Administracinė byla Nr. I-324-257/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74;
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 17 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,
sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,
nedalyvaujant pareiškėjui D. M.,
nedalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. pateiktą prašymą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajm suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas D. M. 2010 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1082,71 Lt už laikotarpį nuo 2007-05-01 iki 2008-10-31.
Pareiškėjas D. M. teismui pateiktame skunde nurodė, kad atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau tekste – ir Šiaulių apskrities VPK), apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjas savo prašymo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu.
Atsakovas teismui pateiktu atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Teigė, kad šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo teigimu, Šiaulių apskrities VPK vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Prašo šioje byloje taikyti senaties terminą ir jį skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie VRM atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu.
Pareiškėjo D. M. skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., kai atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neišmokėjo pareiškėjui jam visos priedų ir priemokų sumos – 1082,71 Lt.
Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas D. M. dirba Šiaulių apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriuje vyriausiuoju specialistu.. Kaip matyti iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK parengtų pažymų (Nr. 40-3-PAZ1-560/1, Nr. 40-3-PAZ1-560/2) pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. sudarė 1082,71 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt du litus septyniasdešimt vieną centą). Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (202 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo pareiškėjo nurodytos 2007 m. gegužės 1 dienos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka susidarė nuo 2007 m. gegužės 1 d., tačiau akivaizdžiai matyti, kad į 1082,71 Lt sumą įtraukta ir 2007 m. vasario mėn. nepriemoka 38,17 Lt , kuri minusuotina iš priteistinos sumos.
Atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, ir šiuo atveju pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka 1044,54 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių apskrities VPK sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu laikytina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas ir tenkintinas iš dalies.
Sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ir Lietuvos valstybės biudžetinių įstaigų sunkią finansinę padėtį bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 1044,54 Lt (vieną tūkstantį keturiasdešimt keturis litus penkiasdešimt keturis centus) už laikotarpį nuo 2007-05-01 iki 2008-10-31.
Sprendimo vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė