REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Vidmantui Stonkui,

atsakovės atstovui Rolandui Mockui,

        viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė arba Finansų ministerija), 130 000 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėja dėl jai priklausančio automobilio Opel Vectra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ buvo sudariusi įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Paaiškina, kad 2018 m. birželio 11 d. Plungės rajone įvyko eismo įvykis, kurio metu Bendrovės darbuotojui J. D. vairuojant Bendrovei priklausantį Automobilį žuvo vaikas B. Ž. ir buvo sužaloti A. B. bei R. B.. Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi iš Bendrovės, kaip civilinio atsakovo, buvo priteista nukentėjusiesiems E. Ž. ir D. Ž. kiekvienam po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o A. B. ir R. B. – po 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad teismo procesas byloje yra baigtas galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2023 m. birželio 21 d. nutartimi, kuria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai nepakeisti. Priteistą 130 000 Eur neturtinę žalą pareiškėja yra sumokėjusi, tačiau taip pat patyrė ir atstovavimo teismo procese bei vykdymo išlaidas. Sumokėdama priteistą neturtinę žalą Bendrovė teigia pati patyrusi 130 000 Eur dydžio turtinę žalą, kurią, jos nuomone, privalo atlyginti valstybė, kadangi valstybė neatliko pareigos perkelti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktus į nacionaline teisę.

Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Privalomojo draudimo įstatymas arba Įstatymas)                        11 straipsnio 3 punktą dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma autoįvykio metu buvo ribojama iki 5 000 Eur (Įstatymo redakcija, galiojusi eismo įvykio metu, t. y. 2018 m. birželio 11 d.). Tačiau teismų sprendimais nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvoje 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB) nustatyta ir garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos) atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje Direktyvoje nustatyta suma. Pareiškėja skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. eA-3411-556/2021, kurioje nurodoma, kad jei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, pareiškėjas turėtų teisę į kur kas didesnės neturtinės žalos atlyginimą nei numatyta nacionaliniame įstatyme, o tai leido konstatuoti tiesioginį priežastinį ryšį tarp nevisiško Direktyvos 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos žalos.

Pareiškėja nurodo, kad 2023 m. birželio 23 d. dėl žalos atlyginimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Finansų ministeriją, tačiau atsakovė 2023 m. liepos 24 d. raštu                        Nr. 6K-23/5098 „Dėl žalos atlyginimo“ atsisakė tenkinti Bendrovės prašymą dėl žalos atlyginimo, nurodydama, jog pareiškėja apie savo pažeistas teises dėl jos atžvilgiu nukreipiamo reikalavimo atlyginti visą neturtinę žalą sužinojo iki 2019 m. spalio 3 d., o reikalavimą dėl žalos atlyginimo pateikė tik 2023 m. birželio 23 d., t. y. praleidusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą ieškiniui dėl žalos pareikšti. Finansų ministerija konstatavo, kad dėl šių priežasčių neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo iš Lietuvos Respublikos valstybės atlyginti jai 130 000 Eur žalą. Pareiškėja akcentuoja, kad Finansų ministerija neginčija paties prašymo atlyginti žalą pagrįstumo, tačiau nurodo, jog ieškinio senaties taikymas yra ne Finansų ministerijos, o teismo prerogatyva. Be to, pažymi, kad Bendrovė neapskundė Finansų ministerijos 2023 m. liepos 24 d. sprendimo.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia šiame ginče sietina su Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi, kuria civiline atsakove pripažinta būtent Bendrovė ir iš jos priteistas žalos atlyginimas, kadangi iki minėtos nutarties priėmimo jai nebuvo galutinai žinoma, ar ji bus pripažinta civiline atsakove ir ar iš jos bus priteistas žalos atlyginimas, kadangi, jeigu apeliacinės ar kasacinės instancijos teismai  būtų nusprendę, jog civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje turi būti išieškoti iš nuteistojo J. D. ar AB „Lietuvos draudimas“, Bendrovė neturėtų reikalavimo teisės. Pažymi, kad LAT praktikoje išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), todėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia šiame ginče sietina su Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi.

