Administracinė
byla Nr. A143-644/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01531-2009-4
Procesinio sprendimo kategorija
12.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus
Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos
pirmininkė),
sekretoriaujant Gitanai
Aleliūnaitei,
rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro
apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m.
balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „Serneta“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui,
trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių
inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji
akcinė bendrovė „Serneta“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Serneta“) skundu (T 1, b.
l. 3–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti
atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centras,
apeliantas) 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą UAB
„Serneta“ priklausančio nekilnojamojo turto Kaune, Naujakurių g. 31, unikalus
Nr. 4400-0504-6762:9866; Kaune, Veiverių g. 142 A, unikalus Nr. 4400-0397-6700;
Kaune, Kuršių g. 1, unikalus Nr. 4400-0511-4541:1335; Kaune,
Raudondvario pl. 127, unikalus Nr. 1993-3020-2096; Vilniuje, L. Giros g. 15,
unikalus Nr. 1098-9004-1013; Vilniuje, A. J. Povilaičio g. 20, unikalus Nr.
1097-4015-0014:0001; Vilniuje, L. Asanavičiūtės g. 20/ V. Druskio g. 2, unikalus
Nr. 1097-3014-8024:0001; Šiauliuose, Žuvininkų g. 5, unikalus Nr.
4400-0359-5268; Mažeikiuose, Naftininkų g. 17 B-1, unikalus Nr.
4400-0632-7115:3351, mokestinę bazę nustatyti pagal A. C. tikrosios
ūkinės bendrijos „Audito ir turto vertinimo biuras“ (toliau – A.
C. TŪB) atliktas turto vertinimo ataskaitas.
Pareiškėjas
nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, o jam
priklausančio turto mokestinė vertė turi būti nustatyta pagal VĮ Registrų centrui
pateiktą turto vertinimo ataskaitą. Teigė, jog atsakovas, pakartotinai
nagrinėdamas prašymą dėl mokestinės vertės koregavimo, visiškai neatsižvelgė į
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendime
nurodytus argumentus. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jokia papildoma UAB
„Serneta“ ar jos atstovų apklausa nėra reikalinga, nes Nekilnojamojo turto
mokesčio įstatyme jokie papildomi įrodymai ar paaiškinimai, ar apklausos nėra
numatyti. Tačiau atsakovas privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo
normomis (22 str. 1 d., 24 str. 1, 2 d.), reglamentuojančiomis administracinių
sprendimų priėmimo tvarką. Ginčijamame sprendime atsakovas vėl, kaip ir
anksčiau priimtame sprendime, nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad
pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta nekilnojamojo turto mokestinė
vertė yra nepagrįsta. Sprendime vėl apsiribota konstatavimu, kad pateikta
ataskaita prieštarauja tam tikrų teisės aktų reikalavimams. Visi neaiškumai ar
netikslumai galėjo būti pašalinti, jei atsakovas, iš naujo svarstydamas
pateiktą turto vertinimo ataskaitą, būtų atsižvelgęs į Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendime nurodytus argumentus ir
sprendimą būtų priėmęs, vadovaudamasis paminėtomis Viešojo administravimo
įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintomis
nuostatomis.
Atsakovas
atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 31–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas
nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
konstatavimu (aprobuotu teigimu) administracinėje byloje Nr. A556-174/2007,
kurioje ginčo pagrindas buvo būtent to paties individualaus vertintojo − A. C. TŪB parengta turto vertinimo ataskaita, „individualaus
turto vertinimo dokumente turi atsispindėti lyginamųjų objektų paskirtys,
sandorių datos bei kiti elementai, neabejotinai turintys įtakos lyginamųjų
objektų vertės nustatymui ir vertinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymui.
Lyginamųjų objektų analizė turi būti visapusiška, neapsiribojanti vien tik tų
objektų kvadratinio metro kainos nurodymu ar panašiai, lyginamųjų objektų
patalpų būklės įvertinimu bendrinėmis sąvokomis, dažniausiai vartojamomis
įprastinėje socialinėje aplinkoje. Individualus vertinimas turi atitikti Turto
ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį lydinčius poįstatyminius teisės
aktus“. VĮ Registrų centras, priimdamas naują 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą
dėl mokestinių verčių ir atsisakydamas patikslinti devynių nekilnojamojo turto
objektų mokestinę vertę pagal pateiktas individualaus vertinimo ataskaitas,
įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusį 2007 m. vasario 19
d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2700-1/2007, vadovavosi
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo
nuostatomis. VĮ Registrų centras plačiai ir argumentuotai nurodė savo sprendimo
motyvus, pagrindė juos teisės aktų normomis. Visiškai nesuprantama ir nelogiška
pareiškėjo skundo teismui nuoroda į Viešojo administravimo įstatymo 22
straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nustato administracinės procedūros
pradžią, bei to paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurios nustato
viešojo administravimo subjektui skundų ir prašymų priėmimo laiką. Pareiškėjas
ir jo atstovai nesivadovauja nauja, galiojančia nuo 2007 m. sausio 1 d.,
Viešojo administravimo įstatymo redakcija. Jeigu pareiškėjas norėjo nurodyti
apklausos būtinumą, tai apklausą dabar reglamentuoja Viešojo administravimo
įstatymo ne 24, o 28 straipsnis, kurio trys dalys nustato kiek kitokią apklausos
ir sprendimo priėmimo tvarką ir santykį. Pareiškėjas, kaip administracinės
procedūros šalis, buvo laisvas teikti bet kokius paaiškinimus savo iniciatyva,
tačiau pagrindinis sprendimo dėl mokestinės vertės priėmimui dokumentas,
atstojantis apklausą ir faktinių duomenų fiksavimą (30 straipsnis), yra
nustatytas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme, ir tai yra individuali turto
vertinimo ataskaita. Jos išsamumas ir atitikimas teisės aktų reikalavimams yra
pagrindinis kriterijus, priimant sprendimą dėl mokestinės vertės tikslinimo
pagal individualų vertinimą. Pateiktų turto vertinimo ataskaitų trūkumai ir
neatitikimai teisės aktų nustatytiems reikalavimams bei aplinkybės ir motyvai,
kodėl atsisakoma patikslinti masiniu vertinimu nustatytas mokestines vertes,
išdėstyti VĮ Registrų centro 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo tekste.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 28) nurodė, jog palaiko atsakovo atsiliepime į
skundą išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 15 d.
sprendimu (T 4, b. l. 64–69) iš dalies patenkino pareiškėjo
skundą. Teismas panaikino VĮ Registrų centro 2009 m. rugpjūčio 24 d.
sprendimą ir įpareigojo atsakovą UAB „Serneta“ priklausančio nekilnojamojo
turto Kaune, Naujakurių g. 31, unikalus Nr. 4400-0504-6762:9866; Kaune,
Veiverių g. 142 A, unikalus Nr. 4400-0397-6700; Kaune, Kuršių g. 1, unikalus Nr.
4400-0511-4541:1335; Kaune, Raudondvario pl. 127, unikalus Nr. 1993-3020-2096;
Vilniuje, L. Giros g. 15, unikalus Nr. 1098-9004-1013; Vilniuje, A. J. Povilaičio
g. 20, unikalus Nr. 1097-4015-0014:0001; Vilniuje, L. Asanavičiūtės g. 20/ V.
Druskio g. 2, unikalus Nr. 1097-3014-8024:0001; Šiauliuose,
Žuvininkų g. 5, unikalus Nr. 4400-0359-5268; Mažeikiuose, Naftininkų g. 17 B-1,
unikalus Nr. 4400-0632-7115:3351, mokestinę bazę nustatyti pagal uždarosios
akcinės bendrovės „Junesta“ (toliau – UAB „Junesta“) turto vertintojo D. G. atliktas turto vertinimo ataskaitas, o kitą skundo dalį
atmetė.
Teismas nurodė,
kad ginčas tarp šalių vyksta dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio
nekilnojamojo turto: prekybos centro su vaistinės, kavinės ir kirpyklos
patalpomis Kaune, Naujakurių g. 31, unikalus Nr. 4400-0286-6388; prekybos
centro Kaune, Veiverių g. 142 A, unikalus Nr. 4400-0397-6700; prekybos centro
patalpos Kaune, Kuršių g. 1, unikalus Nr. 4400-0511-4541:1335; parduotuvės su
vaistinės, kavinės ir lošimų automatų patalpomis Kaune, Raudondvario pl. 127,
unikalus Nr. 1993-3020-2096; parduotuvės Vilniuje, L. Giros g. 15, unikalus Nr.
1098-9004-1013; prekybos centro su vaistinės patalpomis Vilniuje, A.
J. Povilaičio g. 20, unikalus Nr. 1097-4015-0014:0001; parduotuvės Vilniuje, L.
Asanavičiūtės g. 20/ V. Druskio g. 2, unikalus Nr. 1097-3014-8024:0001;
prekybos centro Šiauliuose, Žuvininkų g. 5, unikalus Nr. 4400-0359-5268;
parduotuvės Mažeikiuose, Naftininkų g. 17 B-1, unikalus Nr.
4400-0632-7115:3351, mokestinės vertės. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Turto
ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244
patvirtinta Turto vertinimo metodika (toliau − Metodika), Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 patvirtintos Nekilnojamojo
turto vertinimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Viešojo administravimo
įstatymas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčija statinių vertę, nustatytą
masinio nekilnojamojo turto vertinimo būdu, ir prašo vadovautis verte,
nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą (A.
C. TŪB). Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia nurodydamas tokius
argumentus: 1) VĮ Registrų centras nesilaikė Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimo nurodymų dėl papildomos informacijos
pateikimo (rinkimo); 2) skundžiamas VĮ Registrų centro 2009 m. rugpjūčio 24 d.
sprendimas yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad, nesant specialaus teisės akto,
kuriame būtų įtvirtinta nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų
nagrinėjimo tvarka, taikytinos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos,
nustatančios viešojo administravimo subjekto veiklos principus bei pagrindus,
nagrinėjant asmenų prašymus ir skundus (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-237/2007,
2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007
ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja
individualaus administracinio akto turinį ir formą, t. y. individualus
sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų
normomis. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar VĮ Registrų centro
2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ne tik formos, bet
ir turinio prasme, nes šis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo tęsiasi
pakankamai ilgai. Teismas nustatė, kad atsakovas pripažįsta faktą, jog naują
2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą priėmė remdamasis tomis pačiomis vertinimo
ataskaitomis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad iš pareiškėjo būtų pareikalauta
papildomos informacijos ar komentarų, siekiant išsiaiškinti vertinimo ataskaitų
trūkumus, taip pat nei UAB „Serneta“, nei ataskaitą rengęs turto vertintojas
nebuvo informuoti apie tai, kada pakartotinai bus nagrinėjamas prašymas.
Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pakartotinai
nagrinėdamas UAB „Serneta“ prašymą dėl mokestinės vertės koregavimo, visiškai
neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d.
sprendime nurodytus argumentus. Teismas taip pat nustatė, kad A.
C. TŪB sudarytos ir pareiškėjo pateiktos nekilnojamojo turto vertinimo
ataskaitos nepripažintos turinčiomis juridinę galią dėl šių ataskaitų
neatitikimo Metodikos 20.1, 20.3, 20.5, 26–33, 60, 61, 70 punktų reikalavimams,
o taip pat nustačius, jog atliekant vertinimą buvo pažeistos Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto
nuostatos. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalys numato,
kad nekilnojamojo turto vertinimą atlieka turto vertintojas. Komercinio
naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų
analogų) bei naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų
diskonto) metodais, taikant masinį nekilnojamojo turto vertinimą. Pareiškėjo
pateiktose ataskaitose, nustatant turto rinkos (mokestinę) vertę, naudojami abu
vertinimo metodai. Metodikos 21.1 punktas nurodo, kad palyginamosios vertės
(pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos
vertės nustatomos palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu
atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus, o pagal 21.3.
punktą, taikant naudojimo pajamų vertės metodą, turtas vertinamas ne kaip
įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Metodo pagrindą
sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė. Metodikos 26
punktas numato, kad palyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y.
nustatant turto vertę rinkoje, palyginamos panašių turto objektų sandorių
kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus, o 33 punktas
nustato, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei
skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų
reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Turto
vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti nurodomos sąlygos ir aplinkybės,
kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta;
vertinimo prielaidos, ypatybės ir metodai; vertinamo turto aprašymas; turto
vertės nustatymo pagrindimas (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23
str. 2 d.). Teismas nustatė, jog A. C. TŪB sudarytose turto
vertinimo ataskaitose palyginimui parinkti objektai nėra tinkamai apibūdinami –
nenurodytas sandorių laikas, nepateikiamas taikomų pataisos reikšmių
pagrindimas. Taigi skundžiamo VĮ Registrų centro sprendimo išvada, jog nėra
aišku, ar palyginimui parinkti objektai yra tinkami lyginamieji analogai pagal Metodikos
27 punkto prasmę, yra pagrįsta. Iš ataskaitų taip pat matyti, kad turto vertę
nustatant naudojimo pajamų vertės metodu nesilaikyta Metodikos 20.1, 20.3, 20.5
punktų reikalavimų – neaptariamos vietovės nuomos rinkos sąlygos, konjunktūros,
nepateikta mokamų nuomos kainų analizė. Teismas konstatavo, kad šios vertinimo
ataskaitos turėjo formalių trūkumų, tačiau šie nurodyti trūkumai nepaneigia
ataskaitų nustatytos turto vertės, jie gali būti taisomi. Teismas atsižvelgė į
teismo posėdyje dalyvavusio nekilnojamojo turto vertinimo srities specialisto D. G. paaiškinimus, įvertino šio specialisto pateiktas naujas,
išsamias aukščiau paminėto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas. Teismas, išanalizavęs
tiek A. C. TŪB sudarytose turto vertinimo ataskaitose
nustatytas nekilnojamojo turto vertes, tiek UAB „Junesta“ turto vertintojo D. G. turto vertinimo ataskaitose nustatytas nekilnojamojo
turto vertes, padarė išvadą, kad nekilnojamųjų daiktų įkainojimas skiriasi
nežymiai (pagal A. C. TŪB vertinimo ataskaitas bendra
nekilnojamųjų daiktų vertė − 43 947 000 Lt, o pagal UAB „Junesta“ − 45
049 000 Lt). Tačiau A. C. TŪB pateiktose ataskaitose yra
tam tikrų formalių neatitikimų, kurie turėjo įtakos nekilnojamųjų turto objektų
vertei, todėl teismas rėmėsi UAB „Junesta“ pateiktomis turto vertės nustatymo
ataskaitomis. Šiose turto vertės nustatymo ataskaitose atsispindi lyginamųjų
objektų paskirtys, sandorių datos bei kiti elementai, turintys įtakos
lyginamųjų objektų vertės nustatymui ir vertinamo nekilnojamojo turto vertės
nustatymui. Atlikta lyginamųjų objektų analizė atitinka lyginamųjų objektų
patalpų būklės įvertinimą bendrinėms sąvokoms, individualus vertinimas atitinka
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį lydinčius poįstatyminius
teisės aktus, ataskaitos yra išsamios, atitinka teisės aktų reikalavimus dėl
mokestinės vertės tikslinimo pagal individualų vertinimą. Individualus
vertinimas yra tikslesnis, nei masiniu būdu atliktas vertinimas. Teismas konstatavo,
kad atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą, vertino A. C. TŪB
pateiktas ataskaitas formaliąja, o ne turinio prasme, nesilaikė Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimo nurodymų dėl
papildomos informacijos pateikimo (rinkimo), todėl 2009 m. rugpjūčio 24 d.
priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Kadangi
bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktos visiškai naujos, patikslintos aukščiau
paminėtų nekilnojamųjų daiktų vertinimo ataskaitos, kurios buvo parengtos
atsižvelgiant į atsakovo nustatytus formalius trūkumus, nekilnojamojo turto
objektai apžiūrėti natūroje, įvertinti objektų individualūs požymiai,
ataskaitos pagrįstos skaičiavimais, atspindi realią rinkos vertę, todėl pagal
jas turi būti skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis. Atsakovas, priimdamas
naują sprendimą, įpareigotinas UAB „Serneta“ priklausančio nurodyto nekilnojamojo
turto mokestinę bazę nustatyti pagal UAB „Junesta“ turto vertintojo D. G. atliktas turto vertinimo ataskaitas.
III.
Atsakovas
apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 75–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Teismo sprendimas priimtas nepaisant apygardos administracinio teismo
socialinės ir konstitucinės paskirties, viršijant teismui suteiktus
įgaliojimus, neįvertinus faktinių bylos aplinkybių, vadovaujantis tik teismui
pateiktų turto vertinimo ataskaitų išvadomis, kai šios ataskaitos nebuvo pateiktos
ir nagrinėtos VĮ Registrų centro (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 str.
2 d., 10 str.). Tokiu sprendimu teismas formuoja netinkamą praktiką, kuri
prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A17-285/2007).
2.
Ataskaitų trūkumai buvo akivaizdžiai aiškūs, ir nereikėjo jokio papildomo
aiškinimo. Pareiškėjas, jo atstovai ar individualus vertintojas galėjo teikti
papildomus aiškinimus ir pateiktų ataskaitų korektūras savo nuožiūra kaip
viešojo administravimo proceso šalis. Pateiktų ataskaitų trūkumai aiškūs ir
teismui.
3.
Nepagrįsta išvada, kad ataskaitų trūkumai yra formalūs, nes tai yra esminiai
ataskaitų turinio trūkumai, kadangi jie yra reikšmingi turto vertei pagrįsti (Turto
ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 2 d. 10 p.). Dėl šių esminių
trūkumų vertinimo ataskaitos, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, negali būti laikomos turinčiomis juridinę
galią.
4.
Atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimą, nebuvo teisinio pagrindo patenkinti
skundą tokia apimtimi, kokia nurodyta teismo sprendime.
5.
Kadangi VĮ Registrų centrui nebuvo pateiktos UAB „Junesta“ turto vertinimo
ataskaitos, negalėjo atlikti veiksmų, įstatymo leidėjo priskirtų jo, kaip
viešojo administravimo subjekto, kompetencijai.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Nagrinėjamas
ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo patenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti nuosavybės
teise jam priklausančio nekilnojamojo turto (aukščiau nurodytų 9 objektų)
mokestinę vertę individualiu vertinimo būdu, t. y. pagal pareiškėjo atsakovui 2006
m. gegužės 16 d. pateiktą šio nekilnojamojo turto vertę, nustatytą A. C. TŪB (šio turto vertintojo surašytas turto vertinimo
ataskaitas).
Kolegija pažymi,
kad nekilnojamojo turto savininko (pareiškėjo) teisė pateikti tokio pobūdžio
prašymą atsakovui (turto vertintojui) yra nustatyta Nekilnojamojo turto
mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Šioje teisės normoje yra nustatytos
sąlygos, kurioms esant apmokestinamą nekilnojamąjį turtą būtų galima įvertinti
(nustatyti jo mokestinę vertę) individualaus vertinimo būdu. Todėl šios teisės
normos taikymo požiūriu šio ginčo nagrinėjimo dalykas yra turto vertintojui
pateiktų vertinimo ataskaitų atitikimo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8
straipsnio 2 dalyje nustatytiems reikalavimams klausimas. Tai yra materialusis
ginčo nagrinėjimo dalykas. Kolegija taip pat pažymi, kad šio klausimo
nagrinėjimo procedūra, kurios privalo laikytis ir mokesčio mokėtojas, ir
atsakovas, nustatyta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnyje.
