Administracinė byla Nr. I2-16-621/2021
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02877-2018-1
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,
sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. J.,
nedalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 18-IL-40-00912-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl A. J. 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymo priimti naują sprendimą – išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus reikalavimus. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakyta išduoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kaip nesančiam nepriekaištingos reputacijos, nes 2010 m. vasario 5 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 25 parų areštu. Mano, kad skundžiamame sprendime pareiškėjo asmenybė vertinta ir Įstatymas taikytas labai formaliai. Pripažintina, kad skundžiamas sprendimas yra formaliai teisėtas, bet jis nėra teisingas. Pareiškėjo gyvenimas iki įvykio, už kurį buvo nuteistas, ir po jo, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, pareiškėjas nėra linkęs nei nusikalsti, nei daryti administracinius nusižengimus. Iš 2010 m. vasario 5 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas nusikalto 2009 metais, beveik prieš 10 metų. Dėl savo neapgalvoto poelgio, vedino smalsumo, apgailestavo ir dėl įvykdyto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi iki šiol. Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo veiksmus ir skyrė tokią bausmę, kurios pareiškėjas buvo vertas – 25 paras arešto. Bausmę atliko 2010 m. kovo 8 d. suėjus įstatyme numatytam terminui, teismui pateikė prašymą dėl teistumo panaikinimo. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymą išnagrinėjo, priėmė nutartį, kuria nutarė A. J. teistumą pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendį, kuriuo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 25 parų arešto bausme, panaikinti nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. Teistumas yra išnykęs, pagal BK nuostatas pareiškėjas laikomas neteistu. 2013 m. kovo 20 d. išlaikė egzaminą ir pareiškėjui buvo išduotas medžiotojo bilietas, o nuo 2014 m. gegužės mėnesio yra Radviliškio rajono Gražionių medžiotojų būrelio narys. Atsižvelgiant į tai, mano esant pagrindui pripažinti, jog 2010 m. vasario 5 d. nuosprendis neturėtų visą gyvenimą riboti pareiškėjo teisės gauti leidimą laikyti (nešiotis) medžioklinį ginklą, nes toks ribojimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bet koks ribojimas turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimuose yra pasisakyta, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje N r. A556-773/2007). Prašo skundą tenkinti.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 84).
Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-03-01 įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte nurodytus patikrinimus, gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie A. J., kuriame pateikta informacija, kad A. J. 2010 m. vasario 5 d. Radviliškio rajono teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta galutinė bausmė – areštas 25 paras, į bausmės laiką įskaitant 1 sulaikymo parą. Vadovaujantis Taisyklių 16 punktu (Jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo) ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio (Teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 dalies (B ir C kategorijų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo) 2 punktu (nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 straipsnio (Nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 dalies (Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo) 4 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), A. J. atsisakyta išduoti laikyti (nešiotis) ginklus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 22 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 18 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus: medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai), vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu padarius nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje.
Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019 m. birželio 28 d., Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėjo, jog Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, jog leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-673-968/2021).
Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priėjo prie išvados, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis, be kita ko, Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms. Pažymėtina, kad iki 2020 m. gruodžio 31 d. įstatymų leidėjas nepriėmė ir nepakeitė teisinio reguliavimo, įtvirtinto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose.
Kaip minėta, atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovo sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 18-IL-40-00912-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinamas. Pareiškėjas išvestiniu reikalavimu prašo įpareigoti atsakovą dėl A. J. 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymo priimti naują sprendimą – išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus). Pažymėtina, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl nagrinėjamoje byloje netenkintinas pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus). Akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą, todėl atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime Nr. KT103-N7/2020 pateiktus išaiškinimus ir galbūt pasikeitusias faktines aplinkybes.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 18-IL-40-00912-e atsisakyti išduoti A. J. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjo A. J. 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymą Nr. 18-G-40-02034-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėjai | Žanas Kubeckas |
| Arvydas Martinavičius |
| |
| Virginijus Stankevičiaus |