Civilinė byla Nr. e2-270-945/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00345-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1;

2.1.2.4.1.2; 2.4.4.5.4; 2.1.2.4.2.7; 3.2.6.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas,

sekretoriaujant Robertai Janeliūnienei,

dalyvaujant ieškovams J. M. ir A. M., jų atstovui advokatui Justui Sakavičiui,

atsakovui V. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovų J. M. ir A. M. ieškinį atsakovams V. J. ir A. J. dėl hipotekos sutarčių ir vekselių pripažinimo negaliojančiais bei jų pagrindu atliktų vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė Z. K., AIG Europe Ltd., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

        Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovai J. M. ir A. M. (toliau – kartu ieškovai) pareiškė ieškinį, kuriuo ieškovė J. M. prašo pripažinti negaliojančiais (niekiniais) nuo sudarymo momento (ab initio) 2018 m. kovo 7 d., 2018 m. birželio 22 d. hipotekos sutartis, 2020 m. sausio 14 d., 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. vasario 17 d. vekselius ir panaikinti jų pagrindu atliktus notaro M. L. 2019 m. balandžio 4 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-2767), 2019 m. kovo 27 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-2520), notarės J. M. 2020 m. balandžio 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1928, 2020 m. kovo 26 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1851, 2020 m. kovo 26 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1850, ieškovas A. M. prašo pripažinti negaliojančiu 2020 m. vasario 20 d. vekselį ir jo pagrindu atliktą notarės J. M. 2020 m. balandžio 15 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2134. Ieškovai nurodo, kad 2018 m. kovo 7 d. Kauno miesto 2-ajame notaro biure patvirtinta šalių sudaryta paskolos sutartis (toliau – Paskolos sutartis Nr. 1), pagal kurios 1 punktą ieškovai iš atsakovų pasiskolino 24 320 Eur sumą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. kovo 7 d. Iš Paskolos sutarties Nr. 1 kylančių prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas 0,2 procento dydžio netesybomis už kiekvieną pradelstą dieną (3 punktas) ir maksimaliąja hipoteka (toliau – Hipotekos sutartis Nr. 1), kurios pagrindu įkeistas ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 6,7361 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pasiskolintos sumos negrąžinus laiku, pradėtas priverstinis išieškojimas, užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00395 pagal notaro M. L. 2019 m. balandžio 4 d. išduotą vykdomąjį įrašą (toliau – Vykdomasis įrašas Nr. 1). 2018 m. birželio 22 d. Kauno miesto 2-ajame notaro biure patvirtinta šalių sudaryta paskolos sutartis (toliau – Paskolos sutartis Nr. 2), pagal kurios 1 punktą ieškovai pasiskolino 49 600 Eur sumą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. birželio 22 d. Iš Paskolos sutarties Nr. 2 kylančių prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas 0,5 procentų dydžio netesybomis už kiekvieną pradelstą dieną ir 2018 m. birželio 20 d. maksimaliąja hipoteka (toliau – Hipotekos sutartis Nr. 2), kurios pagrindu įkeistas ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Laiku neįvykdžius įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį Nr. 2, pradėtas priverstinis išieškojimas, užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00363 pagal notaro M. L. 2019 m. kovo 27 d. išduotą vykdomąjį įrašą (toliau – Vykdomasis įrašas Nr. 2). Paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o paskolos sutarčių davėjas yra fizinis asmuo, neįregistravęs savo finansinių paslaugų teikimo veiklos, todėl hipotekos sutartys, kuriomis buvo užtikrintas paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), bei turi būti pripažintos niekinėmis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Kadangi hipotekos sutarčių pripažinimas niekinėmis nulemtų ir vykdomųjų įrašų panaikinimą, reikalavimas panaikinti vykdomuosius įrašus yra išvestinis ir jo patenkinimo galimybė išimtinai priklauso nuo to, ar yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl hipotekos sutarčių pripažinimo niekinėmis. Ieškovei 2020 m. kreipusis į atsakovą dėl papildomos paskolos išdavimo, atsakovas atsisakė su ieškove sudaryti paskolos sutartis, reikalaudamas paskolos teisinius santykius įforminti vekseliais. Ieškovė sutiko su atsakovo keliamu reikalavimu išrašyti vekselius dar prieš ieškovei perduodant pinigus. Atsakovo prašymu per kelis kartus buvo išrašyti šie vekseliai: 2020 m. sausio 14 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis 2 990 Eur sumai (toliau – Vekselis Nr. 1), 2020 m. sausio 15 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis 2 490 Eur sumai (toliau – Vekselis Nr. 2), 2020 m. vasario 17 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis 2 330 Eur sumai (toliau – Vekselis Nr. 3). Visi trys vekseliai buvo pasirašyti per kelis kartus, nurodant atsakovo parinktą datą, neatitinkančią tikrovės. Pinigai ieškovei nebuvo perduoti, o vekselių pagrindu padaryti vykdomieji įrašai buvo pateikti priverstiniam išieškojimui. Ieškovės atžvilgiu yra pradėtos dar trys vykdomosios bylos: vykdomoji byla Nr. 0034/20/00217 pagal 2020 m. kovo 26 d. Kauno miesto 23-iojo notaro biuro notarės J. M. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1850), vykdomoji byla Nr. 0034/20/00218 pagal 2020 m. kovo 26 d. Kauno miesto 23-iojo notaro biuro notarės J. M. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1851), vykdomoji byla Nr. 0114/20/00293 pagal 2020 m. balandžio 2 d. Kauno miesto 23-iojo notaro biuro notarės J. M. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1928). Ieškovas taip pat yra išdavęs vekselį atsakovui (toliau – Vekselis Nr. 4), todėl ieškovo atžvilgiu užvesta vykdomoji byla Nr. 0114/20/00311 pagal 2020 m. balandžio 15 d. Kauno miesto 23-iojo notaro biuro notarės J. M. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 2132). Ieškovų išrašyti vekseliai negalioja, nes yra išrašyti atsakovo apgaulės įtakoje (CK 1.91 straipsnis), be to, atsakovo veikimas vekselio išrašymo momentu žadant išduoti paskolą, o vėliau, neperdavus pinigų, vekselius pateikiant priverstiniam išieškojimui, yra nesąžiningas (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnis). Kadangi vekseliai buvo išrašyti siekiant įforminti įsipareigojimą suteikti atlygintinę paskolą, pinigų skolinimo veikla atsakovas užsiima nuolat, atsakovas pripažintinas verslininku pinigų skolinimo srityje, kuriam, sudarius atlygintinių paskolų sutartis su vartotojais, tokiai jo veiklai reglamentuoti turėtų būti taikomos imperatyvios vartotojų teises ginančios normos, tarp jų ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) normos, kurios draudžia tokio pobūdžio finansinę veiklą fiziniams asmenims, o tokio draudimo nepaisymo atveju sudaro savarankišką pagrindą sudarytus sandorius laikyti niekiniais ir negaliojančiais kaip prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, vekseliai, išduoti esmingai pažeidžiant pamatinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, sudaro pagrindą vekselius pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas panaikinti vekselių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus yra išvestinis ir jo patenkinimo galimybė priklauso nuo to, ar yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas pripažinti vekselius negaliojančiais.

2.       Atsiliepimuose į ieškinį atsakovai prašo ieškinį atmesti, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio pagrindu paskirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos skiriant atsakovams lygiomis dalimis. Atsakovai nurodo, kad ieškinys dėl hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra išvestinis iš ieškovės J. M. ieškinio, kuriuo ji ginčija paskolos sutartis, kurias panaikinus būtų savaime panaikintos ir hipotekos sutartys. Ieškovai raštu patvirtino, kad gavo visą paskolų sutartyse nurodytą pinigų sumą. Sutarčių tekstai, vykdomųjų bylų medžiaga, antstolių sistemos duomenys, ieškovų prašymai antstoliui S. U. ir atsakovams patvirtina aplinkybes, jog ieškovai ilgą laiką sutiko su paskolos sutarčių ir hipotekos sutarčių sąlygomis, jų neginčijo, prašė atidėti paskolų grąžinimo terminus, nevykdyti varžytynių. Ieškovai, pasirašydami paskolų sutartis, hipotekų sutartis patvirtino, kad sutartis perskaitė, suprato jų turinį ir pasekmes, jos atitinka jų valią, todėl ieškovė jas ginčija nepagrįstai, nesąžiningai, pažeidžia CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas. Atsakovai nevykdo jokios neteisėtos veiklos. Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2019 m. balandžio 24 d. atsakyme patvirtino, jog fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikia, t. y. sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, kurie siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartis asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Lietuvos banko priežiūros tarnyba taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Atsakovo paskolintos jo uždirbtos piniginės lėšos nėra VKĮ objektas, suteiktos paskolos neatitinka VKĮ apibūdintų vartojimo kreditų požymių. Įstatymas nedraudė ieškovams iš atsakovų gauti paskolą be palūkanų, o atsakovams suteikti ieškovams paskolas be palūkanų, todėl paskolų ir hipotekos sutartys neprieštarauja nei imperatyvioms įstatymo normoms, nei gerai moralei, nei viešajam interesui. Ginčo paskolų ir hipotekos sutartys ieškovų buvo sudarytos kaip verslininkų jų verslo ir profesinėms reikmėms, jos nėra vartojimo paskolos, joms negali būti taikomos VKĮ nuostatos, juo labiau, kad hipotekos sutartimis ieškovai įkeitė savo nekilnojamąjį turtą, o įkeičiant nekilnojamąjį turtą VKĮ nuostatos netaikomos (VKĮ 3 straipsnis). SNTSKĮ nuostatos negali būti taikomos ginčo paskolų sutartims, nes atsakovai ieškovų valia jiems suteikė neatlygintines paskolas. Ieškovams žadant greičiau atiduoti pagal paskolų sutartis pasiskolintas pinigų sumas, jei atsakovas ieškovams paskolins daugiau pinigų, atsakovas tą ir padarė, ieškovai pinigus gavo grynaisiais. Ieškinio reikalavimo dėl vekselių ir jų pagrindu išduotų vykdomųjų įrašų negaliojimo pripažinimo nepagrįstumą patvirtina ieškovų atsakovui išduoti pakvitavimai apie pagal jų išduotus vekselius gautų piniginių lėšų sumų, kurios atitinka vekseliuose nurodytas sumas, gavimą.

3.       Ieškovai dublike nurodo, kad atsakovai yra verslininkai pinigų skolinimo srityje, o ieškovai yra fiziniai asmenys, hipoteka užtikrintas paskolas ėmę šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui, todėl jų santykių atžvilgiu taikytinos SNTSKĮ normos. Atsakovai neginčija, kad vekseliais buvo siekiama įforminti paskolos teisinius santykius, patenkančius į vartojimo kredito sampratą. Atsakovas, panaudodamas apgaulę ieškovų atžvilgiu, leido jiems pagrįstai manyti apie pinigų skolinimą, manipuliuodamas vykdomųjų bylų sustabdymo galimybe bei iškeldamas ieškovams reikalavimą pakvitavimus išrašyti iki pinigų perdavimo momento, turėdamas išankstinį ketinimą išrašytus vekselius, nesuteikus paskolos, pateikti priverstiniam vykdymui.

4.       Atsakovai triplike nurodo, kad jie paskolą ieškovams suteikė nesiekdami ekonominės naudos, paskolos yra neatlygintinės, ieškovai yra ne vartotojai, o verslininkai. Paskolų sutartyse ieškovų pasiūlytos netesybos yra ne atsakovų pajamos, o kompensacija už ieškovų prievolių nevykdymo pasekmes. Ieškovai dublike pripažino ūkininkavimo, žemės ūkio verslo, ūkio turėjimo ir jo vystymo faktus. Pakvitavimus ieškovai atsakovui išdavė iš karto, kai tik gavo ir suskaičiavo pinigus.

5.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo notarė Z. K. nurodo, kad pagal ieškiniu reiškiamus reikalavimus yra ginčijami tik du sandoriai, kurie buvo notariškai patvirtinti Kauno miesto 2-ajame notaro biure – hipotekos sutartys. Abi sutarties šalys buvo fiziniai asmenys, jie negalėjo sudaryti SNTSKĮ 1 straipsnyje nurodytų sutarčių, todėl buvo sudarytos paskolos, o ne kreditavimo sutartys. Notarei nėra žinomos ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovai pinigų skolinimosi veikla verčiasi sistemingai ir versliškai. Šios aplinkybės nebuvo žinomos ir paskolos sutarčių tvirtinimo metu. Ginčijami sandoriai buvo patvirtinti tik notarei atsakius į visus šalių klausimus ir įsitikinus, jog sandorio šalys suprato tiek paskolos sutarčių, tiek hipotekos sutarčių prasmę ir pasekmes. Kadangi hipotekos sutartys yra išvestinės iš pagrindinių paskolos sutarčių, o pastarąsias Lietuvos apeliacinis teismas pripažino negaliojančiomis, notarė dėl ieškinio reikalavimų prašo spręsti teismo nuožiūra.

6.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo AIG Europe Ltd. prašo jį pašalinti iš bylos, kadangi AIG Europe Ltd. į nagrinėjamą civilinę bylą buvo įtrauktas pasibaigus vienerių metų laikotarpiui nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos, Lietuvos notarų rūmai visų Lietuvos Respublikos notarų profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu nuo 2019 m. spalio 1 d. draudžia draudimo bendrovėje ERGO Insurance SE Lietuvos filiale, notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys apima retroaktyvų laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 1 d. (bet ne ankstesnį negu konkretaus apdraustojo veiklos pradžios data).

7.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas prašo dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog notarei Z. K. prieš notarine tvarka tvirtinant paskolos, o vėliau ir hipotekos sutartis buvo (ar galėjo būti) žinomos aplinkybės apie atsakovo V. J. galimai sistemingai ir versliškai vykdomą finansinių paslaugų (kreditavimo) veiklą ir/ar, jog tokia veikla yra vykdoma neteisėtai, galimai nusikalstamai. Ginčo hipotekos sutartys buvo sudaromos prieš tai šalių jau sudarytų paskolos sutarčių pagrindu. Ieškovų valia dėl ginčo hipotekos sutarčių sudarymo buvo tinkamai išreikšta ir nustatyta jų sudarymo metu. Notarė neturėjo faktinio ir/ar teisinio pagrindo atidėti ar atsisakyti notarine tvarka patvirtinti ginčo hipotekos sutarčių, todėl pagrįstai ir teisėtai jas patvirtino.

Ieškinys tenkinamas

Dėl hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

8.       Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl ieškinyje nurodomų aplinkybių, kad ieškovai su atsakovais 2018 m. kovo 7 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 1 (ieškinio 1 priedas), kurios įvykdymui užtikrinti buvo pasirašyta ginčijama Hipotekos sutartis Nr. 1 (įkeistas ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 6,7361 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)) (ieškinio 2 priedas), o 2018 m. birželio 22 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 2 (ieškinio 4 priedas), kurios įvykdymui užtikrinti buvo pasirašyta ginčijama Hipotekos sutartis Nr. 2 (įkeistas ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini)) (ieškinio 5 priedas). Nėra ginčo ir dėl to, kad Paskolos sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 prisiimti įsipareigojimai nebuvo tinkamai vykdomi, dėl ko 2019 m. balandžio 4 d. ir 2019 m. kovo 27 d. buvo išduoti ginčijami vykdomieji įrašai (ieškinio 3 ir 6 priedai).

9.       Ginčas dėl Paskolos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 teisėtumo buvo nagrinėjamas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1559-343/2020, kurioje pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu J. M. reikalavimus pripažinti sutartis negaliojančiomis atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 pripažino Paskolos sutartį Nr. 1 ir Nr. 2 negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento, o restitucijos klausimą grąžino Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo (šis klausimas nagrinėjamas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-410-555/2022). Atsakovas V. J. minėtoje byloje buvo teikęs prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuris grąžintas atsakovui Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-1457-259/2021. 2022 m. sausio 26 d. atsakovas prašymą dėl proceso minėtoje civilinėje byloje atnaujinimo pateikė pakartotinai (šio prašymo pagrindu užvesta civilinė byla Nr. eA2-792-775/2022) bei 2022 m. vasario 14 d. posėdyje prašė sustabdyti (atidėti) procesą nagrinėjamoje byloje, kuris buvo atmestas konstatavus, kad vien prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimas pats savaime neturi jokios įtakos Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 teisėtumui ir galiojimui. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su proceso efektyvumo ir operatyvumo principais, sukurtų galimybę piktnaudžiauti pakartotinai teikiamais prašymais, taip užkertant kelią civilinės bylos nagrinėjimui.

10.       Panaikindamas Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ginčo sutartys buvo atlygintinės, lėšas atsakovai skolinosi bendriesiems šeimos poreikiams, todėl tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, reglamentuojami SNTSKĮ, kuriame įtvirtintų reikalavimų kredito davėjui atsakovai neatitiko, t. y. kreditus ieškovams teikė neteisėtai, kas sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė įrodė Paskolos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 ginčijimo pagrindą – paskolos sutarčių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl ginčo paskolos sutartys pripažintinos negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento. Pažymėtina, kad atsakovas V. J. nagrinėjamoje byloje teikė eilę prašymų išreikalauti rašytinius įrodymus, apklausti liudytojus ir pan., kuriais siekė pakartotinio minėtų aplinkybių vertinimo, akcentuodamas, jog Paskolos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 buvo neatlygintinės, o lėšas ieškovai skolinosi ūkinei veiklai vykdyti. Šie prašymai buvo atmesti kaip nesuderinami su CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal kurias teismo sprendimui, priimtam procese, kuriame dalyvavo tie patys asmenys, įsiteisėjus, kitoje civilinėje byloje negali būti ginčijami teismo jau nustatyti faktai ir teisiniai santykiai, šių aplinkybių jomis besiremiantiems asmenims nebereikia įrodinėti.

11.       Ginčydami Hipotekos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 ieškovai akcentuoja jų prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms, taip pat aplinkybę, kad, pripažinus negaliojančiomis Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, turi būti pripažinti negaliojančiais ir jose numatytų skolininkų prievolių įvykdymą užtikrinantys sandoriai.

12.       Kaip minėta sprendimo 10 punkte, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 yra konstatuota, kad Paskolos sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 buvo kuriami vartojimo kredito teisiniai santykiai, kuriems, įvertinus aplinkybę, jog prievolių įvykdymui užtikrinti buvo sudarytos Hipotekos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2, vadovaujantis CK 6.886 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalimi, taikomos SNTSKĮ nuostatos. Šis įstatymas yra skirtas išskirtinai vartotojų teisių apsaugai, todėl jame įtvirtinti griežti reikalavimai tiek kreditus teikiantiems asmenims (šios veiklos negali vykdyti fiziniai asmenys, kredito davėjai teisės aktuose nustatyta tvarka turi registruoti savo veiklą (SNTSKĮ 2 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnis)), tiek išankstiniam informavimui (SNTSKĮ 4–11 straipsniai), tiek išankstiniam kredito gavėjo kreditingumo bei įkeičiamo turto vertinimui (SNTSKĮ 12–15 straipsniai), tiek ir kredito sutarties turiniui bei formai (SNTSKĮ 16 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, kaip konstatavo Lietuvos apeliacinio teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, atsakovas V. J. neturėdamas tam teisės versliškai vykdė vartojimo kreditų teikimo veiklą, naudodamas šios veiklos modelį, kuriuo buvo dirbtinai slepiamas sutarčių atlygintinumas, tokiu būdu apeidamas aptartus įstatyminius ribojimus, dėl ko liko teisės aktų nustatyta tvarka neįvertintas ieškovų kreditingumas, jų galimybės grąžinti kreditą, jų sprendimo skolintis lėšas adekvatumas, prisiimtų prievolių įvykdymo galimybės bei neįvykdymo teisinės pasekmės. Kitaip tariant, Paskolos sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 pats atsakovas nesąžiningais veiksmais kūrė ūkinės veiklos modelį, kuris įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažintas neteisėtu. Jeigu Paskolos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sudarymo metu būtų buvęs atskleistas tikrasis jų pobūdis, dėl prieštaravimo teisės aktų reikalavimams nebūtų buvę galimybės sudaryti notarinės formos kredito bei hipotekos sandorių, t. y. konstatavus Paskolos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms, šioms nuostatoms prieštarauja ir šiose sutartyse įtvirtintų prievolių įvykdymui užtikrinti sudarytos Hipotekos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

13.       Papildomai akcentuotina, kad, vadovaujantis CK 4.170 straipsnio 1 dalimi, hipoteka yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį turtą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas. Hipoteka ir jos galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo (CK 4.170 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad hipoteka yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, priklausoma nuo pagrindinės prievolės sukūrimo, turinio ir pabaigos galiojimo. Hipotekos akcesoriškumas reiškia, kad nesant pagrindinės prievolės ir būtinumo (siekio) užtikrinti jos įvykdymą, neatsirastų ir papildomos įkeitimo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015).

14.       Vadovaujantis CK 6.1 straipsniu, prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. CK 6.2 straipsnyje nurodoma, kad prievolės gali atsirasti iš sandorių. Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito santykiai yra pripažinti neteisėtais nuo pat jų atsiradimo (ab initio). Tai reiškia, kad ieškovai ne tik neprivalo vykdyti prievolės mokėti netesybas ar grąžinti atsakovams sumas, kurios į Paskolų sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 buvo įtrauktos kaip užslėptos palūkanos, bet ir ieškovams faktiškai perduotos lėšos turi būti grąžinamos atsakovams ne kredito teisinių santykių, bet restitucijos forma (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Tiek ši aplinkybė, tiek ir faktas, kad restitucija, kaip teisės institutas, reglamentuojama savarankiškame prievolių teisei skirtame CK skyriuje, atribojant teisinį reglamentavimą nuo normų, skirtų sutartinių prievolių vykdymui, leidžia daryti išvadą, kad tapatinti skolininko pareigos pagal kredito sutartį grąžinti pasiskolintas lėšas ir jo pareigos restitucijos forma grąžinti be pagrindo gautas lėšas (nepriklausomai nuo to, dėl ko to pagrindo nėra – ar svetimos lėšos gautos nesant teisinių santykių, ar tie santykiai pripažinti negaliojančiais vėliau). Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi, hipoteka yra užtikrinamas prievolės vykdymas. Jeigu prievolė, kurios įvykdymas užtikrintas hipoteka, pripažįstama negaliojančia ab initio, susiklosto situacija, kad ji niekada neegzistavo, o ieškovų pareigai grąžinti be teisėto pagrindo gautas lėšas, kaip savarankiškai prievolei, hipoteka nėra taikoma.

15.       Šiuo aspektu svarbu akcentuoti ir hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmes. Viena vertus, kaip minėta, esama situacija susiklostė dėl atsakovų elgesio, kuriais buvo siekiama dirbtinai apeiti imperatyvų teisinį reglamentavimą, todėl jie negali pretenduoti į sąžiningų sutartinių santykių subjektų, kurių padėtis pablogėjo ne dėl jų kaltės (dėl nuo jų veiksmų nepriklausančių aplinkybių), statusą. Kita vertus, net ir atsakovų argumentai, kad nesąžiningi sudarant ginčijamus sandorius buvo ir ieškovai, kurie ne tik turi didelės apimties kreditorinių įsipareigojimų, bet ir pasirašydami ginčijamus sandorius sutiko dalyvauti neteisėtais pripažintuose teisiniuose santykiuose, nepaneigia ieškinio reikalavimų dėl Hipotekos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pripažino negaliojančiomis pagrįstumo. Pažymėtina, kad hipotekos sandoris, kuriuo įkeičiamas skolininkams priklausantis turtas, vadovaujantis CK 4.170 straipsnio 3 dalimi, iš esmės lemia prioritetinį hipotekos kreditoriaus statusą kitų hipotekos skolininko kreditorių atžvilgiu. Nesant ginčo, kad ieškovai turi eilę pradelstų kreditorinių įsipareigojimų kitiems asmenims, akivaizdu, kad hipotekos panaikinimas ne tik koreguoja ieškovų bei atsakovų tarpusavio santykius, bet ir panaikina nepagrįstą atsakovų pranašumą kitų ieškovų kreditorių atžvilgiu. Kitaip tariant, dėl hipotekos panaikinimo ieškovų prievolės grąžinti atsakovams nepagrįstai turimas atsakovams priklausančias lėšas nepasikeis (šios prievolės apimtis bus nustatyta Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-410-555/2022 išsprendus restitucijos taikymo klausimą), tik bus konstatuota, kad atsakovai negali reikalauti savo neteisėtų veiksmų padarinius taikyti trečiųjų asmenų (ieškovų kreditorių) teisių ir teisėtų interesų sąskaita.

16.       Nurodytų aplinkybių visumą teismas pripažįsta pagrindu tenkinti ieškinio reikalavimus dėl Hipotekos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pripažinimo negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio).

Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais

17.       Ieškovai taip pat reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančiais keturis vekselius: ieškovės J. M. atsakovui V. J. išduotus 2020 m. sausio 14 d., 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. vasario 17 d. vekselius (ieškinio 11–13 priedai) ir ieškovo A. M. atsakovui V. J. išduotą 2020 m. vasario 20 d. vekselį (ieškinio 19 priedas).

18.       ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021). Vekselį išrašęs asmuo gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo įgyjant vekselį, be to, gali ginčyti vekselio išrašymą kaip vienašalį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021).

19.       Ieškovai akcentuoja, kad keli atskiri vekseliai buvo pasirašyti siekiant išskaidyti sumas taip, jog būtų išvengta Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių 77 straipsnio 1 dalyje vekseliams, kurių suma viršija 3 000 Eur, nustatyto notarinės formos reikalavimo. Kartu ieškovai nurodė, kad realiai buvo tariamasi dėl mažesnės sumos išdavimo, jog vekseliai buvo išduoti tą pačią dieną 2020 m. vasario mėn., o pinigų pagal vekselius ieškovai negavo, nors ir pasirašė patvirtinimus apie pinigų gavimą (į bylą šie patvirtinimai pateikti su atsakovo V. J. 2020 m. liepos 1 d. prašymu ir atsiliepimu į ieškinį). Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovai nurodė, kad vekseliai buvo išrašyti siekiant, jog atsakovas V. J. sutiktų atidėti priverstinį prievolių pagal Hipotekos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymą, o vekselių pagrindu gautos sumos turėjo būti panaudojamos netesyboms pagal Hipotekos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 dengti. Nesutikdami su tokia pozicija atsakovai akcentavo, kad vekselius ieškovai išdavė gavę jų ūkinės veiklos poreikiams reikalingų lėšų.

20.       Įvertinęs sprendimo 19 punkte aptartus šalių argumentus į bylą surinktų įrodymų kontekste, teismas pažymi šias reikšmingas aplinkybes:

20.1.                      Vekseliai buvo išduoti 2020 m. pradžioje, kai vykdomieji įrašai Hipotekos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu buvo atlikti 2019 m. kovo 27 d. ir 2019 m. balandžio 4 d. Kitaip tariant, atsakovai tvirtina, kad papildomos lėšos ieškovams buvo skolinamos jiems nevykdant prievolių pagal Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 bei atsakovui V. J. iniciavus priverstinio vykdymo procesą. Tokia atsakovų pozicija kelia pagrįstų abejonių, kadangi lėšų skolinimas finansinių sunkumų turintiems ir ankstesnių įsipareigojimų pačiam skolinančiajam nevykdantiems asmenims pasižymi nepateisinama rizika, kuri, atsižvelgiant į atsakovo vykdomos veiklos versliškumą, negali būti vertinama kaip atsakovui būdingas elgesys.

20.2.                      Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovai neginčijo ieškovų nurodytos aplinkybės, kad Paskolos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu ieškovai arba su jais susiję subjektai atsakovams pervedė apie 14 000 Eur sumą, iš kurių 10 000 Eur buvo pervesta 2019 m. liepos mėn., o 2019 m. gruodžio mėn., siekdami priverstinio vykdymo veiksmų atidėjimo, ieškovai sutiko, kad jų kontrahentas AB „Pieno žvaigždės“ ieškovams mokėtinas sumas pervestų tiesiogiai atsakovams (šių sumų statusas yra vertinamas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-410-555/2022 sprendžiant restitucijos pripažinus Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 negaliojančiomis taikymo klausimą). Ieškovų atstovas su 2022 m. sausio 18 d. prašymu taip pat pateikė teismui atsakovo V. J. 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą antstoliui sustabdyti priverstinio vykdymo veiksmus iki 2020 m. sausio 16 d. Kaip labiausiai tikėtina tokio elgesio priežastis vertintinas minėtas ieškovų sutikimas.

20.3.                      Be to, pats atsakovas su 2020 m. liepos 1 d. prašymu pateikė teismui ieškovės 2020 m. sausio 15 d. ir 2020 m. vasario 17 d. prašymus atidėti priverstinio vykdymo veiksmus. 2020 m. sausio 15 d. prašyme užfiksuota, kad nurodydama prašymo surašymo vietą ieškovė pradėjo rašyti savo gyvenamosios vietos adresą, tačiau vėliau jį perbraukė ir užrašė atsakovų gyvenamosios vietos adresą, nurodytą ir tos pačios dienos data išrašytame Vekselyje Nr. 2. Vekselių Nr. 1 ir Nr. 2 datos yra 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. sausio 15 d., t. y. prieš pat priverstinio vykdymo veiksmų sustabdymo termino pabaigą. Ieškovų atstovas su 2022 m. sausio 18 d. prašymu pateikė teismui ir atsakovo V. J., reaguojant į ieškovės 2020 m. sausio 15 d. prašymą, pateiktą tos pačios dienos kreipimąsi į antstolį neskelbti varžytynių iki 2020 m. vasario 16 d. Vekselių Nr. 3 ir Nr. 4 išdavimo datos (2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. vasario 20 d.) yra aiškiai susiję su minėto termino pabaiga, kaip ir ieškovės 2020 m. vasario 17 d. kreipimasis į antstolį atidėti priverstinio vykdymo veiksmus, bei atsakovo ir antstolio 2019 m. vasario 19 d. elektroninio susirašinėjimo medžiaga (pateikta su ieškovų atstovo 2022 m. sausio 18 d. prašymu), kur antstolis užklausia, ar prašymą tenkinti, ir atsakovas atsako „taip“. Šie duomenys aiškiai atskleidžia tiesioginį ryšį tarp vekselių išdavimo ir vykdymo veiksmų pagal Hipotekos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus sustabdymo.

20.4.                      Akcentuotina ir tai, kad 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. sausio 15 d. vekseliuose nurodyti jų apmokėjimo terminai – 2020 m. sausio 20 d. ir 2020 m. vasario 4 d., suėjo anksčiau, nei buvo išduoti 2020 m. vasario 17 d. bei 2020 m. vasario 20 d. vekseliai. Kaip minėta sprendimo 20.1 punkte, tolesnis lėšų skolinimas ieškovams, kurie ne tik nevykdo Paskolos sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 prisiimtų įsipareigojimų, bet ir neatsiskaito pagal 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. sausio 15 d. vekselius, negali būti vertinamas kaip versliškai veikusio atsakovo pateisinama rizika.

20.5.                      Teismas iš dalies sutinka ir su ieškovų argumentu dėl vekselių, kaip dokumentų, kuriuose užfiksuotos jų prievolės atsakovui, formalumo. Nors ieškovai nepateikė teismui įrodymų, kad visi vekseliai buvo pasirašyti vieną dieną 2020 m. vasario mėn. viduryje, šiuo argumentu leidžia pagrįstai abejoti ir sprendimo 20.3 punkte aptartos aplinkybės, atskleidžiančios vekselių išrašymo datų ryšį su prašymais dėl priverstinio vykdymo veiksmų sustabdymo, svarbu pažymėti, kad 2022 m. vasario 14 d. teismo posėdyje paaiškinimus teikusi atsakovė A. J. paneigė iki tol atsakovo V. J. akcentuotą aplinkybę, jog visi vekseliai yra tarpusavyje nesusiję, patvirtindama, kad 2020 m. sausio 14–15 d. du vekseliai buvo išrašyti siekiant dirbtinai sumažinti kiekvieno sandorio sumą, apeinant imperatyvų 3 000 Eur sumą viršijančio vekselio notarinės formos reikalavimą. Atsakovė pripažino, kad buvo iš anksto žinoma bendra abiejų vekselių suma. Ši aplinkybė, kaip teisingai nurodė ieškovų atstovas, leidžia pagrįstai abejoti atsakovų paaiškinimais, kad ieškovai vekselius išduoti į atsakovų gyvenamąją vietą buvo atvykę dvi dienas iš eilės.

21.       CPK 12–13 straipsniuose įtvirtinti rungimosi ir dispozityvumo principai, CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, kartu su CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, aiškintini kaip reiškiantys, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją civiliniame procese, o teismas priimdamas sprendimą vadovaujasi didesnės tikimybės principu.

22.       Nors nagrinėjamu atveju atsakovai savo poziciją grindžia rašytiniais įrodymais – vekseliais ir atsakovų išrašant vekselius pasirašytais patvirtinimais apie gautas vekseliuose nurodytas sumas, sprendimo 20 punkte aptartos aplinkybės leidžia labiausiai tikėtina pripažinti ieškovų pateiktą poziciją, kad papildomus finansinius įsipareigojimus vekselių pagrindu ieškovai prisiėmė ne dėl to, kad gavo savarankiškas paskolas iš atsakovo, bet kaip prievolių pagal Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 dengimą arba šių prievolių įvykdymo užtikrinimą, t. y. įvykdė sprendimo 18 punkte įtvirtintą pareigą ir įrodė tikruosius prievolės pagal vekselius atsiradimo priežastį bei pobūdį.

23.       Kaip minėta sprendimo 9 punkte, Paskolos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 yra pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, todėl spręsti, kad iš šių sandorių kylančios prievolės gali būti užtikrinamos vekseliais arba vekseliai išduodami siekiant sumažinti prievoles pagal minėtas sutartis (pvz., įskaityti pagal Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 mokėtinas netesybas), nėra jokio pagrindo.

24.       Sutiktina ir su ieškinio motyvu, kad savarankiškas pagrindas vekseliams pripažinti negaliojančiais yra formos reikalavimų nesilaikymas. Vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta sprendimo 20.5 punkte, Vekseliai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo išduoti siekiant dirbtinai sumažinti kiekvieno sandorio sumą ir išvengti imperatyvaus formos reikalavimo. Bendra šiuose vekseliuose nurodyta suma sudaro 5 480 Eur (2 990 Eur + 2 490 Eur), o, vadovaujantis ĮVPĮ 77 straipsnio 1 dalimi, tokiam sandoriui taikoma notarinė forma, kurios nesilaikymas, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, lemia sandorio negaliojimą. Tas pats pasakytina ir apie Vekselius Nr. 3 ir Nr. 4, kurių išdavimo datos skiriasi keliomis dienomis, tačiau, kaip minėta sprendimo 20–22 punktuose, jų išdavimo pagrindas ir tikslas yra bendras, o sumos, jas sudėjus, sudaro 3 270 Eur (2 330 Eur + 940 Eur). Kita vertus, sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu lemtų poreikį taikyti restituciją, jeigu būtų duomenų, kad faktiškai lėšos pagal nuginčytą sandorį ieškovams buvo perduotos. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta sprendimo 22–23 punktuose, ieškovai nuginčijo pinigų perdavimo faktą.

25.       Apibendrinant aptartų aplinkybių visumą konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl Vekselių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 pripažinimo negaliojančiais.

Dėl vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais

26.       Ieškiniu taip pat prašoma pripažinti negaliojančiais Hipotekos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bei Vekselių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 pagrindu atliktus vykdomuosius įrašus. Kaip nurodoma ieškinyje, reikalavimai dėl vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais yra išskirtinai išvestinio pobūdžio.

27.       Vadovaujantis CPK 587 straipsnio 8, 10 punktais, vykdomieji įrašai yra vykdomieji dokumentai, kurių pagrindu galimas priverstinis prievolių, numatytų hipotekos sutartyse ar vekseliuose, vykdymas. Pripažinus negaliojančiais pradinius sandorius, iš kurių kildinamos prievolės, išnyksta vykdomųjų įrašų pagrindas, o kartu ir pačių vykdomųjų įrašų buvimo civilinėje apyvartoje teisėtumas, todėl reikalavimas dėl jų pripažinimo negaliojančiais taip pat tenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28.       Bylos nagrinėjimo metu atsakovai reiškė reikalavimą CPK 95 straipsnyje nustatyta tvarka skirti ieškovams baudą už nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Ieškinį patenkinus, šis atsakovų reikalavimas atmetamas.

29.       Ieškinį patenkinus, byloje 2020 m. birželio 25 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

30.       Išnagrinėjus bylą spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kaip matyti iš Liteko sistemoje fiksuotų žyminių mokesčio užduočių, pateikdamas ieškinį ieškovas sumokėjo 59 Eur, ieškovė – 429 Eur žyminio mokesčio, 2020 m. birželio 25 d. nutartimi atidėtas kitos žyminio mokesčio dalies – 2 203 Eur – mokėjimas. Įstatyme nesant įtvirtintos solidarios proceso dalyvių atsakomybės už bylinėjimosi išlaidas, minėtos sumos lygiomis dalimis (ieškovui – po 29,50 Eur (59 Eur ÷2), ieškovei – po 214,50 Eur (429 Eur ÷2), valstybei – po 1 101,50 Eur (2 203 Eur ÷2)) priteisiamos iš atsakovų (CPK 93, 96 straipsniai). Be to, iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamas trečiojo asmens ERGO Insurance SE Lietuvos filialo turėtų atstovavimo išlaidų, kurias patvirtinantys dokumentai teismui pateikti su 2022 m. sausio 11 d. prašymu, atlyginimas – po 490,05 Eur (980,10 Eur ÷2). Iš atsakovų valstybei lygiomis dalimis taip pat priteisiamas teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas – po 100,36 Eur (200,76 Eur ÷2).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiais (niekiniais) nuo sudarymo momento (ab initio) ieškovų J. M. ir A. M. su atsakovais V. J. ir A. J. sudarytas 2018 m. kovo 7 d., 2018 m. birželio 22 d. hipotekos sutartis ir jų pagrindu atliktus 2019 m. balandžio 4 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-2767) bei 2019 m. kovo 27 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-2520).

Pripažinti negaliojančiais (niekiniais) nuo sudarymo momento (ab initio) ieškovės J. M. atsakovui V. J. 2020 m. sausio 14 d., 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. vasario 17 d. išduotus vekselius bei jų pagrindu atliktus 2020 m. balandžio 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1928, 2020 m. kovo 26 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1851, 2020 m. kovo 26 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1850.

Pripažinti negaliojančiais (niekiniais) nuo sudarymo momento (ab initio) ieškovo A. M. atsakovui V. J. 2020 m. vasario 20 d. išduotą vekselį ir jo pagrindu atliktą 2020 m. balandžio 15 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2134.

Priteisti ieškovui A. M., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės A. J., gim. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 29,50 Eur (dvidešimt devynis eurus 50 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti ieškovei J. M., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės A. J., gim. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 214,50 Eur (du šimtus keturiolika eurų 50 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti trečiajam asmeniui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui, juridinio asmens kodas 302912288, iš atsakovų V. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės A. J., gim. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 490,05 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt eurų 5 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovų V. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės A. J., gim. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 1 101,50 Eur (tūkstantį šimtą vieną eurą 50 ct) žyminio mokesčio (šio sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660) ir po100,36 Eur (šimtą eurų 36 ct) teismo turėtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo (šios sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662).

Atmesti atsakovų prašymą dėl baudos ieškovams skyrimo.

Iki sprendimo įsiteisėjimo palikti galioti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                 Marius Bartninkas