtini), ir D. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį išteisino.

10.       Prokuroras, apeliaciniame skunde nesutikdamas su tokia išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas mažametės (duomenys neskelbtini) (o taipogi ir kitų mažamečių nukentėjusiųjų parodymus, apie kuriuos bus pasisakyta vėliau šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje) parodymus, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad D. K. veikoje nėra nusikaltimo sudėties ir nepagrįstai D. K. dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini) išteisino.

11.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

12.       Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose paprastai nebūna tokios prievartos liudytojų, svarbiausi įrodymų šaltiniai paprastai būna nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), taip pat išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Nors mažamečio nukentėjusiojo parodymai seksualinio pobūdžio byloje turi būti vertinami ne taip griežtai, kaip kiti įrodymai, tačiau ir jie negali būti absoliutinami, ypač jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kito ar buvo prieštaringi, stokoja aiškių ir patikrinamų faktinių aplinkybių. Jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje. Vertindamas nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad (duomenys neskelbtini) parodymų apie tai, jog D. K. pasikėsino ją išžaginti, nepatvirtina kiti įrodymai ir kad, be pačios nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų, jokių kitų faktinių duomenų, rodančių, kad D. K. siekė būtent lytinio akto su nukentėjusiąja, byloje nėra.

13.       Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu.

14.       BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą.

15.       Iš subjektyviosios pusės išžaginimas padaroma tik tiesiogine tyčia. Lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Taigi, lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 straipsnyje numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią. Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis.

16.       Mažametė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie susitikimo su D. K. priežastis bei D. K. atliktus veiksmus įvykio metu nurodė, kad susitikti ją pakvietė D. K., parašydamas žinutę per ,,Snapchat“ programėlę. Iš smalsumo ji nuėjo susitikti su D. K. prie jo namų. Kai ji nuėjo, D. K. stovėjo prie namo rūsio ir liepė parodyti telefoną. Ji parodė telefoną, o jis jį paėmė ir įsidėjo kišenę. Tada D. K. sugriebė jai už abiejų rankų riešų ir dešine ranka griebė už krūtinės, kai ji pabandė priešintis. Ji pradėjo garsiai šaukti, tačiau D. K. nepaleido ir laikė už riešo. Tuomet iš kažkur atbėgo J. B. ir L. R., ir D. K. ją paleido, o ji pabėgo link savo namų. Po visko jai labai skaudėjo riešus, nes D. K. labai juos spaudė. Nukentėjusiosios teigimu, anksčiau D. K. ji nepažinojo, jis jai tik žinutes rašė. Kai D. K. buvo suėmęs jai už riešo, ji suprato, kad kažkas blogai jai bus, suprato, kad jis norėjo ja pasinaudoti, t. y. išprievartauti. D. K. jai yra rašęs - „tu esi pošla“, klausė ar yra išdykusi. Žodžius „pošla“ ji suprato, kad ar nesigėdija nusirengti, ar išdrįstų nusirengti. Susitikimo metu ji sakė D. K., kad jai 13 metų (t. 1, b. l. 115-117). D. K. apie įvykio aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodymus duoti atsisakė, vieninteliai jo parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad D. K. neneigia buvus susitikimą su (duomenys neskelbtini), tačiau apie tai, kad susitikimo metu jis vartojo kokį nors smurtą prieš (duomenys neskelbtini), buvo suėmęs ją už riešų, norėjo nusitempti į rūsį, D. K. nenurodė. Priešingai, D. K. tvirtino, jog pats buvo užpultas J. B., J. B. mušė jį, suduodamas smūgius kojomis į juosmens sritį (t. 3, b. l. 38-39). Kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas J. B. parodė, kad įvykio dieną su L. R. būdami (duomenys neskelbtini), išgirdo triukšmą, matė, kaip D. K. bando įsitempti į rūsį (duomenys neskelbtini). Priėję arčiau, pamatė (duomenys neskelbtini) ir D. K., stovinčius prie rūsio durų, D. K. ieškojo raktų ir laikė (duomenys neskelbtini) už rankos, ji rėkė „paleisk, paleisk“. Jiems priėjus, D. K. (duomenys neskelbtini) paleido. D. K. buvo paėmęs iš (duomenys neskelbtini) telefoną. Tuomet D. K. pradėjo jį įžeidinėti, provokuoti, ir jie susistumdė. Telefonas iškrito jam iš kišenės, telefoną paėmė L. R.. Vėliau (duomenys neskelbtini) jiems sakė, kad su D. K. buvo susitarę susitikti, susirašinėjo, o susitikus D. K. mėgino ją įsitempti į rūsį (t. 3, b. l. 161). Liudytojas L. R., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad, bendraujant su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jos sakydavo, kad prie jų abiejų lenda toks D., kurio pavardė K. Tada jis su J. B. sugalvojo pasalą, kad D. K. nebelįstų prie mergaičių. Jis su J. B., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sugalvojo nueiti pas D. K.. D. K. (duomenys neskelbtini) kvietė ateiti vieną. (duomenys neskelbtini) ėjo į susitikimą su D. K., nes jie visi norėjo D. K. pagauti ir pagąsdinti, o ji buvo kaip masalas. Jie su J. B. ir (duomenys neskelbtini) ėjo paskui (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nuėjo iki D. K. laiptinės pirma, o jie laukė netoliese. D. K. (duomenys neskelbtini) paėmė už rankos ir pradėjo tempti į rūsį. D. K. ją tempė jėga, sakydamas maždaug, kad einam į rūsį, kažką parodys, o (duomenys neskelbtini) priešinosi, nenorėjo eiti, spyriojosi. Tada jis su J. B. išlindo ir D. K., juos pamatęs, nustojo tempęs (duomenys neskelbtini), nieko jiems nesakė, buvo atsirėmęs prie rūsio ant laiptų bordiūro ir nežiūrėjo. (duomenys neskelbtini) klausė D. K., kodėl ją tempė, kodėl norėjo užrakinti rūsyje, o D. K. tiesiog sakė, kad nenorėjo nieko daryti, bandė bėgti į rūsį slėptis, bet jis su J. B. pagavo duris, nes jis nespėjo jų užrakinti, ir taip pateko į rūsį. Įvykio metu (duomenys neskelbtini) tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Liudytojo teigimu, (duomenys neskelbtini) yra pasakojusi, kad ji turėjo su D. K. per prievartą bučiuotis, nes kitaip jis jai grasindavo, kad ateis iki namų ir kažkas tokio bus. Tai (duomenys neskelbtini) pasakojo (duomenys neskelbtini). Jis žino, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iš D. K. gaudavo žinutes, jis rašydavo „labas, ką tu, gražute?“. D. K. žinojo, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra nepilnametės (t. 3, b. l. 179-181).