Pažymi, kad Lietuvos Respublika, būdama ES valstybė narė, prisiėmusi pareigas pagal sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, privalo laikytis ne tik pirminės, bet ir antrinės ES teisės nuostatų. Kai valstybė narė pažeidžia ES teisę, t. y. nesilaiko sutarties, reglamento, neįgyvendina direktyvos, pavėluotai ar netinkamai ją įgyvendina, kitaip pažeidžia ES teisę, kyla valstybės narės atsakomybė asmeniui atlyginti dėl tokio ES teisės pažeidimo patirtą žalą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybė narė, pažeidusi ES teisę ir taip padariusi žalos asmeniui, turi pareigą atlyginti šią žalą vadovaudamasi nacionalinės teisės normomis. Taigi, jeigu Lietuvos Respublika būtų tinkamai įgyvendinusi ES direktyvą dėl patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydžių, žalą būtų atlyginusi draudimo bendrovė, o šiuo atveju žalą nukentėjusiesiems asmenims atlygino pareiškėja, pati patirdama žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė tenkinti skundą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Finansų ministerijos, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja prašo iš Lietuvos valstybės priteisti jos patirtą 130 000 Eur žalą, kilusią dėl Bendrovės darbuotojo J. D. 2018 m. birželio 11 d. sukelto eismo įvykio, kurio metu jis, vairuodamas Automobilį, elgdamasis neatsargiai, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, esant tamsiam paros metui, atsiradus kliūčiai – stirnai, nesulėtino greičio ir nesustojo, kirto ištisinę horizontalaus ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių eismo juostas, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su ja važiuojančiu A. B. vairuojamu automobiliu „VW Passat“. Eismo įvykio metu žuvo automobilio „VW Passat“ mažametis keleivis B. Ž., automobiliu važiavusiems A. B. ir R. B. buvo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai. Šiais savo veiksmais J. D. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 9, 117, 127 punktų reikalavimus, kas lėmė šio eismo įvykio kilimą, o J. D. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį. Paaiškina, kad iš civilinės atsakovės, t. y. Bendrovės, civiliniams ieškovams (nukentėjusiems asmenims E. Ž. ir D. Ž. – po 50 000 Eur, A. B. ir R. B. – po 15 000 Eur)  Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-404/2022, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-360/2022 ir LAT 2023 m. birželio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023 bendrai priteista 130 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi, tai įrodo, kad Bendrovės patirta žala atsirado dėl pačios Bendrovės darbuotojo J. D. neteisėtų veiksmų, t. y. darbo metu padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, o tai reiškia, jog Lietuvos valstybės institucija ar pareigūnas jokiais veiksmais neturėjo įtakos pareiškėjos žalos atsiradimui.

Teigia, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai reiškia, jog Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-404/2022, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-360/2022 ir LAT 2023 m. birželio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje                      Nr. 2K-183-628/2023 civiline atsakove pripažinus pareiškėją, nėra pagrindo konstatuoti, kad patirtą žalą lėmė Lietuvos valstybės veiksmai. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad Bendrovė nepagrįstai reikalauja atlyginti žalą, kurią patyrė jos samdomam darbuotojui padarius eismo įvykį, iš Lietuvos valstybės, t. y. nurodyta žala yra visiškai nesusijusi su tuo, kad Lietuvos valstybė neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su ES direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę, ir kuri kilo dėl Bendrovės darbuotojo J. D. neteisėtų veiksmų. 

