Civilinė byla Nr.
3K-3-176/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 35.5; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos
Davidonienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir
Antano Simniškio,
sekretoriaujant Aringui
Kartanui,
dalyvaujant ieškovo atstovui D.
S.,
atsakovo atstovams advokatui R.
K., P. M. ir T. B.,
žodinio proceso
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės „TELE2“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Telegausa“ (dabar
bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Akrita“) ieškinį atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei ,,TELE2“ dėl sutarties pažeidimo, komisinio atlyginimo ir
nuostolių priteisimo bei pagal atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos ir
delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės
normų, reglamentuojančių atsakomybę už prievolių netinkamą vykdymą, proceso
teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.
Šalys
2002 m.
sudarė mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo
komiso sutartį (toliau – sutartį), pagal kurią atsakovas pavedė prekybos
agentui – ieškovui, o šis įsipareigojo parduoti tretiesiems asmenims atsakovui
priklausančias prekes (mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles) ir surinkti
atsakovui priklausančias įmokas. Už prekių pardavimą atsakovas įsipareigojo
mokėti ieškovui komisinį atlyginimą – 70 Lt
(be PVM) už kiekvienos mėnesinio apmokėjimo atsakovo UAB ,,TELE2“ ir kliento sutarties
sudarymą. Šalys taip pat susitarė, kad pagal visas mokėjimo sutartis, sudarytas
su klientais, neatsiskaičiusiais už atsakovo mėnesinio apmokėjimo paslaugas,
ieškovas bus baudžiamas 75 Lt (be PVM)
bauda (Sutarties 10.1 punktas). Sutarties 10.2 punkte šalys nustatė, kad jeigu
ieškovo vienos pardavimo vietos piktybiškai nemokių klientų procentas yra lygus
arba mažesnis kaip keturi procentai, ieškovui už visas su mokiais klientais
sudarytas sutartis priskaičiuojama 15 Lt
(be PVM) papildomų komisinių (premijų). Šalys susitarė, kad atsakovas kiekvieno
mėnesio pradžioje išsiųs ieškovui ataskaitą apie nemokius klientus ir
papildomus komisinius (Sutarties 10.7, 10.8 punktai). Ieškovo teigimu,
atsakovas pažeidė sutartį, nes nuo 2002 m. balandžio mėnesio nustojo tiekti
duomenis apie nemokius klientus, nevykdė Sutarties 10.7 punkte nustatyto įsipareigojimo;
be to, atsakovas 2003 m. gruodžio 22 d. atsiuntė pranešimą, kuriame
nurodė, kad dėl vartotojų nemokumo ieškovui nebus mokami papildomi komisiniai
(premijos), o dėl nemokių vartotojų ieškovas turi sumokėti atsakovui 7230 Lt
baudą. Ieškovas, atsakydamas į pranešimą, nurodė, kad atsakovas nevedė nemokių
klientų apskaitos, neinformavo jo apie nemokius klientus, todėl negalėjo taikyti
baudų dėl savo paties netinkamų veiksmų. Atsakovas be išankstinio įspėjimo 2004 m. gegužės 4
d. atsiuntė faksu laišką, kuriuo pranešė, kad nutraukė sutartį. Ieškovo
teigimu, tokiais veiksmais atsakovas pažeidė sutarties 11 punkte nustatytą sutarties
nutraukimo procedūrą, sutarties nutraukimas prieštaravo CK 6.217, 6.218, 6.793
straipsniams. Atsakovas pažeidė ieškovo teises, nes netinkamai nutraukė sutartį,
todėl šis turėjo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti tiesioginius nuostolius
ir išlaidas dėl sutarties nutraukimo (725 398,84 Lt nesumokėtų komisinių; 611
956,27 Lt negautų ieškovo pajamų, iš viso 1 337 352,11 Lt), šešių procentų
dydžio metinių palūkanų, jas skaičiuojant nuo priteistos sumos, nuo bylos
iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas
UAB ,,TELE2“ priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovo 780 477,83 Lt skolos (už pateiktas prekes, nemokius bei
piktybiškai nemokius klientus), delspinigių bei šešių procentų dydžio metinių
palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas
nurodė, kad nuo 2002
m. ieškovo prekybinė skola nuolat augo, jis vengė mokėti, elgėsi
nesąžiningai, pažeidė CK 6.38, 6.59 straipsnius; tai buvo esminis sutarties
pažeidimas, suteikęs pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Be to, ieškovas
nepagrindė jo nurodyto dydžio komisinio atlyginimo sumų, nes atsakovo atstovai
buvo pateikę ieškovui visas ataskaitas, pagal kurias teisėtai priklausanti
ieškovui išmokėti komisinių suma buvo 126 236,40 Lt.
Atsakovo teigimu, ieškovas liko skolingas 442 702,33 Lt už parduotas atsakovo
prekes, 161 585,50 Lt
delspinigių bei 176 190 Lt dėl
nemokių ir piktybiškai nemokių klientų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio
24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties 10.1,
10.2, 10.7, 10.8, 11.1 punktus, priteisė ieškovui 208 315,47 Lt skolos, 611
956,27 Lt nuostolių (iš viso 820 271,74 Lt), šešių procentų dydžio
metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme
dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio ir priešieškinio
reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę komercinio
atstovavimo teisiniai santykiai, o ginčo sutartis pagal turinį ir faktiškai
susiklosčiusių santykių pobūdį iš esmės buvo atstovaujamojo atsakovo UAB
„TELE2“ ir prekybos agento ieškovo UAB „Telegausa“ sutartis dėl komercinio
atstovavimo (CK 2.152–2.168 straipsniai). Priteisdamas atsakovui iš ieškovo 442
702,33 Lt skolą,
teismas motyvavo, kad pagal paskutinį šalių pasirašytą piniginių atsiskaitymų
suderinimo aktą ieškovo skola atsakovui už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 1
d. iki 2004 m.
vasario 29 d. buvo 435 274, 99 Lt, ir nustatė, kad į šį skolų suderinimo
aktą nebuvo įskaičiuoti papildomi komisiniai – po 15 Lt (be PVM) už kiekvieną per visą sutarties
galiojimo laikotarpį sudarytą sutartį, todėl ieškovo skola atsakovui už
patiektas prekes, atskaičius ieškovui mokėtinus pagrindinius komisinius iki 2004 m. kovo 1 d.,
buvo 435 274, 99 Lt, po 2004 m. vasario 29 d. tarpusavio skolų suderinimo
akto pasirašymo ieškovas taip pat papildomai įsiskolino atsakovui 442 702,33 Lt,
tik šios skolos sumos ieškovas neginčijo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl
atsakovo skolos ieškovui priteisimo, tyrė ir vertino UAB „TELE2“ ir klientų
sudarytas sutartis, įrodymais nepripažino
atsakovo pateiktų ataskaitų apie ieškovo sudarytas atsakovo ir klientų
sutartis, nurodydamas, jog kiekvienos iš šių
ataskaitų teisingumas buvo paneigtas tiriant ieškovo pateiktas sutartis. Be to,
teismas, atsižvelgdamas į tai, 2007 m. gegužės 11 d. nutartimi paskyrė finansų (buhalterinę) ekspertizę ir įpareigojo atsakovą
per trisdešimt dienų nuo nutarties įsiteisėjimo pateikti Lietuvos teismo
ekspertizės centro Ekonominių ekspertizių skyriui tyrimui reikalingus
dokumentus. Atsakovui nepateikus rašytinių įrodymų, teismas
pripažino ieškovo teisę gauti papildomus komisinius – po 15 Lt (be PVM) už kiekvieną per visą sutarties
galiojimo laikotarpį sudarytą sutartį. Teismas pažymėjo, kad, atsakovui
neįrodžius klientų nemokumo fakto, per visą šalių sudarytos sutarties galiojimo
laikotarpį ieškovui negalėjo būti skaičiuojamos baudos už kiekvieną nemokų
klientą, todėl atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimo dalį priteisti iš
ieškovo 176 190 Lt už
nemokius ir piktybiškai nemokius klientus. Teismas nurodė, kad atsakovo ieškovui
mokėtinas sumas sudaro papildomi komisiniai – 15 Lt (be PVM), mokėtini už
kiekvieną ieškovo sudarytą sutartį per visą šalių sudarytos sutarties galiojimo
laikotarpį, ir pagrindiniai komisiniai nuo 2004 m. vasario 29 d. akto
pasirašymo iki šalių sutartinių santykių pabaigos. Teismas sprendė, kad 70 Lt (be PVM) pagrindinis komisinis atlyginimas
turėjo būti mokamas už kiekvieną ieškovo sudarytą sutartį, nepriklausomai, ar
tokia sutartis buvo nauja, ar tokia sutartimi buvo pratęsiama jau galiojusi
sutartis. Teismas, ištyręs atsakovo pateiktą sudarytų sutarčių suvestinę,
nustatė, kad 2004 m. kovo–gegužės mėnesiais ieškovas sudarė 1798 sutartis,
todėl sprendė, jog ieškovui turėjo būti sumokėti pagrindiniai komisiniai ir už
šį laikotarpį. Teismas iš suvestinės taip pat nustatė, kad atsakovas nuo 2002 m. balandžio 1
d. iki 2004 m.
gegužės 5 d. iš viso sudarė 28 390 sutartis, todėl, atsakovui neįrodžius
nemokių klientų buvimo faktų, už šias visas ieškovo sudarytas sutartis ieškovui
turėjo būti mokama 15 Lt (be PVM) papildomų komisinių. Teismas, apibendrindamas
apskaičiavimus, nurodė, kad visa atsakovo skola ieškovui už nesumokėtus
pagrindinius ir papildomus komisinius buvo 651 017,80 Lt. Pagal tarp
šalių susiklosčiusią praktiką įskaityti priešpriešinius piniginius reikalavimus,
galutinė atsakovo skola ieškovui buvo 208 315,47 Lt. Teismas, priteisdamas ieškovui
iš atsakovo 611 956,27 Lt nuostolių kaip kompensaciją dėl komercinio
atstovavimo sutarties nutraukimo ne dėl ieškovo kaltės, sprendė, kad atsakovas
privalėjo atlyginti ieškovui nuostolius dėl terminuotos ginčo sutarties
nutraukimo prieš terminą, nes atsakovas pažeidė sutarties 11.1 punktą, neįvykdė
sutartyje nustatytos pareigos iš anksto, prieš protingą terminą, informuoti
ieškovą apie sutarties nutraukimą. Tarp šalių susiklosčius tarpusavio skolų
įskaitymo praktikai, atsakovas, netinkamai vykdęs ginčo sutarties 10.7 ir 10.8
punktuose nustatytus įsipareigojimus apskaičiuoti ieškovui teisingus
komisinius, negalėjo nutraukti šalių sudarytos sutarties dėl ieškovo skolos,
nes atsakovas buvo skolingas ieškovui daugiau pinigų nei ieškovas atsakovui.
Teismas, spręsdamas atlygintinų nuostolių dydį, nurodė, kad ieškovas apskaičiavo
gerokai mažesnį mokėtiną nuostolių dydį nei galėjo tikėtis atsakovas. Ieškovo nurodyto
nuostolių atlyginimo, nutraukus ginčo sutartį, tvarką reglamentavo 1986 m. gruodžio 18
d. Europos Bendrijos Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių
įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo 17 straipsnio
3 dalis ir CK 2.167 straipsnio 6 dalis, nuostolių atlyginimas buvo kompensacijos
prekybos agentui mokėjimo forma, mokama todėl, kad prekybos agentas prarado
pajamas iš komercinio atstovavimo veiklos ne dėl savo kaltės. Be to, teismas, taip pat atsižvelgdamas į tai,
kad šalių bendradarbiavimas pagal ginčo sutartį tęsėsi nuo 2002 m. balandžio 1
d. iki 2004 m.
gegužės 5 d., ieškovas sudarė 28 390 sutarčių, šiam tikslui ieškovas
buvo įsteigęs 21 prekybos vietą visoje Lietuvoje, ieškovo, kaip prekybos agento,
veikla, teismo nuomone, padėjo atsakovui patekti į rinką, tiek galiojant
komercinio atstovavimo sutarčiai, tiek jai pasibaigus, atsakovas iš ieškovo
sudarytų sutarčių gavo ir gauna naudos, sprendė, kad ieškovo prašomas priteisti
nuostolių dydis nebuvo per didelis, atitiko teisingumo ir protingumo
kriterijus. Teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti 161
585,50 Lt delspinigių, motyvavo, kad atsakovas pats netinkamai vykdė šalių
sudarytos sutarties 10.7 ir 10.8 punktuose nustatytas pareigas, ieškovui buvo skolingas
už papildomus komisinius. Teismas nurodė, kad, tarp šalių susiklosčius
praktikai, jog šalys įskaitydavo priešpriešinius piniginius reikalavimus,
ieškovas neturėjo galimybės kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikti atsakovui
tarpusavio skolų suderinimo aktų, kuriuose iš ieškovui mokėtinų komisinių
turėjo būti atskaitoma ieškovo prekybinė skola atsakovui. Teismas nurodė, kad
atsakovas, pats netinkamai vykdęs sutartines prievoles atsiskaityti su ieškovu
ir būdamas įsiskolinęs ieškovui, neturėjo teisės reikalauti netesybų; pagal CK 2.161 straipsnį
ieškovas pagrįstai delsė mokėti atsakovui
už prekybinę įrangą, kol nebuvo išspręstas ginčas dėl ieškovui mokėtinų
komisinių.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis,
kad tiek ginčo sutarties turinys, tiek ginčo šalių teisiniai santykiai
atitiko ne komiso, o komercinio atstovavimo sutarties požymius; šalys,
sudarydamos ginčo sutartį, susitarė ir dėl pagrindinio prekybos agento
(ieškovo) atlyginimo už kiekvieną atsakovo vardu sudarytą sandorį, ir dėl
papildomo atlyginimo mokėjimo sąlygų (sutarties 10.1, 10.2 punktai). Kolegija
nurodė, kad šalys buvo aiškiai susitarusios, kad už kiekvienos kliento ir
atsakovo sutarties sudarymą šis įsipareigojo sumokėti ieškovui 70 Lt (be PVM)
komisinį atlyginimą; šį atlyginimą atsakovas privalėjo ieškovui mokėti taip pat
ir už sutartis, kuriomis buvo pratęstos jau galiojusios sutartys. Tai
patvirtino atsakovo raštas, adresuotas ieškovui ir kitiems agentams dėl kitokio
komisinių dydžio, nes jame aiškiai apibrėžta kitokio komisinių dydžio taikymo
trukmė ir tokių sutarčių dalykas; be to, šiame rašte atsakovas nurodė, kad visais
kitais atvejais komisinių dydis turėjo išlikti nepakitęs. Kolegijos nuomone, pagal
sutarties 10.6 punktą galutinis atsiskaitymų suderinimas buvo vykdomas šalims
pasirašant skolų suderinimo aktą, t. y. šalys, vykdydamos šią nuostatą, skolų
būklę 2004 m. vasario 1-29 d. užfiksavo atitinkamu aktu, kuriame išreiškė savo
valią dėl priešpriešinių piniginių prievolių dydžio, jų įskaitymo ir nustatė,
kad ieškovas privalėjo sumokėti atsakovui 435 274,99 Lt. Pirmosios instancijos
teismas, nustatydamas šalių tarpusavio atsiskaitymų būklę 2009 m. vasario 29
d., pagrįstai vadovavosi šiuo aktu ir taikė sutarties 10.1 punkte nustatytą 70
Lt įkainį, pripažino, jog atsakovas buvo skolingas ieškovui 148 514, 80 Lt. Kolegijos
vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčo sutarties nutraukimo
aplinkybes, teisingai išaiškino ir taikė sutarties 10.7,
10.8 ir 11 punktus, įrodymus, kad atsakovas nevykdė pareigos informuoti ieškovą
dėl nemokių klientų, todėl teisingai sprendė, jog atsakovas neturėjo pagrindo
vienašališkai prieš terminą nutraukti sutartį, pažeidė sutartyje reglamentuotą
tokios sutarties nutraukimo tvarką. Be to, atsakovas nepaneigė bylos medžiaga
patvirtintų ieškovo argumentų, kad jo skola ieškovui buvo didesnė nei ieškovo
skola jam, t. y. kad su ieškovu jis buvo atsiskaitęs. Kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartis buvo nutraukta ne dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovas turėjo teisę
reikalauti atsakovo kompensuoti negautas pajamas; nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atlygintinų negautų pajamų
(kompensacijos) dydžio, pagrįstai atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių
trukmę, į atsakovo vardu bei jo naudai ieškovo sudarytų sutarčių kiekį, ieškovo
veiksmus organizuojant šios sutarties vykdymą ir panašiai. Sprendžiant dėl 502
503 Lt papildomų komisinių ieškovui priteisimo, kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo nustatyta įrodinėjimo našta; ieškovas, savo reikalavimams
pagrįsti pateikdamas duomenis apie atsakovo vardu jo sudarytų sutarčių kiekį,
įrodė, kad įvykdė sutartinę pareigą veikti atsakovo naudai: jo vardu sudaryti
sutartis, parduoti jo prekes. Pagal sutarties 10.1, 10.2 punktus atsakovas
privalėjo mokėti ieškovui atlyginimą (komisinius bei papildomus komisinius) už
jo atliktą darbą; atsakovas, nesutikęs mokėti, privalėjo pagrįsti
savo atsisakymą; atsakovas neįrodė nei nemokių klientų buvimo faktų, nei jų
skaičiaus, todėl už visas ieškovo sudarytas sutartis privalėjo jam sumokėti 15
Lt (be PVM) papildomų komisinių; įskaičius šalių priešpriešinius piniginius
reikalavimus, atsakovas ieškovui buvo skolingas 208 315,47 Lt (su PVM). Kolegija
nurodė, kad pagal sutartį ieškovui nebuvo suteikta teisės reikalauti
pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau, kilus ginčui, ieškovas
turėjo teisę žinoti, kokiu konkrečiu faktiniu pagrindu
remdamasis atsakovas atsisakė mokėti papildomus komisinius, todėl atsakovas
pagrįstai buvo įpareigotas pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus.
Kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktą KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio
22 d. ataskaitą dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl
„nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“, pateiktų sąskaitų už
suteiktas paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėn.,
klientų, sudariusių sutartis su atsakovu ieškovo prekybos vietose, atliktų
mokėjimų už paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės
mėn., sprendė, kad šie duomenys nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų
pagrįstumo, nes duomenys buvo neišsamūs, sąskaitų registre nebuvo nurodyta nei
sutarčių numerių, nei jų sudarymo datų. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovo
pateiktų sąskaitų bei Mokėjimų registrų duomenys nebuvo pagrįsti teismo
reikalautais rašytiniais įrodymais: atitinkamomis sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis,
todėl negalėjo būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ūkines–finansines
operacijas; motyvavo, kad įstatymų leidėjas, imperatyviai
reglamentuodamas finansinių operacijų įforminimą (elektroniniu ar popieriniu
būdu), siekė, jog jų apskaita būtų tvarkoma tokiu būdu, kad, kilus ginčams tarp
ūkine–komercine veikla besiverčiančių asmenų ar šių asmenų bei valstybės, būtų
galima tiksliai nustatyti bei patikrinti minėtų operacijų apimtis, atlikimo
laiką bei pagrindą, kontroliuoti ar teisingai atsiskaitoma su valstybės bei
savivaldybių biudžetais. Atsakovui buvo žinomi arba turėjo
būti žinomi šie imperatyvūs įstatymo reikalavimai ir pareiga juos vykdyti,
tačiau pats atsakovas pripažino, kad minimu laikotarpiu įmonėje
iš viso nebuvo sutvarkyta klientų apskaitos sistema ir dėl to atsakovas
neturėjo objektyvios galimybės ieškovui pateikti teisingų ir vienareikšmiškų
duomenų. KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22 d. ataskaitos dėl
ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl „nemokių“ sutarčių,
apmokėjimo“, duomenys taip pat nebuvo pagrindas padaryti
išvadą dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, nes joje buvo
remiamasi atsakovo pateiktais dokumentais, informacija bei paaiškinimais,
tačiau auditas nebuvo atliekamas, nebuvo rengiama eksperto ataskaita,
neatliktas faktinių aplinkybių konstatavimas, netikrintas pateiktų duomenų ir
informacijos tikslumas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis
dėl priešieškinio nepagrįstumo, motyvavo, kad pats atsakovas pažeidė
įsipareigojimus pagal sutarties 10.7, 10.8 punktus, buvo neatsiskaitęs su
ieškovu už papildomus komisinius, taip pat pažeidė sutarties 7.6 punkte
nustatytą prekių grąžinimo tvarką, nesuteikdamas ieškovui galimybės pačiam
grąžinti šias prekes, todėl konstatavo, kad kai pats kreditorius pažeidė
sutartį, skolininkas (ieškovas) turėjo teisę delsti sumokėti už prekybinę
įrangą. Kolegija atmetė apelianto argumentus dėl ekspertizės skyrimo, nurodė,
kad, byloje nesant konkrečių duomenų dėl šalių atsiskaitymo, tik paskyrus
ekspertizę buvo galimybė įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą,
tačiau atsakovas nevykdė ekspertams ir teismui nepateikė reikalaujamų rašytinių
įrodymų, tačiau ginčija ekspertizės skyrimo būtinumą. Kolegijos teigimu, ekspertizė
buvo paskirta pagrįstai, nes buvo būtinos specialios žinios, atsakovas ir
teismui nepateikė dokumentų (sutarčių, priėmimo-perdavimo aktų ir kt.),
patvirtinusių jo teiginius, neatskleidė fakto apie reikalaujamų pateikti
dokumentų perdavimą saugoti UAB „Docpartner“.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai,
atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „TELE2“ prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio
24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Bylą
nagrinėję teismai neteisingai aiškino šalių sudarytą sutartį, netinkamai taikė
CK 6.156, 6.162 ir 6.193 straipsnius, nukrypo nuo teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos. Kasatoriaus teigimu, pagal sutarties 10.5 punktą ieškovas
prekių ir paslaugų pardavimo ataskaitas turėdavo teikti atsakovui, kuris,
remdamasis jomis, išrašydavo ieškovui PVM sąskaitą–faktūrą apmokėti už
parduotas prekes, o komisionierius (ieškovas) ne vėliau kaip per vieną darbo
dieną nuo PVM sąskaitos–faktūros gavimo išrašydavo UAB „TELE2“ PVM
sąskaitą–faktūrą komisiniams gauti, t. y. komisinio atlyginimo dydis pagal
kiekvieną sudarytą sutartį būdavo apskaičiuojamas ieškovo ir turėjo būti
mokamas pagal duomenis, nurodytus ieškovo PVM sąskaitose–faktūrose.
Sutarties 10.6 punkte buvo nustatytas galutinis atsiskaitymų suderinimas pagal
šalių pasirašytus skolų suderinimo aktus; paskutiniame akte buvo įrašyta, kad
kasatorius nuo 2004 m. vasario 1 d. iki vasario 29 d. nebuvo skolingas
ieškovui. Akte užfiksuota, kad po tarpusavio mokėjimų įskaitymo mokėtina suma
laikotarpio pabaigoje buvo 435 274,99 Lt UAB „TELE2“ naudai. Vadinasi,
remiantis šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais, kito laikotarpio
pradžioje kasatorius vėl negalėjo būti skolingas ieškovui dalies neišmokėto
komisinio atlyginimo. Iš ieškovo pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų matyti, kad
sutarties šalys buvo sutarusios pakeisti ginčo sutartį ir komisionieriui
(ieškovui) mokėtino atlyginimo dydį skaičiuoti priklausomai nuo komisionieriaus
(ieškovo) sudarytų sutarčių su klientais rūšies ir pobūdžio. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB
„Liucerna vaistinės“, bylos Nr.
3K-3-15/2008, nurodyta, kad tų pačių
sutarties sąlygų aiškinimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir kitaip,
kai sutartis yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis
geros verslo praktikos. Dėl to nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšti
reikalavimai tiek dėl pagrindinių, tiek dėl papildomų komisinių priteisimo
neatitiko faktiškai tarp šalių susiklosčiusių santykių, o ieškovo elgesys
vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos.
2.
Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė Teismų
įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą vienodai vertinti tą
pačią situaciją ir užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, nes skundžiamoje
nutartyje padarytos priešingos išvados nei įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio
teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-258/2005),
priimtoje išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka pirmąjį kartą, nenurodyti
tokio nukrypimo motyvai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš
naujo, ieškovas nepateikė naujų įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių jo
ieškinio reikalavimų turinį, taip pat nepatikslino nei ieškinio dalyko, nei
pagrindo, todėl pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai nevykdė pareigos vienodai vertinti tapačią
situaciją bei užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą.
3.
Bylą
nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reguliuojančias bylos
nagrinėjimo ribas, rungimosi bei dispozityvumo principus, nes priteisė ieškovui
tokias pinigų sumas, dėl kurių šis nebuvo
pareiškęs materialinio-teisinio reikalavimo,
nebuvo nurodęs tokių reikalavimų faktinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 148 514,80 Lt pagrindinių
komisinių už 2004 m. metų kovo–gegužės mėnesiais sudarytas sutartis, nors
ieškovas ieškiniu prašė priteisti ne šią sumą, o 147 154,26 Lt tariamai be
pagrindo sumažintų pagrindinių komisinių.
Kasatoriaus teigimu, priešieškinyje jo reikalaujama priteisti 442 702,33
Lt prekybinės skolos suma apima ir pagrindinius komisinius, mokėtinus ieškovui
už 2004 m. metų kovo–gegužės mėnesiais sudarytas sutartis. Byloje nebuvo ginčo,
kad pagrindinis atlyginimas pagal sutartį už 2004 m. kovo–gegužės mėnesius
ieškovui buvo sumokėtas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas,
priteisdamas ieškovui pinigų sumas,
kurių jis neprašė, pažeidė UAB „Tele2“ teisės į tinkamą procesą, teismo nešališkumo,
dispozityvumo bei rungimosi principus. Ieškovas, prašydamas teismo priteisti
iš atsakovo 611 956,27 Lt nuostolių (negautų pajamų), suformulavo ir apibrėžė
nagrinėjamos bylos ribas ir įrodinėjimo dalyką – priteisti nuostolių atlyginimą
bendraisiais sutartinės atsakomybės pagrindais, nereiškė jokių
materialinių–teisinių reikalavimų, nenurodė faktinių aplinkybių (juridinių
faktų), susijusių su 1986 m. gruodžio 18
d. Europos Bendrijos Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių
įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo 17
straipsnio 3 dalyje, CK 2.167 straipsnio 6 dalyje nustatyta kompensacija.
Kasatoriaus teigimu, nuostolių, apibrėžtų Direktyvos 17 straipsnio 3 dalyje,
sąvoka nesiejama su nuostoliais, patirtais pažeidus sutartį; atlyginimą, esant
atstovaujamojo kaltei, prekybos agentas galėtų išsireikalauti papildomai,
remdamasis bendraisiais sutartinės atsakomybės pagrindais.
4.
Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai pažeidė materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias prekybos agento teisę į atlyginimą ir įrodinėjimo naštos
paskirstymą. CK 2.160 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kilus,
ginčui dėl prekybos agento atlyginimo, netiesioginis įrodymas — audito išvada —
yra tinkama bei leistina įrodinėjimo priemonė. CK 2.160 straipsnio 6
dalyje įtvirtinta teisės norma taip pat yra įrodinėjimo pareigos paskirstymo
taisyklė — prekybos agentas pats privalo įrodinėti jo teisę gauti atlyginimą
sukuriančius faktus. Ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl priverstinio audito
paskyrimo; priešingai, kasatorius apeliacinės instancijos teismui pateikė
auditoriaus KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22 d.
ataskaitą dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl
„nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“. Šioje ataskaitoje esančių išvadų ieškovas
nenuginčijo.
5.
Bylą
nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl prekybos
agento teisės į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą (CK 2.167 straipsnis),
taip pat dėl atlygintinų nuostolių dydžio (CK 6.249 straipsnis). Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ieškovo reikalavimą dėl nuostolių
(negautų pajamų) priteisimo, taikė kartu tiek CK 2.167, tiek 6.256-6.262
straipsnius, netinkamai kvalifikavo ieškovo pareikštą reikalavimą. Pagal teisės
doktriną ir teismų praktiką negautas pajamas sudaro negautas pelnas, t. y. tai, kuo būtų
pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis, todėl, jas skaičiuojant, turi būti atmetamos išlaidos, kurių būtų
turėjęs nukentėjusysis, jų dydį turi
įrodyti ieškovas; šios pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004
m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Raimondas ir draugai“ v. UAB
„H.P.L. Alytus“, bylos Nr.
3K-3-252/2004). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, įrodinėdamas negautų pajamų
dydį, nurodė tik savo veiklos pajamų dydį, tačiau nepateikė duomenų apie jo
patiriamas veiklos išlaidas, kurios turi būti atmetamos skaičiuojant negautas
pajamas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį.
6.
Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodinėjimo,
nes bylos šalys yra asmenys, kurie verčiasi verslu, todėl privalo pagal teisės
aktų reikalavimus tvarkyti buhalterinę apskaitą (CK 2.4 straipsnio 3 dalis).
Ieškovas privalėjo turėti aiškiai apskaitytus duomenis apie juridinius faktus,
iš kurių kildino reikalavimus, tačiau jų nepateikė. Kasatorius tinkamai įvykdė
įrodinėjimo pareigą ir pagrindė savo atsikirtimus bei reikalavimus įrodymais
pagal CPK 177 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nepripažino įrodymais kasatoriaus pateiktų ataskaitų, kuriomis jis
grindė savo atsikirtimus: ataskaitos dėl ieškovui priklausančių papildomų
komisinių bei komisinio atlyginimo sumažinimo pagal
kiekvieną UAB „Telegausa“ pardavimo vietą; naujų klientų, sudariusių sutartį
ieškovu prekybos vietose, sąrašo; esamų klientų, sudariusių sutarties pratęsimą
ieškovo prekybos vietose sąrašo; abonentams išrašytų sąskaitų bei apmokėjimų
sąrašo. Kasatorius, vykdydamas teismo įpareigojimą, pateikė teismui klientų,
sudariusių sutartis su UAB „Tele2“ ieškovo prekybos vietose, pateiktų sąskaitų
už suteiktas paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės
mėn.; klientų, sudariusių sutartis su UAB „Tele2“ ieškovo prekybos vietose,
atliktų mokėjimų už paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2005 m.
gegužės mėn., KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22
d. ataskaitą dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl
„nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“. Auditorius, įvertinęs juridinius faktus,
konstatavo, kad, net ir pripažinus ieškovo teisę reikalauti papildomų komisinių
bei nustačius šios reikalavimo teisės apimtį pagal sutartį, ne atsakovas buvo
skolingas ieškovui, o priešingai, ieškovo skola atsakovui buvo 362 850 Lt.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai visapusiškai bei objektyviai
neįvertino kasatoriaus pateiktų įrodymų, patvirtinusių jo atsikirtimus bei
reikalavimus.
7.
Bylą
nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias netesybų
institutą, nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl 161 585,50 Lt
delspinigių priteisimo. Sutarties 10.10 punktu šalys susitarė, kad už kiekvieną
uždelstą atsiskaityti dieną ieškovas mokės 0,2 procento dydžio delspinigius nuo
laiku nesumokėtos sumos, todėl privalėjo sumokėti 161 585,50 Lt delspinigių.
Ieškovas, pažeisdamas sutarties sąlygas, praleido prievolės sumokėti už
pateiktas prekes terminą, todėl jam kilo nauja prievolė — sumokėti sutarties
10.10 punkte nustatyto dydžio delspinigius. Pirmosios instancijos teismo
išvada, kad ieškovas turėjo teisę delsti sumokėti atsakovui pagal CK 2.161
straipsnį, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes CK 2.161 straipsnyje nustatyta
daikto sulaikymo teisė, tačiau
nesuteikta teisės sustabdyti prievolių vykdymą.
8.
Apeliacinės
instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis buvo paskelbta 2009 m. gruodžio
24 d., tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo interneto tinklalapyje ši nutartis
buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 30 d.
Teisėjų atrankos kolegijai 2010 m. sausio 26 d.
nutartimi priėmus atsakovo kasacinį skundą, jis 2010 m. kovo 9 d. pateikė
prašymą perduoti bylą nagrinėti
išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai,
paskirti žodinį nagrinėjimą, 2010 m. kovo 29 d. pateikė prašymą kreiptis
į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kuriuo būtų
išaiškintas Direktyvos 1 straipsnio 2
dalies nuostatoje įtvirtintos sąvokos „prekybos agentas“ turinys.
Ieškovas
atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą
ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamoje byloje, nustatė
bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius
skunde neteisingai aiškino sutartinių nuostolių sąvoką, prašydamas priteisti ir
negautas pajamas, jeigu sutartis nebūtų nutraukta, nenurodė, kokios konkrečiai
teisės normos buvo pažeistos paskelbiant apeliacinės instancijos teismo
nutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
kasatoriaus prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo
Kasatorius ginčija Tarybos 1986 m. gruodžio 18 d.
direktyvos Nr. 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su
savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau – Direktyva Nr.
86/653) nuostatų taikymą ir prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio
sprendimo, kuriuo būtų išaiškintas Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos sąvokos „prekybos
agentas“ turinys.
Bylą nagrinėję teismai ieškovo ir kasatoriaus
sudarytą mobiliojo skaitmeninio ryšio paslaugų platinimo komiso sutartį
kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo santykius ir iš kasatoriaus ieškovui
priteisė žalos atlyginimą už sutarties nutraukimą. Kasaciniame skunde
kasatorius nekėlė šalių sutartinių santykių netinkamo kvalifikavimo klausimo, o
skundą grindė netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prekybos
agento teisę į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą, taikymu. Pagal civiliniame
procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, todėl teismas nagrinėja ginčą
neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų
įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas
patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o
kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Taigi kasacinio
nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat
atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio
skundo papildymai ir naujų kasacijos pagrindų iškėlimas po to, kai kasacinis
skundas buvo priimtas, neleidžiami (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Minėta, kad
kasatorius kasaciniame skunde nekėlė CK 2.152 straipsnio,
reglamentuojančio prekybos agento sampratą, taikymo ir aiškinimo klausimų. Šios
sąvokos aiškinimo klausimą kasatorius iškėlė pateikdamas kasaciniam teismui
prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo
priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (CPK 362 straipsnis). Pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos
institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės
teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau
apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos
Teisingumo Teismą. Taigi, kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos
Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas
kyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3
straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla
klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis
neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių
iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex
officio).
Šioje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad šalių
sutartis buvo sudaryta 2002 metais, t. y. prieš 2004 m. gegužės 1 d., iki
Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, kai Direktyva Nr. 86/653 Lietuvos
teisinėje sistemoje dar neturėjo privalomos teisinės galios. Teismai,
kvalifikuodami šalių santykius, ieškovo atitikties prekybos agento sąvokai,
nustatytai Direktyvoje Nr. 86/653, neanalizavo, o šia direktyva rėmėsi tik
priteisdami ieškovui patirtą žalą iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų
nutraukiant sutartį. CK 2.152–2.168 straipsniuose
įtvirtintas komercinio atstovavimo institutas su Direktyva Nr. 86/653 buvo
suderintas 2004 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. IX–2172, t. y. likus kelioms
dienoms iki šalių sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu
galiojusias Civilinio kodekso normas, ieškovo ir atsakovo civilinių teisinių
santykių kvalifikavimas kaip komercinio atstovavimo turėjo būti atliktas tik
pagal CK 2.152–2.168 straipsnių nuostatas, galiojusias sutarties sudarymo metu,
nekreipiant dėmesio į Direktyvos Nr. 86/653 nuostatas, kurios 2002 m. Lietuvai
neturėjo privalomos teisinės galios. Kita vertus, jeigu sutarties nutraukimo padariniams
ir būtų taikomos CK 2.152 bei 2.167 straipsnių (2004 m. balandžio 27 d.
