Civilinė byla Nr. 2A-185-436/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01851-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.6.2.4.; 2.6.2.8.; 3.1.7.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5887-429/2015 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui R. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės tretieji asmenys AB Swedbank, AB „Kauno energija“, UAB „Kauno vandenys“, 226-ajai daugiabučio namo savininkų bendrija, UAB „Gelvora“,

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: nutraukti šalių santuoką, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo R. D. kaltės; pripažinti, jog santuoka tarp ieškovės ir atsakovo nutrūko 2011-08-23 ir teisinės santuokos nutrūkimo pasekmės kilo nuo 2011-08-23; priteisti ieškovei iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimui 1500,00 Eur; santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovei; santuokos metu įgytą transporto priemonę AUDI 100 po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovui; kreditorinius įsipareigojimus UAB „Kauno vandenys“ ir UAB „Kauno energija“ po santuokos nutraukimo laikyti solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis; priteisti iš ieškovės 10.725,83 Eur kompensaciją atsakovui už jai tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, kurią ieškovė privalo išmokėti atsakovui per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę – D., o atsakovui palikti prigimtinę pavardę – D.; priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; padalinti santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis, priteisiant šalims po vieną antrąją dalį; kreditorinius įsiskolinimus UAB „Kauno energija“, AB Swedbank, UAB „Gelvora“ laikyti solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis; po santuokos nutraukimo palikti ieškovei ir atsakovui santuokos metu turėtas pavardes; ieškovės reikalavimą dėl neturtinės 1500 eurų žalos priteisimo atmesti; priteisti ieškovei 50 eurų kompensaciją už parduotą į metalo laužą automobilį AUDI 100; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo R. D. kaltės, santuoką laikė nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos, po santuokos nutraukimo ieškovei A. D. paliko santuokinę pavardę – D., atsakovui R. D. – D.. Tuo pačiu sprendimu teismas patvirtino šalių 2015-05-07 ir 2015-06-03 sudarytas taikos sutartis atitinkamoje dalyje civilinę bylą Nr. 2-5887-429/2015 nutraukė.

Šalys 2015-05-07 pasirašė taikos sutartį, kuria susitarė dėl tokių reikalavimų:

1. Šalys susitarė, kad sutinka nutraukti (duomenys neskelbtini) Kauno m. CMS (akto įrašo Nr. 572) sudarytą santuoką;

2. Šalys pripažįsta, kad santuoka nutrūko nuo 2011-08-23 ir teisinės santuokos nutrūkimo pasekmės kilo nuo 2011-08-23;

3. Šalys susitaria, kad po santuokos nutraukimo pasilieka santuokines pavardes - „D.“ ir „D.“.  

Šalys 2015-06-03 pasirašė taikos sutartį (b. l. 12-13, 1I t.), kuria susitarė dėl sekančių reikalavimų:

1. Kreditoriui UAB „Kauno vandenys“ 11,62 EUR sumos įsiskolinimas, susidaręs iki 2011-08-23, dalintinas šalims lygiomis dalimis, ieškovės A. D. skola kreditoriui sudaro 5,81 EUR ir atsakovo R. D. skola sudaro 5,81 EUR.

2. Kreditoriui UAB „Kauno vandenys“ 187,78 EUR įsiskolinimas yra asmeninė R. D. prievolė.

3. Kreditoriui UAB „Gelvora“ 375,05 EUR įsiskolinimas yra dalijamas lygiomis dalimis ieškovei ir atsakovui, ieškovei A. D. priskiriant 187,53 EUR įsiskolinimą, R. D. priskiriant 187,53 EUR įsiskolinimą.

4. Šalys susitaria, kad transporto priemonė AUDI 100 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lieka asmenine R. D. nuosavybe. R. D. įsipareigoja kompensaciją, sudarančią 50,00 EUR sumokėti ieškovei A. D. per 3 mėnesius nuo šios nutarties pasirašymo dienos.

Teismas taip pat priteisė ieškovei A. D. iš atsakovo R. D. neturtinės žalos atlyginimui 1200,00 Eurų; santuokos metu ieškovės A. D. vardu 1993-05-24 pagal gyvenamųjų namų bendrijos pažymą Nr. 2193 įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovei A. D., o iš ieškovės A. D. atsakovui R. D. priteisė 10.725,83 Eur piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, kurią ieškovė privalo išmokėti atsakovui per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; kreditoriniai įsipareigojimai UAB „Kauno energija“ po santuokos nutraukimo laikytini solidariomis ieškovės A. D. ir atsakovo R. D. prievolėmis; priteisė iš ieškovės ir atsakovo po 105,87 Eur teisinės pagalbos išlaidų daugiabučių namų savininkų bendrijai; iš atsakovo R. D. 186 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei A. D.; iš abiejų šalių išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisė po lygiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. D. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria patvirtintos tarp šalių 2015-05-07 ir 2015-06-03 sudarytos taikos sutartys, panaikinti ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis; pakeisti teismo sprendimo dalį, kurią šalių santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, laikyti, kad santuoka nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir priteisti iš ieškovės A. D. išlaikymą atsakovui R. D. po 100 Eur kas mėnesį; panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria nekilnojamasis turtas priteistas natūra ieškovei, o atsakovui priteista 10.725,83 Eur piniginė kompensacija iš ieškovės, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir priteisti šalims lygiomis dalimis po ½ dalį buto, esančio Kuršių g. 24-33, Kaune; įsipareigojimus kreditoriams UAB „Kauno vandenys“, AB Swedbank, UAB „Gelvora“ pripažinti solidariomis prievolėmis, nustatant, kad jos bus dalinamos teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dieną; panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir šį prašymą atmesti; įskaityti 100 Eur sumą lygiomis dalimis po 50 Eur, gautą pardavus automobilį AUDI 100 į metalo laužą, į AB Swedbank paskolos apmokėjimą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir ieškovės A. D. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu; išreikalauti iš kredito įstaigų duomenis apie jose esančias ieškovės A. D. asmenines sąskaitas už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2015-10-23; priteisti iš ieškovės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:

1. Teismas, prieš tvirtindamas šalių sudarytas taikos sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, privalėjo išsiaiškinti, ar tvirtinamos taikos sutartys nepažeidžia vieno iš sutuoktinių teises ir teisėtus interesus, tačiau to nepadarė. Teismas tik formaliai nurodė, kad šalių sudarytos taikos sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų. Apelianto vertinimu, patvirtintos taikos sutartys buvo pasirašytos patiriant realų grasinimą, pasireiškusį psichologiniu ir ekonominiu spaudimu iš ieškovės ir jos advokatės pusės, taip pat iš apeliantą atstovavusios valstybės skirtos advokatės neveikimo. Savo advokatei apeliantas buvo nurodęs, kad tokios sutartys jo netenkina ir jų nepasirašys, tačiau ir dabar nesuvokia, kokiu būdu jas pasirašė (CK 1.5 str., 1.89 str., 1.90 str., 1.91 str., 3.67 str. 2 d.). Per paskutiniuosius šešerius metus labai pablogėjo apelianto sveikata, jam atliktos dvi operacijos, ruošiamasi dar vienai. Dėl pablogėjusios sveikatos taikos sutarčių pasirašymo metu buvo laikinai nedarbingas, psichologiškai sudirgęs. Dėl prastos sveikatos būklės, nepasitikėjimo savo jėgomis, realių grasinimų ir nepagrįstų kaltinimų neištikimybe, apeliantas negalėjo suvokti pasirašomų taikos sutarčių sukeliamų teisinių pasekmių, dėl to skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria patvirtintos taikos sutartys, naikintina.
2. Apeliantas nesutinka, kad teisinės santuokos nutraukimo pasekmės kilo nuo 2011-08-23. Aplinkybė, kad ieškovė 2011-08-23 pabėgo iš namų patvirtina faktą, kad santuoka tą dieną nutrūko. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad tą dieną apeliantas ją išvarė iš namų. Nėra duomenų, kad ieškovė dėl išvarymo kreipėsi į policiją, kad apeliantas jos neįleido į namus, kad jai grasino ir pan. Priešingai, ieškovė išeidama iš namų jau žinojo, kur išsikraustys, nes su savimi pasiėmė dalį namų apyvokos daiktų ir nuo to laiko nebemokėjo komunalinių mokesčių. Tai reiškia, kad ieškovė savo noru paliko šeimą, ja nesirūpino daugiau nei vienerius metus, todėl jos kaltė preziumuojama. Apeliantas pažymi, kad ieškovė namus palieka ne pirmą kartą. Ji tai darydavo nuolat, kai šeimoje iškildavo finansinių sunkumų ir pablogėdavo apelianto sveikata. Susirasdavo kitą vyrą ir pas jį gyvendavo, kol pagerėdavo apelianto sveikata ir finansinė padėtis. Todėl su teismo išvadomis, kad santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, apeliantas nesutinka. Kita moteris pas apeliantą apsigyveno po to, kai santuoka jau buvo nutrūkusi, t. y. 2011 m. lapkričio mėnesį, todėl kaltinimai neištikimybe yra nepagrįsti. Be to, ieškovė paliko sutuoktinį, kai jam pablogėjo sveikata. 2011-11-15 apeliantui buvo atlikta operacija, grįžus iš ligoninės jam buvo reikalinga priežiūra. Akivaizdu, kad sergančio sutuoktinio palikimas be priežiūros negali būti vertinamas kaip lojalumas šeimai. Su kita moterimi apeliantas dukters susilaukė 2012-08-15, t. y. po metų, kai ieškovė paliko namus. Šios aplinkybės patvirtina, kad apelianto kaltinti neištikimybe nėra pagrindo, nes šalių santuoka jau buvo faktiškai iširusi.
3. Liudytojų E. A. ir I. K. parodymai vertintini kritiškai, nes jos yra artimos ieškovės giminaitės ir suinteresuotos bylos baigtimi. Kitų duomenų dėl apelianto blogo elgesio su ieškove byloje nėra, nes ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, arba juos atsisakyta pradėti nesant nusikaltimo sudėties. Ieškovė melagingai nurodė, kad apeliantas pastaruosius trejus metus niekur nedirbo, jokių pajamų negavo, prie šeimos išlaikymo neprisidėjo. 2008 m. bankrutavus R. P. įmonei, kurioje dirbo apeliantas, buvo išmokėtas 8205 Lt dydžio atsiskaitymas. Nuo 2009 m. vasario iki 2009 m. rugpjūčio darbo birža apeliantui išmokėjo 1040 Lt, todėl teismo išvada neteisinga. Ieškovė po apelianto atleidimo iš darbo ir pablogėjus jo sveikatai, neduodavo apeliantui pinigų vaistams. Todėl nelogiška teismo išvada, kad apeliantas piktnaudžiavo alkoholiu, nes tam neturėjo pinigų. Akivaizdu, kad apelianto gaunamos mėnesinės pajamos net 3 kartus mažesnės nei LR Vyriausybės nustatytas MMA, nes apeliantui nustatytas 55 % darbingumo lygis, jokio kito turto jis neturi, todėl apeliantui reikalingas išlaikymas. Teismui nutraukus šalių santuoką dėl apelianto kaltės, jis neturi teisės prašyti išlaikymo priteisimo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliantas prašo šią sprendimo dalį pakeisti, pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės ir priteisti iš ieškovės po 100 Eur kas mėnesį mokamą išlaikymą (CK 3.72 str. 1 d.). Nutraukus santuoką dėl ieškovės kaltės, ji praranda teisę į neturtinės žalos atlyginimą, todėl ši sprendimo dalis taip pat naikintina.
4. Dalyje dėl turto padalijimo neaišku, kodėl nebuvo sudarytas sutuoktinių bendro turto balansas, t. y. nenustatyta, kiek sutuoktiniai per 30 bendro gyvenimo metų užgyveno lėšų bankų sąskaitose, nes tai yra bendro sutuoktinių turto balanso dalis. Apeliantas prašo teismo išreikalauti duomenis iš kredito įstaigų apie ieškovės turimas lėšas bankų sąskaitose, nes šie duomenys reikalingi sudaryti sutuoktinių turto balansą. Taip pat turi būti paskirta buto rinkos vertės nustatymo ekspertizė, siekiant išsiaiškinti galimos kompensacijos dydį. Faktas, kad paimtas kreditas iš AB Swedbank, kuris panaudotas bendrajai jungtinei nuosavybei įsigyti, buvo grąžintas tik apelianto asmeninėmis lėšomis. Byloje nėra jokių buto patalpų eksplikacijos, todėl nesuprantama, kaip teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas – dviejų nepereinamų kambarių butas nedalus savo esme. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, tačiau neatsižvelgė į tai, kad apeliantų nepateikė teismui dėl objektyvių priežasčių. Šiuo atveju butas padalytas pagal vieno iš sutuoktinių norus.
5. Teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismui buvo žinoma, kad apeliantui buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau iš apelianto valstybei priteisė 16,26 Eur, nes apeliantas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo yra atleistas. 
6. Apeliantas prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pateikė teismui naujus įrodymus apie jo darbingumo lygio nustatymą, be to, ieškovė nedalyvavo teismo posėdyje, dėl ko apeliantas negalėjo jai asmeniškai užduoti klausimus. Be to, byloje būtina paskirti buto rinkos vertės nustatymo ekspertizę, nes neaišku, kuo remiantis teismas iš ieškovės apeliantui priteisė 10.725,83 Eur dydžio kompensaciją. Panaikinus šalių sudarytas taikos sutartis, iš naujo spręstinas klausimas dėl skolų kreditoriams paskirstymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti apeliantui baudą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:

1. Santuokos nutraukimo byla teisme nagrinėjama nuo 2011 metų, apeliantas keletą kartų buvo sudaręs taikos sutartis, vėliau apskundęs teismų sprendimus aukštesnės instancijos teismui, nes pasijutęs apgautas, nesupratęs taikos sutarčių pasekmių ir pan. Visi apelianto veiksmai daro bylos nagrinėjimą neefektyviu, neekonomišku, procesas vyksta nekoncentruotai. Šiuo metu teismui pateiktame apeliaciniame skunde apeliantas vėlgi suformulavo reikalavimus, kurie akivaizdžiai trukdo šios civilinės bylos išnagrinėjimui. Už tokį apelianto piktnaudžiavimą proceso prašo skirti jam 5000 Eur baudą, 50 procentų šios sumos skiriant ieškovei.
2. Taikos sutartys buvo pasirašinėjamos teismo posėdžio metu, kiekvieną klausimą aptariant atskirai su ieškove ir atsakovu. Apeliantą atstovavo kvalifikuota teisininkė, su kuria apeliantas dėl kiekvieno klausimo galėjo tartis. Teismo posėdžio metu šalims buvo išaiškinamos kiekvienos taikos sutarties punkto sąlygos ir pasekmės. Apeliantas kiekvieną kartą patvirtindavo, jog jam taikos sutarčių sąlygos ir pasekmės yra suprantamos. Taigi, apelianto argumentai yra paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
3. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su apeliantu negyvena nuo 2011-08-23, o teismas pripažino, kad santuokos iširo dėl apelianto kaltės. Apelianto argumentai yra paneigti byloje esančiais įrodymais, be to, pats apeliantas pripažino, kad kita moteris pas atsakovą pradėjo gyventi tik praėjus 3 mėnesiams po to, kai santuoka faktiškai nutrūko. Apelianto pozicija dėl faktinės santuokos nutrūkimo datos 2011-08-23 nesikeičia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas nuo 2009 m. niekur nedirbo, prie šeimos išlaikymo neprisidėjo, pastaruosius trejus metus piktnaudžiavo alkoholiu, dėl ko pradėjo prieš ieškovę naudoti psichologinį ir fizinį smurtą. Šias aplinkybes patvirtina PK medžiaga. 2011-08-23 apeliantas ieškovę išvarė iš sutuoktinių gyvenamojo būsto, nenutraukęs santuokos į tuos namus parsivedė kitą moterį, su kuria susilaukė dukters.
4. Apelianto prašymas dėl 100 Eur išlaikymo iš ieškovės priteisimo atmestinas, kadangi tokio prašymo pirmosios instancijos teisme jis nekėlė ir teisme toks prašymas nebuvo nagrinėjamas, nors santuokos nutraukimo byla nagrinėjama nuo 2011 metų. Ieškovė sutinka su teismo išvada, kad santuoka nutrūko dėl apelianto kaltės, todėl apeliantas neturi teisės iš ieškovės prašyti priteisti išlaikymą. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas iš apelianto pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
5. Dėl turto padalijimo teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių turimas nekilnojamasis turtas yra nedalus savo esme, sutuoktinių santykiai yra konfliktiški, atsakovas prieš ieškovę naudoja smurtą, atsakovas gyvena su kita moterimi, nuolat girtauja, todėl turtą padalyti natūra nėra galimybės.
6. Dėl kreditorinių įsipareigojimų apeliantas savo skunde nenurodo jokių argumentų, todėl plačiau ieškovė dėl šiuo klausimo nepasisako. Apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrįstas, nes byla teisme nagrinėjama nuo 2011 metų, apeliantui buvo suteikta daug kartų galimybių ieškovei užduoti klausimus, todėl prašo šio prašymo netenkinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Spręsdamas šį prašymą teismas visų pirma pažymi, kad CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra ekstraordinarinė (išimtinė forma). Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo šia forma savo procesiniuose dokumentuose gali teikti motyvuotus prašymus (CPK 322 str.). Nagrinėjamoje byloje prašyme dėl skundo žodinio nagrinėjimo apeliantas nurodė, kad skundą reikia nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes jis kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus apie jo darbingumo lygio nustatymą, be to, ieškovė nedalyvavo teismo posėdyje, dėl ko apeliantas negalėjo jai asmeniškai užduoti klausimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė dėl santuokos nutraukimo į teismą kreipėsi dar 2012 m. rugsėjo 27 d. Per visą bylų nagrinėjimo laikotarpį įvyko nemažai teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo tiek ieškovė, tiek apeliantas, todėl apeliantas turėjo galimybę ieškovei užduoti jam svarbius klausimus. Be to, tiek apeliantas, tiek ieškovė procesiniuose dokumentuose yra aiškiai išdėstę savo pozicijas ir prašymus. Kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą nagrinėjant skundą rašytinio proceso tvarka, apeliantas nekonkretizavo. Kokius svarbius klausimus apeliacinės instancijos teismas gali išsiaiškinti būtent žodinio nagrinėjimo būdu taip pat nenurodė.

Pažymėtina, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo nesaisto. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Deraimas“ v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-3-471/2012).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantas neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Priešingai, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, neturi būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos.

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus – duomenis, kad jam nuo 2015-10-16 nustatytas 45 % netektas darbingumas ir jam išduotas neįgaliojo pažymėjimas, taip pat duomenis apie gaunamos pašalpos dydį už 2015 m. liepos – rugsėjo mėnesius. Šiuos dokumentus apeliantas prašo prijungti prie bylos, kadangi šių duomenų pateikimas jo vertinimu iškilo po teismo sprendimo priėmimo.

Atsižvelgus į tai, kad teismas šios kategorijos bylose turi būti aktyvus (CPK 376 straipsnis) bei į tai, kad pateiktais dokumentais apeliantas grindžia savo apeliacinį skundą, teismo vertinimu, prieš tai paminėti rašytiniai įrodymai prijungtini prie nagrinėjamos bylos ir vertintini kartu su visais rašytiniais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Šie dokumentai buvo išsiųsti kitiems proceso dalyviams, todėl laikytina, kad nauji pateikti įrodymai šalims yra žinomi, dėl šių įrodymų jokių papildomų paaiškinimų, prašymų, prieštaravimų ar argumentų iki teismo posėdžio pradžios nebuvo pateikta. Apelianto prašymas dėl duomenų iš kredito įstaigų išreikalavimo apie bankų sąskaitose esančias ieškovės pinigines lėšas, atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi toks prašymas galėjo būti pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, apeliantas neargumentuoja, kaip tai susiję su nagrinėjama byla.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktika aiškinant šią proceso teisės normą yra nuosekliai išplėtota. Aiškindamas ir taikydamas ją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“ bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeV. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs byloje naujus rašytinius įrodymus, nemato būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK 183 straipsnyje nustatytos įrodymų tyrimo tvarka bei principai nebus pažeisti, nors šie įrodymai yra nauji rašytiniai įrodymai, tačiau jie šalims yra žinomi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimti naujai įrodymai CPK 314 straipsnio nuostatų nepažeidžia.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), gyvendami santuokoje vaikų nesusilaukė. Ieškovės teigimu, atsakovas ją 2011 m. rugpjūčio 23 d. išvarė iš namų, į juos parsivedė kitą moterį, su kuria po metų susilaukė dukters. Ieškovės vertinimu, atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo, todėl ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės. Bylos nagrinėjimo metu šalys 2015 m. gegužės 7 d. pasirašė taikos sutartį, kuria sutiko santuoką nutraukti, pripažįstant, kad santuoka nutrūko nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo tos dienos šalims kilo teisinės pasekmės. Taip pat šalys susitarė, kad po santuokos nutraukimo abu pasilieka tas pačias pavardes (1 t., b. l. 135). Kito teismo posėdžio metu 2015 m. birželio 3 d. šalys pasirašė dar vieną taikos sutartį, pagal kurią pasidalino prievoles kreditoriams UAB „Kauno vandenys“, UAB „Gelvora“ ir susitarė dėl parduoto automobilio AUDI 100 kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas šias taikos sutartis patvirtino, tačiau apeliantas savo apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria patvirtintos prieš tai minėtos šalių 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. birželio 3 d. sudarytos taikos sutartys.

Iš apelianto teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija sprendimo dalies nutraukti santuoką, bet ginčija teismo sprendimo dalį dėl patvirtintų taikos sutarčių, kaip neatitinkančią jo valios, pažeidžiančią jo bei kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teigia šias sutartis pasirašęs dėl ieškovės, jos atstovės grasinimo, vaistų poveikio, savo laikino nedarbingumo ir advokatės neveikimo, o teismas sutartis patvirtino neištyręs, ar jos neprieštarauja sutuoktinio valiai, ar suderinta su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, nes teiginiai dėl grasinimo, vaistų poveikio nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, o paremti tik paties apelianto paaiškinimais (CPK 178 straipsnis).

CPK 42 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 3 dalis numato, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šalių prašymas patvirtinti 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. birželio 3 d. taikos sutartis neprieštarauja įstatymų reikalavimams bei nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CPK 42 str. 2 d.), todėl naikinti šią teismo sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria šalių santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės ir pripažinti, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, laikyti santuoką nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat priteisti iš ieškovės A. D. išlaikymą atsakovui R. D. po 100 Eur kas mėnesį.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir išlaikymo priteisimo.

CK 3.60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, pažymi, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi šeima pareigos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D.. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos 3K-3-2/2011; kt.).

Ieškovė atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo įrodinėja savo procesiniuose dokumentuose pateiktais paaiškinimais, liudytojų parodymais, ikiteisminių tyrimų atsakovo atžvilgiu medžiaga ir aplinkybe, kad dar neišsituokus, šeimos namuose apsigyveno kita moteris su kuria atsakovas susilaukė dukters. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas iki 2012 metų dirbo, gaudavo pajamas, todėl ieškovės teiginiai, kad jis pastaruosius trejus metus iki jos išėjimo iš namų neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, neatitinka tikrovės. Taip pat nustatyta, kad pagal ieškovės 2005 m. gegužės 9 d. Šilainių PN gautą pareiškimą dėl atsakovo elgesio, buvo atliktas patikrinimas, profilaktiškai su apeliantu pasikalbėta ir jis įspėtas dėl netinkamo elgesio. Ieškovė 2012 m. spalio 1 d. kreipėsi į Šilainių PN dėl atsakovo grasinimo SMS žinute. 2012 m. spalio 9 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, kadangi atlikus patikrinimą, jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų apie realų grasinimą ieškovei nebuvo nustatyta. Iš 2014 m. gegužės 28 d. Šilainių PN rašto matyti, kad 2014 m. kovo 7 d. atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2014 m. kovo 21 d. nutarimu nutrauktas. (prijungtos bylos Nr. 2-2444-587/2015, 1 t., b. l. 44–45, 144–145, 149). Jokių kitų įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių atsakovo kaltę dėl šeimos iširimo, ar atsakovo smurtavimą, pastovų alkoholio vartojimą, byloje nėra. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė kalta dėl santuokos iširimo, nes būtent ji paliko atsakovą, kai šeimą ištiko finansinė krizė, o atsakovas dėl sveikatos neteko darbo, nėra pakankama daryti išvadą, kad santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės. Tai reiškia, kad šalių kaltinimai vienas kitam yra paremti tik jų pačių teiginiais procesiniuose dokumentuose.

Nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti abiejų sutuoktinių jų elgesį gyvenant kartu, jų pastangas išsaugoti šeimą, tarpusavio santykius, lojalumą, tačiau šiuo atveju šalių paaiškinimai yra prieštaringi, todėl nė vienam iš jų negali būti teikiamas prioritetas. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstytais paaiškinimais, nustatė, kad abi šalys nesugebėjo taikiai išspręsti kilusių problemų ir kitų klausimų, dėl to kildavo barnių, nesugebėta išsaugoti šiltų santykių, nes abiem trūko supratimo ir tolerancijos, pasikeitė abiejų požiūris į šeimos vertybes, kilusių problemų neketinta spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, kaltino vienas kitą, tai sudaro pagrindą pripažinti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Kasacinio teismo praktikoje abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių santuokinis gyvenimas per 27 metus nesusiklostė, sutuoktiniai atitolo vienas nuo kito, nes negyvena santuokinio gyvenimo nuo ieškovės išsikraustymo iš namų (nuo 2011-08-23) ir neveda bendro ūkio pakankamai ilgą laiką, kiekvienas turi savo gyvenimą, sutuoktiniai toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimos nebenori. Aplinkybė, kad apeliantas po trijų mėnesių, kai ieškovė paliko namus, pradėjo gyventi su kita moterimi ir po metų su ja susilaukė dukters, negali būti vertinama, kaip atsakovo neištikimybė dėl kurios iširo šeima. Byloje šalys pačios pripažino, jog faktinė santuoka tarp jų nutrūko ieškovei išsikėlus iš namų gyventi kitur, t. y. gerokai anksčiau, nei atsakovas pradėjo gyventi su kita moterimi. Duomenų, kad dar šalims gyvenant kartu atsakovas ar ieškovė buvo neištikimi vienas kitam, byloje nėra. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės keistina, nurodant, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismui pripažinus, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir vadovaujantis CK 3.70 straipsnio 2 dalimi, teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 1200 Eur neturtinė žala, naikintina ir šis ieškovės reikalavimas atmestinas. Apelianto prašymas dėl išlaikymo po 100 Eur kas mėnesį priteisimo iš ieškovės nesvarstytinas, kadangi toks reikalavimas pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas ir nagrinėjamas (CPK 312 straipsnis).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nesutinka su bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausančio buto padalijimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalims gyvenant santuokoje 1993 m. sausio 14 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymos Nr. 2193 pagrindu ieškovės vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas, esantis Kuršių g. 24-33, Kaune. Ginčo dėl to, kad šis butas šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise byloje nėra, tačiau ginčas byloje iškilo dėl šio buto padalijimo.

Dėl ginčo buto padalijimo.

CPK 382 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai dalytino turto neturi, taip pat reikalavimas priteisti sutuoktiniui išlaikymą arba nuoroda, jog išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu. Taigi pagal šią įstatymo normą sutuoktiniai turtą gali pasidalyti patys. Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai bendru susitarimu turto nepasidalijo. Ieškinyje ieškovė A. D. nurodė, kad santuokoje šalys bendrai įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 24.800 Eur ir automobilį AUDI 100, kurio vertė 1216,40 Eur, ir kurį iki santuokos nutraukimo atsakovas pardavė kaip metalo laužą už 100 Eur. Ieškovė prašė butą priteisti jai, automobilį atsakovui, o iš ieškovės už jai tenkančią didesnę turto dalį atsakovui priteisti 10.725,83 Eur piniginę kompensaciją, kurią ji atsakovui įsipareigojo sumokėti per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Piniginę kompensaciją ieškovė apskaičiavo remiantis CK 3.118 straipsnio nuostatomis, iš bendro sutuoktinių turto vertės 26.016,40 Eur atėmusi skolų, kurių terminai suėję, sumą ir kuri sudaro 1065,97 Eur. Atsakovas nagrinėjamoje byloje priešieškinio nepareiškė, tačiau atsiliepime į ieškinį prašė ginčo butą padalyti šalims po ½ dalį natūra. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl buto padalijimo patenkino visiškai. Apeliantas savo apeliaciniame skunde su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir prašo bendrosios jungtinės nuosavybės teise esantį butą šalims padalyti po ½ dalį natūra.

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, išaiškinta, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-108/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Taigi tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių), arba dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos. Bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo natūra netaikymas ne dėl išvardytų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, bet kitais pagrindais, dėl kurių vienas bendraturčių, gaudamas kompensaciją už jam priklausantį turtą, įgyvendintų teises, kylančias iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisinių santykių taip, kad kitam bendraturčiui tektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta, neatitinka šeimos teisinių santykių reguliavimo ir šeimos teisių įgyvendinimo principų (CK 3.3 straipsnis, 3.5 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-139/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; 2011 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-82/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-115/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

CK 3.117 straipsnio l dalies nuostatoje yra įtvirtinta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, turtas įgytas santuokoje. Šiuo atveju atsakovas dėl ieškovės nurodytos nekilnojamojo turto vertės nesutinka, tai reiškia, kad šalys dėl nekilnojamojo turto vertės nesutaria, kaip ir nesutaria dėl turto padalijimo būdo. Nors atsakovas teismui nėra pareiškęs priešieškinio, tačiau savo atsikirtimuose į ieškinį akivaizdžiai išreiškė nesutikimą su ieškinio reikalavimu dėl buto padalijimo būdo.

Pagal CPK 376 straipsnio 3 dalį teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Jeigu byloje pareikštas vienas iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad, esant ginčui dėl turto padalijimo, teismas nesuvaržytas konkrečių sutuoktinių reikalavimų, bet turi išspręsti turto padalijimo klausimus taip, jog laikantis įstatymų reikalavimų turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute šalys kartu gyveno iki 2011-08-23, po to šiame bute liko gyventi apeliantas, kuris bute gyvena iki šiol. Pirmosios instancijos teismas ginčo butą natūra priteisė ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisė 10.725,83 Eur piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį. Pažymėtina, kad priteistos kompensacijos dydį nurodė ieškovė, tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčo buto rinkos vertę - 24.800 Eur ieškovė nurodė remdamasi VĮ Registrų centras duomenimis, prieš šios sumos pridėjusi automobilio AUDI 100 vertę 1216,40 Eur, kuris bylos nagrinėjimo metu buvo parduotas už 100 Eur. Taip pat ieškovė atėmė bendrus įsiskolinimus 1065,97 Eur, kurie bylos nagrinėjimo metu pakito ir dėl įsiskolinimų šalys sudarė taikos sutartį, kuri apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių interesų nepažeidė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantis turtas buvo padalytas neišsiaiškinus, ar nėra nukrypta nuo lygių dalių principo, ar ieškovės siūloma iš jos atsakovui priteisti kompensacija yra teisingo dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo reikalavimai dėl turto padalijimo nuolat keitėsi. Tokią išvadą teismas daro iš pridėtos Kauno apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2444-587/2015 pagal ieškovės A. D. patikslintą ieškinį atsakovui R. D. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalys 2014 m. birželio 5 d. teismo posėdyje pateikė prašymą santuoką nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu prašymą patenkino, šalių santuoką nutraukė, A. D. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise paliko atsakovui R. D.. R. D. už jam tenkančią didesnę santuokos metu užgyvento turto dalį įsipareigojo ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo šios sutarties pasirašymo dienos išmokėti A. D. 35.000 Lt kompensaciją. Atsakovui dėl šio sprendimo pateikus apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi prieš tai minėtas teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Remiantis šia nutartimi, Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi nustatė šalims terminą patikslinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau šalims nustatytu terminu neįvykdžius įpareigojimo, Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pakartotinai su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, tame tarpe ir turto padalijimo į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 2 d.. Kaip jau buvo minėta prieš tai, šiame ieškinyje ieškovė prašo ginčo butą priteisti jai, o atsakovui ji įsipareigoja per 24 mėnesius išmokėti piniginę kompensaciją. Su tokiu turto padalijimu apeliantas nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad akivaizdu, jog apelianto netenkina ir tai, kad visas ginčo butas būtų priteistas jam, o iš jo priteista piniginė kompensacija ieškovei. Tai pat nesutinka, jog jam būtų priteista piniginė kompensacija, o visas butas – ieškovei. Apeliantas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad jam nuo 2015 m. spalio 16 d. nustatytas 45 % netektas darbingumas, jis negali dirbti tam tikromis nustatytomis sąlygomis. Apeliantas niekur nedirba, jo vienintelės pajamos yra gaunama socialinė pašalpa, kuri sudaro vidutiniškai apie 100 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės kelia abejonių, ar apeliantas turėtų finansines galimybes įsigyti kitą gyvenamąjį būstą už iš ieškovės gautą 10.725,83 Eur piniginę kompensaciją, kuri turėtų būti išmokėta apeliantui per 24 mėnesius, arba sumokėti analogišką kompensaciją ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškovės nenoras gyventi šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame dviejų kambarių bute neįpareigoja teismo turtą natūra jį priskirti tik vienam iš jų, o kitam priteisti piniginę kompensaciją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-115/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015.).

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ginčo butas yra nedalus, t. y., kad techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių. Dėl to, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, nagrinėjamu atveju neturėtų būti pernelyg sureikšminama, juo labiau, šalys kartu negyvena daugiau kaip 4 metus. Minėta, kad turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises; šalių teisės į nuosavybę yra vienodos, nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, vienam iš sutuoktinių priteisus kompensaciją, o kitam – turtą natūra, būtų pažeista jų poreikių ir interesų pusiausvyra, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo nekilnojamąjį turtą priteisė natūra ieškovei, o apeliantui – piniginę kompensaciją. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ši skundžiamo teismo sprendimo dalis naikintina ir klausimas toje dalyje išspręstinas iš esmės, priteisiant kiekvienai iš šalių ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 idealinę dalį (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas taip pat prašo visus kreditorinius įsipareigojimus laikyti solidariomis abiejų sutuoktinių skolomis, tačiau jokių argumentų tam nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prieš tai teismas nustatė, jog teismo posėdžio metu 2015 m. birželio 3 d. šalių sudaryta taikos sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų, o šia sutartimi šalys pasidalino mokėjimus kreditoriams, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako. Taip pat skundžiamu teismo sprendimu kreditoriniai įsipareigojimai UAB „Kauno energija“ po santuokos nutraukimo pripažinti solidariomis ieškovės A. D. ir atsakovo R. D. prievolėmis, t. y. teismo sprendimas šioje dalyje sutampa su apelianto prašymu, todėl šis prašymas taip pat nesvarstytinas. Dėl apelianto prašymo įskaityti 100 Eur sumą lygiomis dalimis po 50 Eur, gautą pardavus automobilį AUDI 100, į AB Swedbank paskolos apmokėjimą taip pat nesvarstytinas, nes, kaip jau buvo minėta prieš tai, šis klausimas šalių išspręstas 2015 m. birželio 3 d. taikos sutartimi, kurią teismas skundžiamu sprendimu patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas u šia teismo sprendimo dalimi sutiko.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas dėl aukščiau išdėstytų argumentų tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl ieškovės prašymo apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisės skirti 5000 Eur baudą, 50 procentų šios baudos skiriant ieškovei, nes ieškovės vertinimu, atsakovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, teikia teismui nepagrįstus apeliacinius skundus, sąmoningai veikia prieš greitą bylos išnagrinėjimą.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Oruva ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Kukabara“, bylos Nr. 3K-3-146/2013). Teismo vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kadangi apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą nustatė, jog jis yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, o tai nereiškia, kad atsakovas pateikė teismui akivaizdžiai nepagrįstą apeliacinį skundą. Nenustačius, kad atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jai baudą, todėl ieškovės prašymas atmestinas.

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, šalių turėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui buvo pareiškusi keturis savarankiškus reikalavimus: 1) dėl santuokos nutraukimo – patenkintas 50 proc.; 2) dėl neturtinės žalos atlyginimo – atmestas; 3) dėl turto padalijimo – atmestas; 4) dėl įsipareigojimų kreditoriams padalijimo – patenkintas iš dalies (50 %) abipusiu šalių susitarimu. Taigi, ieškovės ieškinio patenkintų reikalavimų sudaro 25 %, atmestų reikalavimų – 75 %.

Ieškovė už pareikštą ieškinį valstybei turėjo sumokėti 631 Eur (2179 Lt), tačiau pateikdama ieškinį sumokėjo 58 Eur (200 Lt). Likusios dalies 573 Eur mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (1 t., b. l. 26). Atsižvelgus į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas tik 25 %, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 415 Eur (631 Eur x 75 % / 100 % - 58 Eur). Kadangi ieškovė už ieškinį turėjo sumokėti 158 Eur, tačiau sumokėjo tik 58 Eur, todėl iš atsakovo R. D. ieškovei priteistina 58 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Duomenų apie ieškovės turėtas teisinės pagalbos išlaidos byloje nėra.

Atsakovui R. D. pirmosios instancijos teisme buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir jam suteiktos teisinės pagalbos išlaidos valstybei sudarė 233,45 Eur (2 t., b. l. 40). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus 75 % ieškinio reikalavimų atmesti, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 175,08 Eur, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, juridinio asmens kodas 188659752, bankas AB Swedbank,, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis „įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą“.

Pirmosios instancijos teismas iš abiejų šalių priteisė po 16,26 Eur pašto išlaidų valstybei, tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantas, jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą yra atleistas, todėl ši teismo sprendimo dalis taip pat keistina. Kaip matyti iš bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas iš viso pašto išlaidų turėjo 32,52 Eur, todėl iš ieškovės valstybei priteistina 24,39 Eur (CPK 96 straipsnio 3 dalis).

Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinį skundą mokėtinas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį, o apeliantui apeliaciniu skundu ginčijant visą teismo sprendimą, todėl ir už apeliacinį skundą turėjo būti mokamas 631 Eur dydžio žyminis mokestis. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovui taip pat buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, t. y. jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei yra atleistas. Apeliantas savo apeliaciniame skunde pareiškė keturis materialinius reikalavimus: 1) dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės – patenkintas 50 proc.; 2) dėl neturtinės žalos atlyginimo – patenkintas 100 %; 3) dėl turto padalijimo – patenkintas 100 %; 4) dėl įsipareigojimų kreditoriams padalijimo – atmestas. Taigi, apelianto patenkintų reikalavimų sudaro 62 %, atmestų reikalavimų – 38 %, todėl iš ieškovės priteistina 240 Eur (631 Eur x 38 % / 100 %) žyminio mokesčio valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria šalių santuoka nutraukta dėl atsakovo R. D. kaltės panaikinti ir šią dalį išdėstyti taip:

„Nutraukti santuoką, sudarytą Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) (akto įrašo Nr. 572) tarp ieškovės A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. D. a.k. (duomenys neskelbtini) pripažįstant, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.“

Sprendimo dalį, kuria ieškovei A. D. iš atsakovo R. D. priteista 1200,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui, panaikinti ir šį ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimo dalį, kuria šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis Kuršių g. 24-33, Kaune, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteistas ieškovei A. D., panaikinti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip“

„Santuokos metu ieškovės A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu 1993-05-24 pagal gyvenamųjų namų bendrijos pažymą Nr. 2193 registruotą nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendro ploto 51,31 kv.m., esantį (duomenys neskelbtini), priteisti A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) natūra po ½ idealiąją dalį.“

Sprendimo dalį, kuria iš ieškovės A. D. priteista 10725,83 Eur kompensacija atsakovui R. D. už jai tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, kurią ieškovė privalo išmokėti atsakovui per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, panaikinti ir šį ieškinio reikalavimą atmesti.

Teismo sprendimo dalį, kurią iš atsakovo R. D. priteista 186 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 58 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei A. D., a.k. (duomenys neskelbtini)

Teismo sprendimo dalį, kuria iš abiejų šalių priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, po 16,26 Eur panaikinti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovės A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 24,39 Eur (dvidešimt keturis eurus 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „bylinėjimosi išlaidos“.“

Priteisti iš ieškovės A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 175,08 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus 08 ct) valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – „įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą“.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „žyminis mokestis“.

Teisėjai                                                                                     Evaldas Burzdikas

                                                                                     Gintautas Koriaginas

                                                                                     Arūnas Rudzinskas