Administracinė byla Nr. A-663-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01279-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 21 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 20 kv. m ploto kamerose buvo laikomas kartu su dar 12 asmenų, be to, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, gultai, stalas ir kiti baldai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, yra neteisėtas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko natūralaus apšvietimo, galimybė pasivaikščioti lauke buvo suteikiama tik 1 val. per parą, o atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–15) prašė pareiškėjo skundo daliai taikyti reikalavimo senaties terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymėjo, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. birželio 10 d. pažymos Nr. 69/06-2397 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. birželio 21 d. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI teismo prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisės aktai nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Kartu nurodė, jog iš minėtos Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams reikšti nesuėjęs senaties terminas (iš viso 537 dienas), tekdavo nuo 1,44 kv. m iki 15,93 kv. m kameros ploto, kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus. Šiaulių TI pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl galima daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Taigi pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte. Tačiau Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo ir dėl pastato statuso jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti neteisėtų įstaigos veiksmų dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl apšvietimo, drėgmės ar ventiliacijos. Be to, nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant įstaigoje jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos normoms patikrinimai, o Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. 62/08-129 nurodyta, jog Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog atliekant asmens kratą jis buvo priverstas išsirengti esant žemai oro temperatūrai, Šiaulių TI pažymėjo, kad apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6), kurio metu nustatyta, jog ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo šiek tiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, tačiau patikrinimo metu pareiškėjo nebuvo nurodytoje patalpoje, be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, kad tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo minėtoje patalpoje momentais, o išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna tik 1–2 minutes. Dėl Šiaulių TI laikomų asmenų pasivaikščiojimų pabrėžė, kad 1 val. per dieną pasivaikščiojimų gryname ore trukmė atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimų trukmės neturi jokio teisinio pagrindo. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė, o savo skundą teismui grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 86–93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog visą buvimo Šiaulių TI laiką nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. birželio 21 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. gegužės 26 d. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti senaties terminą, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 25 d. imtinai turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. birželio 21 d. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog minėtu laikotarpiu tik 2 dienas (būnant kameroje Nr. 67 laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. birželio 21 d.) pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, nes jam teko nuo 4,60 kv. m iki 7,67 kv. m kameros ploto, ir 23 dienas (būnant kameroje Nr. 69 laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. liepos 2 d.) beveik atitiko teisės aktų reikalavimus, nes jam teko nuo 3,57 kv. m iki 7,14 kv. m kameros ploto. Tačiau likusį laikotarpį (556 dienas) pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, o iš byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos. Tai įvertinęs teismas konstatavo, jog visą šį laikotarpį (556 dienas) bei dar 8 dienas (3 dienas pareiškėjui būnant kameroje Nr. 98 ir 5 dienas – kameroje Nr. 67, kai pareiškėjui teko nuo 2,48 kv. m iki 2,83 kv. m kameros ploto) pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą, kadangi jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose neatliko sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Tačiau nurodė, jog 2011 m. sausio 7 d. buvo atliktas patikrinimas Šiaulių TI kameroje Nr. 69, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. liepos 2 d., ir surašytas 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-1, kuriame nustatyti Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimai (atsilupusi patalpos sienų ir lubų danga, vietomis iškritusios plytelės), 22 punkto pažeidimai (dirbtinė apšvieta buvo 103 lx, kai turi būti 200 lx, o natūralios apšvietos koeficientas – 0,30 %, kai reglamentuojama 0,50 %) ir 26 punkto pažeidimai (oro temperatūra buvo 17,2–17,8 °C, kai reglamentuojama 18–26 °C, oro judėjimo greitis 0,01–0,02 m/s, kai reglamentuojama 0,15–0,25 m/s). Kita vertus, atlikus patikrinimą 2011 m. balandžio 27 d. (2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktas Nr. EP-144) nustatyta, kad pažeidimai kameroje Nr. 69 iš dalies pašalinti – patalpoje atliktas dalinis remontas, t. y. pašalintas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas ir 26 punkto pažeidimas dėl oro temperatūros (užfiksuota 19,9 °C temperatūra), bet pakartotinai nustatytas 22 punkto pažeidimas dėl dirbtinės ir natūralios apšvietos (nustatyta atitinkamai 101 lx ir 0,30 %). Be to, 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 23, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., ir 2013 m. vasario 8 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. EP-6, kuriame užfiksuoti Higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 26 punktų pažeidimai – oro temperatūra buvo 15,6 °C, dirbtinė apšvieta – 103 lx, o naktinė apšvieta – 8 lx, kai turi būti ne mažesnė nei 10 lx. Teismas pažymėjo, kad nors minėti pažeidimai kameroje Nr. 69 buvo nustatyti anksčiau, nei pareiškėjas buvo joje laikomas, pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu buvo pašalinta tik dalis šių pažeidimų, o kameroje Nr. 23 pareiškėjas buvo laikomas praėjus trims mėnesiams po patikrinimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog nustatyti dirbtinės apšvietos pažeidimai buvo pašalinti iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl teismas padarė išvadą, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Dėl oro temperatūros neatitikimo kameroje Nr. 23 teismas nurodė, kad jis buvo nustatytas vasario mėn., o pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas gegužės mėn., todėl sprendė, jog šiuo atveju negalima teigti, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo joje laikotarpiu. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. liepos 2 d. ir laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 14 d. buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimų trukmės, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktas numato, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atitinkamai Šiaulių TI direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatė 1 val. pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, o tokia pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems teisės aktams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos pasivaikščiojimų trukmės nepagrįstos. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl asmens kratos atlikimo sąlygų ir kitų pažeidimų yra abstraktūs, deklaratyvūs, nesusieti su juo pačiu, nenurodyta, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. jis patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas, be kita ko, įvertino pažeidimo mastą ir trukmę, asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas.

III.

Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–101), kurį vėliau papildė (b. l. 110), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 21 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą ir netinkamai įvertino jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas tvirtina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų senaties terminas netaikomas, ir nurodo, kad visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nesuvokė, jog jo teisės yra pažeidžiamos, kadangi niekas jo apie tai neinformavo ir neteikė jam atitinkamos teisinės literatūros, be to, jis bijojo dar labiau nukentėti nuo pareigūnų. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentą, jog 1 val. pasivaikščiojimo trukmės nustatymas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui bei Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105–106) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ir egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu ir jam priteistos neturtinės žalos dydžiu bei mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl pasivaikščiojimų trukmės. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėjas iš esmės neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų papildomai nepasisakys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gegužės 26 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 26 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes niekas jo apie tai neinformavo ir neteikė jam atitinkamos teisinės literatūros, be to, jis bijojo dar labiau nukentėti nuo pareigūnų. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo grasinama ar daromas kitoks spaudimas nesikreipti į teismą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 26 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 18–19) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 589 paras, iš kurių 7,5 parų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 579,5 parų jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,30 kv. m iki 2,84 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 1,45 kv. m iki 15,93 kv. m, tačiau 69,5 parų iš šio laikotarpio pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma svyravo nuo 3,19 kv. m iki 7,97 kv. m, t. y. buvo gana nežymiai mažesnė (iki 0,41 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus (579,5 parų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi teisėjų kolegija visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, kad visą nurodytą laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į tai, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, įvertinus minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, inter alia su išvada dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl pasivaikščiojimų trukmės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) dėl pasivaikščiojimų trukmės, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti šia teise, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, jog šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 2 500 Lt (724,05 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 21 000 Lt (6 082,02 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio buvo 3,19–3,57 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnė (tik 0,03–0,41 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, o dalį laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 20). Taip pat byloje, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 51–78), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 1 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 000 Eur (6 905,60 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur (6 905,60 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys