Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-12-23][nuasmenintas sprendimas byloje][I-4080-644-2015].docx
Bylos nr.: I-4080-644/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Kauno apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Alytaus pataisos namai 188657363 atsakovas
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 288697120 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Neturtinė žala
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

       Administracinė byla Nr. I-4080-644/2015

  Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01579-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74.

(S)

 

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. gruodžio 14 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas R. M. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5, 14).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008-04-15 iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. Laikotarpiu nuo 2008-04-15 iki 2015-03-02 buvo laikomas Alytaus pataisos namuose kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad gyveno perpildytoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35 kv. m., įsikūrę 18 asmenų. Didelį kameros plotą užėmė baldai, taigi pareiškėjui teko nuolat gulėti arba sėdėti lovoje. Teigė, kad miegamojo patalpa neremontuota, baldai ir langai seni, patalpoje trūko oro, buvo didelė drėgmė, pelėsis, nebuvo tinkamo šildymo. Daugiau nei 100 asmenų turėjo naudotis viena skalbimo mašina, 6 klozetais, 1 pisuaru, taigi pareiškėjui teko laukti eilėse. Nurodė, kad pataisos namuose maistas nepakankamai kaloringas. Kadangi pataisos namuose nėra specialių rūkymui skirtų patalpų, pareiškėjas yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nes nuteistieji rūko koridoriuose. Paaiškino, kad pareiškėjo miegamasis įrengtas virš gamybinių patalpų, kuriose deginamos šiukšlės ir dirba šaltkalviai, taigi jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais. Teigė, kad jam nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, jį gydė tik paracetamoliu. Pažymėjo, kad pareigūnai tyčia neužtikrino jam tinkamų kalinimo sąlygų, netinkamai elgėsi. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizines kančias, pažeminimą ir pan. Prašė skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią vertina 40 000 Eur.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 18-22, 44-48) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas į 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio miegamąjį Nr. 1, kurio plotas 30,28 kv. m., įrengta 13 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui patalpoje teko 2,32 kv. m. gyvenamojo ploto. Paaiškino, kad gyvenamojo ploto trūkumą pareiškėjui kompensavo tai, kad jis dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, sportuoti, užsiimti kita veikla. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog kamerų plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto, o jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis, galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, ar kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino įstaigą dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012-12-12 patikrinimo aktas Nr. PA-339, 2014-12-12 patikrinimo aktas Nr. PA-369, 2014-03-10 patikrinimo aktas Nr. PA-48). Pažymėjo, kad miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma. Rūkyti galima tik tam skirtose vietose. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį (b. l. 18-22, 44-48).

Pareiškėjas prašė jo reikalavimui taikyti 10 metų senaties terminą, kadangi apie pažeistas teises sužinojo tik teikdamas šį skundą, be to, atsakovo atstovo veiksmai prilygo kankinimui Konvencijos 2, 3 straipsnio prasme (b. l. 5).

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-08-18 (b. l. 6), taigi daliai savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl žmogaus teisių pažeidimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizines kančias, pažeminimą, kančias ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Nors pareiškėjas prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą neišreiškė, tačiau argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą nurodė, kad į teismą anksčiau nesikreipė, nes nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas jas pripažįsta subjektyviomis, nesvarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastimis ir sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008-04-15 iki 2012-08-18 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus pataisos namuose yra laikomas iki šiol ir ginčo laikotarpį apibrėžė iki 2015 m. kovo 2 d., todėl, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012-08-18 iki 2015-03-02.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitinka higienos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės)111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 6 būrio 61 brigados 1 miegamajame (7 lokalinis sektorius) (b. l. 24).

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame miegamajame metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus miegamojo, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Byloje nustatyta, kad 6 būrio 61 brigados 1 miegamojo plotas 30,28 kv. m., jame įrengta 13 miegamųjų vietų (b. l. 24-25), vadinasi, vienam asmeniui patalpoje vidutiniškai teko 2,3 kv. m. gyvenamojo ploto, t.y. 0,8 kv. m. mažiau negu nustatyta Taisyklėse. Daroma išvada, kad laikotarpiu nuo 2012-08-18 iki 2015-03-02 atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpoje negalėjo judėti, teko nuolat gulėti arba sėdėti, kadangi kameros plotą užėmė baldai. Teismo vertinimu, minėtos pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje  Nr. A822-1053/2013, 2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015 ir kt.). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Be to, teisės aktai nenumato, kad asmeniui tenkanti kameros ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su higieninių, sanitarinių sąlygų pažeidimu Alytaus pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniu mazgu naudojosi daugiau nei 100 asmenų, jame įrengti 6 klozetai, 1 pisuaras, 1 skalbimo mašina. Pagal Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis Taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Nei Higienos norma HN 76:2010, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pataisos įstaigų bendrabučio patalpose esančių sanitarinių mazgų skaičiaus, jiems keliamų reikalavimų. Tačiau LR Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge yra įrengti 6 unitazai, 6 pisuarai (b. l. 28-30). Įvertinus minėtus duomenis pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) bei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos dėl aprūpinimo sanitariniais įrenginiais taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl patiriamų nepatogumų laukiant eilėse prie sanitarinių mazgų laikytini pagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo gyvenamosios patalpos yra virš gamybinių patalpų, kur deginamos šiukšlės, dirba šaltkalviai, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas visą dieną dirba ir į miegamąjį grįžta tik nakvoti. Teismas sutinka su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas dienos metu gyvenamojoje patalpoje neprivalo būti, nes dirba, be to, dienos metu jis gali laisvai judėti po visą lokalinį sektorių, sportuoti, užsiimti kita veikla. Nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų darbo zonoje vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad miegamojo patalpos neremontuotos, baldai ir langai seni, patalpoje trūko oro, kaupėsi drėgmė, pelėsis, nebuvo tinkamo šildymo. Tačiau pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA-48 (b. l. 33-34), kuriame nurodyta, kad pataisos namų 7 lokaliniam sektoriui reikalingas remontas, tačiau 6 būrio miegamajame Nr. 1 esminių pažeidimų nenustatyta, patalpa tvarkinga, šviesi, vėdinama natūraliai per langą, pelėsių ir grybelių nėra. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2014 m. kovo 5 d. šiluminės aplinkos matavimo protokolai (b. l. 36-38) patvirtina, kad miegamojo Nr. 1 oro temperatūra, santykinė drėgmė, oro judėjimo greitis, dirbtinė ir natūrali apšvieta patikrinimo metu atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos miegamosios patalpos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, temperatūros atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose visi rūko, specialių patalpų rūkantiems nėra, taigi pareiškėjas priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovo atstovas atsilipime nurodė, kad prie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų kiemuose yra įrengtos specialios vietos rūkymui. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1-275  1.1 punktą, nuteistųjų gyvenamosiose, gamybinėse, Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro bei kitose bendro naudojimo patalpose rūkyti galima tik tam skirtose vietose (b. l. 49-50). Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad nustatytos tvarkos Alytaus pataisos namuose nesilaikoma. Bylos duomenimis, pareiškėjas nėra kreipęsis į Alytaus pataisos namų administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat, bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją su prašymu perkelti jį į kitas patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pagal minėto Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymo 1.3 punktą, nerūkantiems asmenims yra skirtos atskiros kameros. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad pataisos namuose jam buvo skiriamas nekaloringas maistas.

Nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo", Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo" ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo" patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato dirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau kaip 3301. Į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 10 d.  patikrinimo aktas Nr. PA-48 (b. l. 33-34) paneigia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo maitinimo. Patikrinimo akte nurodyta, kad 2014-02-25 dirbančio vyro maisto davinys atitiko teisės aktuose nustatytą dienos davinio energetinę vertę, taigi pareiškėjo skundo argumentai dėl šių aplinkybių taip pat atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Alytaus pataisos namuose jam nesuteiktas tinkamas gydymas, nebuvo skiriami tinkami vaistai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą iš esmės sieja su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Alytaus pataisos namuose. Byloje keliami reikalavimai susiję su žalos, padarytos pacientui netinkamu, nekokybišku sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais. Nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1 str. 1 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2 dalyje numatyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įstatyme nurodyta, jog  Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (24 str. 3 d.).

Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl nesuteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje apimtyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 p.). Pareiškėjui išaiškintina teisė kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2 dalyje nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus, tyčia neužtikrino jam tinkamų kalinimo sąlygų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2012-08-18 iki 2015-03-02 (2 m. 6 mėn. 13 d.), neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų (unitazų, pisuarų) įrengimui, todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 40 000Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, fizinėmis kančiomis, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, nustatytus reikalavimus sanitarinių mazgų įrengimui), tačiau, teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad minimali ploto norma nebuvo pažeista ženkliai (trūko 0,8 kv. m.), be to, nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo ir gyvenamosiose patalpose jis būdavo tik laisvu nuo darbo metu. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose ir turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis į bylą nepateikta.

Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Atsakovo atstovas atsiliepime prašo teismo priteisti teismo išlaidas (b. l. 18-22, 44-48).

ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovo atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateiktas turėtų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas (ABTĮ 45 str.).

Atsakovo atstovui išaiškintina, kad ABTĮ 45 str. 1 d. atitinkantį prašymą atlyginti teismo išlaidas jis gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 45 straipsniu teismas

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, dalyje dėl nesuteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.

 

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjas                                                                                                                        Audrius Grauželis


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • 3K-3-449/2009
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • CK1 1.138 str. Civilinių teisių gynimas