Civilinė byla Nr. 2-2047-370/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00320-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos:                                 3.4.3.2.2.1; 3.4.3.4; 3.4.4.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „RJF Baltic“ direktorės R. F. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1321-163/2017, kuria atsisakyta UAB „RJF Baltic“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir įmonei iškelta bankroto byla, pagal pareiškėjos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus pareiškimą atsakovei UAB „RJF Baltic“ dėl  bankroto bylos iškėlimo ir UAB „RJF Baltic“ direktorės R. F. pareiškimą atsakovei UAB „RJF Baltic“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI), Luminor Bank, AB (buvęs AB DNB bankas),

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. UAB „RJF Baltic“ direktorė R. F. teismo prašė atsakovei UAB „RJF Baltic“ iškelti restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad įmonė atitinka visas Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 4 straipsnyje įtvirtintas sąlygas: įmonė įsteigta         2008-06-12, ji niekada nebuvo restruktūrizuojama, nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, yra moki (pradelsti įsipareigojimai tik ne žymiai viršija pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės), tačiau susiduriama su finansiniais sunkumais. Pareiškėjos teigimu, tik restruktūrizavimo bylos iškėlimas sudarytų sąlygas atsiskaityti su kreditoriais ir išvengti bankroto, taip įgyvendinant pagrindinius ĮRĮ tikslus.
2. VSDFV Klaipėdos skyrius teismo prašė UAB „RJF Baltic“ iškelti bankroto bylą nemokumo pagrindu. Nurodė, kad atsakovė nevykdo privalomųjų mokėjimų, jos skola VSDFV biudžetui 2017-08-30 sudarė 51 848,21 Eur. Pagal 2016 m. balansą atsakovė turėjo turto už 327 892 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 326 148 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos 276 413 Eur. 2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovė 2016 m. dirbo nuostolingai, patyrė 92 822 Eur nuostolių. 2017-08-30 duomenimis UAB „RJF Baltic“ vardu registruota viena transporto priemonė ir dvi patalpos, kurios areštuotos VMI, joms įregistruotos hipotekos. VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovės vardu registruota viena transporto priemonė, kito registruotino turto įmonė neturi. Nuo 2017-03-22 per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai nėra įvykdyti. Pati įmonė paskutinį kartą 2017-08-18 yra sumokėjusi 19 736,43 Eur įmokų.
3. VSDFV Klaipėdos skyrius pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad atsakovės skola VSDFV ir VMI viršija 243 000 Eur, turimas turtas realiai yra mažesnis, nei nurodyta balanse. Iš pateiktų metmenų matyti, kad bendrovė ketina tęsti tą pačią veiklą, bet nėra jokių duomenų, kad ši veikla duotų pelną.
4. Luminor Bank, AB prašė netenkinti pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo. Nurodė, kad pateiktuose metmenyse nepagrindžiamos sėkmingos atsakovės mokumo atkūrimo galimybės, todėl restruktūrizavimo bylos iškėlimas dar labiau pažeistų kreditorių interesus. Iš metmenyse pateiktos informacijos nėra aišku, kiek atsakovės vykdomų laikino įdarbinimo sutarčių yra pelningos, nepateikta informacija apie palėpės rekonstrukcijos darbų kainas ir preliminarų palėpės vertės išaugimą, taip pat informacija, kokių konkrečių veiksmų atsakovė imsis, siekdama užtikrinti sklandų naujos programinės įrangos integravimą į įmonės veiklą, kokiomis konkrečiomis priemonėmis atsakovė užtikrins esamų atsakovės klientų išlaikymą padidėjusių atsakovės teikiamų paslaugų kainų kontekste; taip pat nėra galimybės nustatyti, ar atsisakius padalinių Latvijoje ir Bulgarijoje, atsakovė pradės dirbti pelningai. Pateikti metmenys, banko teigimu, neatitinka jų įgyvendinimo realumo kriterijų, juose nenurodytos realios priemonės, kurios padėtų įmonei generuoti pajamas, kiti veiklos finansavimo šaltiniai, todėl tikėtis sėkmingo restruktūrizavimo proceso nėra pagrindo.
5. VMI teismo posėdžio metu prašė nekelti įmonei restruktūrizavimo bylos, nes metmenyse nurodytos priemonės kelia abejonių dėl plano įgyvendinimo. Nurodė, kad skola VMI, kuri susidarė 2016 m., viršija 154 837 Eur.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi atsisakė atsakovei UAB „RJF Baltic“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškėlė bankroto bylą.
7. Teismas nustatė, kad įmonės ilgalaikį turtą pagrinde sudaro administracinės patalpos (duomenys neskelbtini), kurių balansinė vertė 39 227,56 Eur, ir negyvenamosios patalpos – palėpė (duomenys neskelbtini), kurios balansinė vertė 56 186,28 Eur, 6 374 Eur vertės biuro baldai ir įranga, 2 311,89  Eur vertės programinė įranga. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad 36,21 kv. m  palėpės, esančios (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 9 731 Eur, o 85,34 kv. m administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 33 800 Eur.  Atsižvelgiant į tai, ir atsakovei nepagrindus nekilnojamojo turto balansinės vertės, teismas sprendė, kad nekilnojamojo turto bendra vertė yra ne 95 413,84 Eur, kaip nurodyta balanse, o 43 531 Eur, todėl balanse nurodyto ilgalaikio nekilnojamojo turto vertė teismo sumažinta 51 882 Eur suma. 
8. Teismas, skaičiuodamas atsakovės turimo turto realią vertę, įmonės balanse nurodytą  trumpalaikį turtą (per vienerius metus gautinas sumas, kurios 2017 m. sudarė 161 625 Eur) sumažino 15 000 Eur suma, įmonės vadovei pripažinus, kad dalis skolininkų yra bankrutavę, o beviltiškos skolos sudaro ne mažiau kaip 15 000 Eur.
9. Teismas pažymėjo, kad nors įmonės vadovė deklaravo, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 181 162 Eur ir nežymiai viršija pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės, tačiau byloje nustatyta, kad vien VMI, VSDFV, bankui ir antstoliams pradelstų mokėjimų suma sudaro 268 500 Eur, kai realaus turto įmonė turi už 273 704 Eur. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pradelsti mokėjimai beveik lygūs visam įmonės turtui. 
10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad bendrovė tiek 2015, tiek 2016 metus baigė nuostolingai (atitinkamai nuostoliai siekė 58 637 Eur ir 91 141 Eur); 2017-03-31 nuostoliai sudarė 32 030 Eur, o 2017 m. bendrovė planuoja turėti 55 552 Eur nuostolių.
11. Teismo vertinimu, atsakovės atstovės pateikti restruktūrizavimo plano metmenys pagrįsti tik deklaratyviais teiginiais, juose nėra nurodyta konkrečių ir realių ekonominių priemonių, atitinkančių ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti bendrovės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti įmonės mokumą, normalią ūkinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas, todėl pagal tokius metmenis nėra galimybės kelti bendrovei restruktūrizavimo bylą.
12. Teismas pažymėjo, kad nors įmonė ketina toliau vykdyti tą pačią veiklą, tačiau iš pateiktos informacijos nėra aišku, kiek atsakovės vykdomų laikino įdarbinimo paslaugų yra pelningos, juolab kad pagal surinktų įrodymų visetą tikėtina, kad atsakovės vykdomos laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo sutartys yra nuostolingos ir (ar) reikalauja neproporcingai didelių administravimo kaštų. Be to, nors metmenyse nurodoma, kad atsakovė ketina palėpės patalpas rekonstruoti ir taip padidinti jų vertę, į bylą nebuvo pateikti paskaičiavimai, kiek kainuos planuojami darbai ir kiek padidės nekilnojamojo turto vertė.
13. Teismas pažymėjo, kad metmenyse nurodant, jog atsakovė planuoja atsisakyti anksčiau nesėkmingai integruotos programinės įrangos ir ketina įdiegti Telia bei Tele2 informacinių technologijų sprendinius, kurie sumažins įmonės patiriamas sąnaudas  bei įdiegs naują klientų valdymo sistemą, nenurodė, kokių konkrečių veiksmų imsis, siekdama užtikrinti sklandų naujos programinės įrangos įdiegimą, taip pat, kiek kainuos šis įdiegimas ir kokia ekonominė nauda iš to bus pasiekta. Taip pat metmenyse nenurodyta, kokiomis konkrečiomis priemonėmis atsakovė užtikrins esamų klientų išlaikymą, padidinus teikiamų paslaugų kainą, ar šiuo metu sudarytos ir naujai sudaromos paslaugų teikimo sutartys užtikrins įmonės pelningumą.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovės UAB „RJF Baltic“ direktorė R. F. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį, ir tenkinti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atsakovei iškelti restruktūrizavimo bylą, taip pat pažeidė restruktūrizavimo prioriteto principą.
2. Atsakovė atitinka formaliuosius ĮRĮ 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus restruktūrizavimo bylai iškelti: įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, ji nėra nutraukusi veiklos, bankrutuojanti ar bankrutavusi; ji įsteigta daugiau kaip prieš 3 metus, taip pat teismui pateikti ĮRĮ reikalavimus atitinkantys restruktūrizavimo plano metmenys.
3. Restruktūrizavimo bylos iškėlimui nėra keliami konkretūs reikalavimai dėl turto ir įsipareigojimų santykio, todėl esminę reikšmę turi aplinkybė, ar įmonė, kuriai prašoma iškelti restruktūrizavimo bylą, tikėtinai pagrindžia savo mokumo atkūrimo planą ir galimybes.
4. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino atsakovės mokumo atkūrimo galimybes. Bendrovė vien per bylos nagrinėjimo laikotarpį  (nuo 2017-03-31 iki atskirojo skundo pateikimo dienos) sumažino skolų apimtį 58 959,2 Eur suma (nuo 379 271,57 Eur iki 320 312,37 Eur). Per šį laikotarpį taip pat optimizuota įmonės veikla, darbuotojų skaičius administracijoje maksimaliai sumažintas, paliekant dirbti tik efektyvius darbuotojus, kurie (kiekvienas iš jų) įmonei generuoja po 13 000 Eur pajamų per mėnesį. Įmonė taip pat atsisakė nuostolingų sutarčių arba pakeitė jų sąlygas, pakeliant pelningumo koeficientą. Tai kartu pašalina ir pirmosios instancijos teismo abejones dėl klientų išsaugojimo, padidinus paslaugų kainą. Taigi, įmonė jau trumpame periode geba spręsti finansines problemas, o tai leidžia daryti išvadą apie visišką skolų likvidavimą.
5. Teismas nepagrįstai sumažino įmonės turimo turto vertę. Iš kartu su atskiruoju skundu pridedamo 2017-10-13 individualaus vertinimo matyti, kad įmonės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini),  vertė yra 68 000 Eur, o ne 33 800 Eur, kaip konstatavo teismas. Savo ruožtu palėpės patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), vertė jas įsigyjant buvo 56 186,28 Eur. Nekilnojamojo turto rinkoje neįvykus esminių kainų svyravimų, teismas nepagrįstai nurodė, kad jų vertė – 9 721 Eur.
6. Įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, galėtų būti įgyvendintas palėpės patalpų investicinis projektas, nes atsakovė turi potencialų investuotoją, su kuriuo derybos būtų atnaujintos, gavus statybą leidžiantį dokumentą. Planuojamas pelnas – 63 813,72 Eur. Be to, įmonė turi ir kito turto (automobilį, kurio vertė 6 600 Eur, programinę įrangą, kurios reali vertė – 40 000 Eur, kitą įrangą ir prietaisus (5 876,44 Eur), per vienerius metus gautinas sumas – 38 134,21 Eur, atsargas – 10 165,01 Eur, išankstinius apmokėjimus – 27 485,78 Eur, pirkėjų skolas – 52 291,91 Eur, trumpalaikes investicijas – 35,79 Eur, pinigus – 7 871,05 Eur). Taigi, vien iš nekilnojamojo turto įmonė gautų 188 000 Eur įplaukų, o atgavus pirkėjų skolas bei po vienerių metų gautinas sumas, taip pat pridėjus turimas lėšas įmonės sąskaitoje, visus įsipareigojimus kreditoriams padengti įmanoma.
7. Kaip įvykdytinas ir realus laikytinas ir metmenyse nurodytas preliminarus reikalavimų tenkinimo grafikas.
15. Atsiliepime į atskirąjį skundą VSDFV Klaipėdos skyrius teismo prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Įmonės vadovė, teigdama, kad reali administracinių patalpų kaina yra 68 000 Eur, o palėpės – 20 000 Eur, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis ir jų pagrindu sprendė, kad atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto reali vertė yra 43 531 Eur.
2. Pareiškėjai pripažinus, kad dalis debitorių bankrutavę, o beviltiškos skolos sudaro ne mažiau kaip 15 000 Eur, ši suma pagrįstai teismo neįskaičiuota į atsakovės turimo turto vertę.
3. Teismas teisingai nustatė ir apskaičiavo įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį, taip pat pagrįstai įvertino nuostolingą atsakovės veiklos pobūdį. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamas skolų ir turimo turto neigiamas santykis, t. y. pareiškėja pati nurodė, kad vien pradelstos skolos VMI ir VSDFV sudarė 243 000 Eur, kai 2017-03-31 balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 340 586 Eur.
4. 2017-05-19 duomenimis, skola VSDFV sudarė 28 476,43 Eur, o 2017-10-30 duomenimis – 57 709,49 Eur.
5. Apeliantė kartu su skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad palėpės patalpų reali rinkos vertė yra 56 186,28 Eur, programinės įrangos – 40 000 Eur, taip pat, kad 21 714,03 Eur RJF Bulgarija Ltd skola yra realiai atgautina, juolab, kad metmenyse nurodyta apie šios įmonės nuostolingą veiklą, kuri nuo 2017-05-31 sustabdyta.
6. Pateikti nauji įrodymai taip pat nepaneigia teismo konstatuoto atsakovės nemokumo. Net nustačius, kad bendra realaus atsakovės turto vertė yra 312 646,47 Eur, skunde nurodytos 268 500 Eur pradelstos skolos kreditoriams viršija pusę turto vertės.
7. Pažymėtina, kad su atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimu nesutinka didžiausi įmonės kreditoriai – VSDFV, VMI, bankas, o tai patvirtina restruktūrizavimo neperspektyvumą.
8. Teismas pagrįstai metmenis vertino kaip deklaratyvius, o atskirajame skunde nenurodomos jokios naujos priemonės, kurių teismas nebūtų įvertinęs.
9. Metmenyse nurodytos mokumo atkūrimo priemonės neįrodo realių įmonės galimybių atkurti įmonės mokumą bei padengti skolas kreditoriams. Byloje nėra  pateikta įrodymų apie laikinojo įdarbinimo sutarčių pelningumą, o atskirajame skunde pateiktas gautino pelno, įgyvendinus palėpės projektą, paskaičiavimas nepagrįstas jokiais dokumentais. Nepateikti ir jokie kiti duomenys, kurie patvirtintų teiginius apie šio investicinio projekto įgyvendinamumą (nepateikti detalaus plano projektiniai darbai, duomenys apie investuotoją ir vestas derybas).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

17. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1) 2017-10-23 pažymą apie skolų kreditoriams pokytį per restruktūrizavimo bylos iškėlimo procesą; 2) sutarčių su klientais, kurių sąlygos pagerintos, sąrašą; 3) užsakovės UAB „RJF Baltic“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos, kurią parengė UAB „RESTO Group“, nuorašą; 4) palėpės patalpų įsigijimo sutarties nuorašą; 5) pirkėjo įsiskolinimų ataskaitą iš sąskaitų faktūrų registro; 6) išankstinių mokėjimų ataskaitą; 7) įmonės atsargų ataskaitą; 8) per vienerius metus gautinų sumų ataskaitą; 9) išrašus iš banko sąskaitų su lėšų likučiais; 10) transporto priemonės rinkos apžvalgą.
18. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į bankroto ir restruktūrizavimo bylose vyraujantį viešąjį interesą, teismo pareigą ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, taip pat aplinkybę, kad dalyvaujantys byloje asmenys turėjo teisę su pateiktais įrodymais susipažinti ir dėl jų pasisakyti (VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą išsakė savo poziciją naujų įrodymų klausimu), spręstina esant pagrindui priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus, kuriais grindžiami atskirajame skunde nurodyti argumentai, susiję su įmonės mokumu, t. y. naujai pateikti duomenys vertintini kaip atitinkantys įrodymų sąsajumo reikalavimus (CK 180 str.), todėl pridėtini prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 str., 338 str.).

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „RJF Baltic“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
20. CPK 1 straipsnyje numatyta, kad restruktūrizavimo ir bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. ĮRĮ reglamentuojamos procedūros, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 1 str. 2 d., 2 str. 3 d.). Įmonė, turinti finansinių sunkumų – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.).
21. Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalį įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad egzistuoja visos restruktūrizavimo bylos iškėlimo materialaus (ĮRĮ 4 str.) ir procesinio pobūdžio (ĮRĮ 5, 6 str.) sąlygos ir nėra nė vieno pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d.), taip pat, jeigu įmonės finansiniai rodikliai leidžia teigti, kad restruktūrizavimo metmenyse išsikelti tikslai susigrąžinti skolas kreditoriams gali būti realiai įgyvendinti.
22. ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyti atsisakymo kelti restruktūrizavimo bylą pagrindai. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka.
23. Vienas iš pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovės vadovės pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo – įmonės nemokumas, konstatuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p., ĮBĮ 2 str. 8 d.). Tam, kad būtų atsisakoma iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-548-381/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1829-381/2016 ir kt.).
24. Įmonės nemokumą apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.
25. Pažymėtina, kad pagal nuosekliai formuojamą apeliacinio teismo praktiką, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1477-381/2016 ir kt.). Taip pat reikšmingos kitos aplinkybės, tokios kaip įmonės veiklos vykdymo faktas, veiklos pelningumas, turimų debitorių skolos, jų dydis, galimybės išsiieškoti ir kt. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010 ir kt.). Nesant įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės realią turto vertę.
26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovę esant nemokia nustatęs, kad įmonė turi 273 704 Eur vertės turto, kai pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 268 500 Eur, taip pat nuostolingą įmonės veikimą 2015, 2016 metais (nuostoliai siekė 58 637 Eur ir 91 141 Eur) bei planuojamus 2017 metų 55 552 Eur nuostolius.
27. Atskirajame skunde apeliantė kvestionuoja teismo atliktą jos mokumo teisinį įvertinimą. Pažymi, kad teismas nepagrįstai sumažino įmonės turimo ilgalaikio turto vertę. Apeliantės teigimu, įmonės valdomų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 68 000 Eur, o ne 33 800 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o palėpės patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), – 56 186,28 Eur, o ne 9 721 Eur. Šiuos argumentus grindžia kartu su atskiruoju skundu pridėtais naujais įrodymais – UAB „RESTO Group“ 2017-10-13 atlikta rinkos vertės nustatymo ataskaita bei palėpės 2012-10-15 pirkimo–pardavimo sutartimi.
28. Kaip minėta, nustatant įmonės mokumą, reikšmingas ne tik įmonės turimas turtas, bet ir pradelstų įsipareigojimų suma, kuri, pagal ĮBĮ reguliavimą, negali viršyti pusės į balansą įrašyto (realaus) turto vertės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vien VSDFV ir VMI pradelstos skolos viršija 243 000 Eur, taip pat atsakovė yra pradelsusi 24 000 Eur dydžio mokėjimus antstoliams, 1 500 Eur bankui, t. y. iš viso, teismo skaičiavimais, įmonės pradelstų skolų suma sudaro 268 500 Eur. Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo nustatytų pradelstų įsipareigojimų dydžio, tačiau pažymi, kad įmonė nuo 2017-03-31 iki atskirojo skundo pateikimo dienos sumažino turimos skolos kreditoriams dydį nuo 379 271,57 Eur iki 320 312,37 Eur, t. y. 58 959,2 Eur suma, o ši aplinkybė leidžia spręsti apie sėkmingą skolų likvidavimą ilgalaikėje perspektyvoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodomas skolos sumažėjimo faktas nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos pradelstų skolų apimties, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl įmonės finansinės padėties.
29. Iš kartu su atskiruoju skundu pateiktos 2017-10-23 pažymos apie skolų kreditoriams pokytį per restruktūrizavimo bylos iškėlimo procesą, taip pat 2017-10-23 išrašo iš Swedbank, AB sąskaitos matyti, kad įmonės areštuotos (pradelstos) skolos VSDFV, VMI, Registrų centrui sudaro daugiau nei 247 000 Eur. Iš minėtos pažymos taip pat matyti, kad 2017-10-23 nėra fiksuojama: skola tiekėjams, įsipareigojimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio, skolos atskaitingiems asmenims, taip pat, kad sumažėjo skola antstoliams (2017-10-23 nurodyta 17 783,49 Eur skola), tačiau padidėjo ir (ar) atsirado naujų įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai, lentelės duomenimis, laikytini suėjusiais, pvz., „mokėtinas VSDF už 09 mėn.“ – 6 497,8 Eur, mokėtinas PVM iki    2017-10-23 – 9 459,55 Eur. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti apie iš esmės kitokią (mažesnę) pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumą, nei ji nustatyta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje (268 500 Eur).
30. Iš byloje esančių metmenų turinio nustatyta, kad bendrovė, 2017-03-31 balanso duomenimis,  turi 39 227,56 Eur vertės administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (šios patalpos įkeistos bankui) (toliau – administracinės patalpos), ir 56 186,28 Eur vertės negyvenamąsias patalpas-palėpę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – palėpė). Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad administracinių patalpų vidutinė rinkos vertė – 33 800 Eur, o palėpės – 9 731 Eur. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad teismo posėdžio metu apklausus įmonės vadovę, ji nurodė, kad administracinių patalpų vertė yra 68 000 Eur, o palėpės – 20 000 Eur, tačiau šių teiginių nepagrindus jokiais įrodymais, teismas, nustatydamas jų vertę, vadovavosi Nekilnojamojo turto registre nurodytomis nekilnojamojo turto objektų vertėmis.
31. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktą UAB „RESTO Group“ 2017-10-13 atliktą rinkos vertės nustatymo ataskaitą, kurioje nustatyta 68 000 Eur administracinių patalpų rinkos vertė, atkreipia dėmesį į tai, ši ataskaita parengta nuosavybės teisės perleidimo tikslu bei darant prielaidą, kad ji parengta ne dėl to, kad iškilo ginčas dėl turto vertės (t. 4, b. l. 11), o ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje kyla ginčas dėl realios atsakovei priklausančio turto vertės,  leidžia abejoti šios ataskaitos įrodomąja galia. Kita vertus, net ir vadovavimasis šioje ataskaitoje nustatyta administracinių patalpų verte, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl konstatuoto atsakovės nemokumo.
32. Pažymėtina, kad apeliantė, siekdama pagrįsti didesnę, nei teismas nustatė, palėpės vertę, į bylą pateikė pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2012-10-12, tačiau ji negali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis apeliantės įrodinėtiną palėpės vertę, juolab, kad pirkimo–pardavimo kaina yra derybų objektas, o sutartyje nurodyta nekilnojamojo turto objekto pirkimo–pardavimo kaina taip pat nepagrindžia (neatitinka) ir apeliantės teismo posėdyje įrodinėtos 20 000 Eur palėpės vertės.
33. Atsižvelgiant į šios nutarties 31–32 punktus, laikytina, kad balanse (ir metmenyse) nurodyto ilgalaikio nekilnojamojo turto (administracinių patalpų ir palėpės) vertė (95 414 Eur) galėtų būti mažintina ne teismo nurodytu 51 882 Eur dydžiu, bet 17 683 Eur ir, tokiu atveju sudarytų 77 731 Eur (95 414 Eur (balansinė vertė) – 68 000 Eur (administracinių patalpų vertė pagal nekilnojamojo turto ataskaitą) – 9 731 Eur (nustatyta palėpės vertė)).
34. Atskirajame skunde nurodoma, kad įmonė be minėto ginčytinos vertės nekilnojamojo turto, turi ir kito turto, t. y. automobilį, kurio rinkos vertė 6 600 Eur, programinę įrangą (balansinė vertė 2 311,91 Eur, reali rinkos vertė – 40 000 Eur), 5 876,44 Eur kitos įrangos ir prietaisų, taip pat per vienerius metus gautinos sumos (iš susijusios įmonės Bulgarijoje bei akcininkės) sudaro 38 134,21 Eur, turima atsargų už 10 165,01 Eur, išankstiniai apmokėjimai – 27 485,78 Eur, pirkėjų skolos – 52 291,91 Eur, trumpalaikės investicijos – 35,79 Eur, turimi pinigai įmonės sąskaitoje – 7 871,05 Eur, tačiau nenurodoma, kaip šis turtas keičia (gali keisti) pirmosios instancijos teismo nustatyto įmonės turimo turto ir įsipareigojimų neigiamą santykį, nepateikiami argumentai, kokias skaičiavimo ir (ar) turto vertinimo klaidas skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus pirmosios instancijos teismo atliktą įmonės turimo turto vertės apskaičiavimą, nustatyta, kad teismas įmonės turimo turto vertę (273 704 Eur) apskaičiavo iš 2017-03-31 balanse nurodytos viso įmonės turimo turto vertės (340 586 Eur ) atėmus neįrodytą nekilnojamojo turto objektų vertę (51 882 Eur), taip pat 15 000 Eur debitorių skolą, kurią, kaip beviltišką, teismo posėdyje nurodė pati apeliantė, t. y. pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas atsakovės turimą turto vertę, neišbraukė kito į balansą ir metmenis įrašyto turto vertės. Vadovaujantis tokiu skaičiavimu ir apeliacinės instancijos teismui nustačius galimą 77 731 Eur ilgalaikio nekilnojamojo turto vertę, įmonės turimas turtas sudarytų 307 903 Eur. Taigi, net ir šiuo atveju nustatyti įmonės pradelsti įsipareigojimai  yra artimi įmonės turimam turtui, t. y. atitinka ĮBĮ įtvirtintą nemokumo sampratą.
35. Apeliacinės instancijos teismui sulyginus atskirajame skunde nurodytas įmonės turimo turto vertes su metmenyse detalizuotu 2017-03-31 balansu, matyti, kad tam tikrą turtą apeliantė siekia įvertinti didesne verte, pvz., automobilio Toyota rav4 metmenyse nurodyta 0,29 Eur vertė, kai atskirajame skunde – 6 600 Eur; atsargų vertė padidinta nuo 9 962,26 Eur iki 10 165,01 Eur ir pan. Tačiau šios sumos, atsižvelgiant į nustatytą įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykį, nėra reikšmingos, t. y. nedaro įtakos sprendžiant dėl įmonės nemokumo ĮBĮ prasme. Be to, nors atskirajame skunde nurodoma, kad reali programinės įrangos vertė siekia 40 000 Eur, šie argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini (CPK 178 str.).
36. Atkreiptinas dėmesys, kad dar pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo pati įmonės vadovė nurodė, kad 2017-03-31 įmonė turėjo turto už 340 586 Eur, o pradelstų įsipareigojimų turėjo už 181 162,37 Eur, t. y. jau pareiškimo pateikimo dieną įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (t. 1, b. l. 5).
37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino atsakovės finansinę padėtį, konstatuodamas jos nemokumą ir šiuo pagrindu atsisakydamas įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą bei, atitinkamai, spręsdamas dėl pareiškimo iškelti bankroto bylą pagrįstumo. Nors apeliantė skunde pabrėžia pažeistą restruktūrizavimo prioriteto principą, su tuo sutikti negalima. Nagrinėjamu atveju, esant pareikštam prašymui dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustatytam įmonės nemokumui teismas pagrįstai vadovavosi ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostata, kuri draudžia nemokiai įmonei kelti restruktūrizavimo bylą.
38. ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas preliminarus informacijos, turinčios atsispindėti metmenyse sąrašas, t. y. esamos įmonės būklės trumpas apibūdinimas, priežastys, lėmusios įmonės finansinius sunkumus, savanoriški įmonės įsipareigojimai kreditoriams mokėti palūkanas, administravimo išlaidų sąmata, kreditorių sąrašas su įsipareigojimų įvykdymo terminais, informacija apie bylas, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat preliminarus verslo planas, kuriame turi būti numatytos ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos konkrečios, realiai įvykdomos ir pagrindžiančios šio proceso tikslų įgyvendinimą, priemonės. Pažymėtina, kad nors metmenims negali būti keliami tokie pat reikalavimai kaip restruktūrizavimo planui, tačiau iš juose pateiktos informacijos jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje turėtų būti galima daryti pagrįstą prielaidą, jog įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-578/2013; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-955-330/2015).
39. Taigi, sprendžiant dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo reikia įsitikinti, ar restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos priemonės gali atkurti normalią įmonės veiklą. Jei iš metmenų yra akivaizdu, kad pagal siūlomas priemones tokia veikla negali būti atkurta, tai yra pagrindas atsisakyti iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas atsisakymą iškelti apeliantės vadovaujamai įmonei restruktūrizavimo bylą grindė ir šia aplinkybe, t. y. teismas konstatavo, kad restruktūrizavimo plano metmenys, konkrečiai – preliminarus verslo planas – neatitiko įgyvendinimo realumo kriterijų, o tai neleidžia spręsti apie galimybę sėkmingai įgyvendinti restruktūrizavimo tikslus.
40. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs metmenų turinį, inter alia atskirojo skundo argumentus, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Teismo vertinimu, metmenų turinys patvirtina pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą dėl jų abstraktumo, nepateiktų bent preliminarių skaičiavimų, susijusių tiek su palėpės rekonstravimo darbais, tiek su naujų informacinių technologijų sprendimų diegimu. Nors atskirajame skunde nurodoma, kad 2017 m. spalio mėn. bus baigta detaliajam planui atlikti reikalinga apklausa, pradėti detalaus plano projektiniai darbai, tačiau iki bylos nagrinėjimo (2017-11-30) nepateikti jokie papildomi duomenys apie minėtų veiksmų atlikimą (CPK 178 str.), o atskirajame skunde toliau abstrakčiai nurodomi tolesni rekonstravimo darbai, papildomo investuotojo, suteiksiančio 150 000 Eur paskolą su 20 proc. dydžio palūkanomis, paieška, nepateikiant jokių preliminarių susitarimų su potencialiu investuotoju, veiksmų, kurių imtasi siekiant gauti statybos leidimą ir (ar) kitų duomenų, leidžiančių spręsti apie nurodytų argumentų realumą ir pagrįstumą. Be to, nors skunde apeliantė nurodo, kad įgyvendinus palėpės rekonstrukcijos darbus planuojama gauti 63 813,72 Eur pelno, tačiau iš pateikto skaičiavimo nėra aišku, kokiu būdu apskaičiuota bendra 300 000 Eur vertė, iš kurios atėmus sąnaudas (paskolą su palūkanomis, kurių gavimo tikimybė, kaip minėta, taip pat neįrodyta), planuojamas minėto dydžio pelnas.
41. Skunde nurodomas argumentas, kad administracines patalpas ketinama parduoti per ateinančius metus, prieštarauja metmenyse nurodytam teiginiui, kad bendrovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo klausimas bus sprendžiamas restruktūrizavimo proceso eigoje, atsižvelgiant į bendrovės veiklos pelningumo rodiklius. Pažymėtina, kad liko nepaneigti ir kiti pirmosios instancijos teismo nustatyti verslo plano trūkumai, susiję su duomenų apie vykdomų paslaugų pelningumą, preliminarius naujos programinės įrangos įdiegimo kaštus bei iš to gautiną ekonominę naudą nepakankamumu. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nėra numatyta visuma konkrečių ir realių ekonominių priemonių, atitinkančių ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti įmonės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti atsakovės mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas.
42. Be to, pažymėtina, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje yra reikšminga ir kreditorių nuomonė, nes pagal ją galima spręsti apie įmonės restruktūrizavimo perspektyvas. Įmonės restruktūrizavimas grindžiamas idėja, kad tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir restruktūrizavimo proceso metu būtų visų suinteresuotų asmenų – įmonės dalyvių ir kreditorių – sutarimas dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamus tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011). Kreditorių daugumos pritarimo reikšmė, sprendžiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-970/2011, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-821/2012; kt.), akcentuojant ĮRĮ 14 straipsnyje ir 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą reglamentavimą, jog be didžiųjų kreditorių pritarimo restruktūrizavimo proceso pradėjimas būtų tik formalus ir neperspektyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548-330/2015).
43. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad įmonės restruktūrizavimui nepritaria VSDFV Klaipėdos skyrius, VMI ir bankas, o metmenyse nurodytas įmonės kreditorių sąrašas patvirtina, kad iš 88 įmonės kreditorių, kurių reikalavimų suma sudaro 379 271,57 Eur, bendra skola VSDFV, VMI ir bankui apytiksliai sudaro 237 655,97 Eur, t. y. apie 62,66 proc. Tai leidžia pagrįstai abejoti įmonės perspektyvomis sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus.
44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatas ir pagrįstai UAB „RJF Baltic“ atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą nustatęs ne tik metmenų neatitikimus ĮRĮ keliamiems reikalavimams, bet ir įmonės nemokumą, sudarantį pagrindą iškelti bankroto bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., ĮBĮ 2 str. 8 d., 185 str.). Apeliantės teismui pateikti nauji įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo  nutarties, priimtos ištyrus ir įvertinus byloje esančius duomenis, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                      Danguolė Martinavičienė