Pažymi, kad įsigaliojusiuose trijų instancijų teismų sprendimuose yra konstatuota, jog Bendrovės patirta žala atsirado dėl jos darbuotojo J. D. neteisėtų veiksmų, t. y. darbo metu padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo. Be to, pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas, o nagrinėjamu atveju didesnio pavojaus šaltinio valdytoja yra pareiškėja. Atsakovė remiasi LAT nutartimis civilinėse bylose           Nr. 3K-3-298/2007, 3K-3-210/2007, kuriose nurodyta, kad jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą darbdaviui kyla deliktinė civilinė atsakomybė ne tik kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, bet ir kaip samdančiam darbuotojus asmeniui už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės. Be to, remiantis LAT praktika, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, o ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku, t. y. darbdaviu. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Atsakovės manymu, pareiškėja neįrodė, kad jos patirta žala, kilusi dėl darbuotojo J. D. neteisėtų veiksmų, turi priežastinį ryšį su reikalavimu atlyginti žalą iš Lietuvos Respublikos dėl netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublika tik 2017 m. lapkričio 16 d. pakeitė Privalomojo draudimo įstatymą ir papildė jo 11 straipsnio 1 dalį 4 punktu, nustatančiu, jog nuo 2018 m. lapkričio 1 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui.

Atkreipia dėmesį, kad Plungės apylinkės teismas 2022 m. vasario 24 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-404/2022 nurodė, jog iki bylos nagrinėjimo pradžios buvo gautas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimas, kuriame teigiama, kad vadovaujantis Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje civilinės atsakomybės draudiko (šiuo atveju – AB „Lietuvos draudimas“) maksimali sutartinės atsakomybės dėl neturtinės žalos riba yra 5 000 Eur dėl vieno įvykio, nepriklausomai, kiek yra nukentėjusiųjų asmenų, todėl nėra teisinio pagrindo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu tenkinti civilinių ieškovų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, viršijančius 5 000 Eur sumą. Atsakovės nuomone, pareiškėja, būdama civiline atsakove baudžiamojoje byloje, apie savo teisių pažeidimus ir patirtą žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y., kai buvo gautas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimas, kuriame buvo atsisakyta tenkinti nukentėjusiųjų prašymus dėl neturtinės žalos sumokėjimo, juo labiau, kad teismų sprendimuose konstatuota, jog pareiškėja siekė, kad visą žalą atlygintų draudimo bendrovė, teigdama, jog žalos ribų nustatymas yra neteisėtas. Todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina, kai pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu, t. y. iki 2019 m. spalio 3 d., kai įvyko pirmas teismo posėdis baudžiamojoje byloje. Pareiškėja pati pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, siekdama visos žalos atlyginimo reikalavimą nukreipti draudimo bendrovei, kai baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami civiliniai ieškiniai. Be to, pareiškėjai visų instancijų teismuose atstovavo advokatas, kuris, būdamas profesionalus teisininkas, turėjo informuoti savo klientą apie tai, kad draudimo bendrovė atlygino neturtinę žalą nukentėjusiesiems pagal tuo metu galiojusias Privalomojo draudimo įstatymo nuostatas. Kadangi Bendrovė apie savo pažeistas teises sužinojo iki 2019 m. spalio 3 d., o prašymą dėl žalos atlyginimo teismui pateikė tik 2023 m. gruodžio 6 d. (arba 2023 m. birželio 23 d., jei prašymo (reikalavimo) dėl žalos atlyginimo pateikimo diena būtų laikoma rašto Finansų ministerijai pateikimo diena), t. y. pareiškėja laikytina praleidusia CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą ieškiniui dėl žalos pareikšti, todėl atsakovė neturi pagrindo tenkinti jos prašymo iš Lietuvos Respublikos valstybės atlyginti žalą.

Atsakovė remiasi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A-3669-756/2020,                                 Nr. eA-3411-556/2021, nurodydama, kad LVAT remiasi atsakomybės in solidum doktrina, pagal kurią teismai pripažįsta tą pačią žalą padariusių asmenų atsakomybę in solidum ir laiko teisinga, kad asmuo, kuriam padaryta žala, pirma, neturi nustatyti, kokia dalis žalos tenka kiekvienam iš ją padariusių asmenų, ir, antra, neturi prisiimti rizikos, jeigu vienas iš šių asmenų, iš kurio jis reikalauja atlyginti žalą, taps nemokus. Atsakovės teigimu, pareiškėja ir atsakovė galėtų būti laikomos solidariaisiais skolininkais, kurie abu kartu turi pareigą solidariai atlyginti per eismo įvykį nukentėjusių asmenų patirtą žalą. Pareiga solidariai su eismo įvykio kaltininku, šiuo atveju, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju – Bendrove, atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą neturtinę žalą pasibaigia, kai viena iš šalių atlygina padarytą žalą. Kadangi pareiškėja pateikė įrodymus apie mokėjimus nukentėjusiems asmenims ir antstolei I. G., todėl Finansų ministerijos, kaip solidariojo skolininko, pareiga atlyginti žalą baigėsi.

Pažymi, kad Bendrovė 2023 m. birželio 23 d. su prašymu Nr. 121-4-45 „Dėl žalos atlyginimo“ kreipėsi į atsakovę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydama Lietuvos valstybės atlyginti 130 000 Eur žalą. Finansų ministerija savo atsakymą pateikė 2023 m. liepos 24 d. raštu                                 Nr. 6K-23/5098 „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir Raštas). Šiuo atveju minėto prašymo ir skundo teismui turinys bei keliami reikalavimai yra identiški, tačiau Bendrovė skunde neprašė teismo atnaujinti skundo padavimo teismui termino, o tik pripažino, kad neskundė Finansų ministerijos Rašto. Tačiau teisinis reguliavimas suponuoja, kad administracinio akto apskundimo termino pasibaigimas, nesant pagrindo jį atnaujinti, lemia atsisakymą priimti skundą arba administracinės bylos nutraukimą. Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija mano, kad Bendrovei laiku neapskundus Rašto teismas turėtų nutraukti šią administracinę bylą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Bendrovės reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansų ministerijos, atlyginti 130 000 Eur turtinę žalą, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu).

Rašytiniais bylos duomenimis ir proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad 2018 m. birželio 11 d. Plungės rajone įvyko eismo įvykis, kurio metu Bendrovės darbuotojui J. D. vairuojant Bendrovei priklausantį Automobilį žuvo mažametis B. Ž. ir buvo sužaloti du asmenys – A. B. bei R. B.. Pareiškėja dėl jai priklausančio Automobilio su AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudariusi įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje                    Nr. 1-7-404/2022 pripažinus Bendrovės darbuotoją J. D. kaltu dėl eismo įvykio, iš Bendrovės nukentėjusiesiems (civiliniams ieškovams) iš viso priteista 130 000 Eur neturtinės žalos.

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje                        Nr. 1A-169-360/2022 Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalis dėl Bendrovei priteisto atlyginti žalos dydžio palikta nepakeista. Nutartyje pasisakyta, jog pagal eismo įvykio metu galiojusį teisinį reguliavimą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims, sudarytoms iki 2018 m. lapkričio 1 d., taikomos Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Byloje nustatyta, kad draudikė – AB „Lietuvos draudimas“ bendrai nukentėjusiesiems sumokėjo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, todėl pagrindo reikalauti iš draudimo bendrovės didesnės nei 5 000 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti nėra.

LAT 2023 m. birželio 21 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023, kuria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai nepakeisti.

Į bylą pateikti bankiniai pavedimai patvirtina, kad Bendrovė nukentėjusiesiems ir antstolei I. G. išmokėjo bendrai 130 000 Eur.

