Baudžiamoji byla Nr. 2K-130-693/2017 nuasmeninta

                                                              Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00333-2014-1

                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.11; 1.1.4.1;

                                                              1.1.4.2; 2.4.2.1.

                                                              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,

išteisintosios D. M. gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,

nuteistojo juridinio asmens kooperatinės bendrovės

„A“ gynėjui advokatui Sauliui Kučiui,

              viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolantos Činčikienės ir juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ (toliau – ir Kooperatinė bendrovė) gynėjo advokato Sauliaus Kučio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio.

              Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu:

            D. M. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5700 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3800 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 150 MGL (5700 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 210 MGL (7980 Eur) dydžio bauda;

              juridinis asmuo kooperatinė bendrovė „A“ nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį juridinio asmens likvidavimu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – juridinio asmens likvidavimu, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – juridinio asmens likvidavimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, paskyrus juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ likvidavimą;

              V. M. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl D. M. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį panaikinta, D. M. išteisinus, nesant jos veikoje BK 22 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl fiktyvaus miško iš V. G. pirkimo–pardavimo sandorio) – nesant D. M. veikoje kaltės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį panaikinta, šį išteisinus, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių; pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl juridinio asmens nuteisimo pakeista: panaikinta juridinio asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jis veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupe, pripažinimas; konstatuota, kad juridinis asmuo „A“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį skirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, juridiniam asmeniui kooperatinei bendrovei „A“ paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL dydžio bauda.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, o juridinio asmens gynėjo advokato S. Kučio kasacinį skundą palikti nenagrinėtą, juridinio asmens gynėjo advokato S. Kučio, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokuratūros kasacinį skundą atmesti, išteisintosios D. M. gynėjo advokato M. Bliuvo, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą atmesti arba palikti nenagrinėtą, paaiškinimų,

nustatė:

              1. Juridinis asmuo kooperatinė bendrovė „A“, atstovaujama direktoriaus M. J., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, kuris turėjo teisę priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu pagal Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnio 8 punktą ir Kooperatinės bendrovės įstatų 5.7, 5.9.1, 5.9.2 punktus, ir D. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad, D. M. būnant kooperatinės bendrovės „A“ valdybos nare nuo 2010 m. birželio 11 d., veikiant bendrininkų grupe su Kooperatinės bendrovės valdybos nare L. Ž., kuriai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas šiai mirus, abiem turint balsavimo teisės daugumą bendrovės valdyboje, taip pat sudarant daugumą valdyboje, turint teisę vadovauti bendrovės veiklai tarp narių susirinkimų bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą pagal Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnio 4 punktą ir 2010 m. birželio 11 d. Kooperatinės bendrovės visuotiniame narių susirinkime patvirtintų įstatų 5.6, 5.6.1, 5.6.5, 5.9.3 punktus, ir kartu su direktoriumi M. J., turinčiu teisę atstovauti Kooperatinei bendrovei ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (juridinis asmuo kooperatinė bendrovė „A“ – ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką) toliau išdėstytomis aplinkybėmis.

              1.1. D. M. nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių miestuose ir rajonuose susitarė su M. J. ir L. Ž. dėl jos pačios parengto nusikalstamos veikos plano įgyvendinimo, pagal kurį D. M. turėjo pasirūpinti apsimestinio sandorio dėl 6,07 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo iš V. G. sudarymu, L. Ž. – parengti tikrovės neatitinkančią Kooperatinės bendrovės paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“ (toliau – ir Paraiška) bei jos priedus, M. J., atstovaudamas Kooperatinei bendrovei, turintis teisę veikti jos vardu ir interesais, – savo parašu ir kooperatyvo antspaudu patvirtinti L. Ž. ir D. M. parengtus tikrovės neatitinkančius Kooperatinės bendrovės dokumentus ir juos kartu su suklastota 2011 m. balandžio 28 d. paramos paraiška pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai (toliau – ir NMA), siekiant apgaule gauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės 685 250 Lt (198 462,11 Eur) subsidiją (paramą).

              1.2. D. M., žinodama, kad Kooperatinė bendrovė negalės atlikti miško kirtimo, apvaliosios medienos bei biokuro (medienos kuro) ruošos darbų V. G. priklausančiame miško ūkio paskirties žemės sklype, įgyvendindama savo pačios parengtą nusikalstamos veikos planą, 2011 m. balandį įkalbėjo V. G. sudaryti jam priklausančio miško ūkio paskirties žemės sklypo formalią pirkimo–pardavimo sutartį tam, kad gautų subsidiją (paramą), ir pažadėjo V. G. jo miško nekirsti bei visą mišką jam sugrąžinti po to, kai gaus paramą, bei dėl to telefonu davė žodinius nurodymus M. J. nuvykti pas Panevėžio rajono 2-ojo notarų biuro notarę dėl formalios V. G. miško ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo. M. J., vykdydamas D. M. žodinius nurodymus, 2011 m. balandžio 20 d., atstovaudamas Kooperatinei bendrovei (pirkėjai), sudarė tariamą pirkimo–pardavimo sandorį su miško ūkio paskirties 6,07 ha ploto žemės sklypo pardavėju V. G., siekdamas, kad Kooperatinė bendrovė apgaule gautų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės 685 250 Lt (198 462,11 Eur) subsidiją (paramą).

              1.3. L. Ž. nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. balandžio 28 d. imtinai tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje trimis egzemplioriais direktoriaus M. J. vardu surašė tikrovės neatitinkančią informaciją Kooperatinės bendrovės Paraiškoje ir jos trijuose prieduose – Kooperatinės bendrovės 2010 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje Nr. 03, 2010 m. gruodžio 31 d. piniginių srautų ataskaitoje Nr. 03 bei 2010 m. gruodžio 31 d. balanse už 2010 metus (dviejuose originaluose ir vienoje kopijoje) ir Kooperatinės bendrovės „Tipiniame verslo plane pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 m.–2013 m. programos priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“ antrajai veiklos sričiai“ trijuose originaluose, šiuos suklastotus tikrus dokumentus savo namuose perdavė direktoriui M. J. patvirtinti pasirašant ir liepė juos nuvežti D. M. patikrinti ir pasirašyti. D. M., peržiūrėjusi iš direktoriaus M. J. gautą „A“ Paraišką ir jos priedus bei aptikusi paraiškoje netinkamai užpildytą 19 skyrių „Pareiškėjo akcininko / susijusios įmonės (arba) partnerės įmonės akcininko sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo“, kuriame jos vietoje buvo pasirašęs M. J., 2011 m. balandžio 28 d. kalbėdamasi telefonu L. Ž. davė nurodymą elektroniniu paštu jai nusiųsti Kooperatinės bendrovės 2011 m. balandžio 28 d. Paraišką. D. M., savo elektroniniame pašte gavusi iš L. Ž. tikrovės neatitinkančią Paraišką, iš savo naudojamo kompiuterio iš naujo ją atspausdino trimis egzemplioriais ir sutikrinusi pasirašė kaip „A“ pajininko – UAB „P“ direktorė paraiškos 19 skyriuje „Pareiškėjo akcininko / susijusios įmonės ir (arba) partnerės įmonės akcininko sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo“ bei liepė šiuos tikrovės neatitinkančios paraiškos tris egzempliorius pasirašyti ir patvirtinti direktoriui M. J. Šis, vykdydamas D. M. žodinius nurodymus, D. M. namuose, siekdamas Kooperatinės bendrovės naudai apgaule gauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės 685 250 Lt (198 462,11 Eur) subsidiją (paramą), padėdamas spaudą ir pasirašydamas patvirtino Paraišką su M. J. ir D. M. žinomai melagingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis – Paraiškoje VI skyriuje „Projekto finansavimo šaltiniai“ nurodyta melaginga informacija, kad pareiškėjo lėšos – 258 305 Lt planuojamos gauti iš veiklos, t. y. kad dalį projekto Kooperatinė bendrovė ketina finansuoti nuosavomis lėšomis – 258 305 Lt, bei IX skyriuje „Informacija apie žemės valdas“ buvo nurodyta melaginga informacija, kad be apribojimų nuosavybės teise 2011 metais „A“ valdo 8,00 ha miško plotą ir 0,05 ha kitos žemės plotą, bei X skyriuje „Informacija apie turimą ilgalaikį materialųjį turtą“ prie ilgalaikio turto, susijusio su numatomomis atlikti investicijomis, buvo nurodyta melaginga informacija, kad miškas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susijęs su numatomomis atlikti investicijomis.

              1.4. Taip pat M. J. nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. balandžio 28 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje, vykdydamas L. Ž. žodinius nurodymus, pasirašydamas ir užantspauduodamas patvirtino L. Ž. suklastotus Paraiškos priedus – tikrus dokumentus – pelno (nuostolių) ataskaitą, piniginių srautų ataskaitą ir 2010 metų balansą (du originalus ir vieną kopiją), kuriuose „A“ apmokestinamosios pajamos, veiklos sąnaudos ir veiklos rezultatai buvo nurodyti aukštesni, nei iš tiesų buvo 2010 metais. Į Kooperatinės bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitą, piniginių srautų ataskaitą bei 2010 metų balansą (dviejuose originaluose ir vienoje kopijoje) L. Ž. tyčia, M. J. ir D. M. nežinant, įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie 2010 metų pajamas ir išlaidas, kurios, pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą, buvo apskaitytos nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. balandžio 28 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buhalterės V. M., vykdančios vieno iš valdybos narių nurodymą. V. M., kuriai apie D. M., L. Ž. ir M. J. ketinimus „A“ naudai apgaule gauti subsidiją (paramą) nebuvo žinoma, į „A“ apskaitą įtraukė ūkines operacijas, remdamasi neturinčiais juridinės galios dokumentais, surašytais nenustatyto asmens pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Į apskaitą buvo įtrauktos: neįvykusi 2010 m. gruodžio 3 d. ūkinė operacija apie Kooperatinės bendrovės medžio skiedros 123 m3 pardavimą už 14 883 Lt ŽŪK „D“, neįvykusi 2010 m. gruodžio 29 d. ūkinė operacija apie 14 883 Lt priėmimą iš ŽŪK „D“ už medžio skiedrą; neįvykusi 2010 m. gruodžio 30 d. ūkinė operacija apie 7500 Lt tariamos paskolos išmokėjimą V. V.; neįvykusi 2010 m. gruodžio 30 d. ūkinė operacija apie 10 000 Lt paskolos išmokėjimą G. Ž. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Kooperatinės bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

              1.5. Be to, D. M. nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. balandžio 28 d. L. Ž. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei paskambinusi telefonu ir kitomis elektroninėmis ryšio priemonėmis kartu su L. Ž. davė nurodymus M. J. pasirašytinai patvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją Paraiškos priede (trimis egzemplioriais) „Tipinis verslo planas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 m.–2013 m. programos priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“ antrajai veiklos sričiai“, kad neva Kooperatinė bendrovė pagal miškotvarkos projektą Nr. 40058 planuoja 2011 metų I pusmetį iškirsti 1251 m3 medienos ir 2011 m. II pusmetį iškirsti 1095 m3 medienos miško ūkio paskirties 6 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad vėliau šį jai žinomai suklastotą tikrą dokumentą kartu su jai žinomai suklastota tikra Paraiška ir kitais jos priedais M. J. pateiktų NMA, siekiant Kooperatinės bendrovės naudai apgaule gauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės 685 250 Lt (198 462,11 Eur) subsidiją (paramą), o M. J., pasirašydamas ir užantspauduodamas, patvirtino Paraiškos priedą (tris egzempliorius) ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo pateikdamas 2011 m. balandžio 29 d. NMA, kuri Paraišką ir jos priedus priėmė ir užregistravo.

              1.6. Taip pat D. M. kartu su L. Ž., žinodamos, kad subsidijos (paramos) prašytoja Kooperatinė bendrovė negalės gauti leidimo ir kirsti miško žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio mėnesį L. Ž. gyvenamojoje vietoje ir savo namuose bei paskambinusi telefonu ir kitomis elektroninėmis ryšio priemonėmis nurodė M. J. pasirašytinai patvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją NMA adresuotame Kooperatinės bendrovės 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr.S11-3, kad neva ji 2011 metais planuoja gauti pajamas gamindama biokuro skiedrą, kad sugebės 2011 metais rinkai pateikti iki 1200 kubinių metrų biokuro skiedros, kurią pagamins iš nuosavame miške esamos skiedros ir iš kitų privačių miškų savininkų miškuose esamos medienos, bei šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą nurodė panaudoti, M. J. pateikiant NMA. Šis 2011 m. rugpjūčio mėnesį, žinodamas, kad subsidijos (paramos) prašytoja Kooperatinė bendrovė negalės gauti leidimo ir kirsti miško žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakydamas į NMA paklausimus, D. M. ir L. Ž. nurodymu surašė, pasirašė ir išsiuntė raštą, kuriame nurodė minėtus melagingus duomenis, ir šį jam žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo, jį 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikdamas NMA.

              1.7. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) Projekto įgyvendinimui buvo įsakyta paskirti 680 250 Lt (197 014,01 Eur) subsidiją (paramą) Kooperatinei bendrovei, bet D. M. kartu su bendrininkais nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, nes Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą ir pranešė Nacionalinei mokėjimo agentūrai apie šias padarytas nusikalstamas veikas.

2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad D. M. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinami kaip pasikėsinimas padaryti kreditinį sukčiavimą, siekiant apgaule juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ naudai gauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės 685 250 Lt (198 462,11 Eur) subsidiją (paramą), už ką ją nuteisė apylinkės teismas. Tokia išvada darytina dėl to, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistoji, veikdama kartu su M. J., L. Ž., tiesiogiai būtų pradėjusi kėsintis į nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, objektą, nusikaltimo dalyką – paramos lėšas iš Europos struktūrinių fondų. Pats Paraiškos padavimas dar nesudaro sąlygų tokią paramą gauti. Net atlikus visas paraiškos vertinimo procedūras ir su Nacionaline mokėjimo agentūra pasirašius Paramos sutartį dėl paramos teikimo paraiškoje nurodytam projektui įgyvendinti, dar negarantuojama, kad pareiškėjas gaus paramą. Tuo labiau kad byloje nustatyta, jog paramos sutartis su NMA net nebuvo sudaryta, todėl nebuvo pateiktas ir mokėjimo prašymas, o kaltinime nėra nurodyta, kokiu būdu turėjo būti gauta parama, jei STT nebūtų pranešusi apie galimas nusikalstamas veikas NMA ir ši nebūtų sustabdžiusi paramos teikimo proceso. Dėl analogiškų motyvų išteisintas ir juridinis asmuo Kooperatinė bendrovė. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat įvertinęs byloje esančius iš įvairių šaltinių gautus įrodymus, pripažino, kad pagal BK 300 straipsnio 1 dalį D. M. pirmosios instancijos teismo nuteista nepagrįstai, juridinis asmuo Kooperatinė bendrovė dėl Paraiškoje nurodytos informacijos apie planuojamus 2011 metų miško kirtimus 6 ha žemės sklype, dėl Kooperatinės bendrovės planuojamų gauti lėšų projektui finansuoti, žemės plotų valdymo nuosavybės teise, atitinkamo miško ploto susiejimo su būsimomis investicijomis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas nepagrįstai.

3. Kasaciniu skundu juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ atstovas ir gynėjas advokatas Saulius Kučys prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį dėl juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ pripažinimo kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliaciniame teisme. Kasatoriaus nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų.

3.1. Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 2 dalimi, ūkio subjekto vadovas atsako už buhalterinės apskaitos organizavimą, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą, o už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Vadinasi, už buhalterinės apskaitos dokumentų teisingumą „A“ buvo atsakingi jos direktorius M. J. ir buhalterė V. M.

3.2. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jo parodymams nesuteikia jokios išankstinės ar didesnės galios, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai turi būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, jo parodymai vertinami, remiantis bendrosiomis procesinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tačiau teismai turėtų atsargiau vertinti parodymus apie atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį ir reikšmę darant nusikalstamą veiką, skirti didesnį dėmesį tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo atskleidimui, pripažinti juos įrodymais tuomet, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami ir kita bylos medžiaga. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, spręsdami dėl juridinio asmens kaltumo, vadovavosi ne faktinėmis nustatytomis bylos aplinkybėmis, o tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. J. nepagrįsta nuomone. Buhalterė V. M. davė parodymus apie tai, kad finansinius dokumentus jai atveždavo M. J., kurio nurodymus, susijusius su bendrovės buhalterinių dokumentų tvarkymu, pildymu, ji vykdžiusi. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad apgaulinga buhalterinė apskaita ir dokumentų klastojimas buvo vykdomi juridinio asmens interesais (juridinio asmens pajininkai nesidomėjo bendrovės realia finansine padėtimi ar jos vykdoma veikla; nėra duomenų, kad valdybos nariai, pajininkai ir Kooperatinės bendrovės revizorius R. P. būtų domėjęsi bendrovės finansine padėtimi). Kasaciniame skunde pažymima, kad „A“ pajininkais nagrinėjamu metu buvo R. P., G. Ž., UAB „P“, L. Ž. ir K. S., tačiau teisme buvo apklausti tik G. Ž. ir UAB „P“ direktorė. Nesant galimybės apklausti L. Ž., nebuvo imtasi priemonių R. P. ir K. S. apklausti. Apeliacinės instancijos teismas kaip juridinio asmens kaltės įrodymą nurodo tai, jog byloje nėra duomenų, kad Kooperatinės bendrovės revizorius R. P. būtų tikrinęs ar domėjęsis įmonės finansine padėtimi, nors jis net nebuvo apklaustas. Kasatorius daro išvadą, kad, neapklausus visų juridinio asmens pajininkų, negalima daryti išvados apie jų pastangas tikrinti ar domėtis įmonės finansine padėtimi. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo procesinius sprendimus pagrindė duomenimis, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006). Be to, neapklausus teismo posėdyje visų juridinio asmens pajininkų, nesuteikiant juridinio asmens atstovui galimybės užduoti jiems klausimų, siekiant išsiaiškinti jų požiūrį į padarytas veikas, buvo pažeistas bylos rungtyniškumo principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, bei padaryti BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Kasatorius, cituodamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2005, pabrėžia, kad teismas procese turi būti aktyvus, BPK teismą įpareigoja neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą (BPK 270 straipsnio 3 dalis, 287 straipsnio 1 dalis).

3.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvada apie juridinio asmens finansinę būklę teismui neturi išankstinės įrodomosios galios. Dėl klaidingų buhalterinės apskaitos dokumentų įtraukimo į apskaitą buvo galima administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Liudytojų G. P., D. J., V. V. ir G. Ž. parodymai patvirtina atitinkamų „A“ finansinių operacijų buvimo faktą. Vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalimi, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tada, kai jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taigi kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai, paisant in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo. Kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

3.4. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas – neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, byloje nėra surinkta jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių juridinio asmens kaltę padarius nusikaltimus, numatytus BK 20 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, BK 20 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad šie nusikaltimai buvo daromi ne juridinio asmens vadovo asmenine iniciatyva, o juridinio asmens naudai ir interesais. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, įvertinus bylos duomenis kaip visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006). Taip pat buvo pažeistas ir BPK 219 straipsnio 4 punktas – nesurinkti ir nenurodyti visi reikalingi duomenys, šių veiksmų neįmanoma atlikti kasacinės instancijos teisme, tai trukdo nagrinėti bylą, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

4. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Jolanta Činčikienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, netinkamai traktavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, padarymo stadiją, išteisindamas D. M. ir juridinį asmenį dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Teismas, vertindamas D. M. ir juridinio asmens veiksmus, nepagrįstai sprendė, kad jie galėtų būti vertinami tik kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką, o už tai nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino D. M., L. Ž. bei M. J. veiksmus, pagrindžiančius galimybę taikyti jiems BK 22 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. M. ir juridinis asmuo „A“ pasikėsino įvykdyti kreditinį sukčiavimą ir pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį jiems. Prokurorė dėsto šiuos pagrindinius D. M. ir juridinio asmens veikų kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį pagrindžiančius argumentus: 1) 2011 m. balandžio 29 d. Kooperatinės bendrovės valdybos narė D. M. ir direktorius M. J. pateikė NMA konkrečiam skyriui paramos paraišką dėl galimybės gauti 685 250 Lt paramą biokuro gamybos technologinei įrangai (kapoklei) ir biomasės ištraukimo iš miško savivartei priekabai bei konsultacijoms projekto rengimui pirkti. Paraiškoje nurodyti duomenys, kad Kooperatinė bendrovė planuoja projektą finansuoti iš 258 305 Lt savo lėšų, planuojamų gauti iš veiklos, ir fizinio asmens skolintų 1 400 000 Lt. 2011 m. gruodžio 7 d. žemės ūkio ministro įsakymu nurodyta paskirti 680 250 Lt subsidiją, tačiau Kooperatinė bendrovė paramos negavo, apie galimas nusikalstamas veikas NMA pranešus STT; 2) 2011 m. balandžio 28 d. paraiškoje buvo įrašyti M. J. ir D. M. žinomai melagingi duomenys apie tai, kad Kooperatinė bendrovė be apribojimų nuosavybės teise 2011 m. valdo 8 ha miško plotą ir 0,05 ha kitos žemės plotą, M. J. D. M. nurodymu tipiniame verslo plane įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pagal miškotvarkos projektą Kooperatinė bendrovė planuoja 2011 m. I pusmetį iškirsti 1251 kub. metrų medžių, o II pusmetį – 1095 kub. metrų medžių miško ūkio paskirties 6 ha žemės sklype; 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašte NMA M. J. ir D. M. nurodymu įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad Kooperatinė bendrovė 2011 m. planuoja gauti pajamas gamindama biokuro skiedrą, 2011 m. rinkai sugebės pateikti iki 1 200 kub. metrų biokuro skiedros, kurią pagamins iš nuosavame miške esančios skiedros ir iš kitų privačių miškų savininkų miškuose esančios medienos. Apeliacinės instancijos teismas duomenis apie Kooperatinės bendrovės valdomą miško plotą ir planuojamus kirtimus vertino tik D. M. ir juridinio asmens nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kontekste, o dėl 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašto nepasisakė; 3) apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą priėmė remdamasis veikos padarymo metu negaliojusia 2011 m. vasario 15 d. žemės ūkio ministro įsakymu „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Miškų ekonominės vertės didinimas“ įgyvendinimo taisyklių“ (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) redakcija, galiojusia nuo 2011 m. vasario 25 iki 2012 m. birželio 30 d. Kooperatinės bendrovės 2011 m. balandžio 28 d. Paraiškos pateikimo dieną, paraiškos vertinimo metu ir žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymo priėmimo metu buvo taikoma Įgyvendinimo taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 24 d., teisės aktą sudarė 76 punktai, tad apeliacinės instancijos teismo minimų 109, 110 ir 111 punktų nebuvo. Nepaisant apeliacinės instancijos teismo klaidos dėl pasirinktos teisės akto redakcijos, teismo išvada apie tai, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonei „Miškų ekonominės vertės didinimas“ yra taikomas išlaidų kompensavimo būdas; pagal Įgyvendinimo taisyklių taikytinos redakcijos 55, 56, 66 ir 67 punktus, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonei „Miškų ekonominės vertės didinimas“ taikomas išlaidų kompensavimo būdas; paramos gavėjas pradeda įgyvendinti projektą savo lėšomis ir nustatytu periodiškumu NMA teikia mokėjimo prašymus, kuriuose deklaruoja patirtas ir apmokėtas išlaidas, pridėdamas išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymų dokumentus ir (arba) jų kopijas; mokėjimo prašymai vertinami žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių nustatyta tvarka, kartu su mokėjimo prašymais paramos gavėjas pateikia ataskaitinio laikotarpio išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymo dokumentus ir (arba) jų patvirtintas kopijas. NMA tikrina mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, atlieka administracinius patikrinimus ir nustato tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Iš šių duomenų darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino to, kad paramos paraiškos pildymas, teikimas bei vertinimas, teigiamu atveju pasibaigiantis sutarties tarp NMA ir paramos prašytojo pasirašymu, yra veiksmai, kurie yra būtini siekiant gauti paramą ir kurių metu paramos prašytojo pateikiami, o NMA patikrinti faktai turi esminės reikšmės žemės ūkio ministrui priimant įsakymą dėl paramos skyrimo konkrečiai bendrovei. Šie faktai nėra pakartotinai nustatomi, pateikiant mokėjimo prašymą. Patikrinus paraiškoje esančius duomenis ir žemės ūkio ministrui priėmus įsakymą skirti paramą, duomenys apie nuosavybės teise priklausančius sklypus, investicijas į juos, taip pat duomenys apie turimas lėšas, išskyrus apie skolintas lėšas, vėliau netikrinami. Prokurorė daro išvadą, kad Paraiškos pateikimo ir jos vertinimo metu veiksmais, kuriais NMA yra tyčia klaidinama siekiant nepriklausančios paramos – nusikaltimo, numatyto BK 207 straipsnio 1 dalyje, dalyko, pradedama daryti veika, kuri sudaro kreditinio sukčiavimo objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius; 4) pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas neteisus teigdamas, kad tik mokėjimo prašymo pateikimas laikytinas kėsinimusi BK 207 straipsnio 1 dalies prasme, nes, pateikus tokį prašymą, NMA tik tikrina, ar išlaidos, kurias subjektas prašo kompensuoti, yra tinkamos, o ne subjekto tinkamumą paramai gauti; pagal Įgyvendinimo taisyklių 21 punktą dėl paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“ gali kreiptis privačių miškų savininkai ir jų asociacijos, taip pat savivaldybės ir jų asociacijos, projektas turi atitikti veiklos srities, kuriai prašoma paramos, tikslus (27.2, 8.1, 8.2 punktai), vadinasi, duomenys apie miško sklypus ir investicijas į juos turi esminės reikšmės sprendžiant dėl turimos teisės į paramą, ir jei šie duomenys yra tariami, o jais remdamasi NMA įvertina paraišką, Žemės ūkio ministerijos Projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę, III komitetas priima rekomendacinio pobūdžio sprendimą skirti paramą, paraišką pateikę asmenys panaudoja apgaulę suklaidindami šias institucijas. Apgaulė naudojama paraiškos pateikimo, jos vertinimo ir sprendimo skirti paramą laikotarpiu; 5) pateikdami neteisingus duomenis Paraiškoje, D. M. ir KB „A“, panaudodami apgaulę, ketino gauti paramą bendrovei, todėl nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas teigia, jog byloje nėra duomenų apie tai, kokiu būdu nuteistieji ketino panaudodami apgaulę paramai juridinio asmens naudai gauti. Tai, kad byloje nebuvo duomenų apie ketinimą juridinio asmens vardu, vėliau teikiant prašymą dėl išlaidų kompensavimo, pateikti neteisingus duomenis apie patirtas išlaidas, įsigyjant biokuro gamybos technologinę įrangą, biomasės ištraukimo iš miško savivartę priekabą, ir konsultacijoms, neturi reikšmės bendrovės ir jos atsakingų asmenų veiksmų kvalifikavimui, nes NMA jau buvo suklaidinta ankstesnių D. M., M. J., L. Ž. veiksmų, kurie ir lėmė esminio sprendimo – žemės ūkio ministro įsakymo priėmimą. Tai, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl apgaulės, rodo, jog kaltininkai nusikalstamo rezultato – neteisėtai gauti Kooperatinės bendrovės paramą siekė veiksmais, sudarančiais objektyvius veikos požymius (laikytina pasikėsinimu), o ne savo veiksmais sudarė sąlygas ateityje naudojant apgaulę gauti paramą (tai laikytina rengimusi); 6) be to, prokurorė akcentuoja, kad nusikalstamos veikos, už kurių padarymą pirmosios instancijos teismas nuteisė D. M. ir Kooperatinę bendrovę, paaiškėjo vykdant operatyvinį tyrimą, kurio trukmė turėjo būti optimali. Apeliacinės instancijos teismo pozicija apie rengimosi stadiją būtų buvusi teisinga tik tuomet, jei pareiškimo pateikimo stadijoje apgaulė nebūtų buvusi naudota, o ją būtų ketinta panaudoti teikiant mokėjimo dokumentus ir teisėsaugos įstaigos būtų sustabdžiusios tam kelią prieš pasirašant sutartį; 7) apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo kasacinės instancijos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011, Panevėžio apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-168/2011, Vilniaus apygardos teismo nuosprendį byloje Nr. 1A-55-92/2014, teigdamas, kad šiose bylose paraiškos padavimas ir paramos sutarties pasirašymas nebuvo laikomi pavojingu kėsinimusi, kuriuo tiesiogiai pradėtas daryti nusikaltimas, o pavojingas kėsinimasis galimas tik pateikus prašymą NMA kompensuoti patirtas išlaidas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo pažymėta, jog suklastotų mokėjimo dokumentų pateikimas prašant kompensuoti išlaidas yra pasikėsinimas įvykdyti kreditinį sukčiavimą, bet šioje nutartyje nebuvo akcentuota, kad pasikėsinimo stadija prasideda tik įgaliotai paramą skirstyti institucijai pateikus suklastotus mokėjimo dokumentus. Nagrinėjamoje byloje apgaulė buvo panaudota pristatant save kaip tinkamą kandidatą Paraiškos teikimo metu, o pateikiant mokėjimo prašymus nebuvo planuojama naudoti apgaulės, todėl akivaizdu, kad dalis kreditinio sukčiavimo objektyvių veiksmų jau buvo atlikti paraiškos padavimo metu.

4.2. Prokurorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, taip pat juridiniam asmeniui dėl BK 300 straipsnio 1 dalies pašalindamas dalį aplinkybių, nevertino visų esančių byloje duomenų kaip visumos: operatyvinės veiklos metu surinktų duomenų, liudytojų parodymų, pagrindžiančių D. M. ir juridinio asmens kaltę, savo sprendimą taip pat pagrindė pokalbiu, kuris nebuvo pripažintas įrodymu. Taigi buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis.

4.3. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatorės, tiksliai nurodė, kokius dokumentus suklastojo D. M., taip pat kokie konkretūs duomenys į juos buvo įrašyti, konstatavo, kad D. M. nurodymu buvo suklastotas ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. Kooperatinės bendrovės vardu surašytas raštas Nr. S11-3, dėl kurio Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nei Paraiškoje, nei jos prieduose nenurodyta, kad „A“ pagal miškotvarkos projektą 2011 metų pirmą pusmetį planuoja iškirsti 1251 kub. metrų medžių ir 2011 m. antrą pusmetį iškirsti 1095 kub. metrų medžių miško ūkio paskirties 6 ha žemės sklype. Ši išvada prieštarauja Paraiškos priede esančiai informacijai. Tipiniame verslo plano pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 m.–2013 m. programos priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“ antrajai veiklos sričiai 3 lape, VI skyriuje „Informacija apie kirtimus“ buvo nurodyta, kad „A“ planuoja 2011 m. I pusmetį iškirsti 1251 kub. metrų medžių ir 2011 m. II pusmetį iškirsti 1095 kub. metrų medžių pagal miškotvarkos projektą Nr. (duomenys neskelbtini). Šis projektas buvo išduotas būtent miško ūkio paskirties 6 ha žemės sklypui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad paraiškos priede yra tokia informacija, ir ją pripažino neatitinkančia tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nuosprendyje konstatavo, kad paraiškos VI skyriuje „Projekto finansavimo šaltiniai“ nurodytos informacijos apie tai, kad bendrovė planuoja finansuoti projektą iš savo 258 305 Lt, kuriuos planuoja gauti iš veiklos; paraiškos IX skyriuje „Informacija apie žemės valdas“ nurodytos informacijos apie tai, kad Kooperatinė bendrovė be apribojimų nuosavybės teise 2011 m. valdo 8 ha miško plotą ir 0,05 ha kitos žemės plotą, ir X skyriuje nurodytos informacijos apie tai, kad miškas susijęs su numatomomis atlikti investicijomis IX skyriuje, negali būti laikomos melagingomis, nes duomenys pagrįsti prognozėmis. Prokurorė nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, teigdama, kad tais atvejais, kai paraiškoje, jos prieduose ar kituose raštuose įrašyti duomenys apie planus (prognozes), kurie negali būti įgyvendinti, ir tai iš anksto žinoma, tokie duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais tikrovės, o asmenys, inicijavę, surašę ir (ar) pasirašę tokius dokumentus, – juos suklastoję. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti paraiškoje nurodytų prognozių apie bendrovės planuojamas gauti pajamas, valdomų žemės sklypų plotą, investicijas į nurodytą turtą, planuojamą iškirsti medžių tūrį pagrįstumą.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad paraiškoje nurodyti duomenys apie tai, jog bendrovė iš savo veiklos planuoja gauti 258 305 Lt ir jais finansuoti projektą, nebuvo pagrįsti jokiais duomenimis, o surinkti duomenys akivaizdžiai rodė, kad bendrovė neturi galimybių surinkti tiek pajamų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad bendrovė turėjo tik du darbuotojus: direktorių ir buhalterę, o 2010 metų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaravo 19 758 Lt pajamų, iš kurių 12 300 Lt pajamų už skiedrą. Kadangi ūkinės operacijos, kurių metu Kooperatinė bendrovė neva gavo 12 300 Lt pajamų, pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos, o apeliacinės instancijos teismo patvirtintos kaip neįvykusios, 2010 metais bendrovė negavo 7458 Lt pajamų.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas, be to, neatsižvelgė į liudytojo M. J. ir nuteistosios V. M. teisme duotus parodymus apie prastą Kooperatinės bendrovės finansinę būklę. Nevertinta, kad iškirsti planuojamų medžių nebuvo galima dėl dviejų priežasčių: taikomo sklypui apribojimo, dėl kurio nebūtų išduotas leidimas, ir dėl to, kad, remiantis R. L., D. V. parodymais, 1251 kub. metrų medžių šiame sklype, turint leidimą, būtų buvę galima iškirsti per penkerius metus, o D. V. teigė, kad būtų buvę galima iškirsti 2011 m. tik 621 kub. metrų ir tik 2016 metais likusią dalį – 630 kub. metrų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino M. J. parodymų apie tai, kad verslo plane nurodyti 1200 erdmetriai yra didelis kiekis, nebuvo galimybių juos iškirsti, nebuvo kalbos ir apie nuomą. Bendrovė nuosavybės teise 2011 metais valdė 6 ha žemės sklypą, jos atsakingi asmenys neplanavo didinti ploto ar atlikti investicijų. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas D. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, prieštaringai vertino, ar ji žinojo, kad V. G. sklype nebus galima kirsti miško, o spręsdamas, ar pagrįstai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas juridinis asmuo, apsiribojo konstatavimu, kad prognozės negali būti laikomos melaginga informacija, tačiau nevertino, ar valdybos narei L. Ž. ir direktoriui M. J. buvo žinomos aplinkybės, kad paraiškoje nurodytų kaip planuojamų iškirsti medžių nebus galima. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, kad D. M. ir M. J. bei L. Ž. žinojo, jog bendrovės paraiškoje nurodytos aplinkybės apie planuojamą kirtimą sklype yra neatitinkančios tikrovės.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas, be to, vertindamas duomenis dėl D. M. kaltės, V. G., Z. G., M. J. parodymus vertino tendencingai, telefoninių pokalbių nesusiejo su pirmosios instancijos teisme atliktomis V. G., Z. G. ir M. J. liudytojų apklausomis. Liudytojų G. Ž., V. R. parodymai neanalizuoti. Šiaulių apygardos teismas, vertindamas V. G. parodymus apie D. M. ir jo kalbas apie sandorio įforminimo aplinkybes, nukrypo nuo V. G. nuoseklių ir esminių parodymų apie tai, kad jis parduoti jam priklausančio miško sklypo neketino, sandoris buvo apsimestinis. Parodymus apie tai, kad V. G. valios parduoti jam priklausantį sklypą nebuvo, patvirtino ir liudytoja Z. G. Tikroji V. G. valia dėl sandorio nevertinta, taip pat nevertintos V. G. galimos parodymų dėl sandorio formos, aplinkybių neatitikimo priežastys (miško sklypas parduotas per labai trumpą laiką, V. G., neturintis teisinio išsilavinimo, galėjo sąžiningai suklysti, kai buvo sprendžiama, kaip įforminti sutartį, juolab kad tai, kokia forma bus įformintas sandoris, V. G. nerūpėjo, nes buvo svarbu vėliau susigrąžinti sklypą su neiškirstu mišku). Apeliacinės instancijos teismo surinktų duomenų objektyviu vertinimu leidžia abejoti ir tai, kad teisėjų kolegija, proceso dalyviams, vadovaujantis BPK 261 straipsnio 7 dalimi, nepareiškus skundų dėl 2015 m. birželio 3 d. posėdžio protokolo, kuriame išdėstyti V. G. parodymai, neatlikusi įrodymų vertinimo, perklausė šio posėdžio įrašą ir konstatavo neatitikimus tarp jo posėdyje pasakytų frazių ir tarp tų, kurios išdėstytos protokole.

4.7. Taip pat prokurorė atkreipia dėmesį į tai, jog vien tai, kad liudytojo M. J. parodymai nebuvo nuoseklūs proceso metu, negali būti besąlygiška priežastis jokiais jo parodymais nesiremti. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į M. J. paaiškinimus, duotus 2015 m. rugsėjo 30 d. Radviliškio rajono apylinkės teisme, kuriuose jis patvirtino vienos konkrečios apklausos metu duotų parodymų teisingumą, išklausius telefoninius pokalbius su D. M. M. J. patvirtino supratęs, jog miškas reikalingas įgyvendinti projektui, juo negalės laisvai disponuoti. Šiaulių apygardos teismo cituojamuose M. J. 2011 m. gruodžio 12 d. parodymuose ir įvardijamuose pakeistais 2014 m. rugsėjo 23 d. parodymuose prieštaravimų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertindamas M. J. parodymus, jų tinkamai nesulygino ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais įrodymais byloje – V. G. parodymais ir telefoniniais pokalbiais. Apeliacinės instancijos teismas, be to, turėjo ne tik įvertinti V. G., Z. G. bei M. J. parodymus, bet analizuoti D. M. ir kitų asmenų pokalbius apie aplinkybes, susijusias su V. G. sklypo įsigijimu; D. M. pokalbius su V. L., V. R., A. B., kurių metu, dar prieš įforminant pirkimo–pardavimo sandorį su V. G., D. M. šių žmonių teiravosi apie turimus miško sklypus, D. M. ir L. Ž. vykusį pokalbį, kuriame D. M., kalbėdama apie sklypą, svarstė, kad reikės ieškoti pažįstamo asmens. Teismas, spręsdamas apie tai, ar D. M. žinojo, ar nežinojo apie draudimus kirsti mišką, privalėjo vertinti ir kitus pokalbius, juos siedamas su kita medžiaga, pvz., su R. L. parodymais teisme. Taip pat apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. M. atspausdino tik paraiškos 12 lapą, kuriame pasirašė, o ne tris paraiškos NMA egzempliorius savo namuose, nėra ta aplinkybė, kuri būtų pakankama konstatuoti, kad D. M. nežinojo, kas yra surašyta Paraiškoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, padarydama priešingą išvadą, ją iš dalies pagrindė pokalbiu Nr. 1483, kuris kaip įrodymas nebuvo pripažintas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų. Prokuroras apeliacinį skundą, kurį tenkino Šiaulių apygardos teismas, padavė prašydamas pripažinti 2011 m. lapkričio 21 d., 2011 m. gruodžio 20 d. protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo išdėstytus duomenis, užfiksuotus remiantis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimis kaip įrodymus, gautus BPK 20 straipsnio 1 dalies tvarka, tačiau neprašė pripažinti įrodymais 2014 m. birželio 12 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-10-171 išdėstytų duomenų, surinktų remiantis 2011 m. kovo 22 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, kuriame buvo minėtas pokalbis.

4.8. D. M., priešingai, nei teigiama Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje, nebuvo pripažinta kalta dėl paraiškos priedų – 2010 m. gruodžio 31 d. pelno / nuostolių ataskaitos, 2010 m. gruodžio 31 d. piniginių srautų ataskaitos, 2010 m. gruodžio 31 d. balanso klastojimo. Šių dokumentų suklastojimas, nedetalizuojant jo aplinkybių, buvo nurodytas 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendyje aprašant D. M. veiką, nes Radviliškio rajono apylinkės teismas padarė išvadą, kad D. M. veikė bendrininkų grupe, kurios tikslas buvo apgaule gauti ES ir Lietuvos Respublikos 685 250 Lt subsidiją. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad į kooperatinės bendrovės „A“ apskaitą ūkines operacijas, pagrįstas neturinčiais juridinės galios dokumentais, įtraukė V. M., o bendrovės finansiniai dokumentai kaip priedai prie Paraiškos kartu su ja buvo pateikti 2011 m. balandžio 29 d. NMA, M. J. ir D. M. nežinant apie šių dokumentų turinio neteisingumą.

4.9. Be to, tiek D. M., tiek juridinis asmuo Kooperatinė bendrovė pirmosios instancijos teismo buvo nuteisti ir už bendrovės 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. S11-3 suklastojimą, kuriame Nacionalinei mokėjimo agentūrai buvo nurodyti melagingi duomenys, kad bendrovė planuoja 2011 metais gauti pajamų gamindama biokurą skiedrą, 2011 metais sugebės rinkai pateikti iki 1200 kubinių metrų biokuro skiedros, kurią pagamins iš nuosavame miške esamos skiedros ir iš kitų privačių miškų savininkų miškuose esamos medienos. Dėl šio rašto suklastojimo apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, be to, Šiaulių apygardos teismas D. M. išteisino dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau ji buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuteista tik kaip įvykdžiusi vieną nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

5. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės J. Činčikienės ir juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ gynėjo advokato S. Kučio kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo

6. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Apgaulė suprastina kaip veikos padarymo būdas, kurią kaltininkas naudoja norėdamas išgauti teigiamą kredito, paskolos, subsidijos ar kitų įsipareigojimų davėjo sprendimą. Apgaulės požymis apima suklastotų dokumentų pateikimą ir kitokius melagingų duomenų pateikimo būdus, taip pat ir juridiškai svarbių aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą kredito ar finansų įstaigos, paramą teikiančios institucijos sprendimą, nutylėjimą. Nusikalstamos veikos baigtumas priklauso nuo siekiamos gauti turtinės naudos rūšies (paskolos, kredito, laidavimo, garantijos, subsidijos ir kt.) ir sietinas su realia galimybe pasinaudoti gauta nauda, pvz., kai atitinkamos lėšos pervestos į įmonės sąskaitą ir pan. Už kreditinį sukčiavimą gali atsakyti tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo. Nagrinėjama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad naudoja apgaulę siekdamas atitinkamos įstaigos ar institucijos sprendimo suteikti paskolą, kreditą, subsidiją ir kt., ir nori taip veikti. Kita vertus, kreditinio sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai suponuoja ir tai, kad asmuo veikia ne pasisavinimo tikslais ir nesiekia padaryti žalos kreditinius įsipareigojimus ar subsidiją teikiančiam asmeniui. Priešingu atveju veika kvalifikuotina pagal turtinio sukčiavimo normą (BK 182 straipsnis). Antai kasacinėje teismų praktikoje pasisakyta, kad jeigu asmuo apgaule gauna subsidiją, tačiau realiai prisiima subsidijos sutartyje numatytus įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika kvalifikuotina kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011). Tačiau kai subsidija gauta siekiant nepagrįstai praturtėti ir pasisavinti paramos lėšas (pvz., tam tikslui sukurta fiktyvi įmonė, imituojanti projekto vykdymą, prašoma kompensuoti neturėtas išlaidas ir pan.), tokie atvejai laikytini turtiniu sukčiavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-788/2017).

7. Šios bylos kontekste svarbios ir kreditinio sukčiavimo (nesunkaus nusikaltimo pagal BK 11 straipsnio 3 dalį) parengtinės veiklos nuostatos.

7.1. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Rengimusi tiesiogiai į numatytą nusikaltimo dalyką dar nesikėsinama, rengimosi veikoje nėra ir kitų sumanyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, nes kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo pradės daryti sumanytą nusikaltimą, t. y. „pereis“ į pasikėsinimo stadiją. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra veiksmai, kuriais palengvinamas nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių realizavimas.

7.2. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas arba neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad tokiu atveju realizuojami ne visi norėto padaryti nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

8. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas gauna kreditą, paskolą, subsidiją ar kitus įsipareigojimus. Rengimasis atribojamas nuo pasikėsinimo padaryti kreditinį sukčiavimą pagal tai, ar kaltininkas pradėjo įgyvendinti BK 207 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Kreditinį sukčiavimą objektyviąja prasme apibūdina du momentai: apgaulės panaudojimas prieš asmenį ar įstaigą, kuri priima sprendimą suteikti kreditą, paskolą, subsidiją ar kitus įsipareigojimus, ir 2) kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimas.

9. Kasacinės instancijos teismas savo procesinį sprendimą gali priimti tik vadovaudamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nes bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

10. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. M. ir juridinio asmens „A“ nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį ir juos išteisindamas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, savo procesiniame sprendime nurodė šiuos pagrindinius argumentus: 1) byloje nėra įrodymų, kad D. M., veikdama kartu su M. J., L. Ž., tiesiogiai būtų pradėjusi kėsintis į nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, objektą, nusikaltimo dalyką – paramos lėšas iš Europos struktūrinių fondų; 2) nėra duomenų apie tai, kokiu būdu nuteistieji ketino, panaudodami apgaulę, gauti paramą „A“ naudai, be realių nuosavų, skolintų piniginių lėšų panaudojimo, be realaus miško, kurį bendrovė įsigijo iš V. G., panaudojimo įgyvendinant projektą; 3) parama, kurią buvo ketinta gauti, yra kompensuojamojo pobūdžio, t. y. ji projekto vykdytojui suteikiama tik jei projektas bus įvykdytas iki tam tikro nustatyto laiko ir nustatytu laiku bus pateiktas projekto vykdytojo prašymas dėl turėtų išlaidų kompensavimo bei pridėti tas išlaidas patvirtinantys dokumentai; gavus mokėjimo prašymą atitinkama institucija turi patikrinti, ar prašymas gali būti tenkinamas, turi teisę jį atmesti; taigi tokia paramos sutartis yra sąlyginis sandoris, kuris tam tikrų teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą daro priklausomą nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo; 4) atsižvelgiant į nustatytą paraiškų dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinės paramos gavimo, nagrinėjimo tvarką ir procedūras, matyti, jog pats paraiškos padavimas dar nesudaro sąlygų tokią paramą gauti. Net po visų paraiškos vertinimo procedūrų ir su Nacionaline mokėjimo agentūra pasirašius paramos sutartį dėl paramos teikimo paraiškoje nurodytam projektui įgyvendinti, dar nėra garantuojama, kad pareiškėjas gaus paramą. Kadangi su „A“ nebuvo sudaryta paramos sutartis, nebuvo pateiktas mokėjimo prašymas, o kaltinime nenurodyta, kokiu būdu turėjo būti gauta parama, jei STT nebūtų pranešusi apie galimas nusikalstamas veikas NMA, nėra pagrindo teigti apie pasikėsinimą įvykdyti kreditinį sukčiavimą. Šis teismas rėmėsi ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011 suformuota teismų praktika, kurioje pažymima, kad pavojingas kėsinimasis BK 207 straipsnio 1 dalies aspektu galimas tik pateikus prašymą NMA kompensuoti patirtas išlaidas.

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išaiškina, jog tam, kad teismas galėtų daryti išvadą, ar buvo rengimosi, ar pasikėsinimo stadija kreditinio sukčiavimo atveju šioje byloje, ir priimti teisingą procesinį sprendimą dėl fizinio bei juridinio asmens atsakomybės, turi būti analizuojama: 1) Kooperatinės bendrovės pateiktos paramos paraiškoje, pridedamuose dokumentuose ar pagal NMA paklausimą pateiktuose dokumentuose nurodytų duomenų teisingumas (pareiškėjas turi pateikti teisingą informaciją – Įgyvendinimo taisyklių 26.2 punktas, nes nuo to priklauso, ar jis pagrįstai buvo pripažintas tinkamu pareiškėju); 2) subsidijos gavimo mechanizmas; 3) ar neteisingų duomenų pateikimas NMA yra BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties vienas iš objektyviųjų požymių; 4) teisinis precedentas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu byloje nustatytos analogiškos ar labai panašios faktinės bylos aplinkybės.

12. Apeliacinės instancijos teismas, minėta, yra galutinė instancija, patikrinanti bylą pagrįstumo aspektu. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės savo apimtimi skiriasi. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas savo procesinį sprendimą, esminę reikšmę skyrė subsidijos juridinio asmens „A“ skyrimo mechanizmui ir etapiškumui įvertinti, tačiau, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, visiškai nevertino dalies byloje esančių dokumentų, susijusių su juridinio asmens „A“ veiklos pobūdžiu, ar bendrovė NMA pateiktoje paramos paraiškoje, pridedamuose dokumentuose nurodė teisingus duomenis (pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nurodyti neteisingi duomenys), nes šių duomenų pagrindu NMA Kooperatinę bendrovę pripažino tinkama pareiškėja, todėl 2011 m. gruodžio 7 d. žemės ūkio ministro įsakymu jai buvo paskirta 680 250 Lt subsidija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Miškų ekonominės vertės didinimas“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2011 metų, patvirtinimo“ 26.2. punktu, vienas iš imperatyvių atvejų, kada pareiškėjui parama negali būti suteikiama, yra neteisingos informacijos paraiškoje arba pridedamuose dokumentuose ar pagal NMA paklausimą pateiktuose dokumentuose pateikimas. Pagal 27.7 ir 27.11 punktus vieni iš tinkamumo kriterijų paraiškai gauti yra tinkamo projekto finansavimo šaltinio užtikrinimas – t. y. taip pat ir iš veiklos gautinų lėšų, pagrįstų verslo plano finansinių ataskaitų duomenimis, ir (arba) tai turi būti nurodyta paramos paraiškoje; miško valda, į kurią investuojama, turi priklausyti pareiškėjui nuosavybės teise, pareiškėjas turi pateikti miško valdos, į kurią investuojama, miškotvarkos projektą. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ 24 punktą paramos paraiška turi būti tinkamai užpildyta, pateikiant išsamią ir teisingą informaciją, pagal 41 punktą – pareiškėjo tinkamumas gauti paramą vertinamas pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis <...>. Kasatorė prokurorė teisingai nurodo, kad, žemės ūkio ministrui priėmus įsakymą Kooperatinei bendrovei paskirti 680 250 Lt subsidiją, vėliau šio subjekto tinkamumas gauti subsidiją netikrinamas.

13. Byloje yra duomenų, kad 2011 m. balandžio 29 d. Kooperatinės bendrovės valdybos narė D. M. ir direktorius M. J. pateikė NMA konkrečiam skyriui paramos paraišką dėl galimybės gauti 685 250 Lt paramą biokuro gamybos technologinei įrangai (kapoklei) ir biomasės ištraukimo iš miško savivartei priekabai bei konsultacijoms projekto rengimui pirkti. Paraiškoje buvo pateikti duomenys apie tai, kad Kooperatinė bendrovė planuoja projektą finansuoti iš 258 305 Lt savo lėšų, planuojamų gauti iš veiklos, ir fizinio asmens skolintų 1 400 000 Lt. 2011 m. gruodžio 7 d. žemės ūkio ministro įsakymu nurodyta paskirti 680 250 Lt subsidiją, tačiau Kooperatinė bendrovė paramos negavo, apie galimas nusikalstamas veikas NMA pranešus STT. Tiek paraiškoje, tiek ir tipiniame verslo plane nurodytos aplinkybės, kad: 1) „A“ valdomas miško plotas nuosavybės teise priklausė bendrovei be jokių apribojimų; 2) bendrovė planuoja 6 ha miško plote atlikti konkrečius kirtimus 2011 m.; 3) 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašte NMA nurodyta aplinkybė apie tai, kad Kooperatinė bendrovė 2011 m. planuoja gauti pajamų, gamindama biokuro skiedrą, 2011 m. rinkai sugebės pateikti iki 1200 kub. metrų biokuro skiedros, kurią pagamins iš nuosavame miške esančios skiedros ir iš kitų privačių miškų savininkų miškuose esančios medienos. Dėl minėtų duomenų teisingumo apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė, nors byloje yra duomenys, kad: bendrovei apribota teisė disponuoti mišku; 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašte NMA nurodyto kiekio medienos negalės kirsti; nuosavų lėšų projektui finansuoti neturi. Esminis dalykas yra tai, ar Kooperatinė bendrovė turimame miške 2011 m. galėjo vykdyti nurodyto kiekio medienos kirtimus ir ar apie tai žinojo tokius duomenis teikę asmenys.  Taigi apeliacinės instancijos teismui nepatikrinus, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ištirtus įrodymus bei jų pagrindu teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pasisakyti, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą išteisindamas D. M. ir juridinį asmenį dėl pasikėsinimo padaryti kreditinį sukčiavimą ir dokumento suklastojimo.

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, savo procesiniame sprendime analizuodamas paramos / subsidijos gavimo mechanizmą, nurodė, kad pavojingas kėsinimasis BK 207 straipsnio prasme yra tik tada, kai pateikiamas NMA prašymas kompensuoti patirtas išlaidas. Šiuo atveju pažymėtina, kad pasikėsinimas, kaip parengtinės nusikalstamos veikos stadija, gali būti tiek baigtas, tiek nebaigtas. Nebaigto pasikėsinimo atveju asmuo, realizuodamas nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, supranta, kad jis padarė viską, kad nusikalstama veika būtų baigta, o nebaigto pasikėsinimo atveju asmuo suvokia, kad jis nepadarė visko, kad nusikalstama veika būtų baigta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant, ar veika pripažintina rengimusi, ar pasikėsinimu padaryti konkrečią veiką, neturėtų būti kreipiamas esminis dėmesys į tai, kiek ji priartėjusi prie baigtos nusikalstamos veikos stadijos; tai turėtų reikšmės tik bausmės skyrimui.

15. Rėmimasis kasacine nutartimi Nr. 2K-246/2011 suformuotu precedentu nėra teisiškai pagrįstas, nes šioje ir nagrinėjamoje byloje yra skirtingos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinė situacija. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011 buvo nustatyta, kad NMA buvo pateikta paraiška gauti SAPARD paramą, joje nurodyta apie 1,5 milijono Lt turimų bei 600 000 Lt, planuojamų gauti kaip paskolą; 2002 m. spalio 8 d. paramos sutartimi tarp NMA ir ūkininkės agentūra įsipareigojo kompensuoti iki 1 086 600 Lt investicijų (SAPARD parama – 814 950 Lt Europos Sąjungos įnašas ir 271 650 Lt – Lietuvos valstybės įnašas, pagal 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento EB/Nr. 1268/1999 8 straipsnio 2 dalį) sutartyje numatyta tvarka (paramos mokėjimas išskaidytas į tris dalis) ir sąlygomis; 2003 m. liepos 30 d. ūkininkė pateikė prašymą NMA kompensuoti 817 760 Lt išlaidas už atliktas investicijas. Kasacinės instancijos teismas šioje byloje sprendė, į kokią paramos sumą buvo neteisėtai kėsintasi, ūkininko ūkiui realiai vykdant veiklą. Nagrinėjamoje byloje  tokio klausimo nekyla. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytoje kaip precedentas byloje kasacinės instancijos teismas ne tik analizavo SAPARD paramos skyrimo mechanizmą, bet ir sprendė, kokia kaltininko, turinčio realiai veikiantį ūkininko ūkį ir jame dirbančio bei jo plėtrai prašiusio paramos, apgaulės apimtis (paramos lėšas siekė gauti neteisėtu būdu, pateikiant suklastotus dokumentus, kuriais norėjo pagrįsti savo investicijas, be to, itin padidinant atliktų darbų apimtis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje nutartyje pabrėžta, kad parama yra kompensuojamojo pobūdžio, turėtos išlaidos kompensuojamos, t. y. parama projekto vykdytojui suteikiama tik jei projektas bus įvykdytas iki tam tikro nustatyto laiko ir nustatytu laiku bus pateiktas projekto vykdytojo prašymas dėl turėtų išlaidų kompensavimo bei pridėti tas išlaidas patvirtinantys dokumentai, kad gavus mokėjimo prašymą atitinkama institucija turi patikrinti, ar prašymas gali būti tenkinamas, ir turi teisę jį atmesti; tik pateiktą prašymą NMA kompensuoti 817 760 Lt išlaidas už atliktas investicijas galima laikyti pavojingu kėsinimusi, kuriuo tiesiogiai pradėtas daryti nusikaltimas ir kuris nebuvo baigtas NMA darbuotojams atlikus patikrą ir nustačius, kad pateikti duomenys apie darbų apimtį, atlikimo laiką, naudotų medžiagų naujumą neatitinka tikrovės, paramos išmokėjimas buvo sustabdytas. Tačiau toje pačioje nutartyje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu dokumentai suklastojami, siekiant gauti paramą, tačiau asmuo realiai prisiima paramos sutartyje numatytus įsipareigojimus, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti kreditinį sukčiavimą ir dokumento suklastojimas. Taigi šioje nutartyje nėra nurodytas tikslus ir visiems galimiems atvejams taikytinas momentas, nuo kada veika gali būti pripažįstama pasikėsinimu įvykdyti kreditinį sukčiavimą.

16. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tam, kad apeliacinės instancijos teismas atitiktų šiuos jo procesinio sprendimo turiniui keliamus reikalavimus ir byla būtų išspręsta teisingai, jis turi pirmiausia patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra teisingos, įvertindamas byloje esančius įrodymus kaip visumą, ir tik pagal nustatytas aplinkybes spręsti, ar yra kaltininkų veikoje jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis, ar nėra.

17. Šia kasacine nutartimi tenkinamas prokuroro kasacinis skundas ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, kolegija nepasisako dėl juridinio asmens kooperatinės bendrovės „A“ gynėjo advokato S. Kučio kasacinio skundo argumentų, nes jame kartojama daug apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3  dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

19. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliantų skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                   Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                Olegas Fedosiukas

                                                                                                                Vytautas Masiokas