Civilinė byla Nr. 2A-2146/2012
2-55-3-00879-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija: 69.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „In Brevi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „In Brevi“ ieškinį atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo nutraukti pirkimo procedūras panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „In Brevi“ pareikštu atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškiniu prašė panaikinti atsakovo sprendimą nutraukti viešojo pirkimo Nr. 94889 procedūras, apie kurį ieškovas buvo informuotas atsakovo 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. (21)-14-1234 ir įpareigoti atsakovą nedelsiant įvertinti 2011 m. sausio 10 d. ieškovo konkursinį pasiūlymą, pateiktą pirkimui Nr. 94889. Nurodė, kad ieškovas dalyvauja atsakovo skelbtame atvirame konkurse (pirkimo Nr. 94889) dėl laboratorinės įrangos lagaminėliuose įsigijimo. Perkančioji organizacija, 2011 m. vasario 18 d. nusprendė atmesti ieškovo pasiūlymą. Šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi paliko galioti minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Ieškovas 2011 m. gruodžio 14 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas atlikti įstatymo jam nustatytas pareigas ir atlikti ieškovo pasiūlymo vertinimą. Atsakovas 2012 m. sausio 16 d. raštu Nr. (21)-14-159 informavo apie pirkimo procedūros atnaujinimą ir iš naujo atliktą kvalifikacijos įvertinimą, kuriuo ieškovas pripažintas atitinkančiu kvalifikacijos reikalavimus, bei informavo, jog visi projekto vykdymo terminai pasibaigė, todėl atsakovas kreipsis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo nutraukti pirkimo procedūras. 2012 m. kovo 23 d. pranešimu Nr. (21)-14-1234 atsakovas informavo ieškovą, jog Viešųjų pirkimų tarnyba sutinka, kad perkančioji organizacija nutrauktų pirkimo Nr. 94889 procedūras vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, ir informavo, jog perkančioji organizacija pirkimo procedūras nutraukė ir pirkimą baigė. 2012 m. balandžio 5 d. pretenzija ieškovas reikalavo panaikinti neteisėtą perkančiosios organizacijos sprendimą nutraukti pirkimo procedūras ir atlikti ieškovo konkursinio pasiūlymo įvertinimą. 2012 m. balandžio 16 d. atsakovas informavo, jog prioritetas teikiamas ne privatiems ieškovo interesams, bet viešajam interesui, jog projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga buvo 2011 m. birželio 30 d., ir jog perkančioji organizacija neturėjo jokių galimybių vykdyti pirkimo procedūrų, todėl vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi pretenziją atmetė. Ieškovo teigimu, projekto įgyvendinimo laikotarpis, patvirtintas 2009 m. metinėje Išorės sienų fondo programoje, buvo iš anksto žinomas perkančiajai organizacijai – nuo momento, kai 2009 m. Išorės sienų fondo programa buvo patvirtinta 2009 m. rugpjūčio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. K(2009) 6409, todėl programos įgyvendinimo laikotarpis nėra aplinkybė, kurios atsakovas negalėjo numatyti – juo labiau įvertinant tai, kad jau po deklaruojamo programos veiklų įgyvendinimo laikotarpio, 2011 m. liepos 26 d. Komisijos sprendimu Nr. K(2011) 5273 Komisija patvirtino peržiūrėtą 2009 m. metinę programą, kas įrodo, jog atsakovo teiginiai, susiję su nustatytais projekto įgyvendinimo terminais, nepagrįsti. Neveikimas ar atsakovo neteisėti veiksmai (sprendimai), dėl kurių projekto įgyvendinimo laikotarpiu lėšos nebuvo įsisavintos, priklausė tik nuo atsakovo, todėl nesudaro pagrindo teigti, jog egzistavo aplinkybės, kurių atsakovas negalėjo numatyti. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo sprendime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nenumatyta atsakovo teisė atlikti tik dalį pirkimo procedūros (kvalifikacijos vertinimą), kaip ir nenumatyta galimybė nebaigti pirkimo procedūros dėl jokių atsakingosios ar priežiūros institucijos priimtų sprendimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 26 d. sprendimu ieškovo UAB „In Brevi“ ieškinį atmetė.