17.       Kaip liudytoja šioje byloje buvo apklausta nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) motina D. L., kuriai apie susitikimo su D. K. aplinkybes iš karto po įvykio, grįžusi namo, papasakojo (duomenys neskelbtini). Liudytoja D. L. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad dukra jai pasakojo, jog D. K. jai parašė žinutę su pasiūlymu susitikti. Dukrai nuėjus į susitikimą, D. K. sugriebė ją už abiejų rankų ir bandė prievarta nusivesti į rūsį, taip pat suėmė už krūties, bet dukra atitraukė jo ranką ir liepė taip nesielgti, tačiau D. K. nesiliovė ir mėgino įsitemti ją į rūsį. D. K. veiksmus nutraukė atbėgę J. B. ir L. R.. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja D. L. nurodė, kad jos anksčiau duoti parodymai yra teisingi, dukra jai papasakojo, kad ji susitiko su D. K., kuris bandė ją nusitempti į rūsį, griebė už rankos, taip pat už krūtinės, paėmė telefoną. Iš byloje esančio protokolo-pareiškimo matyti, kad D. L. su šiuo pareiškimu 2020 m. birželio 9 d. kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, nurodydama, kad 2020 m. birželio 5 d. dukra, grįžusi į namus apie 21 val., pasakojo, jog 2020 m. birželio 5 d. apie 17 valandą, Taikos g. prie pastato Nr. 15, jai susitikus su pažįstamu D. K., jis prie įėjimo į namo rūsį, suėmęs už abiejų rankų, bandė jėga ją įsitempti į rūsį, tokiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1). Perskaičius šį dokumentą apeliacinės instancijos teisme, D. L. patvirtino šį savo rašytą pareiškimą, nurodė, jog savo pareiškimą palaiko ir prašo nubausti D. K. už tai, kad jis jos dukrai sukėlė fizinį skausmą. Į klausimą, kodėl pareiškime nenurodė aplinkybės, jog D. K. jos dukrai griebė ne tik už rankos, bet ir už krūtinės, D. L. atsakė, kad šią aplinkybę tiesiog pamiršo.

18.       Byloje esančioje Vaiko, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apie galimai patirtos prievartos aplinkybes pasakojo, jog 2020 m. birželio pradžioje per programėlę „Snapchat“ D. K. jai pradėjo rašyti žinutes, siūlydamas susitikti. (duomenys neskelbtini) teigė, kad iš pradžių atsisakydavo, tačiau po kelių dienų nusprendė su vaikinu pasimatyti (,,norėjau išsiaiškinti, kodėl įkyriai rašo“). (duomenys neskelbtini) pasakojo, kad susitikus vaikinas jos prašė parodyti savo mobilųjį telefoną, norėdamas perskaityti jame esančias žinutes ir įsitikinti, kad ji į sutikimą atėjo viena. (duomenys neskelbtini) teigė, jog tuomet D. K. atėmė jos telefoną ir suėmęs už rankų bandė ją nutempti į daugiabučio namo rūsį, „griebė už krūtinės“. Mergina pasakojo pradėjusi priešintis, šaukti, jos riksmą išgirdę netoliese buvę draugai ir atėję jai padėti. (duomenys neskelbtini) teigė, kad tuomet ji pabėgo, vėliau draugai atnešė iš jos atimtą telefoną. (duomenys neskelbtini) taip pat pasakojo vėliau iš savo draugės (duomenys neskelbtini) sužinojusi, kad ir ji galimai turėjo negatyvių patirčių su D. K.. Pasak (duomenys neskelbtini), draugė su juo susirašinėjo žinutėmis per programėlę ,,Messenger“, o, jiems susitikus, D. K. ,, (duomenys neskelbtini) buvo įsitempęs į rūsį, bučiavo, bandė kelnes numauti“. Išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pasakojimo detalės, stebimos jo turinį atitinkančios emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą apie merginos galimai turėtas negatyvias intymias patirtis (t. 1, b. l. 146-148).

19.       Išanalizavus tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ar jį mačiusių asmenų – nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), liudytojų J. B., L. R. parodymus, sugretinus juos tarpusavyje bei su netiesioginiais įrodymais – nukentėjusiosios motinos D. L. parodymais, Vaiko, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje užfiksuotais faktiniais duomenimis, galima daryti iš esmės abejonių nekeliančią išvadą, jog susitikimo metu D. K. buvo sugriebęs (duomenys neskelbtini) už rankų, bandė nusitempti nukentėjusiąją į rūsį, griebė už krūtinės. Kaip nurodė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), taip pat jos motina, kuri dukrą matė iš karto po įvykio ir kuriai dukra papasakojo įvykio aplinkybes, tokiais veiksmais D. K. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai. Tuo tarpu faktinių duomenų, neginčytinai patvirtinančių, jog, atlikdamas nustatytus veiksmus – sugriebdamas (duomenys neskelbtini) už rankų riešų ir už krūtinės, D. K. norėjo su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti, byloje nėra. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto naudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas. Savarankiška išžaginimo forma yra naudojimasis nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios. Fizinis ar psichinis smurtas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, pavartotas siekiant lytiškai santykiauti prieš partnerio valią (mušimas, sužalojimas, grasinimas tai padaryti ir pan.) yra pasikėsinimas išžaginti. Atsižvelgiant į aptartas nuostatas, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės - nukentėjusiosios sugriebimas už rankų ir bandymas nutemti ją į rūsį, negali būti pripažintos aplinkybėmis, patvirtinančiomis D. K. siekį ir tikslą būtent išžaginti (duomenys neskelbtini). Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-696/2015, 2K-73-689/2019). Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad D. K. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kad lytiškai santykiautų su (duomenys neskelbtini), t. y. veiksmus, iš kurių galima būtų suprasti, jog D. K. siekia atlikti su (duomenys neskelbtini) lytinį aktą (įvedant savo varpą į nukentėjusiosios makštį). Išskyrus subjektyvius nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) pamąstymus ir manymą, kad D. K. būtų ją išprievartavęs, jokių kitų faktinių duomenų, neginčytinai patvirtinančių, kad D. K. ketinimas ir buvo būtent išžaginti (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) motina D. L. tiek po įvykio praėjus kelioms dienoms rašytame pareiškime policijai, tiek apklausiama apeliacinės instancijos teisme, akcentavo dukros dėl neteisėtų D. K. veiksmų patirtą fizinį skausmą, prašydama būtent už tai ir nubausti D. K.. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) psichologinį įvertinimą atlikusi psichologė Vaiko, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pasakojimo detalės, stebimos jo turinį atitinkančios emocinės reakcijos leidžia kelti tik prielaidą apie merginos galimai turėtas negatyvias intymias patirtis.

20.       Prokuroras apeliaciniame skunde, kaip įrodymų vertinimo pažeidimą, nurodo tai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo išžaginti nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), vertino su nagrinėjama byla nesusijusias D. K. nurodytas aplinkybes, dėl ko anksčiau buvo priimtas procesinis sprendimas, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įrodymų liečiamumo reikalavimą. Su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o pagal 4 dalį – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo tenkintas D. K. gynėjo prašymas ir išreikalauta ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-21830-30 medžiaga, pradėta pagal D. K. 2020 m. birželio 5 d. pareiškimą dėl J. B. veiksmų D. K. atžvilgiu, o būtent, fizinio skausmo sukėlimo D. K.. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Remiantis išdėstytomis nuostatomis, aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas išreikalavo, ištyrė ir įvertino faktinius duomenis, surinktus kitame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo pradėtas ir atliekamas to paties asmens, kuris kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje - D. K., atžvilgiu ir iš esmės dėl įvykių, susijusių su šioje byloje nagrinėjamais, nelaikytinos BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.

21.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta neginčytinų įrodymų, kad D. K. atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų jo ketinimą lytiškai santykiauti su (duomenys neskelbtini), todėl teisinga ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. veikoje nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymiai.

22.       Tačiau, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog D. K. veikoje (duomenys neskelbtini) atžvilgiu yra kitos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymiai, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje D. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad D. K. 2020 m. birželio 5 d. apie 17 val., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) yra mažametė, panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu – atimdamas jos mobilųjį telefoną, po to suėmęs nukentėjusiąją už rankų riešų, bei, tęsdamas savo veiksmus, dešine ranka sugriebdamas nukentėjusiajai už krūtinės, sukėlė mažametei (duomenys neskelbtini) fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.   

23.       BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). 

24.       Jau aptartais nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymais, jos motinos D. L. parodymais, liudytojų J. B., L. R. parodymais nustatyta, kad įvykio metu D. K. buvo sugriebęs (duomenys neskelbtini) už rankų ir bandė ją temti į rūsį, bei griebė nukentėjusiajai už krūtinės, tuo sukeldamas (duomenys neskelbtini) fizinį skausmą. Kaip nurodė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), susitikimo metu ji pasakė D. K. savo amžių, t. y. kad jai (duomenys neskelbtini) metų, todėl nekyla abejonių, kad, sugriebdamas (duomenys neskelbtini) už rankų bei krūtinės, ir tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą, D. K. žinojo ir suprato, kad tokius veiksmus atlieka prieš mažametę. Šioje D. K. veikoje yra visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji - nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai, nes D. K. veikė sąmoningai ir suvokė, kad savo veiksmais sukels fizinį skausmą mažametei nukentėjusiajai, ir šių pasekmių siekė.  

25.       Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255 straipsnyje, 256 straipsnyje, išdėstytuose Baudžiamojo proceso kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-648/2020). Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2012, 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K- 42- 942/2016, 2K-7-162-303/2019).

26.       Apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K- 441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018).

27.       Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020). 

28.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, D. K. teismo posėdyje buvo įspėtas apie tai, kad teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos duomenimis bei apeliacinio skundo argumentais, gali svarstyti ir apie kitų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimą D. K. veikoje, padarytoje nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, t. y. tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje, tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 1521 straipsnyje, bei D. K. buvo suteikta galimybė pasirengti gynybai. Tokiu būdu, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, apie tai D. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš anksto pranešus ir suteikus galimybę pasirengti gynybai, nepažeidžiama D. K. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nebuvo apribota D. K. galimybė procesinėmis priemonėmis gintis nuo pareikšto kaltinimo ar kitaip suvaržyta jo teisė į gynybą, tuo pačiu nebuvo pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

 Dėl D. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)

29.       Šioje baudžiamojoje byloje D. K. buvo pareikštas kaltinimas tuo, kad jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) yra mažametė, panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu - paėmęs už rankų, nutempė ją į daugiabučio namo rūsio sandėliuką, atsisėdęs ant nukentėjusios (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu atimdamas jai galimybę priešintis, paguldė ją ant sofos, bandė ją bučiuoti į lūpas, rankomis atsegti bei numauti kelnes, bandė su ja atlikti lytinius veiksmus, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji apsigynė ir pabėgo, tokiu būdu jis pasikėsino išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini).

30.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje suriktus įrodymus, nustatė, kad, nors nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) teigia maniusi, jog D. K. siekė ją išžaginti ir taip neatsitiko, nes ji gynėsi ir pabėgo, tačiau, įvertinęs objektyvią įvykio situaciją, padarė išvadą, jog pasikėsinimas išžaginti (duomenys neskelbtini) D. K. buvo inkriminuotas nepagrįstai, nes šiuo atveju nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų D. K. ketinimą lytiškai santykiauti su (duomenys neskelbtini), ir D. K. šioje dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, padarymo išteisino.

31.       Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino mažametės (duomenys neskelbtini) parodymus. Prokuroro teigimu, nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuosekliai tvirtino seksualinės prievartos faktą, tokias pat aplinkybes apie įvykį nukentėjusioji papasakojo ir liudytojai L. B. bei (duomenys neskelbtini). Todėl, anot prokuroro, vien tai, kad D. K. neatliko skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytų veiksmų, nepaneigia fakto, kad tokie veiksmai galėjo būti atlikti, jeigu nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) nebūtų aktyviai pasipriešinusi ir pabėgusi.  

32.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus dėl D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis D. K. atžvilgiu šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

33.       Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat mažamečių nukentėjusiųjų parodymų vertinimo specifika aptarta šio nuosprendžio 11 ir 12 punktuose. Papildomai dar pažymėtina, kad esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

34.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje dalyje nebuvo laikytasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius D. K. išteisinimo pasikėsinus išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini), motyvus.

35.       D. K. neigia padaręs šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes duoti atsisakė. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie nagrinėjamą įvykį parodė, kad D. K. prie jos priekabiavo 2020 metų kovo mėnesį. Jis paskambino jai per programėlę „Messenger“, prisistatė vardu (duomenys neskelbtini) pakvietė ją į lauką, sakė pasivaikščios, pasikalbės. Po to pakvietė į savo namo Aukštakalnio mikrorajone, kur jis gyvena, rūsį. Ji nenorėjo eiti, bet jis ją prievarta paėmė už rankos ir nutempė iki savo rūsio. Ji buvo prie rūsio durų, o jis atsisėdo ant mažutės sofos, kuri buvo rūsyje, ji taip pat atsisėdo. Jis ant jos atsisėdo, ją pastūmė, ji atsigulė. Bandė bučiuoti jai į lūpas, numauti kelnes - bandė kelnes atsegti, jas tempė žemyn. Ji neleido to daryti, besigindama įdrėskė jam veidą ir praskėlė lūpą, pabėgo. Dar jis bandė paimti jos telefoną. Grasino, kad niekam nesiskųstų, nes bus dar blogiau, pradės ją persekioti, todėl tris mėnesius niekam apie įvykį nesakė, tik (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji mano, kad (duomenys neskelbtini) norėjo ją išprievartauti. Rūsyje jis nebuvo nusirengęs, jos nenurengė, nieko jai nesiūlė (t. 1, b. l. 178-180). Kaip liudytoja apklausta socialinė darbuotoja, dirbanti su socialinės rizikos šeimomis, L. B. nurodė, kad 2020 m. birželio 11 d. jai lankantis šeimoje, kurioje auga nepilnametė (duomenys neskelbtini), mergaitė jai papasakojo, jog prieš tris mėnesius namo rūsyje ją bandė išprievartauti vaikinas apie 20 metų, vardu D. (duomenys neskelbtini) papasakojo, kad vaikinas bandė ją išprievartauti, movė kelnes, bet ji pradėjo žviegti ir pabėgo. Liudytoja D. L. parodė, kad jos dukrai (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) papasakojo, jog D. K. kvietė ją susitikti, o susitikus prie daugiabučio, pasikvietė į rūsį. Nusivedęs (duomenys neskelbtini) į sandėliuką, D. K. po palaidine užkišęs ranką, lietė jos krūtinę, bandė bučiuotis, atsegęs (duomenys neskelbtini) kelnių sagas, mėgino užkišti ranką už kelnių, tačiau (duomenys neskelbtini), stumdama rankomis ir kojomis, atsistūmė nuo jo ir pabėgo. Apie tai, kad iš (duomenys neskelbtini) jam žinoma, kad (duomenys neskelbtini) turėjo su D. K. per prievartą bučiuotis, nurodė ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas liudytojas L. R.. Iš byloje esančios Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad (duomenys neskelbtini) psichologinio tyrimo metu papasakojo apie D. K. veiksmus, nurodė, kad karantino laikotarpiu sutarė su juo išeiti pasivaikščioti. Minėtas vaikinas atrakino rūsio duris, įstūmė ją į rūsio patalpą, mėgino įstumti į savo rūsį (sandėliuką), kuriame buvo lova, staliukas (vaikinas sakė, kad tame rūsyje jis gyvena), mėgino ją pabučiuoti, tačiau ji ėmė priešintis, apdraskė jam veidą, ji iš rūsio sugebėjo pasprukti. Išvadoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) intensyvios reakcijos, pasakojimas apie patirtą priekabiavimą leidžia kelti įtarimą apie patirtą seksualinę prievartą (t. 2, b. l. 2-4).

36.       Išanalizavus byloje surinktus ir aptartus įrodymus, nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus sugretinus ir įvertinus kontekste su netiesioginiais įrodymais – liudytojų L. B., D. L., L. R. parodymais, Vaiko, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje užfiksuotais faktiniais duomenimis, galima daryti iš esmės abejonių nekeliančią išvadą, jog susitikimo metu D. K., suėmęs (duomenys neskelbtini) už rankos, vedėsi į rūsį, parvertė ją ant sofos, kišo rankas po drabužiais, bandė mauti kelnes, bet nukentėjusioji sugebėjo pasipriešinti D. K. ir nuo jo pabėgo. Tuo tarpu faktinių duomenų, neginčytinai patvirtinančių, jog, atlikdamas nustatytus veiksmus, D. K. norėjo su nukentėjusiąja atlikti ir lytinius veiksmus, lytiškai su ja santykiauti, byloje nėra. Kaip jau buvo minėta šiame nuosprendyje, veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-696/2015, 2K-73-689/2019). Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad D. K. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kad lytiškai santykiautų su (duomenys neskelbtini), t. y. veiksmus, iš kurių galima būtų suprasti, jog D. K. siekia atlikti su (duomenys neskelbtini) lytinį aktą (įvedant savo varpą į nukentėjusiosios makštį). Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, D. K., atėjęs į rūsį, nenusivilko savo drabužių, nebuvo apsinuoginęs, neliepė (duomenys neskelbtini) nusirengti, jo veiksmai apsiribojo rankų kišimu už kelnių bei bandymu mauti kelnes, kas nebūtinai turi būti susiję su pasikėsinimu išžaginti, tokių D. K. veiksmų akivaizdžiai nepakanka lytinio akto pradžiai konstatuoti. Išskyrus subjektyvų nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) manymą, kad D. K. norėjo ją išprievartauto, jokių kitų faktinių duomenų, neginčytinai patvirtinančių, kad D. K. ketinimas ir buvo būtent išžaginti (duomenys neskelbtini), byloje nėra. 

37.       D. K. atlikti veiksmai mažametės (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, o būtent nukentėjusiosios užgulimas, bandymas mauti jai kelnes neatitinka visuotinai priimtinų elgesio normų ir galėtų būti vertinami, kaip lytinės aistros tenkinimas ar siekis tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu (ne išžaginant), arba turėti požymius kokios nors kitos, įstatymų uždraustos, veikos, tačiau kaltinimai šioje dalyje D. K. pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius nebuvo pareikšti, keisti kaltinimo neprašė nei prokuroras, nei nukentėjusiosios atstovas. Pagal teismų praktiką, po to, kai byla dėl konkrečių kaltinamųjų ir nusikalstamų veikų yra perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje, bylos nagrinėjimo metu teisme kaltinimas nustatyta tvarka gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas. Jeigu byloje pareiškiamas prašymas keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, tai reiškia ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

38.       Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, kad D. K. atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų jo ketinimą atlikti lytinį aktą su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), T. K. pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisintas.

Dėl D. K. išteisinimo pagal BK 162 straipsnio 1 dalį

39.       Šioje baudžiamojoje byloje D. K. buvo pareikštas kaltinimas tuo, kad jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 18 d., dviračių būrelio patalpose, (duomenys neskelbtini), mobiliojo ryšio telefonu „Xiaomi Redmi“ IMEI-1 Nr. (duomenys neskelbtini) ir IMEI-2 Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas vaiko patiklumu, socialine nebranda ir bejėgiška būkle dėl mažametystės – nufotografuodamas (duomenys neskelbtini) lytinius organus, pagamino pornografinio turinio dalyką – nuotrauką (duomenys neskelbtini), kurioje vaizduojamas mažametis vaikas, ir pagamintą pornografinio turinio nuotrauką laikė savo mobiliojo ryšio telefone „Xiaomi Redmi“ IMEI-1 Nr. (duomenys neskelbtini) ir IMEI-2 Nr. (duomenys neskelbtini)iki 2020 m. birželio 17 d., kuomet kratos metu buvo paimtas policijos pareigūnų, tokiu būdu išnaudojo vaiką – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), pornografinei produkcijai gaminti.

40.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad, nepaisant to, kad D. K. (duomenys neskelbtini) nuotrauką (kurioje nufotografuotas nuogas (duomenys neskelbtini)) kartus su kitomis laikė savo telefone, neginčijamų įrodymų, jog jis tą nuotrauką pagamino fotografuodamas (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, nėra, bei skundžiamu nuosprendžiu D. K. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.

41.       Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šia išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o būtent V. M., apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bei liudytojos V. M. parodymus, liudytojų M. M., V. V. parodymus.

42.       Šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jau aptartos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat ir mažamečių nukentėjusiųjų parodymų vertinimo ypatumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir šioje dalyje neturi pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo laikytasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius D. K. išteisinimo dėl (duomenys neskelbtini) išnaudojimo pornografinio turinio dalyko pagaminimui motyvus.

43.       Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad D. K. mobiliojo ryšio telefone tarp rastų pornografinio turinio nuotraukų, kur atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai ir kuriose vaizduojamas vaikas, vienoje iš nuotraukų yra užfiksuotas mažametis (duomenys neskelbtini), taip pat neginčytinai įrodyta, jog ši fotografija yra pornografinio turinio, nes jame vaizduojamas nuogas vaikas iki 14 metų amžiaus, atvirai rodomi lytiniai organai. Tačiau atsakomybei pagal D. K. inkriminuotą BK 162 straipsnio 1 dalį vien pornografinio turinio fotografijos laikymo nepakanka, turi būti neginčytinai nustatyta, jog D. K. šią nuotrauką pagamino kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. BK 162 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas verbavo, vertė arba įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose, arba išnaudojo vaiką tokiems tikslams, arba išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, arba pelnėsi iš tokios vaiko veiklos. Šioje byloje D. K. buvo kaltinamas vienos iš alternatyvių veikų padarymu – vaiko išnaudojimu pornografinei produkcijai gaminti. Tokie veiksmai laikomi nusikalstamais tada, kai vaikas savo noru arba priverstinai dalyvauja pornografinės produkcijos gamyboje, kurią organizuoja kaltininkas. Terminas „išnaudojo“ šiuo atveju suponuoja tam tikrą nelygiavertį santykį tarp vaiko ir suaugusio asmens (išnaudotojo), atsirandantį dėl preziumuojamo socialinio ir psichinio vaiko nesubrendimo. Vaikas įtraukiamas į bet kokią veiklą, susijusią su pornografinės produkcijos gaminimu, kurioje jis pats panaudojamas kaip objektas. Vaiko išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti reiškia tiesioginį vaiko dalyvavimą pornografinio pobūdžio veiksmuose. Vaikas gali būti filmuojamas, fotografuojamas ar kitomis priemonėmis užfiksuojamas pornografinėse scenose (kasacinė byla Nr. 2K-284/2013).

44.       Kaip matyti iš paties nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) parodymų, duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie aptariamos nuotraukos padarymo aplinkybes, jis parodė, kad nuotrauka buvo padaryta dviračių būrelyje, kas ją padarė, jis nežino, nuotrauka buvo padaryta be jo žinios. Be jo būrelyje dar būdavo aštuoni vaikai, persirengimo kambaryje visi persirenginėja vienu metu. Nukentėjusiojo teigimu, D. K. jis pažįsta, lankė tą pačią mokyklą, su D. K. dažniausiai bendraudavo mokykloje, jam nežinoma, kad ta nuotrauka buvo pas D. K. (t. 2, b. l. 25-30). Nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) motina V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuotrauką, kurioje nuogas nufotografuotas jos sūnus (duomenys neskelbtini), jai parodė J. S.. Tai buvo prieš dvejus metus, kai (duomenys neskelbtini) lankė treniruotes dviračių būrelyje. (duomenys neskelbtini) pasakė, kad jį ten nufotografavo D. K.. Jai paklausus, kur buvo būrelio vadovas, (duomenys neskelbtini) pasakė, kad vadovo nebuvo, atėjo D. K. ir jį nufotografavo rūsyje, kur vyko tas būrelis. Kaip matyti iš V. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama pirmą kartą 2020 m. lapkričio 3 d., ji parodė, kad dar iki atvykstant pareigūnams, ji klausė sūnaus apie tą nuotrauką, iš kur nuotrauka atsirado, bet sūnus nepasakė, kas jį nufotografavo (t. 2, b. l. 91-92). Apklausiama 2021 m. sausio 25 d. V. M. jau nurodė, kad sūnus jai pasakęs, jog jį nufotografavo D. K. ir kad tai buvo dviračių būrelyje, kurį sūnus lankė. Šį jos pokalbį su sūnumi girdėjo dukra V.  (t. 2, b. l. 93-94). Nepilnametė liudytoja V. M., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad ji nėra fotografavusi brolio (duomenys neskelbtini). Kai mama kalbėjo su (duomenys neskelbtini) ir klausė, kas jį fotografavo, ji girdėjo, kaip brolis sakė, jog jį fotografavo D. K. (t. 2, b. l. 147-148). Kaip matyti iš liudytojų J. S., V. V. parodymų, jos taip pat apie nuotrauką kalbėjo su (duomenys neskelbtini), tačiau jis nesakė, kas jį nufotografavo, pasakė tik, kad tai įvyko dviračių būrelyje, kai persirenginėjo. Kaip liudytojas apklaustas dviračių sporto treneris M. M. parodė, kad nuotraukos su (duomenys neskelbtini) jis nematė, tyrėjas sakė, kad buvo įkelta pusnuogio vaiko nuotrauka, nufotografuota dviračių treniruotės metu. Treniruotės vyko pusrūsyje, kur yra viena didelė ir dvi mažos patalpos. Pašaliniai ten negali užeiti, tik vaikai, kurie lanko treniruotes. Visos sienos apkaltos medžio plaušo plokštėmis, ten vaikai persirengia. Tyrėjui leidus, su jaunuoliais buvo pokalbis ta tema. Vieni (duomenys neskelbtini)net nepažinojo, kiti girdėjo, bet niekas negalėjo įvardinti, kas taip padarė. Vaikai minėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra sakęs, jog persirengimo kabinoje treniruotės metu jį fotografavo pusnuogį. Liudytojo teigimu, vienos treniruotės metu jis nugirdo (duomenys neskelbtini) ir kitų berniukų pokalbį apie kažkokią nuotrauką. Berniukai jo klausė, kur jis čia ,,nusifotkinęs“, (duomenys neskelbtini) atsakė, kad jį sesuo nufotkino. Vaikai juokėsi ir klausė, ar pas jį namuose sienos iškaltos kaip bazėje.

45.       Byloje esančiame kratos protokole užfiksuota, kad 2020 m. birželio 17 d. D. K. gyvenamojoje vietoje buvo padaryta krata, kurios metu paimtas jo mobilaus ryšio telefonas Xiaomi Redmi IMEI-1: (duomenys neskelbtini) ir IMEI-2: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 160-164). Atliekant šio įrenginio duomenų analizę, rasta 20 elektroninių pornografinio turinio bylų (nuotraukos), kuriose galimai vaizduojamas vaikas ar asmuo pateikiamas kaip vaikas. Vienas iš rastų failų yra pavadintas (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 182-185). Tyrėja, vykdanti prokuroro žodinį nurodymą, 2020 m. gruodžio 7 d. tarnybiniu pranešimu (t. 3, b. l. 1-2) kreipėsi į specialistą tam, kad būtų išsiaiškinta ir atsakyta į klausimus, ar D. K. telefone rastos nuotraukos buvo nufotografuotos mobilaus ryšio telefonu, kokia šių nuotraukų kilmė ir šaltinis, taip pat prašoma pateikti nuotraukų metaduomenyse esančią informaciją. (duomenys neskelbtini) Kriminalistinių tyrimo poskyrio vyriausiasis specialistas V. B. 2020 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime pateikė atsakymą, kad, atlikus pateiktų elektroninių bylų analizę, konstatuojama, jog visos pateiktos nuotraukos nebuvo nufotografuotos (sukurtos) mobilaus ryšio telefonu Xiaomi Redmi IMEI-1: (duomenys neskelbtini) ir IMEI-2: (duomenys neskelbtini), priklausančiu D. K.. Tirtų nuotraukų, tame tarpe ir su pavadinimu (duomenys neskelbtini), šaltiniai galimai yra iš socialinių tinklų. Visų pateiktų elektroninių bylų (nuotraukų) EXIF metaduomenyse nėra informacijos apie sukūrimo/padarymo tikslią vietą ir GPS koordinates (t. 3, b. l. 5-9).

46.       Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, matyti, kad tik nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) motina V. M. ir sesuo V. M. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaip asmenį, kuris jį nufotografavo nuogą, joms įvardijo D. K.. Nei vienas kitas, iš byloje apklaustų asmenų, nenurodė, kad (duomenys neskelbtini) būtų minėjęs D. K. kaip asmenį, kuris jį nufotografavo nuogą. V. M. ir V. M. parodymai yra netiesioginiai, išvestiniai įrodymai, jos pačios įvykio nematė, jame nedalyvavo. Viena vertus, baudžiamasis įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, kadangi jie iš esmės neturi pranašumo prieš tiesioginius įrodymus, ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo elementai. Tačiau, kita vertus, V. M. ir V. M. parodymai nagrinėjamu atveju yra išvestiniai įrodymai iš paties mažamečio nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) parodymų, todėl juos turėtų patvirtinti ir pats nukentėjusysis. Tuo tarpu, nukentėjusysis (duomenys neskelbtini), kaip minėta, nei vienam kitam byloje apklaustam asmeniui nenurodė, kad jį nuogą nufotografavo D. K., tokių aplinkybių nukentėjusysis nenurodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, apklausiama pirmosios instancijos teisme V. M. nurodė, jog po nuotraukos, kurioje nufotografuotas jos nuogas sūnus, atsiradimo internete, jai iš policijos skambino, kad D. K. su jos sūnumi (duomenys neskelbtini) pavogė dviračius, jai žinoma, kad pats D. K. dviračių nevogė, bet liepė tą padaryti jos sūnui, o šis vykdė D. K. nurodymus. Todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, šios V. M. nurodytos aplinkybės, t. y. D. K., kuris buvo vyresnis už (duomenys neskelbtini), nurodymas jos sūnui nuvaryti dviračius, galėjo būti pagrindu apkalbėti D. K., duoti apie jį neteisingus parodymus ar apkaltinti jį kito nusikaltimo padarymu. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, jog D. K. telefone rasta nuotrauka buvo daryta būtent tuo – D. K. priklausančiu telefonu, nepatvirtino tyrimą atlikęs specialistas. D. K. telefone esančius duomenis analizavusio specialisto teigimu, nuotrauka, kurioje vaizduojamas nuogas nukentėjusysis (duomenys neskelbtini), kaip ir kitos D. K. telefone rastos nuotraukos (už disponavimą kuriomis D. K. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 309 straipsnio 2 dalį), buvo parsisiųsta iš socialinių tinklų internete.   

47.       Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, kad D. K. išnaudojo (duomenys neskelbtini) pornografinio turinio dalyko pagaminimui, D. K. pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisintas.

Dėl bausmės

48.       Apeliacinės instancijos teisme nustačius D. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius turi būti išspręsti ir bausmės paskyrimo nuteistajam klausimais.

49.       Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

50.       Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

51.       Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Byloje nenustatyta nei D. K. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. D. K. nusikalto pirmą kartą, praeityje nebuvo teistas. D. K. buvo baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi. Apie D. K. darbinę ar mokymosi veiklą byloje duomenų nėra, pats nuteistasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme atsisakė duoti parodymus tiek apie nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tiek apie kitas, tarp jų, ir jį charakterizuojančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 309 straipsnio 2 dalyje, padarymą parinko griežčiausią šiame straipsnyje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau bausmės dydį nustatė mažesnį nei straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad D. K. nėra savarankiškai gyvenantis, bet artimųjų giminaičių išlaikomas asmuo, neturintis savo turto ar nuolatinių pajamų, todėl BK 309 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bauda šiuo atveju nebūtų tinkama bausmė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Šias aplinkybes įvertinus kontekste su kitomis aplinkybėmis – nusikalstama veika padaryta prieš mažametę, dėl nusikalstamų D. K. veiksmų mažametė neabejotinai patyrė neigiamų emocijų, pats nuteistasis, būdamas jauno ir darbingo amžiaus, oficialiai niekur nedirba ir nesimoko - D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą taipogi parenkama laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.    

52.       Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai, taikydami dalinio bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios iš paskirtų bausmių turi pridėti bent po dalį nuo kiekvienos paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės. Teismas pats sprendžia, kokias paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus dalis pridėti prie griežčiausios iš paskirtų bausmių, baudžiamasis įstatymas to nenurodo. Bendrinant bausmes turėtų būti atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, siekiant, kad už kelias nusikalstamas veikas nebūtų paskirta nepagrįstai švelni bausmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-316/2009, 2K-131/2005, 2K-7-686/2006). Remiantis šiomis nuostatomis bei atsižvelgiant į jau aptartas kitas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. K. prie skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 309 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskiros bausmės pridedama dalis laisvės atėmimo bausmės, paskirtos šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, ir D. K. skiriama galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

53.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į D. K. asmenybę, į jam diagnozuotus psichologinio pobūdžio sutrikimus, sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvimą, taip pat manydamas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant jo nuo visuomenės, D. K. atžvilgiu taikė BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 309 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, nustatęs tam tikras sąlygas ir apribojimus, numatytus BK 75 straipsnio 5 dalyje. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą tokiomis formaliai būtinomis sąlygomis - nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus D. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bei už šio nusikaltimo padarymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinus su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, visos formaliai būtinos BK 75 straipsnio (2017 09 28 įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) nuostatų taikymo sąlygos neišnyko. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnyje, neprieštarauja.

Dėl neturtinės žalos

54.       Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

55.       Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

56.       Šioje byloje nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) įgaliotas atstovas pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo (duomenys neskelbtini) priteisti 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

57.       Byloje surinktais ir šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad D. K. savo neteisėtais veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažametei (duomenys neskelbtini), tačiau į mažametės seksualinę neliečiamybę pasikėsinta nebuvo, seksualinio pobūdžio veiksmų su nukentėjusiąja D. K. neatliko, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji patyrė itin didelius psichologinius, psichinius išgyvenimus, kurie turėtų įtakos tolimesniam mažametės vystymuisi. Įvertinus šių aplinkybių visumą bei atsižvelgiant ir į paties nuteistojo D. K. asmenybę (niekur nedirbantis ir nesimokantis, išlaikomas artimųjų, nustatyti mišrūs emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai), kaip aplinkybę, leidžiančią konstatuoti, kad nerealaus dydžio neturtinės žalos priteisimas šiuo atveju pažeistų ne tik nuteistojo, bet, tuo pačiu, ir nukentėjusiosios teisėtus interesus, kadangi nukentėjusiajai nebūtų realios galimybės gauti neturtinės žalos atlyginimą, nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo D. K. priteisiama 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

58.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-41/2012, 3K-7-144/2014, 3K-3-156-687/2015, 3K-3-452-415/2016, 3K-3-235-1075/2018, 3K-3-217-690/2018 ir kt.). Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas. Plenarinė sesija kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-75-788/2019 išaiškino, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Remiantis išdėstytomis nuostatomis, nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško žalos atlyginimo, kaip to prašoma civiliniame ieškinyje. 

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

59.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad D. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 205 eurus ir tokia suma turi būti priteista valstybės naudai.

60.       Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

61.       Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. iš keturių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltu pripažintas tik dėl vieno nusikaltimo padarymo, dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo D. K. išteisintas. Ši baudžiamoji byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą D. K. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – t. y. prašant panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. K. išteisinimo dėl visų trijų nusikalstamų veikų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė panaikinti tik dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, t. y. dėl D. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – D. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, kitoje dalyje (dėl D. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)) ir pagal BK 162 straipsnio 1 dalį) pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

62.       Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi D. K. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu D. K. buvo paskirta gynėja advokatė E. Žilėnienė, ji gynė D. K. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

63.       BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, taipogi į prokuroro apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (patenkinta tik nedidelė apeliacinio skundo dalis), į D. K. turtinę padėtį (jis niekur nedirba, nėra savarankiškai gyvenantis asmuo, yra išlaikomas artimųjų, neturintis savo turto ar nuolatinių pajamų, todėl ir lėšų advokato paslaugoms apmokėti neturi), teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. K. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę (duomenys neskelbtini)) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams. 

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su bausme, Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta pagal BK 309 straipsnio 2 dalį ir paskirti D. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams. 

        Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais (2017 09 28 įstatymo Nr. XIII-653 redakcija), D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteisti iš D. K. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą D. L.. Nuo priteistos 500 eurų sumos priteisti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą D. K. apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Teisėjos                                                                                                     Jolanta Čepukėnienė 

                                                                                 Jūratė Jakubonienė

                                                                                  Vitalija Norkūnaitė