Civilinė byla Nr. 2A-1131/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5;
14.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. B2-1806-567/2012 pagal ieškovų S. Č. ir V. Č. ieškinį bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statybų konstrukciniai sprendimai“ dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo civilinėje byloje, kurioje uždarajai akcinei bendrovei „Statybų konstrukciniai sprendimai“ iškelta bankroto byla.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai S. Č. ir V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:
1. Priteisti S. Č. naudai 6 721,45 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 246,79 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už 174 darbo dienas nuo 2010-11-02 iki nutarties dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjimo dienos 2011-07-08 bendrai 42 941,46 Lt, iš viso 49 662,91 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Priteisti V. Č. naudai 4041,05 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 229,80 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už 174 darbo dienas nuo 2010-11-02 iki nutarties dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjimo dienos 2011-07-08 bendrai 39 985,20 Lt, iš viso 44 026,25 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2009-11-24 S. Č. su UAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ sudarė darbo sutartį Nr. 135, kuria ieškovas įsipareigojo dirbti betonuotoju, o darbdavys - mokėti po 1 041 Lt darbo užmokestį. Atsakovo skaičiuojamas darbo užmokestis buvo didesnis, nei nurodyta darbo sutartyje. Per laikotarpį nuo 2009-11-24 iki 2010-08-01 ieškovui S. Č. buvo priskaičiuota 32 236,70 Lt darbo užmokesčio, iš kurių liko nesumokėta 3 501,14 Lt. Vidutinis dienos darbo užmokestis sudaro 246,79 Lt. Atsakovas taip pat skolingas 3 220,31 Lt atostoginių. Bendra atsakovo skola S. Č. sudaro 6 721,45 Lt. Ieškovas V. Č. 2009-12-30 sudarė su atsakovu UAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ darbo sutartį Nr. 153, įsipareigodamas dirbti betonuotoju, o atsakovas įsipareigojo mokėti po 1 041 Lt kas mėnesį. Atsakovo skaičiuojamas darbo užmokestis, kaip ir S. Č., buvo didesnis, nei nurodyta darbo sutartyje. Per laikotarpį nuo 2009-12-30 iki 2010-08-01 V. Č. buvo paskaičiuota 28 208,90 Lt darbo užmokesčio, iš kurių liko neišmokėta 1 474,34 Lt. Vidutinis dienos darbo užmokestis buvo 229,80 Lt. Atsakovas V. Č. liko skolingas 2 566,71 Lt atostoginių, todėl bendra atsakovo skola ieškovui V. Č. sudaro 4 041,05 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu: nutraukė civilinės bylos dalį dėl priteisimo S. Č. – 8 690,62 Lt, o V. Č. – 8 100,90 Lt iš BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“; ieškinį patenkino iš dalies; priteisė iš BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ 204,32 Lt bylinėjimosi išlaidų S. Č. naudai; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad UAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ 2011-06-29 nutartimi iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismas 2011-10-25 nutartimi patvirtino BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ kreditorių sąrašą, kuriame ieškovo S. Č. kreditoriniai reikalavimai sudarė 8 690,62 Lt, o ieškovo V. Č. – 8 100,90 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2011-11-03 nutartimi nutarė taikyti BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ supaprastintą bankroto procesą. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-15 nutartimi nutarė pripažinti UAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nustatyti supaprastinto bankroto trukmę iki 2012-09-30. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-12 nutartimi patvirtino BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ patikslintą kreditorių sąrašą, kuriame ieškovų S. Č. kreditorinis reikalavimas sudaro 8 263,17 Lt, o V. Č. - 7 710,70 Lt, įvertinus iš Garantinio fondo lėšų S. Č. skirtą 427,45 Lt sumą, o V. Č. – 390,20 Lt sumą. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti ir remiasi 2009-11-24 S. Č. bei UAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ sudaryta darbo sutartimi Nr. 135, kuria S. Č. priimtas į betonuotojo pareigas, mokant 1 041 Lt darbo užmokestį ir 2009-12-30 V. Č. sudaryta darbo sutartimi Nr. 153, kuria V. Č. buvo priimtas į UAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ betonuotojo pareigas, nustatytas 1 041 Lt darbo užmokestį per mėnesį, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą šias sutartis pakeisti (DK 186 str.). Ta aplinkybė, kad atlikdamas pervedimus, darbdavys nurodydavo mokėjimo paskirtį, kaip darbo užmokestis, teismo teigimu, savaime nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti darbo užmokesčio dydžio pakeitimą, nes jis nebuvo įformintas atskiru rašytiniu susitarimu. Teismas, įvertinęs apklaustų liudytojų V. S. ir V. S. parodymus, konstatavo, kad su šiais liudytojais buvo sudarytos analogiškos darbo sutartys, kaip ir su V. Č. ir S. Č., nes darbdavys jiems taip pat mokėjo apie 1 050 Lt darbo už mokesčio per mėnesį ir komandiruotpinigius, kurie nėra įskaitomi į vidutinį darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, numatančiomis, kad vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas), atsižvelgiant į tai, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, kompensuojamosios išmokos, kai darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu arba yra kilnojamojo pobūdžio. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti priverstines pravaikštas, nes byloje nėra įrodymų kad S. Č. ir V. Č. buvo priversti rašyti prašymus dėl nemokamų atostogų. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą: 1) priteisti iš S. Č. naudai 6 721,45 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 246,79 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už 174 darbo dienas nuo 2010-11-02 iki nutarties dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjimo dienos 2011-07-08 bendrai 42941,46 Lt, iš viso 49 662,91 Lt; 2) priteisti iš V. Č. naudai 4 041,05 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 229,80 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už 174 darbo dienas nuo 2010-11-02 iki nutarties dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjimo dienos 2011-07-08 bendrai 39985,20 Lt, iš viso 44026,25 Lt, nes savo skaičiavimuose jie neįvertino, kad ilgą laiką jiems buvo suteiktos nemokamos atostogos, kad šalių susitartas darbuotojui darbo užmokestis per mėnesį buvo po 1 041 Lt, neteisingai pritaikydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas. Teismas nevertino kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (DK 141 str., 184 str., 186 str., 195 str., 204 str., CPK 8 str., 177 str. -179 str., 185 str., 414 str.). Teismo teigimu, ta aplinkybė, kad po ieškinio pareiškimo ginčo teisena, V. Č. ir S. Č. reikalavimai iš dalies buvo patenkinti, priimant 2011-10-25 nutartį, sudaro teisinį pagrindą priteisti iš BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ 204,32 Lt bylinėjimosi išlaidų S. Č. naudai, nes šios išlaidos yra pagrįstos ir susijusios su bylos vedimu pirmosios instancijos teisme (CPK 88 str., 93 str.).
Bylos dalį dėl priteisimo S. Č. – 8 690,62 Lt, o V. Č. – 8 100,90 Lt iš BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ teismas nutraukė, motyvuodamas tuo, kad yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2011-10-25 nutartis patvirtinti BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ kreditorių sąrašą, kuriame S. Č. kreditoriniai reikalavimai patvirtinti 8 690,62 Lt sumai, o V. Č. – 8 100,90 Lt (CPK 18 str., 293 str. 3 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai S. Č. ir V. Č. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti – priteisti iš atsakovo BUAB „Statybų konstrukciniai sprendimai“ ieškovui S. Č. 40 972,29 Lt darbo užmokesčio ir ieškovui V. Č. 35 925,35 Lt darbo užmokesčio, priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai, nutraukę darbo sutartis 2010-11-02 prieš tris mėnesius iki šios datos neturėjo darbo, nes buvo nemokamose atostogose, todėl negali pretenduoti į minimalias išmokas, paskaičiuotas atsakovo bankroto administratoriaus. Tiek byloje apklausti liudytojai, tiek posėdyje dalyvavęs ieškovas S. Č. vienareikšmiškai patvirtino, kad antroje 2010 m. pusėje atsakovui atsirado verslo problemos, sumažėjo užsakymų, todėl dalis darbuotojų neturėjo darbo. Tokia padėtis atsakovą privedė prie bankroto. Ieškovų darbo sutartys buvo nutrauktos ne dėl darbuotojų kaltės, o jų prašymu, nes ilgą laiką nebuvo darbo, nebuvo mokamas atlyginimas. Atsakovas priskaičiavo ieškovams kompensacijas už nepanaudotas kasmetines apmokamas atostogas, kurias jie galėjo pasirinkti, jeigu darbo funkcijos tikrai būtų neatliekamos. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovai nedirbo prieš darbo sutarčių nutraukimą ne dėl savo, o dėl darbdavio kaltės. Ši situacija atitinka priverstinės prastovos, o ne nemokamų atostogų sąvoką, todėl sukelia darbuotojams teisę į garantijas, paskaičiuotas remiantis jų tikruoju darbo užmokesčiu, gautu atliekant darbo funkcijas.
