Pranešėjas D. Jocys                                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-41-361/2014

Teisėja K. Baškienė                                                  Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00090-2012-7

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.5.4.;  

                                                                                     2.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Daliaus Jocio,

kolegijos teisėjų Violetos Miliuvienės ir Stasio Valužio,

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,

dalyvaujant prokurorei Linai Karbauskienei,

gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,

atstovui pagal įstatymą S. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, G. E. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarties, kuria G. E. pripažinta kalta padariusi visuomenei pavojingą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje, būdama nepakaltinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, G. E. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

G. E. taikytos priverčiamosios medicininės priemonės už tai, kad grasino nužudyti žmogų, t. y. 2012 m. liepos 23 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), laikydama rankoje buitinės paskirties pjūklą, grasino nužudyti J. M., t. y. sulaukusi, kol J. M. prieis prie savo buto durų, išėjo iš savo buto ir, nukreipusi į J. M. pjūklą, šaukė: kad ji ,,yra šio namo sena gyventoja ir kad su ja atėjo laikas susitvarkyti“, tokiais veiksmais sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Nuteistosios G. E. gynėjas advokatas O. Martinkus apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-10 nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – prokuroro prašymą dėl priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymo atmesti. Mano, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių apkaltinti G. E. padarius nusikaltimą – grasinimą nužudyti, ir taikyti priverčiamąją medicinos poveikio priemonę. Apeliaciniame skunde pažymima, kad net pati nukentėjusioji J. M. neteigė, jog buvo išsakytas grasinimas ją nužudyti, ji tik sakė, jog taip suprato jai pasakytus G. E. žodžius, kad ji yra sena šio namo gyventoja ir atėjo laikas su ja susitvarkyti. Gynėjo manymu, šiuos žodžius galima suprasti labai skirtingai ir vargu ar reikia traktuoti juos taip, kaip tai padarė teismas, t. y. pripažinti, kad tai buvo grasinimas nužudyti. Mano, kad tokią išvadą būtų galima daryti tik tuo atveju, jeigu G. E. rankoje laikytas buitinės paskirties pjūklas ir būtų buvęs tas įrankis, su kuriuo ji ir būtų grasinusi nužudyti nukentėjusiąją. Tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių taip teigti. Iš byloje surinktos G. E. apibūdinančios medžiagos matyti, jog ji, viena vertus, buvo vaikų ir kai kurių suaugusiųjų pašaipų ir užgauliojimų objektas dėl savo psichinės negalios, kita vertus, ji žinoma kaip namo gyventoja, kuri savo noru užsiima namo aplinkos neatlygintiniu tvarkymu, nes renka šiukšles, karpo žoles, genėja krūmus. Šiai namo aplinkos tvarkai palaikyti ji ir naudoja tam skirtus buitinės paskirties prietaisus – žirkles, pjūklą. Gynėjo nuomone, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, kad G. E. galėjo laikyti rankose buitinės paskirties pjūklą ne todėl, kad su juo būtų norėjusi pagrasinti nužudyti J. M., o todėl, kad tuo metu ruošėsi eiti į lauką ir, kaip jai įprasta, tvarkyti namo aplinką. Mano, kad jos išsakytus žodžius reikėtų vertinti kaip kvietimą laikytis tvarkos, t. y. nešiukšlinti, neįžeidinėti, nesišaipyti. Iš byloje apklausto liudytojo S. J. parodymų matyti, kad J. M. pati yra šaukusi ant G. E.. Iš pačios nukentėjusiosios J. M. parodymų matyti, jog 2012-07-23 12 val. įvykis laiptinėje jai nebuvo netikėtas, o tik „paskutinis lašas“, perpildęs J. M. kantrybės dėl psichologinio diskomforto gyvenant vienoje laiptinėje su psichinę negalią turinčiu asmeniu taurę. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji J. M. buvo nenuosekli apibūdindama 2013-07-23 įvykio aplinkybes, nes savo 2012-07-24 pareiškime nurodė, jog G. E. pasakė, kad atėjo laikas su ja susitvarkyti, o 2013-08-05 teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo pasakyta, jog atėjo laikas jai galą padaryti. Mano, jog nukentėjusioji buvo nenuosekli ir dėl G. E. turėto pjūklo, nes iš pradžių nurodė, kad ji iššoko su pjūklu, vėliau, kad iš pradžių pjūklo nepamatė, nes jis buvo užkištas už sijono. Nurodo, kad 2013-08-05 teismo posėdžio metu nukentėjusioji J. M. teigė, kad G. E. yra psichinis ligonis, ir jei ji ją sužeis, tai atsakys iki galo, o su tokiu pjūklu ji galėjo ją (J. M.) sužeisti. Todėl, gynėjo manymu, nukentėjusiajai nebuvo realiai grasinama nužudyti ir ji tai puikiai suvokė, nes nurodė tik galimybę sužeisti. Mano, kad teismas pripažino G. E. kalta dėl nusikaltimo padarymo tik dėl to, kad būtų galima ją priverstine tvarka hospitalizuoti, t. y. izoliuoti nuo visuomenės, nes dėl jos elgesio nukentėjusioji J. M. jaučia diskomfortą gyvendama vienoje laiptinėje su psichine liga sergančiu asmeniu, bet ne todėl, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą. Taip pat mano, kad nesant pagrindo konstatuoti, jog G. E. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 str., nėra teisinio pagrindo taikyti jai ir priverčiamąją medicinos poveikio priemonę. Nurodo, kad iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat negalima daryti išvados, kad G. E. šiuo metu yra pavojinga visuomenei.

Teismo posėdyje gynėjas ir atstovas pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad G. E., būdama nepakaltinama, padarė visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad ji 2012 m. liepos 23 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), laikydama rankoje buitinės paskirties pjūklą, grasino nužudyti J. M., t. y. sulaukusi, kol J. M. prieis prie savo buto durų, išėjo iš savo buto ir, nukreipusi į J. M. pjūklą, šaukė: kad ji ,,yra šio namo sena gyventoja ir kad su ja atėjo laikas susitvarkyti“, tokiais veiksmais sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Pagal konstrukciją nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Svarbu tai, kad grasinimu, t. y. psichiniu smurtu, siekiama sukelti asmeniui baimės jausmą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, jog kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Byloje objektyviai nustatyta, kad G. E., rankose laikydama nedidelį pjūklą artėjo link  J. M. ir šaukė, jog yra sena namo gyventoja, o su ja (nukentėjusiąja) atėjo laikas susitvarkyti. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog tokiais žodžiais buvo siekiama įbauginti nukentėjusiąją ir, nors G. E. veikė, būdama nepakaltinamumo būsenos, tačiau iš jos ir nukentėjusiosios J. M. santykių eigos ir apskritai G. E. elgesio su kitais namo gyventojais praeityje, J. M. galėjo pagrįstai manyti, jog G. E. grasinimas realus ir gali būti įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, G. E. liga, nuolatinis J. M., jos artimųjų ir kitų kaimynų terorizavimas, grasinimas kad ir buitiniu nedideliu pjūklu patvirtina, kad grasinimas nužudyti nukentėjusiąją buvo realus, ir jo realumu abejoti J. M. neturėjo pagrindo, todėl G. E. veiksmai visiškai pagrįstai ir tinkamai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog J. M. buvo nenuosekli, duodama parodymus apie 2012 m. liepos 23 d. įvykį, kadangi priešingai, J. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, rašydama pareiškimą policijai (b. l. 8, t. I), apklausiama kaip liudytoja (b. l. 9, t. I), vėliau duodama parodymus pirmosios instancijos teisme (b. l. (b. l. 119–122, t. I) nuosekliai dėstė minėto įvykio aplinkybes, kad G. E. pasitiko ją grįžtančią namo laiptinės aikštelėje ir grasindama ją nužudyti bei laikydama rankose pjūklą šaukė ir artėjo link jos, tačiau J. M., jausdama baimę ir suvokdama grasinimų realumą, greitai spruko pro ją į savo butą ir uždarė duris.

Nukentėjusiosios parodymus ir G. E. grasinimų realumą iš dalies patvirtina Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės 2013 m. balandžio 24–gegužės 23 d. aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad tiriamoji G. E. Respublikinėje Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filiale gydyta 7 kartus, liga debiutavo 1999 metais ir nuo tada epizodiškai pasireiškė jos agresyvus elgesys, medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad 1999 metų pabaigoje ji hospitalizuota ir gydyta po to, kai užsipuolė kaimyną, trenkė jam akmeniu į galvą, 2001 m. uždegė šalia namo laužą, 2002–2003 m. gydyta po išpuolių prieš kaimynus, 2005 m. pradžioje ir pabaigoje vėl stacionariai gydyta po to, kai mėtė į praeivius gėlių vazonus, nupjovė medį, konfliktavo su kaimynais, 2008 m. hospitalizuota po to, kai nešiojosi kirvį, juo kapojo šalia namų esančią veją, buvo agresyvi ir puldinėjo namo gyventojų vaikus. Ekspertų komisija nurodė, kad G. E. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų pavojingumo esmės ir negalėjo jų valdyti. Be to, komisija pažymėjo, kad G. E. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas ir jai rekomenduojamas priverstinis gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 83–85, t. I). Šie paminėti duomenys rodo, kad G. E. pavojinga visuomenei tapo, o jos liga epizodiškai kartojosi nuo 1999 metų, o tuo tarpu nukentėjusioji J. M. su ja konfliktuoti pradėjo tik nuo 2005 m., kai G. E. pradėjo užpuldinėti jos nepilnamečius vaikus.

Teismo psichiatrijos ekspertas D. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad G. E. sūnus S. J. nebendradarbiavo su psichikos sveikatos skyriaus specialistais motinos ligos gydymo eigoje, netgi trukdydavo jiems ligonę hospitalizuoti (b. l. 121, t. I). Ekspertas pabrėžė, kad sūnus neigia motinos agresyvų elgesį, mano, kad ji nėra pavojinga ir nereikia jos gydyti, todėl akivaizdu, jog yra nekritiškas savo motinos psichinei būklei ir ligos gydymui. Be to, eksperto teigimu, sūnus neužtikrino savalaikio ir tinkamo vaistų sudavimo G. E., duodavo juos savo nuožiūra, todėl toks globėjo elgesys laikytinas nerūpestingu, o globa, skiriama psichikos ligonei, nepakankama.

G. E. sūnus ir jos oficialus globėjas S. J. teisme nurodė, kad stengiasi, jog mama išgertų jai paskirtus vaistus, tačiau pripažįsta, jog įvykio dieną galėjo ir neišgerti, mano, jog iš dalies tai jo kaltė ir jam reikėtų atidžiau rūpintis mama. Tačiau, jo manymu, mama nėra pavojinga aplinkiniams (b. l. 135–136, t. I). Iš tokių S. J. parodymų galima daryti išvadą, kad jis iš tiesų nevertina kritiškai G. E. būklės, t. y. nemano, kad ji pavojinga visuomenei ir neužtikrina tinkamos jos globos, kadangi nepasirūpina tinkamu medikamentiniu savo motinos gydymu.

Tai, kad G. E. iš tiesų pavojinga visuomenei ir ją reikia stacionariai gydyti, patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas A. G., kuris nurodė, kad G. E. kartojasi agresijos, pykčio priepuoliai, atvykus į stacionarą, jai tęsėsi psichozė, haliucinacijos, buvo kliedesių, ji girdėjo balsus, todėl yra socialiai pavojinga. Minėti G. E. simptomai grėsmingi, todėl, eksperto manymu, ją reikia aktyviai gydyti, todėl skirti tik ambulatorinį priverstinį ligos gydymą negalima (b. l. 12–13, t. II).

Kaip liudytoja apklausta G. E. kaimynė L. L. tik patvirtino, jog sūnus ir oficialus motinos globėjas S. J. kartu su ja nebegyvena, pasirodo retai (b. l. 13, t. II).

Iš šių visų paminėtų aplinkybių ir parodymų matyti, jog G. E. yra socialiai pavojinga, jos veiksmai kelia grėsmę aplinkiniams, globėjas neužtikrina tinkamo medikamentinio gydymo ir priežiūros, todėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jai nepakaktų.

Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu mano, jog G. E., būdama nepakaltinama, padarė visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y. grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, ir jai paskirta tinkama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Všį Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

n u t a r i a:

G. E. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                 Dalius Jocys

Teisėjai                                                                                                                        Violeta Miliuvienė

                                                                                                                                    Stasys Valužis