(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 24 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Dariui Butvilavičiui, atsakovo atstovui J. S.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Laimtada“ ieškinį atsakovui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ ir
n u s t a t ė :
Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 8 222,56 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad draudikas ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir draudėjas UAB „Laimtada“ 2021-03-31 sudarė lizinguojamo naujo lengvojo automobilio „VW Tiguan“, kėbulo numeris WVGZZZ5NZMW544343, kasko draudimo sutartį. Automobilio registracijos metu jam buvo išduotas valstybinio numerio ženklas LMT 010. Kadangi automobilis yra lizinguojamas, draudimo sutartis buvo sudaryta lizingo bendrovės naudai ir joje nurodyta, kad naudos gavėjas yra UAB „Swedbank lizingas“. Automobilis apdraustas nauja verte, netaikant nusidėvėjimo, remonto įmonę pasirenka draudėjas. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu buvo pastebėta, kad apdraustas automobilis yra apgadintas: visas automobilis apipurkštas dažais. Kadangi automobilis yra naujas ir garantinis, ieškovas dėl jo remonto kreipėsi į Volkswagen automobilių gamintojo oficialų atstovą – Klaipėdos Volkswagen centrą (UAB „Baltic Auto“). Kai ieškovas kreipėsi į UAB „Baltic Auto“, pastaroji apskaičiavo, kad automobilio remonto kaina yra 8 322,56 Eur (be PVM). Atsakovas remonto sąmatos nepatvirtino, pageidavo, kad automobilis būtų pateiktas „ML Auto servisas“ Kaune. Ieškovas kreipėsi į UAB „Pajūrio autorika“ dėl žalos dydžio nustatymo, o turto vertintojo nurodyti automobilio atkūrimo kaštai truputį didesni nei nurodyta UAB „Baltic Auto“ remonto sąmatoje. Mano, kad atsakovo pageidavimas automobilį remontuoti ne pas oficialų atstovą prieštarauja draudimo sutarties sąlygoms ir yra nesąžiningas. Šią draudimo išmoką ieškovas prašo priteisti trečiojo asmens naudai.
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovas sutinka dėl žalos atlyginimo išmokėjimo, vis dėlto nesutinka su prašomu priteisti žalos dydžiu. Pažymėjo, kad ieškovas siekia gauti konkrečią pinigų sumą, o ne atlikti remontą. Mano, kad ieškovas turi teisę pasirinkti remonto įmonę, kai automobilis yra remontuojamas, o ne kai siekiama nustatyti nuostolių dydį bei gauti draudimo išmoką pinigine išraiška. Priteisus prašomą draudimo išmoką, ieškovas nebūtinai remontuos automobilį, ar remontuos tokioje apimtyje, kaip nurodyta jo pateiktoje remonto sąmatoje. Pastarojoje, beje, nurodoma keisti iš esmės visas apipurkštas automobilio dalis ar dažyti naujai ir nėra numatomas dažų valymas. Tačiau, atsakovo vertinimu, ne visos dalys vienodai apipurkštos. Net ir iš pateikiamų nuotraukų vizualiai ne visur aiškiai matosi dažų liekanos. Kai kur žalą sudaro itin smulkūs ir sunkiai įžiūrimi dažų taškai, pavienės vietos, lyg būtų dulksna. Todėl draudiko požiūriu, bent dalį tų detalių galima nuvalyti, taikant specialius profesionalius metodus. Tuo tarpu ieškovo pateikiama sąmata galimai neatitinka prievolių vykdymo ekonomiškumo principo, o vertintojo išvada negali būti vadinama nepriklausoma išvada, kadangi vertintojas buvo pasirinktas ne abiejų ginčo šalių sutarimu, o ieškovo iniciatyva. Ieškovą ir vertintoją sieja paslaugų teikimo santykiai, todėl negalima patikimai teigti, kad vertintojas veikė nepriklausomai ir objektyviai. Net ir teikiant vertinimą pagal teisės aktus, neįmanoma visiškai parinkti tokio vertinimo, kuris objektyviai atitiktų kiekvieną situaciją ir išlieka galimybė vertinimą atlikti palankiau jį užsakiusiai pusei, tarkim, neįvertinant automobilio dalių valymo galimybės. Šiuo atveju vertinime net nėra pasisakoma dėl žalos atstatymo būdo – dalių valymo, o jeigu jis nėra tinkamas, tai nėra nurodomi argumentai. Atsakovo vertinimu, net gi labiau tikėtina, kad ieškovas neatliks remonto, pagal jo pateiktą sąmatą, kadangi perdažant kėbulo dalis ar keičiant jas kitomis, tikėtina, nukris automobilio vertė. Todėl ieškovas galimai nepasirinks tokios remonto apimties ir dėl to pageidauja gauti piniginę išmoką, kad vėliau nuspręstų ar reikalingas remontas, kokioje dalyje reikalingas ir ar galima bent dalį kėbulo nuvalyti. Tokia situacija neatitiktų realaus nuostolio dydžio nustatymo ir lemtų ieškovo praturtėjimą. Atsakovas kelia abejonių ir dėl ieškovo argumentų, jog atlikus remontą ne autorizuotame VW centre nebebus taikoma garantija, kadangi tai grindžiama abstrakčiu serviso vadovo raštu.
Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti iš esmės atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė įrodymus, kad trečiajam asmeniui išmokėjo 3 300,84 Eur dydžio žalą, todėl ieškinys nagrinėjamas šia dalimi sumažinus ieškinio reikalavimus.
Ieškinys tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo metu šalių, jų atstovų paaiškinimais bei surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2021 m. kovo 31 d. su atsakovu sudaryta lengvojo automobilio „VW Tiguan“, valstybinis numeris LMT 010, savanoriškojo draudimo sutartis. 2021 m. birželio 9 d. ieškovas pranešė draudimo bendrovei apie automobiliui padarytą žalą, kadangi automobilis apipūstas dažais: kėbulas, plastikinės dalys, stiklas, ratai, apdailos detalės, lempos.
Ieškovas savo prašomą priteisti draudimo išmoką grindžia oficialaus VW atstovo remonto sąmata, kurioje numatyti automobilio ardymo – surinkimo kėbulo darbai, dažymas bei atskirų dalių keitimas, bendra remonto kaina 8 322,56 Eur. Ieškovas prašo priteisti nurodytą sumą, atskaičius draudimo sutartyje numatytą 100 Eur besąlyginę išskaitą.
Jei nukentėjusiam asmeniui atsisakoma išmokėti draudimo išmoką ar jos dalį ar į jo pretenziją draudikas iš viso neatsako, tai nukentėjęs asmuo turi dėl savo pažeistos teisės į draudimo išmoką kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-71-415/2016).
Teismas pažymi, kad asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas ir kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
Iš bylos medžiagos, šalių atstovų pasisakymų matyti, kad atsakovas sutinka su tuo, kad įvykis yra draudžiamasis bei sutinka su prašymu atlyginti žalą, vis dėlto nesutinka su paskaičiuotos žalos dydžiu.
Pagrindiniai atsakovo nesutikimo argumentai, kad ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti, o gavęs draudimo išmoką pinigais neatliks remonto sąmatoje numatytų darbų, o pasirinks kitą, pigesnį remontą.
Vis dėlto, apskaičiuodamas draudimo išmoką, transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikas turi laikytis CK 6.251 straipsnyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo. Žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Kai ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (nuostolių) dydžiu ir nėra susijęs nei su atsisakymu mokėti draudimo išmoką, nei su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, nagrinėjant ginčą taikytina bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018).
Ieškovas savo žalai pagrįsti pateikė oficialaus VW atstovo remonto sąmatą bei nepriklausomo vertintojo UAB „Pajūrio autorika“ vertinimo ataskaitą.
