Administracinė byla Nr. A-2798-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00102-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.3 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. ir atsakovo Panevėžio apygardos teismo apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundus atsakovui Panevėžio apygardos teismui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja E. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundais, prašė: panaikinti Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. V-7 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-7), kuriuo jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, arba paskirtą nuobaudą sušvelninti; 2018 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. P-9 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir materialinės žalos atlyginimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-9), kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų; 2018 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. P-11 „Dėl E. K. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-11); grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos teismo teisėjo padėjėjos pareigas, priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

2.       Pareiškėjos teigimu, Įsakymas Nr. V-7 priimtas remiantis 2018 m. vasario 6 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. BV-99 (toliau – ir Išvada Nr. BV-99), kurioje konstatuota, kad pareiškėja padarė vieną tęstinį tarnybinį nusižengimą – pažeidė nuasmenintų teismų procesinių sprendimų versijų įkėlimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą Liteko terminus 78 bylose. Pasak pareiškėjos, minėto tarnybinio nusižengimo ji nepadarė, tarnybines pareigas atliko tinkamai, laikėsi teisme nustatytos vidaus tvarkos. Išvadoje Nr. BV-99 nurodyti dokumentai – teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymas, darbo su Liteko paskirstymo aprašas, nepatvirtina, kad buvo nustatyti konkretūs terminai nuasmenintiems dokumentams į Liteko įkelti ir kad pareiškėja su jais buvo supažindinta. Atsakovas nenustatė, kada pareiškėjai tapo žinoma apie nenuasmenintų dokumentų įkėlimą į Liteko. Teisėjas, kurio padėjėja buvo pareiškėja, neinformuodavo jos apie galutinių procesinių sprendimų priėmimą ir įkėlimą į Liteko, be to, didelis darbo krūvis galėjo sąlygoti pavėluotą nuasmenintų dokumentų įkėlimą į Liteko. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad praleistų nuasmenintų procesinių sprendimų įkėlimo į Liteko terminų atvejai nustatyti beveik visiems teisėjų padėjėjams, tačiau atsakovas tik pareiškėjos veiksmus vertino kaip pažeidimą. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta praleidus naikinamąjį 6 mėnesių terminą. Atsakovas nuolat vykdė metinę ir kasmėnesinę Liteko tvarkymo kontrolę, buvo rengiami patikrinimo aktai, todėl atlikti pareiškėjos veiklos tikslinį patikrinimą nebuvo jokio pagrindo, pavėluoti nuasmenintų teismo procesinių sprendimų įkėlimo atvejai atsakovui buvo žinomi iki pareiškėjos tikslinio veiklos patikrinimo. Be to, Įsakymu Nr. V-7 pareiškėjai neteisingai paskirta pati griežčiausia nuobauda. 

3.       Pareiškėja nurodė, kad Įsakymas Nr. P-9 priimtas remiantis 2018 m. kovo 20 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. BV-134 (toliau – ir Išvada Nr. BV-134), kurioje konstatuota, kad pareiškėja padarė vieną tęstinį tarnybinį nusižengimą – nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. vasario 20 d., nesilaikydama teisme nustatyto darbo režimo, neišdirbo nustatyto darbo valandų skaičiaus – daugiau kaip 33 darbo valandų, ir padarė teismui tiesioginę materialinę žalą. Pasak pareiškėjos, atsakovas, darydamas šią išvadą, rėmėsi tik neteisėtai gautais duomenimis – teismo vaizdo kamerų fiksuota medžiaga. Atsakovas pareiškėjos pasirašytinai neinformavo, kad atsakovo darbuotojų kontrolės tikslais bus tvarkomi asmens duomenys, renkama vaizdo medžiaga. Atsakovas tvarkė pareiškėjos asmens duomenis, fiksuotus vaizdo stebėjimo kamerų, pakankamai ilgą laiko tarpą, neinformavo jos apie galimą nustatyto darbo režimo nesilaikymą, duomenų tvarkymo faktą, tai nepateisina atsakovo siekiamų tikslų bei suvaržė pareiškėjos teisę į privatumą. Pagal teisme nusistovėjusią tvarką, išvykdama darbo metu, pareiškėja visada apie tai informuodavo ir gaudavo teisėjos, su kuria dirbo, arba Civilinių bylų skyriaus pirmininko leidimą. Pareiškėjos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. vasario 20 d. nėra pažymėta jokių nukrypimų nuo nustatyto darbo laiko režimo. Atsakovas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjai tekdavo dirbti ir po darbo valandų, pietų pertraukų metu arba namuose. Jokių nusiskundimų dėl darbo rezultatų, kokybės ar darbo organizavimo iš teisėjos pareiškėja nėra gavusi. Be to, Vidaus tvarkos taisyklių 8 punkte nustatyta, kad darbuotojui leidžiama per mėnesį vieną dieną nebūti darbe dėl asmeninių priežasčių, gaunant darbo užmokestį, todėl atsakovas nepatyrė jokios materialinės žalos. Pareiškėjos nuomone, atsakovas tendencingai siekė atleisti ją iš pareigų.

4.       Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo valstybės tarnautojų veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) 2018 m. vasario 21 d. išvadoje nepagrįstai jos tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė perkelti ją į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjos teigimu, 2017 metais ji visas teisėjo, su kuriuo dirbo, pavestas užduotis įvykdė laiku ir tinkamai parengė procesinių teismo sprendimų projektus, tvarkė Liteko sistemą, rinko ir pateikė teisėjui teismų praktiką, dalyvavo kvalifikacijos kėlimo mokymuose. Vertinimo komisija nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos tiesioginio vadovo 2018 m. sausio 25 d. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nurodytų duomenų, nebuvo tirti, analizuoti pareiškėjos gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, neanalizuoti jos pasiekti rezultatai vykdant užduotis, netinkamai atliktas pareiškėjos kvalifikacijos įvertinimas. Vertinimo komisija neuždavė klausimų dėl tiesioginio vadovo nurodytų konkrečių aplinkybių, kaip pagrindo pareiškėjos gebėjimus vertinti patenkinamai, nenustatė, kad atlikdama pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas pareiškėja nevaldė informacijos, efektyviai nepaskirstė darbo laiko, nenustatė, kad jos pasirinkti darbo būdai ir metodai pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti buvo netinkami ar neteisingi. Vertinimo komisija nepatikrino pareiškėjos kvalifikacijos bei jos nevertino, be to, kvalifikaciją nepagrįstai vertino teismo vyriausiojo specialisto N. O. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių kontekste. Kvalifikacijos vertinimo anketoje nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjos veikloje nėra efektyvaus darbo laiko paskirstymo jai prašant nemokamų atostogų, nes visi jos prašymai dėl atostogų visais atvejais teismo nustatyta tvarka buvo pateikti raštu bei suderinti su teisėjais. Vertinimo komisija nepagrįstai rėmėsi teismo vaizdo kamerų fiksuotais duomenimis apie pareiškėjos atėjimo į teismą ir išėjimo iš jo laiką. Tiesioginio vadovo surašytoje Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje tokie duomenys nebuvo nurodyti. Be to, apie tai, kad buvo stebima vaizdo kameromis, pareiškėja sužinojo tik Vertinimo komisijos posėdyje, taigi šie duomenys buvo gauti neteisėtai. Vertinimo komisijos išvada yra nepagrįsta ir dėl to, kad pareiškėjos Tarnybinės veiklos vertinimo išvadą surašė Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, kuriam, nors jis formaliai ir buvo pareiškėjos tiesioginis vadovas, pareiškėja nėra atlikusi jokių darbų. Jokio pokalbio tarp jos ir tiesioginio vadovo, kuriuo remiantis yra pildoma vertinimo anketa bei surašoma valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos išvada, nebuvo. Vertinimo komisijos 2018 m. vasario 21 d. išvada negali būti laikoma teisėta ir dėl komisijos narių neobjektyvumo ir šališkumo. Komisijos posėdyje teisė pareikšti nušalinimą Vertinimo komisijai ar jos nariams pareiškėjai nebuvo išaiškinta ir suteikta.

5.       Pasak pareiškėjos, Panevėžio apygardos teismo pirmininkas, sutikdamas su Vertinimo komisijos išvadomis, 2018 m. vasario 27 d. pranešimu pasiūlė pareiškėjai užimti teismo posėdžių sekretorės pareigas, tačiau ji su pasiūlytomis pareigomis nesutiko. Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Įsakymu Nr. P-11, atsižvelgęs į 2018 m. vasario 21 d. išvadą bei Įsakymą Nr. P-9, atleido pareiškėją iš teisėjo padėjėjo pareigų 2018 m. balandžio 3 d.

6.       Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. 

7.       Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad

8.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl praleisto tarnybinės atsakomybės taikymo termino, pažymėjo, jog tik atlikus tikslinį pareiškėjos veiklos tarnybinį patikrinimą ir parengus 2017 m. gruodžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. BV-265, paaiškėjo visi jos padaryti pažeidimai, pavėluotai įkeliant į Liteko nuasmenintus procesinius sprendimus. Nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 3 metų nuo nusižengimo padarymo dienos terminas. Pareiškėjai Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V-33 už du tarnybinius nusižengimus jau buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, ši drausminė nuobauda nėra panaikinta. Todėl skundžiamu Įsakymu Nr. V-7 paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, nėra per griežta.

9.       Atsakovas nurodė, kad 2018 m. vasario 21 d. teisme registruotas tarnybinis pranešimas, kad pareiškėja, galbūt nesilaikydama nustatyto darbo režimo, neišdirbo nustatyto darbo valandų skaičiaus. Atlikus tyrimą, Išvadoje Nr. BV-134 konstatuota, kad pareiškėja neišdirbo nustatyto darbo valandų skaičiaus – daugiau kaip 33 darbo valandų, ir padarė teismui tiesioginę materialinę žalą. Už tai jai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. vasario 20 d. (imtinai) iš nustatytų 75 darbo dienų darbe pareiškėja buvo 60 darbo dienų. Per šias darbo dienas ji 59 kartus pavėlavo atvykti į darbą ryte, 53 kartus išėjo iš darbo pietauti anksčiau nustatyto laiko ir 35 kartus pavėlavo grįžti pasibaigus pietų pertraukai, 46 kartus išėjo iš darbo anksčiau. Nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. vasario 20 d. (imtinai) pareiškėja nustatyta tvarka raštu nė karto nesikreipė į teismo vadovybę dėl leidimo darbo metu vykti į kitas įstaigas, toks leidimas jai nebuvo suteiktas. Todėl už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą atsakinga vyriausioji specialistė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose apie pareiškėjos nustatyto darbo laiko režimo pažeidimus negalėjo pažymėti, nes neturėjo informacijos apie pareiškėjos faktiškai išdirbtą darbo laiką. Teisėjas V. M. nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 26 d. iki 2013 m. spalio 26 d. eidamas teismo pirmininko pareigas ne kartą pastebėjo, kad pareiškėja dažnai nesilaiko nustatytos darbo drausmės, dėl to ne kartą ją įspėjo žodžiu.

10.       Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 19 d. buvo laikinai nedarbinga, todėl 2018 m. sausio 22 d. grįžus į darbą jai buvo pateikta užpildyti kvalifikacijos vertinimo anketa, ją užpildžius tiesioginis vadovas pravedė pokalbį su pareiškėja ir 2018 m. sausio 25 d. surašė jos tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. BV-61, su kuria supažindino pareiškėją. Vertinimo komisija 2018 m. vasario 21 d. išvadoje pareiškėjos tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė ją perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. pranešimu pareiškėja buvo informuota, kad įvertinus jos tarnybinę veiklą nepatenkinamai ir pareiškėjai nesutinkant būti perkeltai į pasiūlytas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, ji bus atleista iš užimamų pareigų.

II.

11.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. sausio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos E. K. skundą.

12.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja žinojo ar privalėjo žinoti apie pareigą teisės aktų nustatytais terminais įkelti nuasmenintus teismo procesinius sprendimus į Lietuvos teismų informacinę sistemą, nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. pareiškėjos darbo krūvis nesiskyrė nuo kitų teisėjų padėjėjų darbo krūvio; minėtu laikotarpiu pareiškėja 63 darbo dienas pagal jos pačios prašymus buvo nemokomose atostogose, taigi pareiškėja skyrė mažiau laiko savo tiesioginėms tarnybinėms pareigoms atlikti nei kiti teismo darbuotojai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų, priimtas išsamiai išnagrinėjus tęstinio tarnybinio nusižengimo aplinkybes, atsižvelgus į valstybės tarnautojos kaltę, tarnybinių nusižengimų padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, taip pat į tai, kad pareiškėja du kartus buvo bausta drausmine tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Vertinimo komisija tinkamai patikrino pareiškėjos tiesioginio vadovo atlikto jos tarnybinės veiklos vertinimo pagrįstumą – atliekant pareiškėjos tarnybinės veiklos 2017 metais vertinimą, nustatytais terminais parengti teisės aktų nustatyti dokumentai, pareiškėja su jais supažindinta pasirašytinai, jai tinkamai pranešta apie vertinimą.

13.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3725-662/2020 panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo, apsiribojo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pacitavimu, Išvadoje Nr. BV-99 bei Išvadoje Nr. BV-134 nustatytų aplinkybių bei atsakovo atsiliepimo motyvų atkartojimu. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjos skunduose išdėstytus argumentus, susijusius su skundžiamų atsakovo įsakymų neteisėtumu ir nepagrįstumu, jų netyrė, nevertino, į juos neatsakė, nemotyvavo, kodėl pripažino ir priėmė tik atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją, t. y. pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepašalino prieštaravimų (neaišku, kaip vertintas pareiškėjos skunde nurodytas ir Išvadoje Nr. BV-134 konstatuotas teisėjos B. V. patvirtinimas, jog pareiškėja apie dvi savaites yra derinusi su ja ankstesnį išėjimą į pietų pertrauką ar vėlesnį grįžimą po pietų pertraukos, nurodydama, kad vyksta į sveikatos priežiūros įstaigą, taip pat 2018 m. sausio–vasario mėnesiais yra derinusi (ne daugiau kaip 10 kartų) ankstesnį išėjimą iš darbo; netirta, ar šie atvejai taip pat buvo įtraukti į neišdirbto nustatyto darbo valandų skaičių ir pan.). Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde kelto įrodymų leistinumo klausimo, byloje taip pat nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį, informacija apie išmokėtą dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, apie gautas kitas su darbo santykiais susijusias pajamas.

III.

15.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjos E. K. skundą tenkino iš dalies – Įsakymu Nr. V-7 paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pakeitė į papeikimą; panaikino Įsakymą Nr. P-9 ir Įsakymą Nr. P-11, laikė, kad pareiškėja iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo padėjėjo pareigų atleista teismo sprendimu ir priteisė pareiškėjai iš Panevėžio apygardos teismo 10 633,80 Eur už priverstinės pravaikštos laiką bei 3 190,14 Eur kompensaciją.

16.       Vertindamas Įsakymo Nr. V-7 pagrįstumą ir teisėtumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), pažymėjo, jog teisėjų padėjėjų veiksmai – nuasmenintų teismų procesinių sprendimų versijų įkėlimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą terminų pažeidimas – buvo nustatyti ir teismo vadovybei turėjo būti žinomi vėliausiai po vieno mėnesio nuo tokių veiksmų atlikimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad teisme buvo atliktas 2016 metų procesinių teismo sprendimų paskelbimo ir nuasmeninimo patikrinimas, surašytas 2017 m. sausio 18 d. patikrinimo aktas Nr.V-14, o tai paneigia būtinybę dar kartą tuo pačiu aspektu atlikti patikrinimą už tą patį laikotarpį. Atsakovas, turėdamas duomenis apie pareiškėjos galbūt padarytus pažeidimus kiekvieną mėnesį, galėjo inicijuoti tarnybinius patikrinimus nedelsiant, jeigu manė, jog tokie pažeidimai sudarė tarnybinio nusižengimo sudėtį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda už nuasmenintų teismų procesinių sprendimų versijų įkėlimo į Liteko terminų pažeidimą galėjo būti paskirta per 6 mėnesius nuo nusižengimo padarymo dienos, t. y. tik už keturis nuasmenintų teismų procesinių sprendimų versijų įkėlimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą terminų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šio pažeidimo mastas buvo nedidelis, be to, laikotarpiu, kuriuo pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, buvo nustatytas ne vienas kitų padėjėjų nuasmenintų teismų procesinių sprendimų versijų įkėlimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą terminų pažeidimas, tačiau kiti asmenys atsakomybėn nebuvo traukiami, trūkumai būdavo ištaisomi, apie juos operatyviai informuojant atitinkamus asmenis, o tai rodo, jog pažeidimas nesukėlė didelių neigiamų pasekmių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad Išvadoje Nr. BV-99 konstatuota, jog pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Įsakymu Nr. V-7 paskirta nuobauda – griežtas papeikimas yra neproporcinga pareiškėjos padarytam pažeidimui ir yra keistina į tarnybinę nuobaudą – papeikimą.  