Bendrovė 2023 m. birželio 23 d. su prašymu Nr. 121-4-45 „Dėl žalos atlyginimo“ kreipėsi į Finansų ministeriją ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydama Lietuvos valstybės atlyginti 130 000 Eur žalą, kurią ji patyrė sumokėdama nukentėjusiesiems, kadangi valstybė neatliko pareigos perkelti ES teisės aktus į nacionaline teisę, t. y. pagal Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio  3 punktą dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma autoįvykio metu buvo ribojama iki 5 000 Eur, tačiau nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvoje 2009/103/EB nustatyta ir garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje Direktyvoje nustatyta suma.

Finansų ministerija 2023 m. liepos 24 d. raštu Nr. 6K-23/5098 „Dėl žalos atlyginimo“ atsakė, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises dėl jos atžvilgiu nukreipiamo reikalavimo atlyginti visą neturtinę žalą sužinojo dar iki 2019 m. spalio 3 d., o prašymą dėl žalos atlyginimo pateikė tik 2023 m. birželio 23 d., t. y. praleidusi CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą ieškiniui dėl žalos pareikšti, todėl neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo iš Lietuvos Respublikos valstybės atlyginti jai 130 000 Eur patirtą žalą. Atkreipė dėmesį, kad Plungės apylinkės teismas 2022 m. vasario 24 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-404/2022 nurodė, jog iki bylos nagrinėjimo pradžios buvo gautas AB „Lietuvos draudimo“ atsiliepimas, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi civilinės atsakomybės draudiko (šiuo atveju – AB „Lietuvos draudimas“) maksimali sutartinės atsakomybės dėl neturtinės žalos riba yra 5 000 Eur dėl vieno įvykio, nepriklausomai, kiek yra nukentėjusiųjų asmenų. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu tenkinti civilinių ieškovų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, viršijančius 5 000 Eur sumą. Finansų ministerijos nuomone, pareiškėja apie savo teisių pažeidimus ir patirtą žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. kai buvo gautas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimas, kuriame ji atsisakė tenkinti nukentėjusiųjų prašymus dėl neturtinės žalos sumokėjimo. Pareiškėjos pateiktuose teismų sprendimuose, priimtuose nagrinėjant baudžiamąją bylą, nurodytos aplinkybės, jog pareiškėja siekė, kad visą žalą turi atlyginti draudimo bendrovė, teigdama, kad žalos ribų nustatymas yra neteisėtas. Todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina, kai pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu, t. y. iki 2019 m. spalio 3 d., kai įvyko pirmasis teismo posėdis baudžiamojoje byloje. 

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Finansų ministerijos 2023 m. liepos 24 d. raštas Nr. 6K-23/5098 „Dėl žalos atlyginimo“ būtų apskųstas ar panaikintas.

Bendrovė 2023 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansų ministerijos, 130 000 Eur turtinę žalą, kadangi ji apmokėjo neturtinę žalą, nors, jei Lietuvos valstybė būtų tinkamai veikusi, neturtinę žalą būtų padengęs draudikas.

Dėl ieškinio senaties

Plungės apylinkės teismui 2022 m. vasario 24 d. priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-404/2022 Bendrovės darbuotojas J. D. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, o iš Bendrovės, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojos, civiliniams ieškovams iš viso priteista 130 000 Eur neturtinės žalos, civilinių ieškovų ieškinius tenkinant iš dalies. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-360/2022 apeliacinius skundus atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Pareiškėja ieškinio senaties termino eigą sieja būtent su Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi, kadangi iki tol, jos teigimu, Bendrovei nebuvo iki galo žinoma, ar ji bus pripažinta civiline atsakove ir iš jos bus priteistas žalos atlyginimas.

Atsakovė, priešingai, nurodo, kad pareiškėja galimai praleido senaties terminą, kadangi dar iki pirmojo teismo posėdžio baudžiamojoje byloje buvo gautas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimas, kuriame atsisakyta tenkinti nukentėjusiųjų prašymus dėl neturtinės žalos sumokėjimo. Todėl atsakovė ieškinio senaties termino pradžia laiko momentą, kai pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu, t. y. dar iki 2019 m. spalio 3 d., kai įvyko pirmas teismo posėdis baudžiamojoje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK               1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje                            Nr. 3K-3-112/2010; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su tuo momentu, kai pareiškėja galėjo suvokti savo teisės pažeidimą, t. y. kai apeliacinės instancijos teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė apeliacinius skundus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo iš Bendrovės priteista neturtinė žala. Pažymėtina, kad argumentai, jog pareiškėja dar iki pirmojo teismo posėdžio galėjo suvokti savo galimą teisių pažeidimą, yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi civilinių ieškovų ieškiniai buvo pareikšti didesnėms sumoms nei buvo priteista teismo nuosprendžiu, todėl pareiškėja negalėjo numanyti, kokio dydžio neturtinė žala ir iš ko bus priteista. Taigi, teisė į ieškinį valstybei skunde nurodytais pagrindais pareiškėjai kilo nuo to momento, kai ji įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažinta civiline atsakove, iš kurios priteistas konkretus žalos atlyginimas, o kadangi Bendrovė į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi 2023 m. gruodžio 5 d., tai suponuoja, kad pareiškėja nepraleido ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

Dėl civilinės atsakomybės ir žalos priteisimo

Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugsėjo         14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

Byloje spręstinas klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš Lietuvos valstybės neveikimo. Pareiškėjos teigimu, nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyva 2009/103/EB nustatyta ir garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje Direktyvoje nustatyta suma, kadangi eismo įvykio metu Lietuvos Respublika neužtikrino įstatymų pakeitimų, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos direktyvų, todėl nukentėjusiesiems buvo apribota teisė į neturtinės žalos atlyginimą, gaunant draudimo išmoką.

Pagal ESTT praktiką tuo atveju, kai direktyvoje nurodyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ESTT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo (2003 m. liepos 24 d. nutarties byloje Messejana Viegas, C-166/02, Rink. p. I-7871, 24 punktas; 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, Rink. p. I-5357, 39 punktas).

Teismas sutinka su pareiškėjos pozicija, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus, tiksliau, neveikė taip, kaip turėjo veikti. Paminėtina, kad Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatyta, kad nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad 3 straipsnyje nurodytos privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip: a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 Eur kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus; b) žalos turtui atveju – 1 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus (1 dalis). Jei būtina, valstybės narės gali nustatyti pereinamąjį laikotarpį, ne ilgesnį kaip iki 2012 m. birželio 11 d., per kurį jos mažiausias atlyginamas sumas turi pritaikyti prie pirmoje pastraipoje nurodytų sumų (2 dalis).

Eismo įvykio metu (2018 m. birželio 11 d.) galiojo Privalomojo draudimo įstatymo                   11 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija, kuri nustatė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021 jau yra konstatavęs neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus neužtikrinus Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo nacionaliniuose teisės aktuose. LVAT pažymėjo, kad Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma expressis verbis (aiškiais žodžiais) apriboja eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydį maksimalia 5 000 Eur suma, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, kuris akivaizdžiai neatitinka Direktyvos 2009/103/EB         9 straipsnio nuostatų tikslo ir yra nesuderinamas su tame straipsnyje nustatytomis pareigomis, taigi, sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.

Pažymėtina, kad, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-105/12), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“         2 dalis). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalis). Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimą byloje Sabine von Colson ir E. K. prieš L. N.-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 punktą, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 punktą). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties                         4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 punktą). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 punktą).

Taigi šiuo atveju teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatytų nuostatų, todėl Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 2009/103/EB                    9 straipsnį, o tai reiškia, kad konstatuojami neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai. Pažymėtina, kad teismas dėl Lietuvos valstybės solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės, kai byloje konstatuojamas faktas, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime neįgyvendintos ES teisės nuostatos, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika administracinėse bylose Nr. A-3669-756/2020 ir Nr. eA-3411-556/2021. Minėtose nutartyse pasisakyta, kad analogiškoje situacijoje yra tiek neteisėti valstybės veiksmai, tiek priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir pareiškėjo prašomos atlyginti žalos.

