Civilinė byla Nr. 3K-3-353/2009

            Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 116.1

           

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. P. ieškinį atsakovei D. S. L. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir teisės atlikti projektavimo darbus be bendraturtės sutikimo ir atsakovės D. S. L. priešieškinį ieškovei Z. P. dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės; trečiasis asmuo Šiaulių apskrities viršininko administracija.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovei priklauso 2/3 dalys, o atsakovei 1/3 dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypas šalims priklauso lygiomis dalimis. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimu atidalijo šalių gyvenamąjį namą. Šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į žemės sklypą,  ūkinį pastatą ir kiemo statinius įgyvendinimo. Nesutariama dėl naudojimosi šia bendrąja nuosavybe, todėl ieškovė reikalavo atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą projektinį pasiūlymą priskiriant ieškovei asmeninės nuosavybės teise žemės sklypo ir ūkinio pastato dalis bei įrenginius iš Dvaro gatvės pusės, o atsakovei – iš Putinų gatvės pusės ir leisti atlikti projektavimo darbus be atsakovės sutikimo. Atsakovė nesutiko su ieškovės siūlomais atidalijimo planais ir priešieškiniu reikalavo nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką pagal jos pateiktą žemės valdos paskirstymo planą, įvažiavimą į sklypą paliekant iš Dvaro gatvės pusės.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nustatė šalims priklausančio žemės sklypo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal Antano Savickio individualios įmonės parengtą žemės sklypo paskirstymo planą, priskiriant šalims asmeninei nuosavybei atskirai naudotis nustatytomis žemės sklypo dalimis, priskiriant ieškovei naudotis 2/3 dalimis ūkinio pastato nuo Dvaro gatvės pusės, o atsakovei – 1/3 dalimi ūkinio pastato nuo Putinų gatvės pusės, bei kitus kiemo statinius ir įrenginius paliekant bendrai naudotis. Teismas pripažino, kad atidalyti bendraturčių dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra tiek teisiškai, tiek faktiškai yra neįmanoma, nes neišvengiamai liktų bendrojo naudojimo statiniai, įrenginiai ir kt., tai neatitinka CK 4.80 straipsnio nuostatų, todėl, atsižvelgęs į faktinę situaciją, teismas konstatavo, kad šios bylos atveju atidalijimas yra neįmanomas ir nustatytina naudojimosi statiniais, įrengimais ir kiemu tvarka. Teismas padarė išvadą, kad  ieškovės parengtas atidalijimo projektas neatitinka Žemės, Teritorijų planavimo, Nekilnojamojo turto kadastro, Statybos ir kt. įstatymų keliamų reikalavimų, kurie suteikia bendraturčiams teisę jų bendrai su kitais savininkais valdomą žemę, pastatus ir statinius formuoti į atskirus kadastro objektus. Tokia teismo išvada yra paremta ir bylos nagrinėjimo metu iš atitinkamų institucijų gautomis išvadomis. Teismas nurodė, kad atsakovės pateiktame plane nurodyti konkretesni ir patikimesni naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais pasiūlymai, tačiau nusprendė, kad naudojimosi tvarka negali būti nustatyta pagal šį planą, nes jame siūloma tvarka apsunkina abiejų šalių naudojimąsi bendrąja daline nuosavybe. Išklausęs šalių paaiškinimų, specialisto išvadų ir liudytojų parodymų bei ištyręs rašytinę bylos medžiagą, teismas nusprendė, kad geriausiai naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarka užtikrins teismo iniciatyva parengtas projektinis siūlymas, kuris leis bent minimaliai sumažinti tarp šalių kylančius konfliktus dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos. Tokia teismo išvada grindžiama ir vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, kad iš Putinų gatvės įrengti atskirą įvažiavimą į šalių sklypą praktiškai neįmanoma, be to, tai būtų susiję su papildomomis atsakovės išlaidomis, kurių ieškovė nesiūlo kompensuoti. Be to, sklype esantis ūkinis pastatas Nekilnojamojo turto registro įmonėje įregistruotas kaip vienas objektas, ir iš ieškovės pateikto atidalijimo projekto negalima daryti išvados, kad jis gali būti atidalytas; į bendraturčių valdą yra įrengtas įvažiavimas į kiemą iš Dvaro gatvės pusės ir iš tos pačios pusės įrengtos komunikacijos į gyvenamąjį namą, todėl teismas sprendė, kad šalių interesus geriausiai atitinka teismo iniciatyva parengtas naudojimosi žemės sklypu ir ūkiniu pastatu bei kiemo statiniais, įrenginiais tvarkos projektas, kuris atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose dėl žemės atidalijimo ar naudojimosi daiktais tvarkos nustatymo.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 4.80 straipsnį  atidalijimas natūra yra galimas tik tada, kai nelieka bendro naudojimo pastato dalių, įrengimų ir kt., o atsidalijęs iš bendro turto savininkas gali laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti jam tekusio pastato ar žemės dalimi, tuo tarpu nei šalių gyvenamasis namas, nei ūkiniai pastatai neatidalyti į savarankiškai funkcionuojančius objektus, todėl atidalyti žemės sklypo taip pat nėra galimybės; tokios galimybės nebuvimą patvirtina ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos  byloje pateiktos išvados. Teisėjų kolegija nutarė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atidalijimas pagal ieškovės pateiktą planą negalimas. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant faktines bylos aplinkybes ir konstatuojant, jog geriausiai šalių interesus atitinka teismo iniciatyva parengtas projektas. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl dispozityviškumo principo pažeidimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad  šalims buvo žinoma apie teismo kreipimąsi į Antano Savickio individualią įmonę ir šalys sutiko su tokiu teismo pasiūlymu.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine instancija. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.      Dėl dispozityviškumo principo pažeidimo. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką pagal kitokį, nei siūlė šalys, projektinį pasiūlymą, peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas, t. y. padarė procesinės teisės normų (CPK 13, 42, 135, 143 straipsniai, 265 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis) pažeidimą, dėl kurio buvo neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl sutinka su tokiu ieškinio ribų peržengimu.

2.      Dėl CK 4.80 straipsnio pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorė nurodo, kad jos pateiktame projektiniame pasiūlyme buvo numatyta atidalyti šalims atskirus 4,3 aro sklypus, toks atidalijimas yra įgyvendinamas pastatant tvorą ir atitinka CK 4.80 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą dalyti turtą be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais, kasatorės nuomone, padaryta akivaizdi žala sklypo naudojimui bei disponavimui, nes mažesnių nei 4 arai sklypų neįmanoma parduoti, juose negalima statyti namo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Šilalės rajono apylinkės prokuroras, V. V. ir J. K. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-354/2005, išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas iš jų reikalauja atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti naudojimosi tvarką, pirmenybė turi būti teikiama atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. S. L. prašo kasacinio skundo netenkinti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti galioti, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad teismai teisingai aiškino CK 4.80 straipsnį ir taikė CK 4.75 straipsnį, nes atidalijus turtą pagal kasatorės teiktą projektą būtų padaryta neproporcinga žala atsakovės sklypo paskirčiai, t. y. nebeliktų sklypo panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 42, 135 ir 143 straipsnių reikalavimų, išsprendė užsitęsusį šalių ginčą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl dispozityviškumo principo taikymo bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis)

 

CK 4.80 straipsnyje reglamentuotas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdų, leidžiantis visiškai (kai atidalijamos visos bendrosios dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė išlieka neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar apsunkinimų, kurie kyla ar gali kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Savo tikslais į atidalijimą yra panašus ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 straipsnis). Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai.  Nuosavybės teisės forma tokiu atveju nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką bendraturčiai gali nustatyti tarpusavio susitarimu (CK 4.81 straipsnis), o esant nesutarimui – teisme pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tuo tarpu atsakovė, kaip matyti iš jos papildomo patikslinto priešieškinio (T. IV, b. l. 97-98) bei teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų (T. IV, b. l. 113), reiškė reikalavimą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje prioritetas turėjo būti teikiamas jos reikalavimui atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne atsakovės reikalavimui nustatyti naudojimosi tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) ir tik negalint daikto padalyti natūra gali būti nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šilalės rajono apylinkės prokuroras, V. V., J. K. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-354/2005). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atidalijimas pagal ieškovės prašymą yra neįmanomas, nes tokiu būdu paliekama šalims dalis bendro naudojimo statinių ir įrangos. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi šį teismų nustatytą faktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė CK 4.80 straipsnio, nes atidalijimas iš bendrosios nuosavybės paliekant bendro naudojimo statinius ir įrangą prieštarautų šios normos prasmei. Pasisakę dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės negalimumo teismai tinkamai sprendė ginčą, prioritetą teikdami naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, taip nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas atidalinti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra priimta nepažeidžiant teisės normų ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamos nutarties teisėtumo dėl dalies dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad bendraturčių ginčai dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo yra specifiniai. Bylos nagrinėjimo metu pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka abiejų ginčo šalių interesus. Taigi tokiose bylose formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Tuo tarpu teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtinausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir ginčo šalys, įgyvendindamos savo teises ir atlikdamos pareigas, taip pat privalo veikti pagal tuos pačius principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, neperžengiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi įstatymas tiek iš nuosavybės teisinių santykių dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007). Nagrinėjamoje byloje naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką pirmosios instancijos teismas nustatė pagal savo iniciatyva sudarytą projektą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apie tokį kreipimąsi į Antano Savickio individualią įmonę šalims buvo žinoma ir jos sutiko su tokiu teismo pasiūlymu. Pažymėtina taip pat ir tai, kad priešieškiniu reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pareiškusi atsakovė D. S. L. su tokiu teismo sprendimu sutiko tiek atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, tiek ir atsiliepimu į kasacinį skundą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva ir neprieštaraujant ginčo šalims gautą atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. Įgyvendindamas šią teisę teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), siekti šalių interesų pusiausvyros. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus dėl teismo padarytų civilinio proceso normų pažeidimų.

 

Dėl teismo sprendimo rezoliucinės dalies

 

CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kasacinio teismo teisė peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Pareigą konkrečioje byloje patikrinti, ar skundžiamas sprendimas (nutartis) nepažeidžia viešojo intereso, kasacinis teismas turi ex officio. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešasis interesas yra užtikrinti, jog rezoliucinė teismo sprendimo dalis  būtų suformuluojama trumpai ir aiškiai (CPK 270 straipsnio 5 dalis), kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų vykdoma. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio rezoliucinėje dalyje naudojimosi tvarka nustatyta „priskiriant ieškovei Z. P. asmeninei nuosavybei atskirai naudotis žemės sklypo dalimi [...] atsakovei D. S. L. asmeninei nuosavybei atskirai naudotis [...]“. Vertindama apskųstą teismo nutartį šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra aiškus. Nors teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai argumentuota, kodėl nustatoma naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka, tačiau dalies priskyrimas asmeninei nuosavybei gali būti suprantamas kaip atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Minėta, kad, nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, nuosavybės teisės forma nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams priklauso bendrosios, o ne asmeninės nuosavybės teise. Be to, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyti priskirtų naudotis žemės sklypo dalių indeksai. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas peržengia kasacinio skundo ribas ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą naujai išdėstydamas jo rezoliucinę dalį.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašė priteisti iš kasatorės 250 Lt išlaidoms advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti, byloje pateiktas ieškovės išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2009 m. birželio 29 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 507430. Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovei iš kasatorės priteistinos išlaidos advokato pagalbai, patirtos kasaciniame teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 47,05 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti: Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstyti taip:

„Nustatyti ieškovei Z. P. (duomenys neskelbtini) ir atsakovei D. S. L. (duomenys neskelbtini) priklausančio žemės sklypo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal Antano Savickio individualios įmonės (įm. k. 145641937) parengtą žemės sklypo paskirstymo planą, priskiriant ieškovei Z. P. atskirai naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta žalia spalva ir indeksais 2/30 m², 2/302 m², ir 2/3 dalimis ūkinio pastato nuo Dvaro gatvės pusės, o atsakovei D. S. L. atskirai naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raudona spalva ir indeksu 1/347 m², ir 1/3 dalimi ūkinio pastato nuo Putinų gatvės pusės; kitus kiemo statinius ir įrenginius, žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu K/132 m², paliekant bendrai naudotis“.

Kitas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovei D. S. L. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Z. P. (duomenys neskelbtini) 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų, turėtų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti.

Priteisti iš ieškovės Z. P. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 47,05 Lt (keturiasdešimt septynis litus 5 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme.

 

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                        Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                        Juozas Šerkšnas