17.       Pasisakydamas dėl Įsakymo Nr. P-9 pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) 1 straipsniu, 2 straipsnio 1, 4 ir 17 dalimis, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, 4 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, 24 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad vaizdo stebėjimas bei vaizdo kameromis užfiksuotų asmens duomenų kaupimas, saugojimas bei naudojimas gali būti vykdomas tik teisės aktais nustatytais tikslais, šiuos tikslus turi aiškiai ir konkrečiai apibrėžti duomenų valdytojas prieš pradėdamas rinkti duomenis, surinkti duomenys gali būti panaudoti tik tais tikslais, kurie buvo apibrėžti prieš pradedant juos rinkti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iki 2018 m. vasario 7 d. galiojusių Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.V-16 patvirtintų Panevėžio apygardos teismo vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 94 punkte nustatytas vaizdo stebėjimo tikslas – užtikrinti teismo, jo darbuotojų ir kitų asmenų turto saugumą bei viešąją tvarką. Todėl Panevėžio apygardos teismo vaizdo kamerų užfiksuoti duomenys apie pareiškėjos darbo drausmės bei darbo laiko režimo laikymąsi nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. vasario 7 d. buvo renkami, saugojami bei panaudoti vidaus administravimo tikslais, tarp jų – tarnybinio nusižengimo tyrimui vykdyti bei tarnybinei atsakomybei taikyti, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjos vaizdo stebėjimo kameromis metu užfiksuoti duomenys buvo saugomi daugiau kaip tris mėnesius, t. y. nepateisinamai ilgą laiką. Nuo 2018 m. vasario 7 d. galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 95 punkte nustatyta, jog vaizdo stebėjimas teisme vykdomas ir teismo vidaus administravimo tikslais, tačiau su Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. vasario 7 d. įsakymu Nr.V-8, kuriuo pakeistos Vidaus tvarkos taisyklės, pareiškėja nebuvo supažindinta pasirašytinai. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vaizdo kamerų užfiksuoti duomenys apie pareiškėjos darbo drausmės bei darbo laiko režimo laikymąsi nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. vasario 20 d. taip pat buvo renkami, saugojami bei panaudoti vidaus administravimo tikslais, tarp jų – tarnybinio nusižengimo tyrimui vykdyti, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. 

18.       Įvertinęs byloje pateiktų teisėjų B. V., L. M., V. M., teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko patarėjos L. M. bei teisėjo padėjėjo N. Ž. tarnybinių pranešimų turinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad juose pateikti tik abstraktūs teiginiai apie pareiškėjos dažną vėlavimą į darbą bei išėjimą iš darbo anksčiau nustatyto laiko, nekonkretizuojant pažeidimo datos ir trukmės, taip pat nurodytos aplinkybės, buvusios iki 2013 metų arba aptarti pareiškėjos išvykimo iš teismo darbo metu derinimo klausimai, todėl Išvadoje Nr. BV-134 nustatytų aplinkybių šie tarnybiniai pranešimai nepatvirtina. 

19.       Vertindamas Įsakymo Nr. P-11 pagrįstumą ir teisėtumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nustačius, kad Įsakymu Nr. P-9 pareiškėjai tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, neteisėtu laikytina ir Įsakymo Nr. P-11 dalis dėl pareiškėjos atleidimo iš teisėjo padėjėjo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 18 punktą. Remdamasis VTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) 44 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 22 straipsnio 3, 6, 12, 18 ir 26 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių ( toliau – ir Vertinimo taisyklės) (2012 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1514 redakcija) 10, 18, 19, 20, 22, 23 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vertinimo komisija, keisdama pareiškėjos tiesioginio vadovo pateiktą jos tarnybinės veiklos vertinimą, neatliko objektyvaus ir visapusiško pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo – Vertinimo komisijos 2018 m. vasario 21 d. posėdžio garso įraše užfiksuota tik dalis Vertinimo komisijos posėdžio – pokalbis su pareiškėja, jos tiesioginio vadovo surašytos valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados nagrinėjimo procesas garso įraše nėra fiksuotas, taip pat nėra fiksuotas pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo aptarimas, išsakyti vertinimo komisijos narių argumentai dėl sutikimo ar nesutikimo su tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje pateiktais konkrečiais įvertinimais, nėra pateiktas komisijos narių vertinimas pagal Vertinimo taisyklių 19 punkte nustatytus atskirus rodiklius, nėra nurodyti jokie motyvai dėl galutinės Vertinimo komisijos išvados – pareiškėjos veiklą vertinti nepatenkinimai (neįvardintos jokios konkrečios nustatytos aplinkybės bei įrodymai, kuriomis Vertinimo komisija grindė savo išvadą), taip pat nenurodyti jokie motyvai dėl komisijos siūlomo sprendimo parinkimo. Tokie duomenys nenurodyti ir kituose teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose, o atsakovo atsiliepime nurodytas vertinimas negali būti laikomas Vertinimo komisijos narių vertinimu, jo nepagrindus jokiais kitais objektyviais įrodymais.

20.       Pripažinęs neteisėta ir nepagrįsta Vertinimo komisijos 2018 m. vasario 21 d. išvadą Nr. BV-110, pirmosios instancijos teismas neteisėtais ir nepagrįstais pripažino ir atsakovo veiksmus (priimtus aktus), atliktus remiantis šia išvada: valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimą dėl Vertinimo komisijos siūlymo ar tarnybinės veiklos vertinimo išvados dėl valstybės tarnautojo, kurio veikla kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai, įgyvendinimo bei pareiškėjos atleidimą iš teisėjo padėjėjo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 17 punktą.

21.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 2, 4 ir 6 dalimis, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovą ir pareiškėją sieja konfliktiški santykiai ir nėra įmanomas konstruktyvus darbas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja laikoma atleista teismo sprendimu, nustatė, kad pareiškėjai priteistina suma už priverstinės pravaikštos laiką, išskaičiavus išmokėtą išeitinę pašalpą, yra 10 633,8 Eur (1 063,38 × 12 – 1 063,38 × 2), kompensacijos suma – 3 190,14 Eur (1 063,38 × 3).

IV.

22.       Pareiškėja E. K. apeliaciniame skunde prašo: pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visiškai – panaikinti Įsakymą Nr. V-7, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė laikyti, kad pareiškėja atleista teismo sprendimu, ir grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos teismo teisėjo padėjėjo pareigas; netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo grąžinti į Panevėžio apygardos teismo teisėjo padėjėjo pareigas, pareiškėja prašo priteisti visą jai priklausančią kompensaciją, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

23.       Pareiškėja apeliaciniame skunde palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus dėl Įsakymo Nr. V-7 neteisėtumo, pažymi, kad nebuvo pasirašytinai supažindinta su atsakovo nustatytais terminais nuasmenintiems procesiniams dokumentams įkelti. Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyti atsakovo dokumentai nepatvirtina, kad konkretūs terminai buvo nustatyti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kada pareiškėjai tapo žinoma apie nenuasmenintų dokumentų įkėlimą į Liteko, pareiškėja nebuvo informuota apie galutinių procesinių dokumentų įkėlimą į Liteko. Be to, pareiškėjos veiksmai nebuvo pavojingi (dokumentus buvo tik vėluojama įkelti, jie nebuvo neįkelti apskritai), dėl jų nekilo realios neigiamos pasekmės, jie neišsiskyrė iš kitų teisėjų padėjėjų veiksmų. Taip pat nebuvo įvertinta, kad teisėjų padėjėjų darbe nuolat pasitaikydavo duomenų suvedimo į Liteko trūkumų. Pasak pareiškėjos, Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-63 patvirtintame Darbo su informacine sistema Liteko apraše nėra nurodyta, nuo kokio termino skaičiuojamas 5 darbo dienų terminas. Be to, šis terminas nesutampa su Teisėjų tarybos nustatytais terminais (pagal 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. liepos 6 d. galiojusią redakciją – 10 darbo dienų). Pareiškėjos teigimu, ji nebuvo supažindinta su Teisėjų tarybos priimtais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais darbą su Liteko, jai nebuvo nurodyta, kas kiek laiko ji turi patikrinti teisėjo įkeltus galutinius procesinius dokumentus, jai nebuvo pavesta sekti, kada įsiteisėja procesinis sprendimas.

24.       Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja negali būti grąžinta į buvusias pareigas, nevertino, ar atsakovo teiginiai, kad Panevėžio apygardos teisme nėra darbo vietų, yra objektyvūs. Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad grąžinus pareiškėją į pareigas ir toliau bus vykdomas nepagrįstas jos persekiojimas. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad nėra galimybės grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, pareiškėja prašo priteisti jai visą DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją, t. y. papildomai priteisiant 2 126,76 Eur.  

25.       Atsakovas Panevėžio apygardos teismas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, o netenkinus apelianto prašymo, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos priteisimo, ją sumažinant.

26.       Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymu Nr. V-7 tarnybinė nuobauda pareiškėjai galėjo būti skiriama tik už 6 mėnesius, o ne 3 metus, pažymi, jog aplinkybė, kad teismo skyrių pirmininkų patarėjai periodiškai atlikdavo patikrinimą ir nurodydavo, ar praėjusį mėnesį buvo bylų, kuriose buvo viešai paskelbti nenuasmeninti (netinkamai nuasmeninti) dokumentai, nepatvirtina, jog tokiu būdu buvo tikrinami nenuasmenintų ar netinkamai nuasmenintų procesinių dokumentų versijų įkėlimo terminai bei priežastys. Nagrinėjamu atveju atsakovo vadovybė apie tai, kad pareiškėja 90 bylų nuasmenintas procesinių sprendimų versijas įkėlė pavėluotai ar jų neįkėlė į Liteko be objektyvių priežasčių, sužinojo tik po to, kai buvo atliktas tikslinis patikrinimas, nes pareiškėja neįrodė, kad egzistavo aplinkybės (rizikos veiksniai), dėl kurių pareiškėja negalėjo procesinių sprendimų nuasmeninti laiku. Atsakovas, nustatęs tam tikrus pareiškėjos veiklos pažeidimus, ėmėsi priemonių bei siekė nustatyti, ar tokių pažeidimų pareiškėja nėra padariusi daugiau, kas ir buvo nustatyta atlikus tikslinį pareiškėjos veiklos patikrinimą. Be to, konstatuodamas, kad pareiškėja pažeidė bent keturių nuasmenintų teismų procesinių sprendimų versijų įkėlimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą terminus, tačiau pažeidimo mastas nebuvo didelis, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėja trijų procesinių sprendimų apskritai nenuasmenino ir neįkėlė, už ją šį darbą atliko kitas teismo darbuotojas. Nenuasmeninus teismo procesinių sprendimų, buvo pažeistas sprendimų skelbimo tikslas – informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos Respublikos teismuose bei užtikrinti teismų veiklos viešumą, skaidrumą ir atvirumą visuomenei, o tai negali būti laikoma mažareikšmiu pažeidimu.

27.       Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad skiriant pareiškėjai nuobaudą buvo jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nes pareiškėja jau buvo padariusi pažeidimą ir už tai jai 2017 m. rugsėjo 19 d. buvo skirtas papeikimas, kuris nėra panaikintas. Nors atsakovas šios pareiškėjos padėtį sunkinančios aplinkybės tiesiogiai neįrašė į Įsakymą Nr. V-7, faktiškai į ją atsižvelgė, kadangi tokia aplinkybė įtvirtinta VTĮ bei buvo žinoma abiem šalims.

28.       Atsakovo teigimu, darbuotojai apie vaizdo stebėjimą gali būti informuojami įvairiomis priemonėmis ir būdais ir toks informavimas turi būti laikomas tinkamu. Tokios nuomonės laikosi ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, savo rekomendacijose nurodžiusi, kad darbuotojai turi būti pasirašytinai ar kitu informavimo faktą įrodančiu būdu supažindinti su darbuotojų stebėsenos tvarka. Pareiškėjai elektroniniu paštu buvo pateiktas susipažinti teismo pirmininko įsakymas, o pagal tuo metu teisme galiojusią tvarką, numatytą teismo pirmininko patvirtinto Kokybės vadovo nuostatose (5.4.3.1 p.) bei Vidaus taisyklių 85 punktą, su kuriomis pareiškėja buvo supažindinta pasirašytinai, teismo darbuotojams išsiuntus informaciją elektroniniu paštu, todėl buvo laikoma, jog su šia informacija teismo darbuotojai yra supažindinti pasirašytinai ir tinkamai. Be to, vaizdo stebėjimo kameros buvo ir yra sumontuotos aiškiai matomose vietose, apie tai informuoja viešai pateikti ženklai ant durų bei informacinėje lentoje. Taigi teisme dirbantys asmenys žinojo ir suprato esantys fiksuojami vaizdo kamerų, kurių surinkti duomenys, teismo vadovui suteiktus leidimą, buvo panaudoti ne tik asmenų turto saugumui bei viešajai tvarkai užtikrinti, tačiau ir konkretaus asmens tarnybinei veiklai tirti. Aplinkybę, kad pareiškėja nesilaikė darbo laiko rėžimo ir dėl to sulaukdavo pastabų, patvirtina ne tik vaizdo įrašai, bet ir teisėjų B. V., L. M., V. M. tarnybiniai pranešimai, teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko patarėjos L. M., teisėjo padėjėjo N. Ž. pranešimai. Nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. vasario 20 d. pareiškėja neišdirbo 5 val. 31 min., tačiau dėl šiuo laikotarpiu nustatytų darbo drausmės pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepasisakė, apsiribojo tik bendro pobūdžio nurodymu, kad vaizdo įrašai saugoti neteisėtai.

29.       Dėl Vertinimo komisijos 2018 m. vasario 21 d. išvados Nr. BV-110 atsakovas pažymi, jog sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimas ir vertinimo komisijos išvados surašymas neturi būti fiksuojami garso įrašu, vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai. Vertinimo komisijai, kuri tikrina vertinimo pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui, turi būti pateikti įrodymai, kuriais remiantis padarytos atitinkamos išvados. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių Vertinimo komisijos išvados pagrįstumą: Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, kuriame pareiškėja negalėjo atsakyti į daugelį komisijos klausimų, susijusių su kvalifikacijos vertinimu; įrodymai, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, be pateisinamų priežasčių nustatytu terminu neįkeldama procesinių sprendimų nuasmenintų versijų į Liteko, už ką jai buvo skirtos nuobaudos; teismo vyriausiojo specialisto (psichologo) N. O. tarnybinis pranešimas apie nekolegišką pareiškėjos elgesį. Visuma aptartų įrodymų ir pačios pareiškėjos nesugebėjimas pagrįsti savo kvalifikacijos vertinimo anketoje nurodytų kvalifikacijos balų leidžia teigti Vertinimo komisijos išvadą esant pagrįstą. Vertinimo komisija analizavo bei vertino pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, veiksmų visumą (įskaitant duomenis apie nekorektišką elgesį), todėl tai, kad Vertinimo komisijos išvadoje yra nustatytas blogesnis, nei tiesioginio vadovo, pareiškėjos įvertinimas, neleidžia spręsti, kad tokia situacija yra negalima, ydinga ar prieštarauja valstybės tarnautojo vertinimo taisyklėms bei principams. 

30.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad netenkinus jo apeliacinio skundo, jis prašo atsižvelgti į tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjai priteisdamas DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas išmokas, nevertino, ar nebuvo prielaidų ženkliau sumažinti kompensacijos dydį, tuo labiau, kad atsakovas pareiškėjai pasiūlė užimti žemesnes valstybės tarnautojo pareigas, nesiekė atleisti pareiškėją iš darbo. Atsakovas taip pat pažymi, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko išimtinai dėl pareiškėjos netinkamo procesinio elgesio – kelis kartus teismo posėdis buvo atidėtas dėl pareiškėjos atstovo prašymų, vėliau pareiškėja nušalino savo atstovą bei teikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas pirmą kartą nagrinėdamas bylą taip pat įžvelgė pareiškėjos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Bylą nagrinėjant pakartotinai, pareiškėja nesidomėjo bylos eiga, į teismo posėdžius neatvyko, teismo šaukimai ir kiti procesiniai dokumentai jai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.

31.       Pareiškėja E. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose skunduose, taip pat savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad jos procesinis elgesys nėra pagrindas vertinti ir mažinti kompensaciją negražinant pareiškėjos į darbą, atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti.

32.       Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose, taip pat savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

33.       Ginčas byloje kilo dėl tarnybos santykių.

34.       Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tarnybinio nusižengimo, nagrinėja tik tas aplinkybes ir tiria tuos įrodymus, kurie, jo vidiniu įsitikinimu, lemia, ar buvo padarytas tarnybinis nusižengimas, ar  tarnybinė nuobauda paskirta bei atleidimas iš tarnybos buvo teisėti. 

Dėl atsakovo Panevėžio apygardos teismo apeliacinio skundo

35.       Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl teisės taikymo bei aiškinimo ir dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

36.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Dėl Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. V-7 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“

37.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja iki 2017 m. lapkričio 27 d. į Lietuvos teismų informacinę sistemą Liteko teisės aktų nustatytais terminais neįkėlė nuasmenintų teismo baigiamųjų aktų 78 bylose. Šios aplinkybės nėra paneigtos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko jas įrodytomis.

38.       Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo padarytą tarnybinį nusižengimą, teisingai aiškino teisės aktus, nustatančius pareiškėjos atsakomybę, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai gali būti inkriminuotas tarnybinis nusižengimas tik dėl 4 teismo baigiamųjų aktų neįkėlimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą Liteko, remiantis VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr.XI-2041 redakcija) nustatytu patraukimo atsakomybėn 6 mėnesių terminu.

39.       Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir keičia sprendimo dalį dėl kaltinimų apimties pareiškėjai sumažinimo, remdamasi teismų praktika, suformuota panašiose bylose dėl terminų tarnybinei nuobaudai skirti taikymo.

40.       VTĮ 30

41.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3814-575/2020 ir joje nurodytą teismų praktiką) aiškinant nurodytas nuostatas, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti du – 6 mėnesių ir 3 metų – terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra nustatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra nustatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016; 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-662/2018; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

42.       Pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojo, padariusio tarnybinį nusižengimą, atžvilgiu gali būti taikomi ilgesnės trukmės – iki trejų metų – terminai tarnybinei nuobaudai skirti tik tais atvejais, kai „tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Taigi, įstatymų leidėjas išskyrė tris atvejų grupes, kai netaikomas bendrasis 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti: 1) kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); 2) kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; 3) kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Tiek antru, tiek trečiu atvejais nėra reikalaujama, kad tarnybinis nusižengimas būtų nustatomas atliekant atitinkamą tyrimą ar patikrinimą. Vien Seimo kontrolieriaus tyrimo ar kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – 3 metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2802/2012; 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-602/2015; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

43.       Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas turint tikslą įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014). VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis „kompetentingų institucijų“, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas; sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nebuvo įtvirtintas baigtinis tokių „patikrinimų“ sąrašas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

44.       Šio ginčo atveju tarnybinis nusižengimas paaiškėjo tikrinant teisėjų padėjėjų veiklos patikrinimą dėl duomenų suvedimo į Lietuvos teismų informacinę sistemą Liteko ir tai nebuvo susiję su tarnybinės atsakomybės taikymu. Tik kito patikrinimo metu paaiškėjus tarnybiniam nusižengimui buvo atliktas pareiškėjos darbo veiklos tarnybinis patikrinimas už trejų metų laikotarpį. Atsižvelgus į tai, kad tarnybinis nusižengimas paaiškėjo atliekant vidaus administravimo auditą, pagrįstai pareiškėjai buvo inkriminuoti pažeidimai už trejų metų laikotarpį, t. y. nustatytais terminais neįkėlus į Lietuvos teismų informacinę sistemą Liteko teismo baigiamųjų aktų 78 bylose.

45.       Nagrinėdamas šią ginčo dalį, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė bei aiškino VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl  terminų tarnybinei nuobaudai skirti ir be pagrindo sumažinęs kaltinimų apimtį pakeitė pareiškėjai paskirtą nuobaudą į švelnesnę. Pareiškėjai paskirta nuobauda – griežtas papeikimas, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, o aplinkybių, sudarančių pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis  keistina, paliekant atsakovo Įsakymu Nr. V-7 pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Dėl Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. P-9 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir materialinės žalos atlyginimo“

46.       Pirmosios instancijos teismas Įsakymą Nr. P-9 panaikino tuo pagrindu, kad tarnybinis nusižengimas buvo užfiksuotas išimtinai vaizdo stebėjimo kamerų įrašais, kurie šio ginčo atveju negali būti įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą. Taigi sprendžiant šią ginčo dalį vertinamas tik įrodymų leistinumas vaizdo kamerų įrašais.

47.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo darbuotojai buvo supažindinti su vaizdo stebėsenos tvarka teismo patalpose, kameros yra sumontuotos aiškiai matomose vietose, ant durų bei informacinėje lentoje yra paskelbta informacija apie stebėjimą vaizdo kameromis, jos skirtos turto saugumui bei viešajai tvarkai užtikrinti; kameromis užfiksuoti asmens duomenys gali būti panaudoti tik teismo pirmininko sutikimu, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog vaizdo kameromis užfiksuoti duomenis negalėjo būti panaudoti darbo drausmės ir darbo laiko pažeidimams fiksuoti.

48.       Nagrinėjant administracinę bylą teisme įrodymai vertinami remiantis įrodymų vertinimo nuostatomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), kurio 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

49.       Tokiu būdu vaizdo įrodymai pagal bendrą taisyklę yra įrodymai ir gali būti naudojami administracinėse bylose. Tačiau reikalavimai atskiriems įrodymams gali būti nustatomi ir specialiaisiais įstatymais, o esant konkurencijai su tokiu įstatymu, taikytini specialieji įstatymai (ABTĮ 4 str. 6 d.).

50.       Pirmosios instancijos teismas savo išvadą grindė ADTAĮ nuostatomis (ginčui aktuali įstatymo redakcija), nustatančiomis vaizdo stebėjimo bei ir asmens duomenų rinkimo tikslo teisėtumą.

51.       Byloje nėra ginčijamas atsakovo vaizdo stebėjimo kamerų įrengimo teisėtumas, todėl šiam ginčui yra pakankamas pareiškėjos paaiškinimas, kad vaizdo kameros įrengtos turto saugumui bei viešajai tvarkai užtikrinti.

