Baudžiamoji byla Nr. 2K-253-458/2020
Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00215-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.1; 2.2.1.3; 2.3.1.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo S. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš S. Ž. priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutartis, kuria iš dalies tenkintas nuteistojo S. Ž. gynėjo advokato A. V. apeliacinis skundas ir iš kaltinimo S. Ž. pašalinta aplinkybė, kad jis paskleidė apie S. S. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti S. S. bei pakirsti pasitikėjimą juo, epizode su 2017 m. kovo 13 d. elektroniniu paštu Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. Ž. nuteistas už tai, kad paskleidė apie S. S. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą juo, kaip asmeniu ir kaip (duomenys neskelbtini) jo bendradarbių, artimųjų bei kitų asmenų akivaizdoje. Tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas pasireiškė raštų, elektroninių laiškų siuntimu prokuratūrai, VMI, Lietuvos Respublikos Prezidentei, kuriuose buvo nurodoma, kad S. S. galimai padarė nusikalstamas veikas, susijusias su svetimo turto pasisavinimu, turto prievartavimu, grasinimu nužudyti, kyšio paėmimu, nusikaltimo slėpimu, piktnaudžiavimu pareigomis, poveikiu teisėjams, žiauriu elgesiu su gyvūnais, smurtu prieš savo artimuosius, neteisėtu praturtėjimu, šmeižtu, iš viso – 14 epizodų.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Ž. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, taip pat motyvuota nutartimi pranešti prokuratūrai, kad S. S., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, galimai davė melagingus parodymus. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Nusikalstama veika, nurodyta BK 154 straipsnio 1 dalyje, iki 2017 m. spalio 1 d. buvo priskiriama privataus kaltinimo bylų procesui, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 407 straipsnio 1 dalis nustatė, jog baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 154 straipsnyje, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje nustatytus atvejus, kurie šioje byloje nagrinėjamai situacijai netaikytini. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, BPK XXX skyriuje buvo nustatyta, jog asmuo, ketinantis pradėti privataus kaltinimo procesą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pareiškimu privalo kreiptis tiesiogiai į pirmosios instancijos teismą.
2.2. S. S. nesiekė prieš kasatorių pradėti privataus kaltinimo proceso dėl tariamo jo šmeižto, tai yra dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
2.3. Prokurorė, išnagrinėjusi S. S. skundą, priėmė nutarimą panaikinti policijos tyrėjo nutarimą, kuriuo jis atsisakė prieš kasatorių pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ir nutarė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje. Kadangi nustatyta, kad S. S. kasatoriaus pranešimuose nurodytų teisės pažeidimų nepadarė, policijos tyrėjo nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą naikintinas, ikiteisminis tyrimas pradėtinas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl šmeižto, nors nutarimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos tokios teisės prokurorei nesuteikė.
2.4. Byloje nėra jokio nukentėjusiuoju pripažinto S. S. pareiškimo dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tai reiškia, kad šis ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to turėjo būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
2.5. Jeigu būtų daroma prielaida, kad kasatoriaus pareiškimuose, kurie adresuoti valstybės institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, yra pateikta melaginga informacija apie žinomai nebūtus S. S. galimai padarytus nusikaltimus, tokie kasatoriaus veiksmai atitiktų BK 236 straipsnio 1 dalies sudėtį ir turėjo būti kvalifikuojami ne pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė, tai patvirtina, kad apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo patikrintas tiek, kiek to prašoma.
2.6. Baudžiamojoje byloje nėra kasatoriaus pareiškimo, kurio pateikimo data būtų 2018 m. sausio 24 d. ir kuris adresuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir (ar) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, tačiau abi nurodytos institucijos yra Vilniuje. Tiek pagal BPK 226 straipsnyje įtvirtintas teritorinio teismingumo taisykles, tiek ir pagal bendrosios kompetencijos teismų precedentus analogiškose bylose ši baudžiamoji byla niekaip negalėjo būti teisminga Šiaulių apylinkės teismui.
2.7. Nei teismui pateiktame kaltinamajame akte, nei baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie kasatoriaus naudojamo kompiuterio IP adresą, todėl pirmosios instancijos teismas, bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje spręsdamas bylos teismingumo klausimą, turėjo ją grąžinti prokurorui (BPK 232 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pasiūlydamas pateikti duomenis apie kasatoriaus naudojamo kompiuterio IP adresą, arba perduoti ją nagrinėti pagal kasatoriaus gyvenamąją vietą Klaipėdos apylinkės teismui, bet to nepadarė. Šiaulių apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 226 straipsnio reikalavimus, priėmė nagrinėti jam neteismingą baudžiamąją bylą, taip išreikšdamas savo palankumą (šališkumą) nukentėjusiuoju pripažintam S. S..
2.8. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priima nagrinėti jam neteismingą baudžiamąją bylą, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas teismo veiklos teritoriją kontroliuojančios (duomenys neskelbtini), tai yra valstybės tarnautojas, turintis įgaliojimus tikrinti ir tai, ar mokestines prievoles valstybei tinkamai vykdo ir pirmosios instancijos teismo teisėjai, taip pat nagrinėjantys ir jo bylą, bei jų šeimos nariai, kelia abejonių tokio teismo nešališkumu.
2.9. Kasatorius visada turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Klaipėdoje ir yra ją deklaravęs įstatymų nustatyta tvarka, dėl to nustatant šios bylos teismingumą negalėjo būti taikoma BPK 226 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtis, leidžianti nustatyti bylos teismingumą pagal ikiteisminio tyrimo užbaigimo vietą.
2.10. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybės, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, kad S. S., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duodamas paaiškinimus 2019 m. liepos 4 d. Šiaulių apylinkės teismo posėdyje bei apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu galimai melavo. Dėl to kasatorius informavo teismą. Apeliacinės instancijos teismas prašymą priėmė ir pridėjo jį prie baudžiamosios bylos, bet nei skundžiama nutartimi, nei jokiu kitu procesiniu dokumentu jo neišsprendė ir jokių teisinių argumentų dėl jo pagrįstumo ar nepagrįstumo nepateikė.
2.11. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad S. S. negali savo garbės ir orumo apginti civilinio proceso nustatyta tvarka, pareikšdamas civilinį ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio pagrindu.
2.12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra pateikta jokių teisinių argumentų, kurie leistų suprasti, kodėl sąžiningi kasatoriaus kreipimaisi į įgaliotas valstybės institucijas, prašant išsiaiškinti, ar S. S. veiksmuose nėra kokių nors įstatymų pažeidimų, šiuo atveju išeina už civilinės teisės reglamentavimo ribų ir turi būti vertinami per baudžiamosios teisės prizmę, tai yra taikant kraštutinę (ultima ratio) priemonę.
2.13. Nei skundžiamoje nutartyje, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje inkriminuoti nusikalstamos veikos epizodai nėra aprašyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, dėl to nėra galimybės suprasti, kurie konkretūs žodžiai ir (ar) teiginiai buvo vertinami kaip neatitinkantys tikrovės ir galintys paniekinti ar pažeminti S. S. bei pakirsti pasitikėjimą juo.
2.14. S. S. pripažino, kad jau nuo 2017 metų pradžios jam yra žinoma, kad pas jį yra juridiniam asmeniui – S. Ž. firmai „I“ priklausanti vejos pjovimo technika, kurią jis naudoja savo asmeninėms reikmėms, o jo dukra naudojasi įmonei priklausančia transporto priemone, kuri priskiriama įmonės ilgalaikiam turtui, už kurį įmonė moka nustatytus mokesčius.
2.15. Kasatorius turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad S. S. ir jo dukros Ž. Ž. veiksmuose, neteisėtai valdant S. Ž. firmai „I“ priklausantį ilgalaikį turtą bei jį naudojant be jokio teisinio pagrindo ir negrąžinant jo teisėtam turto savininkui, yra nusikalstamų veikų požymių, dėl ko kasatorius, kaip įmonės savininkas, turi teisę ginti savo įmonės teisėtus interesus.
2.16. Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-36-841/2019, įsiteisėjo tik 2019 m. spalio 31 d. ir juo buvo patvirtintas kasatoriaus įsitikinimas (nuomonė), kad tiek S. Ž. firmai „I“ priklausančia vejos pjovimo technika (vejapjove ir vejos pjovimo traktoriumi bei jo priedais), tiek automobiliu nukentėjusysis S. S. ir jo dukra Ž. Ž. naudojosi be jokio teisinio pagrindo, tai yra neteisėtai, todėl kasatoriaus įsitikinimas negali būti laikomas S. S. šmeižimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme.
2.17. Kasatorius skunde akcentuoja ir analizuoja įrodymus, kurie pagrindžia jo nurodytų aplinkybių apie neteisėtus S. S. veiksmus pagrįstumą.
2.18. Vien ta aplinkybė, kad dėl S. S. ir Ž. Ž. veiksmų neteisėtai valdant bei naudojant S. Ž. įmonei priklausantį ilgalaikį turtą ir jo negrąžinant teisėtam savininkui nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, konstatavus, kad jų pavojingumas nesiekia tokio lygio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei taikyti, ar kad S. S. nebuvo taikyta drausminė atsakomybė, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad paminėti kreipimaisi ir juose išsakyta asmeninė nuomonė yra neatitinkantys tikrovės ir kad tokiais veiksmais siekiama pažeminti S. S. arba pakirsti pasitikėjimą juo, dėl to teismai, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nurodytus kasatoriaus veiksmus kvalifikuodami pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiami procesiniai sprendimai negali būti laikomi nei pagrįstais, nei teisėtais.
2.19. Kasatoriaus veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį vien tik dėl tos priežasties, kad pagal jo (kasatoriaus) nurodytą pareiškimą dėl S. S. nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ar veiklos patikrinimas, tai neatitinka kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią asmens, įsitikinusio, kad galėjo būti padarytas nusikaltimas ar teisės pažeidimas, pilietiškas kreipimasis į atitinkamas institucijas, siekiant, kad būtų ištirtos jo nurodytos aplinkybės, turint tikslą nustatyti objektyvią tiesą, negali būti vertinamas kaip melagingas ar žeminantis kreipimesi nurodytą (-us) asmenį (-is) vien dėl tos priežasties, kad dėl asmens kreipimesi nurodytų aplinkybių nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
2.20. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais kasatorius nuteistas už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymą dėl išsakytos savo asmeninės nuomonės, kas nustatyta įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais – prokurorės nutarimu ir apygardos teismo nutartimi, kurie yra nepanaikinti, dėl to skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pateiktas priešingas nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas negali būti laikomas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
2.21. Akcentuoja, kad proceso metu S. S. parodymai kito, juose yra esminių prieštaravimų, todėl yra pagrindas pranešti prokuratūrai apie S. S. galimai padarytą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodo:
3.1. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent pagal nukentėjusiojo S. S. pareiškimą, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2017 m. spalio 14 d. nutarimu panaikinus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyr. tyrėjo nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Minėtu prokurorės nutarimu buvo konstatuota, kad pagal nukentėjusiojo pareiškime nurodytas galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymius, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, kaip prašė nukentėjusysis, o pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.
3.2. Pagal BPK 224 straipsnio nuostatas ši byla teisminga apylinkės teismui, nes BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis BPK 228 straipsnio 2 dalimi, teismas, teisiamajame posėdyje nustatęs, kad nagrinėjama byla teisminga kitam tos pačios pakopos teismui, ją išnagrinėja neperduodamas kitam teismui. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jau pradėjus bylos nagrinėjimą teisiamajame posėdyje kasatoriaus gynėjas pareiškė nušalinimą Šiaulių apylinkės teismo teisėjai, nagrinėjusiai bylą, motyvuodamas tuo, kad byla nėra teisminga Šiaulių apylinkės teismui. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi kasatoriaus gynėjo pareikštas nušalinimas buvo atmestas, argumentuojant tuo, kad teisiamajame posėdyje nustačius, kad galimai byla teisminga kitam tos pačios pakopos teismui, vadovaujantis BPK 228 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bylos perdavimas kitam tos pačios pakopos teismui negalimas. Taigi, net ir esant ginčui dėl nusikaltimo padarymo vietos ir kartu dėl teritorinio baudžiamųjų bylų teismingumo, t. y. nustatęs, kad teisiamajame posėdyje jau nagrinėjama byla teisminga kitam tos pačios pakopos teismui, vadovaudamasis BPK 228 straipsnio 2 dalimi, nesant kitų bylos perdavimo kitam teismui pagrindų, teismas bylą išnagrinėja neperduodamas kitam teismui.
3.3. Priešingai nei teigiama skunde, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad bylą nagrinėję teisėjai galėjo turėti asmeninį išankstinį nusistatymą ar būti tendencingi, bei galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl teismo šališkumo. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo, nesuvaržant nė vienos iš bylos šalių įstatymo garantuotos teisės. Duomenų, kurie leistų pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusių teismų nešališkumu, kasatorius nenurodė.
3.4. Pagrindo išvadai, kad abiejų instancijų teismai, analizuodami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais, juos vertindami, būtų nesilaikę BPK 20 straipsnio reikalavimų, nėra. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Visi bylos duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo S. Ž. kaltę (BPK 305 straipsnio 1 dalis).
3.5. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti nuteistojo apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai, teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, apeliacinio skundo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, atskleidė įrodymų esmę, pateikė įrodymų visumos išsamią analizę ir vertinimą dėl kiekvieno S. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodo (vienas iš jų skundžiama nutartimi buvo pašalintas iš kaltinimo), susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandį, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 167 straipsnio taikymo
5. Kasatorius akcentuoja, kad pagal BPK 167 straipsnį ikiteisminis tyrimas dėl BK 154 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos gali būti pradėtas tik esant nukentėjusiojo skundui. Šioje byloje nukentėjusysis kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį, todėl ikiteisminis tyrimas dėl kasatoriaus pagal BK 154 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius pradėtas neteisėtai. Teisėjų kolegija su šia kasacinio skundo pozicija nesutinka.
6. Nukentėjusysis S. S. pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškime buvo nurodyti, nukentėjusiojo vertinimu, neteisėti kasatoriaus veiksmai informuojant valstybės institucijas dėl nukentėjusiojo tariamai daromų nusikaltimų. Pareiškime buvo pateiktas ir kasatoriaus neteisėtų veiksmų kvalifikavimas – BK 235 ir 236 straipsniai.
7. 2017 m. spalio 14 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu panaikintas policijos tyrėjo nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, ir nurodyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius.
8. 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja BPK 167 straipsnio redakcija, pagal kurią dėl nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148 straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152, 154, 165, 168 straipsniuose, 178 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 186 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka.
9. Pagal BPK 4 straipsnio 1 dalį, proceso tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Taigi, prokurorė, priimdama 2017 m. spalio 14 d. nutarimą, pagrįstai vadovavosi naująja BPK 167 straipsnio redakcija. Kaip minėta, pagal šios normos nuostatas, ikiteisminis tyrimas dėl BK 154 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos pradedamas tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 167 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu.
10. Nagrinėjamu atveju kasatorius teisingai nurodo, kad nukentėjusysis kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ne pagal BK 154 straipsnį, o pagal BK 235 ir 236 straipsnius. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ikiteisminio tyrimo metu buvo pakeistas prokurorės iniciatyva, tai nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad net jeigu nusikalstamos veikos kvalifikavimas nagrinėjamoje byloje būtų pakeistas prokuroro iniciatyva ar ikiteisminio tyrimo metu, tai nereiškia BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo. Nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išreikšta skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolu-pareiškimu), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Taigi esminė reikšminga aplinkybė yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusiajam tokį norą ir iniciatyvą parodžius, o ikiteisminio tyrimo subjektui ikiteisminį tyrimą pradėjus, ne nukentėjusio asmens kompetencija yra spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas jo pareikštas noras pradėti baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017,
2K-134-222/2019). Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis dažniausiai nėra profesionalus teisininkas, BPK reglamentavimas, susijęs su ikiteisminio tyrimo pradžia bei kitais formaliais baudžiamojo proceso aspektais, jam nėra žinomas. Nukentėjusiojo pareiga baudžiamojo proceso metu – duoti parodymus (BPK 28 straipsnio 3 dalis), jis taip pat įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, nukentėjusiojo teisė į jo pažeistų interesų gynimą negali būti paneigta ar apsunkinta formaliais procesiniais reikalavimais, kurių šis neprivalo žinoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020).
11. Nukentėjusiojo vardu ir interesais pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateikė jo atstovas advokato padėjėjas. Nors advokato padėjėjas yra profesionalus teisininkas, baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia jam išimtinės kompetencijos atlikti nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Taigi, nukentėjusiojo (per atstovą) pateiktas pareiškimas yra laikomas pakankama, aiškia ir nedviprasmiška pozicija dėl ikiteisminio tyrimo prieš kaltininką pradžios.
12. Prokurorės nutarime pradėti ikiteisminį tyrimą pateikiama argumentacija dėl to, kodėl ikiteisminis tyrimas pradėtinas pagal BK 154 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiojo skunde dėl policijos tyrėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo pateikta naujų duomenų apie kasatoriaus padarytą nusikalstamą veiką, nebuvo pridėti nauji įrodymai ar atlikti kiti veiksmai, kurie iš esmės keistų pirminio nukentėjusiojo pareiškimo esmę ir turinį. Nors tuo metu, kai nukentėjusysis kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, BPK buvo nustatytas privataus kaltinimo institutas (BPK XXX skyrius), tai negali būti laikoma kliūtimi pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 154 straipsnį. Visų pirma, kaip minėta, taikomos tos BPK nuostatos, kurios galioja proceso veiksmų atlikimo metu (taigi, prokurorei priimant 2017 m. spalio 14 d. nutarimą). Antra, nukentėjusiojo teisinė padėtis negali būti apsunkinta remiantis vien formalia aplinkybe, kad jis pareiškimą pateikė anksčiau, nei įsigaliojo nauja BPK 167 straipsnio redakcija.
13. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, esant konfliktui tarp būtinumo užtikrinti nukentėjusiojo teisių apsaugą ir kaltininko iškeltų trūkumų dėl BPK reikalavimų ikiteisminiam tyrimui pradėti laikymosi, pirmenybė paprastai teikiama būtent nukentėjusiųjų teisių apsaugai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-976/2017, 2K-265-976/2017). Baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai neįtvirtina, kokia forma turi būti įforminama ikiteisminio tyrimo pradžia, ir su tuo nesieja ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo (neteisėtumo), be to, pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 2 punktą jomis įgyvendinami 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, reikalavimai, taigi ir šių Rekomendacijų prioritetas yra būtent nukentėjusiųjų teisių apsauga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-511/2020).
14. Kasaciniame skunde remiamasi kasacinio teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-942/2018. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksčiau) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
15. Kasatoriaus nurodomoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl asmens buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir vėliau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, papildytas ir tyrimu dėl BK 178 straipsnio 1 dalies. Taigi, aptariamoje byloje kitos, BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytos, nusikalstamos veikos požymiai buvo nustatyti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, tyrimas buvo papildytas dėl naujos, savo pobūdžiu ir pasekmėmis visiškai skirtingos nusikalstamos veikos, taip išplečiant kaltinimo ribas. Nagrinėjamu atveju kasatoriui pasikeitė tik jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Tai reiškia, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos aplinkybės skiriasi nuo kasatoriaus nurodomos bylos aplinkybių, todėl suformuota teismų praktika remtis yra netikslinga.
16. Nukentėjusiojo pozicija viso ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nagrinėjant bylą teisme nekito – jis aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią patraukti kasatorių baudžiamojon atsakomybėn, nurodė neteisėtus kasatoriaus veiksmus. Nukentėjusiojo (ar jo atstovo) pateikiamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas nėra privalomas nei ikiteisminio tyrimo institucijai, nei prokurorui ar teismui, todėl prokurorė, nurodydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 154 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, nuteistasis (kasatorius) viso proceso metu žinojo, kokių nusikalstamų veikų padarymu jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą dėl šios dalies pažeistos nebuvo. BPK 167 straipsnio pažeidimų nenustatyta.
Dėl kasatoriaus nurodomų BPK 226 straipsnio pažeidimų, teismo nešališkumo ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
17. BPK 226 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo nustatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje – jo veikimo vieta (BK 4 straipsnio 2 dalis). Kasatorius teigia, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos Klaipėdoje, todėl bylą pirmąja instancija turėjo nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismas, o ne Šiaulių apylinkės teismas, taip pat dalis raštų buvo skirta valstybinėms institucijoms, kurių buvimo vieta yra Vilniuje, tai taip pat suponuoja teritorinio teismingumo taisyklių pažeidimą.
18. Kasatoriaus padaryta nusikalstama veika daugiausia pasireiškė elektroninių laiškų su tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ir pažeminti nukentėjusįjį bei pakirsti pasitikėjimą juo, siuntimu įvairioms valstybės institucijoms. Atsakydamas į analogišką kasatoriaus argumentą, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo S. S. 2017 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimą, pateiktą Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Nukentėjusiojo gyvenamoji vieta yra Šiaulių rajone. Pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad S. Ž. pateikė apie jį melagingus skundus, pareiškimus įvairioms institucijoms, jie buvo persiųsti ir išnagrinėti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, buvo atliekami procesiniai veiksmai, apklausti ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai, apie jį buvo renkama informacija.
19. Elektroniniai laiškai su priedais valstybės institucijoms buvo siunčiami iš asmeninio kasatoriaus elektroninio pašto. Kasatorius yra teisus teigdamas, kad byloje nėra nustatytas kompiuterio, iš kurio buvo siunčiami elektroniniai laiškai, IP adresas. Vis dėlto tiek iš jo parodymų teisme, tiek iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius pripažįsta elektroninius laiškus siuntęs iš savo kompiuterio, kurio buvimo vieta yra Klaipėdoje. Kaip minėta, nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo nustatyti padariniai. Šmeižimo nusikaltimas aprašytas formaliąja nusikalstamos veikos sudėtimi, todėl nusikalstamos veikos padarymo vieta laikytina ta vieta, kurioje asmuo atliko nusikalstamus veiksmus.
