Baudžiamoji byla Nr. 2K-276/2014

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                        2.1.2.7;

              `                                          1.1.12.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. B. , kuriam nutraukta baudžiamoji byla, gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu A. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 227 straipsnio 1 dalį (pasiūlymas duoti kyšį), nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (kyšio perdavimas), nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas G. K.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d.  nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalis, kuria A. B. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (pasiūlymas duoti kyšį) išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių, pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (kyšio perdavimas) išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių, ir priimtas naujas nuosprendis: A. B. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (susitarimas su G. K. pasiūlyti, pažadėti ir duoti V. U. 5000 Lt kyšį ir 2007 m. rugpjūčio 29 d. 5000 Lt kyšio perdavimas V. U. ) išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, susijusi su G. K. padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d.  nuosprendis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 nuosprendis. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. B. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (dėl pasiūlymo, pažadėjimo duoti kyšį ir kyšio perdavimo) ir baudžiamoji byla A. B. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (dėl pasiūlymo, pažadėjimo duoti kyšį ir kyšio davimo (2007 m. rugpjūčio 28 d.- rugpjūčio 29 d. epizodas) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2004 m. liepos  5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija)) numatytam penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Taip pat šiuo nuosprendžiu pakeista pirmosios instancijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalis, susijusi su G. K. padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Kasacinių skundų dėl G. K. nepateikta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2007 m. rugpjūčio 28 d., dienos metu, Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, susitarė su G. K. pasiūlyti, pažadėti duoti ir duoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariui bei šios savivaldybės sutarties su UAB „Vilniaus pramogų parkas“ vykdymo priežiūros komisijos nariui V. U. 5000 Lt kyšį už tai, kad V. U. 2007 m. rugpjūčio 28 d., renkant nurodytos Komisijos pirmininką, balsuotų ne už Vilniaus miesto vicemerą A. Š. , o už Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį O. G. , t. y. už V. U. teisėtą veikimą, vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario įgaliojimus; G. K. patarė jam telefonu pasiūlyti ir pažadėti duoti V. U. 5000 Lt kyšį, o jis pažadėjo atlikti nurodytus neteisėtus veiksmus. Vėliau, tą pačią dieną, apie 15.00 val., jis, veikdamas su G. K. pagal išankstinį susitarimą, Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, pasiūlė ir pažadėjo V. U. duoti 5000 Lt kyšį už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 28 d., renkant Komisijos pirmininką, V. U. balsuotų ne už Vilniaus miesto vicemerą A. Š. , o už Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį O. G. . Po to, kai 2007 m. rugpjūčio 28 d. renkant nurodytos Komisijos pirmininką V. U. balsavo už O. G. kandidatūrą ir O. G. buvo išrinktas Komisijos pirmininku, 2007 m. rugpjūčio 29 d., apie 13.00 val., Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, 205-ame kabinete, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, perdavė V. U. 5000 Lt kyšį, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje.

Dėl šio kaltinimo A. B. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. B. gynėjas A. Liutvinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio dalį dėl A. B. ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalis dėl A. B. be pakeitimų.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Gynėjas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau - OVĮ) 9 straipsnio 1 dalimi pradėti tyrimą dėl A. B. nebuvo jokio teisėto pagrindo, nes nebuvo jokios informacijos apie jo rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą. Pasak pirmosios instancijos teismo, 2007 m. rugpjūčio 2 d. sankcionuoto teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau - NVIM) panaudojimas A. B. atžvilgiu yra neteisėtas, nes sankcionuotas ateityje galbūt rengtinoms ar darytinoms nusikalstamoms veikoms. Skunde nurodyta, kad skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. U. išsakyti asmeniniai pastebėjimai ir subjektyvūs vertinimai dėl neva A. B. nusikalstamų ketinimų neįgavo nei operatyvinio, nei procesinio tęsinio. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. B. , rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktualia jurisprudencija, ją teisingai aiškindamas ir tinkamai taikydamas.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog NVIM panaudojimas bei techninių priemonių naudojimas specialia tvarka operatyvinio tyrimo metu dėl A. B. sankcionuotas laikantis tuo metu galiojusio OVĮ, neatliko duomenų, kurių pagrindu buvo sankcionuotas NVIM, analizės modeliui keliamų reikalavimų ir tikslų, t. y. skundžiamame nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu tokių duomenų turinio atskleidimu ir padarytomis išvadomis bei tų išvadų pagrindimu aktualia jurisprudencija.

Gynėjo pažymėta, kad teismai pripažino, jog Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui 2007 m. rugpjūčio 2 d. sankcionuojant NVIM A. B. nedarė jokio nusikaltimo ir nebuvo jokių patikimų ir patikrintų duomenų, kad jis ruošiasi daryti nusikaltimą ir siekia į jo darymą įtraukti informacijos šaltinį V. U. . Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas sąmoningai nutylėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu nustatytus modelio taikymo pagrindus, kad modeliu gali būti tik prisijungiama prie tęstinių ar trunkamųjų arba besitęsiančių nusikaltimų. Taip pat skunde gynėjas nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutartyje išdėstyta išvada dėl provokavimo.

Pasak gynėjo, reikšminga tai, kad aplinkybė, kuri nurodoma tiek kasacinės instancijos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartyje, tiek skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jog nepavyko nustatyti A. B. nusikalstamų veikų, kurių demaskavimui ir buvo sankcionuotas NVIM, ir vėlesni operatyvinėmis priemonėmis užfiksuoti ginamojo veiksmai tiek bendraujant su V. U. , tiek su G. K. bei pastarojo bendravimo metu su V. U. išsakyti vertinimai ir atsiliepimai apie A. B. , ne tik patvirtina jau minėtą teismų išvadą, kad nepavyko nustatyti modeliui keltų tikslų - demaskuoti informacijos šaltinio nurodytas neva A. B. daromas nusikalstamas veikas, bet ir leidžia konstatuoti, kad sankcionuojant modelį STT pareigūnai neturėjo jokios patikimos ir patikrintos informacijos apie A. B. daromas ar rengiamas nusikalstamas veikas. Todėl darytina išvada, kad skundžiamame nuosprendyje pateikta NVIM sankcionavimo pagrįstumo ir taikymo teisėtumo samprata iškreipia ne tik baudžiamojo proceso principus, bet ir neigia konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, kartu prieštarauja šiame skunde minėtai tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo jurisprudencijai. Esant minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šioje byloje NVIM A. B. buvo taikomas neturint tam jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad modelis buvo taikytas nesilaikant nustatytos tvarkos ir kad tokiu būdu gauti bylos duomenys negali būti pripažinti įrodymais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą A. B. nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendyje neišvengė formuluočių, nesuderinamų su nekaltumo prezumpcijos principu. Pasisakydamas dėl A. B. kaltės apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo baudžiamojoje jurisprudencijoje nusistovėjusios praktikos, kad procesiniuose sprendimuose, taikant senaties terminų teisinius padarinius, veika negali būti apibūdinama kaip nusikalstama, negali būti pasisakoma dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, kurių nurodymas gali sudaryti įspūdį, jog teismas laiko asmenį kaltu, kad formuluotės ir išvados bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, jog abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-2013 ir kt.).

Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas BK 95 straipsnio taikymo klausimus, skundžiamame nuosprendyje (13 lapas), šios bylos kontekste, neteisingai aiškino ir tiesmukai suprato 2010 m. birželio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento apžvalgoje Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymas teismų praktikoje padarytas išvadas.

Atsiliepimu į A. B. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo jį atmesti. Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo, nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo ir panaudojimo prokuroras nurodo, kad prieš operatyvinio tyrimo pradėjimą, NVIM panaudojimą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau - STT) pareigūnai neprivalėjo turėti konkrečių duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, nes tokiu atveju nurodytos tarnybos pareigūnai turėtų pareigą pradėti ne operatyvinį, o ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka. Taip pat prokuroro darytina išvada, kad NVIM sankcionavimo ir panaudojimo teisėtumo klausimo sprendimui neturi reikšmės, ar V. U. suteikta informacija dėl A. B. nusikalstamų ketinimų įgavo operatyvinį ar procesinį tęsinį. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar prieš operatyvinio tyrimo pradžią STT pareigūnai disponavo informacija apie A. B. galbūt rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas, nurodytas OVĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad NVIM panaudojimas bei techninių priemonių naudojimas specialia tvarka operatyvinio tyrimo metu A. B. sankcionuotas laikantis tuo metu galiojusio OVĮ reikalavimų, nustatydamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neteisėtu pripažino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2007 m. rugpjūčio 2 d. sankcionuotą teikimą dėl NVIM panaudojimo, o jo pagalba surinktų įrodymų nepagrįstai nepripažino įrodymais ir jais nesivadovavo priimdamas nuosprendį. Atsiliepime pažymėta, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos, būtent liudytojų V. U. , S. G. , A. Š. , K. M., A. V. , J. K. , O. G. , A. Š. , J. Ž. parodymų, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su UAB „Vilniaus pramogų parkas“ vykdymo priežiūros komisijos posėdžio protokolo pagrindu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pasitvirtinus kaltinimui, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl A. B. panaikino, o baudžiamąją bylą nutraukė. Pasak prokuroro, vertinant kasacinio skundo teiginius manytina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, dėl jų pasisakė tiek atskirai, tiek kaip dėl visumos, pateikė argumentus ir jų pagrindu motyvuotai atmetė neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl NVIM sankcionavimo ir panaudojimo teisėtumo.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo prokuroro pažymėta, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio išplaukia, jog apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo A. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, o apsiribojo nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių konstatavimu, remdamasis BPK nuostatomis ir suformuota teismų praktika, baudžiamąją bylą nagrinėjo paduoto apeliacinio skundo ribose, panaikino neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą A. B. nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK nuostatų, nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Byla nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K–P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pažymėtina, jog savo nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė trūkumus, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškindamas ir taikydamas aktualias Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK nuostatas (dalis įrodymų buvo įvertinta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dalis įrodymų iš viso nebuvo vertinti, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus). Taip buvo padaryti esminiai BPK reikalavimų pažeidimai, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu apklaustas liudytojas V. U. davė nuoseklius parodymus, ir nors jo parodymai pažodžiui neatkartojo operatyvinio tyrimo metu užfiksuotų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė, jog tai nėra pagrindas netikėti šiais parodymais ar vertinti juos kritiškai. Be to, byloje nustatyta, kad šie parodymai iš dalies buvo patvirtinti liudytojų S. G. , A. Š. , K. M. , A. V. , J. K. , O. G. , A. Š. , J. Ž. parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (2007 m. rugpjūčio 28 d. 16.00 valandos sutarties su UAB „Vilniaus pramogų parkas“ vykdymo priežiūros komisijos posėdžio protokolu). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jokių duomenų, jog A. B. būtų provokuojamas duoti neteisėtą atlygį V. U. , byloje nėra. Be to, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. B. nebuvo skatinamas elgtis neteisėtai, jo nebuvo prašoma ar kitaip aktyviai reikalaujama duoti neteisėtą atlygį už liudytojo V. U. teisėtą veikimą. Liudytojas V. U. į Specialiųjų tyrimų tarnybą kreipėsi kaip privatus asmuo, einantis atsakingas pareigas Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, manydamas, jog A. B. veiksmai prasilenkia su teisėtumu. A. B. buvo pokalbio, susijusio su kaltinime nurodytais rinkimais, iniciatorius. Todėl visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pats A. B. buvo situacijos šeimininkas ir turėjo visišką laisvę rinktis savo elgesio modelį.

Teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo teiginius, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, dėl jų pasisakė tiek atskirai, tiek kaip dėl visumos, pateikė argumentus ir jų pagrindu motyvuotai atmetė neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl NVIM sankcionavimo ir panaudojimo teisėtumo.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą A. B. nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, tačiau nuosprendyje neišvengė formuluočių, nesuderinamų su nekaltumo prezumpcijos principu, t. y. teismas pasisakė dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas A. B., sudėties požymių.

Baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-10/2014). Kartu tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), negali pasisakyti dėl asmens kaltumo ar nekaltumo padarius nusikalstamą veiką.

              Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

              Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).

              Taigi minėtos EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, kad tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutrauktina, apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti veikos faktinių aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu.

Teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai, ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai sukelia skirtingus proceso nutraukimo teisinius padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-591/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Taigi, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014). Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra formuluočių, nesuderinamų su nekaltumo prezumpcijos principu. Sprendimas, kad byloje yra suėjęs patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn terminas, gali būti priimtas tik tinkamai nustačius senaties trukmei nustatyti svarbias aplinkybės. Iš nustatytų aplinkybių turi būti aišku, kad kaltinamajame akte (tam tikrais atvejais BPK 256 straipsnio tvarka pateiktame prašyme dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo) nurodytas veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas nekelia abejonių. Teismas taip pat turi ištirti, ar nėra senaties eigą sustabdančių ir nutraukiančių aplinkybių. Visos šios aplinkybės turi būti dėstomos teismo sprendime, kuriuo baudžiamoji byla yra nutraukiama, tačiau teismo sprendime veika negali būti apibūdinama kaip nusikalstama, neturi būti pasisakoma dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, kurių nurodymas gali sudaryti įspūdį, jog teismas laiko asmenį kaltu. Kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, 2K-214/2013) yra išaiškinta, kad „...teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje pažeidimą“. Nors apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika, ir pabrėžė, kad bylos nutraukimo atveju teismų sprendimais negali būti konstatuojama traukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė, kad teismų sprendimai neturi sudaryti įspūdžio, jog teismas laiko asmenį kaltu, vis dėlto aprašydamas nustatytas faktines aplinkybes neišvengė apkaltinamajam nuosprendžiui būdingų teiginių. Apeliacinės instancijos nuosprendyje, aprašant faktines aplinkybes, nesilaikyta šių išaiškinimų ir neišvengta perteklinių teiginių apie tai, kad: “Kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma nekelia abejonių dėl 5000 Lt perdavimo V. U. fakto ir leidžia konstatuoti, jog A. B. 2007 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos per. 3, Vilniuje, pasiūlė ir pažadėjo V. U. duoti 5000 Lt kyšį už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 28 d., renkant Komisijos pirmininką, V. U. balsuotų ne už Vilniaus miesto vicemerą A. Š. , o už Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį O. G. . Po to, kai 2007 m. rugpjūčio 28 d., renkant nurodytos Komisijos pirmininką, V. U. balsavo už O. G. kandidatūrą ir O. G. buvo išrinktas Komisijos pirmininku, 2007 m. rugpjūčio 29 d., apie 13.00 val., 205-ame kabinete, Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos per. 3, Vilniuje, jis perdavė V. U. 5000 Lt kyšį ir šios faktinės aplinkybės atitinka BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį“. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir nėra tiesiogiai konstatuota, kad A. B. laikomas kaltas nusikalstamos veikos padarymu, tai savaime nepaneigia minėtų formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, nesuderinamumo su nekaltumo prezumpcijos principu. Tokių formuluočių turinys gali būti suprastas kaip A. B. pripažinimas kaltu nusikalstamos veikos, dėl kurios baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, padarymu. Kita vertus, pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BK 95 straipsnį, jei baudžiamoji byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tai savaime nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinama su asmens išteisinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį pavartojo ir tokias formuluotes, kurių turinys nedera su iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančiais reikalavimais. Šie BPK pažeidimai laikytini esminiais ir sudaro pagrindą pakeisti kasacine tvarka apskųstą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, pašalinant nekaltumo prezumpcijos principui prieštaraujančius teiginius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

              Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį iš motyvuojamosios dalies pašalinant formuluotę: “Kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma nekelia abejonių dėl 5000 Lt perdavimo V. U. fakto ir leidžia konstatuoti, jog A. B. 2007 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos per. 3, Vilniuje, pasiūlė ir pažadėjo V. U. duoti 5000 Lt kyšį už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 28 d., renkant Komisijos pirmininką, V. U. balsuotų ne už Vilniaus miesto vicemerą A. Š. , o už Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį O. G. . Po to, kai 2007 m. rugpjūčio 28 d., renkant nurodytos Komisijos pirmininką, V. U. balsavo už O. G. kandidatūrą ir šis buvo išrinktas Komisijos pirmininku, 2007 m. rugpjūčio 29 d., apie 13.00 val., 205-ame kabinete, Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, adresu Konstitucijos per. 3, Vilniuje, jis perdavė V. U. 5000 Lt kyšį ir šios faktinės aplinkybės atitinka BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį“.

              Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                      Vytautas Masiokas

                                                                                    Antanas Klimavičius

                                                                                    Aurelijus Gutauskas