įstatymo Nr. IX-2172) nuostatos, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai
nekyla abejonių dėl Direktyvos Nr. 86/653 aiškinimo, taip pat dėl prekybos
agento sampratos, todėl teisėjų kolegijai nekyla Europos Sąjungos teisės
aiškinimo poreikis, taigi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pareigos
kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą dėl
prekybos agento sąvokos, įtvirtintos Direktyvoje, turinio išaiškinimo. Teisėjų
kolegija pažymi, kad tam tikri prekybos agento sampratos elementai (teisinio
subjektiškumo, savarankiškumo) jau yra išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje
(Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 10 d. Nutartis Mavrona, C-85/03, Rink.2004, p. I-1573, 2006 m. kovo 19 d.
Sprendimas Poseidon Chartering.
C-3/04 Rink. 2006, p. I-2505), o kiti (pagrindinės veiklos
kriterijus) yra nacionalinės teisės klausimai, dėl kurių aiškinimo Teisingumo
Teismas neturi jurisdikcijos.
Dėl
prekybos agento teisės į nuostolių atlyginimą
Nagrinėjamoje byloje aktualus tinkamo žalos
atlyginimo nustatymo klausimas. Pažymėtina, kad šalių sutartis buvo nutraukta 2004 m. gegužės 4 d., t. y. jau galiojant naujai CK 2.152, 2.168 straipsnių
redakcijai. Reikalavimai, susiję su sutartine asmens atsakomybe, teisės normų
taikymo laiko atžvilgiu yra nuo sutarties sudarymo atskira prievolė, nes teisės
normų taikymui laiko atžvilgiu nėra jokio tiesioginio ryšio tarp sutarties
sudarymo ir ginčų, kylančių iš šios sutarties sprendimo. Kitaip tariant,
sandorio šalių valia sutarties sudarymo metu nėra ir niekaip negali būti veikiama
teisės normų, reguliuojančių sutartinę atsakomybę, pasikeitimo ir pasikeitimo
galimybės. Jei šalys susitaria, kad ginčai bus sprendžiami pagal galiojančius
Lietuvos teisės aktus, tai tokių ginčų sprendimui bus taikomos ginčo
nagrinėjimo metu galiojančios teisės normos.
Atsižvelgiant į tai, kad teismai šalių santykius
kvalifikavo komercinio atstovavimo santykiais ir kad taikė naujos redakcijos
teisės normas dėl nuostolių atlyginimo (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo
Nr. IX-2172), nustatytina, ar ieškovo kaip prekybos agento teisinis
statusas atitinka Direktyvos Nr. 86/653 1 straipsnio 2 dalį. Taigi nors šalių
teisiniai santykiai kvalifikuotini pagal sutarties sudarymo metu galiojusias
teisės normas, tačiau prekybos agento apsauga, perkelta į Civilinio kodekso
2.167 straipsnio nuostatas, suteikiama tik tokiems agentams, kurie atitinka
minėtoje direktyvoje įtvirtinta prekybos agento nuostatą. Minėta, teisėjų
kolegijai nekyla abejonių dėl prekybos agento sąvokos turinio, įtvirtinto
Direktyvoje Nr. 86/653. Atsižvelgdama į Direktyvos Nr. 86/653 1 straipsnio 2
dalį, Civilinio kodekso straipsnių, reglamentuojančių komercinį atstovavimą,
pakeitimo įstatymo travaux préparatoires bei
į Teisingumo Teismo praktiką, kolegija sprendžia, ieškovas sutarties sudarymo
metu atitiko prekybos agento sąvokos elementus, vieningai taikomus visoje
Europos Sąjungoje. Dėl pagrindinės veiklos reikalavimo pažymėtina, kad byloje
neįrodyta, kad ieškovo vykdyta veikla užėmė ne pagrindinę jo veiklos dalį. Vien
pajamų dalis visoje ūkinėje veikloje nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad
prekybos agento komercinio atstovavimo veikla visoje ūkinėje veikloje yra ne
pagrindinė. Pagrindinės veiklos komerciniame atstovavime kriterijus vertintinas
ne tik gautų pajamų dalimi visoje ūkinėje veikloje, bet ir laiko, žmogiškųjų
išteklių sąnaudomis, veiklai reikalingu erdvės naudojimu ir pan.
Šiuo metu galiojančioje (ir jau galiojusioje
sutarties nutraukimo metu) CK 2.167 straipsnio redakcijoje yra nurodyti du
nuostolių atlyginimo mechanizmai – kompensacija už prekybos agento sukurtą
reputaciją ir dalykinius ryšius su klientais arba nuostolių, kuriuos prekybos
agentas patiria dėl sutarties nutraukimo, atlyginimas. Vieno iš mechanizmų
pasirinkimas priklauso nuo šalių valios, išreiškiamos sutarties sudarymo metu. Teisėjų
kolegija pažymi, kad sutarties sudarymo metu galiojusi CK 2.167 straipsnio
redakcija teisę į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą reglamentavo šiek tiek
kitaip ir nesiejo šios teisės su šalių pasirinkimu, sudarant sutartį, nors ir
nenumatė draudimo susitarti dėl konkretaus kompensacijos mokėjimo būdo. Šalių
sudarytoje sutartyje tokio susitarimo nėra.
CK 2.167 straipsnio 2 dalyje yra išdėstytos
sąlygos, kurioms esant prekybos agentas gali tikėtis kompensacijos, to paties
straipsnio 3 dalyje nustatyta tokios kompensacijos maksimali dydžio riba.
Ieškovas savo reikalavimų negrindė šioje teisės normoje nustatytais pagrindais
ir neįrodinėjo, jog buvo sąlygos, kurios suteikė teisę į kompensaciją. Ieškovas
prašė priteisti nuostolius, kurie atsirado atsakovui nutraukus sutartį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius
ydingai traktuoja bylą nagrinėjusių teismų argumentus dalyje dėl nuostolių
priteisimo, nors yra teisus teigdamas, jog ieškovas prašė priteisti nuostolius,
remdamasis bendrosiomis civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis
normomis. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė gali būti
tiek nuostolių atlyginimas, tiek netesybos.
Bylos šalys sudarė abipusiškai naudingą, sutarties
šalių komercinius interesus atspindinčią sutartį, o jos sąlygos nustatytos,
suderinus abiejų šalių interesus (CK 6.154, 6.156, 6.162 straipsniai).
Sutartimi susitarta dėl sutarties termino, šalių teisių ir pareigų, apmokėjimo
sąlygų, taip pat aptartos sutarties nutraukimo sąlygos. Šios sutarties
terminuotas pobūdis, sutarties sąlygų konkretumas ir išbaigtumas ieškovui leido
pagrįstai tikėtis, kad jam bus sudarytos galimybės sutartais terminais
atlygintinai vykdyti konkrečią komercinio atstovavimo veiklą ir gauti finansinę
naudą iš šios veiklos. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai buvo tikėtasi iš
sutarties, ieškovas negavo, t. y. jo teisėtas ir pagrįstas lūkestis nebuvo
patenkintas, nes kasatorius, nesibaigus sutarties terminui, pranešė apie
sutarties nutraukimą. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, prašė
priteisti iš kasatoriaus negautą komisinį atlyginimą už įvykdytus sutartinius
įsipareigojimus bei priteisti negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu
kasatorius nebūtų nutraukęs sutarties prieš terminą ir laikęsis sutarties
nutraukimo tvarkos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudaryta
sutartis buvo įvardyta kaip komiso ir ieškovas, kreipdamasis į teismą, savo
reikalavimų negrindė materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis
komercinį atstovavimą. Būtent teismai, aiškindami sutarties sąlygas ir
tikruosius šalių ketinimus, šalių santykius, atsiradusius iš sutarties,
kvalifikavo pagal komercinio atstovavimo instituto normas. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui
visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti sutartį.
Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir
sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties
sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai,
kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos
teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius
joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga
ir gynyba.
Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą
besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje
nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio
1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio
pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką –
materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. J. v. P. J.
ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2009; 2009 m. birželio 8 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J.
v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-230/2009). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad nuo
faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo
santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Įstatymas neįpareigoja
ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kita vertus,
ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir
teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios
teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti
faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus,
kurie tai pagrindžia, ir pan. Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų
aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo
prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas
teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje
išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės
normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį
pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų
peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju
nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio
1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario
23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-124/2005).
Ieškovas, kreipdamasis į teismą, kaip faktinį
reikalavimo pagrindą priteisti nuostolius nurodė aplinkybę, kad atsakovas
(kasatorius) pažeidė sutartyje nustatytą sutarties nutraukimo procedūrą, t. y.
nesilaikė išankstinės įspėjimo apie ketinimus nutraukti sutartį tvarkos, todėl
ieškovas negavo pajamų, kurias prašė priteisti kaip nuostolius, patirtus dėl
sutarties nutraukimo. Minėta, kad teismai šalių sutartinius santykius
kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo, todėl spręsdami klausimą dėl ieškovo
prašomų nuostolių priteisimo turėjo pagrindą vadovautis šio teisės instituto
normomis.
Prekybos agentų veikla yra ekonomiškai ir
praktiškai reikšminga. Prekybos agento institutas yra viena iš alternatyvių
galimybių verslo subjektui rinktis konkrečiu atveju norimą verslo organizavimo
formą, todėl komercinio atstovavimo pasibaigimo padariniai turi tam tikrų
ypatumų. Be bendrųjų komercinio atstovavimo pabaigos padarinių, t. y. prekybos
agento pareigos grąžinti atstovaujamajam visus šio perduotus dokumentus, turtą
ir kitką, ką buvo iš jo gavęs vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus (CK 2.156
straipsnio 6 punktas), yra ir specialiųjų, tik komerciniam atstovavimui būdingų
teisinių padarinių: 1) teisė į nuostolių atlyginimą pažeidus sutartį ir dėl
pažeidimo nutraukus ją; 2) teisė į kompensaciją.
CK 2.166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė
reikalauti atlyginti nuostolius atsiranda, jeigu komercinio atstovavimo
sutartis buvo nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis (CK 2.166
straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos pagal bendrąsias
CK normas, tinkamas taikyti esant konkrečiai situacijai. Teisė reikalauti
atlyginti nuostolius gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į teisę gauti
kompensaciją pagal CK 2.167 straipsnio 2 dalį (CK 2.167 straipsnio 3
dalis). Pažymėtina tai, kad pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį nuostolių
atlyginimas yra privalomas, tuo tarpu pagal CK 2.167 straipsnio 6 dalį –
galimas, jeigu prekybos agentas netenka komisinio atlyginimo, kurį būtų gavęs
dėl tinkamo komercinio atstovavimo sutarties įvykdymo, o atstovaujamasis turi
esminės naudos iš prekybos agento veiklos, arba (ir) kai yra neapmokėtos
prekybos agento išlaidos, kurių jis turėjo vykdydamas atstovaujamojo nurodymus.
Prekybos agento teisė į kompensaciją yra
komercinio atstovavimo pabaigos teisinių padarinių ypatumas, reglamentuojamas
CK 2.167 straipsnyje, kurio galiojanti redakcija, minėta, yra parengta pagal
Direktyvos 17-19 straipsnius. Direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje valstybės narės
įpareigojamos pasirinkti vieną iš dviejų prekybos agentui nustatytos
kompensacijos nutraukus komercinio atstovavimo sutartį rūšių: a) kompensaciją
už esminį verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda atstovaujamajam
nemažai naudos; b) arba nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po to, kai
nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, kompensaciją. Lietuva, įgyvendindama
Direktyvos 17 straipsnį, pasirinko abiejų rūšių kompensaciją (CK 2.167
straipsnis), tačiau kompensacijos rūšies taikymas, minėta, priklauso nuo šalių
valių sudarant sutartį (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šių dviejų
kompensacijos rūšių taikymo skirtumas yra tas, kad kompensacija už esminį
prekybos agento verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda
atstovaujamajam nemažai naudos, taikoma pagal įstatymą, t. y. CK 2.167
straipsnio 2 dalies pagrindu, o nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po
to, kai nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, atlyginimas gali būti taikomas
tik tada, jeigu šalys susitarusios taikyti ne kompensaciją, o nuostolių
atlyginimą (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje vartojama sąvoka
„nuostoliai“ neturi būti tapatinama su nuostoliais kaip civilinės atsakomybės forma.
Šiuo atveju tai – ne nuostoliai, kuriuos prašoma atlyginti taikant civilinės
atsakomybės normas, t. y. ne nuostoliai, kurie atsiranda dėl neteisėtų
atstovaujamojo veiksmų pažeidus sutartį, o nuostoliai, kurių prekybos agentas
patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo. CK 2.167 straipsnio 6
dalyje įtvirtinta prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą nesiejama su
sutarties pažeidimu. Šioje normoje nustatyta teisė į nuostolių atlyginimą
atsiranda todėl, kad prekybos agentas prarado savo pajamas iš komercinio
atstovavimo ne dėl savo kaltės, tačiau nebūtinai dėl to, jog atstovaujamasis
pažeidė sutartį. Taip siekiama kompensuoti prekybos agento praradimus
pasibaigus sutarčiai ne dėl jo kaltės.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą
priteisti nuostolius, kurie atsirado kasatoriui prieš terminą nutraukus
apibrėžtam terminui sudarytą sutartį, nesilaikant sutartyje nustatytos tvarkos.
CK 2.166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena šalis apibrėžtam terminui
sudarytą komercinio atstovavimo sutartį turi teisę nutraukti prieš terminą,
jeigu tam yra svarbių priežasčių. Šalys sutartimi įtvirtino vienašalio
sutarties nutraukimo galimybę (sutarties 11 punktas) ir susiejo tokio
nutraukimo tvarką su išankstiniu informavimu apie ketinimą nutraukti sutartį.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius nesilaikė sutartyje nustatytos
vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, o ieškovas nuostolių atsiradimo
pagrindu laikė šias nuo kasatoriaus valios priklausiusias priežastis.
Pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį, jeigu sutartis
nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo
atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad CK 6.256 straipsnio 3 dalis, nustatanti asmens, neįvykdžiusio
arba netinkamai įvykdžiusio savo sutartinę prievolę pareigą atlyginti kitai
šaliai šios patirtus nuostolius, yra bendro pobūdžio norma. CK 2.166 straipsnio
2 dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti prekybos agento teisę į
nuostolių atlyginimą dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo tuo atveju,
kai nutraukiama terminuota komercinio atstovavimo sutartis ir dėl sutarties
nutraukimo priežasčių yra atsakinga viena iš sutarties šalių. Nuostolių
samprata civilinėje teisėje apibrėžiama vienodai, skirtis gali tik teisės į jų
atlyginimą įgyvendinimo sąlygos priklausomai nuo sutarties rūšies. Minėta, kad
ieškovas prašė priteisti negautas pajamas, t. y. atlyginti jam tuos praradimus,
kurių nebūtų buvę, jeigu kasatorius nebūtų vienašališkai nutraukęs sutarties.
Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos)
atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame
civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos
Nr. 3K-P-382/2006, išaiškinta,
kad turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai
tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba
dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra
nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos
pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius
kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai
tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl
neteisėtų skolininko veiksmų. Bylą nagrinėję teismai šių sąlygų buvimą nustatė.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismai,
priteisdami nuostolių atlyginimą ieškovui, netinkamai formulavo pagrindą
tenkinti šį ieškinio reikalavimą. Iš esmės ieškovo reikalavimas atlyginti
nuostolius savo esme ir turiniu atitinka CK 2.166 straipsnio 2 dalį, o ne 2.167
straipsnio nuostatas. Nors buvo nustatytos sąlygos, reikalingos priteisti
nuostolių atlyginimą pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį, tačiau teismai
taikė 2.167 straipsnio nuostatas. Be to, teismai vienu metu taikė abu
kompensacijos mechanizmus (CK 2.167 straipsnio 2 ir 6 dalys) ir tiesiogiai
rėmėsi Direktyvos Nr. 86/653 nuostatomis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyva
iš principo nėra tiesiogiai veikianti ir ja tiesiogiai galima remtis teismuose
tik tada, jei ji yra neįgyvendinta (nors jau turėjo būti įgyvendinta), ne laiku
ar netinkamai įgyvendinta. Be to, atitinkamos direktyvos nuostatos privalo
atitikti tiesioginio veikimo kriterijus: aiškumą, nedviprasmiškumą,
besąlygiškumą ir nepriklausymą nuo vėlesnių Europos Sąjungos ar nacionalinių
institucijų veiksmų. Net jeigu Direktyvos Nr. 86/683 17 straipsnis šiuos
reikalavimus ir atitiktų, jis vis dėlto negali būti tiesiogiai taikomas, nes
direktyvoms nepripažįstamas tiesioginis horizontalus veikimas, t. y. veikimas,
kai ginčas sprendžiamas tarp dviejų privačių subjektų. Dėl to Direktyvos Nr. 86/653
nuostatos sprendžiant ieškovo ir atsakovo ginčą gali veikti tik netiesiogiai
per teismų pareigą nacionalinę teisę aiškinti pagal šią direktyvą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė taikyti
kasatoriui civilinę atsakomybę už vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje
nenustatyta tvarka; teismai tokios atsakomybės sąlygų buvimą nustatė ir
priteisė ieškovui nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto sutarties nutraukimo,
t. y. tenkino ieškinį jame nurodytu faktiniu pagrindu. Ieškovo reikalavimas
buvo kildinamas iš sutarties pažeidimo, tačiau nebuvo grindžiamas specialia
Direktyvoje įtvirtinta prekybos agentų apsaugos sistema pasibaigus sutarties galiojimui,
kuri yra perkelta į šiuo metu galiojančią CK 2.167 straipsnio redakciją. Tačiau
vien dėl to, kad teismai, nustatę visas sąlygas civilinei atsakomybei
atsirasti, greta CK normų nurodė ir Direktyvą, savaime nedaro teismo sprendimo
neteisėto.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Kasatorius skunde kelia įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisyklių taikymo klausimą, teigdamas, kad teismai nepagrįstai
pritaikė contra spoliatorem
prezumpciją.
Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai
ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai
svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų
nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina
pagal CPK nustatytas taisykles.
Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena
šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis).
Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes,
kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du
įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies
pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti
įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių,
kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Kiekvienoje
byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t. y. tinkamai paskirstyti
įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovui prašant priteisti
nesumokėtus pagrindinius ir papildomus komisinius, o atsakovui teigiant, kad
tokia prievolė pagal sutarties sąlygas jam neatsirado dėl nemokių klientų
buvimo, kasatoriui teko pareiga įrodyti tokių klientų buvimo faktą ir skaičių.
Bylą nagrinėję teismai šių įrodinėjimo taisyklių
nepažeidė. Teismai nustatė, kad kasatorius nepateikė pirminių buhalterinės
apskaitos dokumentų (kasatoriaus ir klientų sudarytų sutarčių, sąskaitų ir
mokėjimo dokumentų), todėl finansų (buhalterinė) ekspertizė negalėjo įvertinti
šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo kasatoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą – teismo
nutarties įpareigojimų nevykdymą bei įrodymų neteikimą. Įvertinę visas bylos
aplinkybes, susijusias su įrodymų nepateikimu, bylą nagrinėję teismai taikė
teisės doktrinoje žinomą contra
spoliatorem prezumpciją, t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako
pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos
tas įrodymas būtų patvirtinęs.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius,
būdamas ūkine komercine veikla besiverčiantis subjektas, turintis pareigą
buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos
įstatymo reikalavimus, nepateikdamas teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurių
pagrindu būtų galima nustatyti sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų
teisingumą remiantis sutarties sąlygomis, prisiėmė tokių įrodymų nepateikimo padarinius.
Kasacinio
teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai
teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta
tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines
aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse
išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK
nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo
principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas
pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių,
kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus,
teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms
nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi
ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi
įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali
konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti
pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie
tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą
išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m.
vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos
Nr. 3K-7-48/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. G.
v. V. G., byla Nr. 3K-3-13/2009).
Bylą nagrinėję teismai nepažeidė šių įrodymų
vertinimo taisyklių, nagrinėdami ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, tyrė ir įvertino visus byloje
pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas
teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatoriaus argumentai dėl
proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą pažeidimo, nėra
pagrįsti.
Dėl
teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarkos
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismo nutarties rezoliucinė dalis buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 24 d., o
Lietuvos apeliacinio teismo interneto tinklalapyje ši nutartis buvo paskelbta
2009 m. gruodžio 30 d. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Teismų Tarybos 2005
m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 13P-378 patvirtintos Teismų sprendimų,
nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarkos 10 punktą viešai
skelbiamas procesinių sprendimų versijas parengia ir į informacinę teismų
sistemą LITEKO įsega teismų primininkų ar skyrių pirmininkų įgalioti teismų
tarnautojai arba teisėjai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po to, kai
surašomas visas procesinis teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo
nutartis buvo priimta 2009 m. gruodžio 24 d., todėl jos paskelbimas informacinėje
teismų sistemoje 2009 m. gruodžio 30 d.
atitiko nurodytos tvarkos 10 punktą. Dėl to kasacinio skundo argumentai,
susiję su teismo nutarties paskelbimo tvarkos pažeidimu, atmestini.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 46,05 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio
14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Netenkinus atsakovo UAB „TELE2“ kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TELE2“
(įmonės kodas (duomenys neskelbtini),
adresas: (duomenys neskelbtini) 46,05
Lt (keturiasdešimt šešis litus 5 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Zigmas
Levickis
Antanas Simniškis