2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad dalis ieškovų gauto atlyginimo yra komandiruotpinigiai, todėl į vidutinį darbo užmokestį neįskaičiuojama. Byloje nėra nė vieno leistino ir pakankamo įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovas mokėtų ieškovams komandiruotpinigius. Darbo išmokos mokėjimo faktas ir paskirtis yra patvirtinama rašytiniais įrodymais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d.). Todėl yra neleistina grįsti sprendimą liudytojų paaiškinimais dėl darbo užmokesčio sudėties. Juo labiau, kad nei administratorius, nei kiti bylos dalyviai nenurodė, kiek jų manymu ieškovams buvo sumokėta komandiruotpinigių. Darbo sutarties tipinėje formoje nurodytas atlyginimas yra šalių sutartas darbuotojui mokėtinas minimumas. Byloje yra neginčijamai rašytiniais įrodymais: išrašais iš ieškovų sąskaitų ir atsakovo buhalterinėmis ataskaitomis, kad ieškovai gaudavo žymiai didesnį darbo užmokestį, nei minimalus, nurodytas tipinėse darbo sutartyse. Užmokesčio dydis nebuvo fiksuotas, keitėsi kiekvieną mėnesį priklausomai nuo objekto, darbo rūšies, kitų sąlygų. Tačiau teismas nepagrįstai iš ieškovų darbo užmokesčio eliminavo didesnę jo dalį, sudarydamas pagrindą neteisėtai sumažinti ieškovų garantines išmokas.
3. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo argumentu dėl iš ieškovų darbo užmokesčio 2010-11-24 atlikto atskaitymo. Atsakovo pateiktų elektroninių laiškų kopijų nepakanka padaryti patikimą išvadą, kad ieškovai turėjo prievolę atsakovui. Atsakovo projektų vadovės O. P. įsakymas neturi pakankamos įrodomosios reikšmės, nes šis dokumentas nepatvirtina atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų, be to, nėra įrodymų, kad projektų vadovė turėjo teisę pasirašyti šį įsakymą atsakovo vardu. 2010-11-24 įsakymo priėmimo metu ieškovai nebedirbo pas atsakovą, todėl vienašališka išskaita tokiu atveju absoliučiai draudžiama.
Atsakovas BUAB ,,Statybų konstrukciniai sprendimai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantai skunde ne tik neteisingai nurodo vieną iš pagrindinių darbo sutarties sąlygų – sulygtą darbo užmokestį, bet ir reikalauja priteisti sumas, kurias skaičiavo nesilaikydami tvarkos, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 ,,Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Apeliantų argumentai apie priverstines prastovas ne dėl darbuotojo kaltės ir nemokamų atostogų skirtumo yra tik teoriniai samprotavimai.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje keliamas ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo, kai mokamas didesnis darbo užmokestis, nei susitaria darbo sutartimi ir dėl priverstinės prastovos sampratos.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo ir kompensacijų priteisimo
Byloje nustatyta, kad ieškovai su UAB ,,Statybų konstrukciniai sprendimai“ sudarė darbo sutartis atitinkamai, 2009 m. lapkričio 24 d. ir 2009 m. gruodžio 30 d., abiems ieškovams darbo sutartimis nustatytas 1041 Lt atlyginimas kas mėnesį.
Darbo kodeksas darbo užmokestį apibūdina kaip atlyginimą už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 186 str. 1 d.). Įstatyme taip pat apibrėžta, jog darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 str. 2 d.).
Apeliantų prie ieškinio pridėti ir jų apeliaciniu skundu nurodomi mokėjimo dokumentai (t. 1, b. l. 181-214), patvirtinantys jiems kas mėnesį mokėtą didesnį darbo užmokestį, nei sulygta darbo sutartimis, plačiąja prasme vertintini kaip darbo užmokestis, atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, aiškinančias darbo užmokesčio sąvoką.
Tačiau nagrinėtino ginčo kontekste svarbu nustatyti ne apskritai mokėto darbo užmokesčio dydį, o jo vidurkį (vidutinį darbo užmokestį), nes ieškovams jis aktualus, apskaičiuojant kompensacijas už atostogas, atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laiką ir pan. Dėl pagrindinio uždirbto atlyginimo skolos iki įmonei buvo iškelta bankroto byla, ginčo nėra, ieškovai ginčija tik vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką ir su tuo susijusias kompensacijas.
Darbuotojo ir valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650. Jame nurodoma, kokios išmokos darbuotojui mokamos darbdavio įskaitomos į vidutinį darbo užmokestį ir kokios neįskaitomos. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti ieškovams mokėtų išmokų pobūdį.
Nors, kaip minėta, ieškovų pridėtuose mokėjimo dokumentuose jiems mokėtos išmokos įvardintos kaip darbo užmokestis, tačiau negalima sutikti su apeliantų pozicija, kad visos jiems mokėtos išmokos turi būti įskaitomos, skaičiuojant jų vidutinį darbo užmokestį. Ieškovai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka, patys pripažino, kad jų su darbdaviu sulygtas darbo užmokestis kas mėnesį buvo 1041 litas, o išmokos, viršijančios šią sumą, buvo mokamos kaip komandiruotpinigiai, skirti jiems pragyventi (nuomai už butą, maistui, kelionei ir pan.) (t. 3, b. l. 64-66). Šiuos ieškovų parodymus patvirtino liudytojais pirmosios instancijos teismo apklausti V. S. ir V. S. (t. 3, b. l. 63, 64). Todėl, nors byloje ir nėra pateikta dokumentų, liudijančių apie ieškovų siuntimą į komandiruotes, tačiau įvertinus šalutinius įrodymus – pačių ieškovų ir jų atstovo paaiškinimus, liudytojų parodymus bei ieškovų dirbto darbo pobūdį (darbas ne Lietuvoje, o užsienyje), darytina išvada, kad ieškovams mokėtos išmokos, viršijančios jiems darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį (1041 Lt), buvo mokamos kaip komandiruotpinigiai.
Pagal minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtintos ,,Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ 5.5 punktą nustatyta, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomi.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų vidutiniam darbo užmokesčiui skaičiuoti vadovavosi ieškovų rašytinėmis darbo sutartimis ir pagrįstai rėmėsi bankrutuojančios įmonės administratoriaus pateiktais skaičiavimais dėl ieškovams priklausančių kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Ieškovai administratoriaus pateiktų skaičiavimų teisingumo nepaneigė, taip pat neįrodė aplinkybės, kad jiems buvo mokamas kitoks, nei sutarta darbo sutartimi, darbo užmokestis.
Dėl prastovų sampratos
Ieškovai nurodė, kad jie abu iki atleidimo iš darbo dienos beveik po tris mėnesius buvo nemokomose atostogose, dėl ko taip pat ženkliai sumažėjo vidutinio darbo užmokesčio dydis. Nurodė, kad nemokamose atostogose buvo ne savo valia, o darbdavio iniciatyva, nes nebuvo darbo, prašė šias atostogas laikyti priverstinės prastovos laiku ir atitinkamai priskaičiuoti darbo užmokestį kaip už priverstinės prastovos laiką.
Pirmosios instancijos teismas šią ieškovo dalį laikė neįrodyta ir atmetė.
Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka.
Darbo kodekso 195 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Tam, kad būtų galima taikyti apmokėjimą už priverstinę prastovą, nepakanka darbuotojo pareiškimo apie darbo nebuvimą, darbdavys atitinkamai turi įforminti prastovas ne dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo, įmonės vidaus aktuose prastovos įformintos nebuvo ir darbuotojams tai nebuvo žymima darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Priešingai, darbuotojai, sumažėjus darbo apimtims, parašė prašymus suteikti jiems nemokamas atostogas. Tokie prašymai buvo rašyti ir ieškovų (t. 2, b. l. 147-150, 189-192), aplinkybes apie nemokamų atostogų suteikimą dėl sumažėjusių darbo apimčių patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai V. S., V. S. (t. 3, b. l. 63, 64). Ieškovai neįrodė, jog buvo darbdavio priversti rašyti prašymus dėl nemokamų atostogų.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis minėtomis aplinkybėmis nėra pagrindo išvadai, jog ieškovams jų nedirbtu dėl nemokamų atostogų laiku gali būti priskaičiuotas darbo užmokestis už priverstinės prastovos laiką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šios ieškinio dalies netenkinimo paliktinas nepakeistas.
Dėl išskaitų iš ieškovų darbo užmokesčio
Bankrutuojančios įmonės ,,Statybų konstrukciniai sprendimai“ administratorius, teikdamas skaičiavimus dėl ieškovų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje, nurodė, kad iš ieškovų darbo užmokesčio juos atleidžiant iš darbo, buvo padarytos atitinkamos išskaitos. Apeliaciniu skundu ieškovai skundžia šių išskaitų pagrįstumą ir nurodo, kad neįrodyta ieškovų prievolė atsakovui, todėl neva išskaitų darbdavys daryti negalėjo.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo išsamiau pasisakyti dėl šių apeliantų argumentų, nes ieškovai nebuvo pareiškę teismui ieškinio dėl iš jų darbo užmokesčio padarytų išskaitų teisingumo, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nenagrinėjo. CPK 312 straipsnis numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylos pagal ieškovų reikalavimus nagrinėjimo eigoje atsakovui 2011 m. birželio 29 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. 2011 m. spalio 25 d. teismo nutartimi patvirtinti BUAB ,,Statybų konstrukciniai sprendimai“ kreditoriniai reikalavimai, tarpe jų, S. Č. – 8690,62 Lt, V. Č. – 8100,90 Lt (t. 2, b. l. 72-73).
Administratoriui teikiant teismui prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo (t. 2, b. l. 18-24), jame buvo išdėstyti visi nesutikimo su ieškovų pareikštais reikalavimais argumentai, ieškovai su jais susipažino ir vertino, tačiau jokių prieštaravimų dėl to nereiškė, taip pat neskundė ir teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarties, kuria buvo patvirtinti reikalavimai, teismui sutikus su administratoriaus argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismui nutartimi patvirtinus kreditorinius reikalavimus, laikoma, kad ši nutartis yra galutinis procesinis dokumentas kreditoriaus reikalavimo išsprendimo etape, todėl ieškovams (kreditoriams) neskundžiant šios nutarties apeliacine tvarka, preziumuojama, kad jie su teismo patvirtinta jų reikalavimų suma sutiko ir toliau tęsti ginčo nagrinėjimą teismui nebuvo pagrindo.
Nurodyti argumentai tik patvirtina ieškovų apeliacinio skundo nepagrįstumą ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai | Alė Bukavinienė |
| Konstantinas Gurinas |
| Nijolė Piškinaitė |