Pranešėjas
Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr.
2S-1191-115/2010
Teisėjas Igoris
Kasimovas Procesinio
sprendimo kategorijos:
110.;1;110.4;
122.5.; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. lapkričio
11 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, kolegijos teisėjų Dalios
Višinskienės, Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „DIZAJA“ atskirąjį skundą
dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutarties,
kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas civilinėje
byloje Nr. 2-6145-592/2010 pagal atsakovo UAB „Eugvilsta“ ieškinį atsakovui
UAB „DIZAJA“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
ieškovas UAB
„Eugvilsta“ ieškiniu prašė išieškoti iš atsakovo UAB „DIZAJA“ skolą – 39 780,62
Lt, palūkanas – 1 321,05 Lt, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė
išieškojimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti
atsakovo turtą ir pinigines lėšas.
Vilniaus miesto 2
apylinkės teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi ieškovo UAB „Eugvilsta“ prašymą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Areštavo atsakovo UAB „DIZAJA“
kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai –
pinigines lėšas bendrai 44.035,32 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu
turtu, tačiau leidžiant atsakovui vykdyti atsiskaitymus su valstybės biudžetu,
ieškovu UAB „Eugvilsta“ ir atsakovo UAB „DIZAJA“ darbuotojais (b.l.7).
Pirmosios
instancijos teismas nurodė, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo nagrinėjama nepranešęs atsakovui, manant, jog toks pranešimas sutrukdys
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK
148 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra juridinis asmuo, vykdantis
komercinę – ūkinę veiklą, o piniginių lėšų areštas laikytina viena labiausiai
ekonominiu požiūriu varžanti kito subjekto komercinę – ūkinę veiklą laikinoji
apsaugos priemonė, kuri vadovaujantis proporcingumo bei ekonomiškumo
principais, gali būti taikoma tik nesant galimybės taikyti atsakovo turto
arešto, ir tik su tam tikrais apribojimais. Todėl sprendė, kad areštas iš
pradžių taikytinas atsakovo kilnojamajam ir nekilnojamam turtui, o jo nesant ar
esant nepakankamai – piniginėms lėšoms bendrai ieškinio sumai, tačiau leidžiant
atsakovui vykdyti atsiskaitymus su valstybės biudžetu, ieškovu ir atsakovo
darbuotojais.
Apeliantas (atsakovas)
UAB „DIZAJA“ pateikė atskirąjį skundą (b.l.8-9), kuriuo prašo panaikinti
skundžiamą nutartį ir išsprendus klausimą iš esmės, atmesti prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; priteisti patirtas bylinėjimosi
išlaidas. Nurodo, jog nei skundžiamoje nutartyje, nei ieškovo prašyme nėra
nurodytos aplinkybės, patvirtinančios būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones ir nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. Nesutinka, kad ieškinio
suma yra didelė ir žymi, nes ieškinio suma turi būti didelė ir žymi konkrečiam
skolininkui. Šiuo atveju atsakovas yra pelningai dirbanti įmonė, turinti
nemažai nekilnojamojo turto, todėl skolos suma bendrovei nėra ženkli. Priėmus
ieškovui palankų teismo sprendimą atsakovas būtų pajėgus šį sprendimą įvykdyti,
todėl nėra pagrindo preziumuoti, kad sprendimą įvykdyti bus sunku ar neįmanoma.
Mano, jog ieškovas nenurodė kitų aplinkybių, teismų praktikoje pripažįstamu
pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (esami kiti kreditoriai, įrodymai
apie atsakovo sunkią finansinę padėtį ir pan.). Teigia, jog nepagrįstai
pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės apriboja atsakovo galimybę atlikti
ūkines operacijas, kenkia bendrovės dalykiniam įvaizdžiui ir reputacijai, laikinosios
pasaugos priemonės sutrikdytų bendrovės veiklą.
Ieškovas UAB
„Eugvilsta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.25) prašė atskirąjį skundą
atmesti. Nurodė, jog areštas pritaikytas pagrįstai, nes skolininkas
skolingas didelę sumą, ilgą laiką neatsikaitė, nenorėjo taikai tartis dėl
skolos sumokėjimo. Pranešė, jog dalį skolos –15.000 Lt sumokėjo po ieškinio
išsiuntimo teismui, taigi skolą pripažįsta.
Apelianto (atsakovo) UAB
„DIZAJA“ atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl
apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus,
išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Bylos medžiagos
nustatyta, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas skundžiama nutartimi ieškovo
pareikštų reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui nuosavybės teise
priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant
ieškiniui užtikrinti ir atsakovo pinigines lėšas, bet neviršijant ieškinio
sumos, t.y., 44.035,32 Lt, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu,
mokėti darbo užmokestį, valstybės biudžetu.
Civilinio
proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą -
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo
manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šios normos
pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nevertindamas paties
ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesus bei
užtikrindamas jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį,
tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas, nesiėmus laikinųjų
apsaugos priemonių, galės būti realiai įvykdytas.
Laikinosios
apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes
ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais.
Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų
apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą
išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d. ir 145 str. 2
d.). Taigi laikinosios apsaugos
priemonės turi būti parenkamos taip, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų
nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu
būtina tikslui pasiekti.
Atskirajame
skunde apeliantas teigia, jog atsakovas yra pelningai dirbanti įmonė, turinti
nemažai nekilnojamojo turto, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą
atsakovas būtų pajėgus šį sprendimą įvykdyti, todėl ieškinio suma, dėl kurios
yra priimtos laikinosios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į atsakovo finansinę
padėtį, iš esmės yra neženkli, apsunkinimai, pritaikyti skundžiama nutartimi,
nėra būtini.
CPK 12 str. yra įtvirtintas rungimosi principas,
nustatantis, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai
yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nors pirmosios
instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo
nepranešęs apeliantui, apeliantas turėjo galimybę su atskirtuoju skundu
pateikti įrodymus apie įmonės finansinę padėtį, tačiau to nepadarė (CPK 178
str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra
pateikta duomenų, atspindinčių realią dabartinę apelianto (atsakovo) finansinę
padėtį ir apsprendžiančią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą
(nebūtinumą), todėl negalima daryti išvados, kad apelianto (atsakovo) finansinė
padėtis yra gera, ieškinio suma, dėl kurios yra priimtos laikinosios apsaugos
priemonės, atsižvelgiant į atsakovo finansinę padėtį, iš esmės yra neženkli, ir
kad ieškinio patenkinimo atveju apeliantas (atsakovas) bus pajėgus įvykdyti
teismo sprendimą, todėl atskirojo skundo motyvai, susiję su
apelianto finansiniu pajėgumu ir neva neženklia ieškinio suma, nesudaro pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo
nutartį ir ją panaikinti. Pažymėtina ir tai, jog
teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas,
preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, nes didelė
reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo
riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/08 ir
kt). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog pats apeliantas
atskirajame skunde nurodo, kad pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės
apriboja atsakovo galimybę atlikti ūkines operacijas, kenkia bendrovės
dalykiniam įvaizdžiui ir reputacijai, laikinosios pasaugos priemonės sutrikdytų
bendrovės veiklą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinio suma
atsakovui visgi yra didelė ir žymi.
Pažymėtina ir
tai, jog atsakovui sumažinus įsiskolinimo ieškovui dydį, atsakovas gali
kreiptis į teismą, prašydamas pakeisti pritaikytų laikinųjų pasaugos priemonių
mastą (CPK 146 str.).
Atsižvelgiant į
išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto (atsakovo) UAB „DIZAJA“ atskirojo
skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar
pakeisti, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d.
nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).
Be to, iš
apelianto (atsakovo) „DIZAJA“ priteistinos procesinių dokumentų įteikimo
išlaidos (CPK 88 str.1 d. 3 p., 96 str.).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d., 1 p.,
339 str., teisėjų kolegija
n
u t a r ė :
Vilniaus miesto 2
apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6145-592/2010
palikti nepakeistą.
Priteisti iš
apelianto (atsakovo) „DIZAJA“ valstybei 7,05 Lt procesinių dokumentų įteikimo
išlaidų.
Kolegijos pirmininkas Algirdas
Auruškevičius
Teisėjos
Dalia
Višinskienė
Virginija Volskienė