Administracinė byla Nr. A-714-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03196-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 73 500 Lt žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Žala pasireiškė kaip didžiulis psichologinis sukrėtimas, emocinė depresija, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, sveikatos pablogėjimas, sutrikusi savijauta, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, sutrikęs miegas, padidėjęs dirglumas, baimė aplinkai, sumažėjusios bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, jis kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo jo nurodytų pažeidimų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtų ir nuteistų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Dalį skundžiamo laikotarpio pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko nustatytą minimalų dydį, taip pat laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI–K. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras tose kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas, skundžiamu laikotarpiu kelis kartus atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos nėra nustatytos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI–K, pažeidžiant minėtą normą, buvo kalinamas apie 3 mėnesius. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę, teismas sprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 500 Lt.

III.

Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka pareiškėjo patirtos žalos sunkumo. Mano, kad neturtinė žala jam turi būtų atlyginta už visą skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą laikotarpį. Taip pat pažymi, jog kameroje Nr. 361 patyrė žymiai didesnius nepatogumus, kadangi joje nėra radiatoriaus, o tik šildymo sistemos vamzdis, išorinis langas uždengtas šiferio lakštu, ant sienų auga grybelis. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius argumentams, išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4974-168/2014 buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d., nagrinėjamoje byloje sprendė dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. balandžio 11 d.

Bylos duomenimis (b. l. 9) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. balandžio 11 d., pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam tenkantis plotas svyravo nuo 2,52 iki 7,47 kv. m. Nurodytu laikotarpiu iš viso 89 dienas pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų kameroje Nr. 361, kurioje, pasak pareiškėjo, nėra radiatoriaus, o tik šildymo vamzdis, langas yra uždengtas šiferio lakštu, kuriame yra asbesto, ant sienų buvo grybelio, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui minėtų aplinkybių nenurodė ir neturtinės žalos su jomis nesiejo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Šie procesinės normos reikalavimai yra svarbūs, nes pareiškėjo skunde suformuluotas pagrindas ir dalykas apibrėžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet ir iš esmės sąlygoja bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme neturi teisės iš esmės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, taip pat paprastai negali reikšti naujų savarankiškų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų (minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normų neužtikrinimo), įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į faktines byloje nustatytas aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nėra.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 1 500 Lt (434,43 Eur) – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Arūnas Sutkevičius