Civilinė byla Nr. 2-913/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.2.

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Elektromarktas“ (šiuo metu pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Valbis“) ir uždarosios akcinės bendrovės „Elmoslita“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“, tretysis asmuo V. S. , dėl vienašalio kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kredito sutarčių sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija,

 

n u s t a t ė :

 

I. Bylos esmė

 

Ieškovai UAB „Elektromarktas“ ir UAB „Elmoslita“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, nurodydami, kad yra ruošiamas ieškinys atsakovui AB „Swedbank“ dėl ieškovų UAB „Elektromarktas“ ir UAB „Elmoslita“ ir atsakovo AB „Swedbank“ sudarytų Kredito sutarčių vienašalio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sudarytų Kredito sutarčių sąlygų pakeitimo. Ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui AB „Swedbank“ nukreipti išieškojimą į ieškovams priklausantį turtą, kuris Kredito sutarčių užtikrinimui yra įkeistas atsakovui AB „Swedbank“, o taip pat uždrausti įgyvendinti Laidavimo sutartis.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi šį prašymą tenkino ir uždraudė atsakovui AB „Swedbank“, nukreipti išieškojimą į nuosavybės teise ieškovui UAB „Elektromarktas“ priklausančias visas apyvartoje esančias prekių atsargas, kurių minimali balansinė vertė yra 7 385 000 EUR, įrengimus, kurių vertė yra 4 500 000 Lt, įrangą, kurios minimali vertė yra 1 000 000 Lt, ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat į ieškovui UAB „Elmoslita“ priklausančius prekybos sandėlį, sargybos postą, statinius (duomenys neskelbtini), parduotuves (duomenys neskelbtini), ir šių objektų nuomos teises, taip pat butą (duomenys neskelbtini), poilsio apartamentus su bendro naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat uždraudė atsakovui įgyvendinti 2009 m. birželio 18 d. Laidavimo sutartis su V. S. , UAB „Elmoslita“, uždraudė nurašyti lėšas, esančias pas atsakovą ar kituose bankuose bei nustatė ieškinio pateikimo terminą iki 2010 m. gegužės 3 d.

Ieškovai UAB ,,Elektromarktas“ ir UAB „Elmoslita“ 2010 m. balandžio 28 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo atsakovo AB „Swedbank“ ir ieškovo UAB „Elektromarktas“ 2002 m. gegužės 2 d. sudarytos Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovo AB „Swedbank“ ir ieškovo UAB „Elmoslita“ 2004 m. rugsėjo 17 d. sudarytos Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), vienašalį nutraukimą prieš terminą pripažinti negaliojančiu bei pakeisti šių kredito sutarčių sąlygas.

Atsakovas AB „Swedbank“, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir prašė įpareigoti ieškovą UAB „Elektromarktas“ ir/arba ieškovą UAB „Elmoslita“ pateikti 8 000 000 Lt banko garantiją arba įmokėti šias lėšas į teismo depozitinę sąskaitą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi šį prašymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl šios apygardos teismo nutarties, 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi paliko galioti 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį.

2010 m. gruodžio 14 d. atsakovas AB „Swedbank“ pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Prašė įpareigoti ieškovą UAB „Elektromarktas“ per 10 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pateikiant banko garantiją 5 000 000 Lt sumai, arba įmokant šią sumą į teismo depozitinę sąskaitą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 29 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Skundžiamoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad jau ankstesne 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi konstatuota, jog atsakovo naudai įkeistos visos ieškovo UAB „Elektromarktas“ apyvartoje esančios prekių atsargos yra trumpalaikis turtas, skirtas realizuoti, perparduoti, o ieškovas UAB „Elektromarktas“ neneigia ir neginčija, kad yra įsipareigojęs nesumažinti prekių atsargų vertės, o ne pačių prekių vertės. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje konstatavo, kad pagal 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutartį, atsakovas nepagrįstai teigia, jog sustabdžius išieškojimą iš įkeistų prekių bankas gali patirti nuostolių, nes bankui yra įkeistos ne konkrečios prekės, o tam tikras prekių atsargų kiekis. Todėl apygardos teismas sprendė, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuota, kad atsakovas dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių nuostolių patirti negali.

Apygardos teismo manymu, atsakovas nepagrįstai remiasi nauja faktine aplinkybe, kad ieškovas UAB „Elektromarktas“ piktybiškai vengia leisti patikrinti atsakovui įkeisto turto būklę. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas UAB „Elektromarktas“ teikė atsakovui motyvuotus atsisakymus leisti patikrinti įkeisto turto būklę, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad toks ieškovo atsisakymas yra piktybiškas.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovas AB „Swedbank“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti AB „Swedbank“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas UAB „Elektromarktas“ atsisako įkaito gavėjui atsakovui AB „Swedbank“ leisti patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę bylinėjimosi laikotarpiu, nors tokią pareigą įkaito davėjui numato tiek CK 4.208 straipsnis, tiek tarp šių šalių pasirašyta 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutartis, dėl kurios nutraukimo nagrinėjamoje byloje ir kilo ginčas. Tai patvirtina UAB „Elektromarktas“ 2010 m. rugsėjo 2 d. ir 2010 m spalio 15 d. raštai bei antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Dėl šios aplinkybės, yra grėsmė, kad pasibaigus civilinei bylai įkeisto turto nebebus ir į jį nebus galima nukreipti išieškojimą, todėl yra pagrindas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.).

2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl UAB „Elektromarktas“ atsisakymų leisti patikrinti įkeistas prekes motyvų, taip pat dėl antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, iš kurio matyti, kad perkant prekes, UAB „Elektromarktas“ logotipu pažymėtoje parduotuvėje, kuri nurodyta, kaip šios bendrovės atsakovui įkeistų prekių atsargų saugojimo vieta, prekės parduodamos kitos bendrovės (UAB „Mediashop“) vardu. Taigi, kitos įmonės vardu prekiaujant prekėmis, analogiškomis įkeistoms prekėms (galimai tomis pačiomis), kyla grėsmė įkaito gavėjo AB „Swedbank“ interesams, todėl yra pagrindas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.).

3. Apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, jog atsakovas dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių negali patirti nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi tik nustatė būtiną prielaidą, užkertančią kelia galimiems atsakovo nuostoliams atsirasti, t. y. galimybę kontroliuoti įkeistų prekių atsargų kiekį. Tačiau aplinkybė, kad atsakovui nesuteikiama reali galimybė kontroliuoti įkeistų prekių atsargų būklę, leidžia spręsti apie ieškovo nesąžiningą elgesį, kartu atsiranda reali grėsmė atsakovo interesams.

4. Teismų praktikoje, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą, būtina nustatyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nuostoliai gali atsirasti ir nuostolių atlyginimas gali pasunkėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-556/2010). Aplinkybę, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių nuostoliai gali atsirasti, patvirtina bylos rašytiniai įrodymai, tame tarpe ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Tuo tarpu faktą, kad nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, patvirtina ieškovų prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodyta aplinkybė, kad jų finansinė būklė yra bloga ir įmonės nepajėgios vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

5. Užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, pakanka pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti konkretaus nuostolio dydžio. Visgi, dėl įkeistų prekių atsargų galimo perleidimo, šių prekių kiekis gali sumažėti 1/5 dalimi įkeistų prekių vertės, t. y. 5 000 000 Lt.

6. Nepritaikius nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, būtų pažeistas teisingumo principas, kuris reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą.

 

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai UAB „Elektromarktas“ (šiuo metu pavadinimas UAB „Valbis“) ir UAB „Elmoslita“ prašo skundą atmesti, o apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog skundžiama nutartis nemotyvuota ir nepagrįsta, nes apygardos teismas, nors ir neišsamiai, tačiau pasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų. Be to, pagal teismų praktiką, motyvų nedetalumas negali būti pripažintas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-462/2010).

