Administracinė byla Nr. TA-323-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00585-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1.       Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose į atsiliepimą nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. kovo 21 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis
Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kuriose nuolat trūko gyvenamojo ploto, neįrengtas laisvalaikio kambarys, nebuvo patalpos rūbams ir batams džiauti, trūko klozetų ir praustuvių. Dušuose įrengta per mažai prausimosi vietų, nebuvo guminių kilimėlių, šampūno ir prausiklių dozatorių. Nesudaryta galimybė centralizuotai skalbti drabužius, todėl drabužius pareiškėjui skalbti tekdavo rankomis. Pareiškėjui nebuvo išduotos patalpų valymo priemonės. Gyvenamosios patalpos nebuvo suremontuotas, tinkas aptrupėjęs, dažai išblukę, veisėsi buitiniai parazitai. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui kilo neturtinė žala, pasireiškusi diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti pareiškėjo skundo reikalavimui ieškinio senaties terminą. Atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose Pravieniškių PN-AK nurodė, jog ploto norma, minimaliai tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo. Patalpas tvarko patys nuteistieji, iš jų yra paskiriamas vienas budėtojas, kuris nuolat turi palaikyti švarą. Tam yra išduodamos valymo priemonės. Kiekvienam nuteistajam duše išduodama 30 g skalbiamojo muilo. Maudymosi duše metu nuteistieji turi teisę išsiskalbti savo asmeninius drabužius prausyklose, kuriose sumontuoti vandens šildytuvai. Stacionarios rūbų džiovyklės įrengtos Pravieniškių PN-AK kieme. Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į skiriamus asignavimus. Laisvalaikio kambariai neįrengti, tačiau laisvu laiku nuteistieji turi teisę būti gryname ore arba savo gyvenamosiose patalpose. Buitinių kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus. Dušuose yra įrengtas visas reikiamas inventorius, tiekiamas karštas vanduo. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 2 025 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5.       Vertindamas Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2018 m. kovo 21 d., nes į Pravieniškių PN-AK iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareiškėjas atvyko tik 2010 m. liepos 28 d. Nustatęs, kad skundą pareiškėjas teismui padavė 2018 m. kovo 21 d., ir įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, teismas priėjo prie išvados, kad įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Įvertinęs paties pareiškėjo teiginius, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą visą ginčo laikotarpį. Pažymėjo, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios pozicijos, jog, jei asmuo jautė diskomfortą, kokį nurodo pareiškėjas, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis bijojo nuobaudų ar susidorojimo, pripažino nepagrįstais ir neįrodytais. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nelaikytinos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pareiškėjo skundui pritaikė ieškinio senaties terminą, nustatęs, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 21 d.

6.       Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamojo ploto normos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą turi būti ne mažesnė kaip 3,1 m2 vienam žmogui, pažeidimo ir sanitarinių įrenginių trūkumo, teismas nustatė, kad ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas 12 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 32,63 m2 nekilo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-1171-422/2018, kurioje sprendimas priimtas 2018 m. liepos 5 d., konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. Pravieniškių PN-AK 12 būrio 3 brigadoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, dėl ko teismas konstatavo ir tai, kad nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkinti gyvenamojo ploto norma, nes vienam asmeniui truko tik 2,04 m2 gyvenamojo ploto. Šią išvadą patvirtino ir minėtoje byloje pateiktą apeliacinį skundą išnagrinėjęs LVAT (administracinė byla Nr. A-4790-415/2018). Atsižvelgęs į tai, nustatęs, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ir išnagrinėtoje byloje pareiškėjų skundų reikalavimai (dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo) grindžiami iš esmės tapačiais teisiniais pagrindais ir aplinkybėmis, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, teismas vadovavosi išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytu prejudiciniu faktu ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko tik 2,04 m2 gyvenamojo ploto. Dėl to iš viso 405 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta gyvenamojo ploto norma. Nustatęs tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių įrenginių (klozetų, praustuvių, dušų ragelių) trūkumo laikė neatsiejamai susijusiais su nustatytu gyvenamojo ploto pažeidimu. Teismui, nekilus abejonių, kad pareiškėjui dėl šių sąlygų kilo papildomi nepatogumai, atskirai dėl jų nepasisakė. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje buvo 10 miegamųjų vietų (šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo), dėl ko pareiškėjui teko 3,26 m2 gyvenamojo ploto, t. y. daugiau nei Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali norma. Dėl ko teismas gyvenamojo ploto normos pažeidimo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. nekonstatavo.

7.       Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kenkėjų, kurių pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) 20 punktą laisvės atėmimo vietoje neturi būti, teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaręs sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, pagal kurią ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose. Kartu teismas nustatė ir tai, kad Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtino, jog kas kartą atlikus gyvenamųjų patalpų patikrinimą, buvo nustatomas kenkėjų buvimo faktas. Įvertinęs tai, teismas priėjo prie išvados, kad atliekami naikinimo darbai nebuvo pakankami ir pareiškėjo teiginys, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, yra pagrįstas. Todėl teismas konstatavo HN 134:2015 20 punkto pažeidimą.

8.       Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl skalbimo, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo neleidžiama išsiskalbti drabužių maudymosi duše metu (prausykloje ar naudojantis skalbimo mašina), taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė, pripažino, kad prausykloje yra įrengtas vandens šildytuvas ir sudaryta galimybė skalbti drabužius, o kiemuose įrengtos džiovyklos. Teisės aktai imperatyviai nereglamentuoja, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė skalbti drabužius būtent centralizuotai, naudojantis skalbyklos paslaugomis. Taip pat teismas nenustatė, kad pataisos įstaigose privalo būti įrengtos skalbimo mašinos nuteistųjų asmeniniams drabužiams skalbti. Teismas, įvertinęs HN 134:2015 40 punktą, padarė išvadą, kad ji įtvirtina tik tai, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsižvelgęs, kad pareiškėjas turėjo teisę skalbti drabužius prausykloje, kurioje tiekiamas šiltas vanduo, o drabužius galėjo džiauti lauke esančiose džiovyklose, teismas pripažino, kad nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus aptariamu aspektu.

9.       Teismas konstatavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 5.8. punkto pažeidimą, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje neįrengti poilsio kambariai. Teismas priėjo prie išvados, kad tokios laikymo sąlygos galėjo sukelti pareiškėjui papildomų nepatogumų.

10.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl patalpų būklės. Nustatė, jog teisės aktai neįtvirtino, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas pataisos įstaigose, o Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis, kurie patvirtino, jog remonto darbai, esant poreikiui, atliekami. Teismas pripažino, kad nors ir galimai ne visos patalpos buvo laiku suremontuotos, tačiau negalima reikalauti iš Pravieniškių PN-AK atlikti kapitalinį patalpų remontą, nes tokio įpareigojimo nenumato ir teisės aktai. Pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip prasta sienų būklė, todėl jo argumentai įvertinti kaip nepakankami tam, kad būtų konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundo argumentus dėl valymo priemonių, nustatęs, kad nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjo būriui, reguliariai buvo išduodamos valymo priemonės (tualeto valiklis, universalus ploviklis, grindų ploviklis ir kt.). Nepagrįsti pripažinti ir pareiškėjo skundo argumentai dėl dušo, nustačius, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl kilimėlių, muilo ar šampūno dozatorių trūkumo būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK administracijai ar pareigūnams, kad jam dėl galimai ne visuomet duše patiesto kilimėlio, slidžių grindų būtų kilusios neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai).

11.       Teismui nekilo abejonės, kad dėl to, jog Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 405 paras) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo patalpose (pareiškėjui teko tik 2,04 m2 ploto), nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys ir gyvenamosios patalpose veisėsi kenkėjai, pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurio nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, kuriuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, susidedančiose iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų, pareiškėjui buvo suteikta judėjimo laisvė, buvimas gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, jis turėjo užtikrintą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų, jo fizinei ar psichinei sveikatai kilo žala, nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas konstatavo, kad nustatytas laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Tačiau pripažino, kad nustatytos netinkamos kalinimo sąlygos sąlygoja neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Todėl, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo suteikiama judėjimo laisvė, nes bausmę jis atliko pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad nėra duomenų, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir nenustatęs, kad pareiškėjui kilos sveikatos sutrikimų, nusprendė kad pareiškėjui priteistinas 2 025 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kas atitinka ir LVAT praktiką (žr. 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį byloje Nr. A-3135-756/2019).

12.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti, nes pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, neįvertino visų pateiktų įrodymų, ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

13.       Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1.       Teismui pareiškėjas pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo Pravieniškių
PN-AK ginčo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, t. y. nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, kuriuos teismas, siekdamas panaikinti abejones dėl miegamųjų vietų skaičiaus, būtų galėjęs apklausti, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose gyvenamosiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos. Abstraktūs pareiškėjo argumentai nėra pakankami tam, kad būtų paneigti Pravieniškių PN-AK į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Todėl teismas nepagrįstai, padaręs išvadą dėl gyvenamojo ploto pažeidimo, nesivadovavo Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis. Konstatavęs PĮĮET 5.8 punkto pažeidimą, teismas neįvertino to, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog būriuose nebuvo poilsio kambarių ir nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam kilusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambarių nebuvimo pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, kitas institucijas. Ginčo patalpose kenkėjų kontrolė buvo atliekama, tai patvirtina byloje pateikti duomenys – sudarytos sutartys su UAB „Dezinfa“, UBA „Utenos deratizacija“, Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaita, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalas. Buitiniai parazitai paprastai atsiranda ir dėl asmenų, aplaidžiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, kurie kaip ir Pravieniškių PN-AK, turi pareigą laikytis higienos reikalavimų.

13.2.       Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bloginti jo gyvenimo sąlygas. Neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jos konstatavimui turi būti nustatyti veiksniai, kurie būtų pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Atitinkamai neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų apie fizines ir psichologines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui tekusio neigiamo poveikio masto ir intensyvumo, o byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė niekuo neišsiskiria nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų patyrė neigiamą poveikį savo sveikatai. Tokiu atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas būtų pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir tai atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl jo laikymo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 21 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

15.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK būriuose nebuvo įrengti poilsio kambariai ir gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamai atlikti kenkėjų naikinimo darbai, priteisė pareiškėjui 2 025 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas atmetė kaip nepagrįstus, konstatavęs, kad Pravieniškių PN-AK neatliko neteisėtų veiksmų dėl skalbimo, patalpų būklės, valymo priemonių ir dušo.

16.       Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą padavė Pravieniškių PN-AK, prašydamas apeliacinio teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais atmesti, vietoje to pripažįstant, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.

17.       ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos Pravieniškių PN-AK apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama.

18.       Pasisakydama dėl Pravieniškių PN-AK apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

19.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina Pravieniškių PN-AK, teismas išvadą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko tik 2,04 m2 gyvenamojo ploto, dėl ko buvo pažeista Taisyklių 111.1 punkte nustatyta gyvenamojo ploto norma, pagrindė išsamiu byloje pateiktų duomenų įvertinimu, pašalinęs pateiktų tiek pareiškėjo, tiek Pravieniškių PN-AK duomenų prieštaravimus. Šiuo atveju priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo Pravieniškių PN-AK, pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl miegamųjų vietų skaičiaus padarė remdamasis ne išimtinai pareiškėjo pateiktais duomenimis, bet byloje esančių duomenų visuma, vadovaudamasis ir kitoje administracinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl neįrengtų poilsio kambarių, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl tokių kambarių įrengimo. Todėl tokių duomenų vertinimas išvadai dėl PĮĮET 5.8 punkto pažeidimo nėra aktualus. Tai, kad Pravieniškių PN-AK netenkina pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas dėl kenkėjų netinkamo naikinimo, nustačius, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus ir išsamiai pagrindė jais savo išvadas, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai.

20.       Įvertinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde pateikti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu teismas padarė išvadas dėl Taisyklių 111.1 punkto pažeidimo, PĮĮET 5.8 punkto pažeidimo ir netinkamo kenkėjų naikinimo. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

21.       Iš apeliacinio skundo turinio taip pat aišku, kad Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde, iš esmės neneigdamas ne tik aptarto Taisyklių 111.1 punkto pažeidimo, bet ir kitų pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų (neįrengtas poilsio kambarys ir netinkamai naikinami kenkėjai), nesutinka su tuo, kad dėl teismo konstatuotų pažeidimų pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala pinigais. Pravieniškių PN-AK mano, jog nėra pakankamai duomenų, kurie pagrįstų tai, kad dėl teismo nustatytų pažeidimų pareiškėjui kilo tokios neigiamos pasekmės, dėl kurių atsiradimo pareiškėjui reiktų neturtinės žalos atlyginimą priteisti pinigais.

22.       Atsižvelgusi į tai, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijamas pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nevertina, o pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria dėl konstatuotų Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirta neturtinė žala priteista pinigine išraiška, o ne pripažinus, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, teisėtumo ir pagrįstumo.

23.       Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjo atžvilgiu įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1805-502/2018).

24.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, konstatuotus Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus vertino drauge, o ne izoliuotai, kaip pateikiama Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde. Įvertinusi byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, konstatuotų Pravieniškių PN-AK atliktų pažeidimų, kurių, kaip nustatyta, Pravieniškių PN-AK neginčija, pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Nutarties 6, 7 ir 9 p.), pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais teismas pagrindė neturtinės žalos atlyginimo priteisimą pinigais (Nutarties 11 p.), teisėjų kolegija sprendžia, kad Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, laikomas Pravieniškių PN-AK, kai jam nebuvo užtikrinama minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, neįrengtas poilsio kambarys ir netinkamai naikinami kenkėjai, patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Abstraktus ir deklaratyvus Pravieniškių PN-AK nesutikimas su teismo pasirinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai kvestionuoti tokį teismo pasirinkimą, atsižvelgus į teismo nustatytų pažeidimų visumą ir jų įtaką pareiškėjui.

25.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Pravieniškių PN-AK apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ernestas Spruogis

        Skirgailė Žalimienė