Atsakovas savo nesutikimą grindė elektroniniu susirašinėjimu su ML auto, kuriame (neaiškus asmuo) rašo, jog automobilis „nusipoliruoja. Nieko keisti nereikia, nebent kažko nematau nuotraukoje. Visas automobilis šlifuosis, poliruosis. Žibintai taip pat nusipoliruos, jų kokybė ir ilgaamžiškumas nenukentės“.
Teismas taip pat pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, tai yra faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).
Teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai D. G. (atlikęs automobilio vertinimą ieškovo užsakymu), M. J., E. L..
Liudytojas D. G. teismui paaiškino, kad jo įmonė išskirtinai vertina transporto priemonių vertinime. Nurodė, kad turto vertinimo licencija jam išduota nuo 2000 m., vertintojas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Nurodė, kad jam teko šį automobilį apžiūrėti 2021 m. spalio mėn. ir pakartotinai 2022 m. birželio mėn. Pažymėjo, kad praėjus tiek laiko po įvykio šios neaiškios dalys ant kėbulo nenusivalė, veikiant atmosferiniams reiškiniams, plovimui, tai akivaizdu, kad jos nenusivalys nei su moliu nei kitomis neaiškiomis medžiagomis. Be to, pažymėjo, kad antrą kartą automobilio apžiūroje dalyvavo nemažai asmenų, kėbulo specialistas, jis pats, serviso vadovas ir kiti kvalifikuoti asmenys, o tik du žmonės: draudimo atstovas ir jo atsivežtas asmuo įrodinėjo, kad automobilį kažkokiomis medžiagomis įmanoma nuvalyti. Iš savo patirties žino, kad uoste dažant laivus ne vienas automobilis dėl vėjo nukenčia nuo apipurškimo dažais. Mano, kad tai giluminis gruntas ir yra įsigėręs, abejoja, ar poliravimas padėtų. Sutinka, kad automobilio remontinis dažymas reikalingas. Atkreipia dėmesį, kad apdailos detalių poliruoti negalima. Kita vertus, poliravimo metu lako sluoksnis būtų nuimtas ir taip automobilio vertė sumažėtų. Be to, prekinės vertės sumažėjimas ir remonto darbų atlikimo suma iš esmės atitinka oficialaus atstovo nurodytą remonto sumą. Įvykio dieną automobilis buvo naujas (iki 6 mėn. arba 6 000 km ridos). Atkreipė dėmesį, kad galimai sąmata būtų didesnė dėl darbų kainų kilimo. Patikslino, kad apdailos detalių negalima poliruoti, o jos keičiamos. Pirminės apžiūros metu su specialiu apšvietimu buvo tikrinama, kaip valosi apdailos detalės ir buvo konstatuotas kad yra giluminis gruntas, todėl poliravimo būdu dažų nepavyks pašalinti. Dėl žibintų keitimo pažymėjo, kad naujuose automobiliuose tai brangios dalys, nes juose sudėta daug technologijų. Joks automobilio atstovas, gamintojas nenumatė jokio žibintų poliravimo ar remonto, išskyrus dėl atsimušimo į lengvą kliūtį, kai nuskyla „ausytės“, visi stiklo mechaniniai pažeidimai neigiamai atsilieps šviesos sklaidai, tačiau saugumui turės didelės įtakos. Atsakydamas į atsakovo atstovo klausimą pabrėžė, kad laikas (dėmės įsisenėjimas) neturi įtakos įsigėrimo gyliui, t.y. užtiškus iki nudžiūvimo kiek įsigėrė, taip ir lieka.
Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. J. (VW oficialaus atstovo serviso vadovas) paaiškino, kad apžiūros metu pavalė kapoto ir sparno dalį nuo nešvarumų, o atsakovo atstovas bandė pademonstruoti technologiją, kaip pašalintų nešvarumus, tačiau, jo nuomone, niekas nepadėjo, prieš valymą ir po valymo jokio efekto nebuvo ir buvo neveiksminga. Automobilio dalys turi būti dažomos, o plastikinės dalys ir su guma turi būti keičiamos naujomis. Atkreipė dėmesį, kad pats 2 metus dirbo dažytoju VW centre, todėl žino, kad dažai ar gruntas, užtiškę ant automobilio, turėdami savyje dažiklio ar skiediklio, jie įsigiria į lako dangą. Šiuo atveju poliravimas naudos neduos. VW nenumato jokių kitų technologijų. Nurodė, kad poliravimas nors neatliekamas, bet yra tam tikra tolerancijos riba, kadangi lako sluoksnis matuojamas ir siunčiamas gamintojui, kuris sprendžia dėl garantijos taikymo (netaikymo). Pabrėžė, kad VW negamina medžiagų, skirtų valyti gruntui. Garantinis įvykis būtų kėbulo rūdis, korozija, pūslelė, teoriškai įmanomas spalvos nuokrypis ir pan. Lakas yra vienintelė medžiaga, kuri apsaugo automobilio paviršių nuo saulės, nuo vandens. Dažai ir gruntas neapsaugo, be lako automobilis surūdytų.
Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas E. L. paaiškino, kad atsakingas už sąmatų suderinimą ir dirba „Meninis lyginimas“ („ML Auto“). Nurodė, kad buvo automobilio apžiūroje atsakovo atstovo kvietimu. Nuvykęs į Klaipėdą gegužės mėn. atliko bandymą ant variklio gaubto mažos dalies. Atlikdamas bandymą pastebėjo ant priekinės dalies ir kitų įdaužų, turbūt nuo akmenukų, taip pat dažo ir grunto pažeidimų. Jis turėjo pasiėmęs apnašų šalinimo priemonę „Sonax Clay“ ir pastebėjo, kad didžioji dalis apnašų valosi, o kelios liko. Mano, kad jos visos turėtų valytis. Iš praktikos turėję daugiau aptaškytų automobilių, kuriuos nuvalydavo. Pažymi, kad tik viena iš priemonių valymas „Sonax Clay“, kas nenusivalo – kitu etapu šveičia, poliruoja. Automobilio poliravimo nebandė, nes automobilis buvo nešvarus. Kiek pamena, apžiūros metu nebuvo galimybės automobilio nuplauti. Nurodė, kad Baltic Auto atstovai nematė jokio skirtumo, todėl toliau nebuvo darbai tęsiami. Patikslino, kad visaverčio valymo neatliko, o tik apnašų nuvalymo pirminį bandymą. Detaliau papasakoti apie produkto veikimą negalėjo pasakyti. Nurodė, kad lubrikantas švelnina slydimą, o plastilinas tik prikimba ir nuvalo apnašas. Valymo metu lieka pabraižymai ant lako sluoksnio. Jo įmonė specializuojasi automobilių valyme. Iš praktikos nurodo, kad lako sluoksnis po detalės šveitimo ir poliravimo sumažėja kokiais 5-6 mikronais nuo gamyklinio sluoksnio. Pažymėjo, kad lakuotos dalys valosi, o kitos – plastikinės nevalomos. Nemano, kad lako apsauga pablogėja nuo šlifavimo. Sustiprinant laką galima dengti keramikine danga (kurio yra oficialūs atstovai) ar pan. Negalėjo atsakyti, ar po jų darbų VW pripažintų garantiją. Į ieškovo atstovo klausimus atsakė, kad 8-9 metus dirba šioje įmonėje. Išsilavinimas – aukštesnysis, nesusijęs su transporto inžinerija. Neturi vertintojo ar teismo eksperto kvalifikacijos. Negali atsakyti ar technologija, su kuria dirba, aprobuota oficialaus VW koncerno. Atsakė, jog nežino, koks gamintojo nurodomas garantinis lako mikronų sluoksnis. Patikslino, kad teiginys, jog „įmonė nesuteikia garantijos, jog po valymo neliks dažų pažeidimo“ reiškia, kad ant automobilių yra įvairių įdaužų po poliravimo būtų sunku atskirti, ar tai dažo grunto pažeidimas ar akmenukų padarytas pažeidimas. Į sąmatą nepatenka struktūrinių dalių keitimas, automobilio surinkimo darbai, o tik valymas. Negalėjo paaiškinti, kodėl išsiskyrė nuomonės: jo, kad apnašos išsivalė, „Baltic Auto“ atstovų – kad skirtumo nematė.
Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Vakarų krova“, bylos Nr. 3K-3-200-219/2015).
Šioje byloje dėl draudimo išmokos dydžio nustatyta, kad trečiajam asmeniui priklausantis, ieškovo naudojamas automobilis draudžiamuoju įvykiu apgadintas.
Teismui, išklausius liudytojų paaiškinimus, įvertinus liudytojų darbo patirtį, turimą išsilavinimą, parodymų konkretumą, kyla abejonių ar atsakovo pasitelktas asmuo (ML Auto) iš tiesų galėtų pašalinti dėmes su naudojama molio medžiaga bei šlifuodamas nepažeistų automobilio kėbulo taip, kad gamintojas neturėtų pagrindo atsisakyti taikyti naujo automobilio garantijos. Dar daugiau, pats liudytojas nepaneigė, kad tik spėjamai lakas nebūtų pažeistas jį valant pasirinktu būdu.
Atsižvelgiant į tai, kad tiek oficialus VW atstovas (autorizuotas servisas) taiko VW koncerno taisyklėmis pagrįstus remonto būdus ir technologijas, kurios, šiuo konkrečiu atveju, būtų kėbulo dalių perdažymas ir plastikinių detalių bei dalių su gumomis keitimas, tiek ir nepriklausomas vertintojas savo sąmatoje patvirtino panašius remonto įkainius, laikytina, kad atsakovas nepagrįstai ketino sumažinti draudimo išmoką. Be to, draudikas remiasi ML auto pažyma ir sąmata, į kurią neįtraukta darbų kaina, t.y. neišsamia sąmata.
Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Draudėjas su jomis susipažįsta ir tai patvirtina pasirašydamas polisą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006). Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis.
Bylai aktualios ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ valdybos 2020 m. gegužės 19 d. nutarimu patvirtintos taisyklės.
Pagal taisyklių 9.4.1. punktą „Jeigu Automobilis gali būti suremontuotas įprastomis sąlygomis, nuostolio dydį sudaro Automobilio remonto kaštai. Draudimo išmoka mokama tik pateikus dokumentus, patvirtinančius patirtas Automobilio remonto išlaidas“.
Taisyklių 9.4.2. nustato, kad „Nepateikus dokumentų, įrodančių patirtas remonto išlaidas, draudimo išmoka gali būti išmokėta tik Mums sutikus. Tokiu atveju išmoką apskaičiuojame Mes, nuostolių nustatymui vadovaudamiesi Mūsų nustatytais vidutiniais valandiniais remonto įkainiais ir keičiamų dalių (naujų neoriginalių, naudotų originalių arba naujų originalių, pritaikant nusidėvėjimą)
kainomis, neatlyginant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM)“.
Taisyklių 9.7.9. įtvirtina, kad „Draudimo išmoka dėl Automobilio ir/arba jo dalių ar papildomos įrangos sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo negali būti skaičiuojama ir mokama pagal nepriklausomų vertintojų ataskaitas. Kitų asmenų (ne Mūsų rekomenduojamų remonto įmonių) parengtais remonto išlaidų apskaičiavimo dokumentais gali būti vadovaujamasi tik tais atvejais, kai Mūsų rekomenduojamos remonto įmonės Automobilį remontuoti atsisako“.
Įvertinus nurodytose atsakovo Taisyklėse įtvirtintą informaciją galima daryti išvadą, kad draudikas patvirtina rekomenduojamų remonto įmonių sąmatas. Kaip pridėjęs ieškovas prie savo ieškinio įrodymus, kad atsakovas rekomenduojama remonto įmone nurodo būtent UAB „Baltic Auto“, t.y. autorizuotą VW servisą Klaipėdoje, į kurį ir kreipėsi ieškovas.
Taisyklių 11 straipsnis įtvirtina atvejus, kai išmoka nemokama arba mažinama. Nei vieno atvejo Taisyklėse nenumatyta, kad draudimo išmoką galima mažinti, jeigu kita atsakovo pasirinkta įmonė, nepaisant rekomenduojamos remonto įmonės rekomendacijų, siūlo neaiškų remonto būdą, kuris galimai pažeistų automobilio lako sluoksnį ir taip ne tik sumažėtų automobilio vertė, tačiau jis prarastų gamintojo teikiamą garantiją.
Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovas bendradarbiavo su atsakovu. Besitęsiant ginčui, buvo sukviesti vertintojas, atsakovo rekomenduojama remonto įmonė bei atsakovo šiuo konkrečiu atveju siūloma remonto įmonė, kad būtų faktiškai įsitikinta siūloma remonto technologija.
Atsižvelgiant į liudytojų paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad nešvarumus pavyktų pašalinti įmonės naudojamu specialiu moliu.
Atsižvelgiant į bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus matyti, kad teismui nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų tinkamai įvertinęs ieškovo pateiktą remonto sąmatą, jo atsisakymas sumokėti draudimo išmoką vertintinas kaip nepagrįstas bei neįrodytas. Ir priešingai, visi ieškovo paaiškinimai buvo vienareikšmiški ir aiškūs.
Todėl teismas aukščiau nurodytais motyvais ieškovo ieškinį tenkina visiškai, priteisiamą sumą sumažindamas bylos nagrinėjimo metu išmokėta suma, t.y. iš atsakovo priteistina 4 921,72 Eur dydžio draudimo išmoka.
Aplinkybė, kad turtą teisėtai valdo ne savininkas, bet kitas (trečiasis) asmuo, nereiškia, kad jeigu turtui padaroma žala, tai ir teisė į turtui padarytos žalos atlyginimą atsiranda kitam, t.y. trečiajam asmeniui. Tik tuo atveju, jeigu toks asmuo savo sąskaita suremontuotų teisėtai valdytą, bet ne jam nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, jis taptų žalą patyrusiu asmeniu ir galėtų pretenduoti į draudimo išmokos iš draudiko gavimą. Lizingo sutarties atveju lizingo davėjas išlieka daikto savininku iki tol, kol lizingo gavėjas sumokės visą kainą (CK 6.567 straipsnis). Kitaip lizingo sutarties šalys susitarusios nebuvo. Dėl šios priežasties teismas laiko, kad ieškovo reikalavimas priteisti draudimo išmoką trečiojo asmens naudai yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, tai yra jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys patenkintas visiškai. Ieškovas sumokėjo 185 Eur dydžio žyminį mokestį, kuris, patenkinus ieškinį visiškai, priteistinas iš atsakovo visiškai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas dalį draudimo išmokos išmokėjo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl priteistinas žyminis mokestis nėra mažintinas.
Ieškovas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinos protingomis ir nėra mažintinos bei priteistinos iš atsakovo pilna apimtimi (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
Kadangi ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, atsakovui iš ieškovo nėra priteisimos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš atsakovo priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes sudaro 8,96 Eur sumą (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo UAB „Laimtada“, juridinio asmens kodas 303039196, ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, juridinio asmens kodas 111568069, naudai iš atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, 4 921,72 Eur (keturi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt vienas euras) draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 921,72 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, valstybės naudai 8,96 Eur (aštuoni eurai 96 ct) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti atsakovui, kad nurodytas išlaidas jis turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis