Civilinė byla Nr. 3K-3-46/2013

                                            Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00096-2011-1

                Procesinio sprendimo kategorija 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. M. ieškinį atsakovei G. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą tariamu ir dėl to kylančius padarinius (CK 1.86 straipsnis), taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos santuokoje įgyto turto dalybų sutarties, kai nėra sudarytos vedybų sutarties, pripažinimo negaliojančia, teigiant, kad sandoris sudarytas tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis).

Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančia jo ir atsakovės 2003 m. spalio 29 d. sudarytą santuokoje įgyto turto dalybų sutartį, kai nėra sudarytos vedybų sutarties, vadovaujantis CK 1.86 straipsniu, t. y. kaip tariamąjį sandorį; taikyti restituciją ir pripažinti ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis po 1/2 dalį nuosavybės teisės į 0,1563 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į 0,1260 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 204,70 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

2003 m. spalio 29 d. notarė J. N. patvirtino santuokoje įgyto turto dalybų sutartį, kuria šalys susitarė, kad atsakovei atiteks visas santuokoje įgytas turtas – žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, sutuoktiniai tokią sutartį sudarė, siekdami apsaugoti turtą nuo galimų kreditorių reikalavimų, nes ieškovo plėtojamas verslas buvo rizikingas, susijęs su kontrabanda, todėl, formaliai perregistravus ieškovui tenkančią bendro turto dalį atsakovės vardu, turtas būtų buvęs apsaugotas nuo galimų išieškojimų. Kretingos rajono apylinkės teismas 2003 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą nutraukti ieškovo ir atsakovės santuoką, patvirtino santuokos nutraukimo padarinių sutartį, kurios 3 punktu šalys susitarė, kad tarp šalių nebuvo kilę turtinių ginčų, nes nekilnojamąjį turtą jos įregistravusios po ½ dalį. Ginčo šalys nepateikė teismui notariškai patvirtintos 2003 m. spalio 29 d. sutarties dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, Kretingos rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 31 d. sprendimo neskundė. Ieškovo teigimu, 2003 m. spalio 29 d. sutartis jam yra nenaudinga, nes joje nenustatyta kompensacijos už atsakovei tekusį turtą. Po santuokos nutraukimo realiai buvo vykdomos teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog šeimos turtui būtų grėsusi turto konfiskacija ar kitaip būtų kėsintasi į jų bendrą turtą, nepateikė įrodymų, kad būtų užsiiminėjęs kokia nors veikla ir iš to gavęs pelno. Ieškovas santuokoje įgyto turto dalybų sutartį pasirašė, taip išreikšdamas savo valią sutartyje nustatytu būdu pasidalyti bendrą turtą. Atsakovei atiteko didesnė turto dalis, nes ji atsisakė išlaikymo vaikui, atidavė ieškovui automobilį. Nors ieškovas nurodė, kad jis po turto padalijimo sutarties sudarymo toliau gyveno ir rūpinosi bendrai jam ir atsakovei priklausančiu turtu, tačiau teismas šiuos teiginius vertino kritiškai. Teismas pripažino, kad ginčo 2003 m. spalio 29 d. sutartis išreiškė šalių valią, priimta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo ją naikinti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad ginčo šalių sutartis buvo sudaryta iki santuokos nutraukimo, todėl aplinkybė, kad visas turtas priskirtas atsakovei, nenumatant turto ieškovui, atsižvelgiant į dispozityvumo bei sutarčių laisvės principus, nebuvo pagrindas pripažinti turto padalijimo sutartį prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Be to, šalių sudaryta sutartis nepažeidė trečiųjų asmenų teisių, imperatyviųjų įstatymų normų. Sandorio sąlygas lėmė šalių tarpusavio santykiai, jų asmeniniai interesai, todėl vien ta aplinkybė, kad dalis turto pagal sutartį atiteko vienam sutuoktiniui, neišmokant kitam kompensacijos, nevertinta kaip sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas. Kolegija nustatė, kad po ginčo sutarties sudarymo atsakovė jai perleistą nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu ir valdė jį asmeninės nuosavybės teise, t. y. ginčo sutartis buvo realiai vykdoma, o aplinkybę, jog ieškovas toliau gyveno name, kolegija pripažino nepagrįsta. Kolegijos teigimu, esminė bylos aplinkybė buvo teisinė perleisto turto registracija, o ne faktas, kur ieškovas gyveno po santuokoje įgyto turto dalybų sutarties sudarymo. Kolegija, vertindama, ar ginčo sandoris buvo sudarytas dėl akių, nepripažino esmine aplinkybės, kad, teismui  nutraukus ginčo šalių santuoką, šalys sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių susitarė, kad nebuvo ginčo dėl turto, nes nekilnojamąjį turtą šalys įregistravusios po ½ dalį; motyvavo, kad šioje byloje netikrinamas Kretingos rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 31 d. sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta santuokos nutraukimo padarinių sutartis, teisėtumas ir pagrįstumas, todėl su tuo susiję argumentai pripažinti teisiškai nereikšmingais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl įrodymų vertinimo, taikant CK 1.86 straipsnį, reglamentuojantį tariamojo sandorio teisinius padarinius. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami ir pripažindami esminėmis neturinčias reikšmės bylai aplinkybes (pvz., nebuvo įrodyta, kad šeimos turtui būtų grėsusi turto konfiskacija), netinkamai vertino tariamojo sandorio šalių tikrąją valią, sutarties šalių atitinkamo elgesio motyvus bei tikslus. Kasatoriaus teigimu, 2003 m. spalio 29 d. santuokoje įgyto turto dalybų sutartis atitiko tariamojo sandorio požymius, nes jis su atsakove, turėdami aiškų motyvą, susitarė ir kryptingai siekė formaliai (dėl akių) nutraukti santuoką ir turtą perleisti sutuoktinės nuosavybėn tam, kad būtų išvengta galimo išieškojimo iš turto. Teismai nepagrįstai nepripažino svarbia aplinkybės, kad po 2003 m. spalio 29 d. santuokoje įgyto turto dalybų sutarties sudarymo atsakovė tik formaliai įregistravo nuosavybę, faktiškai ieškovas liko gyventi kartu su atsakove ir toliau rūpinosi turtu, mokėjo mokesčius. Tai patvirtino Juridinių asmenų registro išrašas apie įmonę, banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys 40 000 Lt mokėjimą bei 1 373 299 Lt apyvartą, VĮ „Regitra“ pažymos apie ieškovo vardu įregistruotas transporto priemones. Įstatyme nustatyta teismo pareiga konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus, remiantis visų įrodymų analize ir siejant juos su taikytina materialiosios teisės norma ginčo santykiams reguliuoti, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, privalėjo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, tačiau neįvertino kasatoriaus pateiktų įrodymų, kad atsakovė 2005-2006 metais į ieškovo sąskaitą pervedė 35 000 eurų, kurie buvo skirti gyvenamajam namui įrengti ir paskolai grąžinti (tai patvirtino besitęsiančius faktinius ginčo šalių santykius). Be to, atsakovės su banku sudarytoje 309 000 Lt paskolos sutartyje kasatorius buvo laiduotojas, prisidėjo prie kredito grąžinimo. Nagrinėjamoje byloje teismai, nukrypdami nuo teismų praktikos, nesiaiškino, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia ir kokie buvo jų atitinkamo elgesio motyvai bei tikslai, padarė neteisingas išvadas, kad ginčo šalių valia buvo nukreipta į nuosavybės teisių perleidimą, o ne turto išsaugojimą, neteisingai įvertino teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre reikšmę.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinių turto padalijimo būdų

CK 3.87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sudarius santuoką sutuoktinių įgytas turtas išlieka bendroji jungtinė nuosavybė, kol yra padalijamas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė baigiasi kitais pagrindais. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas yra dažniausias bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pabaigos pagrindas. Įstatymas nurodo du bendro sutuoktinių turto padalijimo būdus: teismo sprendimu ir notariškai patvirtinta sutuoktinių sutartimi (CK 3.116 straipsnis). Bendras sutuoktinių turtas privalomai dalijamas nutraukiant santuoką, pripažįstant ją negaliojančia ar patvirtinant gyvenimą skyrium (CK 3.100 straipsnio 3–5 punktai). Šiuo atveju turtas padalijamas teismo sprendimu. Tačiau sutuoktiniai gali patys pasidalyti bendrą turtą notariškai ar teismo patvirtinta sutartimi. Sutuoktinių susitarimu jų bendras turtas gali būti padalytas bet kuriuo metu galiojant santuokai. Tokiu atveju sutuoktiniai turi sudaryti notariškai patvirtintą sutartį (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Sutuoktiniai neprivalo turtą pasidalyti lygiomis dalimis, taip pat tokia sutartimi gali pasidalyti ne visą, o tik dalį turto. Paprastai sutuoktiniai dalijasi savo turtą nutraukdami santuoką, tačiau bendrą turtą nedraudžiama pasidalyti ir gyvenant santuokoje. Taigi, santuokoje įgyto turto pasidalijimo būdas (tarpusavio susitarimu ar teismo sprendimu) priklauso nuo šalių valios ir konkrečių aplinkybių, lemiančių poreikį turtą pasidalyti.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutuoktinis bendro turto padalijimo sutartį, kuri, jo manymu, pažeidžia jo teises, gali ginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-47/2004). Nagrinėjamos bylos atveju kasatorius prašė teismo pripažinti negaliojančia jo ir atsakovės 2003 m. spalio 29 d. sudarytą santuokoje įgyto turto dalybų sutartį, kai nėra sudarytos vedybų sutarties, vadovaujantis CK 1.86 straipsniu, t. y. kaip tariamąjį sandorį, taip pat nurodė, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2003 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą nutraukti kasatoriaus ir atsakovės santuoką, patvirtino santuokos nutraukimo padarinių sutartį, kurios 3 punktu šalys susitarė, kad tarp šalių nebuvo kilę turtinių ginčų, nes nekilnojamąjį turtą jos  įregistravusios po ½ dalį; ginčo šalys nepateikė teismui notariškai patvirtintos 2003 m. spalio 29 d. sutarties dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Kasatoriaus ieškinyje nurodytos ir teismų nustatytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, kad šalys teisę pasidalyti santuokos metu įgytą turtą įgyvendino abiem CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nustatytais turto padalijimo būdais: ir sutartimi dėl bendro turto padalijimo, ir teismo sprendimu. Pažymėtina tai, kad įstatymų leidėjas neįtvirtina draudimo dalį bendro turto pasidalyti tarpusavio susitarimu, o kitą dalį – teismo sprendimu, tačiau sutuoktiniai šiais įstatyme nustatytais būdais turi naudotis sąžiningai, todėl tais atvejais, kai dalis turto jau yra padalyta sutuoktinių sutartimi dėl turto padalijimo, o dėl likusios turto dalies pasidalijimo klausimas sprendžiamas teismo sprendimu, šalys turėtų nurodyti teismui apie galiojančią turto pasidalijimo sutartį. Nagrinėjamos bylos atveju šalys neinformavo santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančio teismo apie turto pasidalijimo sutartį, todėl susidarė situacija, kad į santuokos nutraukimo padarinių sutartį buvo įtrauktos šalių nurodytos sąlygos dėl nekilnojamojo turto pasidalijimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus argumentai dėl teismo sprendimo santuokos nutraukimo byloje teisinio vertinimo yra nereikšmingi, todėl dėl šio sprendimo teisinės reikšmės nepasisakė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepagrįsti, nes įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta santuokos nutraukimo padarinių sutartis, reikšmės klausimas yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu ginču, todėl toliau teisėjų kolegija pasisako šiuo teisės klausimu.

Dėl teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, galios

CK 3.53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, sprendimu nutraukdamas santuoką, taip pat patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Nors sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių yra jų tarpusavio suderintos valios išraiška, reiškianti, kad nėra sutuoktinių ginčo, teismas, prieš tvirtindamas tokią sutartį, turi pareigą patikrinti, ar ši sutartis yra teisėta ir nepažeidžia kieno nors teisių. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo padarinių sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo sprendimu atskiroje byloje, susitarė, kad tarp šalių nėra kilę turtinių ginčų, nes nekilnojamąjį turtą jos  įregistravusios po ½ dalį. Būtina pažymėti, kad šis teismo sprendimas priimtas vėliau nei šioje byloje ginčijama sutartis dėl šalių turto pasidalijimo. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Kasacinio teismo praktikoje dėl šių įsiteisėjusio teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio yra pasisakyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, ir tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią; res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio  4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Swedbank AB v. R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010). Remiantis šia kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, aktualu pažymėti, kad santuokos padarinių nutraukimo sutartimi šalys išsprendė santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimą, nurodydamos, jog nekilnojamasis turtas yra registruotas abiejų sutuoktinių vardu po ½ dalį. Šalys, nepateikdamos teismui anksčiau sudarytos turto pasidalijimo sutarties, santuokos nutraukimo padarinių sutartimi pakeitė pirmiau nurodytos sutarties nuostatas ir nustatė, kad joms nekilnojamasis turtas priklauso lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu sutuoktiniai įstatyme nustatytais turto pasidalijimo būdais naudojosi ne visiškai tinkamai ir sąžiningai, tačiau kitų asmenų teisių ir interesų nepažeidė, todėl toks jų elgesys negali būti pagrindas atimti teisminės gynybos teisę. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje nustatytas faktas, kad nekilnojamasis turtas šalims priklauso lygiomis dalimis, šis sprendimas turi res judicata galią tiek kasatoriui, tiek atsakovei, juo nustatyti faktų ir santykių šalys nebegali ginčyti kitose bylose. Pažymėtina tai, kad kasatorius viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai įrodinėjo, jog jis su ginčo turtu ir toliau elgėsi kaip turto savininkas.

Atsižvelgiant į tai, kad santuokos nutraukimo padarinių sutartyje nėra išvardintas konkretus turtas, o tik nurodytos šalims priklausančios nekilnojamojo turto dalys, teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje turi res judicata galią būtent tokia apimtimi. Nagrinėjamoje byloje kasatorius siekia pripažinti, kad jam nuosavybės teise priklauso konkretus nekilnojamas turtas. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad sprendimo santuokos nutraukimo byloje res judicata galia apima tik šalims nuosavybėn atitekusio nekilnojamojo turto dalis, pripažįsta, jog, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis) bei protingumo ir teisingumo kriterijais aiškinant ir taikant įstatymus principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), nagrinėjamoje byloje šalių ginčo išsprendimas įmanomas detalizuojant nuosavybės teise turimą konkretų nekilnojamąjį turtą.

Bylą nagrinėję teismai  netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios aiškinimo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Byloje yra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad nekilnojamasis turtas šalims santuokos nutraukimo metu priklausė lygiomis dalimis, todėl šalių iki teismo sprendimo priėmimo sudaryta turto pasidalijimo sutartis teisinių padarinių nesukūrė. Ta aplinkybė, kad atsakovė šią sutartį įregistravo Nekilnojamojo turto registre, nepakeičia įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų teisinių santykių ir faktų, nes turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas priimti naują sprendimą (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Dėl to, panaikinus apskųstus teismų procesinius sprendimus, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys iš dalies tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 25,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies tenkinus ieškovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo ir atsakovės proporcingai tenkintų reikalavimų daliai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). 

Panaikinant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Byloje yra įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2748 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 2000 Lt advokato išlaidų surašant ieškinį, 1500 Lt advokato išlaidų šiam atstovaujant kasatoriui pirmosios instancijos teisme, 2748 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 2748 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, 2000 Lt advokato išlaidų surašant kasacinį skundą. Bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.2, 8.12, 8.18 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, kasaciniam teismui tenkinus ieškovo kasacinio skundo reikalavimų dalį, pusė šių išlaidų priteistina kasatoriui iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį.

Priimti naują sprendimą – ieškovo Ž. M. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad ieškovas Ž. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turi ½ dalį į 0,1563 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į 0,1260 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 204,70 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui Ž. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4122 (keturis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt du) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, apeliacinį ir kasacinius skundus.

Priteisti ieškovui Ž. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2750 (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt) Lt advokato išlaidų, surašant ieškinį, kasacinį skundą bei atstovaujant ieškovui pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,97  Lt (dvylika litų 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovo Ž. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,97  Lt (dvylika litų 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Janina Stripeikienė