Civilinė byla Nr. 2A-444-232/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30077-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.3.6; 2.5.29.1; 3.3.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

                                                    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                 2016 m. rugsėjo 14 d.

        Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,

teisėjų Ritos Kisielienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. R. ir ieškovo BUAB „ERP“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „ERP“ ieškinį atsakovei O. R. dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo. 

           Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

NUSTATĖ:

          I.GINČO ESMĖ.

          Ieškovas BUAB „ERP“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės O. R. 23 079,92 Lt (6684,41 Eur) negrąžintą paskolos sumą, 14 988,96 Lt (4341,10 Eur) palūkanų ir 4958,21 Lt (1436 Eur) delspinigių, iš viso – 43 027,09 Lt (12 461,51 Eur), taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-08-28 nutartimi, įsiteisėjusia 2012-12-20 po peržiūrėjimo apeliacine tvarka, iškėlė UAB „ERP“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“. Bankroto administratorius iš jam perduotų bankrutuojančios įmonės dokumentų nustatė, kad 2008-05-28 ir 2009-12-04 šalys sudarė paskolos sutartis (toliau – Paskolos sutartis Nr. 1 ir Paskolos sutartis Nr. 2). Pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ieškovas atsakovei suteikė 25 000 Lt paskolą; šalys susitarė dėl 7 proc. dydžio metinių palūkanų; atsakovė paskolos sumą kartu su mokėtinomis palūkanomis įsipareigojo grąžinti iki 2009-05-28. 2008-05-29 ieškovė grąžino 2000 Lt, 2009-04-29 – 5150 Lt, 2009-12-18 – 6160 Lt. Kadangi šalys nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo, iš atsakovės gautos lėšos buvo paskirstytos pagal CK 6.54 straipsnio 2 dalies taisykles: pirmiausia – palūkanoms mokėti, likusi suma – pagrindinei prievolei dengti. Ieškinio parengimo dieną atsakovė pagal Paskolos sutartį Nr.1yra negrąžinusi ieškovui 14 579,92 Lt paskolos sumos. Paskolos sutartimi Nr. 2 ieškovas atsakovei paskolino 8500 Lt; šalys susitarė dėl 8 proc. dydžio metinių palūkanų; paskolos sumą kartu su mokėtinomis palūkanomis atsakovė privalėjo grąžinti iki 2010-12-04, tačiau negrąžino. Nurodėl kad palūkanos pagal Paskolos sutartį Nr. 1 nuo paskolos suteikimo dienos 2008-05-29 iki ieškinio padavimo teismui dienos sudaro 7478,86 Lt sumą, o pagal Paskolos sutartį Nr. 2 nuo šios paskolos suteikimo 2009-12-04 iki ieškinio padavimo palūkanos sudaro 3375,78 Lt sumą. Visą priteistiną sumą sudaro 10 854,6 Lt mokėjimo (pelno) palūkanų. Be to, vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 1 dalimi, už termino įvykdyti piniginę prievolę pažeidimą, iš atsakovės ieškovo naudai pagal Paskolos sutartį Nr. 1 priteistinos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio (5 proc.) kompensuojamosios palūkanos nuo paskolos grąžinimo termino pabaigos 2009-05-29 iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos – 4134,32 Lt. Remiantis Paskolos sutarties Nr. 2, 11 punktu, iš atsakovės taip pat priteistini 0,3 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku negrąžintos 8500 Lt paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną; delspinigių iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos suma – 4958,21 Lt.

A. O. R. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes administratorius remiasi 2009-05-29 ir 2009-12-04 paskolos sutartimis, tačiau šių sutarčių teismui nepateikė, ieškinys grindžiamas fragmentiškai ūkines operacijas atspindinčiais dokumentais, dėl kurių autentiškumo kyla pagrįstų abejonių. Atsakovė dirbo ieškovo įmonėje ir buvo atleista iš darbo 2012-01-11 pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu), iki darbo santykių nutraukimo atsakovė buvo grąžinusi visas paskolas įmonei. Pasak atsakovės, atsiskaitymo faktą pagrindžia aplinkybė, kad atleidimo dieną atsakovei buvo apskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, be to, buvo sudarytas Darbuotojo atleidimo kontrolinis sąrašas, iš kurio matyti, kad jokių pretenzijų dėl atsakovės tariamos skolos atleidimo iš darbo dieną nebuvo, priešingai, ieškovo įmonė įsipareigojo išmokėti atsakovei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau šio įsipareigojimo iki šiol neįvykdė. Atsakovė taip pat nurodė, kad bankroto administratorius neįvykdė pareigos perimti iš buvusio bankrutuojančios įmonės vadovo visus dokumentus, todėl šiuo atveju negali pateikti dokumentų, kuriais remdamasi atsakovė įrodytų atsiskaitymo su atsakovu faktą. Administratorius nepateikė įrodymų, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių įmonės dokumentams iš buvusio vadovo perimti, nėra įrodymų, jog būtų prašęs teismo skirti vadovui baudą už dokumentų neperdavimą. Administratorius, nedėjęs pastangų perimti iš buvusio vadovo visus bankrutuojančios įmonės dokumentus, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, pareiškė atsakovei nepagrįstą ieškinį.

           II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu patenkino ieškovo BUAB „ERP“ ieškinio dalį. Priteisė iš atsakovės O. R. ieškovo BUAB „ERP“ naudai 5847,43 Eur negrąžintos paskolos, 458,18 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 6305,61 Eur skolos ir palūkanų sumą nuo bylos iškėlimo 2014-09-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 480,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės O. R. 193,79 Eur žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nurodė, kad atsakovė pripažino, jog ginčo sumos (25 000 Lt ir 8500 Lt) buvo pervestos į jai priklausančią banko sąskaitą. Teismo proceso metu, teigdama, kad ginčo pinigų sumos buvo pervestos jai ne paskolų, bet kitu pagrindu, atsakovė konkrečiai neįvardijo ir nepateikė nė vieno įrodymo, kokiems kitiems tikslams buvo skirti jai pervesti kaip paskola pinigai. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus teismas priėjo išvadą, kad po ginčo pinigų gavimo atsakovė savo veiksmais (įnešdama į Bendrovės kasą tam tikras sumas pagal kasos pajamų orderius, kuriuose nurodyta, jog pinigai mokami paskolai dengti), iš esmės pripažino paskolos teisinių santykių buvimą. Toks atsakovės elgesys patvirtina antrosios esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus – buvimą (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė pinigų perdavimo atsakovei paskolos pagrindu faktą, atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų byloje esančius rašytinius įrodymus dėl ginčo sumų perdavimo jai būtent paskolos pagrindu faktą ir įrodytų kito konkretaus pinigų perdavimo pagrindo buvimą. Teismas sprendė, kad ginčo šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, kilę dėl ieškovo atsakovei 2008-05-29 ir 2009-12-04 suteiktų 25 000 Lt ir 8500 Lt dydžio paskolų. Pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįsta atsakovės poziciją, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju griežtai reglamentuojamas darbo teisės normų. Atleidimo iš darbo dieną darbdavys privalo apskaičiuoti ir išmokėti darbuotojui visas jam pagal įstatymą priklausančias sumas. Darbdavio darbuotojui suteiktos paskolos nepatenka į atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju sritį. Bendrovės darbuotojui suteiktų paskolų grąžinimo klausimas sprendžiamas savo ruožtu. Darbdavys turi teisę savo nuožiūra spręsti – reikalauti, kad atleidžiamas darbuotojas grąžintų iš įmonės gautas paskolas atleidimo iš darbo dieną, arba leisti buvusiam darbuotojui naudotis pasiskolintais pinigais ir po atleidimo iš darbo, grąžinant juos šalių sutartu terminu. Dėl to atsakovės nurodyta aplinkybė, kad atleidimo iš darbo dieną iš jos nebuvo pareikalauta grąžinti jokių skolų, neatliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, savaime neįrodo atsakovės skolos ieškovui pagal ginčo paskolas nebuvimo. Teismas išanalizavęs byloje esančių duomenų visumą, konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog yra  visiškai atsiskaičiusi su ieškovu pagal 2008-05-29 ir 2009-12-04 paskolos sutartis. Tas faktas, kad, ieškovui 2008-05-29 pervedus į atsakovės sąskaitą 25 000 Lt, atsakovė tą pačią dieną įnešė į Bendrovės sąskaitą 2000 Lt paskolai dengti, nepaneigia paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo, juolab neįrodo kitų konkrečių santykių tarp ginčo šalių egzistavimo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikta leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties šalių susitarimą dėl pelno palūkanų mokėjimo ir tokių palūkanų dydžio, o iš byloje esančio UAB „ERP“ buhalterinės apskaitos dokumento (UAB „ERP“ skolininkų 2012-11-20 sąrašo) matyti, jog iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei nebuvo skaičiuojamos pelno palūkanos, sprendė, kad su atsakove sudarytos paskolos sutartys buvo neatlygintinės, todėl pelno palūkanų ieškovo naudai nepriteisė. Teismas taip pat nurodė, jog byloje nėra leistinų ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo paskolos sutartys buvo terminuotos ir kokie konkretūs paskolų grąžinimo terminai nustatyti, taip pat nėra duomenų, kad iš atsakovės būtų pareikalauta grąžinti ginčo paskolų sumą anksčiau, nei 2013-01-09, kai ieškovo bankroto administratorius pateikė pretenziją dėl skolos pagal aptariamas paskolas grąžinimo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad paskolų grąžinimo terminas suėjo 2013-02-08. Atsakovei negrąžinus paskolų sumos iki pretenzijoje numatyto termino - 2013-02-08, konstatavo, kad ji praleido šį terminą.

           III. APELIACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS ARGUMENTAI.

        Apeliantė (atsakovė) O. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo pareikštą ieškinį atmesti.

        Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia argumentais, jog bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad ieškovo atstovas - administratorius tariamą įsiskolinimą įrodinėja remdamasis dokumentų kopijų kopijomis, nes nėra perėmęs ir neturi visų ieškovo dokumentų, tame tarpe sutarčių, buhalterinės apskaitos dokumentų ir kt. Apeliantės teigimu teismas išsamiau nenagrinėjo ir nevertino ieškovo atstovo - administratoriaus sąžiningumo ir priežasčių, dėl ko jis neturi bendrovės dokumentų. Teismo sprendimas prieštarauja kitiems Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtiems sprendimas pagal to paties ieškovo ieškinius buvusiems ieškovo akcininkams ir darbuotojams (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-2152-294/2015, Nr. 2-2149-819/2015), kur analogiški įsiskolinimai buvo įrodinėjami dokumentų kopijų kopijomis, bet ieškiniai atmesti. Bylos nagrinėjimo metu, pavykus išsireikalauti iš ieškovo atstovo vienintelius originalius dokumentus - kasos pajamų ir išlaidų orderius, paaiškėjo, kad jie yra suklastoti, dėl to kreiptasi į prokuratūrą, pradėtas atskiras tyrimas (Priedas Nr.2). Kasos pajamų orderių suklastojimo faktas (tikrųjų originalių orderių nebuvimas) apribojo atsakovei galimybę įrodinėti, kad ji visas skolas yra grąžinusi, nes būtent kasos pajamų orderiai yra tie dokumentai, kurie patvirtina grynųjų pinigų įnešimą į bendrovės kasą. Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams iš atliekamų ikiteisminių tyrimų. Iš pateikto į bylą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimo ikiteisminiame tyrime Nr. 10-9-189-12, nustatyta, kad FNTT prie LR VRM atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00064- 12 dėl UAB „ERP" mokesčių nesumokėjimo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo. Tyrimas atliekamas pagal baudžiamojo kodekso (toliau tekste BK) 219, 223, 182, 203, 222 straipsnius. Minėtame nutarime nurodyta, jog 2013-05-02 specialisto išvadoje nustatyta, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „ERP" turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpi nuo 2011-01-01 iki 2012-06-16 dėl dokumentų trūkumo. Todėl ikiteisminiame tyrime nėra galimybės nustatyti ieškovo turimo turto (kreditorinių ir debitorinių įsiskolinimų). Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje teismas, nesant dokumentų priteisė nepagrįstus įsiskolinimus, o O. R. kreditorinis reikalavimas ieškovui, kylantis iš buvusių darbo teisinių santykių, pareikštas 2013-02-04 ieškovui iki šiol nėra išnagrinėtas ir patvirtintas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. B2-2549-585/2015, nes šio kreditorinio reikalavimo teismas negali išspręsti dėl to, kad administratorius nepateikia teismui reikiamų dokumentų, kurių neperėmė iš buvusio vadovo. Skundžiamame sprendime teismas netinkamai įvertino ir pripažino įrodymu 2012-11- 20 UAB „ERP" skolininkų sąrašą, akcentuojant, jog jis yra originalus. Toks dokumentas, nesant pirminių buhalterinių apskaitos dokumentų, negali būti vertinamas įrodymu. Sąrašą pasirašė buvęs įmonės vadovas M. Z., kurio atžvilgiu  pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, susijęs su ieškovo buhalterinės apskaitos vedimu, galimu dokumentų klastojimu ir kt. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės pozicija dėl jos gautų iš ieškovo lėšų buvo nenuosekli. Atsakovės pozicija visą bylos nagrinėjimą, įskaitant ir pasirengimo stadiją, buvo nuosekli ji nuolat tvirtino, kad atleidžiant ją iš darbo atsakovė buvo atsiskaičiusi su ieškovu, ir kad ieškovas liko skolingas jai. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog atsakovė, tvirtindama, kad piniginės lėšos buvo pervestos ne paskolos tikslais, o kitoms įmonės reikmėms, nepateikė atitinkamų įrodymų.

          Ieškovas BUAB „ERP“ atsiliepimu prašė atmesti apeliantės O. R. apeliacinį skundą. Pažymėjo, kad bankroto administratorius ėmėsi reikiamų priemonių, kad būtų perimtas ieškovės turtas bei dokumentai. Administratorius dėl dokumentų ir turto perėmimo – peravimo ne tik ne kartą kreipėsi į buvusį ieškovės vadovą, bet ir į antstolį, teisėsaugos institucijas. Pažymėjo ir tai, kad apeliantės nurodomi teismo sprendimai yra apskųsti apeliacinės instancijos teismui, todėl remtis jais nėra jokio pagrindo. Apeliantė nurodydama teismo sprendimus elgiasi nesąžiningai, kadangi remiasi tik tomis Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamomis civilinėmis bylomis, kurios jai yra naudingos bei palankios ir visiškai nutyli faktą, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2150-934/2015, kurioje faktinės aplinkybės yra beveik analogiškos kaip ir šioje byloje, buvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, kuriuo ieškovui buvo priteista ne tik negrąžinta paskolos suma, bet ir palūkanos iš kito buvusio darbuotojo. Administratorius pažymėjo, kad apeliantė klaidingai nurodo, kad byloje buvo nustatyta, jog dokumentai yra suklastoti. Byloje nebuvo atlikta dokumentų tikrumo nustatymo ekspartizė ir (ar) kitokie tyrimai, kurie patvirtintų faktą, kad apeliantės nurodomi dokumentai yra suklastoti, o vien ta aplinkybė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo dar nepatvirtina fakto, kad dokumentų yra suklastoti. Skolininkų sąrašo tikrumą, įrodo apklausti liudytojai - buvęs UAB „ERP" vadovas M. Z., vyriausioji finansininkė N. B., kurie nurodė, kad įmones darbuotojams buvo teikiamos paskolos, o tai reiškia, kad turėjo ir buvo vedamas įmones skolininkų sąrašas. Atsakovės nenuosekli pozicija dėl paskolų grąžinimo, parodo jos nesąžiningumą, neprofesionalumą bei bandymą nuslėpti tiesą, ieškant sau palankesnio varianto. Atsakovė pripažįsta, kad ėmė paskolas iš bendrovės dar dirbdama joje. Apie jokias kitas paskolas, išskyrus minėtas aukščiau, atsakovė nėra užsiminusi, todėl galima teigti, kad ji sutinka, jog paskolas yra gavusi, tačiau nepateikė jokių įrodymų, apie šių paskolų grąžinimą ar kad piniginės lėšos buvo pervestos ne paskolos tikslais, o kitoms įmonės reikmėms, todėl tokie teiginiai yra vertinami tik kaip prielaidos, kurios nesuteikia pagrindo kvestionuoti ieškovo pateiktų įrodymų teisėtumo klausimą.

