Administracinė byla Nr. A-490-438/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04413-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1.2; 6.4.2; 6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis ortopedijos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis ortopedijos centras“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl ekspertizės dalies pažymos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nacionalinis ortopedijos centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2015 m. rugpjūčio 12 d. ekspertizės pažymos Nr. 7K-471 10.6, 10.7 11.1 11.2 ir 11.3 punktų nuostatas.
Nesutiko su ekspertizės atlikimo procedūra, tvirtino, kad tyrimo objektai atitiko VLK direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 1K-68 „Dėl ortopedinių techninių priemonių funkcijų techninio aprašymo patvirtinimo“ turinį bei individualiai gaminamos ortopedinės avalynės sąvoką, tačiau ekspertų ši tyrimo sritis ir metodika nebuvo taikyta.
Atsakovas VLK prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Paaiškino, kad į kontrolės procedūras pasitelktų specialisčių išvados patvirtina, jog patikrinimo metu patikrinta avalynė nebuvo pagaminta individualiai. Tai, kad pareiškėjas išdavė ne individualiai pagamintą ortopedijos avalynę, ne pagal užsakymą pagamintus gaminius, kaip susitarta Sutartyje dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (toliau – ir Sutartis), o serijinius gaminius, sukėlė žalą privalomojo socialinio draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui. Be to, išduodamas serijinius gaminius, pareiškėjas juos įvedė į Ortopedijos informacinę sistemą kaip pagal užsakymą pagamintus gaminius ir neteisėtai įgijo teisę į kompensaciją iš PSDF biudžeto, todėl ši suma turi būti pripažinta žala PSDF biudžetui, kuri turi būti atlyginta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas pažeidė Sutarties reikalavimus, tiekdamas ne pagal užsakymą pagamintas, pacientui individualiai pritaikytas, o serijiniu būdu pagamintas ortopedines priemones (avalynę).
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 76 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto VLK direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. IK-10 (toliau – ir Veiklos priežiūros tvarkos aprašas) 3.3, 22, 23, 24, 39, 43, 44, 50, 54 punktais, Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 (toliau – ir Aprašas) 19, 48, 49, 50 punktais ir, įvertinęs nustatytą VLK kompetenciją atlikti neplaninius sutarčių dėl aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis patikrinimus bei atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad aptariamu atveju VLK turėjo teisę įgyvendinti Sutarties kontrolę, atsižvelgdama į Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacijos 2015 m. balandžio 2 d. rašte Nr. 1 išdėstytas aplinkybes.
Pareiškėjo argumentas, kad tokiu būdu bandoma įmonę išstumti iš ortopedijos techninių priemonių gamybos rinkos, teismo vertinimu, nepagrįstas. Kaip teismas sprendė iš pateiktų įrodymų, Konkurencijos taryba įvertino neplaninio patikrinimo iniciavimo aplinkybes ir jokių Konkurencijos įstatymo pažeidimų nenustatė.
Teismo įsitikinimu, neplaninio patikrinimo pažymos turinys patvirtina, kad Bendrovės direktorius buvo informuotas apie atliekamą patikrinimą. Be to, bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo atliekant patikrinimą, pasinaudojo teise reikšti pastabas dėl patikrinimo rezultatų, teikti įrodymus, paaiškinimus.
Teismas taip pat akcentavo, kad neplaninis patikrinimas atliktas kartu su Kauno technologijos universiteto avalynės ekspertėmis V. J. ir K. Ž., kurios, prieš teikdamos išvadas, pasirašė nešališkumo deklaracijas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad šios ekspertės šališkos, nes yra susijusios su Kauno krašto neįgaliųjų sąjunga, laikė nepatvirtintais jokiais objektyviais įrodymais byloje, teismui nekilo abejonių dėl šių eksperčių kvalifikacijos.
Vadovaudamasis Medicinos prietaisų saugos techninio reglamento 7 punkto nuostatomis, eksperčių nustatytomis aplinkybėmis, jog apie 73 proc. vertintos suaugusiųjų ortopedinės avalynės (lietinio padų tvirtinimo avalynė) tikrai pagaminta serijiniu būdu, vaikiškos basutės taip pat pagamintos ne pagal individualų užsakymą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ortopedinės avalynės tam tikros dalys gaminamos serijiniu būdu ir tik galutinis produktas pritaikytas individualiai. Teismo vertinimu, tokio gaminio negalima laikyti pagamintu pagal užsakymą, todėl skundžiamais aktais pagrįstai nustatyta pareiškėjo veiksmais PSDF biudžetui sukelta žala.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl ortopedinių techninių priemonių, kurios priskiriamos medicinos prietaisams, o ne sveikatos priežiūros paslaugoms, kiekio ir kokybės. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas supainiojo sveikatos priežiūros paslaugas ir medicinos priemonių atitiktį reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo aspektu akcentuoja, kad valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (toliau – ir VASPVT) vykdo medicinos prietaisų atiktikties įvertinimą, VLK šios teisės neturi. Pareiškėjas tvirtina, kas VLK turėjo kreiptis į VASPVT, todėl nagrinėjamu atveju VLK peržengė kompetencijos ribas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog ekspertės buvo paskirtos pažeidžiant teisės aktus – ekspertės nebuvo gavusios VASPVT generalinio direktoriaus raštiškų įgaliojimų atlikti medicinos prietaisų atitikties vertinimą ir/ ar leidimo atlikti medicinos prietaisų techninės būklės tikrinimą (VASPVT nuostatai, patvirtinti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.26 p.). Be to, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Bendrovės pateiktą informaciją apie eksperčių nešališkumo deklaracijų pažeidimus – vertinimą atlikę asmenys yra tiesiogiai susiję giminystės ryšiais su konkuruojančiomis įmonėmis, taip pat – neturi privalomo medicininio išsilavinimo ir atitinkamos specialybės gydytojo licencijos. Nei teismas, nei ekspertizės komisija konkrečiai nenurodė, kokių reikalavimų neatitinka ortopedinė avalynė. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismui buvo pateikta informacija, kokios procedūros ortopedinės avalynės atitikties vertinime nebuvo atliktos, tačiau teismas šios informacijos nevertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo pareiškėjo klausimo dėl neteisėto VLK ortopedinių gaminių gamybos kiekių didinimo apribojimo, 2015 m. lapkričio 11 d. VASPVT rašto, kuriame nurodoma, kad nepakanka duomenų teigti, jog tikrintos ortopedinės avalynės gamybos tipas yra serijinis.
Atsakovas VLK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Kartoja tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. rugpjūčio 12 d. ekspertizės pažymos Nr. 7K-471 (toliau –ekspertizės pažyma) 10.6, 10.7 11.1 11.2 ir 11.3 punktų teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčijamos pažymos 10.6, 10.7 11.1 11.2 ir 11.3 punktais konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė sutarties (Sutartis), sudarytos 2015 m. sausio 28 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo, 1.3, 3.14, 3.22 punktų reikalavimus; padarė PSDF biudžetui 3330,78 Eur. žalą, kurią turi atlyginti iki 2015 m. rugsėjo 20 d.; nutarta nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sustabdyti ortopedinės avalynės, priskiriamos tipų grupėms AD5-1, AD3-1, AD5-2, įvedimą į Ortopedijos IS.
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Sveikatos draudimo įstatymas bei kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.
Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad „Įstaigų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę atlieka: Valstybinė ir teritorinė ligonių kasos – asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekio ir kokybės kontrolę ir privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų naudojimo finansinę bei ekonominę analizę įstaigose, kurios sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl paslaugų teikimo ir kompensavimo“.
Sveikatos draudimo įstatymo 31 straipsnio 8 punkte taip pat nustatyta, kad „Valstybinė ligonių kasa turi teisę: kontroliuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat kad suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktų nustatytus reikalavimus, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išrašymo ir išdavimo teisėtumą bei su tuo susijusią sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių veiklą“.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašas (toliau- Aprašas) įgyvendino minėtas įstatymines nuostatas.
Aprašo (redakcija, galiojusi skundžiamos ekspertizės pažymos priėmimo metu) 4 punkte įtvirtinta, kad ekspertizė – antrasis kontrolės procedūros etapas, kuriuo įvertinami patikrinimo pažymos duomenys ir išvados, taip pat įstaigos ar įmonės, kurioje buvo atliktas patikrinimas, pateikti paaiškinimai bei papildomi duomenys, ir nustatoma, dėl kurių neatitikčių buvo padaryta žala PSDF biudžetui ir koks šios žalos dydis, pateikiami siūlymai dėl nustatytų neatitikčių ir jų atsiradimo prielaidų pašalinimo, priimamas sprendimas dėl bendro žalos PSDF biudžetui dydžio ir sankcijos taikymo (4.9 p.); poveikio priemonės – administracinė nuobauda, sutartinės netesybos, įspėjimai, baudos ir kitos priemonės, taikomos įstaigoms ir įmonėms už nustatytus pažeidimus (4.13 p.). Ekspertizės pažymoje nurodoma: sprendimas dėl bendro žalos PSDF biudžetui dydžio ir sankcijos taikymo (Aprašo 54.10 p.); reikalavimas atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą ir jos atlyginimo terminas, bankas ir sąskaitos numeris, į kurią turi būti pervesti pinigai (Aprašo 54.12 p.).
Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas bei ekspertizės pažymos, kaip administracinio akto, statusą ir pobūdį, yra konstatuota, kad nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, patvarkymui(įpareigojimui), kuris suformuluotas ekspertizės pažymoje ar kitame Ligonių kasos dokumente trūksta teisinio privalomumo galios, taigi jis savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti Ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą, PSDF biudžetui padarytos, žalos sumą, išplaukusiam iš, atsakovo vertinimu, pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (netinkamo vykdymo). Nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti Ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti (kaip antai, palyginimo dėlei – mokesčių administratoriui Mokesčių administravimo įstatymo penktojo skirsnio suteikiamos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką). Todėl Ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo. Tiek Aprašas, tiek tarp pareiškėjo ir atsakovo sudaryta sutartis numato, jog dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo kilę ginčai pirmiausia sprendžiami šalių susitarimu, o nepavykus susitarti – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teisme. Todėl tokiu atveju, kaip kad šis, kai ginčo šerdį sudaro reikiamybė išsiaiškinti, ar pareiškėjas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, taigi – sutartinės atsakomybės klausimas, ginčas turi būti sprendžiamas jį nagrinėti kompetenciją turinčiame bendrosios kompetencijos teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. e AS-170-520/2017).
Toks ekspertizės pažymos pobūdis reiškia, kad ji neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo teisme dalyku. Ji šiuo atveju sudaro tik faktinį pagrindą atsakovui inicijuoti atitinkamas administracines ar teismines procedūras, nes joje yra tik pateiktas atitinkamų faktinių aplinkybių vertinimas, kuris pats savaime be papildomo atsakovo sprendimo ar veiksmo, tiesiogiai neįtakoja pareiškėjo teisių bei pareigų apimties. Šioje pažymoje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, pareiškėjas galėtų ginčyti tuo atveju, jei jam, pavyzdžiui, tektų atsikirsti į atsakovo reikalavimus pareikštus teisme siekiant iš pareiškėjo išsiieškoti padarytą žalą ir pan..
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad administracinė byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., 101 str. 1 p.), o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas.
Dėl šių priežasčių apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra teisiškai nebereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas