Civilinė
byla Nr. 3K-3-320/2013
Teisminio
proceso Nr. 2-11-3-00478-2010-9 Procesinio
sprendimo kategorijos: 44.5.2.5; 114.4;
114.11
(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio
18 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos
pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių I.
A. ir J. A. , atstovaujamos atstovės pagal
įstatymą I. A. , kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovių I. A. ir J. A. ,
atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I. A. , ieškinį
atsakovams Lietuvos Respublikai ir S. N. , dalyvaujant
trečiajam asmeniui VĮ Marijampolės pataisos namams, išvadą byloje duodančiam Visagino
miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl žalos
atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiami būtinosios valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – valstybės
institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) nustatymo ir valstybės atsakomybės kartu
su žalą padariusiu asmeniu taikymo klausimai.
Ieškovės
I. A. ir J. A. , atstovaujama
atstovės pagal įstatymą I. A. , prašė teismo priteisti:
1)
12 725 Lt turtinę žalą I. A. iš Lietuvos Respublikos
solidariai su atsakovu S. N. , iš kurio 12 725 Lt jai yra
priteista Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 5
d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-278-564/2009, ir solidariai iš Lietuvos
Respublikos bei S. N. 5000 Lt
neturtinę žalą;
2)
5000 Lt neturtinę žalą J. A. solidariai iš atsakovų Lietuvos
Respublikos ir S. N., pavedant I. A. naudoti šias lėšas
uzufrukto teise.
2007
m. gegužės 11 d. atsakovas S. N. , atlikdamas laisvės
atėmimo bausmę VĮ Marijampolės pataisos namuose, iš mobiliojo ryšio telefono
paskambino ieškovės I. A. nepilnametei dukteriai ieškovei J. A. ir, prisistatęs policijos pareigūnu, pranešė tikrovės
neatitinkantį faktą, kad I. A. pakliuvo į policiją ir už
paleidimą reikia susimokėti. Atvykusiam nenustatytam asmeniui J.
A. perdavė eurais, litais ir latais pinigus, kurių bendra suma – 12 725 Lt,
priklausančius ieškovei I. A. . Ieškovių teigimu, pagal Bausmių
vykdymo kodekso l priedo 6 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems
nuteistiesiems telefonus turėti draudžiama, o pagal teisingumo ministro 2003 m.
liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos
taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 90, 113 punktus pataisos įstaigos direktorius
privalo užtikrinti, kad daiktai, kuriuos nuteistiesiems draudžiama turėti,
jiems nepatektų. Taisyklių XIX skyriuje nustatyta, kad nuteistieji gali
skambinti tik taksofono aparatu, skambučiai yra registruojami, jų skaičius yra
ribojamas, pataisos įstaigos pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį
telefoninių pokalbių metu. Jeigu VĮ Marijampolės pataisos namai būtų užtikrinę,
kad nuteistasis S. N. , būdamas laisvės atėmimo vietoje,
neturėtų galimybės naudotis mobiliuoju ryšiu, ieškovėms nebūtų padaryta žalos.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu
iš S. N. yra priteistas 12 725 Lt žalos atlyginimas,
tačiau faktiškai žala neatlyginta. Ieškovių nuomone, nuteistieji neturi teisės nusikalstamai
elgtis iš laisvės atėmimo vietų ir valstybė turi pareigą tuo rūpintis ir
kontroliuoti. Dėl S. N. nusikalstamos veikos ir dėl VĮ Marijampolės
pataisos namų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ieškovėms padaryta ir neturtinė
žala, kuri atlygintina.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Visagino
miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas,
vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu ir kasacinio teismo praktika
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S.
U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos
Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
„Turto bankas“ ir kt. v. A. M. ,
bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. B. –W. ir kt. v. A. P.
, bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.), sprendė, kad neprivalo iš naujo
nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių
teisinių padarinių, taip pat ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo
nuosprendis, todėl ieškovės pateiktų papildomų įrodymų iš baudžiamosios bylos
Nr. 1-278-564/2009 iš naujo teismas neanalizavo.
Teismas,
vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje D.
B. v.
AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-544/2009, nurodė, kad, esant
nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams,
neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė
žala padaryta. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama
visais atvejais, kai ji padaroma dėl smurtinių nusikaltimų – nusikaltimo asmens
sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, tačiau atsakovo S. N.
padarytas nusikaltimas nepriskirtinas prie nusikaltimų žmogaus gyvybei ir nusikaltimų
žmogaus sveikatai.
Teismas
nenustatė, kad VĮ Marijampolės pataisos namų pareigūnai neveikė taip, kaip
pagal įstatymus privalėjo. To nenustatyta ir baudžiamojoje byloje Nr.
1-278-564/2009. Į bylą nepateikta įrodymų, kad dėl neteisėtų VĮ Marijampolės
pataisos namų darbuotojų veiksmų (neveikimo) būtų atlikti tarnybiniai
patikrinimai, skirtos drausminės nuobaudos ir pataisos įstaigos pareigūnų
elgesys, tuo metu, kai S. N. skambino ieškovės dukteriai
baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, VĮ Marijampolės pataisos namų
administracijos priimtais sprendimais būtų pripažintas neteisėtu, aplaidžiu,
pažeidžiančiu nustatytą tvarką. Tik S. N. veiksmai buvo
pripažinti neteisėtais ir nusikalstamais; jis teismo pripažintas kaltu ir nuteistas
laisvės atėmimo bausme; iš jo ieškovei priteista 12 725 Lt turtinė žala. Teismas
nenustatė, kad VĮ Marijampolės pataisos namų pareigūnai būtų padėję S. N. įvykdyti nusikaltimą. Nenustačius pareigūnų neteisėtų
veiksmų, negali būti sprendžiamas ir valstybės solidariosios atsakomybės
klausimas (CK 6.271 straipsnis).
Teismas
sprendė, kad ieškovės neįrodė, jog joms buvo padaryta neturtinė žala. Ieškovė I. A. patvirtino, kad į
psichologus, psichiatrus ar kitus medikus dėl tariamo streso, atsiradusio po
nusikalstamos veikos padarymo, nesikreipė. Nusikaltimo padarymo dieną I. A. kvietė į namus greitąją
pagalbą ir tai patvirtina byloje pateikta pažyma, tačiau joje nėra tiksliai
įvardyta streso priežastis, todėl nepatvirtina neturtinės žalos padarymo fakto.
Ieškovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė dvasinių kančių dėl S. N. nusikaltimo, t. y. žalą, priežastinį ryšį tarp
neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 28 d.
nutartimi panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d.
sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovių reikalavimas priteisti neturtinės
žalos atlyginimą iš atsakovo S. N. , ir tenkino dalį
ieškinio – priteisė iš S. N. ieškovėms po 1000 Lt
neturtinei žalai atlyginti. Likusią sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą.
Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais,
nurodė, kad ieškovių pareiga buvo įrodyti valstybės neteisėtų veiksmų faktą. Bausmių
vykdymo kodekse nustatyta bendro pobūdžio norma, kad bausmę atliekantiems
nuteistiesiems draudžiama turėti mobiliuosius telefonus. Teisingumo ministro 2003
m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos
taisyklėse nustatyta, kad pataisos namų direktorius privalo užtikrinti, kad
daiktai, kuriuos nutiestiesiems draudžiama turėti, jiems nepatektų, nustatyta
Nuteistųjų laiškų siuntimo ir gavimo tvarka, Nuteistųjų pasimatymų su
giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių,
kad pataisos namų pareigūnai nesilaikė nustatytos tvarkos, nevykdė VĮ
Marijampolės pataisos namų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose
įtvirtintos konkrečios pareigos, kurią vykdant žalos neatsirastų. Remdamasis atsiliepimo
į ieškinį ir apeliacinio skundo turiniu, teismas konstatavo, kad draudžiamų
daiktų kontrolė buvo vykdoma ir konkrečiai dėl S. N. ;
taip pat pataisos įstaigos pareigūnai ėmėsi ir kitų prevencinių veiksmų,
siekiant užkirsti kelią draudžiamų daiktų patekimui į pataisos namų teritoriją,
t. y. rengė pasalas, vykdė teritorijos patruliavimą, atliko kratas, įrengė
vaizdo stebėjimo kameras ir pan. VĮ Marijampolės pataisos namuose nuteistieji
atlieka bausmę ne kameros tipo patalpose, o bendrabučių tipo pastatuose, gali
netrukdomai bendrauti, dėl to jų nuolatinė priežiūra yra negalima. Teismas
atsižvelgė į atsiliepime nurodytus argumentus apie specifinius mobiliųjų telefonų
patekimo į pataisos namus atvejus, kurių kontrolė yra objektyviai pasunkėjusi.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad mobiliojo ryšio blokavimo įrangos
įrengimas pataisos namuose būtų efektyvi atitinkamų nusikaltimų prevencinė
priemonė, taip pat nenustatyta, kad 2007 m. pataisos namų pareigūnai turėjo
pareigą imtis šių papildomų kontrolės priemonių. Įvertinęs byloje esančių
įrodymų visumą (ir įrodymus iš baudžiamosios bylos – specialisto išvadą,
telefoninių pokalbių išklotinę), teismas sprendė, kad pataisos namų pareigūnai
veikė taip, kaip pagal nurodytus teisės aktus privalėjo veikti, ėmėsi būtinų
veiksmų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio
4 dalis), taigi ieškovės neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš
būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Dėl
neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, kad baudžiamoje byloje Nr.
1-278-564/2009 nebuvo sprendžiamas šis klausimas, todėl nėra pagrindo
vadovautis CPK 182 straipsnio 3 punktu. Remiantis teismo 2009 m. lapkričio 5 d.
nuosprendžiu, pokalbių išklotine S. N. naudojo prieš
nepilnametę J. A. apgaulę, siekdamas sukelti jai neigiamus
padarinius – stresą, baimę dėl motinos likimo, dėl kurių nepilnametė perdavė
nepažįstamam žmogui pinigus. Taigi nėra pagrindo sutikti su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodytas neturtinės žalos padarymo J. A. faktas. Nusikaltimo prieš nepilnametę dukterį padarymo
faktas ir patirti turtiniai praradimai sukėlė stresą, neigiamus išgyvenimus ir
ieškovei I. A. . Šį faktą patvirtina pažyma apie
nusikaltimo padarymo dieną du kartus ieškovei kviestą greitąją medicinos
pagalbą; jai nustatyta ūmi stresinė reakcija. Byloje nėra duomenų, kad tą dieną
būtų įvykusių ir kitų įvykių, kurie galėjo lemti ieškovės stresinę būklę, todėl
priežastinis ryšys tarp neigiamų padarinių ir atsakovo S. N. veiksmų
įrodytas. Įvertinęs ieškovėms kilusius dėl atsakovo S. N. neteisėtų
veiksmų neigiamus padarinius, padarytos turtinės žalos dydį, tai, kad
nusikaltimas buvo padarytas tyčia, remdamasis CK 1.5, 3.185, 6.250 straipsniais,
atsižvelgęs į teismų praktikoje priteistiną žalos dydį, teismas sprendė
priteisti ieškovėms iš atsakovo S. N. po 1000 Lt neturtinės
žalos atlyginimo.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė I. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos
teismo sprendimą, o apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti – priteisti:
1) I. A. iš Lietuvos Respublikos 12 725 Lt kompensaciją
už turtinę žalą, padarytą solidariai su atsakovu S. N. ,
iš kurio 12 725 Lt kompensacija priteista Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 5 d.
nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-278-564/2009; 2) I. A.
ir J. A. (pavedant
I. A. naudoti šias lėšas uzufrukto teise) – po 1000 Lt už
padarytą neturtinę žalą solidariai iš Lietuvos Respublikos ir S.
N. ; 3) I. A. solidariai iš Lietuvos Respublikos ir S. N. 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų
(1200 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, 300 Lt
už apeliacinio skundo parengimą, 300 Lt už kasacinio skundo parengimą).
Ieškovės,
remdamosi CK 6.271 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos
valstybė, bylos Nr. 3K-3-377/2008; 2010 m. vasario 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v.
Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.), nurodo, kad VĮ Marijampolės
pataisos namai privalėjo užtikrinti, kad nuteistasis S. N. ,
atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturėtų mobiliojo telefono ir negalėtų juo skambinti.
Lietuvoje iš viso veikia 11 laisvės atėmimo įstaigų, jose atlieka laisvės
atėmimo bausmę iki 6000 kalinių (teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.
įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.1
punktas). Naudojantis mobiliuoju telefonu galima skambinti, susirašinėti,
naudotis interneto paslaugomis, bendrauti realiu laiku su vaizdo perdavimu, per
internetą daryti banko operacijas ir daryti nusikaltimus, ypač sukčiavimus.
Pagal Taisyklių 90 punkto 2 papunktį, 113 punkto 2 papunktį šios įstaigos
direktorius privalo užtikrinti, kad daiktai, kuriuos nuleistiesiems draudžiama
turėti, jiems nepatektų. Pagal Taisyklių XIX skyriaus Nuteistųjų skambinimo
telefonu tvarka 124–126 punktus nuteistieji gali skambinti tik taksofono
aparatu, skambučiai registruojami, jų skaičius yra ribojamas, pataisos įstaigos
pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį telefoninių pokalbių metu. Pagal
Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems
nuteistiesiems telefonus turėti draudžiama. Teismai netinkamai taikė šias
teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas).
Kadangi įstaigos pareigūnų pareigos užtikrinti, kad nuteistiesiems nepatektų
mobilieji telefonai, taip pat pareiga kontroliuoti nuteistųjų elgesį
telefoninių pokalbių metu, yra nurodytos aiškiai, tai teismai turėjo remtis
tikimybių pusiausvyros principu ir pripažinti, kad VĮ Marijampolės pataisos
namai turėjo nurodytas pareigas. S. N. , atlikdamas
laisvės atėmimo bausmę, iš mobiliojo ryšio telefono skambino J.
A. ir kalbėjo su ja dienos metu 2,5 val. Niekas iš pataisos įstaigos
darbuotojų šiuo laikotarpiu nekontroliavo S. N. elgesio ir
netrukdė jam to daryti, tai patvirtina, kad pareigos užtikrinti, jog
nuteistiesiems nepatektų mobilieji telefonai, kontroliuoti nuteistųjų elgesį
telefoninių pokalbių metu, nebuvo vykdomos. Taigi valstybės civilinės
atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyti.
Jeigu VĮ Marijampolės pataisos namai būtų įvykdę pareigą užtikrinti, kad
nuteistiesiems nepatektų draudžiami turėti daiktai, S. N. nebūtų
turėjęs mobiliojo telefono ir nebūtų paskambinęs J. A. ir
išviliojęs iš jos pinigus, t. y. priežastinis ryšys tarp VĮ Marijampolės
pataisos namų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra.
Atsiliepimo
į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų
kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame
procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą
neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo
išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad
kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus
teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio
skundo ribų. Kadangi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta, tai
ši byla kasacine tvarka nagrinėjama pasisakant tik dėl kasaciniame skunde
keliamų klausimų teisės normų taikymo prasme.
Dėl
būtinosios valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – valstybės institucijos
neteisėtų veiksmų nustatymo
Viešosios
civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra
ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271
straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl
valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų,
privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus
valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės
taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą
civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio
1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų
civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų,
pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos
neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo
(neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei
padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos valstybė, bylos
Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.
E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009;
kt.). Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų
veiksmais, atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės
institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip
pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), ir žala
asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų
veiksmų.
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas,
bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių
aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui,
pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar dar
kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Neteisėti
veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas,
nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją
įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. U. ir kt. v. D. N. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-91/2010).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 11 d. atsakovas S. N. ,
atlikdamas laisvės atėmimo bausmę VĮ Marijampolės pataisos namuose, iš mobiliojo
ryšio telefono paskambino ieškovės I. A. nepilnametei
dukteriai ieškovei J. A. ir, prisistatęs policijos
pareigūnu, pranešė tikrovės neatitinkantį faktą, kad I. A. pakliuvo
į policiją ir už paleidimą reikia susimokėti. Atvykusiam nenustatytam asmeniui J. A. perdavė eurų, litų ir latų, kurių bendra suma – 12 725
Lt, priklausančių ieškovei I. A. . Byloje keliamas Lietuvos
valstybės deliktinės atsakomybės klausimas dėl VĮ Marijampolės pataisos namų
pareigūnų nevykdymo pareigų, vykdant Bausmių vykdymo kodekso, teisingumo
ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos
įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, t. y. neteisėto neveikimo, kai
nurodytos įstaigos pareigūnams teisės aktais buvo nustatyta pareiga atitinkamu
būdu elgtis, tačiau jie tos pareigos nevykdė, ir dėl to, ieškovių nuomone,
atsakovas S. N. turėjo galimybę padaryti nusikaltimą, dėl
kurio jos patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.
Bausmių
vykdymo kodekso 1 priedo, reglamentuojančio daiktus ir reikmenis, kuriuos
draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, 6 punkte
kaip draudžiami turėti nurodyti telefonai (jų dalys ir priedai). Teisingumo
ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų
vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo
2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. birželio 7 d.) 90 punkte
nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiti
daiktai, išskyrus spaudą, drabužius ir avalynę, nuteistiesiems nepatektų; rasti
kiti daiktai, išskyrus spaudą, drabužius ir avalynę, perduodami saugoti,
greitai gendantys daiktai ir maisto produktai, sunaikinami šių taisyklių 59
punkte nustatyta tvarka. Taisyklių 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos
direktorius privalo užtikrinti, jog daiktai ir reikmenys, kuriuos
nuteistiesiems draudžiama turėti, jiems nepatektų. Kartu pataisos įstaigos
direktoriui nustatyta pareiga užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos
sąlygos paskambinti telefonu; reglamentuojama skambinimo telefonu tvarka (Taisyklių
XIX skyrius). Analizuodama nurodytas teisės normas teisėjų kolegija daro
išvadą, kad VĮ Marijampolės pataisos namų direktorius turėjo pareigą organizuoti
įstaigos pareigūnų darbą taip, kad nuteistieji, tarp jų – ir atsakovas S. N. , neturėtų galimybės pasinaudoti mobiliuoju telefonu. Apeliacinės
instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad ieškovės neįrodė pareigūnų
neteisėto neveikimo ir kad draudžiamų daiktų kontrolė buvo vykdoma (ir dėl S. N. ); taip pat kad pataisos namų pareigūnai ėmėsi ir kitų
prevencinių veiksmų, siekiant užkirsti kelią draudžiamų daiktų patekimui į
pataisos įstaigos teritoriją, ir sprendė, kad pareigūnai veikė taip, kaip pagal
nurodytus teisės aktus privalėjo veikti, ėmėsi būtinų veiksmų (CK 6.246
straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 4 dalis). Tačiau
teisėjų kolegija nurodo, kad atitinkamos išvados padarytos ne byloje esančių,
ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos pagrindu, o VĮ Marijampolės pataisos namų
atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį skundą nurodytais duomenimis apie
pareigūnų veiksmus, siekiant užkirsti kelią mobiliųjų telefonų patekimui
nuteistiesiems asmenims; tai prieštarauja CPK įtvirtintoms įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą reglamentuojančioms teisės normoms (CPK 178, 185 straipsniai).
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas
(CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo
įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK
178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje
esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su
ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą
galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja
teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų
centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje I. K. v. R.
S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB
„Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne
tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos
daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių
faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr.
3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl to, nesant
byloje įrodymų, patvirtinančių VĮ Marijampolės pataisos namų atsikirtimus į
ieškinį, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovės neįrodė VĮ
Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėto neveikimo, pažeidė nurodytas
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, asmenų lygybės įstatymui ir teismui
principą (CPK 6 straipsnis). Pagal CPK 178 straipsnį atsakovas Lietuvos
valstybė taip pat turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus (išskyrus
atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia
įrodinėti), tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos remiantis
tik VĮ Marijampolės pataisos namų atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį skundą
nurodytais duomenimis. Kadangi tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su teisės
aktų nustatytų viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymu, tai teismas
turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimus į
ieškinį, t. y. kad buvo imtasi visų galimų priemonių tam, kad būtų užtikrinta,
jog mobilieji telefonai nepateks nuteistiesiems, esantiems pataisos įstaigos
teritorijoje (Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktas, teisingumo
ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų
vidaus tvarkos taisyklių 90, 113 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl VĮ Marijampolės pataisos namų
neteisėto neveikimo ir atsakovo Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės,
netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančias
proceso teisės normas; dėl nustatyto pažeidimo galėjo būti neteisingai
išspręsta byla ir priimtas neteisėtas procesinis sprendimas (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
valstybės atsakomybės su žalą padariusiu asmeniu rūšies
Pagal
bendrąją CK įtvirtintą taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų daugeto atveju
prievolė yra dalinė, tačiau CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta solidariosios
skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų
veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Ši norma pakartojama ir CK 6.279
straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys
nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.6
straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti
taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina
visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir
atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal formuojamą teismų praktiką,
taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas
tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai
(nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio
ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y.
kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito
veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė
bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
L. ir kt. v. Z. S. , bylos Nr.
3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. antstolis S. Degimas,
bylos Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Taigi sprendžiant, ar byloje taikytina solidarioji
ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų
neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai
lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą.
