(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. D. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-988-674/2016 pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei V. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. D. pateikė teismui ieškinį dėl 302,74 Eur nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės V. D.. Nurodė, kad patyrė išlaidų, susijusių su šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymu, todėl atsakovė, proporcingai savo daliai, privalo apmokėti šias išlaidas.
2. Atsakovė V. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo E. D. jos patirtus nuostolius už namo, kuris priklauso šalims po 1/2 dalį, apšildymą bei bylinėjimosi išlaidas valstybei. Nurodė, kad nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. kuru rūpinosi ir bendrosios nuosavybės teise šalims priklausantį namą apšildė ji, neprašydama iš ieškovo nuostolių atlyginimo.
3. Ieškovas E. D. iš dalies sutiko su atsakovės pareikštu priešieškiniu, t. y. sutiko sumokėti atsakovei 72 Eur už vienos tonos briketų kainą, kitoje dalyje prašė priešieškinį atmesti, nurodydamas, kad atsakovė nepirko malkų, nes nepateikė jokių dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Raseinių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį – visiškai: priteisė iš atsakovės V. D. ieškovui E. D. 132,50 Eur nuostolių atlyginimą ir 55 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato darbą; priteisė iš ieškovo E. D. atsakovei V. D. 185,35 Eur nuostolių atlyginimą, patirtą už šildymo išlaidas; grąžino E. D. 20 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
5. Teismas, nustatęs, kad skirtingais laikotarpiais šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį namą šildė tiek ieškovas, tiek atsakovė, nesant galimybės šildyti tik kiekvienai iš šalių priklausančią namo dalį, konstatavo, jog šalių patirtos išlaidos yra dalintinos proporcingai jų turimai turto daliai, t. y. per pusę.
6. Teismas sprendė, kad prašymas kompensuoti pusę kuro sąnaudų yra niekuo nepagrįstas, kadangi nustatė, jog kliūčių ieškovui jam nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje gyventi ir šildyti patalpas nebuvo, o važinėjimą po kelis kartus per dieną kūrenti krosnį laikė ieškovo savanorišku apsisprendimu, kuris nepriskirtinas būtinosioms turto išlaikymo ir priežiūros išlaidoms.
7. Teismas vertino antstolės E. R. faktinių aplinkybių konstatavimo aktą kaip perteklinį, todėl šių ieškovo patirtų išlaidų iš atsakovės nepriteisė.
8. Teismas, nustatęs, kad tiek ieškovui, tiek atsakovei yra suteikta antrinė teisinė pagalba atleidžiant 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus atstovavimo išlaidas, grąžino ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį.
9. Teismas, nustatęs, kad ieškovas, iki kol jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, buvo patyręs 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų apimčiai, iš atsakovės priteisė 55 Eur už teisines paslaugas suteiktas ieškovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovas E. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą – ieškovo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo patenkinti visiškai, o atsakovės priešieškinį – iš dalies, priteisiant išlaidas pjuvenų briketams įsigyti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas neatskleidė bylos esmės, todėl neteisingai išsprendė bylą.
2. Teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su jo patirtomis išlaidomis dėl bendrosios nuosavybės išlaikymo.
3. Teismas nepagrįstai visa apimtimi patenkino atsakovės priešieškinį, kadangi atsakovė nepateikė jos visas turėtas šildymo išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
4. Teismas priėmė šališką sprendimą, kadangi rėmėsi duomenimis, kurie yra palankūs bei naudingi atsakovei, o ieškovui palankius duomenis atmetė arba ignoravo.
11. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė V. D. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir priėmė objektyvų, pagrįstą sprendimą.
2. Ieškovas, teigdamas, kad teismas neatskleidė bylos esmės, pats nesuprato teismo sprendimo.
3. Ieškovas klaidina teismą, teigdamas, kad jis išsikeldamas iš namo paliko kuro, kurį išnaudojusi atsakovė išsikėlė iš namo, nors tuo pačiu pripažino, kad atsakovės įsigytų pjuvenų briketų nebūtų užtekę namui apšildyti.
4. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad 2013 m. jis pirko kurą namo šildymui.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

12. Byloje kilo ginčas tarp bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių dėl išlaidų, susijusių su gyvenamojo namo išlaikymu, atlyginimo.
13. Byloje nustatyta, kad šalims nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį pastato – sodo namo, malkinės, garažo, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodytas nekilnojamasis turtas padalintas Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu nutraukus šalių santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, taip pat nustatyta naudojimosi šiuo turtu tvarka. Po šalių santuokos nutraukimo, nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. liepos ar rugpjūčio mėn. (tiksliai nenustatyta), šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name gyveno atsakovė su vaikais. Nuo 2015 m. liepos ar rugpjūčio mėn. (tiksliai nenustatyta) minėtame name niekas negyvena. Ieškovas pateikė ieškinį dėl 302,74 Eur nuostolių priteisimo iš atsakovės, nurodydamas, kad po to, kai atsakovė išsikėlė iš šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio namo, jo šildymu pradėjo rūpintis tik ieškovas, todėl atsakovė, proporcingai savo daliai, privalo apmokėti šias išlaidas. Atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti nuostolius, kuriuos patyrė 2014 – 2015 metų šildymo sezonu už namo šildymą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės priešieškinį – visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovui 132,50 Eur nuostolių atlyginimą, o atsakovei iš ieškovo – 185,35 Eur nuostolių atlyginimą, patirtą už šildymo išlaidas. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dalyje dėl išlaidų už kuro sąnaudas važinėjant šildyti namą ir antstolei už faktinių aplinkybių konstatavimą priteisimo, nustatęs, kad jos nepriskirtinos prie būtinųjų bendro turto išlaikymo ir priežiūros išlaidų ir yra perteklinės.
14. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su jo patirtomis išlaidomis dėl bendrosios nuosavybės išlaikymo.
15. Visų pirma, pažymėtina, kad bylos esmės neatskleidimas yra svarbiausių teisinių ir faktinių bylos aplinkybių nenustatymas, neįvertinimas ar netinkamas įvertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo procesinio sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, išnagrinėjo visus ieškovo suformuluotus reikalavimus, įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, savo išvadas dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo ar atmetimo argumentavo. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, kurios susijusios su ieškovo pareikštais reikalavimais.
16. Antra, įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamam faktui buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008 ir kt.).
17. Nagrinėjamu atveju, ieškovas E. D. prie patirtų nuostolių dėl šalims priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto išlaikymo priskiria šildymo išlaidas, išlaidas už kuro sąnaudas, kurias jis patyrė važinėdamas šildyti šalims priklausantį namą, taip pat išlaidas už anstolės faktinių aplinkybių konstatavimą. Minėtus nuostolius ieškovas įrodinėja pateikdamas PVM sąskaitas – faktūras už namo šildymui įsigytus pjuvenų briketus, savo paskaičiavimus apie patirtas išlaidas automobilio kurui, kuro įsigijimo kvitus, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir už jį atliktus mokėjimo nurodymus.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnis numato, jog kiekvienas bendraturtis privalo prisidėti prie bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo. Ši norma detalizuojama CK 4.83 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad bendraturtis privalo apmokėti tik tas jo turto daliai tenkančias išlaidas, kurios yra susiję su įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, taip pat tas, kurioms jis yra davęs sutikimą. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje bendrosios nuosavybės teisė apibrėžiama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti kaip teisinė kategorija yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, namo šildymo išlaidos yra dvejopo pobūdžio – namo šildymas tenkina gyventojų poreikius ir tuo pačiu padeda išsaugoti ir išlaikyti daiktą (namą) geros būklės, apsaugoti nuo neigiamo žiemos oro poveikio, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2015 – 2016 m. šildymo sezonu šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name niekas negyveno, namą šildė ieškovas, kad kiekvienam bendraturčiui galimybės šildyti savąją namo dalį nėra, pagrįstai patenkino ieškinio dalį, priteisdamas iš atsakovės dalį namo šildymo išlaidų, proporcingai jos turimai turto daliai.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodyti nuostoliai dėl kelionės išlaidų, važinėjant šildyti šalims priklausantį namą, ir už antstolės paslaugas, nepriskirtini būtinosioms turto išlaikymo ir priežiūros išlaidoms, todėl negali būti priteisiami iš atsakovės. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Nustatytų faktinių aplinkybių (nutarties 13 p.) ir ieškovo pateiktų įrodymų kontekste, ieškovo nurodytos kelionės išlaidos pagrįstai laikytinos papildomomis išlaidomis, kurios tiesiogiai nesusijusios su šalims priklausančio bendro turto išlaikymu ir priežiūra, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog bendraturčiai būtų susitarę ar bent taręsi dėl namo šildymo tvarkos, jo išlaikymo, po to, kai iš jo išsikėlė atsakovė. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas savanoriškai važinėdamas šildyti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį namą, turi prisiimti ir neigiamus tokio elgesio padarinius. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad išlaidos antstolei už faktinių aplinkybių konstatavimą yra niekaip nesusiję su būtinosiomis turto išlaikymo ir priežiūros išlaidomis, o remiantis šios nutarties 16 p. išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis, šalis, kuri įrodinėja tam tikras aplinkybes, turi prisiimti pateikiamų įrodymų neigiamo įvertinimo riziką, t. y. teismui nustačius, kad tam tikrų aplinkybių įrodinėti nereikėjo (šiuo atveju, kad šalių namas yra negyvenamas), išlaidos, susijusios su tokių įrodymų pateikimu, negali būti pripažįstamos kaip šalies patirti nuostoliai.
21. Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas visa apimtimi patenkino atsakovės priešieškinį ir priteisė iš ieškovo atsakovei 185,35 Eur nuostolių atlyginimą už šildymo išlaidas. Apelianto teigimu, atsakovė teismui nepateikė jos visas turėtas šildymo išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė savo patirtus nuostolius, susijusius su šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo šildymu, įrodinėjo pateikdama 2014 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitą – faktūrą už pjuvenų briketus, 2014 m. lapkričio 13 d. medienos gabenimo lapą, kuriame nurodyta, kad V. D. gavo 5 m3 malkų, taip pat savo paaiškinimais, kad už malkas sumokėjo 780 Lt (225,90 Eur). Nagrinėjamu atveju, tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės patirtų išlaidų namo šildymui už pjuvenų briketus, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako. Ieškovas nesutinka su atsakovės patirtomis išlaidomis bendro namo šildymui už malkų įsigijimą, nurodydamas, kad atsakovės pateiktas malkų įsigijimo dokumentas visiškai nieko neįrodo – iš jo negalima spręsti, kokia pinigų suma buvo sumokėta, kokiu adresu malkos buvo pristatytos. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nutarties 16 p. išdėstytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsakovės pateiktus įrodymus įvertinęs visų byloje esančių įrodymų kontekste, konstatuoja, jog labiau tikėtina atsakovei patyrus jos nurodytas išlaidas namo šildymui už malkas, nei jų nepatyrus. Byloje nustatyta, kad 2014 – 2015 m. šildymo sezonu šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name gyveno ir juo rūpinosi atsakovė. 2014 m. rugsėjo 5 d. namo šildymui atsakovė įsigijo vieną toną pjuvenų briketų, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 2015 – 2016 m. šildymo sezonui pirko dvi tonas pjuvenų briketų, atsakovei jos šildymo sezonui įsigytų pjuvenų briketų kiekio galėjo neužtekti, todėl tikėtina, kad ji 2014 m. lapkričio 13 d. papildomai įsigijo medienos (malkų), tuo labiau, kad priešingai, nei nurodo ieškovas, tokias aplinkybes patvirtina atsakovės pateiktas medienos gabenimo lapas, iš kurio matyti tiek medienos kiekis (5 m3), tiek medienos pristatymo vieta (duomenys neskelbtini). Kad medienos pristatymo vieta sutampa su bendraturčių nekilnojamojo turto buvimo vieta (duomenys neskelbtini) patvirtina ieškovo, kartu su antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti ant namo esantis numeris (duomenys neskelbtini). Nors atsakovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytą medienos pirkimo kainą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti jos nurodytomis aplinkybėmis, o ieškovui nepateikus priešingų įrodymų, jo prielaidos dėl medienos įsigijimo ar neįsigijimo 2014 – 2015 m. šildymo sezonu atmestinos. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, minimas išlaidas vertinant pagal teisėje pripažintus būtinumo ir protingumo kriterijus, atsakovė įrodė, kad jos buvo būtinos išlaikant ir išsaugant šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
24. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 96 str. 4 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                      Irena Stasiūnienė