Civilinė byla Nr. 3K-3-354/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-04576-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 93.2.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rimvydo Norkaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Deichmann avalynė“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 13 744,95 Lt žalai atlyginti. Jis nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis  apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14102-599/2011 iš dalies patenkino ieškovės V. Č. ieškinį, pripažindamas jos atleidimą iš darbo UAB „Deichmann avalynė“ neteisėtu ir priteisdamas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais: 9163,30 Lt (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką bei 32 940,11 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovo nuomone, nagrinėdamas šią bylą teismas nesilaikė procesinio termino ieškinio priėmimo klausimui spręsti; ieškinys išsiųstas praėjus 15 dienų po jo priėmimo; teismas nesilaikė procesinio termino per              30 dienų nuo ieškinio priėmimo dienos pasirengti darbo bylai, nes faktiškai pasirengimas buvo baigtas tik per 82 dienas. Ieškovo skaičiavimais, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo daugiau kaip penkis mėnesius. Ieškovas nurodė, kad ilgas bylos nagrinėjimo terminas lėmė jo žalą, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu jis buvo įpareigotas V. Č. išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Dėl tokių teismo veiksmų ieškovas teigė patyręs 13 744,95 Lt turtinės žalos, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad V. Č. ieškinys Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme  gautas 2011 m. liepos 11 d., ant jo yra teisėjos E. V. žyma „gavau 2011-08-22“ ir 2011 m. rugpjūčio 25 d. rezoliucija ieškinį priimti. 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu ieškinys išsiųstas atsakovui, nustatant 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti, jis atsakovui įteiktas 2011 m. rugsėjo 15 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. gautas jo atsiliepimas bei  233 lapai rašytinių įrodymų. 2011 m. spalio 3  d. nutartimi paskirta parengiamojo teismo posėdžio data – 2011 m. spalio 25 d. 2011 m. spalio 11 d. teisme gautas V. Č. atstovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atidėti teismo posėdį dėl atstovės užimtumo kitoje byloje. 2011 m. spalio 25 d. parengiamajame teismo posėdyje, nedalyvaujant ieškovei ir jos atstovei, teismas atmetė prašymą stabdyti bylą ir atidėjo parengiamąjį teismo posėdį  2011 m. lapkričio 15 d. 2011 m. lapkričio 9 d. teisme gautas patikslintas ieškinys, todėl parengiamasis teismo posėdis buvo atidėtas ir kitas teismo posėdis paskirtas 2011 m. lapkričio 29 d., kad būtų išspręstas patikslinto ieškinio priėmimo klausimas bei išreikalauti papildomi įrodymai.        2011 m. lapkričio 15 d. teismas rašytine nutartimi atsisakė priimti patikslintą ieškinį. 2011 m. lapkričio  21 d. teisme gauti atsakovo UAB „Deichmann avalynė“ papildomi įrodymai. 2011 m. lapkričio 24 d. gautas ieškovės prašymas nušalinti teisėją E. V. nuo bylos nagrinėjimo, kuris kitą dieną teismo pirmininko nutartimi atmestas kaip nepagrįstas. 2011 m. lapkričio 29 d. teismas išnagrinėjo bylą iš esmės, sprendimą paskelbė 2011 m. gruodžio 19 d.

Teismas konstatavo, kad pagal CPK 413 straipsnio 1 dalies nuostatas pasirengimas bylą nagrinėti teisme turi būti baigtas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią buvo baigta pasirengti bylą nagrinėti teisme. Teismo vertinimu, civilinė byla buvo gana didelės apimties, buvo reiškiamas patikslintas ieškinys, nušalinimas teisėjui, o teismas darbo bylą  išnagrinėjo per penkis mėnesius ir 8 dienas, nepadarė esminių proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimų ar akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Teismas nurodė, kad atsakovas galėjo apeliacine tvarka apskųsti teismo sprendimą, kartu ginčydamas iš jo priteistą sumą, be to, ieškinys teisme gautas vasarą, kai dauguma teisėjų atostogauja, o tai objektyviai lemia didesnį darbo krūvį kitiems teisėjams, ypač Vilniaus miesto apylinkės teismuose. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teisme darbo byla išnagrinėta per protingą terminą ir nėra pagrindo konstatuoti teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, teisėjo ar teismo veiksmų (neveikimo) neteisėtumo bei to, kad šiais veiksmais padaryta žala ir kad yra priežastinis nurodytų veiksmų bei žalos ryšys.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 10 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą iš dalies ir priėmė naują sprendimą, kuriuo  ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui UAB „Deichmann avalynė“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 6101,63 Lt žalos atlyginimo bei          1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Vertindamas teismo veiksmus nuo ieškinio registravimo teisme iki jo priėmimo, teismas pažymėjo, kad ieškovės V. Č. ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme buvo gautas 2011 m. liepos 11 d. ir tą pačią dieną paskirtas nagrinėti teisėjai E. V., nors jai nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos.

CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga ieškinio pareiškimo priėmimo klausimą išspręsti per 10 dienų nuo ieškinio registravimo teisme dienos. Teismų įstatymo 36 straipsnio         11 dalyje nustatyta, kad bylų paskirstymo teisėjams sudarymo taisyklės turi užtikrinti, jog bylos teisėjams būtų paskirstomos, be kita ko, atsižvelgiant į jų atostogas; tą patį nustato ir Teisėjų tarybos 2008 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 13P-178-(7.1.2) patvirtintų Bylų paskirstymo naudojant informacines technologijas laikinųjų taisyklių 3 punktas. Gaunamų dokumentų, baudžiamųjų, civilinių ir administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir paskirstymo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teisme tvarkos VI skyriaus 40 punkte nustatyti pagrindai, leidžiantys nukrypti nuo patvirtintos bylų paskirstymo tvarkos, tarp kurių – ir teisėjų atostogos.

Atsižvelgdamas į tokį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pirmininkas turėjo galimybę neskirti ieškinio pareiškimo teisėjai E. V. jos pirmąją atostogų dieną. Teismas sprendė, kad dėl šių veiksmų 2011 m. liepos 11 d. registruotą ieškinį teisėja gavo 2011 m. rugpjūčio 22 d. ir priėmė 2011 m. rugpjūčio 25 d., t. y. pažeidžiant CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, todėl teismas pripažino, kad nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos valstybei kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Kadangi patenkinus ieškinį iš UAB „Deichmann avalynė“ buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, įskaitant ir pirmiau nurodytą laikotarpį, tai teismas sprendė, kad už šį laikotarpį priteista suma (6101,63 Lt) yra UAB „Deichmann avalynė“  patirta turtinė žala, priteistina iš Lietuvos valstybės.

Vertindama apelianto argumentus, susijusius su darbo ginčo išnagrinėjimo terminais nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų civilinei atsakomybei kilti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus apygardos teismas šioje civilinėje byloje neįvertino visų civilinės bylos Nr. 2A-l868-590/2012 aplinkybių. Pirmiau nurodytoje byloje Vilniaus apygardos teismas dėl to, kad  teismo procesas užtruko ilgiau negu nustato CPK, priteistą turtinę žalą laikė pakankama ir neturtinei žalai atlyginti. Priteisdamas ieškovui turtinę žalą apeliacinės instancijos teismas vertino tik tai, kad ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo priimtas pažeidžiant CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą. Dėl šios priežasties atsirado prieštaravimų tarp Vilniaus apygardos teismo          2013 m. spalio 10 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutarties, nes aplinkybes, kurias civilinėje  byloje Nr. 2A-l 868-590/2012 teismas vertino kaip pagrindą neturtinei satisfakcijai, šioje byloje buvo įvertintos kaip pagrindas turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pats ieškovas savo atsikirtimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindė aplinkybe, jog procesas užsitęsė dėl teismo kaltės ir dėl to priteistas darbo užmokestis už ilgesnį laiko tarpą kompensavo V. Č. patirtus nepatogumus. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1868-590/2012, atsižvelgė į tokią UAB „Deichmann avalynė“  poziciją, nesumažino priteisto negauto darbo užmokesčio ir laikė, kad  priteista suma yra pakankama satisfakcija už ieškovės patirtą skriaudą neteisėtai ją atleidžiant iš darbo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas šioje civilinėje byloje, priteisdamas ieškovui turtinę žalą, sumažino jo nuostolius valstybės sąskaita, nors pats ieškovas  kitoje byloje pripažino, kad  V. Č. priteistas negautas darbo užmokestis yra pagrįstas ir jis kompensuoja jos patirtus išgyvenimus (neturtinę žalą). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog  įsiteisėję teismų sprendimai yra nepagrįsti, nes iš ieškovo buvo priteisti didesni nuostoliai negu priklauso ir jie iš dalies kompensuojami. Atsakovės nuomone, iš esmės tokiu sprendimu yra peržiūrimi jau įsiteisėję teismų sprendimai.

Ieškovas UAB „Deichmann avalynė“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal CK 6.246 straipsnį neteisėtais veiksmais laikomas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos elgtis tinkamai neįvykdymas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Bylos duomenimis konstatuota, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-14102-599/2011, nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos priimti ieškinį per nustatytus terminus, o tai reiškia veiksmų neteisėtumą. Dėl šių veiksmų UAB „Deichmann avalynė“ patyrė turtinės žalos, nes, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, vadovaujantis DK 297 straipsniu iš darbdavio darbuotojo naudai yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Taigi, kuo ilgesnis bylos nagrinėjimas, tuo didesnę išmoką darbdavys privalo sumokėti darbuotojui, jeigu teismas pripažįsta, kad atleidimas iš darbo yra neteisėtas. UAB „Deichmann avalynė“  privalėjo įvykdyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje ir išmokėti buvusiai darbuotojai  32 940,11 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nuo 2011 m. birželio 14 d. iki 2012 m. sausio 19 d.), taigi ir už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., kai ieškinys buvo teisme neišsprendus jo priėmimo klausimo. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismas pagrįstai ieškovo naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės už šį laikotarpį.

Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi neįvertino, jog civilinėje byloje Nr. 2A-1868-590/2012 priteista suma kompensuoja ir neturtinę žalą, nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir yra nepagrįsti. Darbo ginčą nagrinėję teismai nevertino proceso trukmės ir nepasisakė dėl teismo veiksmų neteisėtumo sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, nes tai nebuvo bylos dalykas ir ginčo objektas. Darbuotojos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo atmestas kaip neįrodytas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovės teisių pažeidimo pripažinimas ir pažeistų teisių atkūrimas, priteisiant išmokas, susijusias su darbo santykiais, yra pakankama satisfakcija už ieškovės patirtą skriaudą atleidžiant ją iš darbo. Taigi, darbo ginčą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, vertino ne pažeistus procesinius terminus nagrinėjant darbo ginčą, bet tai, kad ieškovė jos neįrodė.

Nors teisinis reglamentavimas leidžia teismui, nagrinėjančiam darbo ginčą, viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, tačiau tai nesuteikia jam teisės spręsti dėl darbuotojui už priverstinę pravaikštą priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydžio mažinimo dėl paties teismo padarytų proceso pažeidimų, dėl kurių civilinė atsakomybė kyla valstybei. Remiantis kasatoriaus argumentų logika, tokiu atveju teismas būtų pats vertinęs savo veiksmų neteisėtumą ir spręstų dėl į bylą neįtraukto asmens (Lietuvos Respublikos). Jeigu teismas dėl to, kad byla buvo per ilgai nagrinėjama dėl teismo kaltės, būtų sumažinęs neteisėtai atleistam darbuotojui priteistą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, arba tuo pagrindu atmetęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, tai žalą būtų patyrusi kita šalis – darbuotoja, nes jai priteistina kompensacija būtų sumažinta ne dėl jos, bet dėl teismo padarytų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

              IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami bylos, kylančios iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimo trukmės ir dėl to kylančios valstybės atsakomybės klausimai. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl darbo bylos, kurioje priteistas vidutinis darbo užmokestis darbuotojui iš darbdavio, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu (DK 297 straipsnio 4 dalis), ir nagrinėjamos bylos dėl darbdaviui priteistinos iš valstybės žalos už darbo bylos nagrinėjimo trukmės pažeidimą, santykio

Darbuotojas, nesutinkantis su jo atleidimu iš darbo (darbo sutarties nutraukimu), kreipdamasis į teismą dėl tokio darbo ginčo išnagrinėjimo, ieškinyje, be kita ko, turėtų išdėstyti reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat reikalavimą taikyti jo pasirinktą         DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje nustatytą pažeistų darbo teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 nutartis, priimta civilinėje  byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju darbo byloje pareikštame ieškinyje ieškovė pasirinko DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, pagal kurį, teismo sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbuotojui yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005). Aptariama kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui.

Toks esamas teisinis reguliavimas lemia, kad darbo bylų nagrinėjimo trukmė yra susijusi su priteisiamos sumos dydžiu, t. y.  bylos nagrinėjimo trukmė yra vienas iš kriterijų, lemiančių iš darbdavio priteisiamos kompensacijos dydį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl valstybės atsakomybės dėl procesinių terminų nesilaikymo nagrinėjant darbo bylą, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog darbo byloje  iš darbdavio buvo priteista už visą priverstinės pravaikštos laiką įskaitant laikotarpį, už kurį atsakinga valstybė. Kasatoriaus teigimu, tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas iš esmės peržiūrėjo jau įsiteisėjusius teismų sprendimus kitoje byloje bei pažeidė teisinio tikrumo principą.

Atsakydama į šiuos  kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje buvo sprendžiama dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos iš darbdavio už neteisėtą atleidimą. Ši kompensacija negali būti mažinama dėl teismo padarytų proceso pažeidimų, dėl kurių civilinė atsakomybė gali kilti valstybei. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad nors CPK 417–418 straipsniuose nustatyta teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą ar priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau kai tai yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu ir (ar) teismo teise taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą.

Pasisakydama dėl teisinio tikrumo principo, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje nebuvo sprendžiamas šioje byloje aktualus valstybės atsakomybės dėl procesinių terminų nesilaikymo fakto klausimas, dėl to šių bylų negalima laikyti susijusiomis tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis aplinkybėmis. Darbo bylą nagrinėję teismai apskritai nevertino proceso trukmės ir nesprendė dėl teismo veiksmų (ne)teisėtumo sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, nes tai nebuvo darbo bylos nagrinėjimo dalykas ir ginčo objektas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, darbo byloje ieškovės (darbuotojos) reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nebuvo siejamas su proceso trukme ir (ar) valstybės atsakomybe už ją. Teismai darbo byloje sprendė, kad ieškovės teisių pažeidimo pripažinimas ir pažeistų teisių atkūrimas, priteisiant išmokas, susijusias su darbo santykiais, yra pakankama satisfakcija už ieškovės patirtą skriaudą neteisėtai atleidžiant ją iš darbo; kad neturtinė žala neįrodyta. Taigi, darbo bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, vertino ne pažeistus procesinius terminus nagrinėjant darbo ginčą, bet sprendė dėl ieškovės teisių atkūrimo, priteisiant išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais. Remiantis tuo, kas aptarta, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teisinio tikrumo principo pažeidimo nelaikytini pagrįstais.

Dėl valstybės atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje aktualūs proceso trukmės ir atsakovo darbo byloje patirtos turtinės žalos, už kurią atsakinga valstybė, atlyginimo aspektai. Iš EŽTT praktikos išplaukia bendrasis principas, kad darbo bylos turėtų būti nagrinėjamos ypač uoliai ir skubiai dėl šio pobūdžio bylose sprendžiamų klausimų reikšmės asmeniui (žr., pvz., Ruotolo v. Italy, judgment of 27 February 1992, Series A no. 230-D, p. 39, par. 17; Bauer v. Slovenia, no. 75402/01, par. 19, 9 March 2006;  kt.). Proceso trukmės pagrįstumui įvertinti taikomi šie kriterijai: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir kompetentingų valdžios institucijų elgesio bei ginčo reikšmės pareiškėjui (žr., Frydlender v. France (GC), no. 30979/96, par. 43 ECHR 2000-VII). Tačiau iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad nacionalinių procesinių terminų nesilaikymas savaime nereiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo. Kiekvienu atveju vertinama, kokio pobūdžio šie delsimai (kokia apimtimi jie viršyti), kokį poveikį šie delsimai turėjo bendrai proceso trukmei ar tam tikrai procesinei teisei (kokia apimtimi sumažėjo jos veiksmingumas), kokia yra bendra proceso trukmė ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskiri dideli proceso uždelsimo periodai gali nulemti EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per protingą laiką pažeidimą, net jei bendra proceso trukmė nebuvo per ilga (žr., pvz., Matwiejczuk v. Poland, no. 37641/97, 2 December 2003; Petrenko v. Russia, no. 30112/04, judgment of 20 January 2011; M. T. Popovici v. Romania, no. 34071/06, 27 October 2009; kt.). Vis dėlto EŽTT praktika atskleidžia ir tai, kad atskiri, tarpiniai proceso uždelsimai gali ir nenulemti „trukmės“ pažeidimo, jei bendras bylos išnagrinėjimo laikas yra itin trumpas, byloje kilo sudėtingų klausimų ir pan. (žr., pvz., Zmalinski v. Poland, no. 26622/95, decision of 29 November 1995 – bendra proceso trukmė 1 m. 10 mėn.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje bendra proceso trukmė yra itin trumpa EŽTK 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką) atžvilgiu ir konstatuotas procesinis uždelsimas esminės reikšmės bendrai proceso trukmei neturi, tai valstybės atsakomybės dėl nacionalinių procesinių terminų nesilaikymo klausimas analizuotinas nacionalinių teisės normų kontekste.

CPK 137 straipsnio 3  dalyje nustatyta, kad ieškinio priėmimo klausimas turi būti išspręstas per dešimt dienų nuo jo registravimo teisme dienos. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teismo veiksmus darbo byloje nuo ieškinio registravimo teisme iki jo priėmimo, pažymėjo, kad ieškovės (darbuotojos) ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, gautas apylinkės teisme 2011 m. liepos 11 d. ir tą pačią dieną paskirtas nagrinėti teisėjai, kuriai nuo tos dienos buvo suteiktos kasmetinės atostogos (nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 19 d.). CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga ieškinio pareiškimo priėmimo klausimą išspręsti per dešimt dienų nuo ieškinio registravimo teisme dienos. Teismų įstatymo 36 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad  bylų paskirstymo teisėjams sudarymo taisyklės turi užtikrinti, jog bylos teisėjams būtų paskirstomos, be kita ko, atsižvelgiant į jų atostogas; tą patį numato ir Teisėjų tarybos 2008 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 13P-178-(7.1.2) patvirtintų Bylų paskirstymo naudojant informacines technologijas laikinųjų taisyklių 3 punktas. Gaunamų dokumentų, baudžiamųjų, civilinių ir administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir paskirstymo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teisme tvarkos  VI skyriaus 40 punkte nustatyti pagrindai, leidžiantys  nukrypti nuo patvirtintos bylų paskirstymo tvarkos, tarp kurių – ir teisėjų atostogos. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad apylinkės teismo pirmininkas turėjo galimybę neskirti ieškinio pareiškimo teisėjai jos atostogų metu. Dėl šių veiksmų teisme gauto ir 2011 m. liepos 11 d. registruoto ieškinio priėmimo klausimas darbo byloje buvo išspręstas pažeidžiant CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d.  Lietuvos valstybei kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, nes darbo byloje, patenkinus ieškinį iš UAB „Deichmann avalynė“ (darbo byloje – atsakovo, o nagrinėjamojoje – ieškovo), buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, įskaitant ir dėl aptarto teismo pradelsto laikotarpio, už kurį UAB „Deichmann avalynė“ patyrė realią turtinę žalą (6101,63 Lt). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kiti darbo bylos išnagrinėjimo terminai nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos nelaikytini pažeistais ir neteikia pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas kitų reikšmingų valstybei priskirtinų delsimų, nagrinėjant darbo bylą, nenustatė, tačiau pagrįstai sprendė, kad proceso uždelsimo periodo buvo galima išvengti, neskiriant teisėjui bylos jo atostogų metu. Tai lėmė, kad keturiasdešimt dienų teismas darbo byloje neatliko jokių veiksmų dėl pareiškimo priėmimo, ir dėl šio periodo darbdavys patyrė realią turtinę žalą (6101,63 Lt), kurią turi atlyginti valstybė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės, reikia nustatyti ne tik žalos atsiradimo faktą, bet ir ją padariusio subjekto kaltę.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nebuvo galimybės bylą paskirti ir (ar) pavesti klausimą dėl ieškinio priėmimo spręsti kitam neatostogaujančiam teisėjui ir jį išspręsti per įstatymo nustatytą terminą. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį teismas ieškinio priėmimo klausimą išsprendžia priimdamas rezoliuciją; jei ieškinys neatitinka CPK reikalavimų, jo trūkumai šalinami CPK nustatyta tvarka (CPK 138 straipsnis). Kadangi šiuo konkrečiu atveju ieškinio priėmimo stadijoje kiti subjektai nedalyvavo, CPK normų pažeidimą lėmė išimtinai teismo veiksmai, tai laikytina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju valstybei kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, nes darbo byloje patenkinus ieškinį iš UAB „Deichmann avalynė“ buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, įskaitant ir teismo pradelstą laikotarpį, todėl UAB „Deichmann avalynė“ patyrė turtinės žalos, laikytina pagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 137 straipsnio 3 dalį, teismas turi išspręsti ieškinio priėmimo klausimą ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jo registravimo teisme dienos. Taigi, įstatyme nustatytas laiko tarpas teismui susipažinti su ieškiniu ir įvertinti, ar jis gali būti priimamas, ar turi būti atsisakoma jį priimti, todėl dešimt dienų nuo ieškinio registravimo teisme dienos negali būti laikoma nepagrįstu delsimu. Neteisėtas delsimas prasideda tada, kai įstatymo nustatytas terminas ieškinio priėmimo klausimui išspręsti baigiasi, tačiau dėl teismo kaltės sprendimo dėl jo priėmimo (ar atsisakymo priimti) nėra. Nagrinėjamoje byloje, apskaičiuojant ieškovui padarytos turtinės žalos dydį, nepagrįsto delsimo periodu laikytinas laikotarpis ne nuo 2011 m. liepos 11 d. (ieškinio gavimo teisme dienos) iki 2011 m. rugpjūčio 22 d. (kai ieškinį gavo teisėja), o nuo       2011 m. liepos 22 d. (pasibaigus terminui ieškiniui priimti)  iki 2011 m. rugpjūčio  25 d. (kai ieškinys buvo priimtas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš valstybės priteistos turtinės žalos dydis mažintinas iki 5233,07 Lt (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų      

Kasacinis teismas patyrė 9,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nepriteistina.

Ieškovas „Deichmann avalynė“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 900 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovui iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį pakeisti, sumažinant ieškovui UAB „Deichmann avalynė“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteistiną sumą nuo 6101,63 Lt (šešių tūkstančių vieno šimto vieno lito 63 ct) iki 5233,07 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt trijų litų 7 ct).

Priteisti ieškovui UAB „Deichmann avalynė“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 900 (devynis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Sigitas Gurevičius

              Janina Januškienė

              Rimvydas Norkus