Civilinė byla Nr. e2-171-407/2022

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00014-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. P. ir M. Ž. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Oil Company“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys civilinėje byloje – M. G., A. P., M. Ž., A. J., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Baltic Oil Company“ buvo iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB ,,Bankroto centras“. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės UAB „Baltic Oil Company“ bankrotą tyčiniu.

2.       Nurodė, kad bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Baltic Oil Company“ bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu, kadangi įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo BUAB „Baltic Oil Company“ valdymo ir (ar) BUAB „Baltic Oil Company“ vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus.

3.       Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. rugsėjo 13 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuota, kad operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Baltic Oil Company“ deklaruota mokestinė nepriemoka 2018 m. liepos 18 d. sudarė 5 294 170,14 Eur, skola susidarė nuo 2017 m. spalio 17 d.. Taip pat nurodyta, kad UAB „Baltic Oil Company“, vykdydama veiklą ir gaudama pajamas, atsiskaitydama su kreditoriais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nuostatas. Nemokumo administratorei išanalizavus banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. liepos 11 d., nustatyta, kad šiuo laikotarpiu BUAB „Baltic Oil Company“ įplaukos sudarė 13 069 960,1?0 Eur sumą, iš kurių VMI nurašyta ir sumokėta (dengiant ankstesnių laikotarpių įsiskolinimą) tik 3 034 243,24 Eur. Be to, kaip užfiksuota VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. UAB „Baltic Oil Company“ kasoje buvo 127 912,84 Eur dydžio suma, kurios didžioji dalis buvo išmokėta „NAFTRUCK CORP OU“. Šiai įmonei buvo sumokėta grynaisiais pinigais 122 027,34 Eur už įsigytas prekes – didelį kiekį batų, nepaisant to, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, turėjo didelių įsipareigojimų kitiems pirmesnės eilės kreditoriams ir tokių prekių įsigijimas buvo nebūtinas, nesusijęs su įmonės vykdyta veikla (kietojo, skystojo ir dujinio kuro bei priedų didmeninė prekyba) bei ekonomiškai nenaudingas.

4.       Nemokumo administratorei išanalizavus BUAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitų išrašus, paaiškėjo, kad UAB „Baltic Oil Company“, pati turėdama įsiskolinimų kreditoriams, įskaitant valstybės biudžetą ir kitus pirmesnės eilės kreditorius, atliko daug mokėjimų tretiesiems asmenims už UAB „Grudita“ (šiuo metu BUAB „Minsandra“), pavyzdžiui, vien per 2017 m. spalio mėnesį už UAB „Grudita“ fiziniams ir juridiniams asmenims iš UAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitos buvo sumokėta 187 578,16  Eur, be to, pačiai UAB „Grudita“ už paslaugas vien per 2017 m. spalio mėnesį buvo sumokėta 318 926,86 Eur suma. Didžiosios dalies mokėjimo operacijų tretiesiems asmenims už UAB „Grudita“ atlikimo metu, UAB „Baltic Oil Company“ vadovavo M. Ž., kuris buvo UAB „Grudita“ akcininkas ir artimais giminystės ryšiais buvo susijęs su UAB „Grudita“ vadovu M. Ž., t. y. M. Ž. yra M. Ž. tėvas.

5.       Mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimas bei abejotinų mokėjimų atlikimas, ypač užsienio valstybėse registruotiems subjektams, padidino įmonės nuostolius, šiai jau ir taip esant nemokiai, eliminavo realią galimybę net ir bankroto procese atgauti galimai nepagrįstai sumokėtus pinigus. Visos ankščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimų, tuometiniams bendrovės vadovams aiškiai suprantant ir žinant apie bendrovės turimas prievoles pirmesnės eilės kreditoriams bei jų interesų pažeidimą, kitų kreditorių (ypač pirmesnės eilės, tokių kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ir VMI) galimybės nukreipti išieškojimą į skolininko BUAB „Baltic Oil Company“ turtą buvo apribotos arba panaikintos, o tai sudaro pagrindą pripažinti BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punktą.

6.       Operatyvaus patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad 2017 m. spalio 12 d. iš UAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitos buvo atliktas 30 000 Eur mokėjimo nurodymas, jo paskirtyje nurodant „Dalinis apmokėjimas už akcijas. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartis 2017.10.02“. Būtent 2017 m. spalio 2 d. tarp A. P. ir UAB „Grudita“ buvo sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu A. P. pardavė UAB „Grudita“ 94,15 proc. UAB „Baltic Oil Company“ akcijų už 280 000 Eur, kuriuos pirkėjas turėjo sumokėti per 30 dienų. Vėliau, t. y. 2017 m. gruodžio 22 d., tarp šalių buvo sudarytas papildomas susitarimas, kuriuo šalys susitarė pakeisti akcijų pirkimo – pardavimo kainą ir sumažinti ją iki 180 000 Eur, susitarimu patvirtindami, kad UAB „Grudita“ sumokėjo A. P. visą sutartą kainą, o A. P. visą kainą gavo. Taigi, 2017 m. spalio 12 d. iš UAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitos A. P. 30 000 Eur mokėjimas buvo atliktas vykdant UAB „Grudita“ pinigines prievoles pagal 2017 m. spalio 2 d. UAB „Baltic Oil Company“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, t. y. užuot atsiskaičius su valstybės biudžetu pagal esamas netgi pradelstas prievoles, atlikus šį mokėjimą, UAB „Grudita“ naudai buvo neatlygintinai perleistas bendrovei priklausantis finansinis turtas (piniginės lėšos).

7.       Prieš pat bankroto bylos iškėlimą UAB „Baltic Oil Company“ iš Estijos Respublikoje registruotos bendrovės „NAFTRUCK CORP OU“, kuriai vadovavo F. G., už 122 027,34 Eur dydžio sumą įsigijo didelį kiekį (2755 poras) batų, už kuriuos buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais. Tačiau jau 2017 m. įmonė faktiškai buvo nemoki, turėjo įsipareigojimų kitiems, pirmesnės eilės kreditoriams, ir tokių prekių įsigijimas buvo nebūtinas, nesusijęs su įmonės vykdyta veikla bei ekonomiškai nenaudingas. Nors dalis batų (1474 poros) jų įsigijimo dieną neva buvo parduota Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotai įmonei „GHOL GmbH“, užsiimančiai didmenine prekyba gėrimais, tačiau ji iki pat šiol nėra atsiskaičiusi su UAB „Baltic Oil Company“. Prekių pirkimas už itin dideles pinigų sumas ir dalies jų pardavimas be atsiskaitymo buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas UAB „Baltic Oil Company“ bei jos kreditoriams ir tokiais sandoriais prieš pat bankroto bylos iškėlimą tebuvo siekiama pridengti grynųjų pinigų išėmimą iš įmonės kasos bei imituoti tariamai vertingų prekių paklausą.

8.       Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 pagal ieškovės VMI ieškinį atsakovėms BUAB „Baltic Oil Company“ ir UAB „Baltstate Oil LT“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, buvo nuspręsta patenkinti ieškovės VMI ieškinį ir actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu pripažinti negaliojančia 2017 m. rugsėjo 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Baltic Oil Company“ ir UAB „Baltstate Oil LT“, pagal kurią UAB „Baltic Oil LT“ pardavė UAB „Baltstate Oil LT“ UAB „Gareda“ akcijas, pasirašytas ir apmokėtas UAB „Baltic Oil Company“ turtu (laivais ir žemės sklypu), o kainos sumokėjimas buvo atidėtas 18 mėnesių. Minėtame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime buvo konstatuota, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Baltic Oil Company“ turėjo nepadengtą bei vykdytiną PVM ir akcizų mokestinę nepriemoką, dėl ginčo sandorio sudarymo gerokai sumažėjo UAB „Baltic Oil Company“ likvidus turtas ir dėl to kreditorė VMI prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą. Be to, akcijų perleidimo sutartyje nepagrįstai buvo nustatytas ilgas mokėjimo už perleistas akcijas atidėjimo terminas. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime konstatavo, kad sandorio šalių atstovai buvo nesąžiningi, taip pat nustatė, kad sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų, t. y. UAB „Baltic Oil Company“ vienintelis akcininkas nuo 2001 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. sausio 12 d. buvo A. P., kuris taip pat buvo ir UAB „Gareda“ direktorius. Taigi, šios apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuotos aplinkybės taip pat patvirtina bendrovei nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų bei kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių dėl turto perleidimo sudarymą, taip pat UAB „Baltic Oil Company“ nenaudingų sprendimų priėmimą.

9.       BUAB „Baltic Oil Company“ nemokumo administratorei nebuvo ir iki pat šiol nėra perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, perduoti tik kai kurie dokumentai už paskutinį įmonės veiklos laikotarpį nuo 2017 m. spalio mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo, nors įmonė įregistruota ir veiklą vykdė nuo 2001 m. sausio 15 d., įmonės vardu registruotas didelės vertės materialusis turtas. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1333-715/2019 iš atsakovų A. P. ir M. Ž. ieškovo BUAB „Baltic Oil Company“ naudai buvo priteista 19 384,76 Eur žalos, susijusios su turto neperdavimu. Be to, net ir paskutinio BUAB „Baltic Oil Company“ direktoriaus M. G. nemokumo administratorei perduota informacija apie įmonės kreditorius ir debitorius iš dalies neatitiko tikrovės, kadangi išsiuntus užklausas ir pretenzijas tariamiems debitoriams paaiškėjo, kad nemaža dalis įmonės debitorių yra pilnai atsiskaitę, arba ne jie, o būtent BUAB „Baltic Oil Company“ jiems yra skolinga atitinkamo dydžio pinigines sumas. 

10.       Kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 13 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažymos, bendrovės vadovas neteikė pilnos informacijos net ir mokesčių administratoriui, todėl nebuvo galimybės išsamiai atlikti operatyvų patikrinimą ir patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų, susijusių su mokesčių sumokėjimu į biudžetą, vykdymą bei mokesčių nepriemokos susidarymo priežastis. Šiuo atveju konstatuotinas aplaidus ir (arba) netinkamas UAB „Baltic Oil Company“ buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl kurio nemokumo administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, sudarytų sandorių, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.

11.       UAB „Baltic Oil Company“ nemokumas kilo dėl tęstinio (visų paskutinių keturių vadovų – A. P., A. J., M. Ž. ir M. G.) sąmoningai blogo bendrovės valdymo, vadovo pareigų pažeidimo, ekonomiškai nenaudingų sandorių ir sprendimų priėmimo, kryptingai, nuosekliai ir tyčia sumažinant likvidaus bendrovės turto masę, visumos, kai visiems paskutiniams vadovams buvo žinoma, jog atitinkamų sandorių sudarymas, turto (įskaitant piniginių lėšų pervedimą) perdavimas tretiesiems asmenims, pažeidžia didžiausio bendrovės kreditoriaus, turinčio pirmumą gauti atsiskaitymą – VMI, bei kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu dėl visų paskutinių keturių vadovų – A. P., A. J., M. Ž. ir M. G. veiksmų (neveikimo).

12.       Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, dėl tyčinio bankroto sukėlimo kaltais pripažinti buvę vadovai A. P., A. J., M. Ž. ir M. G.. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis buvo panaikinta ir klausimas dėl BUAB „Baltic Oil Company“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymas pripažinti BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotą tyčiniu buvo atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartis buvo panaikinta ir klausimas dėl BUAB „Baltic Oil Company“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartį dėl to, kad teismas pažeidė pareigą pateikti sprendimo motyvus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

14.       Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimi pripažino BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotą tyčiniu, dėl tyčinio bankroto sukėlimo kaltais pripažinti buvę vadovai A. P. ir M. Ž., paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

15.       Teismas pažymėjo, kad suinteresuotų asmenų veiksmai (neveikimas), kuriais yra įrodinėjamas tyčinis bankrotas, buvo atlikti arba neatlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, todėl ginčo teisiniams santykiams taikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) teisės normas. Teismas įmonės bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais.

16.       Teismas, nustatydamas įmonės nemokumo momentą, pažymėjo, kad pritaria pareiškėjos vertinimui, jog BUAB „Baltic Oil Company“ jau 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo nemoki. Iš 2017 m. rugsėjo 30 d. UAB ,,Baltic Oil Company‘‘ balanso nustatė, kad bendrovės turtas sudarė 6 344 960 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 5 868 368 Eur, iš įmonės kreditorių sąrašo matyti, kad 2017 m. rugsėjo 27 d. įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai sudarė 4 973 419,66 Eur, taigi įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę jos turto. Iš 2018 m. vasario 28 d. pelno nuostolių ataskaitos už 2018 m. sausio–vasario mėnesį teismas nustatė, kad įmonė šiuo laikotarpiu dirbo nuostolingai. Iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų matyti, kad nuo 2017 m. spalio 15 d. įmonė veiklos nevykdė, nes ji buvo sustabdyta, įmonės sąskaitos areštuotos. Įmonės vadovo pareigas ėjęs A. J. įmonės lėšas naudojo dengti įsiskolinimą VMI, o M. G. pagrindinė funkcija buvo skolų išieškojimas iš debitorių. Kad po 2017 m. rugsėjo 30 d. įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, yra konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019, kurioje pažymėta, jog, praėjus pusmečiui po ginčijamo sandorio sudarymo, atsakovės direktorius kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, tačiau teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Baltic Oil Company“ nusprendęs, jog atsakovė atitinka nemokios įmonės sąvoką ir neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad UAB ,,Baltic Oil Company‘‘ tapo nemoki nuo 2017 m. rugsėjo 30 d.

17.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuota, jog mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui susidarė nuo 2017 m. spalio 17 d., taip pat konstatuota, kad UAB „Baltic Oil Company“, vykdydama veiklą ir gaudama pajamas, atsiskaitydama su kreditoriais pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nuostatas. Teismas taip pat rėmėsi nemokumo administratorės atlikta mokėjimų nurodymų analize, iš kurios matyti, kad nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. liepos 11 d. BUAB „Baltic Oil Company“ įplaukos banko sąskaitose buvo 13 069 960,1?0 Eur, tačiau VMI buvo sumokėta tik 3 034 243,24 Eur suma. Mokėjimo nurodymai buvo atliekami kitiems užsienio juridiniams asmenims. Teismas operatyvaus patikrinimo pažyma rėmėsi kaip oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, taip pat pažymėjo, kad suinteresuoti byla asmenys nepateikė jokių kitų oficialių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų minėtoje pažymoje nurodytas aplinkybes.

18.       Suinteresuotas asmuo M. Ž. teismo posėdyje pripažino, kad įmonė pažeidė atsiskaitymo eiliškumą, tačiau tokius pažeidimus teisino tuo, jog įmonė siekė toliau dirbti ir gauti pelną. M. Ž. teigimu, jei įmonė būtų dengusi skolą VMI, ji nebūtų galėjusi vystyti veiklos. Teismas, įvertinęs šiuos paaiškinimus, sprendė, kad M. Ž. pripažino, jog jam bendrovės finansinė padėtis buvo žinoma kiekvieną savaitę. Vadinasi, bendrovei vadovavęs M. Ž. turėjo žinoti, kad 2017 m. rugsėjo 30 d. bendrovės pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršijo puse bendrovės turto. M. Ž., žinodamas apie tai, kad įmonė įstatymo prasme yra nemoki, sąmoningai davė nurodymus atlikti pavedimus kitiems subjektams, nepaisydamas įstatyme numatyto mokėjimo eiliškumo. Todėl M. Ž. nurodyti argumentai, kad, ignoruodamas pradelstus įsipareigojimus, jis siekė tęsti įmonės veiklą, neatleidžia jo nuo pareigos laikytis įstatymo nuostatų dėl atsiskaitymo eiliškumo. M. Ž. vėlgi nurodė, kad tikėjosi, jog skola įmonei bus atidėta, neginčijo, kad iki 2017 m spalio 15 d. buvo atliekami mokėjimai kitiems subjektams, įmonei jau esant nemokiai. Teismas sprendė, kad VMI turi teisę, o ne pareigą atidėti ar išdėstyti nepriemokas, todėl atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus. M. Ž. pripažino, kad bendrovės veikloje problemų atsirado todėl, jog bendrovė, parduodama degalus skolon pirkėjams, jokio limito netaikė, nes pirkėjus gerai pažinojo, jais pasitikėjo, nors po to išsiieškoti skolas už degalus iš pirkėjų buvo sudėtinga.

19.       Teismas rėmėsi ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-308-344/2017, iškeltoje UAB „Baltic Oil Company“ direktoriaus A. J. atžvilgiu. Šioje byloje buvo konstatuota, kad UAB „Baltic Oil Company“, būdama skolinga valstybės biudžetui ir tai žinodama, pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais bei nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir taip pažeidė VMI, kaip kreditorės, teises. CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimo faktas pat buvo nustatytas ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu išnagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje Nr. II-81-721/2018, iškeltoje UAB „Baltic Oil Company“ direktoriaus M. G. atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog faktiškai įmonei po 2017 m. spalio 1 d. vadovavo M. Ž., nors baudos už atsiskaitymo tvarkos eiliškumą buvo paskirtos oficialiai direktoriaus pareigas ėjusiems bendrovės vadovams. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia administracinėse bylose konstatuotų pažeidimų dėl atsiskaitymų tvarkos eiliškumo pažeidimo.

20.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Baltic Oil Company“, pati turėdama įsiskolinimų kreditoriams, įskaitant valstybės biudžetą ir kitus pirmesnės eilės kreditorius, atliko nemažai mokėjimų tretiesiems asmenims už UAB „Grudita“, vien per 2017 m. spalio mėnesį už UAB „Grudita“ fiziniams ir juridiniams asmenims iš UAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitos buvo sumokėta 187 578,16 Eur. Nemokumo administratorė nedisponuoja dokumentais, kurių pagrindu tokie mokėjimai už UAB „Grudita“ iš UAB „Baltic Oil Company‘‘ banko sąskaitos buvo atlikti, todėl darytina išvada, kad UAB „Baltic Oil Company“ įvykdžius UAB „Grudita“ prievoles tretiesiems asmenims, užuot atsiskaičius su valstybės biudžetu, UAB „Grudita“ naudai buvo neatlygintinai perleistas bendrovei priklausantis didelės vertės finansinis turtas (piniginės lėšos).

21.       Bylos nagrinėjimo metu M. Ž. nurodė, kad UAB „Grudita“ buvo pagrindinis bankrutavusios bendrovės pervežimo paslaugų teikėjas. Tačiau M. Ž. nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie pagrįstų jo nurodymu atliktus pavedimus UAB „Grudita“. M. Ž. teigimu, mokėjimai už UAB „Grudita“ buvo atliekami todėl, kad jos sąskaitos buvo areštuotos. M. Ž. bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad jis buvo UAB „Grudita“ akcininkas ir artimais giminystės ryšiais buvo susijęs su UAB „Grudita“.

22.       Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad, užuot bendrovei atsiskaičius su valstybės biudžetu pagal esamas pradelstas prievoles, M. Ž., tiek atliekant mokėjimus UAB ,,Grudita“, tiek atsiskaitant bankrutavusios įmonės piniginėmis lėšomis už UAB ,,Grudita“ akcijas A. P., sudarė ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, kurie eliminavo jos galimybes atsiskaityti pagal pradelstus įsiskolinimus. Taip pat šie sandoriai pažeidė ir atsiskaitymo eiliškumą.

23.       M. Ž. nurodė, kad sandoris dėl batų pirkimo buvo sudarytas taip pat todėl, jog įmonė norėjo tęsti veiklą, o šia veikla užsiėmė jo valdomos įmonės. Tokia veikla nebuvo draudžiama, įmonė, parduodama įsigytus batus, numatė mokėjimo atidėjimą, tačiau, iškėlus nemokumo bylą, nemokumo administratorius skolos už parduotus batus neišieškojo. Teismas iš dalies sutiko su M. Ž. paaiškinimais, tačiau pažymėjo, kad, bendrovei jau esant nemokiai, abejotina, ar toks sandoris bendrovei buvo naudingas. Nemokumo administratorei nebuvo pateikta šio sandorio sutartis, todėl negalima vertinti, ar batų pardavimas įmonei apskritai buvo pirkimo pardavimo sandoris, ar neatlygintinas turto perdavimas.

24.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „Gareda“ 2017 m. rugsėjo 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, kuris buvo pripažintas negaliojančiu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019, pažymėjo, kad nėra reikšminga aplinkybė, jog po įmonės bankroto iškėlimo UAB ,,Gareda“ akcijos buvo grąžintos jau bankrutavusiai bendrovei. Nurodė, kad, sprendžiant prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu, ar buvo sudarytas ekonomiškai nenaudingas sandoris ir ar toks sandoris turėjo įtakos įmonės bankrotui. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimais, kad minėtame apeliacinės instancijos sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kad sandoris yra nenaudingas, tačiau pažymėjo, jog tokią išvadą galima padaryti iš sprendime konstatuotų aplinkybių.

25.       Šios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad bendrovė tapo nemoki nuo 2017 m. rugsėjo 30 d., tačiau A. P., kaip įmonės vadovui, apie įmonės nemokumą turėjo būti žinoma jau sandorio sudarymo metu 2017 m. rugsėjo 12 d. Nors nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. bendrovės vadovu tapo M. Ž., A. P. turėjo būti žinoma, kad įmonė 2017 m. spalio 15 d. dieną turės mokėti PVM mokestį valstybei, o 2017 m. spalio 25 d. – akcizo mokestį. Pažymėtina, kad sandorį A. P. sudarė prieš paliekant bendrovės vadovo pareigas ir prieš parduodat bendrovės akcijas UAB „Grudita“, žinodamas apie egzistuojančias bendrovės prievoles VMI. Kad A. P., sudarydamas 2017 m. rugsėjo 12 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, turėjo bent numatyti, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki, rodo į šią bylą pateiktas 2017 m. rugpjūčio 30 d. bendrovės balansas. Pagal balanso duomenis, 2017 m. rugpjūčio 30 d. bendrovės turtas sudarė 6 020 796,00 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 7 097 026,00 Eur, t.y. viršijo turimą turtą.

26.       Teismas, įvertinęs Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą, padarė išvadą, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovė UAB ,,Baltic Oil Company“ neturėjo jokių piniginių prievolių atsakovui A. P., priešingai, A. P. buvo skolingas UAB ,,Baltic Oil Company“. Teismo sprendime taip pat konstatuota, kad sudarydamos sandorį šalys buvo nesąžiningos, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčijami sandoriai, taip pat ir 2017 m. rugsėjo 26 d. finansinio reikalavimo perdavimo sutartis, ne tik kad buvo nenaudingi juridiniam asmeniui, tačiau buvo akivaizdžiai žalingi, nes didelės apimties reikalavimo teisės buvo perduotos neatlygintinai atsakovui A. P., kuris pats buvo skolingas įmonei. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčo sandoriais buvo siekiama ne realiai perleisti reikalavimo teises, o kitų kreditorių sąskaita dalį įmonės turto perleisti A. P.. Tokiu būdu ginčijamais sandoriais UAB „Baltic Oil Company“ dar labiau apsunkino savo finansinę padėtį, pažeisdama atsakovės kreditorių teises ir teisėtus interesus gauti finansinių reikalavimų patenkinimą.

27.       Teismas sprendė, kad tiek A. P., tiek M. Ž. sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, susiję su akcijų pardavimu, neatlygintinu finansinio turto (piniginių lėšų) perdavimu, priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai, sudaro pagrindą pripažinti BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotą tyčiniu. Teismas pažymėjo, kad tyčiniai veiksmai pripažįstami ne tik tada, kai tam tikra veikla siekiama konkrečių pasekmių, bet ir tais atvejais, kai veiksmai atliekami suvokiant, jog tokios pasekmės yra labai tikėtinos. Todėl suinteresuotų asmenų veiksmai, kuriais sudaromi ekonomiškai įmonei nenaudingi sandoriai, jai esant nemokiai, bei jų, kaip verslininkų, statusas, pagrindžia, kad jie suprato, jog jų sudaryti sandoriai, labai tikėtina, sukels įmonės veiklos pabaigą ir dėl to nebus atsiskaityta su kreditoriais.

28.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nemokumo administratorei nėra perduoti bendrovės dokumentai, taip pat operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota, kad bendrovė patikrinimui nepateikė visų reikalaujamų dokumentų, todėl nėra galimybės išsamiai atlikti operatyvų patikrinimą. Nors M. Ž. nurodė, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai yra tvarkingi, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Ostena“ bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė tik 2017 m. spalio ir lapkričio mėnesį, vėliau buhalterinių paslaugų teikimo sutartis buvo nutraukta dėl neatsiskaitymo. Kaip toliau buvo vedama buhalterinė apskaita bendrovėje, M. Ž. nenurodė, duomenų apie dokumentų buvimo vietą nepateikė. Teismas sprendė, kad BUAB „Baltic Oil Company“ buvo netinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita, neišsaugoti visi dokumentai, todėl yra pagrindas konstatuoti aplaidų ir (arba) netinkamą UAB „Baltic Oil Company“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl kurio nemokumo administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, sudarytų sandorių, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.

29.       Dėl asmenų, atsakingų už tyčinį įmonės bankrotą, teismas nurodė, kad ĮBĮ teisės normos, reglamentuojančios tyčinį bankrotą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog atsakingi už įmonės bankrotą yra suinteresuoti asmenys A. P. ir M. Ž., todėl teismas motyvuojamoje dalyje išdėstytų šiuo klausimu argumentų nebekartojo.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

30.       Suinteresuotas asmuo A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį. Jeigu teismas nuspręstų, kad BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotas buvo tyčinis, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį iš dalies nutariant, kad A. P. nebuvo atsakingas už tyčinio bankroto sukėlimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Teismas rėmėsi tik 2018 m. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma, tačiau neatsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus, o būtent, 2015 m., 2016 m., 2017 m. operatyvaus patikrinimo pažymas. Bendrovė buvo nuolat tikrinama, tačiau jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Šie rašytiniai, oficialūs valstybinės institucijos įrodymai patvirtina, kad apelianto bendrovės vadovavimo metais nebuvo atliekama jokių neteisėtų (tyčinių) veiksmų, kurie galėjo sukelti ar sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų byloje esančių rašytinių įrodymų, laikytina, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, susijusios su įrodymų tyrimu ir vertinimu.

30.2.                      VMI nustačius, kad mokestinė nepriemoka susidarė tik 2017 m. spalio 17 d., negalėjo susiklostyti tokia situacija, kad bendrovė tapo nemokia anksčiau nei atsirado didžiausias finansinis įsipareigojimas, kuris faktiškai ir sudaro visą bendrovės turimą skolą. Vien per 2017 m. spalio mėnesį įplaukos į bendrovės banko sąskaitas buvo net 12 442 108,87 Eur, vadinasi, bendrovė ir 2017 m. spalio mėnesį neatitiko nemokios įmonės statuso, nes esamiems įsipareigojimams dengti pakako bendrovės turimo turto bei turimų bendrovės įplaukų.

30.3.                      Priešingai nei nurodo teismas skundžiamoje nutartyje, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 45 punkte nurodė, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį bendrovės turtas sudarė 6 344 960 Eur ir jo pakako finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, tačiau praėjus trims mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. 2017 m. gruodžio mėnesį (valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ pateikto UAB „Baltic Oil Company“ balanso už 2017 m. duomenys), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 7 075 654 Eur ir įmonės turtas (6 053 750 Eur) jų nebedengė. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bendrovė tapo nemoki būtent nuo 2017 m. rugsėjo 30 d., nes šioms išvadoms prieštarauja byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai: bankų sąskaitų išrašai, VMI operatyvaus patikrinimo pažymos, pareiškėjo atstovų paaiškinimai apie įplaukas į bendrovės sąskaitas ir VMI nustatytas mokestinės nepriemokos susidarymo momentas (nuo 2017 m. spalio 17 d.).