Teismas, vertindamas ginčo pirkimo procedūrų nutraukimo teisėtumą bei Viešųjų pirkimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatytų būtinų sąlygų pirkimo nutraukimui egzistavimą, nustatė, kad atsakovas apie konkursą paskelbė 2010 m. rugsėjo 23 d. Remiantis „Paramos skyrimo projektui „Specialiosios įrangos įsigijimas nelegalios migracijos kontrolei“ projekto Nr. 3.1.2.2./1, įgyvendinant Išorės sienų fondo 2009 m. metinę programą“ (b.l. 87-101) sutarties Nr. 1VL-1182/2009/4-12-104/(21)-16-361, pasirašytos 2009 m. gruodžio 16 d. 3.3.2. punktu ir pirkimo dokumentų 9 punktu, visos su projekto įgyvendinimu susijusios tinkamos finansuoti išlaidos yra iki 2011 m. birželio 30 d., o paramos sutarties 4.1.2. punkte numatyta, kad „Tinkamos finansuoti lėšos yra tik tokios projekto išlaidos, kurios yra „patirtos ne anksčiau kaip projekto veiklų įgyvendinimo pradžia ir ne vėliau kaip iki projekto veiklų įgyvendinimo pabaigos“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimas, kuriuo panaikintas atsakovo sprendimas pripažinti ieškovą neatitinkančiu viešojo pirkimo – atvirojo konkurso pirkimo dokumentų 11.10 ir 11.11 punktų reikalavimų ir atviras konkursas pripažintas baigtas, įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 9 d. Sprendimai įsiteisėjo jau pasibaigus projekto finansavimui, t. y. praėjus laikotarpiui, per kurį atsakovas pagrįstai tikėjosi sudaryti pirkimo sutartį su tiekėju. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo tikėtis ir įvertinti aplinkybės, jog pirkimų procedūros bus apskųstos, bei to, kad bylų nagrinėjimas užtruks ilgiau, negu trunka pats pirkimo projekto finansavimas. Teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, jog atsakovas ne pats nustatė terminą pirkimo procedūroms užbaigti, o jis buvo nustatytas paramos skyrimo projekte, iš kurio ir buvo perkeltas į konkurso sąlygas, todėl galimybės pratęsti šį terminą nėra. Pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 2 str. 2 d.). Valstybės biudžeto lėšoms keliamas kuo racionaliausio lėšų panaudojimo poreikis, o įpareigojimas perkančiąją organizaciją tęsti procedūras, kai jos poreikis yra pasikeitęs, ar finansavimas iš Europos Sąjungos paramos fondų yra nutrauktas, teismo vertinimu, reikštų neracionalų Valstybės biudžeto lėšų panaudojimą. Aplinkybės, dėl kurių tas poreikis pasikeitė, nėra teisiškai reikšmingos (net jei jo pokytį lėmė dėl pačios perkančiosios organizacijos kaltės užsitęsusios procedūros). Teismas padarė išvadą, kad poreikį tokiam viešojo pirkimo objektui, kokį nurodė pirkimo dokumentuose, perkančioji organizacija prarado, kadangi pasibaigus finansavimo laikui neteko lėšų skirtų pirkimo procedūrai įgyvendinti. Teismas sprendė, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, nurodyta VPĮ 7 straipsnio 5 dalyje, kuri sudaro teisinį pagrindą nutraukti viešojo pirkimo procedūrą.
Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį, sprendė, kad perkančiosios organizacijos procedūrų atnaujinimas 2012 m. sausio 16 d. buvo išimtinai susijęs tik su ieškovo vertinimu, todėl nėra laikytinas pirkimo procedūrų tąsa, kadangi perkančioji organizacija jau neturėjo tikslo ir galimybių sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas UAB „In Brevi“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2011, išaiškinimų, nepagrįstai sprendė, jog aplinkybės lėmusios pirkimo nutraukimą atsakovui nebuvo žinomos ir negalėjo būti protingai numatytos, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimas įsiteisėjo jau praėjus laikotarpiui, per kurį atsakovas pagrįstai tikėjosi sudaryti pirkimo sutartį su tiekėju (t. y. priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį). Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su tuo, jog atsakovas pats apskundė 2011 m. gegužės 4 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovo kvalifikacijos apeliacine tvarka tuo metu, kai lėšų įsisavinimo terminas dar nebuvo suėjęs, todėl pats (kaip vėliau paaiškėjo – nepagrįstai) užkirto kelią viešojo pirkimo sutarties su ieškovu sudarymui. Atsakovo atstovas 2011 m. kovo 28 d., t. y. dar iki 2011 m. gegužės 4 d. pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, dalyvavo išorės sienų fondo priežiūros komiteto posėdyje, kuriame pirmu darbotvarkės klausimu buvo sprendžiami išorės sienų fondo 2009 m. metinės programos pakeitimai, iš kurių matyti, jog dar iki 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo priėmimo dienos atsakovo atstovas žinojo apie išorės sienų fondo programos pakeitimus, galėjo siūlyti į viešojo pirkimo tikslo pasiekimą orientuotus pakeitimų projektus, todėl teismo išvada, jog aplinkybės, lėmusios pirkimo nutraukimą nebuvo žinomos ir negalėjo būti numatytos, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš teismo vertintos kaip šalutinės aplinkybės, jog jau po deklaruojamo programos veiklų įgyvendinimo laikotarpio, 2011 m. liepos 26 d. Komisijos sprendimu Nr. K(2011) 5273 Komisija patvirtino peržiūrėtą 2009 m. metinę programą akivaizdu, jog atsakovas ir žinojo, ir galėjo daryti poveikį išorės sienų 2009 m. programos pakeitimams ir tas poveikis buvo reikšmingas, kadangi Europos Komisija patvirtino pakeitimus, todėl skundžiamo sprendimo motyvai, jog atsakovas negalėjo žinoti ir numatyti projekto finansavimo pabaigos laikotarpio bei negalėjo žinoti ir numatyti, kad apskundus 2011 m. gegužės 4 d. teismo sprendimą jis įsiteisės vėliau nei nustatytas projekto įgyvendinimo terminas, nepagrįsti ir priimti pažeidžiant CPK 185 straipsnio nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
2. Skundžiamo sprendimo motyvas, jog atsakovas negalėjo tikėtis ir įvertinti aplinkybės, jog pirkimų procedūros bus apskųstos, bei to, kad bylų nagrinėjimas užtruks ilgiau negu trunka pats pirkimo projekto finansavimas, yra nepagrįstas. Atsakovas yra patyręs viešųjų pirkimų santykių dalyvis ir būtent jam Viešųjų pirkimų įstatymas nustato pareigą užtikrinti pirkimo procedūrų teisėtumą, skaidrumą, sprendimų proporcingumą ir pareigą pasiekti viešojo pirkimo tikslus, todėl priimdamas neteisėtus sprendimus dėl tiekėjų kvalifikacijos ar pasiūlymų vertinimo atsakovas turi pareigą nepriimti neteisėtų sprendimų, taigi ir galimybę numatyti, jog abejotini sprendimai bus apskųsti ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu ar juo priskirtų pareigų nevykdymu, jeigu neteisėti sprendimai panaikinami. Ieškovas tiek pretenzijoje, tiek ieškinyje pateikė išsamius motyvus, pagrindžiančius atsakovo sprendimo neteisėtumą, todėl atsakovas dar ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje galėjo ginčą išspręsti tenkindamas ieškovo pretenziją ir išvengdamas teisminių ginčų. Skundžiamo sprendimo motyvas, iš esmės reiškiantis, jog perkančioji organizacija gali priimti bet kokius neteisėtus sprendimus ir neatsako už tai, jog tokie sprendimai bus nuginčyti ir dėl to bus praleisti projekto įgyvendinimo terminai, neatitinka Viešųjų pirkimų įstatyme perkančiosioms organizacijos nustatytos pareigos užtikrinti procedūrų teisėtumą ir pasiekti viešojo pirkimo tikslus. Be to, atsakovas galėjo užkirsti kelią projekto terminų pabaigai viena vertus, pirkimo procedūras pradėjęs nuo momento, kai 2009 m. Išorės sienų fondo programa buvo patvirtinta 2009 m. rugpjūčio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. K(2009) 6409, o ne 2010 m. rugsėjo 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo finansavimo patvirtinimo dienos, kita vertus atsakovas galėjo užkirsti kelią projekto terminų pabaigai inicijuodamas 2009 m. metinės programos pakeitimus, kurie buvo svarstomi dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl aplinkybės, susijusios su pirkimo procedūrų pradžia ir finansavimo programos pakeitimais nėra nenumatytos aplinkybės. Jų atsiradimas tiesiogiai priklausė nuo perkančiosios organizacijos.
3. Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog atsakovas ne pats nustatė terminą pirkimo procedūroms užbaigti, todėl nėra galimybės pratęsti šį terminą, yra priimtas netinkamai išnagrinėjus teisės aktų, reikšmingų bylai spręsti, nuostatas, kadangi 2007 m. gegužės 23 d. Europos parlamento ir tarybos sprendimo Nr. 574/2007/EB „Dėl Išorės sienų fondo 2007 – 2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo“ 22 straipsnis numato valstybės narės daugiamečių fondo programų patikslinimo teisę ir pasinaudojimo šia teise tvarką, o 2008 m. kovo 5 d. Komisijos sprendimo Nr. 2008/456/EB 23 straipsnio 1 dalis suteikia teisę patikslinti lėšų paskirstymą metinėse programose ir nustato pasinaudojimo šia teise tvarką. Minėtas teismo motyvas taip pat paneigtas byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais, jog aukščiau minėtame sprendime nustatyta fondo programų patikslinimo procedūra yra taikoma visais atvejais, kai įgyvendinančioji institucija kreipiasi į Europos Komisiją prašydama taikyti patikslinimus ir buvo realiai taikyta 2011 m. liepos 26 d. Komisijos sprendimu Nr. K(2011) 5273 Komisijai patvirtinus peržiūrėtą 2009 m. metinę programą.
4. Teismo išvada, jog įpareigojimas perkančiąją organizaciją tęsti pirkimo procedūras, kai jos poreikis pasikeitęs ar finansavimas iš ES paramos fondų yra nutrauktas, reikštų neracionalų Valstybės biudžeto lėšų panaudojimą, todėl neatitiktų VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto viešojo pirkimo tikslo, yra tik nepagrįsta prielaida, padaryta neįvertinus kasacinio teismo išaiškinimų, suformuluotų nutartyje 3K-3-433/2011, pagal kuriuos pirkimo procedūrų nutraukimas gali būti pateisinamas ne viešojo pirkimo tikslo siekimu (nepasiekimu), kaip savarankišku pagrindu nutraukti pirkimo procedūras, bet kaip prielaida, kurios įgyvendinimui (pirkimo procedūros nutraukimui) turi būti nustatyti visi VPĮ 7 straipsnio 5 dalies pagrindai, iš kurių ginčijamas vienintelis – ar neteisėti perkančiosios organizacijos veiksmai gali būti laikomi nenumatyta ir nuo perkančiosios organizacijos nepriklausančia aplinkybe ir ar aplinkybės dėl pirkimo finansavimo laikotarpio pabaigos bei su tuo susijusių perkančiosios organizacijos galimybių įsigyti pirkimo objektą buvo „nenumatyta ir nuo perkančiosios organizacijos nepriklausanti aplinkybė“ kasacinio teismo išaiškinimų prasme. Būtent pastarosios aplinkybės, o ne viešojo pirkimo tikslo pasiekimas ar nepasiekimas, yra reikšmingos nustatant sprendimo nutraukti pirkimo procedūras teisėtumą, tačiau teismas šių aplinkybių išsamiai ir visapusiškai netyrė, suteikdamas didesnę reikšmę ne pirkimo procedūrų teisėtumo ir sprendimų peržiūros veiksmingumo principų įgyvendinimui, bet pirkimo tikslo siekimui, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. išaiškinimus, pateiktus civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011, nei viena iš šių vertybių neturi prioriteto viešuosiuose pirkimuose. Sprendimas suteikti prioritetą viešojo pirkimo tikslo siekimui galėjo būti taikomas tik siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas ir turėjo būti, tačiau nebuvo, tinkamai motyvuotas ir paremtas visų VPĮ 7 straipsnio 5 dalies aplinkybių buvimo nustatymu. Vien įpareigojimas tęsti pirkimo procedūras nereiškia neracionalaus biudžeto lėšų naudojimo, kadangi priklauso nuo daugelio teismo nežinomų aplinkybių (prielaidų).
5. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai interpretavęs kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2011 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011, padarė nepagrįstą išvadą, jog aplinkybės, dėl kurių pasikeitė lėšų panaudojimo poreikis, nėra teisiškai reikšmingos net jeigu jo pokytį lėmė dėl pačios perkančiosios organizacijos kaltės užsitęsusios procedūros, bei kad poreikį viešojo pirkimo objektu atsakovas prarado pasibaigus finansavimo laikui. Netinkamai aiškinant nenumatytų aplinkybių sąvoką, teismas skundžiamame sprendime ne tik skirtingoms situacijoms taikė tapačius teisės normų išaiškinimus, bet ir iš esmės sprendė, jog visos aukščiau nurodytos nuo perkančiosios organizacijos priklausiusios aplinkybės yra perkančiajai organizacijai „nežinomos ir protingai nenumatomos“, kas iš esmės neatitinka kasacinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutarties ratio decidendi ir reiškia, jog pagal skundžiamo sprendimo logiką visais atvejais perkančioji organizacija gali deklaruoti, jog po neteisėtų procedūrinių sprendimų panaikinimo atsiranda nenumatytos aplinkybės, susijusios su pirkimo objekto finansavimu, deklaruoti pasikeitusį poreikį pirkimo objektu ir šios deklaracijos, faktiškai priklausančios nuo pačios perkančiosios organizacijos valios (veiksmų ar neveikimo), tampa pakankamu pagrindu nutraukti pirkimo procedūras, kas iš esmės reiškia neribotą perkančiosios organizacijos diskreciją, kurią draudžia viešųjų pirkimų normos, ir kuri neatitinka pirkimo nutraukimo sąlygų ir sampratos (VPĮ 7 str. 5 d.). Be to, atsakovas nei viename savo procesiniame dokumente ir prašyme Viešųjų pirkimų tarnybai nutraukti pirkimo procedūras nesirėmė pasikeitusiu poreikiu įsigyti pirkimo objektą. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vėlesnių (aktualesnių) kasacinio teismo išaiškinimų, išdėstytų 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje Nr. 3K-3-498/2011, sprendžiant šią konkrečią bylą, kuriuose nurodyta, <...> kad perkančioji organizacija negali remtis savo neteisėtais veiksmais, todėl VPĮ 7 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios pirkimo pabaigos pagrindus, netaikytinos <...>. Teismas, darydamas išvadą, jog aplinkybės, dėl kurių pasikeitė lėšų panaudojimo poreikis, nėra teisiškai reikšmingos, ne tik sprendė, jog aplinkybės gali būti subjektyvios, kas neatitinka VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo turinio ir 7 straipsnyje nustatytų objektyvių pirkimo nutraukimo kriterijų egzistavimo reikalavimo, bet ir iš esmės sprendė, jog perkančioji organizacija savo neteisėtų veiksmų padarinių gali išvengti dėl subjektyvių priežasčių nutraukdama pirkimo procedūras, kas reiškia ex injuria ius non oritur principo pažeidimą ir lemia veiksmingumo principo pažeidimą, t. y. neužtikrina, jog tiekėjas galės veiksmingai pasinaudoti savo teise į pasiūlymo įvertinimą, po to, kai perkančiosios organizacijos sprendimas dėl tiekėjo kvalifikacijos ar pasiūlymo nepriimtinumo buvo panaikintas. Apelianto nuomone, sutinkant su aptariamomis skundžiamo sprendimo išvadomis, kartu reikėtų sutikti ir su tuo, jog perkančioji organizacija, nors ir įpareigota atlikti pasiūlymo vertinimą, gali dėl subjektyvių priežasčių nutraukti pirkimo procedūras, bei su tuo, jog bet kuris viešojo pirkimo ginčas dėl tiekėjo kvalifikuotumo yra neperspektyvus ir beprasmis, kadangi po ginčo perkančiajai organizacijai perskirsčius finansavimą, ar neveikimu neinicijuojant finansavimo projektų pakeitimų, ar deklaravus pirkimo poreikio pasikeitimus, perkančioji organizacija pati susikuria pagrindus nutraukti pirkimo procedūras, dėl ko jai nepriimtinas teikėjas negalės pretenduoti į sutarties sudarymą. Toks VPĮ normų aiškinimas iš esmės prieštarauja veiksmingos tiekėjų teisių gynybos principui, formuojamam kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011; 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011) ir 2007/66/EB direktyvos 2 straipsnio 8 dalyje siekiamiems tikslams.
6. Teismo išvados, kad po tariamų pagrindų nutraukti pirkimo procedūras atsiradimo, atsakovas atnaujino pirkimo procedūras ir vertino ieškovo kvalifikaciją, reiškia ieškovo pasiūlymo vertinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011, apimtyje ir nėra laikytinas pirkimo procedūrų tąsa, kadangi perkančioji organizacija jau neturėjo tikslo sudaryti pirkimo sutarties, yra nepagrįstos, nes neatitinka byloje esančių įrodymų. Atsakovas 2012 m. sausio 18 d. rašte Viešųjų pirkimų tarnybai pats pripažino, jog atnaujintos procedūros buvo ankstesnės pirkimo procedūros tąsa. Minėtos teismo išvados taip pat prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011, išaiškinimams. Veiksmai, kuriais atnaujinama kvalifikacijos vertinimo procedūra nesiekiant viešojo pirkimo tikslo, savaime sudaro pagrindą konstatuoti skaidrumo principo pažeidimą, o ne pagrindą pateisinti tokius veiksmus formaliu jų atlikimo poreikiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008).
7. Atsakovas dar iki ginčo dėl tiekėjų kvalifikacijos pirmosios instancijos teisme pabaigos ėmėsi veiksmų, kad ginčo rezultatas būtų nepasiektas ir finansavimas ginčo pirkimui būtų pakeistas, kas įrodo, jog nebuvo nežinomų ir nenumatytų viešojo pirkimo aplinkybių. Atsakovas iš neteisėtų sprendimų dėl tiekėjo kvalifikacijos, kildino teisę pakeisti ginčo pirkimo finansavimą ir teisę nutraukti pirkimo procedūras, kas neatitinka principo ex injuria ius non oritur turinio ir duoda pagrindą konstatuoti, jog aplinkybės, susijusios su pirkimo nutraukimu, ne tik kad buvo žinomos ir numatomos, bet buvo sukurtos paties atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl negali lemti ir vėliau formaliai įgyvendintos ieškovo teisės nutraukti pirkimo procedūras.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas galėjo daryti poveikį Išorės sienų fondo 2009 m. pakeitimams ir tas poveikis buvo reikšmingas, nes Europos Komisija pakeitimus patvirtino. Atsakovas jokio poveikio Išorės sienų fondo 2009 m. metinės programos pakeitimams nedarė, suinteresuotumo, nukreipto į lėšų perskirstymą, neturėjo.
2. Atsakovas, skųsdamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą, siekė ne sąmoningai vilkinti lėšų įsisavinimo terminą, o teisėtais būdais apginti savo interesus.
3. Atsakovas negalėjo prognozuoti pirkimo procedūrų trukmės ir šiuo atveju negalėjo turėti įtakos jų pabaigai, nes jis ne pats nustatė terminą pirkimo procedūroms užbaigti.
4. Viešasis pirkimas nėra savitikslis, kas reikštų, kad pirkimo procedūros turėtų būti baigtos pirkimo sutarties sudarymu tik dėl to, kad pirkimas pradėtas. Todėl apelianto teiginys, jog atsakovas, atnaujindamas viešojo pirkimo procedūras, t. y. vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, procedūras vykdė tik „dėl akių“, yra nepagrįstas. Pradėjus pirkimo procedūras, gali paaiškėti aplinkybės, dėl kurių sudaryti pirkimo sutartį bus neįmanoma. Šiuo atveju buvo prarastas finansavimo šaltinis, todėl atsakovas, vadovaudamasis VPĮ 7 straipsnio 4 dalimi, atnaujinęs pirkimo procedūras, laikantis VPĮ normų, pirkimo procedūras nutraukė ir apie tai informavo apeliantą. Šiuo atveju viešojo pirkimo procedūros objektyviai pateisinamos, tiekėjų interesai laikomi nepažeistais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2011).
5. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ir įrodė, kad atsakovas pagrįstai nutraukė pirkimą ir egzistuoja visos sąlygos, numatytos VPĮ 7 straipsnyje, suteikiančios teisę perkančiajai organizacijai nutraukti pirkimą. Atsakovas dėl pasibaigusio finansavimo laiko neteko lėšų, skirtų pirkimo procedūroms įgyvendinti, t. y. buvo nustatyta faktinė aplinkybė, nurodyta VPĮ 7 straipsnio 5 dalyje, kuri sudaro teisinį pagrindą nutraukti viešojo pirkimo procedūrą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam šalių ginčui išspręsti, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir atmetęs ieškovo ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „Laboratorinės įrangos lagaminėliuose įsigijimas“ atviro konkurso procedūros buvo nutrauktos teisėtai. Teismas tinkamai įvertino įrodymus bei aplinkybes, dėl kurių konkurso tolesnis vykdymas atsakovui tapo nebetikslingas, pagrįstai konstatavo, kad šių aplinkybių nebuvo galima numatyti, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 7 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Byloje nustatyta, kad atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdė atvirą konkursą „Laboratorinės įrangos lagaminėliuose įsigijimas“ (pirkimo Nr. 94889). Pasiūlymą dalyvauti šiame konkurse pateikė ieškovas UAB „In Brevi“. Atsakovas 2011 m. vasario 18 d. atmetė ieškovo pasiūlymą dėl to, jog ieškovas nepatikslino informacijos apie savo kvalifikaciją, ir baigė pirkimą. Šie atsakovo sprendimai buvo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi. 2011 m. gruodžio 14 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas atlikti ieškovo pasiūlymo vertinimą. Atsakovas 2012 m. sausio 16 d. raštu Nr. (21)-14-159 informavo ieškovą apie pirkimo procedūros atnaujinimą ir iš naujo atliktą kvalifikacijos įvertinimą bei informavo, jog visi projekto vykdymo terminai pasibaigė, todėl atsakovas kreipsis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo nutraukti pirkimo procedūras. Atsakovas 2012 m. kovo 23 d. pranešimu Nr. (21)-14-1234 informavo ieškovą, jog Viešųjų pirkimų tarnyba sutinka, kad atsakovas nutrauktų pirkimo procedūras vadovaujantis VPĮ 7 straipsnio 5 dalimi, taip pat pranešė, jog pirkimo procedūras jis nutraukė ir pirkimą baigė. Ieškovas 2012 m. balandžio 5 d. pretenzija reikalavo panaikinti neteisėtą atsakovo sprendimą nutraukti pirkimo procedūras ir atlikti ieškovo konkursinio pasiūlymo įvertinimą. Atsakovas 2012 m. balandžio 16 d., vadovaujantis VPĮ 7 straipsnio 5 dalimi, ieškovo pretenziją atmetė.
2012 m. kovo 23 d. atsakovo pranešimo apie nutraukiamas konkurso procedūras priėmimo metu galiojusi VPĮ 7 straipsnio 5 dalis nustatė, kad perkančioji organizacija, gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, bet kuriuo metu iki pirkimo sutarties sudarymo turi teisę nutraukti pirkimo procedūras, jeigu atsirado aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti. Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas nereikalingas nutraukiant mažos vertės pirkimo procedūras.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad perkančioji organizacija galėtų nutraukti pradėtą pirkimo procedūrą, turi būti nustatytos šios sąlygos: (1) pirkimo sutartis dar neturi būti sudaryta; (2) turi būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas dėl procedūros nutraukimo; (3) turi būti nustatytos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti. Pirmosios dvi sąlygos (pirkimo sutarties nesudarymo faktas bei Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo gavimas) yra formaliosios, trečioji sąlyga (nenumatytos aplinkybės) – vertinamoji. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viešasis pirkimas nėra savitikslis, kas reikštų, kad pirkimo procedūros turėtų būti baigtos pirkimo sutarties sudarymu tik dėl to, kad pirkimas jau pradėtas. Pagrindinis viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 str. 2 d.). Pradėjus pirkimo procedūras gali paaiškėti aplinkybės, dėl kurių nurodytas tikslas nebus pasiektas, pvz., perkančioji organizacija praranda finansavimo šaltinius, išnyksta objektyvus poreikis pirkimo objektui ir pan. Šiems atvejams VPĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta perkančiosios organizacijos teisė nutraukti pirkimo procedūras laikantis joje įtvirtintų sąlygų. Neturi reikšmės, kada tokių aplinkybių objektyviai atsirado – iki pirkimo pradžios ar jau jam prasidėjus. Svarbu, kad jos perkančiajai organizacijai nebuvo žinomos ir negalėjo būti protingai numatytos pradedant pirkimo procedūras. Tik tokiu atveju procedūrų nutraukimas objektyviai bus pateisinamas, o dalyvaujančių tiekėjų interesai laikomi nepažeistais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2011).
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ginčo atviras konkursas buvo finansuojamas Europos Sąjungos Išorės sienų fondo 2009 m. metinės programos lėšomis. Pagal 2009 m. gruodžio 16 d. Paramos skyrimo projektui „Specialiosios įrangos įsigijimas nelegalios migracijos kontrolei“, projekto Nr. 3.1.2.2/1, įgyvendinant Išorės sienų fondo 2009 m. metinę programą, sutarties Nr. 1VL-1182/2009/4-12-104/(21)-16-361 3.3.2. punktą ir pirkimo dokumentų 9 punktą projektų veiklų įgyvendinimo pabaiga, iki kurios turi būti pabaigtos visos projekto veiklos ir patirtos visos su projekto įgyvendinimu susijusios tinkamos išlaidos, yra 2011 m. birželio 30 d. Pagal minėtos paramos sutarties 4.1.2 punktą tinkamomis finansuoti gali būti pripažintos tik tokios išlaidos, kurios, patirtos ne anksčiau kaip projekto veiklų įgyvendinimo pradžia ir ne vėliau kaip iki projekto veiklų įgyvendinimo pabaigos. Viešojo pirkimo komisijos posėdis, kurio metu buvo atmestas apelianto pasiūlymas, vyko 2011 m. vasario 18 d. t.y., iki projekto pabaigos likus daugiau negu 4 mėnesiams. Apeliantas šį atsakovo sprendimą ginčijo teismine tvarka. Kadangi projekto administravimo sutartis pasibaigė 2011 m. birželio 30 d., o iki šios datos nei su vienu iš tiekėjų pirkimo sutartis pasirašyta nebuvo, atsakovas neteko lėšų ginčo pirkimui, todėl jis kreipėsi į atsakingą instituciją – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir informavo apie lėšų neįsisavinimą bei tikslingumą jas panaudoti kitiems pirkimams. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1V-340 buvo patvirtintas lėšų perskirstymas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad ginčijamam pirkimui skirtos lėšos buvo perskirstytos kitiems projektams, o 2011 m. kovo 28 d. protokolu Nr. 44VL-36 Išorės sienų fondo priežiūros komitetas pritarė lėšų perskirstymui, bei į tai, kad kitų finansavimo šaltinių laboratorinės įrangos lagaminėliuose įsigijimui atsakovas neturi ir skirti negali, nei 2011 m., nei 2012 m. biudžete lėšos minėtos įrangos pirkimui nėra numatytos, sprendžia, kad atsakovas pagrįstai viešąjį pirkimą nutraukė VPĮ 7 straipsnio 5 dalies pagrindu, galimybės tęsti konkurso nėra.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad buvo aplinkybės, kurių atsakovas negalėjo iš anksto numatyti, ir kurioms įvykus, pirkimas atsakovui tapo nebereikalingas. Šios aplinkybės atitiko VPĮ 7 straipsnio 5 dalies numatytas sąlygas, kurioms esant, viešųjų pirkimų procedūros, gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, galėjo būti nutrauktos. Viešųjų pirkimų tarnyba, įvertinusi visus šiuos argumentus, 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 4S-1117 konstatavo, kad yra Viešųjų pirkimų įstatyme numatytos sąlygos konkurso procedūroms nutraukti, todėl davė sutikimą nutraukti pirkimo procedūras. Pažymėtina, kad pagal VPĮ 82 straipsnio 1 dalies 2 punktą šiai tarnybai pavesta prižiūrėti, kaip laikomasi VPĮ ir su juo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų bei vykdyti šių teisės aktų pažeidimų prevenciją. Taigi atsakovo nurodytas pirkimo nutraukimą sąlygojusias aplinkybes įvertino ir pripažino pagrįstomis pagal VPĮ 82 straipsnyje suteiktą kompetenciją viešųjų pirkimų politiką įgyvendinanti ir prižiūrinti institucija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Valstybės biudžeto lėšoms keliamas kuo racionaliausio lėšų panaudojimo poreikis, o įpareigojimas atsakovą tęsti pirkimo procedūras, kai šioms procedūroms skirtos lėšos buvo perskirstytos, reikštų neracionalų lėšų panaudojimą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, vykdydamas viešąjį pirkimą, ėmėsi tinkamų veiksmų bei priemonių dėl racionalaus pirkimui skirtų lėšų panaudojimo. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas turinčias reikšmės bylai aplinkybes sprendžia, kad atsakovas VPĮ 3 straipsnio reikalavimų dėl pagrindinių pirkimo principų ir jų laikymosi nepažeidė.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors teisminiai ginčai vykdant viešojo pirkimo procedūras ir nėra neįprastas ir neprognozuojamas dalykas, atsakovas prieš skelbiant ginčo konkursą negalėjo objektyviai numatyti, kad teisminiai ginčai baigsis jau po projekto administravimo sutarties pabaigos, numatytos 2011 m. birželio 30 d. Atsakovo pasinaudojimo apeliacijos teise, skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą, negalima vertinti kaip piktnaudžiavimą jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ar VPĮ nustatytų principų pažeidimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimas, buvo priimta 2011 m. gruodžio 9 d., t. y. jau po nustatytos projekto įgyvendinimo pabaigos. Atsakovas, vykdydamas minėtą kasacinio teismo nutartį, 2012 m. sausio 16 d. atnaujino pirkimo procedūras ir panaikino Viešojo pirkimo komisijos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą. Kadangi lėšos, skirtos ginčo konkursui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu jau buvo perskirstytos, atsakovas toliau tęsti pirkimo procedūrų negalėjo dėl objektyvių priežasčių.
Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas darė įtaką Išorės sienų fondo 2009 m. metinės programos pakeitimams, todėl taip pat galėjo įtakoti projekto įgyvendinimo pabaigos terminus, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2007 m. gegužės 23 d. Europos parlamento ir tarybos sprendimo Nr. 574/2007/EB „Dėl Išorės sienų fondo 2007 – 2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo“ 22 straipsnis ir 2008 m. kovo 5 d. Komisijos sprendimo Nr. 2008/456/EB 23 straipsnio 1 dalis suteikia valstybės narės daugiamečių fondo programų patikslinimo teisę, o ne pareigą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes pagrindžiančius įrodymus padarė teisingą išvadą, jog aplinkybių, dėl kurių buvo nutrauktos pirkimo procedūros, atsakovas negalėjo numatyti, ir pirkimo procedūras nutraukė pagrįstai ir teisėtai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjai Konstantinas Gurinas
Dalia Vasarienė
Egidijus Žironas