Administracinė byla Nr. eAS-105-556/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07513-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 53.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT, atsakovas) teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. prašymo 2 ir 3 reikalavimus ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-111-492/2023 pateikė prašymą dėl rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų ištaisymo. LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavo VAAT atsiųsti administracinę bylą Nr. eI2-2596-983/2021 pareiškėjo prašymui išspręsti.
Pareiškėjas su prašymu 2023 m. balandžio 7 d. kreipėsi į VAAT prašydamas: 1) nebevilkinti ir neatidėliotinai įvykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 2) nustatyti ir nurodyti VAAT tarnautoją / darbuotoją kuriam pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 3) už ypatingai aplaidų pareigų nevykdymą (vilkinimą) ir tarnybinį (darbo) pažeidimą taikant tarnybinę / darbo atsakomybę skirti jam / jiems atitinkamas tarnybines (darbo) nuobaudas (toliau – ir Prašymas).
VAAT pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimą išnagrinėjo ir LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą įvykdė, tuo tarpu nuo Prašymo pateikimo praėjus beveik trims mėnesiams (daugiau kaip 20 darbo dienų) į Prašymo 2 ir 3 reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais iš atsakovo jokio atsakymo ir/ar administracinio sprendimo pareiškėjas nėra gavęs, tuo yra varžomos pareiškėjo teisės laiku bei tinkamai gauti informaciją (atsakymą).
Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, LVAT praktika, nurodė, kad iš Prašymo 2 ir 3 reikalavimų turinio akivaizdu, jog pareiškėjas kelia klausimą dėl VAAT tarnautojo (-ų) / darbuotojo (-ų), kuriam (-iems) buvo pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą, nustatymo ir jo (-jų) tarnybinės / darbo atsakomybės už tarnybinį (darbo) pažeidimą.
Taigi, pagal nustatytą įstatyminį teisinį reguliavimą ir suformuotą administracinių teismų praktiką, pareiškėjo Prašymo 2 ir 3 reikalavimų nagrinėjimas yra priskirtas išimtinai VAAT kanclerio kompetencijai.
Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, LVAT praktika.
Nurodė, kad VAAT kancleris nuo pareiškėjo Prašymo pateikimo 2 ir 3 reikalavimus išnagrinėti ir jam atsakyti ar priimti ir pateikti administracinį sprendimą (pateikti bet kokį atsakymą) atitinkantį VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 10 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies reikalavimus privalėjo per 20 darbo dienų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 2 dalis, VAĮ 10 straipsnio 4 dalis, Taisyklių 32 punktas), vėliausiai iki 2023 m. gegužės 9 d., o kadangi to nepadarė ir toliau nevykdo, tai pripažintina, kad atsakovas vilkina atlikti pareigas ir jo kompetencijai priskirtus veiksmus, dėl to tai padaryti ir įpareigotinas teismo (ABTĮ 92 straipsnis).
Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jo Prašymo 2 ir 3 reikalavimai nebuvo susijęs su teisingumo vykdymu, kaip atsiliepime nurodė atsakovas, o jo Prašymo 1 reikalavimo išsprendimo pareiškėjas neskundžia. Atsakymą pagal pareigas jam turėjo pateikti teismo kancleris, tačiau iš jo atsakymo iki šiol nėra gavęs. Atsakovo atsiliepime nurodoma LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 dėl administracinio teismo kompetencijos nagrinėti tokį ginčą negali būti taikoma šioje byloje, nes bylų aplinkybės yra kitokios, o be to, Teismų įstatymas yra pasikeitęs ir teisinis reglamentavimas yra kitoks.
Atsakovas VAAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą nutraukti kaip neteismingą administraciniam teismui, o jeigu teismas laikys, kad byla teisminga administraciniam teismui, prašė pareiškėjo J. K. skundą dėl vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą, nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas nurodė, kad VAAT 2023 m. balandžio 7 d. el. paštu gautas ir užregistruotas J. K. prašymas „Pareikalavimo nevykdymas“, kuriame buvo nurodyta, jog VAAT nevykdo LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimo. Pareiškėjas prašė: 1) nebevilkinti ir neatidėliotinai įvykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 2) nustatyti ir nurodyti VAAT tarnautoją / darbuotoją, kuriam pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 3) už ypatingai aplaidų pareigų nevykdymą (vilkinimą) ir tarnybinį (darbo) pažeidimą taikant tarnybinę / darbo atsakomybę skirti jam / jiems atitinkamas tarnybines (darbo) nuobaudas.
Atsakovas paaiškino, kad VAAT 2023 m. balandžio 12 d. el. paštu atsakė J. K. į prašymą ir informavo pareiškėją, jog administracinėje byloje Nr. eI2-2596-983/2021 2023 m. balandžio 5 d. užregistruotas iš LVAT gautas dokumentas dėl administracinės bylos pateikimo. Tą pačią dieną, t. y. 2023 m. balandžio 5 d., teismo raštinės skyriaus darbuotojas minėtą bylą išsiuntė į LVAT pagal pareikalavimą.
