Baudžiamoji byla Nr. 1A-108-885/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39652-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4; 1.1.8.7.13; 1.1.9.1; 1.1.9.2; 1.1.13; 1.2.25.5; 2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės, 

sekretoriaujant Gražinai Osinskajai,

dalyvaujant prokurorei Renatai Augutavičienei,

nuteistajam L. S., jo gynėjui advokatui Sergejui Milovui, 

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2811 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, L. S. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė buvo dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugpjūčio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 parų arešto bausme, prie griežtesnės 60 parų arešto bausmės pridedant dalį švelnesnės 40 parų arešto bausmės – 20 parų arešto ir L. S. paskirta galutinė subendrinta 80 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, L. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 14 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, L. S. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir iš jo išieškota konfiskuotino turto – automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti suma – 500 Eur į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       L. S. vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis 2024 m. spalio 9 d. 22.00 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai 2024 m. spalio 9 d. 22.20 val. tikrinimo metu alkoholio kiekio matuokliu „Draeger Alcotest 7510“ Nr. ARKA0042 (patikros sertifikato Nr. 2069848) nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,75 promilių etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais L. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde yra prašoma sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminą bei apeliantui paskirti baudą, o jos nepaskyrus, sušvelninti jam paskirtą arešto bausmę.

2.1.       Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog L. S. yra nebrandi asmenybė ir pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, dėl ko jo atžvilgiu turėtų būti taikomos BK XI skyriaus nuostatos. Vis dėlto, skundžiamame nuosprendyje yra nepagrįstai pripažinta, jog apeliantas yra recidyvistas, taigi sprendimas yra neteisingas ir keistinas.

2.2.       Nurodoma, jog neatsižvelgta į tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės neturi privalomojo pobūdžio, t. y. teismas turi teisę ir netaikyti tokių priemonių. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio teisės į teisingą teismą principo vertinimo, taip pat neatsižvelgė į tai, jog dėl apelianto veiksmų neatsirado jokių nepataisomų pasekmių, nebuvo sukelta jokia turtinė ar neturtinė žala ir nebuvo sužaloti kiti asmenys, kas, apelianto vertinimu, iš esmės sudaro pagrindą keisti skundžiamą nuosprendį apelianto naudai bei baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti.

2.3.       Pažymima, kad teisiamajame posėdyje apeliantas prašė skirti baudą, o prokuroras – laisvės atėmimo bausmę, tačiau pirmosios instancijos teismas L. S. paskyrė arešto bausmę, dėl ko lieka atviras klausimas, ar tokio pobūdžio bausmė labiausiai tinka 19 metų asmeniui. Nurodoma, kad tuo metu apeliantas nedirbo, dėl ko teismas neskyrė baudos bausmės, tačiau šiuo metu apeliantas yra padaręs išvadas dėl savo elgesio, neterminuotai įsidarbino UAB „A“ pagalbiniu darbininku ir galėtų sumokėti baudą. Dėl minėtų aplinkybių spręstina, kad šiuo atveju yra pagrindas apeliantui paskirti kitos rūšies bausmę – baudą.

2.4.       Vis dėlto, netenkinus šio prašymo, turėtų būti sprendžiama ir dėl paskirtos arešto bausmės sušvelninimo, kadangi 80 parų arešto bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas turi pasisakyti dėl apelianto socialinės brandos ir pagalbos nebrandžiam asmeniui, kadangi L. S. nusikalstamos veikos padarymo dieną nebuvo 21 metų amžiaus. Vadovaujantis BK 80 straipsniu, tokio amžiaus asmenims būtina riboti laisvės atėmimo bausmės taikymą ir reikia didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymą. Be to, dėl šių aplinkybių taip pat manytina, kad apeliantas neteisingai pripažintas recidyvistu, kadangi skundžiamame nuosprendyje yra tik formaliai paminėtos jo teisinę padėtį lengvinančios aplinkybės, tačiau nėra nurodoma, kiek jos yra reikšmingos parenkant ir skiriant bausmę. Taip pat nenurodyta, kiek reikšmingas jo pasikeitęs elgesys bei savo veiksmų kritiškas vertinimas. Pažymima, kad apelianto elgesys buvo netinkamas trumpą laiką, nes visus nusikaltimus jis padarė 10 mėnesių laikotarpyje.

2.5.       Pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti pasitelkti specialistai paaiškinti aplinkybes dėl apelianto socialinės brandos. Nors specialisto išvados nėra privalomos, tačiau iš esmės būtų teisinga šiuos paaiškinimus gauti šiuo konkrečiu atveju, kadangi apeliantas maištauja bei elgiasi kaip paauglys. Vadovaujantis BK 91 straipsniu, fizinio ir psichinio asmenybės brandumo pakopą skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šiuo metu apeliantui yra tik 19 metų, o pagal baudžiamąjį įstatymą, 18-20 metų asmenys pagal savo socialinę brandą nedaug skiriasi nuo nepilnamečių. Šių asmenų nusikalstamas veikas dažnai sąlygoja tai, jog jie nedirba, dar nėra sukūrę šeimos, laisvalaikį leidžia su (dažnai nepilnamečiais) draugais, dėl ko nusikalstamos veikos būna neapgalvotos. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo liko neaptartos. Pažymima, kad apeliantas savo elgesį keičia iš esmės – dirba ir laikosi moralės taisyklių visuomenėje, turi rutiną namuose, ką patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateikiami dokumentai, taip pat yra atlyginęs turtinę žalą kitoje byloje.

3.       Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

I.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

4.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde L. S. nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminu bei prašo pakeisti jam paskirtą bausmę į baudą, o to nepadarius – sušvelninti paskirtą bausmę. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl nuteistojo socialinės brandos

5.       Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas nuteistojo L. S. socialinei brandai. Nors apeliantas prašė teismo paskirti socialinės brandos vertinimą, šis prašymas 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje buvo atmestas.

6.       Pažymėtina, kad BK 81 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, kad šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieni metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Taigi, teismui priskiriama diskrecijos teisė asmenį pripažinti pagal socialinę brandą nepasiekusiu pilnametystės. Šiame kontekste pažymėtina, kad įprastai asmens socialinė branda perkopia nepilnamečio asmens statusą tuomet, kai jis įgyja tam tikrą išsilavinimą, profesiją, nuolatinai vykdo darbo veiklą, tuo išreikšdamas savo nepriklausomumą bei savarankiškumą nuo tėvų šeimos, sukuria savo šeimą ar imasi tokių visuomeninių funkcijų, kurios sudaro pagrindą spręsti apie asmens susiformavusias socialines vertybes, atitinkančias visuomenėje egzistuojančias normas.

7.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad aukščiau aptartų įstatymo nuostatų L. S. pagrindo taikyti nėra. Pažymėtina, kad L. S. yra baigęs 11-a klasių, turi pagrindinį išsilavinimą, šiuo metu dirba UAB „A“, turi teisę vairuoti ne tik paprastas transporto priemones, tačiau ir specialiąsias (ekskavatorių), buvo pradėjęs studijas, tačiau jų nebaigė ir išvyko dirbti į užsienį. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo socialinės brandos trūkumus ar socialinių įgūdžių stoką. Tai leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis savo protiniais sugebėjimais prilygsta savo bendraamžiams. Taip pat pažymėtina, kad priimant ankstesnius teismo procesinius sprendimus, bylą nagrinėjantiems teismams nekilo abejonių dėl nuteistojo socialinės brandos.

8.       Teisėjų kolegija pabrėžia, jog skirtingai nei teigiama nuteistojo skunde, teismui nekyla abejonių dėl to, ar darydamas nusikalstamą veiką L. S. buvo socialiai subrendęs. Nusikalstamą veiką jis įvykdė ne dėl socialinės brandos stokos, bet dėl polinkio vartoti alkoholį, įsigalėjusio nebaudžiamumo jausmo bei naivaus manymo, jog jis gali išvengti ir išvengs atsakomybės. Teismas negali sutikti su apeliaciniu skundo teiginiais apie L. S. nebrandumą, kadangi nuteistojo elgesys liudija ne apie nepilnamečiui būdingą socialinį nebrandumą, o apie jo kaip subrendusio asmens gerai apgalvotą, tačiau abejingą požiūrį į visuomenei priimtiną elgesį bei įstatymų ignoravimą.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės

9.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y., jog veika padaryta recidyvisto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis skundo argumentas yra ne tik nepagrįstas, tačiau ir prieštarauja objektyviems bylos duomenims.

10.       Kaip matyti iš 2024 m. spalio 10 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 49–52), nuteistasis L. S. praeityje teistas du kartus: Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu L. S. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei 146 straipsnio 2 dalį, paskiriant galutinę subendrintą 60 parų arešto bausmę ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidedant 7 mėnesių laikotarpiui ir nuteistajam paskiriant intensyvią priežiūrą su papildomais įpareigojimais; vėliau nuteistasis nuteistas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugpjūčio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir jam buvo paskirta galutinė 60 parų arešto bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, buvo atidėtas 7 mėnesiams, nuteistajam paskiriant intensyvią priežiūrą su papildomais įpareigojimais. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, turinčiais teistumą yra laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, - laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Įvertinus tai, jog pirmoji L. S. nusikalstama veika buvo padaryta 2024 m. balandžio 18 d., antroji – 2024 m. birželio 20 d., o šioje byloje nagrinėjamoji – 2024 m. spalio 9 d., akivaizdu, jog nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Dėl to spręstina, kad buvo pagrįstai pripažinta, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino

11.       Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, jog atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalis numato, jog pilnamečiam asmeniui, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, galima skirti baudžiamojo poveikio priemones.

12.       Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu L. S. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 14 d. Apeliaciniu skundu yra prašoma kiek įmanoma labiau sušvelninti baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

13.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog nebuvo įvertinta galimybė neskirti L. S. baudžiamojo poveikio priemonės, kadangi ji neturi privalomojo pobūdžio. Nors iš dalies sutiktina su skundo argumentais, jog dėl nuteistojo veiksmų nekilo reali žala ir L. S. stengiasi keisti gyvenimą teigiama linkme, t. y. įsidarbino UAB „A“ ir yra charakterizuojamas teigiamai, be to, yra atlyginęs savo veiksmais sukeltą turtinę žalą kitoje baudžiamojoje byloje, tačiau šios aplinkybės nėra esminės ir neturi išimtinės reikšmės sprendžiant dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino. Šiame kontekste svarbu akcentuoti ir tai, jog L. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytas jos vidurkis. Kaltininkui paskirta priemonė privalo būti adekvati, proporcinga bei efektyvi norint pasiekti prevencinius tikslus ir užtikrinti visuomenės apsaugą. Nors pastebėtina, kad L. S. negali būti laikomas piktybiniu KET pažeidėju (b. l. 53–54), nagrinėjamoje situacijoje neginčytinai nustatyta, jog nuteistasis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas – jo kraujyje rasta 1,75 promilės etilo alkoholio (b. l. 13–16). Pabrėžtina, kad šis kiekis daugiau kaip keturis kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentracijos ribą (0,4 promilės) ir 0,24 promilės viršija ribą, nuo kurios yra taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nors dėl tokių apelianto veiksmų nebuvo sužaloti jokie asmenys, tačiau šie jo veiksmai sukėlė didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių bei paties nuteistojo sveikatai ir gyvybei, ypač įvertinus ir tai, jog L. S. automobilį vairavo sostinėje, kur eismas išlieka pakankamai intensyvus bet kuriuo paros metu. Dėl nurodytų aplinkybių pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad yra pagrindas apeliantui skirti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę.

14.       Dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino švelninimo pasisakytina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai aptarė aplinkybes, kurios sudaro pagrindą uždrausti L. S. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Sutiktina su išvadomis, jog šis terminas yra optimalus, atitinka nuteistojo asmenybę ir aptariamu klausimu galiojantį teisinį reguliavimą. Pakartotinai pažymėtina, kad skunde ginčijamas terminas nesiekia BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyto vidurkio, o apeliaciniame skunde be teismo diskrecijos skirti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę bei nesukeltos žalos, iš esmės nėra pateikiama jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti specialiosios teisės atėmimo termino švelninimą. Vien tai, kad kaltininkas gali patirti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neleidžia konstatuoti, jog baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar kaip kitaip neproporcingas bei neatitinka veikos pavojingumo.

15.       Įvertinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti L. S. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų terminui, yra teisėtas ir pagrįstas, o paskirto termino švelninimas ne tik pažeistų proporcingumo ir teisingumo principus, tačiau taip pat kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę bei paskirtį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

16.       Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

17.       BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

18.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvardintų reikalavimų nepažeidė bei nuteistajam L. S. paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Paskirdamas galutinę subendrintą 80 parų arešto bausmę, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes.

19.       Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į baudžiamojoje byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai įvertino šių duomenų visumą. Teismas, spręsdamas dėl nuteistajam skirtinos bausmės, įvertino tai, kad nuteistasis L. S. tiesiogine tyčia padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskirtina nesunkaus nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis); prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kas laikytina jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); veika padaryta recidyvisto, kas yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas); iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo L. S. teistas du kartus, be to, nagrinėjamą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė dar neatlikęs jam ankstesniais teismų sprendimais paskirtų bausmių; L. S. esant nepilnamečiui, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris prokuroro 2022 m. birželio 2 d. nutarimu buvo nutrauktas BK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu (b. l. 49–52); L. S. ne kartą baustas administracine tvarka, jam paskirtos baudos sumokėtos tik iš dalies (b. l. 53–54).

20.       Apeliaciniame skunde prašoma pakeisti L. S. paskirtą arešto bausmę į baudą, nes šios rūšies bausmė labiau atitiktų jį charakterizuojančias aplinkybes, be to, nuteistasis galėtų jam paskirtą baudą sumokėti, kadangi šiuo metu dirba. Nors sutiktina su apeliaciniu skundu dalyje dėl L. S. įsidarbinimo, t. y., jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu apeliantas dar nedirbo, tačiau šiuo metu neterminuotai dirba UAB „A“, tačiau vien tik ši aplinkybė nėra pakankama savaime sudaryti pagrįstą pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Be to, abejones dėl L. S. savanoriško baudos sumokėjimo kelia ir tai, jog per paskutinius vienerius metus nuteistasis administracine tvarka baustas 3 kartus, tačiau tik 1 iš jam paskirtų baudų yra sumokėta. Dėl to spręstina, kad nėra pagrindo keisti nuteistajam paskirtos arešto bausmės rūšies į baudos bausmę.

21.       Vertinant L. S. paskirtos arešto bausmės dydį pastebėtina, jog už nusikalstamos veikos, kuri numatyta BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymą BK numato alternatyvias baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki 1 metų bausmes. Šiuo atveju L. S. paskirta 60 parų arešto bausmė, kuri yra šiek tiek didesnė už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą bausmės vidurkį ir kuri, vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 40 parų arešto. Be to, bausmė su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugpjūčio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme buvo subendrinta dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės 60 parų arešto bausmės pridedant dalį švelnesnės 40 parų arešto bausmės. Dėl šių aplinkybių nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę ir nepakankamai atsižvelgė į jo jauną amžių bei socialinę brandą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ankstesniais teismų sprendimais, kurie nebuvo apskųsti ir yra įsiteisėję, L. S. taip pat buvo paskirtas areštas, taigi nėra pagrindo išvadai, jog arešto bausmės paskyrimas neatitinka L. S. socialinės brandos ir yra per griežtas, kai su tokio pobūdžio bausme nuteistasis sutiko priimant ankstesnius teismų sprendimus.

22.       Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. S. arešto bausmę, įstatymo nuostatų nepažeidė ir visapusiškai įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, dėl to nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo nuteistojo L. S. apeliacinį skundą tenkinti bei švelninti jam paskirtą bausmę.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

23.       Vilniaus apygardos teisme 2025 m. sausio 21 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-00783, kurioje yra nurodoma, kad valstybės naudai priteistina suma sudaro 100 Eur dydžio sumą.

24.       BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

25.       Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. S. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas jo apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę L. S. paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atmesti nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 100 Eur iš L. S. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                     Arūnas Bartkus

                                                                                                                  Ieva Gavelytė-Kalytienė

                                                                                                                  Nijolė Žimkienė