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintelė, bet
pakankama priežastis nuostoliams atsirasti. Civilinėje atsakomybėje
pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai
žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi
su žalingais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras
ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O. ,
bylos Nr. 3K-3-197/2007). Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis
priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu
neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir
kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m.
lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir
kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007). Svarstant, kokio
laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei,
reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga,
jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad
neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai
atsirasti. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu
jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų
atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės
ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo
apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta rizika
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.
B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007;
2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S.
R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010;
kt.).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad 12 725 Lt turtinę žalą ieškovės patyrė dėl nusikalstamų
atsakovo S. N. veiksmų; tai nustatyta įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Baudžiamojoje byloje I. A. priteistas 12 725 Lt turtinės žalos atlyginimas iš
atsakovo S. N. . Be to, šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas konstatavo ieškoves patyrus neturtinę žalą ir priteisė joms
po 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo S. N. .
Bylą
nagrinėję teismai atmetė ieškovių reikalavimą priteisti turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, minėta, nenustatę VĮ
Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėto neveikimo. Taigi remiantis
nurodytais duomenimis tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimas yra
priteistas tik iš atsakovo S. N. . Ieškovės byloje įrodinėjo
patyrusios turtinę ir neturtinę žalą ir dėl VĮ Marijampolės pataisos namų pareigūnų
nustatytų pareigų neatlikimo, neužtikrinus, kad nuteistajam S.
N. nepatektų mobilusis telefonas, kuriuo jis padarė nusikaltimą,
atitinkantį BK 182 straipsnio 1 punkte įtvirtintus požymius. Taigi byloje (taip
pat ir kasaciniame skunde) keliamas valstybės pareigos apsaugoti visuomenę nuo
nusikalstamų nuteistų asmenų, laikomų bausmės atlikimo vietose, veiksmų tinkamo
vykdymo klausimas.
Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje, be kita ko,
nustatyta, kad bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų
darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas
nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi
įstatymų ir vėl nenusikalstų. Taigi vienas bausmės vykdymo, kuris turi atitikti
bausmės paskirtį, tikslų – visuomenės apsauga nuo naujų nuteistų asmenų nusikalstamų
veikų. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbus teisės šaltinis, aiškinant nurodyto
tikslo ir su juo susijusių konkrečių laisvės atėmimo bausmės vykdymo nuostatų įgyvendinimą
nagrinėjamos civilinėse bylose kontekste, yra ir Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje nustatytos tam tikros valstybės
pozityviosios pareigos imtis prevencinių priemonių siekiant apsaugoti
atitinkamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau
– Konvencija) įtvirtintas asmens teises, kurių veiksmingam įgyvendinimui gresia
realus pavojus, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (mutatis
mutandis Mastromatteo v. Italy, no. 37703/97, judgment of 24 October 2002; Öneryıldız v. Turkey [GC],
no. 48939/99, ECHR 2004‑XII; Georgel and Georgeta Stoicescu v. Romania,
no. 9718/03, judgment of 26 July 2011). Šios pareigos turi būti
interpretuojamos nesukeliant nepakeliamos ar neproporcingos naštos valstybės
institucijoms, turint omenyje tvarkos palaikymo šiuolaikinėje visuomenėje
sunkumus ir žmogaus elgesio nenumatomumą bei operatyvinius pasirinkimus, kurie
turi būti daromi prioritetų ir resursų atžvilgiu. Tačiau vykdydamos pozityviąją
pareigą valstybės institucijos pagal savo kompetenciją privalo imtis priemonių,
kurios, pagrįstai vertinant, galėtų pašalinti tokį pavojų. Būtent dėl bendro
pobūdžio visuomenės apsaugos nuo potencialių asmenų, atliekančių laisvės
atėmimo bausmę, veiksmų EŽTT iki šiol yra pasisakęs Konvencijos 2 straipsnio
(teisė į gyvybę) kontekste (Mastromatteo v. Italy;
Maiorano et autres c. Italie, no 28634/06, arrêt du 15
décembre 2009; Choreftakis et Choreftaki c. Grèce, no
46846/08, arrêt du 17 janvier 2012). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiose,
taip pat kai kuriose EŽTT bylose dėl pozityviųjų (prevencinių) pareigų kitose
situacijose bei pagal kitas Konvencijos nuostatas suformuoti principai su
atitinkamais pakeitimais aktualūs ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, kuri
susijusi su pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį garantuojama
ieškovių nuosavybės apsauga (mutatis mutandis Öneryıldız v. Turkey;
Blumberga v. Latvia, no. 70930/01, judgment of 14 October 2008), o tam tikra
prasme (kaltininkas apgaulę panaudojo prieš nepilnametį asmenį, nurodydamas
aplinkybes apie artimam žmogui – motinai – nutikusią nelaimę) – su Konvencijos
8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) įtvirtintų teisių
gynimu (mutatis mutandis Georgel and Georgeta Stoicescu v. Romania).
Šioje nutartyje jau minėta, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą
laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti telefonus
(jų dalis ir priedus); teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194
patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 90, 113 punktais pataisos
įstaigos direktorius įpareigotas užtikrinti, taigi imtis atitinkamų priemonių
ir pareigūnų darbą organizuoti taip, kad įstaigoje nurodytas draudimas būtų
realiai įgyvendintas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos
duomenimis, VĮ Marijampolės pataisos namams buvo žinoma mobiliųjų telefonų
patekimo į įstaigą problema; įstaigos atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį
skundą nurodyta, kad buvo bandoma imtis įvairių priemonių, kad būtų užkirstas
kelias mobiliųjų telefonų patekimui nuteistiems asmenims. Taip pat visuotinai
žinomos aplinkybės – visuomenėje paplitusi ir pastaraisiais metais viešoje erdvėje,
įskaitant ir profesionaliu (teisėsaugos) lygmeniu intensyviai diskutuojama nusikalstama
veika, daroma mobiliaisiais telefonais apgaule įgyjant svetimą turtą (CPK 182
straipsnio 1 punktas). Taigi VĮ Marijampolės pataisos namams buvo arba turėjo
būti žinoma apie realų pavojų, kad, patekus mobiliesiems telefonams į pataisos įstaigos
teritoriją, gali būti daromos atitinkamos nusikalstamos veikos. Teisėjų
kolegijos nuomone, tokiomis aplinkybėmis VĮ Marijampolės pataisos namai turėjo pozityviąją
pareigą imtis visų pagrįstų priemonių užkirsti kelią nurodytam pavojui, kad atitinkamos
visuomenės narių (potencialių nukentėjusiųjų) teisės būtų veiksmingai
apsaugotos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nesant
įrodymų, jog VĮ Marijampolės pataisos namai tinkamai vykdė nurodytą pareigą,
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė nesant Lietuvos valstybės deliktinės
atsakomybės (CPK CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalys, 6.250 straipsnis, CPK 178, 185
straipsniai). Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant dėl nurodytos pareigos
vykdymo svarbu nustatyti, kaip ši teisės aktais reglamentuota valstybės pareiga
konkrečiai buvo vykdoma, o nustačius, kad nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma
netinkamai – kaip tai lėmė asmens patirtą žalą, t. y. nustatyti priežastinį
ryšį tarp neteisėto neveikimo ir asmens patirtos žalos. Vertinant pareigos
vykdymą, reikšmingi konkretūs VĮ Marijampolės pataisos namų veiksmai, kurių
įgyvendinimas turi būti patvirtintas tinkamais įrodymais; taip pat ir tai, ar
šios įstaigos nurodytos priemonės, kurių, kaip teigiama procesiniuose
dokumentuose, buvo imtasi siekiant užkirsti mobiliųjų telefonų patekimą
nuteistiesiems, buvo tinkamos bei pakankamos atsižvelgiant į nusikalstamo šių
telefonų naudojimo mastą ir su tuo susijusius pavojus, kad galima būtų
konstatuoti, jog nebuvo VĮ Marijampolės pataisos namų neteisėto neveikimo bei
atitinkamai valstybės pozityviosios pareigos apsaugoti ieškoves nuo
nusikalstamų nuteisto atsakovo S. N. , laikomo bausmės
atlikimo vietoje, veiksmų nevykdymo.
Tam, kad būtų nustatyta, ar VĮ Marijampolės pataisos
namai ėmėsi tinkamų ir pakankamų priemonių užtikrinant, kad laisvės atėmimo
bausmę atliekantiems nuteistiesiems nepatektų mobilieji telefonai ir būtų
tinkamai (kiek tai objektyviai įmanoma) vykdoma valstybės pozityvioji pareiga
apsaugoti visuomenę nuo nusikalstamų nuteistų asmenų, laikomų bausmės atlikimo
vietose, veiksmų, atsakovo pateiktų įrodymų pagrindu turi būti nustatinėjamos
faktinės aplinkybės, tai nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl byla
grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Byloje vis dėlto nustačius VĮ Marijampolės pataisos namų
pareigūnų neteisėtą neveikimą, taikytina atsakovo Lietuvos valstybės dalinė, o
ne solidarioji atsakomybė (CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalys), nes akivaizdu, kad
įstaigos pareigūnų neteisėtas neveikimas (jei bus nustatytas) tik netiesiogiai galėjo
turėti įtakos žalos atsiradimui, priešingai nei S. N. nusikalstami
veiksmai, kuriais tiesiogiai buvo padaryta žala ieškovėms, kas jau konstatuota
šioje byloje ir kasacine tvarka ši apeliacinės instancijos teismo nutarties
dalis neskundžiama (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad
nagrinėjamu atveju, esant galimai tik Lietuvos valstybės dalinei atsakomybei
dėl ieškovių patirtos žalos, jų reikalavimas priteisti iš šio atsakovo turtinės
žalos atlyginimą solidariai su atsakovu S. N. teismų
atmestas pagrįstai. Minėta, kad baudžiamojoje byloje
Mariojampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d.
nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, visos patirtos turtinės
žalos atlyginimas – 12 725 Lt I. A. priteistas iš atsakovo
S. N. . Ieškovėms pasirinkus
tokį savo teisių gynimo būdą – baudžiamojoje byloje pareiškiant reikalavimą
visą turtinę žalą priteisti iš atsakovo S. N. , šioje civilinėje
byloje nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos valstybės dalinės atsakomybės
dėl ieškovių patirtos turtinės žalos atlyginimo, nes priešingu atveju ieškovės
gautų daugiau, nei jos realiai patyrė turtinės žalos, tai prieštarautų žalos
atlyginimą reglamentuojančių teisės normų nuostatoms (CK 6.249, 6.251
straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus priteisti iš Lietuvos
valstybės turtinės žalos atlyginimą, nes, net ir nustačius VĮ Marijampolės
pataisos namų pareigūnų neteisėtą neveikimą, nagrinėjamu atveju turtinės žalos
atlyginimas iš Lietuvos valstybės ieškovėms negali būti priteistas.
Nurodytais
argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui
šioje byloje netinkamai taikius valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančias
materialiosios teisės normas, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisykles reglamentuojančias proceso teisės normas, yra pagrindas panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus
priteisti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, ir
grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka
nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija taip
pat atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad byloje tinkamai neišspręstas
atsakovo Lietuvos valstybės atstovavimo klausimas (Žalos, atsiradusios dėl
valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei
įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 51 straipsnis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų šioje byloje
Kasaciniam
teismui nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir bylos dalis dėl
ieškinio reikalavimų priteisti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą iš
Lietuvos valstybės grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš
naujo, ieškovės I. A. išlaidų advokato
pagalbai apmokėti atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos
teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5
punktu, 362 straipsniu,
n
u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28
d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Visagino miesto apylinkės teismo
2011 m. gegužės 31 d. sprendimo dalis atmesti ieškovių I. A. ir J. A. , atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I.
A. , reikalavimus priteisti iš Lietuvos Respublikos neturtinės žalos
atlyginimą, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos
teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Kitą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Sigitas
Gurevičius
Egidijus
Laužikas