Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. e2S-142-459/2016
Teisėja Vaida Railienė (Proceso Nr. 2-38-3-00375-2015-9)
Procesinio sprendimo kategorijos
(S)
3.4.5.2; 3.3.2.3
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. sausio 14 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos A. D. atskirąjį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims UAB „Kugeta“, UAB „Sergel“, UAB „Mokilizingas“, AB SEB bankui, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, AB DNB bankui, M. B., antstolei E. M., antstolei B. T., J. D. dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo
n u s t a t ė :
pareiškėja A. D. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, jog jos nemokumą sukėlė 2010-03-25 Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimu kreditorei M. B. priteista 50000 Lt (14481 Eur) skola, 2010 Lt (590,83 Eur) bylinėjimosi išlaidos bei 18000 Lt (5213,16 Eur) delspinigių. Sprendimo vykdymo nurodyme buvo numatyta, jog visą šią skolą pareiškėja turi sumokėti iki 2015-05-01. Pareiškėja taip pat turi kreditorinių įsipareigojimų UAB „Sergel“ pagal tarp UAB „Omnitel“ ir UAB „Sergel“ 2010-03-30 pasirašytą skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr.IL-40034-1901, AB SEB bankui – 2167,46 Eur, UAB „Kugeta“ – 520,87 Eur, UAB „Mokilizingas“ – 285,06 Eur; Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui – 129,75 Eur, AB DNB bankui pagal kreditavimo sutartį įsiskolinimų nėra. Visos šios skolos kreditoriams nėra sumokėtos, nes pareiškėja šiuo metu yra motinystės atostogose ir viena augina tris nepilnamečius vaikus, yra išsituokusi. Materialiai vaikus išlaikyti padeda vaikų tėvas J. D.. Šiuo metu pareiškėja gauna socialinę pašalpą – 162 Eur ir 50 Eur už vaikus (vaikų pinigai). Visos jos gaunamos pajamos sudaro 212 Eur. Pradelsti pareiškėjos įsipareigojimai viršija 25 M. B. poreikiams tenkinti reikalinga 420,00 Eur dydžio suma. Pareiškėja prašė bankroto administratorių paskirti teismo nuožiūra, nes nerado bankroto administratoriaus, kuris sutiktų užsiimti jos bankroto procedūromis. Nurodė, kad nebuvo sudariusi jokių kreditorių teises pažeidžiančių sandorių ar atlikusi kitokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi nesąžiningais, nemoki ji tapo ne dėl savo žalingų įpročių, nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų finansų sistemai, ekonomikai ir verslo tvarkai.
Skuodo rajono apylinkės teismas 2015-11-03 nutartimi pareiškimą atmetė. Nurodė, jog pareiškėja turi aštuonis kreditorius, daugiau nei pusę visų pareiškėjos įsiskolinimų sumos sudaro skolos dviem pagrindiniams kreditoriams – M. B. ir AB DNB bankui. Pareiškėja, jau turėdama finansinių įsiskolinimų AB SEB bankui, 2007 m. sudarė paskolos sutartį su fiziniu asmeniu M. B., taip pat jau turėdama finansinių įsipareigojimų AB SEB bankui ir nemažų finansinių įsipareigojimų M. B., pareiškėja A. D. ir suinteresuotas asmuo J. D. sudarė dar vieną kreditavimo sutartį su AB DNB banku žemės sklypo, net 300 kv. m gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimui bei gyvenamojo namo remonto ar jo apdailos atlikimui. Pareiškėja neneigė, jog neinformavo AB DNB banko apie turimus finansinius įsipareigojimus suinteresuotiems asmenims AB SEB bankui ir M. B.. Po to pareiškėja A. D., didindama savo finansinius įsipareigojimus, 2008-04-29 išperkamosios nuomos būdu įsigijo pakankamai brangius daiktus, kurių, pasak pareiškėjos, reikėjo namų ūkyje. Teismas padarė išvadą, kad sandorių sudarymo metu pareiškėja turėjo suvokti, jog negalės jų tinkamai įvykdyti, tačiau ji tik didino skolinius įsipareigojimus, negalėdama grąžinti ankstesnių skolų. Pareiškėja, prisiimdama įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, o tai leidžia teigti, jog pareiškėja nebuvo sąžininga. Nors pareiškėja nurodė, kad vienai iš pagrindinių kreditorių M. B. skolinius įsipareigojimus ji vykdė ir visą skolą grąžino, tačiau iš 2010-03-25 teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-646/2010 matyti, kad teismo posėdžio metu pati pareiškėja pripažino, jog yra skolinga M. B. 50000 Lt pagal 2007-11-13 paskolos sutartį, nurodydama, kad pinigų negalėjo grąžinti todėl, kad jai dėl vaiko alerginės ligos teko iš (duomenys neskelbtini) keltis gyventi į (duomenys neskelbtini); tame kaime ji pirko namą kartu su savo sutuoktiniu, dėl to įsiskolino bankui, jai reikėjo prižiūrėti mažus vaikus, po to jos uždarbis žymiai sumažėjo. Pareiškėja kartu su pareiškimu privalėjo pateikti viso turimo turto sąrašą, tačiau nepateikė duomenų apie visą jai priklausantį nekilnojamąją turtą bei apie sąskaitose esančias lėšas. Nors pareiškėja tvirtina, kad šiuo metu ji su suinteresuotu asmeniu J. D. nebegyvena šeimyninio gyvenimo ir bendro ūkio nebeveda jau dveji metai, tačiau byloje esantys duomenis (po santuokos nutraukimo pareiškėjos ir suinteresuoto asmens kartu paimta paskola iš AB DNB banko, bendro gyvenamojo būsto įsigijimas, po santuokos nutraukimo gimę vaikai, bendra jų gyvenamoji vieta, seniūnijos pateikti duomenis apie pareiškėjos šeimos sudėtį, J. D. mokama paskola AB DNB bankui), leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo J. D. visgi gyvena kartu, o tai reiškia, kad pareiškėjos reali turtinė padėtis ar turimos pajamos galbūt yra kitokios, nei nurodo pareiškėja. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja sudarinėjo neapgalvotus sandorius, taip elgdamasi itin nerūpestingai, sudarydama sandorius ir prisiimdama prievoles, kurių ji neturi galimybės įvykdyti, nepateikdama teismui visos reikalingos informacijos, slėpdama duomenis apie realiai turimą turtą, pareiškėja nesielgė sąžiningai, todėl teismas atsisakė iškelti bankroto bylą.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti jai bankroto bylą. Nurodo, jog FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. yra numatytas 3 metų laikotarpis ir teismas turi tikrinti per jį sudarytų sandorių sąžiningumą. Pareiškėja paskutinį sandorį sudarė 2010-03-30, taigi per paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą dienos nebuvo sudariusi jokių sandorių, kurie turėtų būti įvertinti vadovaujantis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Teismas nurodė, jog pareiškėja turi 8 kreditorius, tačiau manytina, jog jų buvo tik 7: UAB „Omnitel“ savo reikalavimo teisę yra perleidusi UAB „Sergel“. Be to, trijų kreditorių atžvilgiu pareiškėja yra solidarioji skolininkė, todėl reikia įvertinti jos, kaip solidariosios skolininkės, elgesį bei įsipareigojimų dydį. Daugelio kreditorių atžvilgiu įsipareigojimų vykdymą kontroliuoja antstoliai, o tai reiškia, jog pareiškėja vykdo savo skolinius įsipareigojimus. Teismo pastebėjimas, kad pareiškėja, prieš sudarydama kreditavimo sutartį su AB DNB neinformavo banko apie savo skolinius įsipareigojimus, nėra reikšmingas, nes prievolės bankui vykdomos. Vertinant teismo argumentus dėl sandorių, sudarytų 2008 metais, pastebėtina, jog veiksniai, kurių pareiškėja negalėjo numatyti, konkrečiai – ekonominė krizė, sukėlė esamą situaciją, kuri lėmė tai, kad pareiškėja prašo iškelti bankroto bylą. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė visų duomenų apie turimą turtą, tačiau informacija apie turimą sklypą nėra reikšminga, nes sklypas mažavertis, transporto priemonės, pagamintos 1983 metais, pareiškėja jau nebeturi, o pats teismas nebuvo nurodęs, kokią konkrečiai informaciją apie banko sąskaitas pateikti, todėl pareiškėja pateikė, jos nuomone, reikalingą informaciją. Teismas nutartyje aptarė ir suinteresuoto asmens J. D. turimą turtą, pareiškėja neneigia turinti asmeninių sąsajų su J. D., tačiau pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo yra asmeninio pobūdžio ir neturi įtakos kitų asmenų skoliniams įsipareigojimams bei jų turimam turtui. Taigi teismas netinkamai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias pareiškėjos nesąžiningumą, ir nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Mokilizingas“ prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog FABĮ tikslas – atkurti sąžiningo asmens mokumą. Pareiškėja pati pripažįsta, jog moka tik vienam kreditoriui – AB DNB bankui, kuriam yra įkeistas žemės sklypas ir gyvenamasis namas. Tokiu elgesiu pareiškėja akivaizdžiai pažeidžia kreditorių interesų pusiausvyrą ir yra nesąžininga. Pareiškėja nurodo, jog būtiniesiems poreikiams tenkinti jai būtina 420 Eur suma, tačiau pareiškime teigia, jog jos pajamas sudaro 212 Eur per mėnesį. Akivaizdu, jog jos gaunamų pajamų nepakanka net būtiniesiems poreikiams tenkinti, todėl nei bankroto administravimo išlaidoms, nei kreditorių reikalavimams tenkinti lėšų nėra. Darytina išvada, jog pareiškėja neketina gerinti savo turtinės padėties ir padengti bent dalį skolų, o bankroto procedūra tik siekia nurašyti skolas.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo M. B. prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja, prisiimdama įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, o tai leidžia teigti pareiškėją buvus nesąžiningą. Pareiškėjos nesąžiningumas buvo konstatuotas remiantis nesąžiningų pareiškėjos veiksmų visuma. Šiuo atveju iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėja sąmoningai leido susidaryti skoloms, prisiimdama vis naujus skolinius įsipareigojimus, elgėsi nerūpestingai, klaidino kreditorius, taigi pareiškėjos nesąžiningumas konstatuotas teisingai ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį pagrindo nėra.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį kaip teisėtą ir pagrįstą palikti nepakeistą.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 str.). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 338 str.).
Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesio algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bankroto bylą pareiškėjai atsisakė iškelti dėl to, jog konstatavo pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Pareiškėja ginčija šią pirmosios instancijos teismo nutartį.
Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).
Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nurodytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslus.
Parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, kad, priimant FABĮ, nebuvo siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atstatyti savo mokumą. Pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.
Nagrinėjamoje byloje teismas atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu dėl pareiškėjos veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismo vertinimu, pareiškėjos nesąžiningumą patvirtino aplinkybės, kad pareiškėja sandorių sudarymo metu turėjo suvokti, kad negalės jų tinkamai įvykdyti, tačiau tik didino skolinius įsipareigojimus, negalėdama grąžinti ankstesnių skolų, taigi pareiškėja pati sukėlė savo nemokumą, be to, pareiškėja nepateikė teismui visos informacijos apie turimą turtą, savo nemokumo priežastis, pagal bylos faktines aplinkybes labiau tikėtina, jog ji neatskleidžia teismui realios savo turtinės padėties. Pareiškėja ginčija šiuos pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus, teigdama, jog nepateikta informaciją apie turimą turtą nėra itin reikšminga, nes turtas mažavertis, teismas įvertino sandorius, sudarytus prieš daugiau nei 3 metus, be to, manydamas, kad trūksta tam tikros informacijos teismas galėjo pareikalauti ją pateikti, taip įgyvendindamas pareigą būti aktyviam nagrinėjant bankroto bylas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant įmonių bankroto bylose kylančius teisės klausimus, konstatuota, jog bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, bankroto byloms nagrinėti yra nustatyta speciali procedūra, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme ir taikoma visoms įmonėms, įregistruotoms Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), įrodinėjimas turi savo specifiką. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją. Tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis, ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. Teismas konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, nagrinėdamas pareiškėjos bankroto bylą, siekdamas nustatyti jos nemokumą sukėlusias priežastis, tikrąją pareiškėjos turto sudėtį.
FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir nurodyti turto vertę. Taigi įstatyme pareiškėjai nenustatyta pareigos įrodinėti aplinkybių, kad ji kito turto, išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi ir to patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais iš registrų ir kitų įstaigų. Tačiau jeigu teismui kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos turto sudėties, jis turėtų jas pašalinti, pareikalaudamas iš pareiškėjų pateikti papildomus duomenis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, jog pareiškėja tiek pareiškime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog nei ji, nei suinteresuotas asmuo jos buvęs sutuoktinis neturi registruotino kilnojamojo turto – transporto priemonių, tačiau teismas išreikalavo duomenis iš VĮ „Regitra“ ir kurių nustatė, jog 2000-12-30 A. D. įregistravo transporto priemonę – VW Golf, 1983 m., o suinteresuotas asmuo J. D. savo vardu 2008-01-09 įregistravo transporto priemonę Subaru Legacy, 1998 m.; 2009-11-10 - VW PASSAT, 1988 m.; 2011-08-09 - VW Golf, 1993 m. Pareiškėja teigia, jog nurodytos transporto priemonės jau nebeturi, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad šios transporto priemonės išregistruotos, neatlikus jų techninės apžiūros ar neapdraudus jų transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, savaime nereiškia, kad pareiškėja ar suinteresuotas asmuo jų nebeturi. Pareiškėja pareiškime nurodydama, jog ji neturi jokio registruotino kilnojamojo turto, privalėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius paminėtų transporto priemonių perleidimo tretiesiems asmenims sandorius, jei tokie sudaryti, priešingu atveju, privalėjo nurodyti turimo kilnojamojo turto vertę, tačiau nenurodė ir jokių duomenų apie minėtą turtą nepateikė. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pateikdama informaciją apie turimą nekilnojamąjį turtą, pareiškėja iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko pateikė tik duomenis apie jos ir suinteresuoto asmens J. D. dalinės nuosavybės teise įregistruotą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas patikrino VĮ „Registrų centras“ duomenis ir nustatė, kad pareiškėja bei suinteresuotas asmuo J. D. bendros dalinės nuosavybės teise 2008-04-28 yra įgiję dar vieną 0,4952 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam yra taikytas areštas. Pareiškėja teismui paaiškino, kad kreipdamasi į VĮ „Registrų centras“ dėl pažymos apie turimą nekilnojamąjį turtą, manė, kad jai VĮ „Registrų centras“ išdavė visus turimus duomenis apie jos registruotą nekilnojamąjį turtą, ji nepastebėjusi, kad jai yra nepateikti duomenys apie dar vieną turimą žemės sklypą. Iš pareiškėjos teismui pateikto 2015-05-26 VĮ Registrų centro Telšių filialo rašto Nr. (10.15.35)TELS-2721 matyti, kad pareiškėjai A. D. VĮ „Registrų centas“ išdavė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis tiek apie įregistruotus nekilnojamuosius daiktus, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), tiek apie įregistruotą nekilnojamąjį daiktą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. apie 0,4952 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja šių duomenų teismui nepateikė. Nors pareiškėja teigia, jog šio sklypo vertė maža, tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant pareiškėjos elgesį sąžiningumo aspektu: akivaizdu, jog pareiškėja nepateikia teismui visos informacijos apie turimo turto sudėtį, o toks elgesys nesuderinamas su reikalavimais, keliamais asmeniui, siekiančiam sąžiningai bankrutuoti.
Be to, itin reikšminga aplinkybė yra tai, jog pareiškėja laikosi nenuoseklios pozicijos nurodydama savo nemokumo priežastis. Pareiškėja teigia, jog pagrindinė jos nemokumą sukėlusi priežastis - 2010-03-25 Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimu kreditorei M. B. priteista 50000 Lt (14481 Eur) skola, 2010 Lt (590,83 Eur) bylinėjimosi išlaidos bei 18000 Lt (5213,16 Eur) delspinigių. Pareiškėja teismui nurodė, kad vienai iš pagrindinių kreditorių M. B., kurios skola yra ir pagrindinė pareiškėjos nemokumą sukėlusi priežastis, yra nebeskolinga, ji vykdė savo skolinius įsipareigojimus ir visą skolą grąžino, mokėjo dalimis, tik nepasiimdavo pakvitavimo, įrodančio skolos grąžinimo faktą. Pareiškėjos skola M. B. priteista 2010-03-25 įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Iš 2010-03-25 teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-646/2010 matyti, kad teismo posėdžio metu pareiškėja A. D. pripažino, kad yra skolinga M. B. 50000 Lt pagal 2007-11-13 paskolos sutartį, nurodydama, kad pinigų negalėjo sugrąžinti todėl, kad dėl vaiko alerginės ligos jai teko iš (duomenys neskelbtini) keltis gyventi į (duomenys neskelbtini), tame kaime ji kartu su savo sutuoktiniu pirko namą, dėl to įsiskolino bankui, jai reikėjo prižiūrėti mažus vaikus, po to jos uždarbis žymiai sumažėjo. Pareiškėja A. D. neprieštaravo, kad M. B. ieškinys dėl skolos priteisimo būtų patenkintas, tik prašė išdėstyti skolos su palūkanomis mokėjimą penkeriems metams, šio teismo sprendimo neskundė. Taigi akivaizdu, jog pareiškėja laikosi nenuoseklios pozicijos dėl skolos susidarymo ir grąžinimo aplinkybių bei taip pat savo nemokumo priežasčių, taip siekia suklaidinti teismą, išvengti skolinių įsipareigojimų vienai iš pagrindinių kreditorių, o toks pareiškėjos elgesys nagrinėjant fizinio asmens bankroto bylą negali būti laikomas sąžiningu.
Kita vertus, pagrįstų abejonių kelia ir pareiškėjos nurodomos aplinkybės, susijusios su jos ir J. D. asmeniniais santykiais bei realia pareiškėjos turtine padėtimi. Pareiškėja nurodo, kad nors su J. D. kartu nebegyvena, paskolą AB DNB bankui, kuriam įkeistas jų nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas, moka suinteresuotas asmuo J. D.. Pasak pareiškėjos, J. D. vaikams išlaikymo neteikia, nes moka paskolą bankui, o pareiškėja už tai nereikalauja teikti išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjos ir suinteresuoto asmens J. D. du iš trijų bendrų vaikų gimė jiems nutraukus santuoką. Nors pareiškėja tvirtina, kad šiuo metu ji su suinteresuotu asmeniu J. D. nebegyvena ir šeimyninio gyvenimo nebeveda jau dveji metai, tačiau jauniausiam vaikui yra vieneri metai ir devyni mėnesiai. Be to, po santuokos nutraukimo pareiškėja ir suinteresuotas asmuo kartu paėmė paskolą iš AB DNB banko, kartu įsigijo būstą, jų gyvenamoji vieta ta pati. Visos šios aplinkybės bei seniūnijos pateikti duomenys apie pareiškėjos šeimos sudėtį, tai, kad J. D. moka paskolą AB DNB bankui, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo J. D. visgi gyvena kartu. Taigi reali pareiškėjos turtinė padėtis nėra aiški. Šią prielaidą patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėja teigia, kad šiuo metu jos pajamas sudaro 212 Eur per mėnesį, o būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 420 Eur suma. Akivaizdu, jog pareiškėjos pajamų neužtenka ne tik jos būtiniesiems poreikiams tenkinti, bet ir bankroto proceso administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams tenkinti. Tokia situacija nesuderinama su FABĮ tikslu – ne nurašyti asmens skolas, o sudaryti sąžiningam asmeniui sąlygas atkurti savo mokumą, siekiant teisingos fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyros.
Pareiškėja teigia, jog vertinant teismo argumentus dėl sandorių, sudarytų 2008 metais, svarbu tai, kad esamą situaciją sukėlė veiksniai, kurių pareiškėja negalėjo numatyti, konkrečiai – ekonominė krizė. Teismas pažymi, jog pati savaime ekonominė krizė nėra absoliutus asmens atsakomybę už savo veiksmus paneigiantis veiksnys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja 2007-11-13 su suinteresuotu asmeniu M. B. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėja pasiskolino iš kreditorės M. B. 50000 Lt (14481 Eur) nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo pirkimui. Pareiškėja suteiktą 50000 Lt (14481 Eur) paskolą su palūkanomis įsipareigojo M. B. grąžinti iki 2008-02-13, tačiau negrąžino. Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimu M. B. iš pareiškėjos A. D. priteista 50000 Lt (14481 Eur) ir 18000 Lt (5213,16 Eur) delspinigių, viso pareiškėja M. B. yra skolinga 20284,99 Eur. Sprendimo vykdymo nurodyme nurodyta, jog visą šią skolą pareiškėja turėjo sumokėti iki 2015-05-01. Pareiškėja šią skolą įvardija kaip pagrindinę savo nemokumo priežastį, tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjant bylą, kurioje priimtu sprendimu buvo priteista nurodyta skola, pareiškėja parodė, kad pinigų negalėjo sugrąžinti todėl, kad dėl vaiko alerginės ligos jai teko iš (duomenys neskelbtini) keltis gyventi į (duomenys neskelbtini), tame kaime ji kartu su savo sutuoktiniu pirko namą, dėl to įsiskolino bankui, jai reikėjo prižiūrėti mažus vaikus, po to jos uždarbis žymiai sumažėjo. Nepaisant to, jog jau 2008 metais buvo akivaizdu, kad pareiškėja negali grąžinti vieno iš pagrindinių skolinių įsipareigojimų, pareiškėja toliau sudarinėjo sandorius, nors sandorių sudarymo metu turėjo suvokti, kad jų negalės tinkamai įvykdyti. Kiekvienu atveju asmuo sudarydamas sutartis bei prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, turi įvertinti ir savo galimybes tinkamai juos vykdyti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vertinant pareiškėjos prisiimtų įsipareigojimų dydį, pareiškėja, prisiimdama įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, o toks asmens veikimas nelaikytinas sąžiningu. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, kad per paskutinius trejus metus iki pareiškimo teismui pateikimo, pareiškėja savo finansinius įsipareigojimus vykdė tik AB DNB bankui, kuriam yra įkeistas žemės sklypas ir gyvenamasis namas, tačiau kitų įsipareigojimų kreditoriams ji nebevykdė. Pareiškėja teigia, jog skolų kitiems kreditoriams išieškojimą administruoja antstoliai, taigi įsipareigojimai vykdomi. Teismas šį pareiškėjos argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą. Akivaizdu, jog priverstinis skolų išieškojimas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nelaikomas tinkamu ir sąžiningu savo įsipareigojimų kreditoriams vykdymu. Be to, pareiškėja teigia, jog nėra reikšminga ta aplinkybė, kad ji, sudarydama kreditavimo sutartį su AB DNB banku nuslėpė turinti kitų kreditinių įsipareigojimų, nes kreditas bankui mokamas. Teismas pažymi, jog nepaisant to, kad kreditas bankui mokamas, toks neatsakingas pareiškėjos skolinimasis, kai nuslepiant tikrąją turtinę padėtį, prisiimama tokio masto skolinių įsipareigojimų suma, jog asmuo finansiškai nebepajėgus grąžinti skolų, negali būti vertinamas kaip atsakingas, protingas ir sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvio elgesys.
Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sąžiningumo aspektu įvertino sandorius, sudarytus daugiau nei prieš 3 metus, t. y. netaikė ribojančio trijų metų termino, numatyto FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Teismas atmeta šį pareiškėjos argumentą kaip nepagrįstą. Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytas 3 metų laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių ir vertinti juos su 3 metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu. Ši teismų praktikoje suformuota nuostata iš esmės sąlygota to, kad pareiškėjui suteikiama diskrecijos teisė pačiam nuspręsti, kada kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl užkertant kelio piktnaudžiavimui, kai siekiant išvengti tam tikrų sandorių tikrinimo sąžiningumo aspektu, galima pasirinkti kreipimosi į teismą laiką, laikytina, kad teismui turėtų būtų suteikta galimybė patikrinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytus sandorius, vertinant juos kartu su paskutinių trejų metų pareiškėjo elgesiu (Klaipėdos apygardos teismas 2015-08-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1457-459/2015).
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). .
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Raimonda Andrulienė