Tačiau pabrėžtina, kad šio straipsnio nustatytos taisyklės yra adresuotos ir
taikytinos, sprendžiant nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo
klausimą ikiteismine, t. y. viešojo administravimo vykdymo, tvarka. Tai
reiškia, kad administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, nėra
saistomas šios procedūros atlikimo taisyklių, nustatytų Nekilnojamojo turto
mokesčio įstatymo 10 straipsnyje, ta prasme, kad, vertindamas viešojo
administravimo subjektui (atsakovui) mokesčio mokėtojo (pareiškėjo) pateiktas
turto vertinimo ataskaitas (šiuo atveju surašytas A. C. TŪB),
gali nustatyti papildomus, patikslintus ar naujus tokių ataskaitų vertinimo
kriterijus, kurie gali atskleisti aukščiau nurodytą ataskaitų materialųjį
turinį. Tokia teismo galimybė yra suponuojama ginčo šalių teisės pateikti
teismui, o teismo pareiga ABTĮ 57 straipsnio nustatyta tvarka įvertinti naujus
nagrinėjamai bylai įrodomąją reikšmę turinčius dokumentus. Kartu kolegija
pažymi, kad ši teismo teisė nėra absoliuti, o gali būti teismo panaudota esant
individualioms konkrečios bylos aplinkybėms.
Pasisakydama dėl
faktinių nagrinėjamos bylos aplinkybių, kolegija pirmiausia pažymi, kad (kaip
matyti iš bylos) šalių ginčas dėl paminėto nekilnojamojo turto mokestinės
vertės nustatymo tęsiasi nuo 2006 m. Šį ginčą nagrinėjęs Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu panaikino atsakovo 2006
m. rugsėjo 5 d. priimtą sprendimą ir įpareigojo atsakovą atlikti naują paminėtų
pareiškėjo pateiktų turto vertinimo ataskaitų vertinimą bei nustatė papildomus
tokio vertinimo kriterijus. Pažymėtina, kad šis Vilniaus apygardos
administracinio teismo sprendimas atsakovo nebuvo apskųstas apeliacine tvarka,
yra įsigaliojęs ir dėl jo priverstinio vykdymo pareiškėjui 2009 m. vasario 25
d. buvo išduotas vykdomasis raštas (pridėta Vilniaus apygardos administracinio
teismo administracinė byla Nr. I-2700-1-2007). Pasisakydama dėl faktinių
nagrinėjamos bylos aplinkybių, kolegija taip pat pažymi, kad šioje apeliacinėje
byloje skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos turto
vertintojo D. G. atlikto turto vertinimo ataskaitos
teismui buvo pateiktos 2010 m. balandžio 9 d. po to, kai šis turto vertintojas
kaip specialistas teismo buvo apklaustas 2010 m. kovo 1 d. posėdyje. Iš šio
posėdžio protokolo matyti, kad teismas įpareigojo šį turto vertintoją (jam
sutikus) pateikti tokias ataskaitas. Pažymėtina, kad nei atsakovo, nei trečiojo
suinteresuoto asmens atstovai į šį teismo posėdį neatvyko, taip pat teismo
šaukiami nebuvo atvykę į kitą 2010 m. balandžio 12 d. teismo posėdį (T 1, b. l.
195-197, T 4, b. l. 60-62). Tai vertintina, kaip šių proceso dalyvių
nepasinaudojimas savo procesinėmis teisėmis pateikti teismui savo argumentus
arba atsikirtimus į pareiškėjo pateiktus įrodymus. Esant tokiai situacijai,
kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą
nustatyti atsakovui sprendime nurodytą įpareigojimą (patvarkymą). Šis
įpareigojimas iš esmės atitinka ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą.
Taigi pirmosios
instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136
straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo
apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus
Baranovas
Artūras
Drigotas
Vaida Urmonaitė - Maculevičienė