52.       Byloje buvo panaudoti dviejų vaizdo kamerų įrašai, t. y. kameros Nr. 4, fiksuojančios pagrindinį įėjimą į teismo pastatą, ir kameros Nr. 5, fiksuojančios pirmojo aukšto koridorių, vedantį nuo teismo pagrindinio įėjimo link pareiškėjos kabineto (t. I, b. l. 111).

53.       Pareiškėjai inkriminuotas tarnybinis nusižengimas – darbo laiko režimo nesilaikymas ir neišdirbtas nustatytas darbo valandų skaičius – buvo grindžiamas minėtų vaizdo kamerų įrašais apie pareiškėjos atvykimo ir išvykimo laiką į / iš teismo patalpų, o tai reiškia, kad vaizdo įrašai buvo panaudoti ne tai paskirčiai, kuriai buvo įrengtos vaizdo kameros. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeistas įrodymų leistinumo principas, kadangi jie buvo gauti neteisėtai, pažeidžiant duomenų rinkimo tikslą (ADTAĮ 3 str. 1 d. 1 p.), rašytiniame dokumente nenurodžius vaizdo stebėjimo tikslo fiksuoti darbo laiko režimą iki 2018 m. vasario 7 d. (ADTAĮ 18 str. 1 d.) ir pasirašytinai neįspėjus darbuotojų apie jų duomenų tvarkymą nuo 2018 m. vasario 7 d. (ADTAĮ 20 str. 3 d.). Šių pažeidimų konstatavimas buvo pakankamas pagrindas nesiremti vaizdo stebėjimo metu surinktais įrodymais, pripažinti neįrodytą tarnybinį nusižengimą bei panaikinti atsakovo Įsakymą Nr. P-9.

54.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši atsakovo apeliacinio skundo dalis atmetama, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. P-11 „Dėl E. K. atleidimo iš pareigų“

55.       Pirmosios instancijos teismas Įsakymą Nr. P-11 panaikino remdamasis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatęs, kad Vertinimo komisijos 2018 m. vasario 21 d. išvada Nr. BV-110 prieštarauja VTĮ 22 straipsniui ir Vertinimo taisyklių 18–24 punktuose numatytoms procedūroms.

56.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūros nebuvo pažeistos ir nurodė savo argumentus.

57.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu (atitinkantis galiojantį ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą) atitinkamas individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, turi būti atsižvelgiama į atitinkamo akto priėmimo procedūrai nustatytus teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012; kt.).

58.       Remiantis šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą esminių pažeidimų, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą įsakymą, nenustatė. Vertinimo komisijos procedūra atlikta pagal Vertinimo taisyklėse nustatytus reikalavimus. Vertinimo taisyklės nenumato privalomo posėdžio fiksavimo garso įrašu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja procedūros pažeidimas dėl neviso posėdžio garso įrašo.

59.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad kilus ginčui teisme dėl vertinimo išvados atsakovas turi pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius padarytas išvadas. Atsakovas 2018 m. gegužės 8 d. atsiliepimu į pareiškėjos skundą pagrindė Vertinimo komisijos išvadas bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus (t. I, b. l. 42–49). Įvertinus tai, kad pareiškėja Įsakymą Nr. P-11 ginčija tik dėl to, kad jos veiklą įvertino ne jos tiesioginis vadovas, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė, Vertinimo komisijos išvados teisėtumo patikrai pakanka atsakovo argumentų ir įrodymų, patvirtinančių jos teisėtumą. Todėl atsakovas, Vertinimo komisijai įvertinus pareiškėjos veiklą nepatenkinamai bei pareiškėjai 2018 m. kovo 2 d. atsisakius  būti perkeltai į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, pagrįstai, remdamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 17 punktu, pareiškėją atleido iš teisėjo padėjėjo pareigų.

60.       Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Vertinimo komisijos išvadą ir nepagrįstai tuo pagrindu panaikino Įsakymą Nr. P-11 dėl pareiškėjos atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 17 punktą, todėl ši atsakovo apeliacinio skundo dalis tenkintina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

61.       Įsakymas Nr. P-11 dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 18 punktą panaikintas pagrįstai, nes buvo panaikintas atsakovo Įsakymas Nr. P-9 dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų, skyrimo (žr. šios nutarties 53–54 pastraipas).

Dėl pareiškėjos E. K. apeliacinio skundo

62.       Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš dalies buvo pakeistas Įsakymas Nr. V-7 – paskirta nuobauda pakeista į papeikimą.

63.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino atsakovo apeliacinio skundo dalį ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatęs, jog Įsakymas Nr. V-7 dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjai yra teisėtas (žr. šios nutarties 44–45 pastraipas), ši pareiškėjos apeliacinio skundo dalis atmetama remiantis šios nutarties 37–45 pastraipose nurodytais argumentais.

64.       Pripažinus, kad pareiškėjos atleidimas Įsakymu Nr. P-11 yra teisėtas (žr. šios nutarties 60 pastraipą), pareiškėja negali būti grąžinta į tas pačias pareigas, iš kurių buvo atleista.

65.       Nustačius, kad pareiškėja iš pareigų buvo atleista teisėtai, ji netenka teisės į kompensaciją, nustatytą DK 218 straipsnio 4 dalyje, todėl  pareiškėjos reikalavimas priteisti tokią kompensaciją netenkintinas.

66.       Nesant pagrindo keisti pirmosios instancijos tesimo sprendimą pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Panevėžio apygardos teismo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos E. K. skundą patenkinti iš dalies.

           Panaikinti Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. P-9 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir materialinės žalos atlyginimo“, panaikinti Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2018 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. P-11 dalį „Dėl E. K. atleidimo iš pareigų“ pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 18 punktą.

           Kitą pareiškėjos E. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Stasys Gagys

                                        Rytis Krasauskas 

Ramutė Ruškytė