20. Vis dėlto šiuo atveju bylos teismingumo klausimas negali būti sprendžiamas formaliai. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir užbaigtas Šiaulių prokuratūroje, kasatorius būtent Šiaulių apygardos prokuratūrai 2017 m. vasario 14 d. pranešė apie nukentėjusiojo galimai daromas nusikalstamas veikas (pirmasis nusikalstamos veikos epizodas). Nukentėjusiojo gyvenamoji vieta taip pat buvo Šiauliuose, būtent ten buvo tikrinama kasatoriaus nurodoma nukentėjusįjį šmeižianti informacija.
21. BPK 232 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad bylos parengimo nagrinėti teisme metu gali būti priimama nutartis perduoti bylą pagal teismingumą. Šioje byloje parengimo nagrinėti bylą metu (2018 m. liepos 25 d.) buvo priimta nutartis perduoti nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje. 2018 m. lapkričio 30 d. pasikeitė pirmosios instancijos teismo sudėtis ir bylą nagrinėti perėmė kitas teisėjas. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi S. Ž. gynėjo advokato A. V. pareikštas nušalinimas buvo atmestas, konstatuojant, kad teisiamajame posėdyje nustačius, jog galimai byla teisminga kitam tos pačios pakopos teismui, vadovaujantis BPK 228 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bylos perdavimas kitam tos pačios pakopos teismui negalimas. Iki pareikšto nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui buvo įvykęs ne vienas teismo posėdis, apklausiami liudytojai ir nei nuteistasis, nei jo gynėjas nekėlė klausimų dėl teritorinio teismingumo.
22. BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, teisiamajame posėdyje nustatęs, kad nagrinėjama byla teisminga kitam tos pačios pakopos teismui, ją išnagrinėja neperduodamas kitam teismui. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymo prasme atvejai, kai baudžiamąją bylą išnagrinėja kitas tos pačios pakopos teismas, nelaikomi baudžiamojo proceso pažeidimu. Tačiau tai nereiškia, kad teritorinis bylų teismingumas gali būti ignoruojamas. BK 228 straipsnio 2 dalies nuostatomis negalima pateisinti sąmoningo, nepagrįsto bylų teritorinio teismingumo nesilaikymo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, baudžiamosios bylos nagrinėjimas Šiaulių apylinkės teisme buvo pagrįstas tiek dėl padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, tiek dėl ikiteisminį tyrimą organizavusios institucijos, prokuroro veiklos teritorijos.
23. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir rodė palankumą nukentėjusiajam. Ši kasatoriaus pozicija grindžiama faktu, kad nukentėjusysis S. S. dirba vieno iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyriaus vedėju.
24. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumas reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą dėl kurio nors proceso dalyvio, yra tendencingas. Pažymėtina, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-628/2019).
25. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).
26. Kasatoriaus nurodomos nukentėjusiojo einamos pareigos nelaikytinos pagrindu suabejoti teismo nešališkumu. Nors nukentėjusiojo tarnybinės veiklos teritorija ir yra Šiaulių apskrityje, tačiau tai nedaro įtakos teismo darbui, nėra aišku, kaip nukentėjusysis galėtų daryti įtaką teismui ar konkrečiam teisėjui. Kartu pažymėtina, kad valstybinių institucijų, valstybinių įmonių ir kitų viešojo administravimo funkcijas atliekančių subjektų yra visų teismų veiklos teritorijose, todėl vienos iš valstybinių institucijų tarnautojo bylos nagrinėjimas teisme, kurio veiklos teritorijoje yra ir konkretaus asmens gyvenamoji ir darbo vietos, nėra išskirtinė situacija.
27. Akcentuodamas tariamą pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatorius pažymi nukentėjusiojo pareigas, tačiau nepateikia konkrečių argumentų, kaip galimai buvo paveiktas teismo darbas, daroma įtaka priimamam procesiniam sprendimui. Nuteistojo pozicija grindžiama deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepagrįstomis prielaidomis ir spėjimais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, nes bylos medžiagoje nėra duomenų, keliančių abejonių dėl teismo palankumo kuriai nors iš bylos šalių ar rungtyniško baudžiamojo proceso principo užtikrinimo.
28. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, t. y. nepasisakė dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas iš tiesų neanalizavo kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės pagal jo minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius, tačiau skundžiamoje nutartyje yra išsamiai aprašyti BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai, išanalizuoti neteisėti kasatoriaus veiksmai, pateikiamas jų teisinis įvertinimas ir padaroma argumentuota išvada dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.
29. Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinio proceso pagrindu šioje byloje tapo nuteistojo paduotas apeliacinis skundas, kuris ir apibrėžė apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šiose išvadose teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015,
2K-7-56-511/2020 ir kt.). Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato imperatyvo atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą ir paneiginėti visas gynybines versijas. Šioje byloje apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir padarė išvadą, kad kasatoriaus veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Vien tai, kad skundžiamoje nutartyje nėra analizuojami BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymiai, nesuponuoja paviršutiniško apeliacinio proceso, nes šių veikų sudėties požymių analizė ir aptarimas būtų pertekliniai ir nekeičiantys apeliacinės instancijos teismo išvadų esmės.
30. Kasaciniu skundu taip pat prašoma pranešti prokuratūrai apie S. S. galimai padarytą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Analogišką prašymą kasatorius buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo S. S. parodymai buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir kitų asmenų parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Kasatoriaus pateikiami argumentai iš esmės susiję su faktinių bylos duomenų vertinimu, jų pakartojimu, o ne konkrečiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų netenkinant kasatoriaus prašymo pranešti prokuratūrai apie nukentėjusiojo galimai daromas nusikalstamas veikas nenustatė.
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK nuostatų dėl bylų teritorinio teismingumo, taip pat buvo objektyvus ir nešališkas, nesudarė išimtinių sąlygų nukentėjusiajam, neišskyrė jo iš kitų proceso dalyvių. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo patikrintas tinkamai, motyvuotai atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą byloje, nenustatyta.
Dėl nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį
32. Kasaciniame skunde nesutinkama su S. Ž. nuteisimu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir teigiama, kad nuteistasis pranešimus apie nukentėjusiojo veiksmus valstybinėms institucijoms siuntė manydamas, kad nukentėjusysis elgėsi neteisėtai. Taip pat akcentuoja, kad jo paskleistą informaciją patvirtina objektyvūs duomenys, kuriuos ir nurodo. Be kita ko, kasatorius teigia, kad jo veiksmai, jeigu ir pripažintini neteisėtais, turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį.
33. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
34. Kasatorius neginčija fakto, kad jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau nesutinka su teisiniu jų vertinimu. Ginčydamas savo veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei kasatorius akcentuoja kai kuriuos byloje esančius įrodymus, kvestionuoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktą jų vertinimą. Teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirų kasatoriaus nurodomų įrodymų (nuotraukų, teismų nutarčių, kitų dokumentų) vertinimo. Toliau šioje kasacinio teismo nutartyje dėstomi argumentai patvirtina, kad byloje atliktas įrodymų vertinimas buvo išsamus, nuoseklus, sujungiantis visus įrodymus į visumą ir nesuteikiantis išimtinės reikšmės nė vienam konkrečiam įrodymui.
35. Baudžiamuoju įstatymu uždrausta veika šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, asmenį diskredituojanti informacija. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. duomenų, faktų konstatavimą apie asmenį, jo veiksmus, elgesį (ar reiškinius, įvykius). Sprendžiant BK 154 straipsnio taikymo klausimą, svarbu atskleisti šmeižimo turinį, atriboti informaciją (duomenis, faktus) nuo nuomonės. Duomenims, faktams taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė – tai kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į juos; nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, o tai reiškia, kad informacija yra netikra, melaginga. Paskleidimu suprantama tai, kad informacija apie kitą žmogų tapo žinoma kitiems asmenims (ar asmeniui), nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kokia forma kaltininkas ją pranešė, pateikė (paskleidė). Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla, jei BK 154 straipsnyje apibūdintą informaciją jos skleidėjas suvokė kaip turinčią atitinkamas savybes (neatitiktį tikrovei, niekinantį ar žeminantį pobūdį arba galinčią pakirsti pasitikėjimą žmogumi) ir norėjo paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, turi būti nustatyta tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad darant išvadas apie šmeižimo sudėtį sudarančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą ar nebuvimą būtina išnagrinėti bylos aplinkybių visumą, be kita ko, įvertinti paskleistų teiginių kontekstą, formuluotes, informacijos skleidėjo motyvus ir tikslus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo, įgyvendindamas teises ir pareigas savo veikloje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis), kartu būtina nustatyti pusiausvyrą tarp vieno asmens teisės (laisvės) pateikti informaciją, reikšti kritiką ir šios teisės ribojimo ginant kritikuojamo asmens teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-222/2018).
36. Šmeižimo nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, o tyčios turinį sudaro požymio paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, 2K-210/2014,
2K-271-648/2015, 2K-38-1073/2018).
37. Nusikalstamos veikos sudėties požymių analizė nagrinėjant šį kasacinį skundą reikalinga tiek, kiek ji susijusi su paskleistos informacijos vertinimu (ar ji melaginga ir žeminanti nukentėjusįjį) bei nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės (kaltininko tyčios ir tikslo) vertinimu. Dėl kitų nusikalstamos veikos sudėties požymių ginčo byloje nekyla, jų nekvestionuoja ir kasatorius.
38. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kasatorius nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl 15 epizodų paskleidžiant tikrovės neatitinkančią ir nukentėjusįjį galinčią pažeminti informaciją. Apeliacinės instancijos teismas vieną iš kaltinimo epizodų pašalino. Likusiuose 14 epizodų S. Ž. paskleidė apie nukentėjusįjį informaciją, kad jis: piktnaudžiauja tarnybine padėtimi padėdamas slėpti daromą nusikaltimą (2 epizodai); grasina kasatorių nužudyti, prievartauja iš jo turtą (3 epizodai); paėmė kyšį; piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir daro poveikį teisėjams; slepia nusikaltimą; žiauriai elgiasi su savo šunimi; smurtauja prieš savo artimuosius (2 epizodai); neteisėtai praturtėjo; šmeižia kasatorių. Kasatoriaus paskleistą informaciją galima suskirstyti į grupes: informacija apie nukentėjusiojo piktnaudžiavimą tarnyba ir su tuo susijusias veikas; smurtinio pobūdžio veiksmus; turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas; kasatoriaus šmeižimą.
39. Tariamą nukentėjusiojo piktnaudžiavimą tarnyba kasatorius grindžia nukentėjusiojo einamomis pareigomis, teigia, kad jomis pasinaudodamas nukentėjusysis slepia savo dukters (buvusios kasatoriaus žmonos) daromus nusikaltimus, daro įtaką (poveikį) teisėjams ir kt. Dėl poveikio (galimos įtakos) teismui šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija jau pasisakė ir atmetė kasatoriaus argumentus kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Analogiškai vertinamos ir aplinkybės dėl galimos nukentėjusiojo įtakos ir kituose teisminiuose procesuose. Kasatoriaus subjektyviąją pusę (žinojimą, kad pateikiama informacija yra melaginga) šiuose epizoduose atskleidžia ir tai, kad pateikdamas kasacinį skundą jis akcentuoja tik galimą nukentėjusiojo įtaką Šiaulių apylinkės teismui, tačiau nekelia klausimų dėl galimos nukentėjusiojo įtakos Šiaulių apygardos teismui, kuris baudžiamąją bylą nagrinėjo apeliacine tvarka. Remiantis kasacinio skundo argumentų logine seka, nukentėjusysis galėtų daryti įtaką ir Šiaulių apygardos teismui, nes jo veiklos teritorija apima Šiaulių apylinkės teismo veiklos teritoriją. Vis dėlto kasatorius tokios prielaidos nedaro, tai kartu su kitais bylos duomenimis patvirtina, kad kasatorius viso proceso metu suprato, kad tariama nukentėjusiojo įtaka apylinkės teismui yra neobjektyvi ir jis pateikia jam žinomai melagingą informaciją. Visuose epizoduose dėl tariamo nukentėjusiojo piktnaudžiavimo tarnyba buvo priimti procesiniai sprendimai dėl kasatoriaus nurodomų aplinkybių ir padaryta išvada, kad nukentėjusysis kasatoriaus nurodomų veikų nepadarė. Taip pat buvo motyvuotai atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus dėl kasatoriaus nurodytų nukentėjusiojo tariamai daromų turtinio pobūdžio nusikaltimų. Kasaciniame skunde išsamiai dėstomi duomenys, tariamai pagrindžiantys nukentėjusiojo veiksmų neteisėtumą. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas byloje įrodymų tyrimo neatlieka ir nepakeičia jo savu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė išvadą, kad kasatoriaus paskleista informacija apie nukentėjusįjį buvo melaginga. BPK pažeidimų vertinant įrodymus nustatyta nebuvo, o vien tai, kad kasatorius nesutinka su sau nepalankiomis teismų išvadomis, nesuponuoja jų neteisėtumo. Taip pat pažymėtina, kad kasatorius daugiausia pakartoja apeliacinio skundo argumentus, o BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą grindžia deklaratyviais teiginiais ir pakartotiniu faktinių aplinkybių akcentavimu. Taip pat nebuvo patvirtintas nė vienas iš kasatoriaus nurodomų nukentėjusiojo tariamai daromų smurtinio pobūdžio nusikaltimų, grasinimų nužudyti, žiaurus elgesys su šunimi. Atsisakant pradėti ikiteisminius tyrimus dėl šių veikų buvo padarytos aiškios ir argumentuotos išvados, kad nukentėjusysis jokių nurodytų veikų nepadarė.
40. Visuma išdėstytų aplinkybių patvirtina, kad apie nukentėjusįjį paskleista informacija buvo melaginga. Šmeižimo nusikaltimo atveju apie nukentėjusįjį paskleista informacija turi būti ne tik melaginga, bet ir ją paskleidžiantis asmuo turi suvokti jos neteisingumą. Suprantamos objektyvios situacijos, kai asmuo gali sąžiningai klysti dėl informacijos teisingumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, 2K-38-1073/2018). Nagrinėjamu atveju kasatorius ir nukentėjusysis buvo pažįstami, siejami svainystės ryšių. S. Ž. žinojo, kad paskleisdamas apie savo buvusį uošvį tikrovės neatitinkančią informaciją jį pažemins, be to, dėl tariamai daromų nukentėjusiojo nusikalstamų veikų kreipėsi ne tik į ikiteisminio tyrimo institucijas, bet ir į nukentėjusiojo darbovietę, tai parodo jo tikslą ne tik tariamai pilietiškai pranešti apie nusikalstamas veikas, bet ir sukelti problemų nukentėjusiajam jo darbinėje veikloje.
41. Svarbus kriterijus vertinant nuteistojo veiksmus yra jo veiksmų sistemingumas. S. Ž. melagingą informaciją skleidė pakankamai ilgą laiką: pirmasis nusikalstamos veikos epizodas padarytas 2017 m. vasario 14 d., paskutinis – 2018 m. kovo 30 d. Kaip matyti iš bylos duomenų, procesiniai sprendimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus dėl nuteistojo kreipimųsi įprastai buvo priimami per porą savaičių, vėliau skundai dėl šių sprendimų buvo nagrinėjami apylinkės bei apygardos teisme ir taip pat atmesti. Taigi, S. Ž. iš esmės nuo pat pradžių žinojo ne tik apie pateikiamos informacijos melagingumą, bet ir ikiteisminio tyrimo institucijų, teismų poziciją dėl jo nurodomos informacijos. Nepaisydamas to, jis ir toliau sistemiškai kreipdavosi į ikiteisminio tyrimo institucijas, nukentėjusiojo darbovietę ar Lietuvos Respublikos Prezidentę siekdamas baudžiamojo pobūdžio teisinių priemonių nukentėjusiajam skyrimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sąžiningai klystantis asmuo, turintis aukštąjį išsilavinimą, pakankamai gyvenimiškos patirties, ilgą laiką veikiantį nuosavą verslą, nebeteiktų analogiškų kreipimųsi su melaginga informacija. Būtent kasatoriaus veiksmų intensyvumas kartu su kitais išvardytais duomenimis patvirtina jo sąmoningą, tyčinį siekį veikti nukentėjusiojo nenaudai, t. y. jį apšmeižti.
42. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra konkrečiai nurodyta, kokiais teiginiais nukentėjusysis buvo apšmeižtas, paniekintas ir pažemintas. Vis dėlto, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, darytina išvada, kad kasatoriaus veiksmų visuma – įvairaus pobūdžio neteisingos informacijos apie nukentėjusįjį skleidimas patvirtina jo baudžiamąją atsakomybę pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Vertinant nusikalstamos veikos epizodus atskirai, pvz., pirmąjį, galėtų būti vertinama, kad kreipimasis į teisėsaugos institucijas, net jeigu pareiškime nurodoma informacija ir nepasitvirtina, nesuponuoja asmens šmeižimo. Vis dėlto šiuo atveju tokie kreipimaisi buvo sisteminiai, trukę ilgą laiką ir jais buvo akivaizdžiai siekiama nukentėjusįjį parodyti kaip tarnyba piktnaudžiaujantį, nusikalstamas veikas darantį, smurtaujantį asmenį.
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Jis sistemingai ir kryptingai teikė žinomai melagingą informaciją apie nukentėjusiojo tariamai daromas nusikalstamas veikas, tokiais veiksmais siekdamas jį sumenkinti ir pažeminti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo veiksmuose visus būtinuosius BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius.
Dėl baudžiamosios atsakomybės už šmeižimą proporcingumo
44. Kasaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad nukentėjusysis savo interesus galėjo apginti civilinio proceso tvarka, todėl kasatoriaus baudžiamasis persekiojimas yra nepagrįstas bei prieštarauja baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, paskirčiai.
45. Ultima ratio (kraštutinė priemonė) yra vienas esminių ir dažniausiai analizuojamų baudžiamosios teisės principų. Šio principo esmė – racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek įstatymų leidyboje, tiek taikant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
46. Teismų praktikoje ultima ratio principu gali būti remiamasi tiek sprendžiant dėl kaltininkui paskiriamos bausmės rūšies bei dydžio, tiek atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo kitos rūšies teisinės atsakomybės. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis, viena vertus, gali savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka, tačiau taip pat turi ir įstatymo jam suteiktą teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų. Sprendžiant dėl asmens veiksmų pavojingumo baudžiamosios teisės prasme atsižvelgiama į jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes – paskleistos informacijos turinį, adresatus, kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, subjektyviosios pusės požymius, tokius kaip kaltininko tyčia ir tikslas.
47. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Taigi, civilinės teisės prasme yra akcentuojamas melagingos informacijos paneigimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020). Civiliniame kodekse nėra keliamas reikalavimas, kad kitą asmenį apšmeižęs asmuo veiktų tyčia, be to, civilinėje teisėje apskritai nėra išskiriama tiesioginė ar netiesioginė tyčia. Štai kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad melagingą informaciją paskelbęs asmuo nebuvo sąžiningas, nes rėmėsi neaiškios kilmės ir nepatikrinta informacija (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2015).
BK 154 straipsnio prasme kaltininkas veikia tik tiesiogine tyčia, t. y. jam nekyla abejonių dėl skleidžiamos informacijos melagingumo, jam nereikia tikrinti informacijos, nes jis žino ją esant melagingą.
48. Atribojant šmeižimą BK prasme nuo asmens garbės ir orumo gynybos civiline prasme, svarbus ir kaltininko veiksmų pavojingumo laipsnis ir pobūdis. Paskleidžiant žinomai melagingą informaciją šioje byloje buvo siekiama nukentėjusįjį parodyti ne tik kaip netinkamai savo tarnybines pareigas vykdantį asmenį, bet ir kaip smurtautoją, turtinio ir korupcinio pobūdžio nusikaltimus darantį asmenį. Toks visapusiškas nukentėjusiojo šmeižimas akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybės valdžia, kaip visuomenės tvarkos garantas, gali imtis priemonių, taip pat baudžiamojo poveikio, kad adekvačiai ir be nereikalingų ekscesų būtų reaguojama į nepagrįstus ir nesąžiningus žeminamus kaltinimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Castells prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 11798/85, par. Nr. 46). Taigi, tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimas tam tikrais atvejais gali peržengti civilinės atsakomybės ribas. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar kaltininko veiksmai yra tokie pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra suformuota konkrečių kriterijų, kuriais remiantis toks vertinimas atliekamas, todėl kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas, įvertinęs veikos aplinkybes (paskleistos informacijos turinį, adresatus, kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, tyčią, tikslą ir kt.), priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą. Nagrinėjamu atveju teismai išsamiai analizavo kasatoriaus veiksmus, įvertino jų pavojingumą ir pagrįstai konstatavo, kad S. Ž. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
49. Galimybė asmeniui ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka negali būti vertinama kaip savaiminis pagrindas netaikyti kaltininkui baudžiamosios atsakomybės. Civilinio proceso metu ginčo šalys (ieškovas ir atsakovas) daugeliu atvejų yra lygios. Teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, išsprendžia tarp šalių kilusį ginčą. Baudžiamojo proceso metu, kai asmuo nuteisiamas už nusikalstamos veikos padarymą, be kita ko, įgyvendinama ir bendrosios prevencijos funkcija, t. y. visuomenei yra parodoma, kad tokio pobūdžio veiksmai yra netoleruojami ir draudžiami. Valstybė yra suinteresuota ne tik pritaikyti teisines priemones kaltininkui, bet ir kaip įmanoma labiau užkirsti kelią panašių nusikalstamų veikų darymui ateityje. Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad asmuo savo teise į žodžio laisvę negali naudotis taip, kad tyčia ir melagingai būtų šmeižiami kiti asmenys.
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. Ž. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį patrauktas pagrįstai, jo veiksmuose tinkamai nustatyti šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nenustatyta, todėl kasacinis skundas atmetamas ir skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai paliekami nepakeisti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Arvydas Daugėla