Civilinė byla Nr. 2-2631/2013

        Procesinio sprendimo kategorija 116.5.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, civilinėje byloje Nr. 2-2258-221/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vejoma“ ir Ko ieškinį atsakovui V. Č. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir žalos atlyginimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

         Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. nutartimi UAB „Vejoma“ ir Ko iškelta bankroto byla. 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas BUAB „Vejoma“ ir Ko, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė 2011 m. balandžio 19 d. atsakovo V. Č. ir M. M. sudarytą įmonės akcijų pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti niekine, priteisti iš atsakovo 873 875,27 Lt, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo nurodytais ir teismo nustatytais adresais nepavykus įteikti ieškinio ir kitų procesinių dokumentų, atsakovui pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu. Pranešime nurodytu terminu atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Kauno apygardos teismas ieškovo prašymu 2013 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino: pripažino niekine 2011 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 873 875,27 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei valstybės naudai 12 739 Lt žyminio mokesčio ir 21,29 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktu pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė panaikinti sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovas pareiškime nurodė, jog atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nes negavo pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo. Pasak atsakovo, teismo pranešimas jam nebuvo įteiktas dėl pašto darbuotojų netinkamo darbo. Atsakovas teigė, jog jam siųsto teismo pranešimo galėjo negauti ir dėl to, jog pašto dėžutės dažnai būna laužomos pašalinių asmenų. Atsakovas nurodė 2013 m. gegužės 14 d. patyręs miokardo infarktą ir dėl minėtos priežasties hospitalizuotas. Po atliktos širdies kraujagyslių operacijos jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas iki 2013 m. liepos 11 d. Todėl tuo metu, kai internete buvo patalpintas teismo pranešimas, atsakovas sunkiai sirgo ir neturėjo galimybės tą informaciją internete surasti. Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 14 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Atsakovas nesutiko su bankroto administratoriaus teiginiu, esą dėl atsakovo neveikimo ieškovas patyrė žalos. Nurodė, jog jo vadovavimo metu įmonės veikla buvo pelninga. Kadangi atsakovas nebūdamas įmonės vadovu, negali pateikti finansinių įmonės dokumentų, bankų išrašų, todėl, jo nuomone, būtina išsireikalauti finansinius dokumentus iš UAB „Megrame“, UAB „Hormann Lietuva“ bei apklausti jų darbuotojus. Pasak atsakovo, jis negali išsireikalauti duomenų apie M. M. turtą, užimtas pareigas, finansinius dokumentus.

        Ieškovas prašė netenkinti atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų sprendimui už akių peržiūrėti: atsakovas nenurodė aplinkybių, pateisinančių atsiliepimo į ieškinį nepateikimą, bei nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodytas sprendime už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

         Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl 2013 m. birželio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo atmetė. Skundžiamosios nutarties motyvuojamoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, procesinių dokumentų atsakovui nepavykus įteikti visais žinomais adresais, jie atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl netinkamo pašto darbuotojų darbo ir laužomų pašto dėžučių, kadangi pats atsakovas turėjo rūpintis jam priklausančios pašto dėžutės saugumu. Teismas nesutiko su argumentais, kuriais atsakovas nurodė neturėjęs galimybės susipažinti su viešo paskelbimo būdu jam įteikto pranešimo turiniu. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas nepateikė nedarbingumo pažymėjimų už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. liepos 12 d. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, iš ligoninės išrašytas 2013 m. gegužės 20 d., turėjo galimybę sužinoti apie procesinių dokumentų įteikimą ir pateikti atsiliepimą į ieškinį. Vertindamas atsakovo pateiktus įrodymus ir argumentus, susijusius su priimto sprendimo už akių teisėtumu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas nėra nutrauktas, o baudžiamojoje byloje nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas. Teismas pažymėjo, jog atsakovas savo argumentams, esą jo vadovavimo metu įmonės veikla buvo pelninga, nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Teismas, vadovaudamasis įmonės balanso duomenimis sprendė, jog ieškovas jau 2007 metais buvo nemokus, nes jo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino BUAB „Vejoma“ ir Ko kreditorių sąrašą už bendrą 869 875,27 Lt sumą, sprendė, jog nuo 2007 metų iki bankroto bylos iškėlimo dienos ieškovo įsiskolinimų suma padidėjo dar 208 647,27 Lt. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo vadovavimo ieškovui laikotarpiu ieškovas buvo nemokus ir turėjo didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikti bei nurodyti įrodymai neturi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

         Atsakovas V. Č. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės -  patenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą už akių bei atnaujinti šios bylos nagrinėjimą iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovui nebuvo žinoma apie iškeltą civilinę bylą, todėl jis neturėjo pareigos pašto skyriuose teirautis dėl jam adresuotų siuntų. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė pateisina atsiliepimo į ieškinį nepateikimą.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl atsakovo sveikatos būklės. Atsakovas pagal išduotą nedarbingumo pažymėjimą buvo nedarbingas iki 2013 m. liepos 11 d. Teismas neatsižvelgė į atsakovo ligos ypatumus, todėl nepagrįstai sprendė, jog po išrašymo iš ligoninės jis turėjo galimybę sužinoti apie 2013 m. birželio 7 d. teismo pranešimą.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo. Pateiktu prokuratūros nutarimu atsakovas siekė ne paneigti savo kaltę, o įrodyti, jog šioje byloje ginčijama sutartis buvo teisėta.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2007 metų įmonės balansu, kadangi atsakovas įmonės akcininku ir vadovu tapo tik 2007 m. gruodžio 11 d. Teismas nevertino aplinkybės, jog didžioji skolų dalis susidarė, kuomet įmonei vadovavo G. T..

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nesikreipė į valstybės institucijas dėl duomenų apie M. M. pateikimo. Atsakovas neturėjo galimybės šių veiksmų atlikti per teismo nustatytą trumpą 10 dienų terminą.

6. Atsakovas neturėjo galimybės pateikti pakankamai teisiškai motyvuoto skundo, kadangi 2013 m. spalio 3 d. vėl buvo hospitalizuotas.

          Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Vejoma“ ir Ko su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka, prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas nurodė, kad atsakovui buvo įteikti procesiniai dokumentai, tačiau jis nesiėmė veiksmų, kuriais būtų siekiama laiku pateikti atsiliepimą į ieškinį. Pasak ieškovo, pats atsakovas turėjo pasirūpinti pašto dėžutės saugumu. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog iki 2013 m. liepos 11 d. buvo nedarbingas. Ieškovo teigimu, atsakovas savo argumentams pagrįsti negali vadovautis prokuratūros nutarimu, kuris yra panaikintas. Atsakovas savo teiginiams, esą tam tikru laikotarpiu įmonės akcininku ir vadovu buvo G. T., pagrįsti nepateikė įrodymų. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo nemoki ir turėjo žymių įsipareigojimų kreditoriams. Ieškovo vertinimu, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas yra pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

        Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos CPK 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kas sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais CPK numatytais atvejais. CPK 142 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas turi teisę priimti sprendimą už akių ir tuo atveju, jeigu, esant ieškovo prašymui, atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai užtęsti (vilkinti) bylos nagrinėjimą.

         CPK 287 straipsnio normos numato specialiam procesiniam dokumentui – pareiškimui peržiūrėti sprendimą už akių – keliamus reikalavimus, nustato jo padavimo terminus ir tvarką. Būtina pažymėti, kad pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis). CPK 288 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta sprendimo už akių panaikinimo tvarka. Pažymėtina, kad teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustatęs abi CPK 287 straipsnio 2 dalies 3-4 punktuose nurodytas aplinkybes, t. y. bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis – yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtus sprendimus peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

          Pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas (apeliantas) įrodinėjo, kad atsiliepimo į ieškinį jis nepateikė, nes ieškinio negavo ir nežinojo apie jo atžvilgiu pradėtą teisminį procesą. Šias apelianto nurodytas aplinkybes, teismo įsitikinimu, paneigia byloje esantys duomenys, patvirtinantys, kad procesinius dokumentus atsakovui buvo bandoma įteikti tiek jo nurodytos, tiek deklaruotos gyvenamosios vietos, tiek darbovietės adresais (b. l. 48, 53, 58, 59, 61). Tačiau visi atsakovui išsiųsti pranešimai buvo sugrąžinti juos siuntusiam pirmosios instancijos teismui su pašto atžymomis, jog atsakovas jų neatsiėmė (b. l. 55, 59, 61). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išnaudojo daugumą CPK XI skyriuje nustatytų procesinių dokumentų įteikimo būdų ir ėmėsi tinkamų priemonių atsakovo buvimo vietai nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, esą teismo pranešimai atsakovo galėjo nepasiekti dėl pašto tarnybų paslaugų netinkamo teikimo arba dėl pašalinių asmenų atsakovui priklausančios pašto dėžutės niokojimo ar plėšimo. Teismas pastebi, jog apeliantas šioms prielaidoms pagrįsti nepateikė įrodymų (CPK 178 straipsnis). Teismo įsitikinimu, aplinkybė, jog asmuo gyvena name, esančiame sodų bendrijos teritorijoje, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad siunčiami procesiniai dokumentai ar kitos pašto siuntos nebus įteiktos dėl trečiųjų asmenų neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų. Kita vertus,  pritartina tiek pirmosios instancijos teismo išvadai, tiek ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentui, kuriais akcentuojama apelianto pareiga užtikrinti sąlygas tinkamam pašto siuntų įteikimui (Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 7 straipsnio 10 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog nepavyksta informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą, bei atsižvelgęs į ieškovo nuomonę, pagrįstai priėmė sprendimą procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal CPK 130 straipsnio 3 dalyje nustatytą reglamentavimą preziumuojama, kad procesiniai dokumentai adresatui laikomi įteikti pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje dieną, šiuo atveju – 2013 m. birželio 7 d. (b. l. 70). Kaip minėta, apeliantas, siekdamas paneigti tinkamo informavimo apie teisminį procesą ir procesinių dokumentų įteikimo jam faktą, nurodė, jog nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. liepos 12 d. jis buvęs nedarbingas. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateikti įrodymai: medicinos dokumentų išrašas (b. l. 95) ir medicininis pažymėjimas (b. l. 95a). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių įrodymų turinį, svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas nepateikė nedarbingumo pažymėjimų. Apeliacinis teismas nepritaria pirmosios instancijos išvadai, jog nedarbingumo pažymėjimų nebuvimas (jų nepateikimas teismui) suponuoja išvadą, jog atsakovas buvo darbingas. Kita vertus, apeliacinis teismas šių aplinkybių kontekste turi pagrindo konstatuoti kitą nagrinėjamam klausimui reikšmingą aplinkybę. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškimo ir atskirojo skundo turinio, apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog išrašius iš ligoninės, jis medicininiame pažymėjime nurodytu laikotarpiu gydėsi namuose (duomenys neskelbtini), todėl visą šį laikotarpį negalėjo naudotis internetu, o dėl šios priežasties jam negalėjo būti žinomas ir teismo pranešimo, paskelbto specialiajame interneto tinklalapyje, turinys. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šia apelianto pozicija. Teismas pastebi, jog nurodytu būdu apeliantas bando pateisinti ne atsiliepimo į ieškinį nepateikimo faktą, o įrodinėja jo neinformavimo apie teisminį procesą ir procesinių dokumentų neįteikimo faktą. Gi procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu reglamentavimas sudaro pagrindą taikyti prezumpciją, pagal kurią nurodytu būdu ir CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka įteikti procesiniai dokumentai laikomi įteiktais tinkamai būtent pranešimo paskelbimo specialiajame interneto tinklalapyje dieną. Pritarimas apelianto pozicijai reikštų pripažinimą, jog tokiu būdu įteikdamas procesinius dokumentus bylą nagrinėjantis teismas visada turėtų papildomai įvertinti, ar konkrečiu atveju šaliai tapo žinomas pranešimo, patalpinto specialiajame interneto tinklapyje, turinys, t. y. jog šalis realiai ir betarpiškai susipažino su paskelbto pranešimo turiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks CPK 130 straipsnio normų aiškinimas neatitiktų tikslų, kurių siekė įstatymų leidėjas, bei paneigtų galimybę vadovautis šiame straipsnyje įtvirtinta prezumpcija. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia paties procesinių dokumentų tinkamo įteikimo fakto. Tuo tarpu CPK 142, 287, 288 straipsnių sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog apeliantas turėjo nurodyti priežastis, pateisinančias jo pasyvumą neįvykdžius pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, t. y. turėjo nurodyti aplinkybes, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu jis neturėjo galimybės parengti ir pateikti teismui reikalaujamo procesinio dokumento. Teismas pažymi, jog paprastai asmens liga nepateisina procesinio veiksmo neatlikimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas bei atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog net ir nustačius nedarbingumo faktą, visgi apelianto sveikatos būklė nebuvo tokia sunki, jog jis negalėtų įvykdyti teismo nustatytos pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį. Apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybes, jog apeliantas iš gydymo įstaigos buvo išrašytas dar iki teismo pranešimo paskelbimo bei atsisakė reabilitacinio gydymo (jam buvo rekomenduotas medikamentinis gydymas). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtos aplinkybės paneigia apelianto sunkios sveikatos būklės buvimo faktą, todėl apeliantas turėjo galimybę atlikti teismo reikalaujamą procesinį veiksmą, kreiptis dėl teismo nustatytų procesinių terminų pratęsimo ar pasirūpinti kvalifikuota teisine pagalba. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantas atsiliepimo į ieškinį nepateikė be svarbios priežasties, todėl nagrinėjamu atveju nepaneigė savo pasyvumo teisminiame bylos procese.

          Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, pateikdamas pareiškimą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodė ne tik priežastis, dėl kurių nebuvo pateiktas atsiliepimas į ieškovo ieškinį, tačiau sprendimo už akių nepagrįstumą grindė ir aplinkybe, jog jo vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonės (ieškovo) įsiskolinimas ne tik nepadidėjo, bet buvo sumažintas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas įmonės (ieškovo) akcininku ir vadovu tapo 2007 m. gruodžio 12 d. Atskirajame skunde šį argumentą atsakovas sukonkretino, nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo atsakomybei priskyrė ir tas bendrovės skolas, kurios atsirado iki 2007 m. gruodžio 12 d., kada įmonei vadovavo G. T.. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas apelianto pareigos neįvykdymo savo argumentams dėl įmonės finansinės padėties pagerėjimo pagrįsti faktas. Pasak apelianto, jis nedisponuoja bendrovės finansiniais dokumentais, o teismo nustatyto termino nepakako minėtiems įrodymams išreikalauti. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog atsakovo pateikti įrodymai neturi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir nepaneigia jo atsakomybės fakto. Teismas taip pat sutinka su išvadomis, jog apeliantas nesiėmė savalaikių veiksmų ir nepateikė objektyvių duomenų jo argumentams dėl ieškiniu ginčijamo sandorio teisėtumo pagrįsti. Teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kuriuo pareigos pateikti įrodymus neįvykdymą bandoma teisinti teismo nustatytu pernelyg trumpu terminu. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas turėjo galimybę kreiptis dėl jo argumentams pagrįsti būtinų įrodymų išreikalavimo, o tuo atveju, jeigu teismo paskirto termino šiems veiksmams atlikti nepakako, prašyti šį terminą pratęsti (CPK 77 straipsnis). Todėl aplinkybė, jog teismo nustatyto termino nepakako tam tikram procesiniam veiksmui atlikti, nesudaro pagrindo visiškai susilaikyti nuo procesinio tokių veiksmų atlikimo. Gi nagrinėjamu atveju apeliantas net nebandė savarankiškai pasirūpinti savalaikiu jo argumentams pagrįsti būtinų duomenų gavimu.

Apeliacinis teismas, įvertinęs atsakovo atskirojo skundo argumentus, kuriais akcentuojama buvusio UAB „Vejoma“ ir Ko administracijos vadovo G. T. galimų veiksmų reikšmė žalos ar jos dalies įmonės kreditoriams atsiradimui, iš esmės su šiais argumentais sutinka.

Pažymėtina, jog įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia teisės aktuose jam imperatyviai nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba ji atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.

              Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu turi bendrovės vadovas.

         Įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).

         Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

         Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-228/2011).

              Nagrinėjamoje byloje ieškovas kėlė atsakovo, kaip UAB „Vejoma“ ir Ko administracijos vadovo, civilinės atsakomybės klausimą šiam neįvykdžius pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog įmonė (ieškovas) jau 2007 metais buvo nemoki, kadangi į įmonės balansą įrašyto turto vertė buvo 782 354 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudarė 661 228 Lt (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas šiems ieškovo argumentams pritarė bei, įvertinęs aplinkybę, jog UAB „Vejoma“ ir Ko bankroto byloje buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas už 869 875,27 Lt reikalavimų sumą, sprendė, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu įmonės finansinė padėtis dar labiau pablogėjo, kadangi pradelsti įsipareigojimai padidėjo 208 647,27 Lt suma.

           Iš byloje esančių duomenų (juridinių asmenų registro išrašo (b. l. 26-30) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos (b. l. 38-40) matyti, jog nuo 2001 m. kovo 28 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d. UAB „Vejoma“ ir Ko administracijos vadovu buvo G. T..  Tuo tarpu apeliantas bendrovei vadovavo nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki bankroto bylos jai iškėlimo dienos. Apeliacinio teismo vertinimu, minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju yra svarbi tuo aspektu, jog įmonės nemokumo faktas buvo nustatytas dar G. T. vadovavimo ieškovui laikotarpiu, todėl apeliantas pagrįstai šia aplinkybę akcentuoja. Apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, jog kitas asmuo (G. T.) vadovavo įmonei tuo laikotarpiu, pagal kurio finansinės atskaitomybės dokumentus konstatuotas įmonės nemokumas (vertinant turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį), savaime nereiškia apelianto civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, ypatingai įvertinus teismo nustatytą aplinkybę, jog apelianto vadovavimo ieškovui laikotarpiu pradelstų įsipareigojimų suma dar labiau padidėjo, tačiau sudaro prielaidas manyti, jog už įmonės kreditoriams atsiradusią žalą ĮBĮ 8 straipsnio prasme gali būti atsakingas ne tik/tiek atsakovas, bet ir kitas asmuo, įmonei vadovavęs dar iki apelianto paskyrimo jos vadovu. Ankstesnio ieškovo administracijos vadovo neteisėti veiksmai, jeigu tokie būtų nustatyti, galėtų turėti įtakos apelianto (atsakovo) atsakomybės apimčiai (pvz., žalos dydžio prasme). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentu, jog apeliantas neįrodė G. T. vadovavimo ieškovui fakto. Kaip minėta, šie duomenys tiek ieškovui, tiek pirmosios instancijos teismui buvo žinomi, kadangi minėtą aplinkybę patvirtina prie ieškinio pridėti įrodymai (juridinių asmenų registro išrašas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma).

            Kiti atsakovo atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų iš esmės nepasisako.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo pareiškimą peržiūrėti sprendimą už akių, padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ar pagrįstumui.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti ginčą, o anksčiau nurodytos aplinkybės gali turėti įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo V. Č. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, ją perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

           Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Tenkinti atsakovo V. Č. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Teisėjas                                                                                    Gintaras Pečiulis