Civilinė byla Nr. 2S-1595-232/2011
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-03140-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4.;
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus pedagoginio universiteto atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus pedagoginio universiteto ieškinį atsakovams G. A. ir Stanislav A. A. dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė:
ieškovas Vilniaus pedagoginis universitetas pateikė ieškinį atsakovams: G. A., Stanislav A. A., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 3 748,77 Lt įsiskolinimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų piniginėms lėšoms, kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad įsiskolinimo suma nėra didelė, ieškovas teismui nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovai šiuo metu turi sunkumų vykdant atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis. Skolininko vengimas atsiskaityti su ieškovu, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl teismas, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atskiruoju skundu (b.l. 7-10) ieškovas Vilniaus pedagoginis universitetas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Nurodė, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad suma didelė jeigu ji viršija 1 000 Lt. Šiuo atveju ieškovas reikalauja iš atsakovų solidariai priteisti 3 748,77 Lt dydžio skolos sumą, vien jau tai laikytina svariu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, juolab, kad atsakovai yra fiziniai asmenys. Be to atsakovai ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu, dėl ko kyla pagrįstos abejonės, jog teismui priėmus ieškovui galimai palankų sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas dėl atsakovų nesąžiningumo bei galimo vengimo, gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali būti apsunkintas. Atsakovai buvo raginti įvykdyti savo įsipareigojimus, tačiau piktybiškai ilgą laiko tarpą neatsiskaito su ieškovu už jiems suteiktas komunalines paslaugas ir kitas suteiktas paslaugas.
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios situacijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas orientuotas užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą.
CPK nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų. Pagal formuojamą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/ 08, 2007-11- 29 nutartis c.b. Nr. 2-782/ 2007, 2007-10-25 nutartis c.b. Nr. 2-717/ 07 ir kt.). Ieškovo prašoma priteisti (išieškoti) iš atsakovų suma sudaro 3 748,77 Lt, todėl ji objektyviai negali būti laikoma ženklia. Ieškovas teismui neįrodė, jog atsakovams ši suma yra didelė, todėl šiuo atveju apeliantas nepaneigė, jog atsakovams ieškinio suma nelaikytina didele.
Nors teismas, taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau privalo įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo griežtai laikytis įstatymo reikalavimų ir taikyti tik tokias priemones, kurios padėtų užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės – nebus įvykdytas ar bus netinkamai įvykdytas galimas teismo sprendimas reikalavimo patenkinimo atveju. Tokie faktiniai duomenys gali būti susiję tiek su atsakovo asmeniu ir jo veiksmais, tiek su atsakovo prievolės ypatybėmis (apimtimi, pobūdžiu, vykdymo būdu ir kt.). Tačiau pats savaime atsakovo prievolės nustatytais terminais nevykdymas nesudaro pagrindo daryti prielaidą, kad atsakovas vengia įvykdyti prievolę bei kad dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes priešingu atveju bet kuriuo atveju ieškovui kreipiantis į teismą, galėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kas prieštarautų tokių laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai ir tikslui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra išimtis iš bendros taisyklės ir jų taikymas turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. Pažymėtina, jog CPK 144 str. 1 d. esanti teisės norma, jog dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, įtvirtina šalių įrodinėjimo pareigą, kuri teismui nekeltų abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia atsakovų neatsiskaitymu bei prievolės nevykdymu ilgą laiką. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodomos tokios aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymo tinkamumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, kad atsakovai vengia atsiskaityti, įvertino kaip nepakankamą pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Vien neatsiskaitymo faktas nereiškia, kad atsakovai turi finansinių sunkumų, o kitokių aplinkybių ieškovas nenurodė. Aplinkybė, jog skolininkai nevykdo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti remiantis atskirojo skundo motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Liuda Uckienė