Civilinė byla Nr. e2-2438-465/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33503-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.6; 3.2.6.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 16 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Birutei Adamonienei,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui E. S.,
atsakovės atstovui advokatui T. Š., D. G.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Magirnis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MD Experts“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – M. B..
Teismas
nustatė:
Teisme nagrinėjamas ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Magirnis“ patikslintas ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „MD Experts“, kuriuo ieškovė prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento šias ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis: (1) 2019 m. liepos 10 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2019/07/10 dėl transporto priemonės Lexus IS220, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo – pardavimo, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 4 600,00 Eur piniginę kompensaciją; (2) 2018 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo pardavimo sutartį dėl transporto priemonės Mercedes Benz E250 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo – pardavimo, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 16 400,00 Eur piniginę kompensaciją; (3) 2018 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo pardavimo sutartį dėl transporto priemonės VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo, taikyti restitucija ir priteisti ieškovei iš atsakovės 5 000,00 Eur piniginę kompensaciją; (4) priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi UAB „Magirnis“ buvo iškelta bankroto byla. Iškeliant bankroto bylą nustatyta, kad pagal 2018 m. gruodžio 31 d. balansą ieškovė jau buvo faktiškai nemoki, nes įmonės turto vertė sudarė 1 482 114,00 Eur, o įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 270 149,00 Eur. 2019 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, ieškovės turto balansinė vertė buvo 1 268 608,00 Eur, o per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 1 470 397,00 Eur. Ieškiniu ginčijami su atsakove sudaryti transporto priemonių pardavimo sandoriai, kai ieškovė buvo faktiškai nemoki, o transporto priemonės parduotos už ženkliai mažesnę nei jų rinkos kaina, todėl tokie sandoriai pripažintini niekiniais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalį, 1.82 straipsnio 1 dalį ir 1.86 straipsnio 1 dalį. Ieškovė yra juridinis asmuo, kurios veiklos tikslas - siekti pelno, organizuojant ir vykdant įstatuose numatytas veiklas, užtikrinti bendrovei perduoto bei veiklos metu įsigyto turto ir lėšų efektyvų panaudojimą. Tačiau byloje pateikti duomenys patvirtina, jog transporto priemonės buvo parduotos už žymiai mažesnę nei jų rinkos kainą, nustatytą teismo eksperto. Kainų skirtumai itin ženklūs. Transporto priemonė Lexus IS220, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduota už dvigubai žemesnę nei rinkos kaina - net 2400,00 Eur mažesnę nei jos rinkos vertė. Transporto priemonė Mercedes Benz E250 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduota taip pat beveik už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą, arba net 7400,00 Eur mažesnę kainą nei rinkos vertė. Tuo tarpu transporto priemonė VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduota už 500,00 Eur mažesnę nei rinkos kainą. Tokie dideli pardavimo ir automobilių rinkos kainų skirtumai nepateisinami, todėl nuostolingi transporto priemonių pardavimo sandoriai, įvertinus tai, kad jie sudaryti įmonei esant nemokiai ir, vykstant teisminiams procesams dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, ieškovei buvo ekonomiškai nenaudingi ir prieštaravo jos veiklos tikslui siekti pelno. Ieškovė teigia, kad yra tenkinamos abi CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytos ginčijamų sandorių negaliojimo sąlygos, t. y. - sandoriai prieštaravo ieškovės, kaip juridinio asmens tikslams, o atsakovė buvo nesąžininga, nes turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo apie šių sandorių prieštaravimą ieškovės tikslams. Be to, ginčijami sandoriai turi ir fiktyvaus sandorio požymių, todėl taip pat turi būti pripažinti negaliojančiais CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes siekiant dirbtinai sumažinti transporto priemonių pardavimo kainą buvo fiktyviai fiksuojami neegzistuojantys transporto priemonių defektai (trūkumai). Be to, ginčo sandoriai taip pat turi būti pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes šiais sandoriais buvo parduotos areštuotos transporto priemonės Mercedes Benz E250 CDI bei VW Polo, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo normas.
Ieškovė taip pat nurodė, kad ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tam yra visos sąlygos: - byloje ieškinį reiškia ieškovės nemokumo administratorius, pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – JANĮ) ginantis bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. Administratorius teikia ieškinį kaip kreditorius bendrąją prasme, todėl turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę; - nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes buvęs ieškovės vadovas įmonės veiklos dokumentus nemokumo administratoriui perdavė 2020 m. lapkričio 22 d. Ir nuo šios datos skaičiuojant vienerių metų terminą, ieškinio senaties terminas sueina 2021 m. lapkričio 22 d. ir jis nėra praleistas; - ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises – pažeidimas pasireiškė tuo, kad transporto priemonės buvo parduotos ieškovei esant faktiškai nemokiai ir už ženkliai mažesnę kainą nei jų rinkos vertė. Tai nuostolingi sandoriai, kuriais sumažinta ieškovės turto vertė, nes pardavus likvidų turtą negauta jo rinkos vertę atitinkanti pinigų suma; - ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nes tam nebuvo jokio sutartinio ar įstatyminio pagrindo. Priešingai, ieškovei esant nemokiai ir jau vykstant teisminiams procesams dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, ieškovė neturėjo sudarinėti tokių sandorių, nes tai nebuvo ieškovei būtini ir ekonomiškai naudingi sandoriai; - sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromi sandoriai pažeis kreditorių teises. Teismui pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija. Tačiau atsakovei perpardavus ginčo transporto priemones, restitucija natūra - negalima, todėl ieškovei iš atsakovės turi būti priteista parduotų transporto priemonių vertė, nustatyta teismo eksperto, buvusi ginčijamų sandorių sudarymo dienai.
Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime nurodė, kad šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, kadangi atsakovė remontuodavo ieškovės automobilius. Minėtą aplinkybę patvirtinta buhalterinis tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas už 2019 m., iš kurio matyti, jog tais metais atsakovė reguliariai remontavo ieškovės automobilius ir ieškovė visada reguliariai atsiskaitydavo už paslaugas. Šalių ilgalaikiuose bendradarbiavimo santykiuose nebuvo jokių požymių apie, galimai, sunkią ieškovės finansinę padėtį ir, kad ieškovė gali būti nemoki. Apie tai ieškovė niekada nebuvo užsiminusi. Tokių duomenų nebuvo ir iš kitų šaltinių. Todėl ieškovė buvo laikoma patikimu ir sąžiningu kontrahentu ir nebuvo jokio faktinio pagrindo ja nepasitikėti bei nebuvo jokios objektyvios priežasties ar preteksto papildomai tikrinti ieškovės padėtį prieš sudarant automobilių (Lexus IS220, Mercedes Benz E250 CDI, VW Polo) įsigijimo sandorius. Atsakovė nurodo, kad neturėjo jokių duomenų ir nebuvo jokių objektyvių požymių, kad ieškovė yra nemoki ir, kad dėl to vykdomi neteisėti sandoriai. Be to, atsakovei nupirkus minėtus automobilius ir registruojant automobilių savininko pasikeitimo duomenis Kelių transporto priemonių registre, nebuvo jokių duomenų apie transporto priemonėms taikomą areštą ir savininko pasikeitimai buvo sėkmingai įregistruoti. Atsakovės įsitikinimu, minėti duomenys parodo, jog atsakovė elgėsi labai rūpestingai ir atsakingai. Automobilių savininkų pasikeitimo faktą Kelių transporto priemonių registre registruodavo nedelsiant, taip įsitikindama, kad nėra jokių transporto priemonėms taikomų teisinio režimo kliūčių ar apribojimų naudotis ir disponuoti automobiliais. Jei automobilių savininkų pasikeitimo registracijos metu būtų registruotų galiojančių apribojimų pagal arešto registrą, apie tokius galiojančius apribojimus būtų žinoma ir atsakovei, o automobilių savininko pasikeitimas nebūtų įregistruotas ir minėti automobilių pirkimo – pardavimo sandoriai nebūtų baigti. Taigi, nebuvo jokių faktų, kad ieškovė neturi teisės disponuoti automobiliais, yra nemoki ir, kad dėl to vykdo neteisėtus sandorius su atsakove.
Atsakovė pažymėjo, kad savo veikloje turėjo situacijų, kai automobilius iš pardavėjo nuperka ir naujam pirkėjui parduoda tą pačią dieną ar per kelias dienas. Iš tokių sandorių uždirbama keli šimtai eurų, todėl šalių sandoriai objektyviai nebuvo niekuo išskirtiniai nuo įprastos veiklos ir nesukėlė, objektyviai negalėjo kilti, jokių abejonių ar įtarimų dėl šių sandorių teisėtumo. Vertindama ieškovės argumentus dėl automobilių verčių ir tariamų defektų, atsakovė nurodė, kad ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad transportų priemonių Lexus IS220, Mercedes Benz E250 CDI ir VW Polo, defektų fiksavimas ir poreikis atlikti remonto darbus yra fiktyvus. Tokius teiginius paneigia automobilio Lexus IS220 remonto 2019 m. liepos 8 d. kainų suderinimo aktas Nr. 018772, kuriame užfiksuota remonto sąmata – 2758,20 Eur, automobilio Lexus IS220 defektų nuotraukos, automobilio Mercedes Benz E250 CDI remonto 2019 m. rugpjūčio 19 d. sąmata Nr. 1908-19-01-S, kurioje užfiksuota remonto sąmata – 3646,07 Eur, automobilio Mercedes Benz E250 CDI remonto 2019 m. rugpjūčio 21 d. kainų suderinimo aktas Nr. 019133, kuriame užfiksuota remonto sąmata – 6125,00 Eur, automobilio VW Polo remonto 2019 m. liepos 22 d. kainų suderinimo aktas Nr. 019171, kuriame užfiksuota remonto sąmata – 3223,50 Eur. Šie rašytiniai įrodymai rodo, kad automobiliai Lexus IS220, Mercedes Benz E250 CDI, ir VW Polo, turėjo defektus ir koks buvo tų defektų turinys bei mastas. Šie įrodymai nepaneigti.
Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovės nepagrįstus bendro pobūdžio teiginius, jog ginčijami sandoriai buvo ieškovei ekonomiškai nenaudingi ir prieštaravo jos veiklos tikslui siekti pelno ir, kad nėra įrodymų, jog ieškovei buvo poreikis parduoti ginčo transporto priemones, paneigia byloje pateikti įrodymai - remonto sąmatos, kurios yra teisingos. Sandorių metu ginčo šalys veikė sąžiningai, o ieškovei šie sandoriai naudingi ekonomiškai, nes savalaikiai neremontuojami ir (ar) neparduoti naudoti automobiliai, einant laikui labai staigiai praranda vis didesnę daikto vertę ir labai greitai vis daugiau nuvertėja. Be to, nėra pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį, nes ginčo sandoriai neatitinka 5 iš 7 sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją (išmokėti kompensaciją). Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų taikyti restituciją, tai mokama kompensacija negalėtų viršyti ir turėtų būti taikoma tik atsakovės gauto uždarbio vertei, t. y. 980,00 Eur.
Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad ieškovė nemokia tapo vėliausiai 2019 m. vasario 28 d, o buvęs įmonės vadovas Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo pateikė 2019 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartimi ieškinys buvo priimtas, o 2019 m. liepos 23 d. teismas pateikė viešą pranešimą apie teisme pradėtą nagrinėti ieškovės bankroto bylą. Nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. Turto arešto aktų registre buvo padaryti įrašai apie ieškovei taikomus turto areštus. 2019 m. rugpjūčio 19 d. areštuotos dvi šioje byloje ginčijamais sandoriais parduotos transporto priemonės - Mercedes Benz E250 CDI ir VW Polo, kurių areštas buvo išregistruotas tik 2019 m. rugpjūčio 23 d., t. y. po ginčo sandorių sudarymo. Taigi, ginčo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sandoriais buvo parduotos areštuotos transporto priemonės, todėl byloje ir ginčijami 2019 m. liepos 10 d. ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. Sandoriai, sudaryti ieškovei jau esant nemokiai. Ginčijami 2019 m. rugpjūčio 22 d. sandoriai sudaryti jau po to, kai teisme buvo pradėta nagrinėti ieškovės bankroto byla ir apie tai paskelbta viešai, o parduotos transporto priemonės buvo areštuotos. Jeigu atsakovė būtų buvusi apdairi ir rūpestinga ir būtų vykdžiusi jai tenkančią pareigą pasidomėti ieškovės, kaip kontrahento padėtimi, ji būtų galėjusi sužinoti apie ieškovės nemokumą tiek iš viešų duomenų (LITEKO pranešimas apie ieškovės bankroto bylą, Turto areštų aktų registro duomenis), tiek iš paties ieškovės vadovo. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė iš esmės neginčija pateiktų viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Emprekis“ duomenų dėl transporto priemonių rinkos verčių, tik teigia, kad transporto priemonės buvo su defektais, kurie konstatuoti kainų suderinimo aktuose. Tačiau tokia atsakovės pozicija nepagrįsta, nes į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad realiai egzistavo atsakovės deklaruojami transporto priemonių defektai, kurie galėtų daryti įtaką transporto priemonių pardavimo kainoms.
Atsakovė triplike papildomai nurodė, kad dėl automobilių įsigijimo sandorių laikosi nuostatos, jog sandoris yra pradėtas pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį, o baigtas - įregistravus savininko pasikeitimą Kelių transporto priemonių registre. Todėl, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoriai sudaryti pažeidžiant arešto teisinį režimą. Turto arešto aspektu yra visai kita situacija ieškovės buvusio vienasmenio valdymo organo generalinio direktoriaus M. B. atžvilgiu, vadovavusio įmonei automobilių pardavimo – pirkimo sutarčių sudarymo metu ir, galimai, žinojusio ir nuslėpusio nuo atsakovės įmonei taikytą areštą bei kitas reikšmingas aplinkybes (nemokumo ir iškeltos bankroto bylos faktai). Nurodo nesuprantanti, kodėl byloje atsakovu nėra traukiamas ginčijamų sandorių metu ieškovei vadovavęs generalinis direktorius M. B., tikrai galėjęs žinoti ir galimai žinojęs apie taikytus areštus bei, galimai, organizavęs jų panaikinimą, kad sėkmingai užbaigti sandorius, atsakovei nieko nesužinant.
Tretysis asmuo M. B. 2022-02-23 rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jos UAB „Magirnis“ veiklą vykdė iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Teigia, jog bendrovė vykdė sutartis ir turėjo 38 objektus, oi pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo buvo užbaigti dar devyni objektai. Trečiojo asmens teigimu, nemokumo situaciją sukėlė užsakovų finansavimo trūkumas, nes jie neturėjo tam skirto valstybinio finansavimo. Birželio mėnesį tapo aišku, kad negalinti pradėti vykdyti naujų sutarčių, bendrovė neturės pajamų, apyvartinių lėšų ir negalės atsiskaityti su visais kreditoriais. Todėl buvo nuspręsta atsisakyti prabangos dalykų – dalies automobilių – ir juos parduoti. Atsakovas, būdamas profesionaliu automobilių supirkėju, įvertino automobilių būklę, pateikė defektų aktus. Paaiškėjus, kad remontas ekonomiškai nenaudingas, buvo nuspręsta automobilius parduoti su trūkumais. Teigia, jog susiklosčius bendradarbiavimo santykiams su atsakovu, UAB „Magirnis“ neturėjo pagrindo abejoti jo kompetencija. Tretysis asmuo tvirtina, jog gautos lėšos buvo panaudotos bendrovės darbuotojų atlyginimams sumokėti, pirkti žaliavas, o apie 5000 Eur buvo perduoti bankroto administratoriui. Nurodo, jos ieškovo reikalavimas priteisti visą automobilių tariamą rinkos kainą nepagrįstas, nes didelę kainos dalį ieškovas yra gavęs. Tretysis asmuo pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos antstolio patvarkymu 2019-08-22, turto areštas išregistruotas 2019-08-23, nereiškia, kad buvo pažeistas draudimas perleisti turtą. Turto arešto nepanaikinus, transporto priemonių nuosavybės teisė nebūtų perregistruota. Taip pat tretysis asmuo nurodo, jog nėra pagrindo vadovautis ekspertizės išvadomis, nes ji yra šališka, nes ekspertas neturėjo teisės pasisakyti dėl defektinių aktų pagrįstumo. Įrodymų vertinimą atlieka teismas, o ne ekspertas. Be to, ekspertizės išvada pagrįsta prielaidomis, nes neturėdamas atitinkamų duomenų apie automobilių defektus ir negalėdamas jų gauti, turėjo atsisakyti atlikti automobilių vertinimą. Automobiliai buvo įvertinti, ignoruojant buvusią realią automobilių būklę. Pažymi, kad UAB „Magirnis“ buvo suinteresuota gauti kuo daugiau lėšų, kad šios būtų panaudotos įmonės veikloje. Atkreipė dėmesį į tai, kad VW Polo buvo parduotas už artimą rinkos vertę, ir tai pripažįsta pats ieškovas. Trečiojo asmens teigimu realią automobilių vertę atspindi sudaryti sandoriai tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų. Ieškinį prašo atmesti.
Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir prašė ieškinį tenkinti.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko, procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais prašė ieškinį atmesti.
Liudytojas E. B. tuo metu dirbęs pas ieškovą UAB „Magirnis“ nurodė, kad buvo atsakingas už įmonės transporto priemonių parką, rūpinosi automobilių technine priežiūra, remontuodavo, o nusprendus, kad netikslinga, parduodavo. Tuo metu apie įmonės bankrotą nežinojo, teko parduoti ne vieną įmonės automobilį. Paaiškino, jog iš pradžių siūlo savo darbuotojams juos įsigyti, o jei nenori, deda skelbimus. Kainas nustato, atsižvelgdami į VšĮ Imprekis duomenis, stebi informaciją Autoplius, prieš parduodant automobilį nustato defektus ir nusprendžia, ar verta remontuoti, ar parduoti. Patvirtino, jog šių automobilių buvo nutarta neremontuoti, tiksliai neatsimena, kas nustatė pasiūlė automobilių pardavimo kainą. Sprendimą priėmė įmonės direktorius. Neatsimena už kokią kainą automobiliai buvo parduoti, ir ar tokie sandoriai galėjo būti ekonomiškai nenaudingi. Liudytojas nurodė, jog atsakovė remontuodavo ieškovės automobilius, turėjo bendradarbiavimo sutartį. Ar šiuos automobilius kas nors remontavo, pasakyti negalėjo. Prisimena, kad automobilis Mersedes Benz E250 CDI turėjo problemų su aušinimo skysčiu, Lexus IS 220 buvo patyręs daug įvykių ir labai nusidėvėjęs. Paaiškino, kad Pirkimo pardavimo sutartis surašo buhalterija, nežino, kodėl sutartyse nenurodyti automobilių defektai, kurie buvo nustatyti. Teigė, kad ieškovo darbuotojas M. M. savo eksploatuojamą automobilį Lexus IS 220, atsisakė įsigyti, nors jam tikrai buvo siūloma. Nežino, kaip pas jį automobilis atsirado. Mano, kad automobiliai nebuvo parduodami dėl apyvartinių lėšų trūkumo, nes atlyginimų įmonė nevėluodavo mokėti, vykdė veiklą, atsiskaitydavo su subrangovams, ir tik rugsėjo mėnesį pradėjo aiškėti įmonės nemokumas. Liudytojo teigimu, visi automobiliai būdavo drausti, eismo įvykiai fiksuojami.
Liudytojas K. Č. paaiškino, jog dirba pas atsakovę tiekėju. Į jo pareigas įeina paraiškų pildymas, detalių užsakymas, tiekimas. Nelabai atsimena dėl įvykių, susijusių su automobilių pirkimu, bet patvirtino, kad atsakovė nustatė automobilių defektus. Nedalyvavo nei kainų nustatymo procese, nei automobilių patikroje, todėl detalių nepamena. Teigė, jog dažnai atlieka tokį darbą, kai klientai kreipiasi dėl defektų nustatymo bei rinkos kainos nustatymo. Konkrečių gedimų neatsimena, tik patvirtino, kad automobilis Mersedes Benz E250 CDI turėjo variklio problemų, nes tekėjo aušinimo skystis. Remonto kaina tik preliminari, nes remontuojant variklį, paaiškėtų tiksliau ir konkrečiau, atlikus variklio ardymą. Pagal nustatytus defektus, šio automobilio būklė buvo prasta.
Tretysis asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant.
Ieškinys atmestinas.
Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2019 m. liepos 19 d. ieškovės UAB „Magirnis“ vadovas (trečiasis asmuo) M. B. kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei UAB „Magirnis“. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3821-275/2019 ieškovei UAB „Magirnis“ iškelta bankroto byla, o nemokumo administratoriumi paskirtas E. S.. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 7 d.
Byloje nustatyta, kad šalys sudarė šiuos sandorius: 2019 m. liepos 10 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2019/07/10 ieškovė už 2 200,00 Eur pardavė atsakovei transporto priemonę Lexus IS220, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m. rugpjūčio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi, ieškovė už 9 000,005 Eur pardavė atsakovei transporto priemonę Mercedes Benz E250 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m. rugpjūčio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi, ieškovė už 4 500,00 Eur pardavė atsakovei transporto priemonę VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
Pasiūlymus įsigyti šias transporto priemones už nurodytas kainas pasiūlė atsakovė, remdamasi nustatytais defektais bei šalių sudarytais Kainų suderinimo aktais : 2019 m. liepos 8 d. kainų suderinimo aktu Nr. 018772 (prie sut. Nr. MD-001), 2019 m. rugpjūčio 21 d. sudarytu kainų suderinimo aktu Nr. 019133 (prie sut. Nr. MD-001), 2019 m. rugpjūčio 22 d. sudarytu kainų suderinimo aktu Nr. 019171 (prie sut. Nr. MD-001), kuriuose paskaičiavo preliminarias automobilių remonto kainas. Pasirašius pirkimo pardavimo sutartis, buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros : 2019 m. liepos 10 d. PVM sąskaita faktūra Serija MAG Nr. 0005034; 2019 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaita faktūra Serija MAG Nr. 0005046.
Dėl sandorių pripažinimo niekiniais CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu
Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pasisakyta, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai, t. y., kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 24 bei 26 punktai).
Pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o jos nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu nėra taikoma. Be to, CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018, 36 bei 40 punktai).
Tačiau tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017).
Vienas iš pagrindinių ieškovo argumentų, kuriuo grindžiamas sandorių neteisėtumas – transporto priemonių pardavimas už mažesnę, nei rinkos kainą. Tokią išvadą ieškovas grindžia remdamasis VšĮ „Emprekis“ ir www.autoplius.lt duomenimis bei Ekspertizės akto Nr. E21/09-34K išvadomis, kuriose ekspertas įvertino parduotų transporto priemonių rinkos vertę jų pardavimo dieną (e. bylos priedas b. l. 15-26).
Teismo nutartimi paskyrus ir įstatyme nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, jos išvados laikomos specialia įrodinėjimo priemone (CPK 212, 216 straipsnis). Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau kartu pažymėtina, kad eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, nurodytų CPK 177 straipsnio 2 dalyje. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui CPK nenustatyta išankstinės galios. Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185, 218 straipsniai).
Teismas, vertindamas eksperto išvadas dėl transporto priemonių rinkos kainos nustatymo, atsižvelgia į tai, kad pagrindiniai duomenys apie automobilius buvo nustatyti pagal VIN naudojant prieigą internete www.autodina.lt ir pagal byloje esančius dokumentus. Tokiu būdu transporto priemonių ekspertas neapžiūrėjo, jų registracijos dokumentų neturėjo. Be to, akte pažymėjo, kad bylos medžiagoje esančios fotonuotraukos yra nekokybiškos, todėl jų pagalba nustatyti konkrečių defektų neįmanoma. Pagal eksperto paklausimą papildomų nuotraukų ar filmuotos medžiagos į bylą nebuvo pateikta. Taip pat pažymėtina, kad pirkimo pardavimo sutartyse nebuvo nurodyta automobilių rida, todėl ekspertas ją apskaičiavo pagal techninių apžiūrų duomenis, išvesdamas vidurkį. Remdamasis bylos duomenimis, ekspertas padarė prielaidą, kad <...> automobilio LEXUS IS220 išvaizda ir būklė 2019 m. liepos 10 d. (vertės nustatymo dieną) buvo vidutiniška, automobilis Volkswagen Polo jo vertės nustatymo dieną (2019 m. rugpjūčio 22 d.) turėjo normalų eksploatacinį nusidėvėjimą, jo bendra būklė ir prekinė išvaizda buvo tvarkinga, o automobilis Mercedes Benz E250 CDI jo vertės nustatymo dieną turėjo normalų eksploatacinį nusidėvėjimą, galėjo jame būti defektai, netrukdantys jį eksploatuoti, todėl bendra prekinė išvaizda ir techninė būklė 2019 m. rugpjūčio 22 d. galėjo būti prastesnė nei tvarkinga, tačiau geresnė, nei vidutiniška <...>. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog Kainų suderinimo aktais, kuriuose atsakovė nurodė konkrečius automobilių defektus, ekspertas apskritai nesivadovavo, motyvuodamas tuo, kad šie rašytiniai įrodymai yra ginčijami kitos šalies ir byloje nėra sprendimo apie jų teisingumą/neteisingumą. Iš to seka, kad prielaidą dėl visų automobilių rinkos vertės ekspertas padarė laikydamas, kad jokių esminių defektų, kurie būtų galėję turėti įtakos vertės nustatymui, automobiliai neturėjo. Tačiau su tokia eksperto išvada, grindžiama prielaidomis, sutikti negalima, nes ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Visų pirma, pats ekspertas pažymėjo, kad jo išvados pateikiamos nedisponuojant visais reikiamais duomenimis apie vertinamą turtą ir jo neapžiūrėjus. Be to, iš esmės visų automobilių rinkos vertės buvo paskaičiuotos darant prielaidą, kad defektų jie neturėjo, nes ekspertui pritrūko duomenų jiems nustatyti ir įvertinti. Tačiau remiantis bylos medžiaga, tame tarpe ir liudytojų parodymais, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės parduodami automobiliai defektų neturėjo. Pas atsakovę tiekėju dirbančio liudytojo K. Č. paaiškinimais nustatyta, klientai dažnai kreipiasi į bendrovę su tikslu įvertinti automobilių būklę bei nustatyti defektus. K. Č. patvirtino, kad ir šiuo atveju UAB „Magirnis“, kurio transporto priemonių priežiūrą atsakovė vykdė pagal bendradarbiavimo sutartį, pristatė automobilius Mercedes Benz E250, VW Polo ir Lexus IS220 jų techninei būklei įvertinti. Liudytojas teigė, kad šių automobilių patikroje ar jų kainų nustatymo procese pats nedalyvavo, tačiau patvirtina, kad šiems automobiliams buvo nustatyti defektai, pamena, kad Mercedes Benz E250 turėjo rimtų variklio darbo trūkumų, nes bėgo aušinimo skystis. Be to, liudytojas pažymėjo, kad Kainų suderinimo aktuose nurodytos automobilių remontui reikalingos išlaidos yra tik preliminarios. Remiantis šiais parodymais galima pagrįstai teigti, kad automobilių patikra pas atsakovę buvo vykdoma, surašyti defektai bei paskaičiuota preliminari kaina jiems pašalinti. Detaliau apie parduodamų automobilių defektus paaiškino liudytojas E. B., kuris įmonėje UAB „Magirnis“ buvo atsakingas už transporto priemonių parko techninę priežiūrą. Jo teigimu, šiuo konkrečiu atveju buvo nutarta automobilius parduoti. Kiek pamena aptariamų automobilių būklę, nurodė, kad Lexus IS220 turėjo daug įvykių ir buvo jau nusidėvėjęs, o Mercedes Benz E250 turėjo problemų su bėgančiu aušinimo skysčiu. Be kita ko, iš automobilio Lexus IS 220 ataskaitos ekspertas suskaičiavo 7 įvykius, kurių metu jis buvo apgadintas, be to, automobilį eksploatavo keli valdytojai. Kad Lexus IS 220 parduodamas su defektais, nurodyta ir šalių 2019 m. liepos 10 d. pirkimo pardavimo sutartyje. Įvertinus šių įrodymų visumą, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės parduodamos transporto priemonės buvo be defektų, o automobilių kainų suderinimo aktai, kuriuose buvo įvertinta preliminari automobilių defektų taisymo kaina, buvo surašyti fiktyviai. Iš to seka, kad teismas negali remtis eksperto nustatyta automobilių rinkos verte jų pardavimo dienai, nes, priešingai, nei teigė ekspertas, automobiliai turėjo defektų, dėl kurių jų pardavimo kaina buvo mažinama. Kita vertus, nėra pagrindo remtis ir VšĮ „Imprekis“ duomenimis, nes juose įvertinama tik bendrojo pobūdžio informacija apie automobilį, neatsižvelgiant į jo individualias savybes, konkrečius automobilio ypatumus, atspindinčius realią jo būklę. Šiame kontekste pažymėtina, kad automobiliai buvo eksploatuojami intensyviai, dalyvavo eismo įvykiuose, o vienu atveju turėjo ne vieną valdytoją. Nors visi automobiliai jų pardavimo metu turėjo galiojančią techninę apžiūrą, t. y. galėjo dalyvauti eisme, tai nepaneigia aplinkybės, kad automobiliams vėliau galėjo būti nustatyti remontuotini gedimai, todėl privalomosios techninės apžiūros galiojimo faktas, teismo vertinimu, reikšmingos įrodomosios vertės neturi.
Kritiškai vertintinas ir ieškovo argumentas dėl į bylą nepateiktų duomenų apie automobilių remontą. Ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes visi trys automobiliai atsakovei buvo parduoti neremontuoti. Pagal įprastinę praktiką, automobiliai buvo apžiūrėti, atsižvelgiant į nustatytus defektus įvertinta jų techninė būklė bei šalių susitarimu nustatyta jų rinkos vertė pardavimo dienai. Be kita ko, atsakovė tretiesiems asmenims šiuos automobilius pardavė taip pat neremontuotus. Tokia išvada darytina remiantis Transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartimis, iš kurių matyti, kad automobilį Lexus IS 220 atsakovė pardavė M. M. už 2550 Eur (įsigijusi už 2200 Eur), automobilį Mersedes Benz E250 pardavė J. A. už 9350 Eur (įsigijusi už 9000 Eur), o VW Polo pardavė M. B. už 4750 Eur (įsigijusi už 4500 Eur). Tokiu būdu atsakovė pardavė iš ieškovo įsigytus automobilius už panašią kainą, iš šių sandorių uždirbdama atitinkamai 350 Eur, 350 Eur, 250 Eur. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad šalių suderėta automobilių pardavimo kaina buvo reali, atitinkanti jų rinkos vertę pardavimo dienai ir iš esmės paneigia ieškovo teiginius, kad automobiliai buvo parduoti už ženkliai mažesnę, nei jų rinkos kainą. Kaip matyti, atsakovė apie parduodamo automobilio defektus informavo tik pirkėją J. A., sutartyje pažymėdama, kad Mercedes Benz E 250 CDI yra parduodamas be garantijų, o kitiems pirkėjams sutartyje defektų nenurodė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad juos pardavė už panašią kainą, kaip ir įsigijo iš ieškovės, akivaizdu, kad į nustatytus defektus ir išlaidas, reikalingas jų pašalinimui atsakovė atsižvelgė. Teismo vertinimu, pardavėjo pareigos informuoti pirkėją apie daikto trūkumus nevykdymo faktas yra svarbus tik teisinių pasekmių taikymui ginče tarp pirkėjo ir pardavėjo. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ir pati atsakovė, būdama savo srities profesionalė, pardavė automobilius už panašią kainą, t. y. negavo ekonominės naudos, ir tai tik papildomai patvirtina, kad automobilių defektai, kurių ekspertas negalėjo nustatyti dėl informacijos trūkumo, realiai egzistavo.
Papildomai pažymėtina, kad atsakovės pagrindinė veiklos sritis – automobilių remontas, prekyba automobilių dalimis bei prekyba naudotais automobiliais, kuri vykdoma nuo 2009 m. Taigi naudotų automobilių pardavimas atsakovei atitiko įprastinį jos veiklos pobūdį, be to, šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai. Šias aplinkybes patvirtino ieškovės ir atsakovės darbuotojai - liudytojai K. Č. ir E. B.. Pagal bendradarbiavimo sutartį atsakovė ne vienerius metus vykdė UAB „Magirnis“ transporto priemonių techninę priežiūrą, remontavo bendrovės automobilius. Atsakovės direktorius D. G. paaiškino, jog bendradarbiavimo santykiai su ieškove buvo grindžiami pasitikėjimu, nes per visą laikotarpį, kai atsakovė teikė automobilių priežiūros paslaugas, jokių nesutarimų nekilo – už paslaugas būdavo atsiskaitoma pagal sutartį. Remiantis nurodytais motyvais, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai buvo akivaizdžiai nenaudingi ar juridiniam asmeniui žalingi, nes jie buvo atlygintini bei pagrįsti ekonomine logika. Šias aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai : Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai už 2019 metus, banko sąskaitos išrašai bei 2019-08-28 kasos pajamų orderio kvitas (e. bylos 4t., b. l. 12-17).
Asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu nėra taikoma, o tai reiškia, kad kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas, laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese.
Nagrinėjamu atveju konstatuoti atsakovės nesąžiningumą teisinio pagrindo nėra. Tokia išvada darytina remiantis tuo, kad šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, grįsti pasitikėjimu, be to, ginčijami sandoriai, buvo atlygintini, t. y. nebuvo išskirtiniai. Remiantis liudytojo E. B. paaiškinimais, ieškovės transporto priemonių parkas pagal poreikį būdavo atnaujinamas, naudotus automobilius visų pirma, siūlant įsigyti paties bendrovės darbuotojams. Automobilių techninės būklės patikra atliekama pas atsakovę atitiko įprastinę situaciją, kai sprendžiama dėl automobilio rinkos kainos įvertinimo prieš jį parduodant, ar išlaidų, reikalingų defektams pašalinti nustatymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2019-09-19 (nutartis įsiteisėjo 2019-11-07), ieškovės veikla buvo vykdoma net bankroto bylos nagrinėjimo metu (2019m. liepos mėnesį vykdė 17 statybos rangos objektus), iš esmės tai paliudijo ir ieškovo darbuotojas E. B., tuo metu neturėjęs jokių žinių dėl įmonės galimo bankroto, sandoriai buvo atlygintini, jų suma santykinai nedidelė, todėl vien tai, kad ieškovė sandorių sudarymo metu turėjo ir kitų kreditorių ar finansinių sunkumų, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo.
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
Išanalizavęs byloje surinktus duomenis, jų visumą, remdamasis įrodymų pakankamumo taisyklėmis, teismas sprendžia, kad pripažinti ginčo sandorius, kaip prieštaraujančius privataus juridinio asmens veiklos tikslams, teisinio pagrindo nėra.
Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo
Ieškovė BUAB „Magirnis“ ieškinio pagrindo papildymu sandorius prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2019 m. rugpjūčio 22 d. automobilių Mercedes Benz E250 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis tuo pagrindu, kad automobiliai buvo areštuoti ir toks jų pardavimas pažeidė imperatyvias TAARĮ 2 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 7 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies normas.
Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).
Pagal kasacinio teismo praktiką, konkrečios teisės nuostatos imperatyvų pobūdį lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai; aiškiausiai normos imperatyvų pobūdį parodo tokios lingvistinės išraiškos priemonės, kaip žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629-313/2015). Tačiau esminę reikšmę, vis dėlto, turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Todėl teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019)
Remiantis TAARĮ 2 straipsnio 3 dalimi, turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis).
Pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį, dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.
CPK 675 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą. Antstolis turi teisę panaikinti turto areštą tik tuomet, jeigu turtas areštuotas antstolio. Tuo atveju, kai teismo nutartimi areštuojamas viešame registre įregistruotas turtas ir taikomas vien draudimas disponuoti šiuo turtu, teismo nutarties dėl turto arešto įvykdymui pakanka įregistruoti areštą turto arešto aktų registre (CPK 675 straipsnio 3 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas Turto arešto aktas Nr. 2019047066, pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-9689-889/2019 (įregistravimo data ir laikas: 2019 m. rugpjūčio 16 d. 11.08 val.). Minėtu Turto arešto aktu buvo nuspręsta laikinai areštuoti ieškovei UAB „Magirnis“ visą priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą neviršijant 2435,00 Eur sumos, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštuoti ieškovės UAB „Magirnis“ pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis, turtines teises priklausančias ieškovei UAB „Magirnis“, uždraudžiant jomis disponuoti, pareikšto reikalavimo ribose, iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leidžiant atsiskaityti su kreditore, taip pat leidžiant vykdyti operacijas, susijusias su darbo užmokesčio išmokėjimu bei privalomų mokesčių mokėjimu valstybei. 2019 m. rugpjūčio 19 d. Turto arešto registre buvo užregistruoti minėto Turto arešto akto pakeitimai (Turto aprašas), kurie buvo atlikti vykdomojoje byloje Nr. eL2-9689-889/2019, antstoliui D. B. vykdant Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį (dokumento priėmimo data ir laikas – 2019 m. rugpjūčio 19 d. 15.19 val.; įregistravimo data ir laikas – 2019 m. rugpjūčio 19 d. 16.11 val.). Minėtais pakeitimais buvo įregistruotas areštas šiam turtui: automobiliams VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); Mercedes Benz E250 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); Toyota Auris, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose. 2019 m. rugpjūčio 23 d. Turto arešto registre buvo užregistruoti minėto Turto arešto pakeitimai, kurie buvo atlikti vykdomojoje byloje Nr. eL2-9689-889/2019, ir antstolio D. B. patvarkymu buvo panaikintas areštas, pritaikytas šiems automobiliams: VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); Mercedes Benz E250 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); Toyota Auris, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose (dokumento priėmimo data ir laikas – 2019 m. rugpjūčio 23 d. 11.10 val.; įregistravimo data ir laikas – 2019 m. rugpjūčio 23 d. 11.43 val.).
Remiantis bylos duomenimis, automobilių Mercedes Benz E250 CDI ir VW Polo savininkų pasikeitimas Kelių transporto registre buvo įregistruotas 2019 m. rugpjūčio 23 d. , t. y. sekančią dieną po pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo (2019-08-22). Iš to seka, kad registruojant automobilius Kelių transporto priemonių registre, jokių apribojimų nurodytiems automobiliams pagal Arešto registrą nebuvo. Bylos duomenimis turto areštas aptariamoms transporto priemonėms buvo antstolio panaikintas ir apie atliktus turto arešto pakeitimus buvo pranešta Turto arešto registrui, kaip tai numato CPK 680 str. 3d. Tokiu būdu nustatyti laikini turto apribojimai automobiliams VW Polo ir Mercedes Benz E250 CDI buvo panaikinti iki savininkų pakeitimo Transporto registre dienos, todėl konstatuotina, jog sandorio įregistravimo metu draudimas perleisti turtą negaliojo. Atsižvelgtina į tai, kad nurodytos transporto priemonės buvo areštuotos vykdant Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. eL2- 9689-889/2019 su tikslu užtikrinti kreditoriaus UAB „Žaibosauga LT“ turtinių reikalavimų įvykdymą. Kaip matyti, antstolis grąžino į bylą įvykdytus vykdomuosius dokumentus, o UAB „Žaibosauga LT“ jokių kreditorinių reikalavimų ieškovės BUAB „Magirnis“ bankroto byloje nepareiškė. Iš to seka, kad šio kreditoriaus reikalavimai, kurių įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo patenkinti pilnai.
Apibendrinant konstatuotina, kad imperatyvaus pobūdžio teisės akto nuostatos (šiuo atveju – TAARĮ 2 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 7 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies normos) sudarant 2019m. rugpjūčio 22 d. transporto priemonių VW Polo ir Mercedes Benz E250 CDI pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pažeistos, todėl pripažinti jas niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu teisinio pagrindo nėra.
Dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto vieno iš kreditoriaus interesų gynimo būdų paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Taip pat pažymėtina, kad sandorius ginčyti actio Pauliana pagrindu turi teisę ir ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Tokiu atveju yra ginamos ne tik bankrutuojančios įmonės (ieškovės), bet ir visų kreditorių teisės.
Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2019 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019).
Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Pareiga įrodyti visas actio Pauliana ieškinio instituto taikymo sąlygas tenka ieškovui.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
Kasacinio teismo praktikoje pateiktas kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos actio Pauliana sąlygų, aiškinimas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, nurodyta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus : dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę vienam kreditoriui, kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės. Tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis), ir teismas, kiekvienu atveju sprendžia, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindas pripažinti tokį kreditorių teisių pažeidimą.
Remiantis kasacinio teismo praktika, actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010, 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnis nereikalauja, jog įmonės nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų teisiškai konstatuotas, todėl siekiant nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, pakanka nustatyti faktinį įmonės nemokumą sandorio sudarymo metu. Vienu iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų atvejų, kreditorių teisių pažeidimas įžvelgiamas tuomet, jei nemoki įmonė suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 203-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
Remiantis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, kuria UAB „Magirnis“ buvo iškelta bankroto byla matyti, jog teismas vertino ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, tame tarpe ir įmonės balansą už 2018 metus. Teismas konstatavo, jog įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai tais metais jau viršijo pusę jos turimo turto, todėl įmonė yra nemoki, t. y. atitiko tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą įmonės nemokumo kriterijų. Tačiau ši aplinkybė, visgi, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijami sandoriai buvo įmonei akivaizdžiai nenaudingi ar sąlygojo įmonės bankrotą. Visų pirma, teismas nenustatė aplinkybių, kad transporto priemonės buvo parduotos už ženkliai mažesnę, nei rinkos kaina; sandoriai buvo atlygintiniai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė už įgytus automobilius atsiskaitė pilnai (2019-08-28 Kasos pajamų orderio kvitas, banko sąskaitos išrašai bei Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas). Be to, pažymėtina, kad sandorių suma (15 700 Eur) ją lyginant su bendru kreditorinių reikalavimų dydžiu, santykinai yra maža, todėl manytina, jog ginčo sandorių sudarymas niekaip nepablogino ieškovės finansinės padėties ir neturėjo jokios įtakos įmonės nemokumo susidarymui. Sutiktina, kad tokių sandorių sudarymas nebuvo privalomas, tačiau, teismo vertinimu, jis buvo ekonomiškai pagrįstas. Naudotų automobilių pardavimas už artimą rinkos kainai vertę, atitiko įprastinę įmonės verslo praktiką bei užtikrino automobilių maksimalų likvidumą. Pažymėtina, kad įmonės finansinė būklė ir po sandorių sudarymo nepablogėjo, nes gautos lėšos buvo skirtos įmonės finansiniams įsipareigojimams padengti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad sandoriai vyko iki nutarties dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjimo (2019m. lapkričio 7d.), todėl, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, tokie sandoriai nėra draudžiami, net ir turint neįvykdytų prievolių kitiems kreditoriams.
Remiantis nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą, todėl ši actio Pauliana sąlyga laikytina neįrodyta.
Atsižvelgiant į tai, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu yra galimas tik įrodžius visas būtinas actio Pauliana sąlygas, neįrodžius kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų, teismas dėl kitų nepasisako.
Remiantis išdėstytais argumentais, ieškovės reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais ieškinyje nurodytais pagrindais, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas. Tuo pačiu netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje patyrė 5130,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2516,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą pirmą kartą (2021 m. kovo 9 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 2021-31 (2021-03-24 DOK-55412), 1161,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinį skundą (2022-07-28 PVM sąskaita – faktūra Nr.2022-117) (2022-09-16 DOK-32790) bei 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2023 m. balandžio 3 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 2023-100 (677,60 Eur), (2023 m. birželio 6 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 2023-161) (290,40 Eur) (2023 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 2023-240) (484 Eur) (2023-08-29 DOK-135485). Atsižvelgiant į tai, jog ieškinys buvo atmestas, bei į tai, kad atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl visos nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės administravimui skirtų lėšų.
Atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra atleistas tik nuo žyminio mokesčio, tačiau ne nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai sudaro pagrindą priteisti iš ieškovės ir išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios šiuo atveju sudaro 51,88 Eur. Remiantis LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ bei CPK 93 straipsnio 2 dalimi, valstybės naudai iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų priteistina 51,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Magirnis“, į. k. 124600620, administravimui skirtų lėšų 5130,80 Eur (penkis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MD Experts“, į. k. 302442194, naudai.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės BUAB „Magirnis“, i.k. 124600620, 51,88 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 88 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Margarita Ambrazaitienė