Administracinė byla Nr. eAS-582-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02532-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.3; 43.5.9

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės, 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Šiaulių apygardos teismui ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl veiksmų pripažinimo savavališkais ir neteisėtais.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu „Dėl neteisėto ir nepagrįsto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, tvarkymo ir panaudojimo“, kuriame prašoma pripažinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pareigūnų, prokurorų ir teisėjų veiksmus bei sprendimus nuo 2005 m. iki 2018 m. renkant, saugant ir panaudojant (išslaptinant ir pateikiant Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui (toliau – ir NSGK) informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą savavališkais, neteisėtais, pažeidžiančiais teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl visų skunde paminėtų subjektų veiksmų paduoti, nurodydamas, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas teigė, kad jis ėmėsi visų įstatymuose numatytų teisinių priemonių, kreipėsi į įvairius subjektus, tačiau nė vienas iš jų jo skundo iš esmės neišnagrinėjo. 

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 9 punktais.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, ar jis skundžia teismų pirmininkų (skyrių pirmininkų), atliekančių teismų administravimo funkcijas, veiksmus, kuriais jam nebuvo suteikta jo prašoma suteikti informacija, ar jis skundžia galimai neteisėtus procesinius veiksmus, kuriais buvo renkama ir naudojama informacija apie jo privatų gyvenimą. Jeigu pareiškėjas nesutinka su teismų pirmininkų (skyrių pirmininkų) sprendimais, priimtais atsakant į jo prašymus, jis turėtų formuluoti reikalavimus dėl šių sprendimų ir atsakovais nurodyti teismus, kurių pirmininkai (skyrių pirmininkai) priėmė skundžiamus sprendimus. Procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ir bylos tyrimu, apskundimas yra galimas tik instancine tvarka pagal atitinkamuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Jeigu pareiškėjas patyrė žalą dėl galimai neteisėtų teisėjo ar teismo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų veiksmų, jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka, inicijuodamas bylą dėl žalos atlyginimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad administracinis teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis prašė pripažinti neteisėtais prokurorų ir teisėjų veiksmus bei sprendimus, priimtus / atliktus nuo 2005 m. iki 2018 m. renkant, saugant ir panaudojant (išslaptinant ir pateikiant NSGK) informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą savavališkais, neteisėtais, pažeidžiančiais teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė apie savo galimai pažeistas teises sužinojęs 2018 m. gegužės 8 d., o skundą teismui pateikė 2020 m. liepos 24 d., t. y. praleidęs terminą skundui paduoti daugiau kaip du metus. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y., kad jis siekė ginti savo galbūt pažeistas teises kitais būdais, negali būti laikomos svarbiomis, todėl jos nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl VSD pareigūnų veiksmų, atliktų nuo 2005 m. iki 2018 m., paduoti. Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSD pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų, atliktų nuo 2005 m. iki 2018 m., paduoti ir atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį.

III.

Pareiškėjas R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama nutartis priimta neįsigilinus į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, iš jos motyvų neaišku, ar pareiškėjo skundą atsisakyta priimti dėl skundo turinio trūkumų, ar dėl to, kad klausimas neteismingas administraciniam teismui, ar klausimas iš esmės būtų teismingas administraciniam teismui, tačiau šio skundo nagrinėti neleidžia praleistas apskundimo terminas.

Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kokių subjektų konkrečius veiksmus jis skundžia. Skundo reikalavimas aiškiai suformuluotas tiek paties skundo pavadinime, tiek motyvuose, tiek atskirai išskirtas skundo pabaigoje. Teismui manant, kad subjektai, kurių veiksmai skundžiami, pareiškėjo skunde nurodyti nepakankamai tiksliai, turėjo būti nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti, o ne apskritai atsisakyta priimti skundą.

Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Pareiškėjo skundžiami VSD pareigūnų, prokurorų ir teismų veiksmai yra nesusiję su jokiu ikiteisminiu tyrimu ar teisingumo vykdymu. Nuo 2005 m. iki 2018 m. VSD surinktos informacijos apie pareiškėją pagrindu nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas ar joks kitas teisinis procesas, o tiesiog vykdytas informacijos apie pareiškėjo privatų gyvenimą rinkimas.

Pareiškėjas nurodo, kad subjektai, kurių sprendimus ir veiksmus jis skundžia, yra priskirtini valstybinio administravimo subjektams, o pareiškėjo skundžiami sprendimai ir veiksmai yra nesusiję su teisingumo vykdymu, todėl jų teisėtumo įvertinimas turėtų būti priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Administracinis teismas iš esmės yra vienintelis teismas, bendriausia prasme kompetentingas išnagrinėti VSD tyrimo pagrindu procesinio statuso neįgijusio pareiškėjo skundą ir įvertinti su teisingumo vykdymu nesusijusių valstybinio administravimo subjektų sprendimų ir veiksmų teisėtumą.

Pareiškėjas pažymi, jog jis aktyviai stengėsi apginti savo pažeistą teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, tačiau to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių – teisinio reguliavimo trūkumų ir informacijos, reikalingos teisės kreiptis į teismą realizavimui, stokos. Šios priežastys yra objektyvios ir negali būti prilyginamos pareiškėjo valios trūkumui ar pasirinktam pasyvaus dalyvavimo savo pažeistų teisių gynimo procese modeliui. Skundžiamoje teismo nutartyje dėl šių aplinkybių nebuvo pasisakyta ir į jas neatsižvelgta, nepateikta jokių motyvų, kodėl priežastys, nulėmusios skundo padavimo termino praleidimą, nelaikytinos svarbiomis. Formaliai vertinant įstatymų nuostatas su žvalgyba susijusių veiksmų ir sprendimų apskundimo teismui tvarka apskritai niekur nėra reglamentuojama. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjo teisių gynimas užtruko.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 9 punktais.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VSD pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų, atliktų 2005–2018 m., vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis prašė pripažinti neteisėtais prokurorų ir teisėjų veiksmus bei sprendimus, priimtus / atliktus nuo 2005–2018 m. renkant, saugant ir panaudojant (išslaptinant ir pateikiant NSGK) informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą savavališkais, neteisėtais, pažeidžiančiais teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Taigi, iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, priešingai nei teigiama pareiškėjo atskirajame skunde, yra aišku, kokiu pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (atitinkamas pareiškėjo skundo dalis).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (1 p.); byla nepriskirtina tam teismui (2 p.), skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad iš esmės jis savo teisių pažeidimą sieja su VSD pareigūnų 2005–2018 m. atliktais veiksmais renkant ir panaudojant informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą. Reikalavimą pripažinti neteisėtais su minėtais veiksmais susijusius prokurorų ir teisėjų veiksmus bei sprendimus pareiškėjas siejo su minėtų veiksmų atlikimo metu galiojusiose teisės aktuose įtvirtintomis jų funkcijomis sankcionuoti / teikti sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka.

Vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl pareiškėjo nurodytų prokurorų ir teisėjų veiksmų bei sprendimų pripažinimo savavališkais, neteisėtais, pažeidžiančiais teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisėtumą ir pagrįstumą bei su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus, pirmiausiai pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

ABTĮ

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo / teisėjų veikla ir sprendimai, priimami sankcionuojant techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, yra teisingumo, o ne viešojo administravimo funkcijų vykdymas, todėl tokie sprendimai patenka į ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir yra nenagrinėtini administraciniame teisme. Atitinkamai prokuroro (-ų) veiksmai ar sprendimai, vykdant jiems priskirtas funkcijas bei teikiant teismui sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, iš esmės yra skirti padėti užtikrinti teisėtumą bei teismui vykdyti teisingumą, todėl jie taip pat nelaikytini viešuoju administravimu, o su tuo susiję ginčai negali būti pripažįstami kilusiais iš administracinių teisinių santykių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundo dalis, kurioje jis prašė pripažinti neteisėtais prokurorų ir teisėjų veiksmus bei sprendimus, priimtus / atliktus nuo 2005 m. iki 2018 m. renkant, saugant ir panaudojant (išslaptinant ir pateikiant NSGK) informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą savavališkais, neteisėtais, pažeidžiančiais teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, nenagrinėtina teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti šią pareiškėjo skundo dalį, nepagrįstai papildomai rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tačiau, kaip minėta, pagrįstai aptariamą skundo dalį atsisakė priimti remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, todėl šis skundžiamos nutarties trūkumas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo ją keisti ar naikinti.

Vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl VSD pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų, atliktų 2005–2018 m., teisėtumą ir pagrįstumą bei su tuo susijusius pareiškėjo atskirojo skundo argumentus pažymėtina, kad, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje Nr. T-92/2018 konstatavo, jog VSD pareigūnų veiksmų neteisėtumo įvertinimas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Vis dėlto, teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėjas nurodė, jog apie savo galbūt pažeistas teises jis sužinojo 2018 m. gegužės 8 d., o skundą teismui pateikė 2020 m. liepos 24 d. Taigi akivaizdu, ir pareiškėjas to neginčija, kad jis praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. 

Vertinant pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013; kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; kt.).

Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016; kt.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad jis terminą skundui paduoti praleido dėl to, kad aktyviai stengėsi apginti savo galbūt pažeistas teises kitais būdais ir kad galimybes operatyviai pateikti skundą administraciniam teismui apsunkino teisinio reguliavimo trūkumai ir informacijos, reikalingos teisės kreiptis į teismą realizavimui, stoka. Pareiškėjas nurodė, kad po to, kai 2018 m. gegužės 8 d. sužinojo apie galimus jo teisių pažeidimus, jis ėmėsi šių veiksmų:

1)       2018 m. gegužės 9 d. kreipėsi į VSD, prašydamas pateikti VSD turimą informaciją apie jo asmenį (VSD 2018 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 18-3725 šią informaciją pateikti atsisakė);

2)       2018 m. gegužės 28 d. su skundu kreipėsi į NSGK (NSGK 2018 m. liepos 26 d. raštu Nr. S-2018-582 atsakė pareiškėjui, padėkodamas už pastabas ir pasiūlymus, o skundo neišnagrinėjo);

3)       2018 m. liepos 9 d. kreipėsi į Seimo kontrolierių, prašydamas ištirti, ar VSD pareigūnų veikloje nebuvo piktnaudžiavimo požymių (Seimo kontrolierius 2020 m. sausio 24 d. raštu pateikė Seimo kontrolieriaus pažymos-ataskaitos išrašą);

4)       2018 m. liepos 13 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pateikti VSD tyrimų metu priimtas atitinkamo apygardos teismo nutartis (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 17 d. raštu Nr. 1.12-(03)-283 pareiškėjui atsakė, kad jo prašoma informacija nedisponuoja);

5)       2020 m. kovo 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti su šiuo skundu susijusių Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. KT104-A- S97/2020 pareiškėjui grąžino jo prašymą). 

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti veiksmai / raštai / skundai, kuriais jis siekė apginti jo pažeistas teises, nebuvo tokie, kurie užkirstų kelią pareiškėjui, kuris yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, kreiptis į teismą. Nurodytos aplinkybės yra jo paties pasirinktas elgesio modelis, o ne objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių veiksmų, kurių jis ėmėsi, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2020 m. kovo 25 d., kai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Iš Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. KT104-A- S97/2020 turinio matyti, kad pareiškėjas ir anksčiau buvo kreipęsis į Konstitucinį Teismą „iš esmės dėl tų pačių Žvalgybos įstatymo nuostatų, kurių pagrindu 2005–2018 metų laikotarpiu atliktais VSD pareigūnų veiksmais galėjo būti pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės ir laisvės, atitikties Konstitucijai“. Spręsdamas šio kreipimosi priimtinumo klausimą, Konstitucinis Teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. KT65-A-S51/2019 pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjo kaltę grindžiantys duomenys, inter alia (be kita ko) tie, kurie laikomi įrodymais, pareiškėjo manymu, galėjo būti surinkti priėmus sprendimus, galimai pažeidusius jo konstitucines teises ar laisves. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir 2019 m., nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis elgėsi pakankamai operatyviai. Papildomai pažymėtina, jog nors pareiškėjas pats skunde nurodė, kad Konstitucinio Tesimo 2020 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. KT104-A- S97/2020 jam pateikė išaiškinimą dėl jo teisės kreiptis būtent į administracinį teismą. Pastaroji aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia konstatuoti, kad pareiškėjo galbūt pažeistų teisių gynybą apsunkino ir termino skundui paduoti praleidimą lėmė nepakankamas teisinis reglamentavimas, kadangi iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog apie galimybę apskųsti VSD veiksmus jam neabejotinai buvo žinoma nuo 2020 m. birželio 11 d., tačiau jis skundą teismui pateikė tik 2020 m. liepos 24 d., t. y praėjus beveik 1,5 mėnesio nuo Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. KT104-A- S97/2020. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, buvo pakankamai operatyvus ir rūpestingas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinomis tokiomis, kurios nepriklausė nuo jo valios ir objektyviai sutrukdė jam įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti atitinkamą pareiškėjo skundo dalį.

Apibendrinant konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.