VAAT nurodė, kad Iš pareiškėjo skundo turinio akivaizdu, jog jis, remdamasis VAĮ nuostatomis, kvestionuoja teismo procesinių veiksmų atlikimo savalaikiškumą (laiko, kad buvo vilkintas administracinės bylos išsiuntimas aukštesnės instancijos teismui) ir teismo administravimą, nes negavo atsakymo ar VAAT darbuotojui, kuriam buvo pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą, ir kuris, anot pareiškėjo, ypatingai aplaidžiai nevykdė pareigų (vilkino), buvo taikytina tarnybinė (drausminė) atsakomybė. Pareiškėjo nuomone, jo keliamų klausimų dėl tarnybinės (drausminės) atsakomybės nagrinėjimas ir informavimas yra priskirtas teismo kanclerio kompetencijai.
Atsakovas nurodė, kad VAAT yra Lietuvos Respublikos teisminės valdžios institucija, vykdanti teisingumą Lietuvos Respublikos vardu. Teisingumo vykdymo funkcija yra pavesta tik teismams. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tai, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, nurodoma ir Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, analogiška nuostata įtvirtinta ABTĮ 6 straipsnyje. Teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų (Teismų įstatymo 2 str.). Teismo, kaip valstybės valdžios institucijos ir biudžetinės įstaigos, vadovas yra teismo pirmininkas (Teismų įstatymo 106 str. 1 d.). Teismo pirmininkas įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vadovauja teismo organizaciniam darbui (Teismų įstatymo 103 str. 1 d.). Teismo kancleris yra karjeros valstybės tarnautojas, pavaldus teismo pirmininkui ir atliekantis jam įstatymo tiesiogiai priskirtas funkcijas ir teismo pirmininko pavestas funkcijas (Teismų įstatymo 106 str. 2 ir 3 dalys). Atsakovas pažymėjo, kad teismo kancleriui VAAT vadovas nėra pavedęs spręsti visų Teismų įstatymo 106 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytų klausimų, nei Teismų įstatymas, nei koks kitas įstatymas nenumato teismo pirmininkui tokios pareigos.
Sprendžiant dėl teisme gauto pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. prašymo ir jo nagrinėjimo tvarkos (reglamentuojančių teisės aktų taikymo), pareiškėjo prašymas buvo kvalifikuotas kaip gautas dėl teismo jurisdikcinės ir teismo vidinio administravimo veiklos. Įvertinęs prašymo reikalavimus, teismo vadovas rezoliucija pavedė teismo raštinei pateikti pareiškėjui informaciją apie administracinės bylos proceso įvykių eigą.
Atsakovas pabrėžė, kad teismų nepriklausomumas lemia jų organizacinį savarankiškumą, kuris įgyvendinamas per teismų savivaldą (Teismų įstatymo 10 str. 1 d.).
Dėl teisių gynimo būdo atsakovas pažymėjo, kad asmenų teisė naudotis teisminiais gynybos būdais, visų pirma, grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Be to, asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik tuo atveju, jei jo reikalavimo nagrinėjimas priskirtinas teismų kompetencijai. Ne visi klausimai yra nagrinėjami teismuose, o tik tie, kurie patenka į įstatymu griežtai apibrėžtą teismų kompetenciją.
Teismui, kuris įgyvendina savo konstitucinę paskirtį – vykdyti teisingumą, nėra priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos, todėl šioje srityje susiklostančiuose teisiniuose santykiuose teismas ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Pagal Konstituciją, teismų veikla, susijusi su teisingumo vykdymu (pvz., bylos medžiagos pateikimas apeliacinės instancijos teismui, vadovaujantis ABTĮ proceso normomis, procesiniai terminai apeliacinės instancijos teismo pareikalavimui įvykdyti ir kt.), nėra ir negali būti laikoma viešojo valdymo sritimi, kuri iš esmės yra priskirta vykdomosios valdžios institucijoms.
Pagal ABTĮ, administraciniuose teismuose nenagrinėtini asmenų skundai dėl teismų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu. Taigi iš esamo teisinio reguliavimo ir nuoseklios administracinių teismų praktikos matyti, kad nagrinėjamu atveju joks teismas negali vertinti kito administracinio teismo procesinių veiksmų (administracinės bylos medžiagos išsiuntimo į apeliacinę instanciją) atlikimo savalaikiškumo ir iš to keliamų tarnybinės (drausminės) atsakomybės teismo darbuotojams klausimo, nes ši teismo veikla yra glaudžiai susijusi su teismo jurisdikcine veikla.
Atsakovas pažymėjo, kad teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra siejama su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis apibrėžiamas ir suprantamas pagal VAĮ bei ABTĮ nuostatas. Tokia pozicija grindžiama ir teisminės valdžios nepriklausomumo principu, kuris turi garantuoti tiek teismo laisvę nuo bet kokio valdžios ar kitų asmenų kišimosi į su teisminių funkcijų vykdymu susijusią veiklą, tiek savarankišką teismo veiklos administravimą – institucinį teismų nepriklausomumo aspektą. Tik pagal Teismų įstatymą numatyta teismų administravimo sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą bei nepriklausomumą.
Teismų įstatyme nustatytą administravimo teismuose tvarką – administravimo subjektų teises ir pareigas, administravimo rūšis ir formas, administravimo kontrolės įgyvendinimą, detalizuoja Administravimo teismuose nuostatai, patvirtinti Teisėjų tarybos nutarimu (toliau – ir Nuostatai). Nagrinėjamu atveju, teismo pirmininkas, laikydamas, kad klausimai, keliami 2023 m. balandžio 7 d. prašyme, yra susiję su konkrečios administracinės bylos procesu, rezoliucija nurodė raštinei pateikti pareiškėjui informaciją apie bylos proceso įvykių eigą, t. y., teisme gavus paklausimą, artimai susijusį su administracinės bylos procesu, teismo administratorius, vadovaudamasis Teismų įstatymo 103 straipsnio 1 dalimi, atliko visus reikalingus nurodytoje situacijoje vidinio administravimo veiksmus – nurodė informuoti pareiškėją apie administracinės bylos proceso eigą, kas buvo atlikta išsiunčiant pareiškėjui informaciją el. paštu.
Įvertinęs nustatytą teisinį reguliavimą, atsakovas sprendė, kad informacijos (atsakymo) bylos dalyviui pateikimas dėl jo pretenzijų, susijusių su bylos išsiuntimu apeliacinės instancijos teismui, yra susijęs su teismo vidiniu administravimu, tokia veikla nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas teismo administravimo klausimams Teismų įstatyme yra numatęs specialias nuostatas, įvertinus Teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalį, nustatančią, jog administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo, teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra sietina su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis yra apibrėžiamas ir suprantamas pagal VAĮ bei ABTĮ nuostatas. Taigi pareiškėjo skundo dalykas, susijęs su administravimu teismuose, taip pat negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pareiškėjo skundo dalykas yra išimtinai susijęs su jurisdikcine teismo veikla vykdant teisingumą ir su vidiniu teismo administravimu teisme ir jis negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje objektu, todėl pareiškėjo keliamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
Dėl skundo nepagrįstumo atsakovas nurodė, kad jeigu teismas vertintų, jog byla teisminga administraciniam teismui, atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde teismui pripažįsta, kad VAAT išnagrinėjo jo 2023 m. balandžio 7 d. prašymą ir pateikė informaciją (atsakymą), šią aplinkybę patvirtina prie skundo pridėdamas VAAT 2023 m. balandžio 12 d. el. laišką (atsakymą) į jo prašymą. Atsakovas pažymėjo, kad į pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. kreipimąsi buvo atsakyta operatyviai, per 2 darbo dienas, todėl skundas dėl vilkinimo (atsakymo pateikimo) atlikti veiksmus yra nepagrįstas. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas galbūt nesutinka su VAAT 2023 m. balandžio 12 d. atsakymo turiniu, tačiau atsakymo turinio neginčija. Administracinė byla aukštesnės instancijos teismui buvo išsiųsta labai operatyviai – tą pačią dieną, tai patvirtina administracinės bylos Nr. eI2-2596-983/2021 įrašai Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, todėl dėl kitų J. K. prašymo reikalavimų (2 ir 3 punktų) atsakant jam plačiau nepasisakyta objektyviai nesant jokių faktinių ir teisinių prielaidų tarnybiniam patikrinimui atlikti ir tarnybinei atsakomybei taikyti dėl tariamo delsimo ar vilkinimo išsiųsti bylą. Pačiam pareiškėjui iš atsakymo turinio turėjo būti aišku, kad jokio pažeidimo ir, tuo pačiu, pareigų neatlikimo nėra. Į pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. prašymą buvo atsakyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atsižvelgiant į prašymo turinį, nurodant visas aktualias aplinkybes pareiškėjo keltais klausimais.
Atsakovo teigimu, tai, jog pareiškėjo tiesiog netenkina gautos informacijos išsamumas nereiškia, kad VAAT neveikė taip, kaip pagal teisės aktų nustatytą tvarką turėjo veikti. Pareiškėjo teisė į atsakymo gavimą buvo įgyvendinta, todėl nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti VAAT atsakyti į pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. prašymo 2 ir 3 klausimus. Nagrinėjamu atveju jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas galbūt siekia vien formalaus bylinėjimosi, o ne apginti savo interesus.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.
Teismas iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatė, kad VAAT 2023 m. balandžio 7 d. el. paštu gautas ir užregistruotas pareiškėjo J. K. prašymas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas LVAT administracinėje byloje Nr. eA-111-492/2023 (VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-2596-983/2021) pateikė 2023 m. balandžio 3 d. prašymą dėl rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų ištaisymo. LVAT tą pačią dieną pareikalavo atsiųsti minėtą administracinę bylą pareiškėjo Prašymui išspręsti, tačiau tuoj bus savaitė, kaip VAAT nevykdo LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimo, atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė: 1) nebevilkinti ir neatidėliotinai įvykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 2) nustatyti ir nurodyti VAAT tarnautoją / darbuotoją, kuriam pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 3) už ypatingai aplaidų pareigų nevykdymą (vilkinimą) ir tarnybinį (darbo) pažeidimą taikant tarnybinę / darbo atsakomybę skirti jam / jiems atitinkamas tarnybines (darbo) nuobaudas.
VAAT 2023 m. balandžio 12 d. el. paštu atsakė pareiškėjui ir informavo, kad: minėtoje administracinėje byloje (Nr. eI2-2596-983/2021) 2023 m. balandžio 5 d. užregistruotas iš LVAT gautas dokumentas dėl administracinės bylos pateikimo, tą pačią dieną, t. y. 2023 m. balandžio 5 d., teismo raštinės skyriaus darbuotojas minėtą bylą išsiuntė į LVAT pagal pareikalavimą (toliau – ir Atsakymas).
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo Prašymo 1-ąjį prašymą VAAT išnagrinėjo ir LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą įvykdė. Skundą teismui šioje byloje pareiškėjas teikia tik dėl Prašymo 2 ir 3 reikalavimų neišsprendimo, nes, pareiškėjo teigimu, jis jokio atsakymo ar administracinio sprendimo iš VAAT dėl šių reikalavimų nėra gavęs. Pareiškėjo teigimu, toks atsakovo neveikimas pažeidžia jo teisę gauti prašomą informaciją.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundu nekvestionuoja atsakovo procesinių veiksmų atlikimo savalaikiškumo, kaip atsiliepime nurodo atsakovas, todėl šioje byloje nėra keliamas ginčas dėl VAAT jurisdikcinės veiklos. Pareiškėjas ginčą kelią tik dėl informacijos jam nesuteikimo apie VAAT darbuotoją, atsakingą už jo prašymo nagrinėjimą, ir apie tarnybinės atsakomybės jam taikymą ar netaikymą pagal pareiškėjo Prašymą.
Teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką aktualiu klausimu, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo kontekste svarbus aspektas yra tai, jog pareiškėjas ginčija ne vykdomosios valdžios institucijų aktus ar veiksmus (neveikimą), kurių teisėtumą administraciniai teismai kaip tik ir turi kompetenciją tikrinti, o teisminės valdžios veiksmus, būtent VAAT neveikimą, kaip teigia pareiškėjas. Todėl šio ginčo priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai aspektu pirmiausiai svarbu įvertinti teisminės valdžios paskirtį ir kompetenciją valstybės valdžios organizavime, taip pat galimybę skųsti teismui tam tikrus teisminės valdžios aktus ar veiksmus (neveikimą), taip pat pareiškėjo keliamo ginčo kontekste svarbu nustatyti, ar atsakovas VAAT, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymo 2 ir 3 reikalavimus, dėl kurių kyla ginčas, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, ar ginčas kyla būtent viešojo administravimo srityje.
Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Teismų įstatymo, ABTĮ nuostatomis, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundo dalykas šioje nagrinėjamoje byloje susijęs ne su VAAT veikla viešojo administravimo srityje, o su vidiniu teismo administravimu (teismo darbuotojų veiklos ir galimos tarnybinės atsakomybės vertinimu pagal pareiškėjo Prašymą), kuris negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, konstatavo, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas šioje byloje nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
Teismas pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog LVAT praktika grindžiama įstatymų leidėjo nustatyta bendrąja teisės kreiptis į teismą taisykle, pagal kurią administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, o reikalavimas, kurio patenkinimas nereiškia pažeistų teisių ir interesų apgynimo, administraciniuose teismuose nenagrinėtinas. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo patenkinimas informuoti jį apie tai, ar VAAT įžvelgia netinkamą savo darbuotojo pareigų vykdymą atliekant konkretų veiksmą atitinkamos bylos procese, niekaip negali pakeisti ar daryti įtaką pareiškėjo teisėms. Todėl nei skundo reikalavimo patenkinimas, nei atmetimas apskritai negali turėti įtakos pareiškėjo teisėms, o skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo, t. y. neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms.
Pareiškėjui skunde nenurodžius, ir neįrodinėjant, kad informacijos apie atitinkamo VAAT darbuotojo veiklos vertinimą tarnybinės atsakomybės aspektu negavimas kaip nors pažeidžia paties pareiškėjo teises, o gavus tokią informaciją pareiškėjo teisės pasikeistų ar būtų apgintos, teismas neįžvelgė teisinio pagrindo ginti pareiškėjo teisę gauti informaciją apie teismo administravimą vien tik dėl smalsumo.
Teismas pareiškėjo teismo posėdyje nurodytą argumentą, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 negali būti taikoma kaip precedentas šioje byloje, nes, pareiškėjo vertinimu, bylų aplinkybės yra kitokios ir Teismų įstatymas yra pasikeitęs, laikė nepagrįstu ir nesudarančiu pagrindo nukrypti nuo šioje nutartyje suformuotos praktikos dėl tokio pobūdžio skundų priskirtinumo administraciniams teismams.
Pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nagrinėjo keletą pareiškėjų reikalavimų, iš kurių vienas buvo analogiško pobūdžio – įpareigoti atsakovą Vilniaus apygardos teismą pateikti atsakymą į Vilniaus apygardos teismo pirmininkui pateiktą skundą, dėl kurio nepriskirtinumo nagrinėti administraciniams teismas LVAT kaip tik ir pasisakė, kvalifikuodamas tokį reikalavimą kaip kylantį iš teismo administravimo santykių, kurie nelaikomi viešuoju administravimu. Be to, minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje analizuotos Teismų įstatymo nuostatos nėra pakitusios ir dabartinėje Teismų įstatymo redakcijoje, o teismų vieta valstybės valdžios struktūroje, teismų nepriklausomumo garantijos ir svarba yra universalios ir nekintančios demokratinės teisinės valstybės vertybės. Todėl nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pateiktų išaiškinimų dėl ginčo, kylančio iš teismų administravimo, nepriskirtinumo administraciniams teismams, nėra pagrindo.
Kadangi asmuo, kuris kreipiasi į teismą, pats formuluoja skundo dalyką, o pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškia reikalavimo, kuris atitiktų ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į administracinį teismą pagal teismo kompetencijos ribas, teismas šią administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, o administracinė byla nutraukiama, sprendė, jog procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.
III.
Pareiškėjas J. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus argumentus. Nurodo, kad Teismų įstatymo 106 straipsnis (Teismo administravimas) ir 107 straipsnio (Teismo administracijos struktūra) 1 dalis įsigaliojo tik nuo 2015 m. sausio 1 d., tokio Teismų įstatymo teisinio reguliavimo 2013 metais nebuvo. Taigi tik pagal 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teismų įstatymo 106 straipsnio nuostatas, teismo pirmininkas yra valstybės valdžios institucijos ir biudžetinės įstaigos vadovas, o teismo administracijai vadovauja (vykdo jos administravimą) būtent karjeros valstybės tarnautojas teismo kancleris (1 ir 2 dalys). Būtent tik nuo 2015 m. sausio 1 d. ir buvo atskirtas vidinis teismų administravimas, priskirtas teismų pareigūnams (Teismų įstatymo 103 straipsnis), ir teismo administravimas, kuris priskiriamas karjeros valstybės tarnautojo teismo kanclerio sričiai ir jo kompetencijai (Teismų įstatymo 106 straipsnis).
Taigi, tik nuo 2015 m. sausio 1 d. teismų administravimas susijęs su teisme dirbančių darbuotojų ir valstybės tarnautojų galimais tarnybos ar darbo pareigų pažeidimais ir jų atsakomybe, ir yra priskirtas ne teismo pirmininkui ar kitiems teismo pareigūnams (Teismu įstatymo 103 straipsnis), o būtent teismo administracijai vadovaujančiam karjeros valstybės tarnautojui – teismo kancleriui (Teismu įstatymo 106 straipsnis), kurio veiklai būtent ir taikytinas tai reglamentuojantis VAĮ, Vyriausybės nutarimai (Teismu įstatymo 107 straipsnio 4 dalis), to teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir netaikė, nors pareiškėjas to prašė ir skundu teismui (7 ir 22 punktai), bei nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu.
Pareiškėjas nurodo, kadangi teismas pagal nustatytą pareiškėjo skundo dalyką netaikė tik nuo 2015 m. sausio 1 d. naujai nustatyto Teismų įstatyme teisinio reguliavimo, tai ir dėl to padarė netinkamas (klaidingas) išvadas, kad pareiškėjas ginčija teisminės valdžios veiksmus, o pareiškėjo keliamas reikalavimas šioje byloje nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Priešingai, pareiškėjas jokios valdžios veiksmų neginčija, o jo prašymo pateikti informaciją ir atsakyti į jo Prašymo 2 ir 3 prašymus nagrinėjimas, ką turi pareigą padaryti teismo kancleris (priskirta išimtinei teismo kanclerio kompetencijai), būtent ir patenka į ABTĮ 17 straipsnyje numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, nepriklausomai ir nuo to, kokioje institucijoje kancleris dirba, teisme, ministerijoje ar kitoje institucijoje, nes pagal išimtinės teismo kanclerio kompetencijos veikimo lauką, šiuo konkrečiu atveju jis vykdo viešąjį administravimą VAĮ prasme, o atsakovas tiek VAĮ, tiek ir ABTĮ taikymo prasme laikytinas ir viešojo administravimo subjektu. Todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir šiais pagrindais, vadovaujantis ir tokiam atvejui taikytina nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina (atskirojo skundo 14 punktas).
Pareiškėjas teigia, kad pagal teismo nutartyje padarytas išvadas, nagrinėjamu atveju netaikant tik nuo 2015 m. sausio 1 d. naujai nustatyto Teismų įstatyme teisinio reguliavimo, susidarytų situacijos, jeigu karjeros valstybės tarnautojas kancleris tą patį viešąjį administravimą ir funkcijas atlieka ministerijoje ar kitoje institucijoje, tai jo veiklai VAĮ ir Vyriausybės nutarimai taikomi ir pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą, o jeigu teisme, tai jau nebetaikomi ir kreiptis į teismą pareiškėjai nebegali, tai paneigtų bet kokio teisingumo teisėtumą ir prieštarautų tiek Konstitucinio Teismo doktrinai ir praktikai, tiek ir suformuotai administracinių teismų praktikai. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir nurodytais pagrindais.
Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, pareiškėjų prašymai viešojo administravimo subjekto turi būti nagrinėjami kiekvienas individualiai, pagal konkretaus prašymo dalyką ir jo pagrindus. Kai pareiškėjo kreipimasis nėra skundas VAĮ prasme, o pareiškėjas formuluoja reikalavimus pateikti dokumentus ar pateikti informaciją, tokiu atveju pareiškėjo prašymas dėl informacijos ir dokumentų pateikimo akivaizdžiai nepatenka į „informacinių dokumentų“ sritį, bet patenka į Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reguliuojamą sritį. O pagal tokius prašymus priimtas raštas yra administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Todėl toks sprendimas privalo atitikti VAĮ keliamus reikalavimus ir visų pirma VAĮ 8 straipsnio 1 dalį (galiojančios redakcijos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies) – turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ir motyvuotas.
Pareiškėjas, remdamasis teismų praktika, teigia, kadangi skundu teismo prašo įpareigoti išnagrinėti Prašymo 2 ir 3 prašymus ir atsakyti (pateikti informaciją), kurių nagrinėjimas yra priskirtas išimtinei teismo kanclerio kompetencijai (ką turi pareigą padaryti teismo kancleris), o pagal suformuotą administracinių teismų praktiką privaloma reaguoti ir pareiškėjui pateikti laisvos formos raštą (atsakymą), skundo priėmimo stadijoje teismas turi vertinti tik formalią skundo atitiktį reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nespręsti dėl pareikštų skundo reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, tai nurodytos aplinkybės paneigia ir netinkamas (klaidingas) teismo išvadas, jog pareiškėjo skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo ir neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms.
Nagrinėjamu atveju taikytinas tik nuo 2015 m. sausio 1 d. naujai nustatytas Teismų įstatymo teisinis reguliavimas, įskaitant ir Teismų įstatymo 106 straipsnio nuostatas, ko teismas netaikė. Todėl neatsižvelgęs į tai, teismas pasirinktinai cituodamas iš konteksto išimtas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 dalis, neteisingai vadovavosi ir šiam ginčui neaktualiais šios praktikos išaiškinimais pagal teisinį reguliavimą, kurio tuo metu dar nebuvo. Be to, priešingai nei vertino teismas, 2013 metais išnagrinėtoje byloje reikalavimas – įpareigoti atsakovą Vilniaus apygardos teismą pateikti atsakymą į Vilniaus apygardos teismo pirmininkui pateiktą skundą, nėra analogiško, o yra visiškai skirtingo pobūdžio, nes nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš teismo kanclerio pareigos išnagrinėti jo Prašymo 2 ir 3 reikalavimus ir pateikti jam bet kokį atsakymą (skundo 7 ir 22 punktai), o tai akivaizdu, jog 2013 metais nagrinėtos bylos ir faktinės bylos aplinkybės skiriasi iš esmės.
Kadangi teismas neatsižvelgė į pasikeitusį tik nuo 2015 m. sausio 1 d. naujai nustatytą Teismų įstatymo teisinį reguliavimą ir neteisingai vadovavosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492- 704/2013 išaiškinimais, tai ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad šioje administracinėje byloje yra taikytini LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išsamūs išaiškinimai, pateikti 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėjo teismo posėdyje išsakytas argumentas dėl išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimų netaikymo, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėta išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi suformuotos praktikos dėl tokio pobūdžio skundų priskirtinumo administraciniams teismams.
Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog aptariama Teismų įstatymo nuostata nepakitusi ir dabartinėje Teismų įstatymo redakcijoje, tik įtvirtinta Teismų įstatymo 107 straipsnio 4 dalyje, t. y. Teismų įstatymo nustatytas teisinis teismų administravimo reguliavimas šiuo metu yra toks pat, koks buvo ir 2013 metais, kai išplėstinė teisėjų kolegija priėmė minėtą nutartį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundo dalykas šioje nagrinėjamoje byloje susijęs ne su atsakovo veikla viešojo administravimo srityje, o su vidiniu teismo administravimu (teismo darbuotojų veiklos ir galimos tarnybinės atsakomybės vertinimu pagal pareiškėjo prašymą), kuris negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, byloje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas šioje byloje nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje analizuotos Teismų įstatymo nuostatos nėra pakitusios ir dabartinėje Teismų įstatymo redakcijoje, o teismų vieta valstybės valdžios struktūroje, teismų nepriklausomumo garantijos ir svarba yra universalios ir nekintančios demokratinės teisinės valstybės vertybės. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad nukrypti nuo LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pateiktų išaiškinimų dėl ginčo, kylančio iš teismų administravimo, nepriskirtinumo administraciniams teismams, nėra pagrindo.
Atsakovas akcentavo, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje išaiškinta, jog teismo, kaip valstybės institucijos, veikla viešojo administravimo srityje galėtų būti viešieji pirkimai, kiti išoriniai teismo santykiai viešojo administravimo srityje, pavyzdžiui, bendros informacijos apie teismo veiklą teikimas interesantams ir pan. Šiuo konkrečiu atveju, dėl ko pareiškėjas kelia ginčą, būtent teismo pirmininko, o ne teismo ūkio sritį (plačiąja prasme) administruojančio teismo kanclerio, pavedimu teismo raštinei buvo nurodyta pateikti atsakymą pareiškėjui apie bylos procesą, t. y., teismo pirmininkas nurodė vienam iš teismo padalinių pateikti informaciją bylos dalyviui, apie dalyvio bylos procesą. Pažymėjo, kad po 2015 m. sausio 1 d. Teismų įstatyme buvo įtvirtinta visada galiojusi teismų nepriklausomumo (taip pat ir finansinio – ūkinio nepriklausomumo) garantija. Teismų įstatymo nuostatos ir iki 2015 metų nustatė, kad teismo personalą sudaro teismo tarnautojai (valstybės tarnautojai), užtikrinantys tinkamą teismo funkcionavimą. Teismo kancleris, išplėtus Teismų įstatymo nuostatas dėl teismo vidinio administravimo, nuo 2015 metų netapo atsakingu už teismo vidinio administravimo sritį, kuri nors tiesiogiai su teisingumo vykdymu nesusijusi, bet yra jai artima teismo veikla, skirta teismo darbui organizuoti (speciali administravimo sritis). Teismo kancleris yra karjeros valstybės tarnautojas, tiesiogiai pavaldus teismo pirmininkui ir atliekantis jam įstatymo tiesiogiai priskirtas funkcijas ir teismo pirmininko pavestas funkcijas (Teismų įstatymo 106 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Būdamas atsakingas už vidinį teismo administravimą (specialiąją administravimo sritį) teismo pirmininkas rezoliucija nurodė raštinei pateikti tiek informacijos, kiek objektyviai toje situacijoje buvo būtina, t. y., teismo pirmininkas, įvertinęs raštinės darbuotojų veiksmus – savalaikį bylos išsiuntimą į apeliacinės instancijos teismą, nematė prielaidų vertinti teismo darbuotojų pareigų neatlikimo ar vilkinimo atlikti pareigas, kitaip tariant, neįžvelgė tarnybinių pareigų neatlikimo ir nepavedė teismo kancleriui atvejo ištirti.
Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nei skundo reikalavimo patenkinimas, nei atmetimas apskritai negali turėti įtakos pareiškėjo teisėms, o skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo, t. y. neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms. Tai, jog pareiškėjo tiesiog netenkina iš atsakovo gautos informacijos išsamumas, nes, kaip jis pats nurodo – 2023 m. balandžio 12 d. raštu jam buvo atsakyta ir faktiškai įvykdytas jo prašymas išsiųsti bylą kitam teismui – nereiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip teisės aktų nustatyta tvarka turėjo veikti. Pareiškėjas neskundžia jam pateikto atsakymo. Aptartos faktinės aplinkybės ir atsiliepime pateikti argumentai patvirtina, kad pareiškėjo teisė į atsakymo gavimą buvo įgyvendinta, todėl nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. prašymo 2 ir 3 klausimus. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas siekia vien formalaus bylinėjimosi, o ne apginti savo interesus.
Apibendrindamas atsakovas sprendžia, kad informacijos (atsakymo) bylos dalyviui pateikimas dėl jo pretenzijų, susijusių su jo administracinės bylos išsiuntimu apeliacinės instancijos teismui, yra susijęs su teismo vidiniu administravimu, o tokia veikla nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme. Taigi pareiškėjo skundo dalykas, susijęs su administravimu teismuose, taip pat negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria administracinė byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo skundo dalykas šioje nagrinėjamoje byloje susijęs ne su VAAT veikla viešojo administravimo srityje, o su vidiniu teismo administravimu, kuris negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, konstatavo, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas šioje byloje nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, dėl to administracinę bylą nutraukė. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo patenkinimas informuoti jį apie tai, ar VAAT įžvelgia netinkamą savo darbuotojo pareigų vykdymą atliekant konkretų veiksmą atitinkamos bylos procese, niekaip negali pakeisti ar daryti įtaką pareiškėjo teisėms. Todėl nei skundo reikalavimo patenkinimas, nei atmetimas apskritai negali turėti įtakos pareiškėjo teisėms, o skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo, t. y. neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms.
Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pateiktais išaiškinimais, neatsižvelgė į nuo 2015 m. sausio 1 d. pasikeitusį Teismų įstatymą, kuriame buvo atskirtas vidinis teismų administravimas ir teismo administravimas, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas ginčija teisminės valdžios veiksmus, kadangi nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš teismo kanclerio pareigos išnagrinėti jo Prašymo 2 ir 3 reikalavimus ir pateikti jam bet kokį atsakymą, neteisingai vadovavosi ir šiam ginčui neaktualiais teismų praktikos išaiškinimais pagal teisinį reguliavimą, kurio tuo metu dar nebuvo, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo ir neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo, atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucijos 28 str.). Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas VAAT pateikė Prašymą, kuriame nurodė, jog jis LVAT administracinėje byloje Nr. eA-111-492/2023 (VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-2596-983/2021) 2023 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą dėl rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų ištaisymo. LVAT tą pačią dieną pareikalavo atsiųsti minėtą administracinę bylą pareiškėjo prašymui išspręsti, tačiau VAAT nevykdo LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimo, todėl pareiškėjas prašė: 1) nebevilkinti ir neatidėliotinai įvykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 2) nustatyti ir nurodyti VAAT tarnautoją / darbuotoją, kuriam pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą; 3) už ypatingai aplaidų pareigų nevykdymą (vilkinimą) ir tarnybinį (darbo) pažeidimą taikant tarnybinę / darbo atsakomybę skirti jam / jiems atitinkamas tarnybines (darbo) nuobaudas.
VAAT 2023 m. balandžio 12 d. el. paštu pareiškėją informavo, kad administracinėje byloje Nr. eI2-2596-983/2021 2023 m. balandžio 5 d. užregistruotas iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo gautas dokumentas dėl administracinės bylos pateikimo. Tą pačią dieną, t. y. 2023 m. balandžio 5 d., VAAT raštinės skyriaus darbuotojas minėtą bylą išsiuntė į LVAT.
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, VAAT pareiškėjo Prašymo pirmąjį reikalavimą įvykdė ir pateikė LVAT reikalaujamą bylą, ginčo dėl to nėra. Pareiškėjas skunde prašo įpareigoti VAAT teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti jo Prašymo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą, t. y. pareiškėjas kelia klausimą dėl Prašymo antrojo ir trečiojo reikalavimų neišsprendimo, nes jokio atsakymo ar administracinio sprendimo iš VAAT dėl šių reikalavimų nėra gavęs.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nekvestionuoja atsakovo procesinių veiksmų atlikimo savalaikiškumo, neginčija jam VAAT pateikto atsakymo, t. y., šioje byloje nėra keliamas ginčas dėl VAAT jurisdikcinės veiklos. Pareiškėjas ginčą kelią tik dėl informacijos jam nesuteikimo apie VAAT darbuotoją, atsakingą už jo Prašymo nagrinėjimą, bei apie tarnybinės atsakomybės jam (ne)taikymą pagal pareiškėjo Prašymą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, atsižvelgdama į ginčui aktualias teisės aktų nuostatas bei LVAT praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pateiktais išaiškinimais, kiek tai susiję su teismo vykdomomis funkcijomis, vidine ir išorine administravimo veiklomis, administracinės veiklos priežiūra, kitais nagrinėjamam ginčui aktualiais klausimais, ir skundžiamoje nutartyje išsamiai juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka, kad įvertinus Teismų įstatymo nustatytą teisinį teismų administravimo reguliavimą, kuris, be kita ko, buvo toks pats ir 2013 metais, tokio pobūdžio veikla, susijusi su teismų administravimu, nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme. Teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra sietina su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis yra apibrėžiamas ir suprantamas pagal VAĮ bei ABTĮ nuostatas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais dėl nuo 2015 m. sausio 1 d. pasikeitusio Teismų įstatymo, kadangi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Teismų įstatymo nuostatos dėl skundų ir prašymų nagrinėjimo administracinių procedūrų nėra pasikeitusios, tik įtvirtintos kitoje Teismų įstatymo 107 straipsnio dalyje.
Šiuo atveju pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalykas, kaip matyti iš skundo turinio ir jame pareikštų reikalavimų, susijęs su administravimu teismuose, todėl negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo keliami reikalavimai šioje byloje nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo ir neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, o reikalavimas, kurio patenkinimas nereiškia pažeistų teisių ir interesų apgynimo, administraciniuose teismuose nenagrinėtinas. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą.
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimo patenkinimas informuoti jį apie tai, ar VAAT įžvelgia netinkamą savo darbuotojo pareigų vykdymą atliekant konkretų veiksmą atitinkamos bylos procese niekaip negali pakeisti pareiškėjo teisių. Todėl nei skundo reikalavimo patenkinimas, nei atmetimas apskritai negali turėti įtakos pareiškėjo teisėms, o skundo patenkinimas nereikštų jo teisių ir interesų apgynimo, t. y. neturėtų jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nenurodo, kad informacijos apie VAAT darbuotojo, kuriam buvo pavesta vykdyti LVAT 2023 m. balandžio 3 d. pareikalavimą, veiklos vertinimą tarnybinės atsakomybės aspektu negavimas kaip nors pažeidžia paties pareiškėjo teises, o tokią informaciją gavus, pareiškėjo teisės būtų apgintos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad skundo išnagrinėjimas iš esmės sukeltų pareiškėjui apibrėžtas (konkrečias) tiesiogines teisines pasekmes.
Pareiškėjas, kaip minėta, VAAT jam pateikto atsakymo neginčija, nereiškia jokio kito reikalavimo, kuris atitiktų ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į administracinį teismą pagal teismo kompetencijos ribas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė