Civilinė byla Nr. e3K-3-225-781/2023

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.1

(S)

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Girelės paukštyno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Girelės paukštyno ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokų, kompensacinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo apsaugą ir šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios draudžiamąjį įvykį, aiškinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB Girelės paukštynas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 560 278,23 Eur draudimo išmoką.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ (draudikė) nepagrįstai atsisakė išmokėti ieškovei UAB Girelės paukštynui (draudėjai) draudimo išmoką pagal Gyvūnų draudimo liudijimą, kuriuo 1 091 805,74 Eur suma buvo apdrausta 200 755 vienetai paukščių (vištų dedeklių) nuo užkrečiamųjų ligų rizikos bei papildomai apdraustos draudžiamųjų įvykių žalos vietos tvarkymo ir utilizavimo išlaidos. Draudimo laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. ieškovei priklausančiame paukštyne Kaišiadoryse: 1) paukštidėje Nr. 13 2020 m. liepos 9 d. buvo nustatyta, kad paukščiai užsikrėtę Salmonella gallinarum infekcija. Paukštidės Nr. 13 paukščių sanitariniai skerdimai įvykdyti 2020 m. liepos 22, 24 ir 26 dienomis; 2) paukštidėje Nr. 14 2020 m. rugpjūčio 11 d. buvo nustatyta, kad paukščiai užsikrėtę Salmonella gallinarum infekcija ir tą pačią dieną (2020 m rugpjūčio 11 d.) įvykdytas paukščių skerdimas; 3) paukštidėje Nr. 9 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo nustatyta, kad paukščiai užsikrėtę Salmonella gallinarum infekcija, ir 2020 m. rugpjūčio 30 d. bei 2020 m. rugsėjo 1 ir 3 dienomis įvykdyti paukštidės Nr. 9 paukščių sanitariniai skerdimai. Ieškovė pranešė atsakovei apie paukštidėse Nr. 9, 13 ir 14 nustatytus užsikrėtimus bei apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) nurodymą paskersti paukštidėse Nr. 9, 13 ir 14 esančius paukščius. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ 2018 m. sausio mėn. – 2020 m. rugpjūčio 31 d. žalos administravimo byloje Nr. 2433673 priėmė sprendimą nelaikyti draudžiamaisiais įvykiais UAB Girelės paukštyno paukštidėse Nr. 9, 13 ir 14 nustatytų paukščių užsikrėtimų Salmonella gallinarum infekcija, paukščių gaišimų ir skerdimų ir nemokėti draudimo išmokų.

4.       Ieškovė nurodo, kad atsakovė ydingai ir selektyviai aiškina Gyvūnų draudimo taisyklių Nr. 10 (toliau – ir Draudimo taisyklės, Taisyklės) nuostatas, dirbtinai susiaurino draudžiamojo įvykio apibrėžtį. Vilniaus apygardos teisme yra išnagrinėta analogiška civilinė byla Nr. e2-1724-656/2021, kurioje teismas yra pasisakęs dėl analogiškų Draudimo taisyklių (4.1.9 papunkčio) nuostatų, t. y. Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunktyje expressis verbis (pažodžiui) nenustatyta, jog tam, kad įvykis būtų pripažintas draudžiamuoju, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi priimti sprendimą, kuriuo asmuo įpareigojamas priverstinai paskersti ar sunaikinti viena ar keliomis ligomis sergančius gyvūnus. Apdraustų gyvūnų užsikrėtimas užkrečiamąja liga apibrėžtas ne tik Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunktyje, tačiau ir Draudimo taisyklių II dalies 1.17 papunktyje. Nurodoma, kad ieškovė tokios draudimo sutarties, kuria būtų draudžiama tik dalis su užkrečiamosiomis ligomis susijusios rizikos, būtų apskritai nesudariusi ir nemokėjusi atsakovei didesnės draudimo įmokos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2020 m. liepos 31 d. rašte Nr. 33S-(33.6)-1668 pateikė rekomendaciją paskersti vištų pulką. Teismas vertino, kad Tarnyba turi teisę prevencijos tikslais nurodyti privalomas priemones, įskaitant dėl to, kad neplistų gyvūnų užkrečiamosios ligos, tačiau atsakovė byloje neįrodė, kad šalys susitarė dėl tokios draudimo apsaugos.

7.       Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad taikomas Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunktyje nustatytas draudžiamojo įvykio atvejis – paukščių nugaišimas, žūtis arba sunaikinimas dėl užkrečiamosios ligos.

8.       Pažymėta, kad ieškovė remiasi kitoje byloje pateiktais išaiškinimais, tik tais, kurie yra jai palankūs, tačiau teismas byloje Nr. e2A-250-1120/2022 priimtos nutarties 37, 38 punktuose nurodė, jog Draudimo taisyklių 4.1.9 papunktyje draudžiamasis įvykis konstatuojamas esant dviem kumuliatyviems elementams: 1) turi būti konstatuojamas gyvūno susirgimas užkrečiamąja (infekcine) liga; 2) Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi nurodyti priverstinai paskersti ar sunaikinti ta liga sergančius gyvūnus. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į civilinėje byloje Nr. e2A-250-1120/2022 pateiktą išaiškinimą, aktualų šiai nagrinėjamai bylai, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos rašte nurodyta rekomendacija paskersti užkrečiamąja liga sergantį gyvūną negali būti laikoma nurodymu jį priverstinai paskersti, nusprendė atmesti ieškinį kaip neįrodytą.

9.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB Girelės paukštyno apeliacinį skundą, 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10.       Kolegija nurodė, kad draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas apibrėžia sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai. Įvertinti, ar konkreti rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė. Atitinkamai, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi.

11.       Pagrindinis ginčo dalykas šioje byloje yra Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymų vertinimas. Ieškovės teigimu, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymas skersti paukščius gali būti traktuojamas kaip priverstinis nurodymas skersti paukščius, o atsakovės teigimu – ne.

12.       Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją, be kitų institucijų, vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tarnybos Nuostatų 14.3 punkte įtvirtinta, kad Tarnyba pagal kompetenciją turi teisę duoti privalomus nurodymus fiziniams ar juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų filialams, kurie verčiasi veterinarine farmacija, veterinarine praktika, gyvūnų auginimu, pašarų ir pašarų priedų, įskaitant pirminę pašarų gamybą, gyvūninių produktų ir žaliavų, negyvūninio maisto gamyba, perdirbimu, sandėliavimu, transportavimu ar prekyba, vykdyti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kad neplistų gyvūnų užkrečiamosios ligos, gaminami pašarai ir jų priedai, gyvūniniai produktai, negyvūninis maistas nebūtų kenksmingas žmonių ir gyvūnų sveikatai. Taigi, Tarnyba turi teisę prevencijos tikslais nurodyti privalomas priemones, taip pat dėl to, kad neplistų gyvūnų užkrečiamosios ligos.

13.       Tarnyba 2020 m. liepos 13 d. raštu Nr. 33S-(33.6)-1512 informavo, kad pareigūnai, įvertinę gydymo efektyvumą ir galimą gyvūnų gerovės pažeidimą, rekomendavo paskersti užkrėstą vištų dedeklių pulką, o ne davė priverstinius nurodymus, juose taip pat nebuvo išaiškintos privalomo nurodymo paskersti gyvūnus neįvykdymo pasekmės (atsakomybė už įpareigojimo nevykdymą), nenustatyta priimto akto apskundimo tvarka.

14.       Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunktyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad „užkrečiamosios ligos – tai ligos, dėl kurių vykdant nustatytas profilaktines priešepizootines priemones, konstatuojamas susirgimas užkrečiamąja (infekcine) liga ir veterinarijos tarnybos nurodymu priverstinai paskerdžiamas ar sunaikinamas vienas ar keli tik ta liga sergantys gyvūnai“. Šiame papunktyje, priešingai nei 4.1.6 ir 4. 1. 7 papunkčiuose, jokie alternatyvūs veiksmai nėra reglamentuoti ir nurodoma, kad draudimo apsauga apdraustajam gyvūnui apima įvykius, kai dėl užkrečiamosios ligos Tarnybos nurodymu gyvūnai yra priverstinai paskerdžiami arba sunaikinami. Dėl to šiuo atveju įvykis nepatenka į draudžiamųjų įvykių kategoriją.

15.       Kolegija nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-250-1120/2022 dalyvavo ne tie patys asmenys. Taigi, jau vien dėl to nėra pagrindo teiginiui, kad yra nustatytos visos sąlygos, jog Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2A-250-1120/2022 priimtas sprendimas būtų pripažintas prejudiciniu šioje civilinėje byloje. Vis dėlto vien šios aplinkybės egzistavimas nesudaro pagrindo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės nepagrįstas. Abiejose įvardytose bylose buvo nagrinėjamos panašios situacijos ir ginčas kilo iš esmės dėl to paties Draudimo taisyklių punkto aiškinimo (4.1.9 papunktis), todėl nepagrįstas argumentas, kad teismas turėjo pateikti iš esmės prieštaringą vertinimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Kasaciniame skunde ieškovė UAB Girelės paukštynas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 20 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Ieškinio reikalavimais buvo prašoma iš atsakovės priteisti šias draudimo išmokas dėl apdraustų paukščių užsikrėtimo salmoneliozės infekcija: (i) 189 472,01 Eur draudimo išmoką dėl užsikrėtusių paukščių nugaišimo; ir (ii) 339 502,52 Eur draudimo išmoką dėl užsikrėtusių paukščių paskerdimo. Tačiau bylą nagrinėję teismai, visa apimtimi atmesdami ieškinio reikalavimus, analizavo tik įvykį dėl salmoneliozės infekcija užsikrėtusių paukščių paskerdimo, visiškai nepasisakydami ir neišnagrinėdami ieškovės reikalavimų dėl draudimo išmokos priteisimo dėl kito įvykio – apdraustų paukščių nugaišimo.  

16.2.                      Atsakovė Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunkčio nuostatas suformulavo neaiškiai, klaidinančiai, dviprasmiškai (viena vertus, jos suformuluotos taip, kad yra draudžiama visa gyvūnų užsikrėtimo užkrečiamosiomis ligomis rizika; antra vertus, atsakovė šias nuostatas suformulavo taip, kad kai jai palanku, ji gali šias nuostatas aiškinti siaurai), atsakovė neįgyvendino paminėtų pareigų užtikrinti draudimo taisyklių teisėtumą ir kad jomis nebūtų pažeidžiamos draudėjų teisės, interesai. Sudarant Draudimo sutartį atsakovė ieškovei neteikė jokios informacijos dėl neva ribotos apimties užkrečiamųjų ligų draudimo apsaugos. Teismai ignoravo aplinkybes, kad atsakovė neįgyvendino jai, kaip profesionaliai draudikei, pagal įstatymą nustatytų pareigų ir kad atsakovė neteikė ieškovei jokios informacijos apie neva ribotą draudimo apsaugą, tokiu būdu pažeisdama Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies ir 93 straipsnio 1 dalies normas.

16.3.                      Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, vertindami Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunkčio nuostatas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių taikymas pagrindžia, kad Draudimo taisyklių II dalies 4.1.9 papunkčio nuostatomis yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms egzistuojant įvykis, susijęs su užkrečiamosiomis ligomis, pripažįstamas draudžiamuoju, t. y. (i) gyvūnų užsikrėtimas užkrečiamąja liga; (ii) neigiamos pasekmės, susijusios su gyvūnų užsikrėtimu užkrečiamąja liga: gyvūnų nugaišimas, žūtis, sunaikinimas ir (ar) priverstinis paskerdimas, tokio priverstinio užsikrėtusių gyvūnų paskerdimo nesiejant su kokiais nors Tarnybos ar kitų institucijų įpareigojimais draudėjai. Draudimo taisyklių nuostatos buvo aiškintos siaurai, nustatant tokius draudžiamojo įvykio kriterijus, kurie nėra minimi Draudimo taisyklių 4.1.9 papunktyje, ir ignoruojant tai, jog kitų draudžiamųjų įvykių atveju, kai atsakovė siejo konkretų draudžiamąjį įvykį su teisės aktais pavestomis Tarnybos funkcijomis ar jos įpareigojimų draudėjai teikimu, atsakovė tai aiškiai nurodė Draudimo taisyklėse, kartu identifikuodama ir teisės aktą, kurio pagrindu draudėjai gali būti teikiami tokie Tarnybos įpareigojimai. Vienas iš draudimo sutarties sudarymo tikslų buvo ieškovės siekis turėti draudimo apsaugą nuo užkrečiamųjų ligų rizikos ir kad, apdraustiems paukščiams užsikrėtus užkrečiamąja liga, ieškovei būtų kompensuoti nuostoliai dėl užsikrėtusių paukščių netekimo. Dėl tokios rizikos draudimo buvo sudaryta draudimo sutartis ir už tokią draudimo apsaugą atsakovei buvo sumokėta didesnė draudimo įmoka nei ta, kuri būtų sumokėta draudimo sutarčiai neapimant užkrečiamųjų ligų rizikos.

16.4.                      Teismai ignoravo ieškovei, kaip gyvūnų laikytojai, įstatymu nustatytas pareigas ir nepagrįstai nusprendė, neva užsikrėtę paukščiai buvo paskersti nepriverstinai. Tokiu būdu buvo pažeistos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 3 dalių, 5 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies teisės normos. Ieškovė privalėjo imtis tiek priemonių užkirsti kelią užkrečiamosios ligos (salmoneliozės) plitimui, tiek užtikrinti, jog užsikrėtę paukščiai nepatirtų kančios ir nebūtų sukeltas pavojus kitų neužsikrėtusių gyvūnų sveikatai ar gyvybei. Taigi, ieškovė privalėjo vykdyti užsikrėtusių paukščių skerdimus dėl jai taikytino specialaus teisinio reglamentavimo. 

17.       Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1.                      Ieškovė savo ieškinyje nereiškė jokio atskiro reikalavimo išmokėti draudimo išmoką būtent dėl paukščių gaišimo, o reiškė bendrą reikalavimą dėl nugaišusių ir paskerstų vištų kartu. Ieškovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir pasisakymuose nuolat akcentavo ir įrodinėjo, kad „užkrečiamųjų ligų“ draudžiamojo įvykio sudėtis neva turi apimti ir gyvūnų gaišimą, todėl apskaičiuojant potencialią draudimo išmoką dėl įvykio nereikia daryti skirtumo tarp nugaišusių ir paskerstų gyvūnų, o draudimo išmoka dėl šių abiejų pasekmių turi būti bendra. Ieškovė savo apeliaciniame skunde nenurodė tokio argumento, kad neva pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareikštų ieškovės reikalavimų. Dėl to draudžiama remtis kasaciniame skunde aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalis).

17.2.                       Taisyklių nuostatos neprieštarauja jokioms konkrečioms teisės aktų nuostatoms. Draudiko suteikiama apsauga ir prisiimama rizika nėra absoliuti, todėl ieškovei tikėtis absoliučios (visa apimtimi) draudimo apsaugos nebuvo jokio pagrindo. Kadangi gyvūnų draudimas nėra privaloma draudimo rūšis, todėl kiekvienas draudikas turi teisę nustatyti savo prisiimamos rizikos ribas. Taisyklių nuostatos neprieštarauja jokiam teisės aktui ir niekaip nepažeidžia teisėtų draudėjų interesų. Ginčo paukščiai draudimo sutartimi buvo apdrausti ne tik nuo užkrečiamųjų ligų, bet ir nuo kitų rizikų. Ieškovė nereiškė jokių pastabų dėl ginčo sutarties „beprasmiškumo“, kai pagal tą pačią sutartį 2020 m. kovo 20 d. gavo 121 250,25 Eur išmoką dėl kito įvykio (paukščių uždusimo sugedus ventiliacijos įrenginiui).

17.3.                      Ieškovė pati niekada (nei prieš atnaujinant ginčo draudimo sutartį, nei administruojant minėtus įvykius) nereiškė jokių priekaištų dėl Taisyklių II dalies 4.1.9 papunkčio nuostatų aiškumo ir neprašė jų paaiškinti, todėl darytina išvada, kad šios jai buvo visiškai aiškios. Šiame Taisyklių punkte yra įtvirtintas bendrasis draudžiamojo įvykio atsitiktinumo principas (jis turi įvykti „staiga ir netikėtai“) ir toliau nurodomi kiti draudžiamojo įvykio sudėties elementai: gyvūno infekcinė liga ir priverstinis paskerdimas veterinarijos tarnybos nurodymu. Taisyklių II dalies 1.17 punkte netgi papildomai paaiškinama užkrečiamųjų (infekcinių) ligų definicija, todėl ieškovės teigimas, kad jai draudimo sąlygos vis tiek neva buvo neaiškios, yra akivaizdaus fakto neigimas. Remiantis Taisyklių 4.1.9 papunkčio nuostatomis, be draudimo veiklai fundamentalaus atsitiktinumo faktoriaus („staiga ir netikėtai“), ši draudžiamojo įvykio sudėtis nustato, kad draudžiamajam įvykiui konstatuoti yra būtinos abi šios sąlygos: gyvūnų susirgimas užkrečiamąja (infekcine) liga; veterinarijos tarnybos nurodymu priverstinis šių gyvūnų paskerdimas ar sunaikinimas. Skirtingai nei nurodo ieškovė, ši draudžiamojo įvykio sudėtis neapima gyvūnų (šiuo atveju vištų) kritimo (gaišimo) dėl užkrečiamųjų ligų ar kitokių abstrakčių „neigiamų pasekmių“. Nustačius, kad ginčo įvykis savo esme neatitinka antrosios draudžiamojo įvykio sudėties sąlygos, pagrįstai buvo konstatuota, kad įvykis yra nedraudžiamasis.

17.4.                      Leidimas ir (ar) rekomendacija reiškia, kad juos gavęs asmuo turi veiksmų pasirinkimo laisvę ką nors daryti ar ko nors nedaryti, o privertimas (priverstinumas) reiškia situaciją, kad asmuo yra priverstas ką nors daryti ar ko nors nedaryti ir jokios veiksmų pasirinkimo laisvės neturi. Tarnybos leidimai ir (ar) rekomendacijos skersti gyvūnus nėra nurodymai priverstinai paskersti minėtos draudimo sutarties prasme. Tarnybos pateiktame 2020 m. spalio 1 d. atsakyme Nr. B6-(1.9)-2190 nurodyta, kad rekomendacija paskersti užkrečiamąja liga sergantį gyvūną negali būti laikoma nurodymu jį priverstinai paskersti.

17.5.                      Nė viename ieškovės procesiniame dokumente nesiremta Veterinarijos ar Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymų nuostatomis, kaip savo argumentų ar reikalavimų pagrindu (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, šie įstatymai yra labiau viešosios teisės aktai ir tiesiogiai šiam ginčui netaikytini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudžiamojo įvykio nustatymo

18.       Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios draudžiamąjį įvykį, aiškinimo ir taikymo.

19.       Nagrinėjamu atveju šalys sudarė gyvūnų draudimo sutartį. Draudimo sutarties sudėtinė dalis yra Gyvūnų draudimo taisyklės Nr. 10. Ginčo draudimo sutartimi ieškovės paukščiai buvo apdrausti „rinkos verte“. Draudimo liudijime yra nurodoma bendra draudimo suma – 1 091 805,74 Eur (kurią sudaro 718 696,00 Eur vištų rinkos vertė draudimo sutarties atnaujinimo momentu, 313 110 Eur galimas jų vertės padidėjimas). Bendras apdraustų paukščių skaičius yra 200 753 vnt. Draudimo liudijimu buvo apdraustos vištos dedeklės.

20.       Pagal šalių sudarytų Gyvūnų draudimo taisyklių 4.1.9 papunktį, draudimo apsauga apdraustajam gyvūnui apima įvykius, kurie staiga ir netikėtai sukeliami arba įvyksta dėl pasireiškimo šiame skyriuje išvardytų, jeigu jos nustatytos draudimo sutartyje, rizikų: „Užkrečiamosios ligos – tai ligos, dėl kurių vykdant nustatytas profilaktines priešepizootines priemones, konstatuojamas susirgimas užkrečiamąja (infekcine) liga ir veterinarijos tarnybos nurodymu priverstinai paskerdžiamas ar sunaikinamas vienas ar keli tik ta liga sergantys gyvūnai. Nuostoliai gyvūnams dėl užkrečiamųjų ligų neatlyginami: kai gyvūnas nugaišta, žūsta, sunaikinamas ar priverstinai paskerdžiamas dėl neužkrečiamųjų ligų; kai gyvūnas nugaišta, žūsta, sunaikinamas ar priverstinai paskerdžiamas dėl pavojingų ir labai pavojingų (epideminių) užkrečiamųjų ligų (pagal Taisyklių Draudimo sąlygų punktą 4.1.10).“

21.       Bylą nagrinėję teismai, aiškindami šią sąlygą, nurodė, kad Tarnybos ieškovei pateiktos rekomendacijos skersti paukščius dėl neefektyvaus gydymo ir galimo jų gerovės pažeidimo nėra nurodymas priverstinai paskersti paukščius Draudimo taisyklių prasme, ir dėl šios priežasties laikė pagrįsta draudikės išvadą, jog įvykis nepriskiriamas prie draudžiamųjų įvykių. Teisėjų kolegija laiko tokią išvadą nepagrįsta, padaryta netinkamai aiškinant teisės normas.

22.       Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją, be kitų institucijų, vykdo Tarnyba.

23.       Veterinarijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad Tarnybos pareigūnai, vykdydami valstybinę veterinarinę priežiūrą, be teisių, nustatytų kituose įstatymuose ir teisės aktuose, pagal savo kompetenciją turi teisę nustačius užkrečiamąją ar įtarus labai pavojingą gyvūnų ligą, vadovaudamiesi šio įstatymo 15 straipsniu, duoti privalomus nurodymus fiziniams ar juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams dėl gyvūnų skerdimo ar nužudymo ir sunaikinimo, transporto, teritorijos, patalpų ar įrangos kenksmingumo pašalinimo, pašarų ar pašarų priedų, gyvūninių produktų, šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių, genetinės medžiagos produktų, veterinarinių vaistų ir veterinarinių priemonių kenksmingumo pašalinimo, perdirbimo arba sunaikinimo.

24.       Šio įstatymo 15 straipsnyje detalizuojamos gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolės, prevencijos, šių ligų židinių ir epizootijų likvidavimo priemonės ir nurodoma, kokius veiksmus privalo atlikti Tarnyba. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvūnų laikytojai, įtarę, jog jų laikomi gyvūnai serga užkrečiamąja liga, nedelsdami praneša Tarnybai ar privačiam veterinarijos gydytojui ir imasi būtiniausių priemonių, kad liga neplistų. Minėto straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad nustačiusi, jog gyvūnai serga užkrečiamąja liga, Tarnyba, atsižvelgusi į ligos sukėlėjo pavojingumą, plitimo savybes, vietos geografinę padėtį ir kitas gamtines sąlygas, nustato gyvūnų užkrečiamosios ligos židinio teritorijos ribas, apsaugos ir priežiūros zonas, prireikus – ligos buferinę zoną, likvidavimo, kontrolės, stebėsenos, prevencijos ir biologinės apsaugos priemones, įskaitant draudimą laikyti tam tikrus gyvūnus ar nurodymą juos paskersti, nugaišinti ar sunaikinti. Tarnyba, nustačiusi, kad gyvūnų laikytojas nevykdo nustatyto draudimo laikyti gyvūnus ar nurodymo juos paskersti, nugaišinti ar sunaikinti, organizuoja gyvūnų nugaišinimą ir sunaikinimą bei mėginių paėmimą gyvūnų užkrečiamajai ligai nustatyti. Tarnybos patirtas gyvūnų nugaišinimo ir sunaikinimo bei mėginių paėmimo užkrečiamajai ligai nustatyti išlaidas atlygina gyvūnų laikytojai.

25.       Tarnybos Nuostatų 14.3 punkte įtvirtinta, kad Tarnyba pagal kompetenciją turi teisę duoti privalomus nurodymus fiziniams ar juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų filialams, kurie verčiasi veterinarine farmacija, veterinarine praktika, gyvūnų auginimu, pašarų ir pašarų priedų, įskaitant pirminę pašarų gamybą, gyvūninių produktų ir žaliavų, negyvūninio maisto gamyba, perdirbimu, sandėliavimu, transportavimu ar prekyba, vykdyti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kad neplistų gyvūnų užkrečiamosios ligos, gaminami pašarai ir jų priedai, gyvūniniai produktai, negyvūninis maistas nebūtų kenksmingas žmonių ir gyvūnų sveikatai.

26.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad sisteminė teisė normų analizė suponuoja išvadą, jog Tarnyba, nustačiusi gyvūnų užkrečiamosios ligos atvejį, turi teisę duoti privalomus nurodymus asmenims, kurie verčiasi gyvūnų auginimu.

27.       Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į Tarnybą su prašymu nurodyti, kaip elgtis su pulku, kurio vištų dedeklių vidaus organuose aptikta Salmonella gallinarum. Tarnyba 2020 m. liepos 13 d. raštu, įvertinusi gydymo efektyvumą ir galimą gyvūnų gerovės pažeidimą, rekomendavo paskersti užkrėstą vištų dedeklių pulką. Išskerdus užkrėstą pulką, atlikti paukštidės valymą ir dezinfekciją.

28.       Ieškovė 2020 m. liepos 23 d. rašte nurodė, kad 2020 m. liepos 22 d. kritusių paukščių skaičius padidėjo iki 227 vnt., o 2020 m. liepos 23 d. – iki 271 vnt., ir prašė Tarnybos rekomendacijų dėl tolimesnių veiksmų, esant susidariusiai situacijai. Tarnyba 20

29.       Teismai, įvertinę šiuos Tarnybos raštus ir tai, kad Tarnyba nedavė ieškovei privalomų nurodymų, juose nebuvo išaiškintos privalomo nurodymo paskersti gyvūnus neįvykdymo pasekmės (atsakomybė už įpareigojimo nevykdymą), nenustatyta priimto akto apskundimo tvarka, padarė išvadą, kad ieškovė gavo Tarnybos rekomendaciją, o ne privalomą nurodymą skersti gyvūnus, todėl šiuo atveju įvykis nepatenka į draudžiamųjų įvykių kategoriją. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad tokie sprendimai padaryti, be kita ko, netinkamai išaiškinus draudimo sutarties nuostatas ir neįvertinus paties įvykio, ligos pavojingumo gyvūnų gerovei.

30.       Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudimo santykiai padeda įgyvendinti tiesioginę draudimo funkciją – perimti (paskirstyti) nuostolių atsiradimo riziką suteikiant turtinių interesų apsaugą.

31.       Draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 33 punkte nustatyta, kad draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką.

32.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal sutartį suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudikas perima nuostolių atsiradimo riziką, tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti. Draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką. Suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33.       Kasacinio teismo praktika, aiškinant draudimo sutarties tikslus, draudimo rizikos nustatymą ir draudimo sutarties sąlygas, nustatančias išimtis, kai draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, yra nuosekli. Šioje srityje formuojama kasacinio teismo praktika yra apibendrinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023, kurios 31 punkte nurodyta, kad draudėjas turi būti tinkamai informuotas apie draudiko prisiimamos rizikos apimtį, jam turi būti siūloma sudaryti draudimo sutartį tik tokiomis sąlygomis, kurios sulygtos atsižvelgus į individualią situaciją, konkretų draudėjo interesą, jo lūkesčius. Draudimo sutarties sąlygos, nustatančios išimtis, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, turi atitikti aiškumo, konkretumo kriterijus, derėti su draudimo esme, draudimo sutartimi siekiamais tikslais.

34.       Šalių sudarytos sutarties gyvūnų draudimo taisyklių 4.1.9 ir 4.1.10 papunkčių sąlygose nurodyta, kad vienas iš draudžiamųjų įvykių yra šiose sąlygose nurodytus požymius atitinkančios užkrečiamosios ligos, pavojingos ir labai pavojingos (epideminės) užkrečiamosios ligos.

35.       Nagrinėjamu atveju šalys draudžiamąjį įvykį dėl užkrečiamų apdraustų gyvūnų užsikrėtimo ligomis susiejo su dviem sąlygoms: gyvūnų susirgimu užkrečiamąja (infekcine) liga ir Tarnybos nurodymu priverstinai paskersti ar sunaikinti vieną ar kelis tik ta liga sergančius gyvūnus.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybos ieškovei pateiktuose 2020 m. liepos 13 d. ir 2020 m. liepos 23 d. raštuose nurodytos rekomendacijos paskersti užkrėstą vištų dedeklių pulką ir jį paskerdus atlikti paukštidės valymą ir dezinfekciją laikytinos Tarnybos nurodymu Draudimo taisyklių 4.1.9 papunkčio prasme. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju Draudimo taisyklių 4.1.9 papunktyje nurodytas tik Tarnybos nurodymas, o ne privalomasis nurodymas. Todėl vien tai, kad Tarnyba ieškovei pateikė rekomendacijas paskersti ieškovės gyvūnus ir imtis priemonių užkrečiamosios ligos plitimui suvaldyti, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokie Tarnybos raštai nelaikyti nurodymu minėto Draudimo taisyklių punkto prasme. Toks nurodymas atitinka Tarnybos kompetenciją, nustatytą Veterinarijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punkte, 15 straipsnio 3 dalyje ir Tarnybos nuostatų 14.3 punkte. Ieškovė, gavusi tokį nurodymą, atliko Veterinarijos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytus veiksmus, t. y. paskerdė užkrečiamąja liga sergančius gyvūnus, ir ėmėsi kitų Tarnybos nurodytų priemonių užkrečiamosios ligos plitimui suvaldyti.

37.       Priešingas Draudimo taisyklių 4.1.9 papunkčio aiškinimas paneigtų šalių sudarytos draudimo sutarties tikslą, t. y. atlyginti ieškovės patirtus nuostolius atsiradus draudžiamajam įvykiui – apdraustiems gyvūnams susirgus užkrečiamąja liga. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovės gyvūnai susirgo užkrečiamąja liga. Aiškinimas, kad šiuo atveju Tarnybos pateiktas nurodymas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nelaikytinas privalomuoju nurodymu, būtų nesuderinamas su kasacinio teismo praktikoje keliamais aiškumo ir konkretumo kriterijais, taikomais išimtims, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, bei draudimo esme ir draudimo sutartimi siekiamais tikslais. Šiuo atveju draudimo sutarties tikslas buvo apsaugoti ieškovę nuo galimos rizikos dėl jos turimų gyvūnų galimo užsikrėtimo užkrečiamosiomis ligomis. Nustačius tokį faktą ir Tarnybai nurodžius gyvūnus paskersti, teisėjų kolegijos vertinimu, tai laikytina pakankamomis sąlygomis pripažinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis.

38.       Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė. Draudimo rizika yra tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Draudimo rizika, lemdama draudimo sąlygas, daro įtaką ne tik draudžiamiesiems ir nedraudžiamiesiems įvykiams, bet gali nulemti ir draudimo apsaugos išlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-403/2019, 45 punktas).

39.       Nagrinėjamu atveju šalys draudimo riziką siejo ne tik su tam tikros aplinkybės atsiradimu (gyvūnų užsikrėtimu užkrečiamąja liga), bet ir su valstybės institucijos (viešojo administravimo subjekto) sprendimu (jo forma). Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo sutarties tikslų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų neatitinka situacija, kad draudimo išmokos išmokėjimas priklauso vien nuo trečiųjų asmenų valinių veiksmų (jų išraiškos formos), šiuo konkrečiu atveju valstybės institucijai priskirtų viešojo administravimo funkcijų atlikimo (neatlikimo). Todėl byloje konstatavus, kad draudžiamasis įvykis (ieškovės gyvūnai susirgo užkrečiamąja liga, dėl jos reikėjo juos paskersti) įvyko, konstatuotina, kad atsakovė nepagrįstai įvykį kvalifikavo kaip nedraudžiamąjį ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasi vien netinkama valstybės institucijos sprendimų išraiškos forma.

40.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Draudimo taisyklių 4.1.9 papunktį ir draudžiamojo įvykio sąvoką, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad, šiuo atveju ieškovės gyvūnams susirgus užkrečiama liga ir Tarnybai rekomendavus juos paskersti bei atlikti kitus ligos plitimo prevencijos veiksmus nėra laikytini draudiminiu įvykiu.

Dėl bylos procesinės baigties

41.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į draudimo sutarties tikslus ir šių santykių esmę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais, todėl priėmė neteisingus sprendimus, kurie yra naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad byloje teismų liko neįvertintas žalos dydžio pagrįstumo klausimas, byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

42.       Kadangi byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Alė Bukavinienė        

        Artūras Driukas

        Jūratė Varanauskaitė