           Ieškovas BUAB „ERP“ apeliaciniu skundu  prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą, dalyje kurioje atmestas jo ieškinio pareiškimas bei ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti pilnai, priteisiant iš atsakovės O. R. ieškovo BUAB „ERP" naudai 23 079,92 Lt skolą pagal pagal paskolų sutartis, 14 988,96 Lt (ekvivalentas eurais - 4 341,10 Eur) palūkanas, 4 958,21 Lt delspinigius bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

          Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo ieškovo 2012 12 20 sudarytame skolininkų sąraše numatytus skolų dydžius ir remdamasis jais sprendė, kad šalys susitarė, dėl pelno palūkanų nemokėjimo. Ieškovo įsitikinimu minėtame skolininkų sąraše nurodyti visų ieškovo tretiesiems asmenims, tame tarpe ir atsakovei, suteiktų paskolų,  likučiai be pelno palūkanų, grynosios negrąžintų paskolų sumos, nesuponuoja fakto kad šalys tokiu būdu susitarė dėl pelno palūkanų nemokėjimo. Posėdyje apklausus buvusį ieškovo direktorių M. Z., šis taip pat patvirtino, kad visos paskolos, kurias savo darbuotojams teikdavo ieškovas (tame tarpe ir atsakovei), buvo teikiamos skaičiuojant pelno palūkanas, nes ieškovas buvo pelno siekiantis subjektas. Nurodė, kad CK 6.872 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Atsakovei nepaneigus šios prezumpcijos, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovei suteiktos paskolų sumos buvo suteiktos neatlygintinai, todėl ieškovo naudai pelno palūkanos nepriteistinos. Šalys buvo susitarę, kad atsakovė remiantis 2008-05-29 paskolos sutarties nuostatomis mokės ieškovui atitinkamai 7 proc. dydžio palūkanas, o remiantis 2009-12-04 paskolos sutarties nuostatomis mokės ieškovui atitinkamai 8 proc. dydžio palūkanas, todėl šios palūkanos ir turėjo būti priteistos iš atsakovės ieškovo naudai. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai atsisakė ieškovo naudai priteisti ir delspinigius. Ieškovo įsitikinimu byloje esančių aplinkybių visuma,  tai, kad ieškovo atsakovei atlikti pavedimai, jų atlikimo datos sutampa su paskolų sutarčių sumomis bei datomis, o taip pat tai, kad šias paskolų sutartis kartu su ieškovo 2012 12 20 ieškovo skolininkų sąrašu į ieškovo bankroto bylą pateikė buvęs ieškovo vadovas M. Z., labiau suponuoja tikėtiną išvadą, kad ieškovo prašomos priteisti paskolų sumos buvo suteiktos remiantis ieškovo pateiktomis sutartimis.

   A. O. R. atsiliepimu prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad teismas teisingai savo sprendime pažymėjo, jog administratorius nesugebėjo bylos nagrinėjimo metu paaiškinti kur yra tariamų paskolų sutarčių originalai. Be to, bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad ieškovo BUAB ERP atstovas - administratorius tariamą įsiskolinimą įrodinėja remdamasis dokumentų kopijų kopijomis, nes nėra perėmęs ir neturi visų BUAB ERP dokumentų, tame tarpe sutarčių, buhalterinės apskaitos dokumentų ir kt. Ieškovės reikalavimas vadovautis dokumentų kopijų kopijomis net nežinant ar tokie dokumentai egzistavo, visiškai nepagrįstas. Be to ieškovės reikalavimas vadovautis į bylą pateiktų dokumentų kopijų kopijomis yra nesuderinamas bei prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams iš atliekamiems ikiteisminiams tyrimams. Atsakovės teigimu ieškovo turto ir dokumentacijos dingimas sietinas ne tik su buvusio įmonės vadovo M. Z. veikla, bet ir su administratoriaus įgalioto asmens veikla, nesuderinama su Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Vertinant apelianto sąžiningumą, verta dėmesio aplinkybė paaiškėjusi iš administratoriaus 2015-07-01 veiklos ataskaitos, jog administratorius iki šiol nėra pareiškęs ieškinio dėl ženklaus įsiskolinimo buvusiam bendrovės vadovui M. Z. ir to priežastį įvardina, kaip originalių dokumentų neturėjimą.

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

           Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

                  Dėl atsakovės O. R. apeliacinio skundo

            Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Vilniaus apygardos teismo 2012-08-28 nutartimi, kuri palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-20 nutartimi minėtam teismui bankroto bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, ieškovui buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 8-12). A. O. R. buvo ieškovo darbuotoja nuo 2003-09-05 iki 2012-01-11, o nuo 2008-03-03 ėjo ieškovo komercijos direktorės pareigas (t. 2, b. l. 66-75), jai taip pat priklausė 5 proc. ieškovo akcijų. Šalių darbo sutartis nutraukta 2012-01-11, ieškovės iniciatyva, tenkinant jos pareiškimą, pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išmokant kompensaciją už 22,74 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų. Byloje pateiktame darbuotojo atleidimo kontroliniame sąraše nurodyta, kokius daiktus grąžino atsakovė darbdaviui, nutraukdama darbo sutartį (t. 1, b. l. 51-52). Apeliantė taip pat neneigia fakto, kad yra gavusi sumas, užfiksuotas ieškovo sąskaitos išraše, kad 2008 05 29 jai pervesta 25 000 Lt, o 200912 04 pervesta 8500 Lt, išraše nurodant pervedimo paskirtį, kad pervedimai atlikti paskolų sutarčių pagrindu.

                  Apeliantė, tvirtina esanti neskolinga ieškovui. Tačiau įrodymų apie likusios skolos dalies sumokėjimą nėra pateikusi. Savo apeliacinį skundą apeliantė iš esmės remia teiginiu jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, be pagrindo perkėlė jai kaip fiziniam asmeniui įrodinėjimo naštą, įrodant paskolos gražinimą, nors rašytinių įrodymų pateikimas apeliantės nuomone yra ieškovo kaip juridinio asmens pareiga. Apeliantės nuomone ieškovas ieškinį rėmė ir  teismas sprendimą priėmė remdamiesi neoriginalių dokumentų kopijomis. Šis argumentas atmestinas kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tokiais į bylą pateiktais dokumentais nesirėmė. Atvirkščiai teismas spręsdamas dėl įsiskolinimo dydžio rėmėsi tik originaliu dokumentu UAB „ERP“ skolininkų sąrašu, sudarytu 2012-11-20, prieš bankroto bylos bendrovei iškėlimą, kuriame nurodytos paskolų pagrindu susidariusios skolos bendrovei ir kurio 8 eilutėje nurodyta O. R. skola įmonei – 20 190 Lt (t. 2, b. l. 33, 85) ir atmetė reikalavimą priteisti palūkanas pagal paskolos sutartis NR.1 ir Nr. 2 dėl tos priežasties, kad šių sutarčių į bylą buvo pateiktos tik neoriginalių dokumentų kopijos. Teismas nurodė jog šios kopijų kopijos negali būti pripažįstamos tinkamais įrodymais. Vertindamas minėtų rašytinių įrodymų visumą, liudytojų parodymus teismas priėjo išvados, kad šie bylos duomenys teikia pagrindą konstatuoti, kad iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo atsakovei nebuvo skaičiuojamos palūkanos už gautas paskolas ir iš 25 000 Lt paskolos sumos atėmęs pagal kasos pajamų orderius atsakovės įneštą į ieškovo kasą sumas ir sudėjus pagal abi pagal banko pavedimus apeliantei pervestas negražintas sumas: 13 310 Lt ir 8500 Lt, gavęs būtent 2012-11-20 UAB „ERP“ skolininkų sąraše nurodytą atsakovės skolos sumą – 20 190 Lt teismas tokį atitikimą taip pat vertino kaip negražintos skolos dalies patvirtinimą. Taigi, teismas sprendimą priėmė išanalizavęs byloje surinktų duomenų visumą ir nurodė neturįs pagrindo remtis ieškovo pateiktomis 2008-05-28 paskolos sutarties Nr. 08/05-28-PSK ir 2009-12-04 paskolos sutarties Nr. ERP2009/12 kopijų kopijomis (t. 1, b. l. 67-68, 75), kuriose nurodytos mokėtinos palūkanos (8 ir 7 procentai metinių palūkanų), nurodydamas, kad šios kopijos pateiktos jau prasidėjus bylos procesui, o ieškovo bankroto administratorius negalėjo paaiškinti, kaip jos atsirado ir kur yra jų originalai. Teismas taip pat pažymėjo, kad banko sąskaitos išraše pervedant 8500 Lt sumą, įrašytas sutarties numeris nesutampa su ieškovo į bylą pateiktu 2009-12-04 paskolos sutarties dėl 8500 Lt nurodytu numeriu. Pažymėjo jog remiasi byloje esančiais leistinais įrodymais, tarp kurių nėra prieštaravimų, kuriuose esančius duomenis iš esmės patvirtina kitų byloje surinktų duomenų analizė. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovei perduotų paskolos pagrindu pervestų sumų dydį neginčijamai patvirtina banko sąskaitos išrašai, kurių nekvestionuoja nė viena šalis; atsakovės grąžintos paskolos sumos dydį įrodo kasos pajamų orderiai, kuriuose įvardytų sumų grąžinimą pripažįsta ir ieškovas ir atsakovės   skolos pagal ginčo paskolas dydžiui nustatyti pateiktas tiesioginis įrodymas - UAB „ERP“ bankroto bylos iškėlimo stadijoje parengtas buhalterinis dokumentas bendrovės skolininkų 2012-11-20 sąrašas, teismas sprendė, kad su atsakove sudarytos paskolos sutartys buvo neatlygintinės, todėl pelno palūkanų ieškovo naudai nepriteisė remdamasis CPK 176 straipsnio 1 dalimi, 185 straipsniu. Sprendimą šioje dalyje teismas priėmė, priėjęs išvados jog byloje nėra leistinų ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo paskolos sutartys buvo terminuotos, kokie konkretūs paskolų grąžinimo terminai nustatyti, todėl remdamasis CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatomis nustatė jog paskolos grąžinimo terminas suėjo po 30 dienų, nuo dienos, kai ieškovas (paskolos davėjas) pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, ieškovo bankroto administratorius pateikė pretenziją dėl skolos pagal aptariamas paskolas grąžinimo (t. 1, b. l. 20).

          Apeliacinio skundo argumentai, kad analogiškose bylose, kuriose ieškovas buvo padavęs ieškinį dėl analogiškų buvusių ieškovo darbuotojų skolų išieškojimo yra priimti priešingi sprendimai, nelaikytini pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes kaip matyti iš teismo informacinės sistemos duomenų apeliantės nurodytoje byloje Nr. 2-2152-294/2015, kurioje ieškovo ieškinys atmestas 2015 03 24 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, šis sprendimas buvo apskųstas ir panaikintas patenkinus ieškovo apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo 2016 03 14 nutartimi ir gražinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantės skunde minimoje byloje Nr. 2-2149-819/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 09 28 nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą dėl to, kad šalys ne vieną kartą prašiusios  atidėti bylos nagrinėjimą siekiant sudaryti taiką neatvyko į teismo posėdį, teismas taip pat  atmetė šalių prašymą dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą. Taigi, remtis šiais teismo sprendimu ir nutartimi nėra jokio pagrindo. Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį atsakovės skundą pažymi ieškovas, apeliantė nutyli, kad kitoje civilinėje byloje Nr.2- 2150-819/2015, kurioje ieškovas reiškė analogiškus reikalavimus kitai buvusiai ieškovo darbuotojai remdamasis analogiškais paskoliniais santykiais yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas, kuriuo taip pat priteista pagrindinė skola, atmetant ieškinį dalyje dėl palūkanų išieškojimo, remiantis analogiškais įrodymais.  

                        Apeliantės teiginiai dėl kasos pajamų orderių suklastojimo, taip pat neįrodyti, nepateikta jokių specialistų (ekspertų išvadų) išvadų apie šių dokumentų suklastojimą. Šį savo teiginį apeliantė remia faktu jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šio klastojimo fakto. Kaip matyti iš prie apeliacinio skundo pridėto Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 05 20 rašto, adresuoto apeliantei, turinio, tyrimas pradėtas pagal pačios apeliantės pareiškimą, tačiau apeliantė nėra pateikusi jokių duomenų, kad šis tyrimas būtų baigtas ar kad tyrime kam nors buvo pareikšti įtarimai klastojimu. Be to, remiantis šiais orderiais buvo konstatuotas faktas apie dalinį skolos gražinimą, o pasitvirtinus faktui  apie šių kasos pajamų orderių klastojimą būtų paneigtas faktas apie ir apie dalinį paskolos gražinimą.

                  Apeliantės teiginiai dėl ieškovo administratoriaus veiksmų perimant jo administruojamos bendrovės dokumentus bei dėl kreditorinio reikalavimo netvirtinimo bankroto byloje, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškinio pagrįstumo šioje byloje.

                Teismas kolegijos nuomone pagrįstai konstatavo skolos faktą ir jos dydį remdamasis iš esmės dviem dokumentais: išrašais iš ieškovo sąskaitos iš kurių matyti, kad apeliantei 2008 05 29 vietiniu mokėjimu, paskolos sutarties pagrindu  pervesta 25 000 Lt, 2009 12 04 pervesta 8500 Lt ir skolininku sąrašu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) formuojamoje praktikoje laikoma, kad pinigų pervedimas, kuriame nurodyta, jog pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovo veiksmai šiuos pinigus priimant reiškia, kad pinigus atsakovas gavo kaip paskolą, nes protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, tokias lėšas priimdamas, suvokia jog tokie pinigus pervedusio asmens veiksmai patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą, o pervestų lėšų priėmimas reiškia įsipareigojimą lėšas grąžinti paskolos davėjui, nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių buvimą, privalo įrodyti, kad pervestų lėšų paskirtis buvo kitokia. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (LAT 2013-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). 

              Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LAT 2010 04 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 02 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 10 18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (2011 08 08 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus byloje surinktus faktinius duomenis ir  padarė išvadą, kad atsakovė savo atsikirtimų byloje neįrodė. Apeliantė, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje remiantis vien jos samprotavimais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu. Todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas.

             Dėl ieškovo  BUAB „ERP“ bankroto administratoriaus apeliacinio skundo

                   Konstatavus jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė visas reikšmingas byloje faktines aplinkybes remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika dėl įrodymų vertinimo nėra pagrindo sutikti ir su ieškovo apeliacinio skundo teiginiais neva pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo ieškovo 2012 12 20 sudarytame skolininkų sąraše numatytus skolų dydžius ir remdamasis jais nepagrįstai sprendė, kad šalys  susitarė, dėl pelno palūkanų nemokėjimo, nes ieškovo nuomone minėtame skolininkų sąraše nurodyti visų ieškovo tretiesiems asmenims, tame tarpe ir atsakovei, suteiktų paskolų,  likučiai be pelno palūkanų, grynosios negrąžintų paskolų sumos, nesuponuoja fakto, kad šalys tokiu būdu susitarė dėl  pelno palūkanų nemokėjimo. Tačiau teismas priimdamas tokį sprendimą atsižvelgė ne tik į faktą, kad palūkanos neužfiksuotos šiame sąraše, bet ir į faktą jog nebuvo pateikta tinkamų įrodymų apie susitarimą dėl mokėtinų palūkanų, kadangi nebuvo pateikti paskolos sutarčių originalai ar jų kopijos tik neoriginalių dokumentų kopijos. Apeliantas taip pat remiasi ieškovo direktoriaus M. Z., parodymais, kad visos paskolos, kurias savo darbuotojams teikdavo ieškovas (tame tarpe ir atsakovei), buvo teikiamos skaičiuojant pelno palūkanas, tačiau šiems parodymams prieštarauja minėtas įsiskolinimų sąrašas, nes jei palūkanos būtų skaičiuojamos jos atsispindėtų šiame sąraše. Įstatymas nedraudžia pelno siekiančiai įmonei teikti beprocentines paskolas savo darbuotojams. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas pagrįstai atsisakė ieškovo naudai priteisti ir delspinigius. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat pateikia savo įrodymų vertinimą, tačiau jo pateiktas vertinimas nepaneigia teismo, išsamia pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, chronologine įvykių seka bei logika pagrįsto teismo vertinimo. Todėl ieškovo apeliacinis skundas taip pat atmetamas. 

        Kiti neaptarti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

         Kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų  įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinius skundus tenkinti juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

          Apeliacinius skundus atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis apeliantams bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

                              NUTARIA:

           Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Teisėjai                                                                                   Liuda Uckienė

                                                                                               Rita Kisielienė

                                                                                              Vidas Stankevičius