Nagrinėjant klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos Nr. 2009/103/EB perkėlimo ir Bendrovės patirtos žalos, teismo vertinimu, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama dėl draudimo įmonės išmokėtos sumos pagal Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnį. Nors cituojamoje LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021 buvo nagrinėjamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, tačiau šiuo atveju pastebėtina, kad jei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, nukentėjusieji būtų turėję teisę į kur kas didesnės neturtinės žalos atlyginimą nei numatyta Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies                   3 punkte, tačiau, kadangi minėta direktyvos nuostata nebuvo tinkamai perkelta ir įgyvendinta nacionalinės teisės normomis, nagrinėjamu atveju buvo kompensuota tik dalis galbūt gautinos sumos, o likusią neturtinės žalos dalį turėjo padengti Bendrovė. Akcentuotina, kad tuo atveju, jei Lietuva būtų laiku ir tinkamai įgyvendinusi Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamą perkėlimą, Bendrovė apskritai nebūtų įtraukta civiline atsakove ir jai nebūtų kilusi pareiga atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiems asmenims. Todėl, teismo vertinimu, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens prašomos atlyginti žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Bylos duomenimis, kadangi draudikė AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiesiems išmokėjo iš viso 5 000 Eur neturtinę žalą, sumokėjus visą jai įstatymo numatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti, draudiko prievolė šioje dalyje pasibaigė. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad Bendrovė nukentėjusiesiems ir antstolei I. G. išmokėjo teismų bendrai priteistą 130 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatavus, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyva 2009/103/EB garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma, laikytina, jog pareiškėja, dėl valstybės neveikimo apmokėdama neturtinę žalą, patyrė turtinę žalą, kurią valstybė turi atlyginti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 5 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priteisti 3 800 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas, kurias grindžia PVM sąskaita faktūra ir AB Luminor Bank mokėjimo nurodymu.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Teisinių paslaugų teikimo metu (skundas teismui pateiktas 2023 m. gruodžio 5 d.) užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 2 000,10 Eur (2023 m. II ketvirtis). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas, taigi pareiškėja turi teisę prašyti iki 5 000,25 Eur. Pareiškėja prašo už skundo parengimą teismui priteisti 3 200 Eur, tačiau pažymėtina, kad pateiktas skundas yra praktiškai identiškas pareiškėjos 2023 m. birželio 23 d. kreipimuisi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Finansų ministeriją dėl žalos atlyginimo. Todėl, įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjos už skundą prašoma priteisti suma mažintina iki 1 500 Eur.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 400 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir 200 Eur už atstovavimą teismo posėdyje. Šioje byloje teismo posėdis vyko 2024 m. lapkričio 20 d., jo trukmė – 0 val. 37 min.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad pasirengimas teismo posėdžiui vertinamas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje                         Nr. eA-2463-662/2019).

Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą taikomas 0,1. Šiuo atveju vertinant išlaidas dėl pasirengimo ir atstovavimo teismo posėdyje, laikytina, kad tai yra viena paslauga – atstovavimas teismo posėdyje, jam taikomas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 2 196,4 Eur (2024 m. II ketvirtis). Atsižvelgiant į tai, kad maksimali prašoma suma už atstovavimą teismo posėdyje gali būti 219,64 Eur, o pareiškėjos prašoma suma viršija šią sumą, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti maksimalią sumą, t. y. 219,64 Eur.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai iš viso priteistina 1 719,64 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (1 500 Eur + 219,64 Eur).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo         84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 130 000 Eur (vieno šimto trisdešimties tūkstančių eurų) turtinę žalą.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 1 719,64 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniolikos eurų ir šešiasdešimt keturių centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                          Jolita Rasiukevičienė