30.4.                      Pirmosios instancijos teismas nustatydamas ekonomiškai nenaudingus sandorius visiškai nepasisako apie M. Ž., A. J. bei M. G. atsakomybę, nes būtent šiems asmenims vadovaujant bendrovei vyko pinigų pervedimas UAB „Grudita“, batų pirkimas iš „NAFTRUCK CORP OU“ ir buvo sudaromi galimai bendrovei nenaudingi sandoriai. Apeliantas jokios įtakos priimant sprendimus bendrovėje nedarė. Be to, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 nekonstatavo, kad sudarytas ginčijamas UAB „Gareda“ akcijų pardavimo sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas ar nuostolingas bendrovei. Ginčijamu sandoriu UAB „Baltstate Oil LT“ už UAB „Gareda“ akcijas įsipareigojo sumokėti bendrovei 100 000 Eur sumą, nebuvo ginčijama, kad akcijos buvo parduotos už mažesnę nei rinkos kainą, todėl sudarius ginčijamą sutartį bendrovės turtinė padėtis nepasikeitė, nes vietoje turėtų 95 100 Eur nominalios vertės UAB „Gareda“ akcijų bendrovė įgijo reikalavimo teisę į 100 000 Eur iš UAB „Baltstate Oil LT“.

30.5.                      Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-74-883/2021, nors nei pareiškėja, nei apeliantas ar kiti suinteresuoti asmenys šio sprendimo byloje neminėjo ir juo nesivadovavo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, nes priėmė nutartį vadovaudamasis tokiais įrodymais ir aplinkybėmis, kurių nagrinėjamos bylos metu netyrė ir šalys dėl jų nepasisakė.

30.6.                      Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 patenkinus ieškinį ir pripažinus negaliojančią UAB „Gareda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, savaime suprantama, kad šios sutarties pagrindu sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-74-883/2021 buvo panaikinta. Šiaulių apygardos teismui panaikinus 2017 m. rugsėjo 26 d. tarp bendrovės, apelianto ir UAB „Baltstate Oil LT“ finansinio reikalavimo perdavimo sutartį Nr. 2017/01, pastaroji niekaip negali daryti įtakos bendrovės finansinei padėčiai, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šį sandorį nurodė kaip nuostolingą ar bendrovei nenaudingą.

30.7.                      Apeliantas per visą jo bendrovei vadovavimo laikotarpį, bendrovei vykdant atsiskaitymus su kreditoriais niekaip nepažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatų. Priešingai, byloje nustatyta, kad atsiskaitymo pažeidimus atliko po apelianto ėję bendrovės vadovų pareigas asmenys, t. y. suinteresuoti asmenys M. Ž., A. J., M. G.. Byloje buvo nustatyta, kad 2017 m. spalio mėnesį atlikti mokėjimai buvo vykdomi M. Ž. pavedimu, bendrovei vadovaujant A. J., t. y. buvo sumokėtos sumos užsienio bendrovėms „NAFTA TRADE PLUS OU“ 5 474 000 Eur, „GLOB OIL LLP“ – 1 584 140 Eur, „SIA CCT“ – 1 715 500 Eur ir kt.

30.8.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sąmoningai blogai tvarkomos buhalterinės apskaitos, nustatė, kad, nors M. Ž. nurodė, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai yra tvarkingi, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. UAB „Ostena“ bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė tik 2017 spalio ir lapkričio mėnesį, kaip toliau buvo vedama buhalterinė apskaita – neaišku, todėl teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad bendrovės apskaita buvo netinkamai tvarkoma, nes nėra išsaugoti visi dokumentai. Taigi, nutartyje nėra įvardijami apelianto konkretūs veiksmai, kuriais būtų patvirtinama, kad apeliantas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Apeliantas, užbaigdamas savo, kaip direktoriaus, pareigas, visus dokumentus pagal 2017 m. rugsėjo 25 d. sudarytą UAB „Baltic Oil Company“ perduodamų dokumentų sąrašą perdavė naujam bendrovės akcininkui UAB „Grudita“, kurios savininkas M. Ž. tuo metu buvo ir bendrovės vadovu. Todėl neaišku, kuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas ir šios pareigos neįvykdė. Už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, neperdavimą, aplaidžios buhalterinės apskaitos vykdymą yra atsakingi M. Ž., A. J. ir M. G., kadangi jie buvo paskutiniai bendrovės vadovai, kurie privalėjo tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

30.9.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo išvados tiek dėl tyčinio bankroto požymių buvimo, tiek dėl konkrečių kiekvieno bendrovės vadovo atliktų veiksmų valdant bendrovę ar sudarytų sandorių. Todėl, nesant motyvų, nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo nuspręsta pripažinti dėl tyčinio bendrovės bankroto kaltu apeliantą. Pirmosios instancijos teismas faktiniu bendrovės vadovu pripažino M. Ž. (M. Ž. bei kiti suinteresuoti asmenys nagrinėjant bylą patvirtino, kad faktiškai bendrovę valdė būtent jis). Todėl, nustačius faktinį bendrovės vadovą, atsakomybę už sudarytus sandorius, vykdytus mokėjimus, vestą ir neišsaugotą buhalteriją, turėtų prisiimti tik faktinis bendrovės vadovas.

31.       Suinteresuotas asmuo M. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos BUAB „Baltic Oil Company“ pareiškimą dėl BUAB „Baltic Oil Company“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Teismas netinkamai nustatė BUAB „Baltic Oil Company“ nemokumo momentą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nemokumo momentą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019, kadangi M. Ž. šioje civilinėje byloje nedalyvavo, šioje nutartyje buvo sprendžiama dėl sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo, o ne su bendrovės nemokumu susiję klausimai. Taigi teismas turėjo ištirti ir nustatyti konkretų BUAB „Baltic Oil Company“ nemokumo momentą šioje konkrečioje byloje.

31.2.                      Nėra pagrindo sutikti, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis. VMI skolos susiformavo 2017 m. spalio pabaigoje, kai VMI nesutiko atidėti mokėjimų ir tai nulėmė BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotą. Kadangi BUAB „Baltic Oil Company“ pagrindinė veikla buvo prekyba naftos produktais, neabejotina, kad ji privalėjo atlikti mokėjimus savo tiekėjams „NAFTA TRADE PLUS OU“, „GLOB OIL LLP“, „SIA CCT“ ir kt. Be to, mokėjimai buvo atliekami ir VMI, jai buvo sumokėta 3 034 243,24 Eur.

31.3.                      Teismas nepagrįstai laikė, kad buvo sudaryti bendrovei nenaudingi sandoriai. Tai, kad nemokumo administratorė negali ar nenori išieškoti piniginių sumų ir „GHOL GmbH“, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, suinteresuotam asmeniui M. Ž. pardavus šiai bendrovei batus brangesne kaina, buvo sudarytas ekonomiškai nenaudingas ar žalingas sandoris.

31.4.                      UAB „Minsandra“ buvo BUAB „Baltic Oil Company“ akcininkė, taip pat teikė pervežimo ir kitas paslaugas. Tam, kad nenutruktų BUAB „Baltic Oil Company“ veikla, buvo būtinas abiejų bendrovių bendradarbiavimas, todėl tai, kad BUAB „Baltic Oil Company“ mokėjo kitiems subjektams už UAB „Minsandra“, o ne lėšas tiesiogiai perleisdavo jai, nelemia, kad buvo atlikti kokie nors tyčiniai veiksmai. Nemokumo administratorė net nenustatinėjo, kam ir už ką piniginės lėšos buvo pervedamos.

31.5.                      Sutiktina su suinteresuoto asmens A. P. atskirojo skundo argumentais, kad UAB „Gareda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis negali būti vertinamas kaip ekonomiškai nenaudingas sandoris, šios aplinkybės nebuvo konstatuotos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019. Šioje civilinėje byloje nebuvo tiriamas sandorio nuostolingumas, o pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir netyrė, ar egzistuoja priežastinis ryšys su įmonės nemokumu arba jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu iki tokio laipsnio, kad būtų pagrindas tai kvalifikuoti kaip tyčinio bankroto požymį.

31.6.                      BUAB „Baltic Oil Company“ teisės aktų nustatyta tvarka teikė finansinės atskaitomybės dokumentus, mokėjo mokesčius bei teikė visas būtinas deklaracijas, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad nemokumo administratorė negali nustatyti tikrųjų bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir pan., yra nepagrįsti. Be to, visi dokumentai tiek VMI, tiek nemokumo administratorei buvo perduoti. Nemokumo administratorė nesugeba nurodyti, kokie būtent dokumentai jai neperduoti. Net jeigu buhalterinė apskaita buvo vesta netinkamai, visos buhalterinės apskaitos klaidos gali būti ištaisytos, kadangi nemokumo administratorei perduoti visi darbo užmokesčio žiniaraščiai, pinigų priėmimo kvitai, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros, kuro kvitai ir kt.

31.7.                      Pirmosios instancijos teismas nenustatė tyčinio bankroto pagrindų, nenustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Nenustatyti sąmoningi, kryptingi bei tyčiniai veiksmai privedant bendrovę prie bankroto.

32.       Suinteresuotas asmuo A. P. atsiliepime į M. Ž. atskirąjį skundą prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Sutiktina su apelianto pozicija, kad civilinėje byloje Nr. eA2-270-943/2019 nei vienas šios bylos suinteresuotas asmuo nedalyvavo, pati byla, jos nagrinėjimo dalykas visiškai nebuvo susijęs su bendrovės bankrotu ar nemokumo momento nustatymu. Be to, teismas minėtoje byloje nustatė, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį bendrovės turto pakako jos finansiniams įsipareigojimams padengti ir tik po 3 mėnesių mokėtinos sumos ir įsipareigojimai išaugo tiek, kad turto jiems padengti nebeužteko.

32.2.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad suinteresuotas asmuo A. P. buvo ilgalaikis bendrovės akcininkas ir vadovas, o akcijų sutartis buvo sudaryta tik todėl, kad rimtai sušlubavo A. P. sveikata. Dėl to A. P., turėdamas vengti streso, nusprendė pasitraukti iš bendrovės perleisdamas tiek bendrovės valdymą, tiek ir akcijas. Per beveik 17 metų suinteresuoto asmens valdymo, bendrovė buvo moki, veikė pelningai. Bendrovei negrėsė bankrotas, buvo generuojamos pajamos, atsiskaitoma su tiekėjais, mokami mokesčiai, bendrovė turėjo darbuotojų, todėl neegzistavo jokie bankroto požymiai.

32.3.                      Skolos VMI susidarė 2017 m. spalio pabaigoje, kai VMI neatidėjo mokėjimų, o tai iš esmės privedė prie bendrovės bankroto. Kadangi bendrovė planavo toliau tęsti veiklą, todėl privalėjo atsiskaityti su tiekėjais tam, kad gautų prekių, kurias galėtų parduoti, todėl sutiktina su apelianto išsakyta pozicija, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir nepagrįstai sprendė, kad buvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta atsiskaitymų tvarka.

32.4.                      19 384,76 Eur dydžio žala, priteista Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu, yra atlyginta, todėl tai negali būti pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

32.5.                      Už bendrovės dokumentų neišsaugojimą, neperdavimą, aplaidžios buhalterinės apskaitos vykdymą negali būti atsakingas suinteresuotas asmuo A. P., nes ne jis dokumentų neišsaugojo ir neperdavė. Priešingai, byloje yra pateiktas 2017 m. rugsėjo 25 d. UAB „Baltic Oil Company“ perduodamų dokumentų sąrašas, kuris pasirašytas A. P. bei UAB „Grudita“ direktoriaus.

32.6.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto, A. J. bei M. G. kaip vadovų pareigos tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, nenustatė jų atsakomybės ar tyčinių kaltų veiksmų, kuriais buvo tyčia siekiama sunaikinti ar sugadinti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Todėl sutiktina su apelianto išsakyta pozicija, kad byloje nėra surinkta įrodymų, nėra priimtų procesinių sprendimų, kurie leistų konstatuoti šių aplinkybių buvimą. Be to, dalis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų yra paimta VMI, kita dalis – Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, likusi dalis perduota pareiškėjai. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pripažino, kad niekuomet nesikreipė nei į VMI, nei į FNTT tam, jog gautų bendrovės paimtų buhalterinės apskaitos dokumentų kopijas ar nuorašus. Todėl labiau tikėtina išsakyta apelianto pozicija, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai egzistuoja, buvo tvarkomi, nebuvo sunaikinti, jog šie dokumentai yra paimti atitinkamų valstybinių institucijų.

33.       BUAB „Baltic Oil Company“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bankroto centras“, prašo suinteresuotų asmenų A. P. ir M. Ž. atskiruosius skundus atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

33.1.                      Apelianto A. P. nurodoma aplinkybė, kad įmonė 2017 m. spalio mėnesį neatitiko nemokios įmonės statuso, nes esamiems įsipareigojimams dengti pakako bendrovės turto, yra nepagrįsta, kadangi bendrovė atitiko nemokios įmonės statusą pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio nuostatas.

33.2.                      Nesutiktina su atskirojo skundo teiginiais, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 nepasisakė, jog 2017 m. rugsėjo 12 d. tarp UAB „Baltic Oil Company“ ir UAB „Baltstate Oil LT“ sudarytas UAB „Gareda“ akcijų pirkimo – pardavimo sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas ar nuostolingas UAB „Baltic Oil Company“. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad akcijų perleidimo sandoriu buvo perleistas likvidus įmonės turtas, turint didelių mokestinių prievolių valstybei, sutartyje nustatant mokėjimo už perleistas akcijas atidėjimo terminą pakankamai ilgam terminui, be to, UAB „Baltic Oil Company“ sandoriu nenustatė jokių mokėjimo užtikrinimo priemonių ar mokėjimo termino praleidimo pasekmių, todėl sprendė, kad sandorio sudarymas sukėlė įmonei finansinius sunkumus ir esmingai sumažino įmonės galimybę atsiskaityti su kreditoriais, o taip buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai.

33.3.                      Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-74-883/2021, ne kartą buvo minėtas pareiškėjos atstovei teikiant paaiškinimus šios tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir prašant atitinkamame teismo sprendime nustatytas aplinkybes vertinti bei jomis vadovautis. Be to, teismas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalį turi teisę vadovautis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, o šios kategorijos bylose, turinčiose viešąjį interesą, netgi turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus.

33.4.                      Apelianto M. Ž. argumentai, kad jis nedalyvavo civilinės bylos Nr. eA2-270-943/2019 nagrinėjime, todėl jo atžvilgiu negali būti taikoma prejudicinių faktų taisyklė, yra nepagrįsti, kadangi bendro pobūdžio aplinkybės, susijusios su įmonės finansine būkle, nemokumo momentu, nustatytos įsiteisėjusiame teismo sprendime turėtų sukelti teisines pasekmes ir byloje nedalyvaujantiems asmenims. Kita vertus, net jeigu pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus, apeliantas turėjo ir turi teisę ginčyti (įrodinėti) priešingas aplinkybes dėl BUAB „Baltic Oil Company“ nemokumo momento nustatymo, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus rašytinius įrodymus bei kitus duomenis, apeliantas nepateikė.

33.5.                      Didžioji dalis mokėjimų valstybės biudžetui buvo atlikta taikant priverstinį lėšų nurašymą per VĮ Registrų centro „PLAIS“ sistemą (ne pačios įmonės savanoriškai), o didžioji dalis paskutinio laikotarpio (nuo 2017 m. spalio mėnesio) įplaukų (beveik 9 milijonai eurų) buvo panaudotos mokėjimams (didelė dalis avansiniams) užsienio bendrovėms atlikti. Tai tik dar kartą patvirtina, kad, esant dideliems BUAB „Baltic Oil Company“ mokestiniams įsipareigojimams, mokėjimų atlikimas tretiesiems asmenims (ypač avansu) ir dar tokia proporcija, mokėjimų eiliškumas buvo akivaizdžiai pažeistas, nukentėjo pagrindinio ir didžiausio kreditoriaus – VMI – teisės ir teisėti interesai.

33.6.                      Teismui, nagrinėjančiam tyčinio bankroto iškėlimo klausimą, nėra reikšmingos aplinkybės, ar po bankroto bylos iškėlimo buvo ar nebuvo atlyginta kokia nors įmonei padaryta žala, ar yra susigrąžintos lėšos iš debitorių, kadangi yra vertinamos aplinkybės ir sandoriai, buvę būtent jų sudarymo metu, atitinkamai, nagrinėjama, ar buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi sandoriai ir ar tokie sandoriai turėjo įtakos įmonės bankrotui, todėl apelianto argumentai, kad teismas neatsižvelgė į nemokumo administratorės veiksmus, tariamą neveikimą dėl žalos atlyginimo ar piniginių lėšų išieškojimo, yra visiškai nepagrįsti.

33.7.                      Pareiškėja laikėsi nuoseklios pozicijos, kad BUAB „Baltic Oil Company“ nemokumo administratorei nei paskutinis BUAB „Baltic Oil Company“ direktorius, nei kiti ankstesni įmonės direktoriai ar akcininkas neperdavė visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir viso turto, t. y. paskutinis įmonės direktorius M. G. yra perdavęs tik kai kuriuos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2017 m. lapkričio – 2018 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį, taip pat 2015–2017 m. darbo sutartis, pavienes įmonės veiklos sutartis, tačiau jokių kitų dokumentų už ankstesnius įmonės veiklos metus, kai įmonė įregistruota ir veiklą vykdė nuo 2001 m. sausio 15 d., nemokumo administratorei nebuvo perduota, dėl to paskutiniam įmonės vadovui M. G. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi buvo paskirta 1 000 Eur bauda. Akivaizdu, kad įmonei vykdžius veiklą daugiau nei 16 metų, turėtų egzistuoti ir būti išsaugoti ne tik buhalterinės apskaitos ir kiti veiklos dokumentai už paskutinius įmonės veiklos mėnesius (kurie taip pat ne visi buvo perduoti, nes, pavyzdžiui, iš perduotų dokumentų dalies neįmanoma atsekti paskutinio vadovo M. G. nurodytų debitorių skolų kilmės ir pagrindo, sandorių turinio), todėl apelianto atskirajame skunde išdėstyti ir aukščiau paminėti argumentai bei aplinkybės neatitinka tikrovės ir yra visiškai nepagrįsti.

33.8.                      BUAB „Baltic Oil Company“ atliekant daug atsiskaitymo eiliškumą pažeidžiančių, ekonomiškai įmonei nenaudingų ir nesąžiningų sutarčių, priimant įmonei nenaudingus sprendimus, buvo pažeidžiami kreditorių interesai, nebuvo siekiama vykdyti sąžiningų ir skaidrių sandorių, sudarinėdami sandorius vadovai tik didino įmonės įsipareigojimus, tokiu būdu sąmoningai vesdami įmonė prie bankroto, o teismo vertinimu, tokios aplinkybės neabejotinai pagrindžia apgaulingos bei aplaidžios buhalterinės apskaitos vedimą bei nuostolingus bendrovės vadovų veiksmus, todėl BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu pagrįstai ir teisėtai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

34.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

35.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo ir ginčo esmės

36.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju vertinami UAB „Baltic Oil Company“ vadovų veiksmai, atlikti 2017 metais. Kadangi įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, analizuojamu atveju taikytina teisė, galiojusi galimai tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų atlikimo metu, todėl šioje byloje taikytinos ĮBĮ normos.

37.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda ĮBĮ nurodytos teisinės pasekmės, tokios kaip administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis); žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo ir šie kreditoriai CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 29 punktas, 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 45, 46 punktai).

38.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai, todėl teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje neišvengiamai sprendžiama ir dėl konkrečių bendrovės vadovų veiksmų. Nors ĮBĮ, kuriame reglamentuojama bankroto pripažinimo tyčiniu tvarka ir sąlygos, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, tačiau iš esmės to ir nedraudžia. Taigi apeliacinės instancijos teismas atmeta A. P. atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė A. P. ir M. Ž. atsakingais asmenimis už BUAB „Baltic Oil Company“ tyčinį bankrotą.

39.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BUAB „Baltic Oil Company“ jau 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo nemoki, pripažino bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 2, 3 punktuose bei 5 punkte nustatytais pagrindais. Suinteresuoti asmenys su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka motyvuodami tuo, kad teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintais pagrindais. Toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių atskirųjų skundų argumentų.

Dėl bendrovės nemokumo momento

40.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BUAB „Baltic Oil Company“ jau 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo nemoki. Suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde nurodo, kad jo vadovavimo metu, kuris baigėsi 2017 m. rugsėjo 25 d., bendrovė buvo moki. A. P. vadovavimo metu bendrovė veikė pelningai, buvo generuojamos pajamos, atsiskaitoma su tiekėjais, mokami mokesčiai. Suinteresuotas asmuo M. Ž. atskirajame skunde nurodo, kad jis nedalyvavo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019, todėl nepagrįsta šia byla remtis nustatant bendrovės nemokumo momentą.

41.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad materialiosios teisės normoms priskirtinos normos ir dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, todėl, sprendžiant dėl bendrovės (ne)mokumo 2017 metais, taip pat aktualios ĮBĮ teisės normos. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013, 2015 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1944-330/2015 ir kt.).

42.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2017 m. rugsėjo 30 d. UAB ,,Baltic Oil Company“ balansu, nustatė, kad bendrovės turtas sudarė 6 344 960 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 5 868 368 Eur. Iš įmonės kreditorių sąrašo buvo nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 27 d. įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai sudarė 4 973 419,66 Eur. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų duomenų ginčo nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra. Taigi buvo nustatytas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis bei konstatuota, kad yra tenkinama viena iš ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų, jog 2017 m. rugsėjo 30 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

43.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios nemokumo sąlygos – įsipareigojimų nevykdymo – rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019, kurioje buvo konstatuota, kad dauguma UAB ,,Baltic Oil Company“ įsiskolinimų kreditoriams susidarė 2017 m. rugsėjo 30 d., taip pat suinteresuotų asmenų paaiškinimais, kad nuo 2017 m. spalio vidurio bendrovės veikla buvo sustabdyta dėl areštuotų sąskaitų, buvo tik išieškomos skolos. Apeliacinės instancijos teismas reikšminga laiko ir tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartimi, buvo atsisakyta UAB ,,Baltic Oil Company“ kelti restruktūrizavimo bylą motyvuojant tuo, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės sąvoką ir neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu. Priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde, tai, kad formaliai balanse nurodomo turto pakako finansiniams įsipareigojimams padengti, savaime nereiškia ir neįrodo, kad įmonė vykdo įsipareigojimus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant ir kitą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą sąlygą.

44.       Priešingai nei nurodo suinteresuotas asmuo M. Ž. atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 rėmėsi pagrįstai. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015). Teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas saisto visus teisės subjektus, taip pat ir teismus, kurie, nagrinėdami bylas ir priimdami jose procesinius sprendimus, negali nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios ir priimti jam prieštaraujančių procesinių sprendimų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021 45 punktą).

45.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 buvo nagrinėjamas ginčas dėl 2017 m. rugsėjo 12 d. sutarties, kuria UAB „Baltic Oil Company“ priklausiusios UAB „Gareda“ akcijos buvo parduotos UAB „Baltstate Oil LT“, pripažinimo negaliojančia. Teismas nurodė, kad šioje byloje, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus). Teismas ieškinį tenkino ir pripažino sandorį negaliojančiu taip iš esmės kartu ir konstatuodamas, kad jau 2017 m. rugsėjo mėnesį įmonė buvo nemoki. Todėl atmestini kaip nepagrįsti suinteresuoto asmens A. P. atskirojo skundo argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas cituojamoje nutartyje jokiu būdu nesprendė, jog bendrovė nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. tapo nemoki.

46.       Suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino daug reikšmingų duomenų – VMI 2015 m. lapkričio 11 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, 2017 m. vasario 24 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos, 2017 m. birželio 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, 2017 m. birželio 22 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos, 2017 m. rugsėjo 14 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, AB „SEB“ ir AB „Swedbank“ bankų pateikti bendrovės banko sąskaitų išrašai. Tačiau iš atskirojo skundo argumentų turinio matyti, kad apeliantas tokiu būdu siekia ne paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą, o teigia, jog šie įrodymai patvirtina, kad apelianto bendrovės vadovavimo metais nebuvo atliekama jokių neteisėtų (tyčinių) veiksmų, kurie galėjo sukelti ar sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą.

47.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pavyzdžiui, 2017 m. rugsėjo 14 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad buvo tikrinamas atsakovės akcizais apmokestinamas sandėlis Markučių k., 2017 m. birželio 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad buvo tikrinamas atsakovės akcizais apmokestinamas sandėlis Markučių k., 2017 m. birželio 22 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje užfiksuoti duomenys apie bendrovės sandorius su Latvijos mokesčių mokėtoju „AS Trading 4“ už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d., 2017 m. vasario 24 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje užfiksuoti duomenys apie bendrovės sandorius su Latvijos Respublikoje įregistruotu mokesčių mokėtoju „SIA CCT“. Apeliantas nenurodo, kaip šie minimi dokumentai gali turėti įtakos bendrovės (ne)mokumo vertinimui, tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

48.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą ir atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo šių aplinkybių vertinti kitaip.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

49.       Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad nurodytos ĮBĮ normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016, 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1383-798/2021).

50.       Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktas; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktai). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16 punktas).

51.       Suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde iš esmės nekvestionavo pirmosios instancijos teismo sprendimo UAB „Baltic Oil Company“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau nesutiko, kad būtent apeliantas buvo atsakingas už tyčinį bankrotą. Suinteresuotas asmuo M. Ž. atskirajame skunde pažymėjo, kad mokėjimai buvo atliekami ne tik tretiesiems asmenims, tačiau ir pačiai VMI.

52.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad mokėjimai buvo atliekami pažeidžiant mokėjimų eiliškumą, tačiau M. Ž. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad mokėjimus buvo būtina atlikti, kad bendrovė toliau galėtų vykdyti veiklą. Iš civilinėje byloje esančio AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašo 2017 m. spalio mėnesį matyti, kad, pavyzdžiui, 2017 m. spalio 4 d., 2017 m. spalio 5 d., 2017 m. spalio 6 d., 2017 m. spalio 9 d., 2017 m. spalio 10 d., 2017 m. spalio 11 d., 2017 m. spalio 12 d. buvo sumokėti atitinkamai 200 00 Eur, 100 000 Eur, 100 000 Eur, 100 000 Eur, 100 000 Eur, 100 000 Eur, 100 000 Eur dydžio avansai „GLOB OIL LLP“ (avansai buvo mokami ir vėliau), taip pat buvo atliekami mokėjimai už trečiuosius asmenis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad avansai buvo mokami beveik kas dieną reikšmingomis sumomis, atskirajame skunde nėra nurodoma, kuo, pavyzdžiui, bendrovė „GLOB OIL LLP“ buvo ypač reikšminga UAB „Baltic Oil Company“, kad ji galėtų toliau vykdyti veiklą, taip pat atsižvelgęs į tai, jog atsakovė turėjo kitų tiekėjų, su kuriais atsiskaitydavo pagal sutartis, sprendžia, kad nėra pagrindo avansinius mokėjimus vertinti kaip sąžiningą siekimą vertingo tikslo – tęsti įmonės veiklą.

53.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentais, kad, bendrovei esant jau nemokiai, turint pirmesnės eilės kreditorių (šiuo atveju SODRA ir VMI) ir nesumokėtų mokesčių, ypač atliekant avansinius mokėjimus, rodo, kad nemokios bendrovės finansinė padėtis buvo esmingai bloginama, o piniginių lėšų išmokėjimas lėmė, kad buvo perleidžiama esminė įmonės turto dalis („GLOB OIL LLP“ iš viso buvo sumokėta 1 584 140 Eur suma), taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais. Be to, reikšminga yra ir tai, kad atsakovė nuo 2017 m. spalio 30 d. netgi savo iniciatyva nedengė turimų skolų VMI ir SODRAI, o jos buvo nurašomos priverstine tvarka. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių

54.       Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai).

55.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

56.       Pirmosios instancijos teismas UAB „Baltic Oil Company“ bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs nuostolingumą ar ekonominį nenaudingumą šių sandorių: UAB „Baltic Oil Company“ mokėjimai tretiesiems asmenims už UAB „Grudita“ (šiuo metu BUAB „Minsandra“); 2017 m. spalio 12 d. 30 000 Eur dydžio mokėjimas A. P., vykdant UAB „Grudita“ pinigines prievoles pagal 2017 m. spalio 2 d. UAB „Baltic Oil Company“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį; 2018 m. balandžio 19 d. batų įsigijimo sandoris iš Estijoje registruotos bendrovės „NAFTRUCK CORP OU“; 2017 m. rugsėjo 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Baltic Oil Company“ ir UAB „Baltstate Oil LT“ dėl UAB „Gareda“ akcijų pardavimo; 2017 m. rugsėjo 26 d. tarp UAB „Baltic Oil Company“, A. P. ir UAB „Baltstate Oil LT“ sudaryta finansinio reikalavimo perdavimo sutartis Nr. 2017/01. Teismas taip pat pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys atliko ir kitus bankrutavusiai bendrovei nenaudingus ir nuostolingus veiksmus, o būtent, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1333-715/2019 solidariai iš atsakovų A. P. ir M. Ž. ieškovo BUAB „Baltic Oil Company“ naudai buvo priteista 19 384,76 Eur žala, susijusi su turto neperdavimu.

57.       Suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Baltic Oil Company“ ir UAB „Baltstate Oil LT“ dėl UAB „Gareda“ akcijų pardavimo, jokios žalos bendrovei padaryta nebuvo, kadangi UAB „Gareda“ pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 buvo grąžintos UAB „Baltic Oil Company“. Be to, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje nepasisakė, kad šis sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas ar nuostolingas bendrovei. Kita vertus, byloje nebuvo keliamas ginčas dėl to, kad akcijos buvo parduotos ne rinkos kaina. Taigi UAB „Baltic Oil Company“, pardavusi UAB „Gareda“ akcijas, būtų turėjusi 100 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į ir UAB „Baltstate Oil LT“. Akcentavo, kad natūralu, jog, kai teismas pripažino akcijų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikė resituciją, todėl ir finansinio reikalavimo perdavimo sutartis buvo panaikinta. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad žala, priteista Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu, yra atlyginta.

58.       Suinteresuotas asmuo M. Ž. atskirajame skunde nurodo, kad batų įsigijimo sandoris buvo skirtas užtikrinti tolesnę bendrovės veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais uždirbus pelno iš batų pardavimo. Tai, kad nemokumo administratorė nenori ar negali išieškoti lėšų iš Vokietijos bendrovės „GHOL GmbH“, tai nedaro sandorio nuostolingu. Be to, šis sandoris nėra tokio laipsnio ir pobūdžio, kad jo pagrindu būtų galima pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Taip pat paaiškino, kad BUAB „Minsandra“ buvo UAB „Baltic Oil Company“ akcininkė, teikė pervežimo paslaugas. Taigi, kad nenutrūktų bendradarbiavimas ir būtinas paslaugų teikimas, UAB Baltic Oil Company“ mokėjo tiesiai kitiems subjektams už savo motininę bendrovę. Apeliantas taip pat nesutinka, kad UAB „Gareda“ akcijų pardavimo sandoris taip pat kaip nors galėjo dayti įtaką bendrovės mokumui.

59.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, toliau iš esmės pasisako tik dėl tų sandorių, dėl kurių nesutikimo argumentai išdėstyti atskiruosiuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su suinteresuoto asmens M. Ž. atskirojo skundo argumentais, kad, vertinant kiekvieną sandorį atskirai, jų mastas gali kelti abejonių, ar šiais sandoriais įmonė buvo privesta prie bankroto, ar toliau iš esmės buvo bloginama jos finansinė padėtis, tačiau atskirajame skunde taip pat teisingai pažymima, jog, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti vertinama aplinkybių visuma.

60.       Suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde teisingai pažymi, kad iš esmės nebuvo keliamas ginčas dėl to, jog UAB „Gareda“ akcijos buvo praduotos ne rinkos kaina, visgi Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019, spręsdamas UAB „Gareda“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorio negaliojimo klausimą, atkreipė dėmesį į tai, kad prieš sudarant sandorį akcijų rinkos vertė nebuvo nustatyta, o akcijos buvo parduodamos susijusiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad aplinkybė, jog UAB „Gareda“ akcijos buvo grąžintos BUAB „Baltic Oil Company“, neturi reikšmės vertinant šio sandorio (ne)naudingumą jo sudarymo metu.

61.       Nors, kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, pagal UAB „Gareda“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį UAB „Baltic Oil Company“ būtų turėjusi 100 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į ir UAB „Baltstate Oil LT“, tačiau mokėjimo terminas buvo nustatytas net iki 2019 m. kovo 12 d., taigi, bendrovė, jau faktiškai būdama nemoki, nustatė itin ilgą terminą atskaityti ir atsisakė gauti 100 000 Eur sumą, kurią būtų galėjusi panaudoti finansiniams reikalavimams padengti ir (ar) veiklai vykdyti. Dar daugiau, netrukus po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo sudaryta finansinio reikalavimo perdavimo sutartis, pagal kurią naujajam kreditoriui A. P., vieninteliam BUAB „Baltic Oil Company“ akcininkui ir UAB „Gareda“ vadovui, buvo perleista reikalavimo teisė į UAB „Baltstate Oil LT“ pagal 2017 m. rugsėjo 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-270-943/2019 pažymėjo, kad, nors reikalavimo teisė perleista atlygintinai, tačiau realiai už įgytą reikalavimo teisę nebuvo atsiskaityta, o buvo sumažinta 100 000 Eur suma BUAB „Baltic Oil Company“ skola A. P. pagal 2010 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartį. Taigi turtas buvo parduotas susijusiam asmeniui, o atsiskaitymo klausimas taip pat išspręstas tokiu būdu, kuris užtikrino tik atsiskaitymą su vienu iš kreditorių (A. P.), tokiu būdu suteikiant jam pirmenybę patenkinti savo reikalavimą. Galiausiai, įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-74-883/2021 buvo konstatuota, kad skola A. P. pagal 2010 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartį buvo grąžinta dar 2015 m. gegužės 29 d., taigi buvo atliktas įskaitymas pagal nebeegzistuojančias prievoles.

62.       Apeliacinės instancijos teismas reikšminga laiko ir tai, kad prieš UAB „Gareda“ akcijų pardavimą 2017 m. sausio 17 d. sprendimu buvo padidintas UAB „Gareda“ įstatinis kapitalas iš papildomų nepiniginių įnašų – laivais ir žemės sklypu, t. y. realiu turtu, kuris nuosavybės teise priklausė BUAB „Baltic Oil Company“. Taigi visų šių veiksmų ir sandorių visuma rodo, kad iš esmės buvo siekiama BUAB „Baltic Oil Company“ priklausiusį likvidų turtą per UAB „Gareda“ akcijų pardavimo sandorį perleisti susijusiems asmenims, tokiu būdu ne tik negaunant piniginių lėšų, tačiau ir esmingai bloginant bendrovės finansinę padėtį.

63.       Suinteresuoto asmens M. Ž. argumentai, kad BUAB „Minsandra“ teikė atsakovei pervežimo paslaugas, taigi, kad nenutrūktų bendradarbiavimas ir būtinas paslaugų teikimas, UAB „Baltic Oil Company“ mokėjo tiesiai kitiems subjektams už savo motininę bendrovę, vertintini kritiškai. Visų pirma, šie argumentai nepagrįsti jokia bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nemokumo administratorė nedisponuoja dokumentais, kurių pagrindu tokie mokėjimai už UAB „Grudita“ iš UAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitos buvo atlikti, tačiau apeliantas, ginčydamas šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, rėmėsi tik abstrakčiais teiginiais. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Minsandra“ buvo motininė UAB Baltic Oil Company“ bendrovė, neaišku, kaip galėjo nutrūkti bendradarbiavimas tarp šių įmonių. Antra, iš byloje esančių duomenų matyti, kad už paslaugas su BUAB „Minsandra“ buvo atsiskaitoma tiesiogiai, iš viso pačiai UAB „Grudita“ (šiuo metu – BUAB „Minsandra“) už paslaugas vien per 2017 m. spalio mėnesį buvo sumokėta 318 926,86 Eur suma. Be to, už BUAB „Minsandra“ iš UAB „Baltic Oil Company“ lėšų buvo atsiskaitoma ir su fiziniais asmenimis, todėl abejotina suinteresuoto asmens paaiškinimais, kad atsiskaitymai buvo būtini siekiant užtikrinti BUAB „Minsandra“ veiklą ir nenutrūkstamą paslaugų teikimą. Kadangi iš UAB „Baltic Oil Company“ banko sąskaitos buvo sumokėta 187 578,16 Eur suma atliekant mokėjimus už BUAB „Minsandra“, buvo pervesta reikšminga pinigų suma, neturint aiškaus teisinio pagrindo, nesant susitarimo dėl šių lėšų grąžinimo, taigi pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad tokiu būdu buvo esmingai bloginama UAB „Baltic Oil Company“ finansinė padėtis.

64.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens paaiškinimus, kad batų pirkimo ir pardavimo sandoriais buvo siekiama užtikrinti bendrovės veiklą ir iš gauto pelno atsiskaityti su kreditoriais. Pirma, iš civilinėje byloje esančio Restruktūrizavimo plano metmenų duomenų nustatyta, kad UAB „Baltic Oil Company“ nuo pat veiklos pradžios orientavosi į dyzelinio kuro, kuro laivams bei kuro lėktuvams pardavimą, taip pat ėmė teikti ir kitas su tuo susijusias paslaugas (laivų agentavimo, laivų bunkeriavimo ir pan.). Restruktūrizavimo plano metmenyse atsakovė nemini, kad ketina perorientuoti savo vykdomą veiklą, priešingai, ketina veiklas išgryninti, tęsti ir vystyti biokuro pardavimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir ši aplinkybė nėra ginčijama, kad batai buvo parduoti Vokietijos Federacijos Respublikoje registruotai bendrovei, užsiimančiai didmenine prekyba gėrimais. Šios aplinkybės taip pat verčia abejoti batų pirkimo sandorio realumu, ypač, atsižvelgiant į tai, kad sutartis su „GHOL GmbH“ dėl batų pardavimo nemokumo administratorei nėra perduota.

65.       Antra, bankroto administratorės 2018 m. gruodžio 12 d. ataskaitoje pirmajam kreditorių susirinkimui nurodyta, kad 2018 m. balandžio 19 d. buvo įsigytos 1 474 poros batų už 64 160,84 Eur (vidutiniškai 43,52 Eur už batų porą), o 2018 m. balandžio 24 d. buvo parduotos 1 474 batų poros už 71 489 Eur (vidutiniškai 48,50 Eur už batų porą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šio sandorio pelningumas yra abejotinas, kadangi nėra duomenų apie patirtas papildomas išlaidas (pavyzdžiui, transportavimo), o antkainis yra sąlyginai mažas. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad už batus su Estijos Respublikoje įregistruota įmone buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais prieš pat bankroto bylos iškėlimą, o iš „GHOL GmbH“ pinigai už batus nėra gauti. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad buvo taikytas mokėjimo atidėjimas. Viena vertus, bendrovei jau esant nemokiai, kai nustatomas ilgas atskaitymo terminas su kontrahentais, vertintinas kaip per ne lyg rizikingas ir neatitinkantis bendrovės interesų. Antra vertus, nesant sutarties, šių suinteresuoto asmens argumentų neįmanoma patikrinti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, labiau tikėtina, jog šiuo sandoriu tebuvo siekiama pridengti grynųjų pinigų išėmimą iš įmonės kasos bei imituoti tariamai vertingų prekių pirkimą (pardavimą).

66.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad, bendrovei jau esant nemokiai, vienas po kito buvo sudarinėjami sandoriai, kuriais esmingai ir toliau buvo bloginama UAB „Baltic Oil Company“ finansinė padėtis: susijusiems asmenims buvo perleistos UAB „Gareda“ akcijos, kurios buvo apmokėtos realiu UAB „Baltic Oil Company“ priklausiusiu turtu (žemės sklypu, laivais), pagal akcijų perleidimo sutartį atsiskaityta su UAB „Baltic Oil Company“ nebuvo, priešingai, vėliau reikalavimo teisė buvo įskaityta pagal neegzistuojančias prievoles. Galiausiai, iš UAB „Baltic Oil Company“ lėšų buvo atsiskaitoma su trečiaisiais asmenimis už BUAB „Minsandra“ prievoles, nors bankroto administratorė nenustatė tam jokio teisinio pagrindo, jo neįrodė ir suinteresuoti asmenys. Be to, buvo atliekami avansiniai mokėjimo nurodymai užsienio juridinio asmenims, nors tuo metu jau ir pati bendrovė buvo nemoki, turėjo aukštesnės kreditorių, o avansinių mokėjimų reikalingumas ir būtinumas byloje neįrodytas. Negana to, kaip nustatyta iš 2018 m. vasario 28 d. balanso, bendrovei beveik neturint jokio likvidaus turto, kai per vienerius metus mokėtinos sumos siekė daugiau nei 7 mln., bendrovė 2018 m. balandžio 19 d. nusprendė įsigyti už grynuosius pinigus batus, už juos atsiskaitė iš karto grynaisiais pinigais, tačiau juos perparduodant Vokietijos Federacijos Respublikoje įregistruotai bendrovei, neužtikrino pinigų pagal sandorį gavimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose numatytą tyčinio bankroto požymius.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

67.       Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018).

68.       Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanonumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Dėl to ir šioje byloje būtina įvertinti, ar dėl bankroto administratorės nurodytų dokumentų neperdavimo nebeįmanoma nustatyti esminių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

69.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Teismas atsižvelgė į tai, kad ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei, o dalis perduotų dokumentų – klaidingi, kadangi paaiškėjo, jog į debitorių sąrašus iš tiesų yra įtraukti bendrovės kreditoriai; UAB „Ostena“ bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė tik 2017 spalio ir lapkričio mėnesį; netgi VMI 2018 metais atliekant patikrinimą, jai taip pat nebuvo teikiami visi bendrovės dokumentai.

70.       Suinteresuotas asmuo A. P. atskirajame skunde iš esmės nekvestionavo šio pirmosios instancijos teismo vertinimo, tačiau akcentavo, kad jis negali būti laikomas kaltu ir atsakingu už bendrovės dokumentų neperdavimą. Pažymėjo, kad jis, baigęs eiti bendrovės vadovo pareigas, pagal 2017 m. rugsėjo 25 d. sudarytą perduodamų dokumentų sąrašą, visus dokumentus perdavė M. Ž., o pastarasis šias aplinkybes pripažino.

71.       Suinteresuotas asmuo M. Ž. atskirajame skunde nurodė, kad bendrovė visuomet teisės aktų nustatyta tvarka teikė finansinės atskaitomybės dokumentus. Nemokumo administratorė net negali aiškiai nurodyti, kokie būtent dokumentai yra neperduoti. Net ir laikant, kad buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, šios klaidos gali būti ištaisytos šalims bendradarbiaujant. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

72.       Sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad iš 2018 m. rugsėjo 14 d. bylų (dokumentų) perdavimo akto matyti, jog direktorius M. G. perdavė dokumentus, sudarytus nuo 2017 metų (perduotos tik sutartys nuo 2010 metų). Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė įregistruota ir veikė nuo 2001 m. sausio mėnesio, akivaizdu, kad nėra perduota didžioji dalis bendrovės veiklos dokumentų.

73.       Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla yra iškelta 2018 metais, nemokumo administratorius, neturėdamas visų bendrovės dokumentų bent nuo 2015 metų, šiuo metu negali tinkamai atlikti savo pareigos ir patikrinti sandorių už 36 mėnesių laikotarpį. Matyti, kad, pavyzdžiui, kasos dokumentai perduoti tik nuo 2018 metų sausio mėnesio, pirkimo dokumentai – tik nuo 2017 m. lapkričio mėnesio, ilgalaikio turto dokumentai – taip pat tik nuo 2017 m. lapkričio mėnesio. Be to, nemokumo administratorė nurodė, kad net iš perduotų dokumentų dalies neįmanoma atsekti paskutinio de jure (teisiškai) vadovo M. G. nurodytų debitorių skolų kilmės ir pagrindo, sandorių turinio. Šios aplinkybės buvo patvirtintos jau anksčiau, kadangi buvo nustatyta, kad nemokumo administratorei nėra perduoti, pavyzdžiui, pardavimo Vokietijos Federacijos Respublikoje įregistruotai įmonei dokumentai, todėl administratorė negali imtis išieškojimo veiksmų.

74.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrįsta teigti, jog įmonės dokumentų neperdavimu siekiama galimai nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, tikrąją turto sudėtį ar kitas suinteresuotiems asmenims nenaudingas aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

75.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, išsamiai išanalizavo šalių procesinius dokumentus ir byloje esančią medžiagą, taigi BUAB „Baltic Oil Company“ bankrotą pripažino tyčiniu pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti skundžiamos nutarties atskirųjų skundų motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

76.       Iš esmės atmetus suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus, jiems bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). BUAB „Baltic Oil Company“ bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                        Vigintas Višinskis