2. AB „Swedbank“ atskiruoju skundu skųsdamas ieškovo veiksmus dėl tam tikrų raštų pateikimo, taip pat teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pateikto rašytinio įrodymo – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei remdamasis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės ginčija materialinės teisės klausimus, kylančius iš ieškovo ir atsakovo 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutarties. Tačiau, šie klausimai nesusiję su nuostoliais, kurie gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes nėra priežastiniame ryšyje su jomis.

3. Atsakovas klaidingai kildina galimus nuostolius iš ieškovo parduotuvės, adresu Parodų g. 1, Vilniuje, uždarymo, bei iš to, kad ieškovas atsakovui įkeistas prekes tariamai realizuoja per kitą įmonę. Pirmiausia, atsakovas neįrodė, kad ieškovas įkeistas prekes perleido ar perleis jas ateityje tretiesiems asmenims. Antra, šie klausimai taip pat susiję tik su Kredito sutarties vykdymu, tačiau neturi sąsajų su apygardos teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Kadangi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių esmė yra draudimas vykdyti išieškojimo veiksmus, todėl būtent iš šio draudimo atsakovas turėtų kildinti galimus nuostolius.

4. Atsakovo argumentai dėl tariamai neteisingo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarties interpretavimo, neturi teisinio ryšio su skundžiama nutartimi bei taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tokiu būdu atsakovas kvestionuoja apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį, kuria atmestas atsakovo pirmasis prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Tačiau šiuo klausimu jau pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje.

5. Ieškovo tariamas nesąžiningumas neleidžiant patikrinti įkeistų prekių būklę, negali būti pagrindu taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimą. Be to, atsakovas, tariamą ieškovo nesąžiningumą taip pat kildina ne iš apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet iš Kredito sutarties vykdymo.

6. Atsakovas neįrodė nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, realumo. Pirmiausia, šiuos nuostolius atsakovas kildina iš ieškovų elgesio ir faktinių aplinkybių, kurios nesusijusios su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Antra, vien atsakovo teiginiai, kad jis patirs nuostolių, nepaaiškinant, kokiu būdu ir kokio dydžio nuostoliai atsiras būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. dėl uždraudimo vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto, nesudaro pagrindo taikyti CPK 147 straipsnio nuostatas.

7. Atsakovas netinkamai interpretuoja ieškovų procesinius dokumentus, kuriuose jie nurodė, kad jų finansinė padėtis yra sunki. Šie sunkumai buvo 2009 m. antrame pusmetyje, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas tvirtinti, kad jie yra ir šiuo metu.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

 

Atskirasis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartis paliekama nepakeista.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo AB „Swedbank“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskirajame skunde, atsiliepime į jį nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojamas nuostolių atsiradimas ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, t. y. ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-415/2008, apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-556/2010). Taigi, nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymui yra būtinos dvi sąlygos – nuostoliai gali atsirasti ir nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas.

Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas AB „Swedbank“, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi šį prašymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl šios apygardos teismo nutarties, 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi paliko galioti 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį. Taigi, tiek pirmosios instancijos teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi, tiek apeliacinės instancijos teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, kurios yra įsiteisėjusios ir šiuo metu galiojančios, iš esmės jau pasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šiais procesiniais sprendimais konstatuota, kad nėra pagrindo, atsakovo AB „Swedbank“ prašymu taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Todėl atsakovas, pakartotinai kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą su analogišku prašymu, taip pat apskųsdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria šis jo prašymas atmestas, turėjo teismams pateikti naujus įrodymus arba nurodyti naujas ar naujai paaiškėjusias aplinkybes, pagrindžiančias šio procesinio instituto taikymo būtinybę. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai bei nurodomos faktinės aplinkybės, nagrinėjamu atveju negali būti pagrindu naikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį ir taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Viena iš naujų aplinkybių, kuria atsakovas rėmėsi paduodamas prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pirmosios instancijos teismui, taip pat, kuria jis grindžia savo atskirąjį skundą, yra ta, kad jo manymu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui gali atsirasti nuostoliai, nes ieškovas UAB „Elektromarktas“ atsisako įkaito gavėjui atsakovui AB „Swedbank“ leisti patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę bylinėjimosi laikotarpiu, nors tokią pareigą įkaito davėjui numato tiek CK 4.208 straipsnis, tiek tarp šių šalių pasirašyta 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutartis, dėl kurios pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje ir kilo ginčas. Dėl šios aplinkybės apeliantas mano, kad yra grėsmė, jog pasibaigus civilinei bylai įkeisto turto nebebus ir į jį nebus galima nukreipti išieškojimo, todėl yra pagrindas taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad tiek CK 4.208 straipsnis, tiek tarp ieškovo ir atsakovo pasirašyta 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutartis, numato pareigą ieškovui UAB „Elektromarktas“ (įkaito davėjui) leisti patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę. Ieškovas, būdamas sąžiningas ir pateiktu ieškiniu siekdamas atkurti sutartinius santykius su atsakovu AB „Swedbank“ turėtų elgtis geranoriškai ir atsakovui, kaip įkaito gavėjui pagal 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutartį, turėtų leisti patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę, nežiūrint į tai, kad dėl šios Kredito sutarties nutraukimo kilo ginčas. Tačiau, vien ta aplinkybė, jog ieškovas UAB „Elektromarktas“ neleidžia patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę, pati savaime nelaikytina pagrindu spręsti, kad dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui gali atsirasti nuostoliai ir būtina taikyti šių nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovo UAB „Elektromarktas“ atsakovui AB „Swedbank“ įkeistų prekių atsargų vertė būtų sumažėjusi, kas išties leistų spręsti, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti nuostoliai atsakovui. Ieškovas UAB „Elektromarktas“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą taip pat tvirtina, kad pagal minėtą Kredito sutartį įkeistų prekių vertė nėra sumažėjusi. Pastarosios aplinkybės nepaneigia ir atsakovo atskirajame skunde nurodyti ieškovo raštai, kuriais atsisakyta leisti patikrinti įkeistų prekių būklę, bei antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Šie įrodymai leidžia daryti tam tikras išvadas tik dėl ieškovo UAB „Elektromarktas“ sąžiningumo, tačiau negali būti pagrindu spręsti dėl įkeistų prekių atsargų vertės sumažėjimo. Atitinkamai, esminės reikšmės neturi ir antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta aplinkybė, kad ieškovas UAB „Elektromarktas“ atsakovui AB „Swedbank“ įkeistas prekes galimai parduoda kitos bendrovės UAB „Mediashop“ vardu. Visų pirma, iš pateikto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo negalima vienareikšmiškai spręsti, kad UAB „Mediashop“ vardu parduodamos prekės būtent iš atsakovui įkeistų prekių atsargų, tokiu būdu šias prekių atsargas perleidžiant tretiesiems asmenims ir taip sumažinant įkeistų prekių atsargų vertę. Antra, pastebėtina, kad pagal aukščiau minėtą Kredito sutartį, ieškovas atsakovui įkeitė ne konkrečias prekes, o tam tikros vertės prekių atsargas, taigi natūralu, kad tam tikra dalis prekių yra apyvartoje. Todėl, kolegija mano, kad svarbu, jog nebūtų sumažėjusi įkeistų prekių atsargų vertė, tačiau tokių įrodymų atsakovas AB „Swedbank“, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė prašymą iš ieškovo išreikalauti prekių atsargų sąrašą 2011 m. sausio 21 d. bei ataskaitą apie visų ieškovo parduotuvių pajamas, sąnaudas, pelną ir nuostolius per 2010 m. gruodžio mėnesį. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, vadovaudamasis CPK 198 ir 199 straipsniuose numatyta tvarka, pirmosios instancijos teismui būtų pateikęs prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, atitinkamai, byloje kolegija nenustatė CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti (išreikalauti) naujus įrodymus. Juolab, kad iš atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateiktų ieškovo raštų, kuriais atsisakyta leisti patikrinti įkeistų prekių atsargų būklę bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo akivaizdu, kad būtinybė tokius įrodymus iškilo dar iki prašymo pirmosios instancijos teismui padavimo. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo reikalauti papildomus įrodymus, kuriuos išreikalauti atsakovas galėjo prašyti pirmosios instancijos teismo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kartu nurodant naujas aplinkybes bei prašant išreikalauti papildomus, šiam klausimui spręsti reikšmingus įrodymus.

Kaip jau minėta, ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių atlyginimą tik tuomet, jei teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba nuostolių jau atsirado, o dėl kokių nors aplinkybių ar ieškovo veiksmų atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas arba pasidarys neįmanomas. Taikant nuostolių atlyginimo institutą turi būti abiejų sąlygų visuma. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad net ir esant aplinkybei patvirtinančiai, jog nuostoliai realiai gali atsirasti arba jau atsirado, tačiau nustačius, kad ieškovas yra ir bus pajėgus juos atlyginti, arba didelių nuostolių neatsiras, o ieškovas bus pajėgus juos kompensuoti, netaikomas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1063/2010). Nagrinėjamu atveju, kolegija mano, kad net jei spręsti, jog tam tikri nuostoliai dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti, byloje nėra įrodymų, kad tokie nuostoliai bus dideli ir ieškovas UAB „Elektromarktas“ vengs ar bus nepajėgus juos kompensuoti. Šios aplinkybės nepaneigia atsakovo atskirajame skunde išdėstyti galimų nuostolių paskaičiavimai bei nurodoma aplinkybė, kad ieškovas prašydamas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones pats nurodė, jog jo sunki finansinė padėtis. Pirma, atsakovas AB „Swedbank“ nepateikė objektyvių įrodymų, kad ieškovo finansinė padėtis yra bloga (CPK 178 str.). Vien ieškovo UAB „Elektromarktas“ pirmosios instancijos teismui paduoto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teiginys apie jo blogą finansinę būklę šio prašymo padavimo laikotarpiu negali būti pagrindu spręsti, kad ieškovo finansinė padėtis bloga ir šiuo metu. Juolab, kad ieškovas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą šią aplinkybę paneigė nurodydamas, kad finansiniai sunkumai jam buvo kilę tik 2009 m. antrame pusmetyje, ir jis niekada neteigė, jog ši aplinkybė egzistuoja ir šiuo metu. Antra, atskirajame skunde nurodyti galimų nuostolių paskaičiavimai iš esmės susieti su ieškovo UAB „Elektromarktas“ pradelstais įsipareigojimais pagal 2002 m. gegužės 2 d. Kredito sutartį bei pagal šią sutartį įkeistų prekių verte. Toks galimų nuostolių paskaičiavimas būtų iš esmės reikšmingas jei būtų nustatyta, kad įkeistų prekių atsargų vertė išties bent kažkiek sumažėjusi ir yra pagrindas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įvertinus įkeistų prekių atsargų vertės sumažėjimo mastą per atitinkamą laikotarpį. Visgi, aukščiau konstatavus, kad atsakovas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju tokie nuostoliai gali atsirasti, nėra esminiai atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl galimų nuostolių dydžio.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra pagrįstas ir teisėtas. Toks apygardos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant teisingumo principo, reikalaujančio užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, reikalavimų. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai bei įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų (CPK 185 str.).

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                        Artūras Driukas

 

                                                                                                                           Kazys Kailiūnas

 

                                                                                                                           Egidijus Žironas