Administracinė byla Nr. A-1980-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00602-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas), priteisti 960 Eur neturtinės ir 120,94 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos specialistė D. B., tirdama eismo įvykį Žaliųjų ežerų ir Gulbinėlių gatvių sankryžoje, įvykusį 2014 m. spalio 1 d. 10 val. 30 min., padarė tokius pažeidimus: tiesiogiai ar netiesiogiai liudytojui leido suprasti, ką reikia atpažinti jam pateiktoje nuotraukų lentelėje; nenustačiusi pareiškėjui priklausančio automobilio Volkswagen (toliau – ir VW) Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kontakto su eismo įvykyje nukentėjusiu automobiliu Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. balandžio 21 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame melagingai parašė, jog pareiškėjas, vairuodamas automobilį VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidus ir, važiuodamas atbulas bei neįsitikinęs, jog tai daryti saugu, atsitrenkė į gale sustojusį automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinęs abu automobilius, iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET). Vilniaus miesto apylinkės teismas nenustatė, jog būtent pareiškėjo automobilis dalyvavo minimame eismo įvykyje, ir administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-6296-988/2015 nutraukė.

Pareiškėjo teigimu, jis dėl neteisėtų Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų patyrė 120,94 Eur turtinę žalą ir 960 Eur neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta. Pareiškėjas nurodė, kad jį neteisėtai apkaltinus dėl eismo įvykio padarymo ir pasišalinimo iš įvykio vietos, taip pat dalyvaujant teismo posėdžiuose, jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei emocinę depresiją, žymiai pablogėjo sveikata, pakilo kraujo spaudimas, todėl padidėjo insulto grėsmė. Turtinę žalą sudaro pareiškėjo patirtos išlaidos už viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Karoliniškių poliklinikos išduotą pažymą (7,15 Eur), vaistų įsigijimą (19,28 Eur), kuro išlaidos vykstant į policiją ir teismo posėdžius (62,51 Eur, nuvažiuota apie 400 km). Kadangi Vilniaus AVPK nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2015 m. liepos 24 d. buvo atėmęs pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą, todėl jis negalėjo vykti į užsienį savo automobiliu ir į Varšuvą vyko autobusu ir dėl to patyrė 32 Eur nuostolį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio specialistė D. B. pareiškėjui 2015 m. balandžio 21 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas pažeidė KET 9, 106 ir 232 punktų reikalavimus ir tokiais veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-6296-988/2015 bylą nutraukė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai pareiškėjo kaltės įrodymų. Teismas rėmėsi ta aplinkybe, jog pareiškėjas eismo įvykio metu turėjo būti kitoje vietoje – poliklinikoje. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 1 d. 10 val. 10 min. buvo užsiregistravęs pas gydytoją stomatologą VšĮ Karoliniškių poliklinikoje, o 11 val. pas rentgenologą. Taip pat nustatyta, kad 11 val. 16 min. pareiškėjas poliklinikos kasoje sumokėjo už jam suteiktas paslaugas. Teismas, nutraukdamas bylą, nurodė, kad visi byloje nepašalinti neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Atsakovas paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo eiga vyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, protokolas pareiškėjui buvo surašytas remiantis liudytojo ir nukentėjusio asmens parodymais, duomenimis, gautais liudytojui atpažinus eismo įvykio kaltininką pagal jam pateiktą fotolentelę, taip pat duomenimis, gautais sugretinus eismo įvykyje galbūt dalyvavusias transporto priemones. Eismo įvykio tyrimo metu Vilniaus AVPK neturėjo pagrindo abejoti liudytojo ir nukentėjusiojo parodymais, nes jie iš esmės sutapo ir buvo nuoseklūs. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nustatytas valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vizualiai panašus į liudytojo nurodytą valstybinį Nr. (duomenys neskelbtini) ir toks neženklus liudytojo suklydimas būtų visiškai realus ir objektyviai pateisinamas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas buvo iškviestas atvykti į policijos įstaigą, o atvykęs neigė dalyvavęs eismo įvykyje, todėl dėl galbūt automobilį vairavusio asmens atpažinimo buvo kreiptasi į liudytoją, kuris patvirtino, kad vairuotoją galėtų atpažinti. Liudytojas apibūdino automobilio vairuotoją, atpažino pareiškėją pagal jam pateiktą fotolentelę ir tvirtino, kad tai tas pats asmuo. Automobilio atpažinimo metu tiek liudytojas, tiek nukentėjusysis buvo įsitikinę, kad tai yra ta pati transporto priemonė, dalyvavusi eismo įvykyje. Liudytojo ir nukentėjusiojo parodymus patvirtino automobilių sugretinimas, kurio metu nustatyta, kad automobilių apgadinimai sutampa.

Vilniaus AVPK nuomone, nustatytų aplinkybių visetas buvo pakankamas pareigūno vidiniam įsitikinimui suformuoti. Vertinti liudytojo ir nukentėjusiojo parodymus kaip nepakankamai patikimus, abejoti transporto priemonių sugretinimo rezultatais bei šiuo pagrindu nutraukti administracinę bylą yra teismo prerogatyva, tačiau ne policijos pareigūno, surašančio administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal nustatytas faktines aplinkybes, kompetencija, todėl, atsakovo nuomone, konstatuoti atsakovo veiksmų, kaip neteisėtų, nėra teisinio pagrindo. Be to, pareiškėjas savo 2014 m. spalio 14 d. paaiškinime nebuvo nurodęs jokių jo kaltę galinčių paneigti aplinkybių, nors eismo įvykio tyrimo metu policijos pareigūnui minėjo, jog eismo įvykyje dalyvauti negalėjo, kadangi tuo metu jis buvo kitoje miesto dalyje. Pareiškėjas žadėjo pristatyti dokumentus, patvirtinančius šį jo žodinį paaiškinimą, tačiau to nepadarė daugiau nei šešis mėnesius.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog skunde nurodyti vaistai buvo reikalingi gydyti ūmų sveikatos sutrikimą, kurį sukėlė tariamai neteisėti policijos pareigūnų veiksmai. Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, galima daryti prielaidą, kad jis, sirgdamas lėtinėmis ligomis, šiuos vaistus vartoja reguliariai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo tariamai pablogėjusios sveikatos bei poreikio įsigyti minėtų medikamentų. Pareiškėjo argumentai, kad administracinio teisės pažeidimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu jis nuosavu automobiliu nuvažiavo apie 400 km, yra nepagrįsti. Pareiškėjas į Vilniaus AVPK vyko ne daugiau nei keturis kartus ir nuvažiavo apie 48 km (6 km nuo pareiškėjo namų iki Vilniaus AVPK). Bylos nagrinėjimo metu vyko trys posėdžiai (atstumas nuo pareiškėjo namų iki teismo apie 9 km), todėl nuvažiuotas atstumas – 54 km. Bendras pareiškėjo nuvažiuotas atstumas yra 100 km, bet ne 400 km, kaip teigia pareiškėjas. Pareiškėjo turėtos išlaidos tarptautinio autobuso bilietams negalėjo viršyti išlaidų, kurias pareiškėjas būtų patyręs, vykdamas į Varšuvą nuosavu automobiliu.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų apie savo iki teismo proceso buvusią sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl sukelto neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Nepateikta įrodymų, liudijančių emocinės depresijos pasireiškimą administracinio teisės pažeidimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, taip pat įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginį, jog jo sveikata pablogėjo būtent tuo metu ir būtent dėl minėtų priežasčių. Be to, pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu, t. y. turėdamas galimybę pateikti įvykį tyrusiam pareigūnui savo nekaltumą įrodančius duomenis, ja nepasinaudojo. Dėl tokio pareiškėjo neveikimo tiek eismo įvykio tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas truko ilgiau, nei galėjo užtrukti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 31 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 1 d. 10 val. 36 min. buvo gautas pranešimas apie tai, jog į pranešėjo automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė atbula eiga važiavęs automobilis VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nesustodamas pasišalino iš įvykio vietos. Vilniaus AVPK specialistė D. B. 2015 m. balandžio 21 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-29350940-15 dėl to, kad V. K., vairuodamas automobilį buvo neatsargus ir važiuodamas atbulas atsitrenkė į gale sustojusį automobilį, įvykio metu apgadino abu automobilius ir iš eismo įvykio pasišalino, pažeisdamas KET. Vilniaus miesto apylinkės teismas bylą nutraukė, pripažinęs, jog nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Teismas, vadovaudamasis ATPK 259 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog jis neturi pagrindo nesutikti su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentu, kad Vilniaus AVPK specialistė D. B. veikė pagal suteiktus įgaliojimus, t. y. turėjo teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog buvo visos prielaidos šiam protokolui surašyti.

Teismas pažymėjo, jog iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties matyti, kad sprendimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą grindžiamas ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateikta pažyma apie tai, jog įvykio metu jis buvo kitoje vietoje, bet taip pat ir tuo, jog liudytojas paaiškino negalintis visiškai garantuoti, kad automobilį vairavo pareiškėjas, o atpažinimo iš nuotraukų metu buvo įsitikinęs gal 80 proc. Teismas atkreipė dėmesį, jog liudytojas pareiškėją iš nuotraukų atpažino praėjus pusei metų po įvykio (atpažinimas įvyko 2015 m. balandžio 16 d., o įvykis – 2014 m. spalio 1 d.), todėl toks nevisiškas įsitikinimas ir ilgas laiko tarpas turėjo kelti abejonių dėl atpažinimo pagrįstumo ir patikimumo. Be to, teismas pažymėjo buvus kitų prieštaravimų, t. y. nevisiškai atitinkantys automobilių apgadinimai, nes VW Passat matomas tik nežymus įbrėžimas ant galinio bamperio virš valstybinio numerio, kai Audi 80 apgadinimai yra didesni (apgadintas priekinis bamperis, ženklelis, grotelės, variklio dangtis, išklibęs priekinis žibintas). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog įvykio vietoje nebuvo užrašytas ir įsimintas visas VW Passat valstybinis numeris, o protokolą surašiusi institucija VW Passat automobilį nustatė pakeisdama vieną skaičių (liudytojas paaiškinime nurodė, jog automobilio numeris 728, o institucija nurodė, jog įvykyje dalyvavusio automobilio numeris – 718). Teismas pažymėjo, jog be šių kyla abejonių ir dėl eismo įvykyje dalyvavusio automobilio spalvos. Įvykyje nukentėjęs asmuo nurodė, jog automobilį apgadino priekyje sustojęs „šviesus Passat“, tačiau tyrimo metu buvo apsiribota baltu automobiliu. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime yra nurodyta, jog tyrimo metu pareiškėjas minėjo įvykyje negalėjęs dalyvauti, nes buvo kitoje miesto dalyje. Pagal ATPK nuostatas įrodymus renka ir prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, todėl pareigūnai tyrimo metu turėjo visas galimybes surinkti duomenis apie pareiškėjo buvimo vietą eismo įvykio metu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimas pagrįstas ne tik pareiškėjo pateikta pažyma apie buvimą poliklinikoje, bet ir kitais administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu buvusiais neatitikimais, kurie surašant protokolą nebuvo ištirti ir pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog visos pareigūnų nustatytos aplinkybės, t. y. automobilių pažeidimų pobūdis, liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai rodė, kad eismo įvykis galėjo įvykti dėl pareiškėjo kaltės. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad surinkti pirminiai įrodymai buvo prieštaringi, tarp jų buvo neatitikimų, o protokolas surašytas jų nepašalinus.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai (7,15 Eur už VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažymą bei išlaidos kurui) yra tiesiogiai susiję su šioje byloje nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais, kadangi jie patirti dėl tiesioginio pareiškėjo dalyvavimo pažeidimo tyrime ir bylos nagrinėjime. Todėl teismas konstatavo, kad byloje egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų ir patirtų nuostolių.

Dėl pareiškėjo patirtų išlaidų kurui teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti 62,51 Eur kuro išlaidoms atlyginti, nes, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas į Vilniaus AVPK vyko ne daugiau kaip keturis kartus (pareiškėjas nurodė, jog vyko tris kartus), todėl pareiškėjas galėjo nuvažiuoti apie 48 km. Nagrinėjant bylą teisme vyko keturi teismo posėdžiai, kuriuose pareiškėjas dalyvavo, o apytikslis atstumas nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos iki teismo – 9 km, todėl pareiškėjas galėjo nuvažiuoti apie 72 km. Taip pat pareiškėjas vyko pažymos į VšĮ Karoliniškių polikliniką, nuo kurios iki pareiškėjo namų – apie 6 km, todėl pareiškėjas galėjo nuvažiuoti apie 12 km. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog vyko į įvykio vietą Žaliųjų ežerų g., tačiau teismas pažymėjo, jog šis važiavimas nebuvo būtinas, todėl šių pareiškėjo patirtų išlaidų nusprendė neatlyginti. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas nustatė, kad visas pareiškėjo nuvažiuotas atstumas galėjo sudaryti ne daugiau kaip 140 km, todėl pripažino, jog pareiškėjas patyrė 23,48 Eur išlaidų kurui. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti 32 Eur išlaidų, patirtų vykstant autobusu į Varšuvą, teismas nurodė, jog šios išlaidos nebuvo susijusios su bylos nagrinėjimu, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti išlaidas, patirtas perkant vaistus (19,28 Eur).

Dėl pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimo, teismas, remdamasis bylos medžiaga ir pareiškėjo paaiškinimus, konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jo sveikatos pablogėjimą pažeidimo tyrimo metu, tačiau, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo trukmę (nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. liepos 3 d.) bei pareiškėjui dėl pažeidimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo sukeltus kilusius nepatogumus dėl poreikio ginti savo pažeistas teises, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą, ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į pareiškėjo aplaidų elgesį, kai jis Vilniaus AVPK nepateikė VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažymos (ši pažyma buvo pateikta tik Vilniaus miesto apylinkės teismui).

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Eismo įvykio vietos apžiūrėjimas sudaro kiekvieno eismo įvykio tyrimą, todėl pareiškėjas, siekdamas surinkti daiktinių įrodymų, nuvyko į eismo įvyko vietą ir dėl to jam turi būti atlyginama už kurą.

2. Teismo teiginys, kad nuosavu transportu vykimas į Varšuvą būtų brangesnis nei autobusu, neturi pagrindo, todėl jam turi būti atlyginama už bilietus į Varšuvą.

3. Pareiškėjui turi būti priteisiama 960 Eur neturtinė žala, nes atsakovas jam nepagrįstai pateikė kaltinimus, pagal kuriuos jam galėjo būti skirta bauda nuo 868 iki 1 158 Eur ir atimamas vairuotojo pažymėjimas nuo trejų iki penkerių metų, o tai sudarė neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai.

4. Pareiškėjas dar 2014 m. spalio 15 d. tyrėjai pranešė, jog eismo įvykio metu jis (pareiškėjas) buvo poliklinikoje ir gali dėl to pateikti pažymą. 2015 m. balandžio 21 d. jis buvo pakviestas susipažinti su administracinio teisės pažeidimo protokolu, kuris buvo surašytas jam nedalyvaujant. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti suteikiama teisė parašyti paaiškinimą dėl pateiktų kaltinimų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad Vilniaus AVPK pareigūnės veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, jog jos surinkti pirminiai įrodymai buvo prieštaringi, tarp jų buvo neatitikimų, o protokolas surašytas jų nepašalinus. Atsakovas nesutinka su tokiu teismo vertinimu ir laikosi nuomonės, kad administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo eiga vyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismo posėdyje liudytojas kelis kartus patvirtino, kad atpažįsta pareiškėją, kaip eismo įvykio kaltininką, ir tik apklausos pabaigoje, atsakydamas į eilinį panašaus turinio klausimą, liudytojas šiek tiek suabejojo savo parodymų tikslumu. Atsakovo nuomone, pastaroji aplinkybė nesudaro pagrindo tvirtinti, kad liudytojo parodymais turėjo pagrindą abejoti ir Vilniaus AVPK pareigūnė. Į liudytoją dėl galimo eismo įvykio kaltininko atpažinimo pagal fotolentelę buvo kreiptasi po pareiškėjo apklausos, per kurią jis kategoriškai neigė dalyvavęs eismo įvykyje. Liudytojas patvirtino, kad vairuotoją galėtų atpažinti, ir jį apibūdino, o atpažinęs pareiškėją pagal jam pateiktą fotolentelę, tvirtino esąs tikras, kad tai tas pats asmuo.

Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, jog pareigūnė veikė netinkamai, nustatydama galbūt eismo įvykyje dalyvavusio automobilio valstybinį numerį. Atsakovas paaiškina, jog liudytojas policijos pareigūnams nurodė iš eismo įvykio pasišalinusio automobilio valstybinį numerį, pripažindamas, kad šie duomenys nėra absoliučiai tikslūs. Atsižvelgus į tai, kad liudytojas nebuvo visiškai tikras dėl įsiminto valstybinio numerio teisingumo, eismo įvykio tyrimo metu pagal valstybės įmonės „Regitra“ duomenų bazę buvo nustatyti keli požymius atitinkantys automobiliai, galbūt dalyvavę eismo įvykyje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nustatytas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) yra vizualiai panašus į liudytojo nurodytą valstybinį numerį (duomenys neskelbtini) ir toks neženklus liudytojo suklydimas būtų visiškai realus ir objektyviai pateisinamas.

Vilniaus AVPK nuomone, visos abejonės Vilniaus AVPK pareigūnės surinktais įrodymais kilo dėl pareiškėjo teismui pristatyto išrašo iš VšĮ Karoliniškių poliklinikos, liudijančio jo buvimą gydymo įstaigoje eismo įvykio metu. Atsakovas akcentuoja, kad šį išrašą pareiškėjas pateikė jau administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimo metu tiesiogiai teismui, o Vilniaus AVPK pareigūnei jokių konkrečių duomenų nebuvo pateikęs. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovas teigia, kad teismo argumentas, jog pareigūnė, tyrusi eismo įvykį, turėjo visas galimybes surinkti duomenis apie pareiškėjo buvimo vietą eismo įvykio metu, yra nelogiškas ir nepagrįstas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vilniaus AVPK nuomone, administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu nustatytų aplinkybių visetas buvo pakankamas pareigūno vidiniam įsitikinimui suformuoti, visos pareigūnų nustatytos aplinkybės ir surinktų duomenų visuma rodė, kad eismo įvykis tikrai galėjo įvykti dėl pareiškėjo kaltės. Todėl, atsakovo nuomone, egzistuoja visos sąlygos konstatuoti, kad Vilniaus AVPK pareigūnės surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo panaikintas ir byla nutraukta tik dėl kitokio byloje surinktų įrodymų vertinimo. Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi pareigūnė turėjo pagrindą įtarti, jog pareiškėjas galbūt padarė tiriamą pažeidimą, ir dėl to buvo visos prielaidos administraciniam teisės pažeidimo protokolui surašyti, todėl ji nepažeidė CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos elgtis taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo elgtis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, t. y. tai, kad į užsienį jis vyko ne vienas, o su šeima, todėl, jo teigimu, penkių asmenų šeimai vykimas į Varšuvą nuosavu automobiliu būtų pigesnis, ir dėl šios priežasties jo turėtos išlaidos autobuso bilietams įsigyti turėtų būti atlygintos. Vilniaus AVPK nuomone, su tokiu pareiškėjo teiginiu sutikti nėra pagrindo, kadangi pareiškėjo reikalaujamos priteisti žalos dydžiui negali turėti įtakos jo šeimos narių turėtos išlaidos. Juo labiau pareiškėjas nėra įrodęs, kad į užsienį jis iš tikrųjų vyko su šeima, kad niekas iš kartu vykusių asmenų neturėjo galimybės vairuoti ir kad kitokiomis aplinkybėmis jis iš tikrųjų būtų vykęs nuosavu transportu. Be to, net ir patvirtinus šias aplinkybes, jos nepaneigtų fakto, kad pareiškėjo turėtos išlaidos autobuso bilietams neviršija išlaidų, kurias pareiškėjas būtų patyręs vykdamas į Varšuvą nuosavu automobiliu. Būtent pastarasis kriterijus – faktinių išlaidų, kurių pareiškėjas būtų išvengęs, jeigu nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi esminės reikšmės turtinei žalai konstatuoti ir priteisti, bet ne pareiškėjo minimi patirti nepatogumai.

Atsakovas sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad eismo įvykio vietos apžiūra yra privaloma kiekvieno eismo įvykio tyrimo dalis, tačiau pažymi, kad apžiūrą atlieka kompetentingi pareigūnai, ekspertai ir specialistai. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio vieta buvo apžiūrėta ir eismo įvykio schema nubraižyta iškart po eismo įvykio. Be to, ATPK 256 straipsnio 3 dalis nustato, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo savarankiškas vykimas į eismo įvykio vietą neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos administracinio teisės pažeidimo tyrimui, todėl nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo patirtų išlaidų, vykstant į eismo įvykio vietą.

Pareiškėjo teisės, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, yra nustatytos ATPK 272 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad 2015 m. balandžio 21 d. jis yra kviečiamas atvykti į policijos įstaigą administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, tačiau dėl neaiškių priežasčių pareiškėjas, atvykęs nurodytą dieną, policijos pareigūnei nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių ar galinčių paneigti jo kaltę.

Vilniaus AVPK nuomone, pareiškėjas veikė nesąžiningai, nepateikdamas policijos pareigūnei aiškios informacijos ir konkrečių duomenų, turinčių reikšmės administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimui, taip pat pareiškėjas veikia nesąžiningai, reikalaudamos žalos atlyginimo, nors jo veiksmai turėjo įtakos šiai žalai atsirasti.

Pareiškėjas V. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas mano, jog Vilniaus AVPK teiginys, kad jam buvo žinoma kokiu tikslu jis buvo kviečiamas 2015 m. balandžio 21 d. atvykti į Vilniaus AVPK, neatitinka tikrovės, nes kvietime buvo nurodyta, kad jis yra kviečiamas kaip eismo įvykio liudytojas, tačiau jokie kaltinimai nebuvo pateikti. 2015 m. balandžio 20 d. jis buvo pakviestas atvykti į Vilniaus AVPK, tačiau, kad jis yra kaltinamas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sužinojo tik po to, kai tyrėja paėmė jo vairuotojo pažymėjimą ir pateikė jam pasirašyti jau paruoštą administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų pareikalauti iš atsakovo pateikti įrodymus, kada jam buvo pateikti oficialūs kaltinimai, arba teisės aktų nustatyta tvarka patraukti Vilniaus AVPK specialistę A. P. atsakomybėn už neatitinkančių tikrovei duomenų pateikimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVPK darbuotojai aplaidžiai tyrė eismo įvykį, todėl pareiškėjui turi būti atlygintos išlaidos, susijusios su jo išvykimu į Varšuvą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normas.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų, atliktų tiriant administracinį teisės pažeidimą ir surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1332-552/2017).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nurodyta CK 6.250 straipsnyje.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 str. 2 d.), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Taigi šioje byloje pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad būtent dėl Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų jis patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, o pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti įrodymus ir nustatyti, ar yra visos trys pirmiau nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos (CK 6.246, 6.249, 6.250 ir 6.247 str.), kurių pagrindu valstybė turėtų pareiškėjui atlyginti žalą.

Šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tokios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1525/2014).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovo atsikirtimus į skundą ir byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo surašyti pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, jog nebuvo pašalinti šio protokolo surašymo metu buvę neatitikimai ir prieštaravimai tarp įrodymų (automobilių sugadinimų intensyvumas ir pobūdis, liudytojo abejonės bei ilgas laiko tarpas nuo įvyko iki atpažinimo, skaičiaus automobilio numeryje pakeitimas, nukentėjusiojo paaiškinimai dėl automobilio spalvos, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu jis buvo kitoje miesto dalyje), dėl šių neteisėtų (institucijos pareigūnės) veiksmų pareiškėjas patyrė 31 Eur turtinės žalos bei 100 Eur neturtinės žalos, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus AVPK pareigūnė veikė netinkamai, surašydama pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes, atsakovo vertinimu, pareigūnei nebuvo pateikta VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažyma, liudijanti apie pareiškėjo buvimą gydymo įstaigoje eismo įvykio metu, o pareigūnės nustatytos aplinkybės ir surinktų įrodymų visuma rodė, kad eismo įvykis tikrai galėjo įvykti dėl pareiškėjo kaltės. Atsakovas akcentuoja, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas panaikintas ir byla nutraukta tik dėl kitokio byloje surinktų įrodymų vertinimo, o toks administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas, kilus abejonių dėl jo kaltės, savaime nėra pagrindas pripažinti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą neteisėtu veiksmu, t. y. atsakovas laikosi pozicijos, kad nėra CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos privalomos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti – Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad atsakovas iš esmės ginčija atliktą pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Atlikus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog Vilniaus AVPK šiuo atveju neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal ATPK normas, reglamentuojančias protokolo surašymą dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo; faktinių duomenų, kuriais remdamiesi pareigūnai nustato, ar padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, nustatymą (ATPK 256, 259 str.).

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes apie Vilniaus ATPK pareigūnės tinkamai surinktus įrodymus ir atliktą įrodymų vertinimą paneigia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje nustatytos aplinkybės, iš kurių matyti, kad nutartis, kuria administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, bylos teisena nutraukta, nesant šių pažeidimų sudėties, priimta ne tik remiantis pareiškėjo pateikta VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažyma ir gydytojos parodymais, bet ir abejonėmis dėl automobilių sugadinimų neatitikimų, dėl liudytojo, kuris pareiškėją atpažino praėjus pusei metų nuo įvykio, parodymų, dėl pareiškėjo automobilio valstybinio numerio nustatymo metodikos ir kt., kurios turėjo būti pašalintos atliekant administracinio teisės pažeidimo tyrimą ir surašant pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Teismų praktikoje aplinkybė, kai pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą, neišsiaiškinęs visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustatęs visų atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, traktuojama kaip įstatyme (ATPK 256, 259 str.) nustatytų įpareigojimų nevykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017).

Pirmosios instancijos teismas detaliai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą, nenukrypo nuo ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, o atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas kitokio pobūdžio įrodymų vertinimas nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl Vilniaus AVPK neteistų veiksmų, nepagrįsta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta teisiniais ir faktiniais argumentais, todėl vien tai, jog byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina atsakovas, nereiškia netinkamo įrodymų vertinimo ir minėtos išvados nepagrįstumo.  

Pareiškėjas šioje byloje apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jam turėjo būti priteista už jo nuvykimą apžiūrėti eismo įvykio vietą, už vaistus, už bilietus į Varšuvą bei turėjo būti patenkintas reikalavimas dėl 960 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (pirmosios instancijos teismas priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatyto ir priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, primena, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo patirtą turtinę žalą ir įrodyti, kad tarp jo nurodomos patirtos turtinės ir neturtinės žalos ir Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys.

Iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jis privalėjo apžiūrėti eismo įvykio vietą, o apžiūrėdamas eismo įvykio vietą, turėjo tikslą rasti automobilio VW Passat galinio žibinto stiklo šukes, kurios patvirtintų, jog pareiškėjas nedalyvavo tame eismo įvykyje. Šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas privalėjo apžiūrėti eismo įvykio vietą ir dėl to jam turi būti atlyginta už kurą. Šiuo atveju pareiškėjas veikė savo nuožiūra ir rizika, dėl to patyrė išlaidas, už kurias yra pats atsakingas, nes patirtos išlaidos nėra susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl 19,28 Eur priteisimo už pareiškėjo įsigytus vaistus, pažymėtina, kad pareiškėjas pakankamai abstrakčiai nurodo, jog šių vaistų įsigijimo būtinybė buvo susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais. Medicinos dokumentų išraše / siuntime, išrašytame 2016 m. kovo 23 d. (b. l. 50), nėra nurodyta tokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad būtent dėl to, jog Vilniaus AVPK 2015 m. balandžio 21 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pareiškėjas susirgo šiame dokumente nurodytomis ligomis ar pablogėjo jo sveikata ir dėl to jam reikėjo įsigyti ir vartoti pareiškėjo pirktus vaistus.

Dėl pareiškėjo įsigytų bilietų į Varšuvą (32 Eur) apmokėjimo pažymėtina, kad yra atlyginama reali patirta žala (nuostoliai), o šiuo atveju pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti pareiškėjo patirtą realią žalą (nuostolius). Pareiškėjui vykstant automobiliu į Varšuvą jis būtų patyręs išlaidas, kurios turėtų būti išskaičiuotos iš jo nurodytos patirtos turtinės žalos (32 Eur), tačiau šios išlaidos nėra nurodytos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad į Varšuvą vyko ne vienas, o su šeima (penki asmenys), tačiau skundas tokiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie patirtus nepatogumus vykstant į Varšuvą autobusu, kai pareiškėjas galėjo vykti automobiliu, tačiau dėl atsakovo kaltės negalėjo vykti automobiliu, yra svarbios vertinant pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nes būtent patirti nepatogumai ir yra neturtinė žala (CK 6.250 str.).

Šiuo aspektu primintina, kad privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Skunde yra nurodoma, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio nustatoma, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismui paduotame apeliaciniame skunde negalima nei pildyti, nei keisti skundo.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nepripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjui turi būti atlyginta tik įrodyta reali pareiškėjo patirta 31 Eur turtinė žala.            

Pareiškėjas, skunde nurodydamas aplinkybes apie neturtinę žalą, teigė, kad patyrė dvasinį išgyvenimą bei emocinę depresiją dėl to, jog buvo neteisėtai apkaltintas dėl eismo įvykio ir pasišalinimo iš įvykio vietos, dėl teismo posėdžių, kuriuose liudytojai davė melagingus parodymus, maratono. Pareiškėjas paaiškino, kad jam pablogėjo sveikata, sukilo kraujo spaudimas, todėl padidėjo grėsmė insultui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo trukmę bei pareiškėjui sukeltus nepatogumus dėl poreikio ginti pažeistas teises, ir nustatęs, kad pareiškėjo elgesys – aplaidumas – lėmė jo patirtus nepatogumus tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą (pareiškėjas tik teismui pateikė VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažymą), padarė išvadą, kad pareiškėjui atlygintina tik 100 Eur neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodytais pareiškėjo teiginių, kad jam (pareiškėjui) pablogėjo sveikata.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jo reikalavimas priteisti 960 Eur neturtinę žalą yra teisiškai pagrįstas ir protingas, nes pagal nepagrįstus kaltinimus jam būtų buvusi skirta nuo 868 iki 1 158 Eur bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones nuo trejų iki penkerių metų. Pareiškėjo įsitikinimu, visiškai be pagrindo neturtinės žalos atlyginimas buvo susietas su VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažymos pateikimo data, nes pažymos neprašė pati eismo įvykio tyrėja.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia nurodo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Pažymėtina, kad neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei sunkumą.

Akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimas yra skirtas kompensuoti pažeistas neturtines vertybes, o ne atlyginti patirtus nuostolius ar atkurti nukentėjusiojo turėtą padėtį, kaip kad yra turtinės žalos atlyginimo atveju. Neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo patirtą neturtinę žalą, kriterijus neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti, pirmosios instancijos teismo nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius aspektus, tai, kad byloje nenustatyta, jog sutriko ar pablogėjo pareiškėjo sveikata, kuri yra viena fundamentaliausių žmogaus neturtinių vertybių, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas šioje byloje nėra nurodęs išskirtinių aplinkybių ar tokio pobūdžio kriterijų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad jam turi būti atlyginta pinigais žymiai didesnė neturtinė žala (960 Eur).

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kokio dydžio sankcija pareiškėjui galėjo būti skirta, nesuponuoja išvados, kad tai yra pagrindinis kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį ir pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį būtent pagal šį kriterijų. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai pasielgė, kad atsižvelgė ir į pareiškėjo elgesį tuo metu, kai buvo tiriamas administracinis teisės pažeidimas, t. y. į tai, kad pareiškėjas nepateikė VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažymos ar tiksliai ir aiškiai nenurodė, kur buvo eismo įvyko metu. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 14 d. paaiškinime apsiribojo tik tuo, jog pranešė, kad eismo įvykyje nedalyvavo, be jo žinios niekas kitas negalėjo vairuoti automobilio.

Šios bylos kontekste, atsižvelgiant į pareiškėjo prašomą priteisti pakankamai didelį neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktikoje nustatomus priteistinos neturtinės žalos dydžius analogiško pobūdžio bylose, t. y. tokio pobūdžio bylose yra priteisiama nuo 50 Eur iki 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į individualias bylų aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1777-146/2015; 2015 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1192-492/2015; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-552/2016; 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-144-438/2016; 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-756/2016; 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1103-442/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1736-552/2016; 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1103-442/2016; kt.). Be to, kartais konstatuojama, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1619-552/2016).

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.