Civilinė byla Nr. e2-448-934/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00146-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5;

3.4.3.11

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų R. M., V. F., G. G. ir M. U. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BELOR“ prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu, o suinteresuotam asmeniui V. F. apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, suinteresuoti asmenys V. K., M. U., V. F., G. G., A. S. T. ir R. M.

 

Teismas

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1316-230/2019 nutarta atsisakyti iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ARVI“ ir ko. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1111-798/2019 Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.       Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi UAB „ARVI“ ir ko nutarta iškelti bankroto bylą, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Restrus“. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. sausio 7 d.

3.       Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi patvirtintas pradinis kreditorių reikalavimų sąrašas.

4.       Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi nutarta likviduoti UAB „ARVI“ ir ko dėl bankroto.

5.       2023 m. liepos 20 d. pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „BELOR“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti likviduojamos dėl bankroto (toliau – ir LUAB) „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu dėl buvusių įmonės vadovų (suinteresuotų asmenų) V. K. bei V. F. ir valdybos narių V. K., M. U., V. F., G. G., R. M. bei A. S. T. neteisėtų veiksmų; 2) apriboti V. K., M. U., V. F., G. G., R. M. ir A. S. T. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6.       Prašyme nurodyta, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko savo finansinę būklę nuo kreditorių slėpė, finansinių ataskaitų niekada VĮ Registrų centrui neteikė laiku. Pareiškėjos teigimu, bendrovės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti 2017 m. kovo 8 d., 2016 m. ir 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentai – tik 2019 m. kovo 19 d., o 2018 m. ir 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentai išvis nebuvo pateikti. Pareiškėjos įsitikinimu, bendrovės finansinės būklės duomenys vertintini kritiškai, jie yra neteisingi, o bendrovė, neatskleisdama savo finansinės būklės, prisiėmė įsipareigojimų ir tuo pačiu atsikratė vertingo turto, perleidinėdama jį susijusiems asmenims.

7.       LUAB „ARVI“ ir ko kreditoriai, įskaitant ir pareiškėją, dar 2016 m. buvo pateikę vykdomuosius dokumentus dėl didelių sumų išieškojimo. Skolų iš bendrovės UAB „ARVI“ ir ko, kurių apimtis 2016 m. siekė 19 505 415,79 Eur, kreditoriai negalėjo atgauti nuo 2016 m. pradžios, o bendrovė dėl turimų įsiskolinimų ir nesąžiningų sandorių perleidinėjant vertingą turtą susijusiems asmenims ir dėl to negebant dengti skolų kreditoriams, nuo 2016 m. neteikė finansinių ataskaitų, o teikdama dokumentus nurodydavo iškraipytą, nerealią turtinę padėtį ir neegzistuojantį turtą.

8.       LUAB „ARVI“ ir ko buvo nemoki jau nuo 2016 m. gruodžio 31 d., kadangi šios bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pareiškėjos teigimu, bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko pradelsti įsipareigojimai 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė 21 425 760,17 Eur, o balansinė turto vertė 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė 16 064 335,16 Eur (47 334 117 Eur – 31 269 781,84 Eur) (½ balansinės turto vertės sudarė 8 032 167,58 Eur). Bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko pradelsti įsipareigojimai 2016 m. gruodžio 31 d. 13 393 592,59 Eur (21 425 760,17 Eur – 8 032 167,58 Eur) viršijo į bendrovės balansą įrašyto turto vertę pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatas.

9.       LUAB „ARVI“ ir ko kryptingai siekė nemokumo jau 2016 m. Pareiškėjos įsitikinimu, 2016 m. bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko siekė tapti nemoki, kad išvengtų atsiskaitymo su kreditoriais ir būtent tuo tikslu skubiai, praktiškai per 1 mėn. laikotarpį (nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 12 d.) buvo sudaryti UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, UAB „Lietuvos cukrus“, UAB „ARVI kalakutai“ akcijų, UAB „ARVI kalakutai“ KŪB komanditoriaus įnašo perleidimo sandoriai, vertingą turtą perleidžiant naujai įsteigtoms Kipro įmonėms, perleidžiant apytiksliai 36 mln. Eur rinkos vertės priklausančio turto, už kurį bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko negavo jokios turtinės naudos. Akcijų valdymas ir buvo pagrindinė LUAB „ARVI“ ir ko veikla bei esminis pajamų šaltinis, kurio netekusi ji prarado ir galimybes tinkamai vykdyti įsipareigojimus, t. y. tapo nemoki.

10.       LUAB „ARVI“ ir ko ėmėsi atsikratyti vertingo turto – turimų akcijų, iš karto po to, kai kreditoriai ėmėsi aktyvių veiksmų skoloms iš LUAB „ARVI“ ir ko susigrąžinti. Pareiškėjos teigimu, suinteresuoto asmens V. K. vadovaujami valdybos nariai vienbalsiai pritarė ydingam UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, UAB „ARVI kalakutai“, UAB „Lietuvos cukrus“ akcijų perleidimui, nors tokie sandoriai sąlygojo LUAB „ARVI“ ir ko vertingo turto netekimą. Toks sąmoningas buvusių vadovų veikimas (neveikimas) buvo nesuderinamas tiek su pačios bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko, tiek ir su jos kreditorių interesais, o savo veiksmais šiurkščiai pažeidė savo pareigas bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu. Pareiškėja pažymi, kad prejudicinę galią turinčioje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020, buvo konstatuotas minėtų įmonių akcijų perleidimo sandorių akivaizdus LUAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu nenaudingumas, kuriais iš esmės buvo sumažintas jos turtas.

11.       Restitucijos aplinkybė nekeičia sandorių neteisėtumo ir ekonominio nenaudingumo požymio. Restitucija nepakeitė bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko (ne)mokumo, mokumo neatstatė ir jau Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Teismų priimti procesiniai sprendimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo nepašalino sandorių nuostolingumo, bendrovės mokumas nebuvo atstatytas, finansinė būklė nepakito, blogas bendrovės valdymas nuosekliai kreipė ją į bankrotą, blogino jau nemokios įmonės būklę ir praktiškai iš karto po restitucijos įmonei buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėja pažymėjo, kad restitucija buvo pritaikyta po 4 metų nuo nesąžiningų sandorių sudarymo (sandoriai sudaryti 2016 m.), po kurios bendrovės finansinė būklė nepakito. Po restitucijos taikymo įmonėms, kurių akcijos buvo sugrąžintos bendrovei, buvo inicijuotos nemokumo procedūros.

12.       LUAB „ARVI“ ir ko valdomų UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ akcijų perleidimas (tyčia nepasirašant naujų akcijų emisijos, o sumenkusią dalį perleidžiant susijusiai įmonei), UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijų perleidimas, UAB „Noringė“ akcijų perleidimas, pagalbinio ūkio paskirties pastato su treniruoklių ir fitneso sale bei kiemo aikštelės pardavimas UAB „Investicijų ir inovacijų fondas“ nėra paaiškinami jokia verslo logika, sandoriai vykdyti tarp susijusių asmenų, be jokių derybų, identišku laikotarpiu, kaip ir panaikinti akcijų perleidimo sandoriai, atitinkamai identiškomis sąlygomis. Pardavimas vyko ne rinkos sąlygomis, šalys – glaudžiai tarpusavyje susiję asmenys.

13.       LUAB „ARVI“ ir ko įskaitymo sandoriais įvykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnio nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais pažeidimą, t. y. neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su pareiškėja pagal 2016 m. sausio 6 d. vekselį ir jo pagrindu išduotą 2016 m. balandžio 12 d. notaro vykdomąjį įrašą, įskaitymo sandoriais neteisėtai patenkino kreditorių reikalavimus, su kuriais atsiskaitymas laikytinas imperatyvios teisės normos pažeidimu. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiais mokėjimais bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko padengė vėliau susiformavusius įsiskolinimus, dėl kurių net nebuvo vykdomųjų dokumentų, ir netgi susijusiems asmenims. Pareiškėjos vertinimu, buvo pažeista ne tik CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, bet ir bendro pobūdžio pareigą elgtis sąžiningai, atsiskaitymas nebuvo vykdomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip su pareiškėja, buvo suteiktas pranašumas susijusiems asmenims patenkinti savo reikalavimą pirmiau.

14.       Bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko esant nemokiai 2016 m., suinteresuotas asmuo V. F. privalėjo vykdyti įstatymu jam nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ne vėliau kaip 2017 m. Pareiškėjos teigimu, suinteresuotas asmuo V. F. aiškiai žinojo, kad įmonė negalės atsikaityti su kreditoriais dėl sudarytų nenaudingų įmonei sandorių ir būtent tokios įmonės būklės siekė kartu su LUAB „ARVI“ ir ko valdybos nariais, nes būdamas įmonės vadovu pasirašinėjo įmonei nenaudingus sandorius. Suinteresuotas asmuo V. F. akivaizdžiai vengė įvykdyti pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nuo kreditorių slėpė pablogėjusią įmonės tikrąją finansinę būklę, neteikdamas finansinių atskaitų, todėl ne tik neapsaugojo kreditorių interesų, tačiau apsunkino ir patiems kreditoriams galimybę siekti savo interesų gynimo inicijuojant bankroto bylą. Dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi kreditorius Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD, kurio pareiškimas buvo paduotas 2019 m. vasario 22 d., ir pareiškėja UAB „BELOR“, kurios pareiškimas buvo paduotas 2019 m. spalio 22 d. Bankroto byla nebuvo iškelta LUAB „ARVI“ ir ko vadovo iniciatyva.

15.       LUAB „ARVI“ ir ko valdymo organai nesilaikė juridinio asmens valdymo organui taikomų reikalavimų, sudarė nuostolingus ir nenaudingus įmonei sandorius, turtas buvo perleidinėjamas mažesnėmis nei rinkos kainomis ir, be to, susijusiems asmenims, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į LUAB „ARVI“ ir ko turtą buvo apribotos ir panaikintos, buvo vykdomi atsiskaitymai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje numatytas taisykles, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.

16.       Suinteresuoti asmenys V. F., V. K., G. G., A. S. T., R. M., M. U. sąmoningai pažeidė savo pareigas ir veikė priešingai LUAB „ARVI“ ir ko interesams. Pareiškėjos teigimu, buvę bendrovės vadovai ir valdybos nariai per itin trumpą laiką tyčia sumažino įmonės turtinę padėtį ir jau 2016 m. ją padarė nemokia. Tiek vadovas, tiek valdybos nariai tik formaliai vykdė savo pareigas, nebuvo kritiški priimamiems nenaudingiems verslo sprendimams ir akivaizdžiai įgyvendino faktinio „ARVI“ grupės vadovo V. K. diktuojamą valią, nukreiptą išvengti kreditorių interesų patenkinimo.

17.       LUAB „ARVI“ ir ko buvęs vadovas V. F. netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 29 d. nutartyje, iškeldamas bendrovei bankroto bylą, konstatavo, kad ji nevykdė teisės aktų nustatytos pareigos nustatytais terminais teikti finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui, dalis trečiųjų šalių pradelstų reikalavimų bendrovei nebuvo įtraukti nei į kreditorių sąrašą, nei į bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovė apskaitė neegzistuojantį turtą ir netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą.

18.       LUAB „ARVI“ ir ko valdymo organai 2015–2016 m. priimamais sprendimais sąmoningai siekė ir pasiekė įmonės nemokumo, nes tyčia sudarinėjo nuostolingus sandorius, nesiimdami jokių priemonių mokumui atkurti. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020 pripažino LUAB „ARVI“ ir ko valdymo organų vykdomą veiklą dėl sandorių perleidinėjimo nesąžininga, sandorių sudarinėjimą ne rinkos sąlygomis, mažesnėmis nei rinkos kainomis, sandorių sudarymą tarp susijusių asmenų. Prejudicinę galią turinčia nutartimi iš esmės buvo konstatuota, kad dėl sudarytų sandorių kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo praktiškai panaikintos.

19.       Vadovas ir valdyba (suinteresuoto asmenys V. F., V. K., G. G., A. S. T., M. U., R. M.) tyčia sukėlė bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą. LUAB „ARVI“ ir ko tapo nemokia dar 2016 m., jos finansinė padėtis tik blogėjo ir nei įmonės valdymo organai, nei dalyviai nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl, pareiškėjos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina esant tyčinio bankroto požymius. Pareiškėja pažymėjo, kad sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, o būtent dėl įmonės valdymo organų netinkamo įstatymų vykdymo, steigimo dokumentuose nustatytos pareigos netinkamo vykdymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas), turto pardavimo mažesnėmis nei rinkos kainomis ir be to, asmenims, kuriuos sieja glaudūs ryšiai, bei sąmoningai teikiant atsiskaitymo pirmenybę (CK 6.9301 straipsnis) (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai), apgaulingai ir netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), vertintina, jog visi šie požymiai yra nustatyti tiek prejudicinę galią turinčia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, tiek išdėstyti argumentai bei teikiami juos patvirtinantys įrodymai.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

20.       Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi pripažino LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu, apribojo suinteresuotam asmeniui V. F. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, priteisė pareiškėjai UAB „BELOR“ iš suinteresuotų asmenų M. U., A. S. T. ir R. M. lygiomis dalimis 2 176,23 Eur bylinėjimosi išlaidas, o iš suinteresuoto asmens V. K. 2 426,23 Eur bylinėjimosi išlaidas.

21.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, prašydama pripažinti bankrotą tyčiniu dėl buvusių bendrovės vadovų V. K. bei V. F. ir valdybos narių V. K., M. U., V. F., G. G., R. M. bei A. S. T. neteisėtų veiksmų, atliktais iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra taikytinos ĮBĮ nuostatos.

22.       Teismas nustatė, kad prašymas grindžiamas argumentais, kad LUAB „ARVI“ ir ko buvo tyčia privesta prie bankroto dėl sąmoningų buvusių įmonės vadovų ir valdybos narių neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie pasireiškė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose įtvirtintų požymių egzistavimu, t. y. dėl įmonės valdymo organų netinkamo įstatymų vykdymo, steigimo dokumentuose nustatytos pareigos netinkamo vykdymo, nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo, turto pardavimo mažesnėmis nei rinkos kainomis ir, be to, asmenims, kuriuos sieja glaudūs ryšiai, bei sąmoningai teikiant atsiskaitymo pirmenybę, apgaulingo ir netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo reikalavimus grindė tuo, kad dėl nurodytų vadovų ir valdybos narių neteisėtų veiksmų (neveikimo) LUAB „ARVI“ ir ko tapo nemokia vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d., o vėliau jos finansinė padėtis tik blogėjo ir nei įmonės valdymo organai, nei dalyviai nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

23.       Teismas, vertindamas LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, nustatė, kad LUAB „ARVI“ ir ko jau 2016 m. buvo susidūrusi su apyvartinių lėšų trūkumų, t. y. neturėjo pakankamai lėšų kreditorių finansiniams įsipareigojimams vykdyti, už bendrovę įsipareigojimus nuo 2016 m., pagal jos teiktus prašymus, vykdė kitos su ja susijusios įmonės, o nuo 2017 m. ir vėliau buvo apmokami ir tokie įsipareigojimai, kaip darbo užmokestis, įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondui, kitos suteiktos paslaugos. Teismas pažymėjo, kad, be didžiųjų įmonės kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai susidarė 2014–2016 m., bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansiniai įsipareigojimai nuo 2017 m. tik didėjo, t. y. bendrovės finansinė padėtis po 2016 m. negerėjo, bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų atsiskaitymams su kreditoriais, o jos esami finansiniai įsipareigojimai didėjo. Teismas pažymėjo ir tai, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo atskleidusi visų jos turimų įsipareigojimų kreditoriams, nors dalis jų buvo vykdomi priverstine tvarka, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams bankroto bylos iškėlimo metu, t. y. 2020 m. gruodžio 29 d., sudarė ne mažiau kaip 40 605 112,66 Eur. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad LUAB „ARVI“ ir ko pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur, ir tai paneigė bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko 2016 m. ir vėliau balansuose apskaitytų pinigų ir pinigų ekvivalento pagrįstumą.

24.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, įrodinėdama LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, pateikė teismui 2022 m. vasario 25 d. ekspertinio tyrimo aktą (konsultacinę išvadą) Nr. A1865, parengtą privataus teismo eksperto R. B. Suinteresuoti asmenys teigė, kad pateiktas ekspertinio tyrimo aktas nėra laikytinas tinkamu įrodymu ir juo neturėtų būti vadovaujamasi nagrinėjant LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimu tyčiniu klausimą, kadangi pateikta išvada yra tik konsultacinio pobūdžio, o pats ekspertas yra šališkas ir susijęs su pareiškėja, ne kartą bylose teikęs jos užsakymu parengtas išvadas įvairiais klausimais. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo iniciatyva kreipėsi į UAB „Forensic and Investigation Services“ dėl ekspertinio tyrimo atlikimo. Tyrimą atlikęs į teismo ekspertų ir auditorių sąrašus įrašytas ekspertas R. B. įvertino jam pateiktus LUAB „ARVI“ ir ko duomenis ir pateikė išvadas, susijusias su LUAB „ARVI“ ir ko finansine būkle ir jos nemokumu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad suinteresuoti asmenys nepateikė teismui objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ekspertinį tyrimą atlikusio eksperto ir auditoriaus kompetencija ar jo šališkumu, o teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, vertino ekspertinio tyrimo aktą kaip rašytinį įrodymą, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

25.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikto ekspertinio tyrimo išvados iš esmės sutapo ir su teismo byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LUAB „ARVI“ ir ko pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur, o pareiškėjos pateikto ekspertinio tyrimo akte minėtai datai įsipareigojimų kreditoriams suma buvo nurodyta 21 425 760,17 Eur (skirtumas 1 774 666,52 Eur). Teismas vertino, kad šis skirtumas iš esmės susidarė dėl to, jog ekspertinio tyrimo akte į kreditoriaus JP SRBIJAGAS finansinį reikalavimą buvo įskaityta 46 666,66 USD suma, t. y. neapskaičiuota eurais, taip pat kreditoriaus JSC Alfa-Bank finansinis reikalavimas nurodytas visa priteista suma, o ne bankroto byloje patvirtinta finansinio reikalavimo suma 7 539 656,76 Eur, bei neįtraukti kitų kreditorių iki 2016 m. gruodžio 31 d. susidarė finansiniai reikalavimai 68 505,11 Eur sumoje.

26.       Teismas nusprendė, kad LUAB „ARVI“ ir ko su finansiniais sunkumais susidūrė 2014–2016 m., kadangi atsirado didieji kreditoriai, keitėsi ir turimo turto masė, tačiau, įvertinęs pradelstų įsipareigojimų kreditoriams susidarymo momentą – dalis didžiųjų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams susidarė 2016 m., kurie buvo ne mažiau kaip 10 770 917,61 Eur, o 2016 m. antroje pusėje ir vėliau iki pat bankroto bylos iškėlimo už LUAB „ARVI“ ir ko jos įsipareigojimus vykdė su ja susijusios įmonės, nes bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, taip pat galimą bendrovės 2014–2016 m. apskaityto finansinio turto nuvertėjimo momentą bei debitorinių įsipareigojimų atgavimo realumą, teismas padarė išvadą, jog LUAB „ARVI“ ir ko tapo nemokia vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur, o iš 2016 m. balanse apskaityto 47 334 119 Eur turto vertės atėmus apskaitytą finansinį turtą („HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo 14 202 500 Eur, UAB „Arvi fertis“ 13 473 586,65 Eur ir debitorinius įsiskolinimus ne mažesnėje sumoje kaip 10 148 695,19 Eur), reali LUAB „ARVI“ ir ko turto vertė 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo būti ne daugiau kaip 9 509 337,16 Eur, o ½ sumos – 4 754 668,58 Eur, todėl bendrovės turimi pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo jos pusę turimo turto (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

27.       Teismas nurodė, kad bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko tapus nemokiai nuo 2016 m. gruodžio 31 d., nei buvęs vadovas, nei kiti asmenys pagal kompetenciją nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė priemonių bendrovės mokumui atkurti, toliau didino bendrovės įsipareigojimus, sudarinėjo nuostolingus sandorius, nors suprato ir suvokė, kad bendrovės balansuose apskaityto turto neužteks turimiems (ir jau pradelstiems) įsipareigojimams padengti. Teismas pažymėjo, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto procesas buvo inicijuotas kreditoriaus Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD, kuris 2019 m. vasario 22 d. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vėliau, t. y. 2019 m. spalio 22 d., dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei į teismą kreipėsi ir kreditorė (pareiškėja) UAB „BELOR“. Teismas vertino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog LUAB „ARVI“ ir ko vadovas V. F., nuo 2015 m. spalio 27 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo, ėjęs vadovo pareigas, turėjo puikiai suvokti, kad nuvertėjus LUAB „ARVI“ ir ko apskaitytam, kaip didžiausiam, finansiniam turtui (UAB „Arvi fertis“ ir „HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo akcijoms), taip pat neturint galimybių realiai atgauti didžiosios dalies debitorinių įsiskolinimų, turėjo įvertinti bendrovės finansinę padėtį ir nustatęs, jog ji atitinka nemokumo sąlygas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtis priemonių jos nemokumo atkūrimui. Tačiau bendrovei 2016 m. gruodžio 31 d. esant nemokiai, nei vadovas, nei kiti asmenys pagal kompetenciją, tokių priemonių nesiėmė ir nesistengė atkurti įmonės finansinės padėties, bet sąmoningai ją blogino. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors buvęs vadovas nesutiko su bankroto bylos iškėlimu, tačiau bankroto byloje patvirtintas kreditorių sąrašas patvirtino, jog dalis kreditorių finansinių įsipareigojimų susidarę būtent klausimo dėl bankroto bylos nagrinėjimo metu, t. y. bendrovei nei 2016 m. antroje pusėje, nei vėliau neturėjo apyvartinių lėšų atsiskaitymams su kreditoriais ir įmonės finansinė padėtis nepagerėjo iki pat bankroto bylos iškėlimo, o kreditorių finansiniai įsipareigojimai didėjo.

28.       Teismas pažymėjo, kad LUAB „ARVI“ ir ko vadovas ne tik laiku nesikreipė dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė priemonių jos mokumui atkurti, bet ir nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vadovas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais Juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikė bendrovės finansinės atskaitomybės už 2012–2017 m., finansinė atskaitomybė už 2016–2017 m. pateikta tik 2019 m. kovo 19 d., t. y. jau klausimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo metu, o finansinė atskaitomybė už 2018–2019 m. išvis nebuvo pateikta. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl bendrovės finansinės padėties ir jos ilgai trunkančio nemokumo, taip pat į tai, kad bendrovės vadovas iki pat bankroto bylos iškėlimo neapskaitė didžiosios dalies pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams ir prisiėmė naujų įsipareigojimų kreditoriams, nusprendė, kad LUAB „ARVI“ ir ko vadovas negalėjo nesuvokti bendrovės finansinės padėties, t. y. kad bendrovė yra nemoki ir neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais, tačiau sąmoningai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė jokių priemonių bendrovės mokumui atkurti, slėpė tikrąją finansinę padėtį, neteikdamas finansinių ataskaitų. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

29.       Teismas pripažino, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko, 2014–2016 m. susidurdama su finansiniais sunkumais, taip pat žinodama ir suprasdama apie esamus įsipareigojimus kreditoriams, nesudarydama savo finansinės atskaitomybės ir savalaikiai jos nepateikdama Juridinių asmenų registro tvarkytojui, t. y. nuslėpdama savo tikrąją finansinę padėtį nuo kreditorių, per itin trumpą laiką (2015 m. gegužės mėn. – 2016 m. spalio mėn.), neturėdama tam jokio objektyvaus pagrindo, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, kuriais ženkliai pablogino savo finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė 2015 m. gegužės 8 d. perleido turėtą vertingiausią nekilnojamąjį turtą, 2015 m. lapkričio 12 d. perleido UAB „Arvi kalakutai“ KŪB komanditoriaus teises ir pareigas, 2016 m. kovo 29 d. – UAB „Noringė“ akcijas“, 2016 m. spalio 4 d. – UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ akcijas, 2016 m. spalio 5 d. nepasirašė naujai išleidžiamos UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ akcijų emisijos, 2016 m. spalio 17 d. sudarė net tris akcijų perleidimo sandorius, perleisdama UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“, UAB „Arvi kalakutai“ ir UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijas, 2016 m. spalio 21 d. perleido UAB „Lietuvos cukrus“ akcijos. Teismas pripažino, kad didžioji dalis sandorių sudaryti atliekant ne realų atsiskaitymą, bet vykdant tarpusavio prievolių įskaitymą su susijusiomis įmonėmis, todėl bendrovė, sudarydama sandorius, nepagerino savo finansinės padėties, bet, priešingai, ją siekė pabloginti, tikslu išvengti atsiskaitymų su turimais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad duomenų, jog bendrovė būtų privalėjusi sudaryti minėtus akcijų ir turto perleidimo sandorius, kai bendrovės pagrindinė veikla ir pelnas buvo gaunamas būtent iš turėtų dukterinių įmonių akcijų valdymo, byloje nebuvo pateikta.

30.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko sudarytų sandorių nuostolingumo ir ekonominio nenaudingumo tyčinio bankroto kontekste, konstatavo, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia, t. y. LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, sąmoningai sudarant sandorius, kuriais susijusioms įmonėms (naudos gavėjai vis tiek liko tie patys asmenys) mažesnėmis negu rinkos kainomis (arba išvis neatlygintinai) buvo perleistas bendrovei priklausantis turtas bei akcijos, o bendrovė neteko daugiau nei 43 mln. Eur vertės turto ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2–3 punkte numatytais pagrindais.

31.       Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko 2016 m. lapkričio 15 d. ir 2017 m. spalio 30 d. atliktais įskaitymo sandoriais pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumo tvarką. Teismas pažymėjo, kad įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tarp prievolių šalių nevyksta atsiskaitymai lėšomis – nei grynaisiais, nei negrynaisiais, todėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymį.

32.       Teismas, konstatuodamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą, nurodė, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, t. y. nesilaikant įstatymu keliamų reikalavimų, tikslu nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę būklę. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad LUAB „ARVI“ ir ko 2016–2020 m. balansuose apskaityta turto vertė buvo nurodyta sąmoningai didesnė, nei tokia yra iš tikrųjų buvo, o taip pat nebuvo apskaityta ir didžioji dalis turimų bei jau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Teismas pripažino, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes tiek tinkamai įvertinti bendrovės finansinę būklę, tiek nustatyti tikrąsias nemokumo priežastis, kurias pirmiausiai būtent ir patvirtina įstatymo reikalavimus atitinkantys finansinės atskaitomybės duomenys. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.

33.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl asmens, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nurodė, kad pareiškėjos prašymas dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nagrinėjamas pagal ĮBĮ nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nustatyti už tyčinį bankroto atsakingo asmens, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nuostatos nenumatė. Tuo pagrindu teismas atmetė pareiškėjos prašymą nustatyti už bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko tyčinį bankrotą atsakingą asmenį.

34.       Teismas, spręsdamas dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo taikymo, pažymėjo, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentu, t. y. 2016 m. gruodžio 31 d., ir iki pat bankroto bylos iškėlimo vadovo pareigas ėjo suinteresuotas asmuo V. F., kuris nurodytu laikotarpiu buvo ir valdybos narys. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent LUAB „ARVI“ ir ko vadovas V. F. sąmoningai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė jokių priemonių jos mokumui atkurti, o minėtų pareigų nevykdymas apsunkino kreditorių teisinę padėtį, todėl teismas nusprendė, jog sankcijos suinteresuotam asmeniui V. F. skyrimas visiškai atitiks jos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl ko viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Teismas padarė išvadą, kad buvusiam LUAB „ARVI“ ir ko vadovui V. F. yra tikslinga taikyti ĮBĮ numatytą apribojimą 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

35.       Teismas atmetė suinteresuoto asmens R. M. prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo nustatyta tokių jos procesinių veiksmų, dėl kurių būti galima taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnyje įtvirtinta procesinio poveikio priemonę.

36.       Teismas pripažino, kad teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pareiškėja. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys V. K., M. U., V. F., G. G., A. S. T. ir R. M. viso proceso metu laikėsi priešingos pozicijos ir nesutiko su pareiškėjos reikalavimu pripažinti bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu. Teismas vertino, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų interesai dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu yra priešingi, t. y. jie siekė skirtingų procesinio rezultato byloje, o suinteresuoti asmenys reiškė prieštaravimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašė jį atmesti, nepaisant kiekvieno iš jų neindividualizuotų veiksmų.

37.       Teismas nustatė, kad pareiškėja bylos nagrinėjimo metu patyrė 17 417,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 11 117,10 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidos, 250 Eur išlaidos, susijusios su antstolio vykdytu dokumentų įteikimu suinteresuotam asmeniui V. K. ir 6 050 Eur ekspertinio tyrimo parengimo išlaidos, kurias prašo priteisti iš suinteresuotų asmenų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos yra neproporcingos ir neprotingai didelės, todėl nusprendė jas sumažinti. Teismas pažymėjo, kad nors išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. JI24027 yra nurodyta, jog už teisinių paslaugų teikimą turi būti mokama 1 887,60 Eur, tačiau iš sąskaitos detalizavimo buvo nustatyta, kad rašytinių paaiškinimų parengimas sudaro 1 258,40 Eur, o kita nurodoma 629,20 Eur suma nėra įvardijama, už kokias paslaugas yra susidariusi. Pagal pareiškėjos pateiktą teisinių paslaugų detalizavimą teismas taip pat nustatė, kad vien tik jos turėtos išlaidos prašymo dėl tyčinio bankroto pripažinimo parengimui sudaro 6 316,20 Eur (3 484,80 Eur + 2 831,40 Eur), t. y. net ir prilyginus ieškinio parengimo apimčiai ir svarbai parengtą procesinį dokumentą, šios išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už ieškinio parengimą (((2023 m. I + II ketvirčio bruto suma) / 2) x 2,5 = 4 949,50 Eur, 8.2 papunktis). Pareiškėja byloje taip pat du kartus teikė papildomus rašytinius paaiškinimus, viename iš jų nurodė ir papildomus epizodus dėl nenaudingų sandorių sudarymo, tačiau, įvertinus parengtų dokumentų turinį, taip pat juose nurodytų argumentų naujumą bei nuoseklumą, teismas nusprendė, kad jie savo turiniu ir esme atitinka Rekomendacijų 8.16 papunktyje įtvirtintų teisinių paslaugų teikimą, todėl teismas vertino, jog ir šios pareiškėjos išlaidos viršija nustatytus maksimalius dydžius (2023 m. III ketvirčio bruto suma x 0,4 = 807,28 Eur už vieną tokį procesinį dokumentą). Kitos pareiškėjos turėtos išlaidos neviršija nustatytų Rekomendacijose dydžių. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad yra pagrindas pareiškėjos prašomas priteisti teisines pagalbos išlaidas sumažinti iki 7 007,36 Eur (4 949,50 Eur + 807,28 Eur + 807,28 Eur + 157,30 Eur + 65 Eur + 26 Eur + 130 Eur + 65 Eur).

38.       Teismas, vertindamas pareiškėjos patirtas 250 Eur išlaidas, susijusias su antstolio vykdytu dokumentų įteikimu suinteresuotam asmeniui V. K., pažymėjo, kad teismui nepavykus įteikti procesinių dokumentų suinteresuotam asmeniui V. K., tam buvo pasitelktas antstolis, todėl nusprendė, jog pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos buvo būtinos ir yra pagrįstos, kadangi įteikus procesinius dokumentus per antstolį, suinteresuotas asmuo V. K. byloje pateikė atsiliepimą dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos patirtos 250 Eur išlaidos yra pagristos ir priteisė jas iš suinteresuoto asmens V. K.

39.       Teismas nustatė, kad pareiškėja patyrė 6 050 Eur ekspertinio tyrimo parengimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ekspertinis tyrimas atliktas pareiškėjos iniciatyva, prašomos priteisti išlaidos yra susijusios išimtinai su pareikštu reikalavimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei įmonės įsipareigojimų ir turimo turto santykio nustatymu. Reikalavimų pagrindu nurodytos aplinkybės, pareiškėjos įrodinėtos, be kita ko, ir ekspertinio tyrimo išvadomis, kurios pasitvirtino. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjos reikalavimą dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, kilo poreikis spręsti dėl įmonės finansinės būklės, taigi ir vadovautis šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjos savarankiškai pasitelkto ekspertinio tyrimo aktu. Teismas pareiškėjos pateiktu tyrimu rėmėsi tik kaip rašytiniu įrodymu, papildančiu ir patvirtinančiu jau nustatytas išvadas dėl LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momento nustatymo. Suinteresuoti asmenys neteikė į bylą priešingas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų ir neginčijo pareiškėjos pasitelktam ekspertui sumokėtų lėšų dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos patirtas išlaidos ekspertiniam tyrimui atlikti pripažino būtinomis ir pagrįstomis. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos naudai turi būti priteisiama 13 057,36 Eur (7 007,36 Eur + 6 050 Eur) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno lygiomis dalimis po 2 176,23 Eur (13 057,36 Eur / 6), o iš suinteresuoto asmens V. K. priteisiama suma sudaro 2 426,23 Eur (2 176,23 Eur + 250 Eur).

 

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

 

40.       Suinteresuoti asmenys M. U. ir G. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties dalį, kuria iš suinteresuotų asmenų M. U. ir G. G. buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos pareiškėjos UAB „BELOR“ naudai ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „BELOR“ reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš suinteresuotų asmenų M. U. ir G. G., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė klaidingą išvadą, kad suinteresuoti asmenys M. U. ir G. G. teikiamuose procesiniuose dokumentuose prašė atmesti pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymą. Priešingai nei nurodė teismas, suinteresuoti asmenys M. U. ir G. G. formulavo reikalavimus atmesti pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymą tik tiek, kiek tai susiję su suinteresuotais asmenimis M. U. ir G. G., o ne dėl kitų pareiškėjos UAB „BELOR“ prašyme keliamų klausimų atmetimo.

40.2.                      Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl suinteresuotų asmenų M. U. ir G. G. atliktų veiksmų (ne)teisėtumo. Suinteresuoti asmenys pažymi, kad G. G. buvo LUAB „ARVI“ ir ko valdybos narys nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. spalio 19 d. ir nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., o M. U. užėmė LUAB „ARVI“ ir ko generalinio direktoriaus pareigas nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2006 m. gruodžio 4 d., o taip pat užėmė LUAB „ARVI“ ir ko valdybos nario pareigas laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2015 m. spalio 19 d., nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., ir nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. sausio 13 d. Suinteresuotų asmenų teigimu, M. U. ir G. G. neturėjo įgaliojimų priimti sprendimus LUAB „ARVI“ ir ko vardu, sudaryti sandorius bendrovės vardu, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ar tvarkyti buhalterinę apskaitą, kadangi valdybos nario turimi įgaliojimai tokių teisių niekada nenumatė, dėl to suinteresuoti asmenys negalėjo atlikti pareiškėjos prašyme aptartų veiksmų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino kaip tyčinio bankroto požymiais.

40.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjos UAB „BELOR“ patirtas bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuotų asmenų M. U. ir G. G., neįvertino, kad jie faktiškai buvo pripažinti bylą laimėjusia šalimi. Suinteresuotų asmenų teigimu, pareiškėja įtraukdama trečiuosius asmenis, kurie skirtingais laikotarpiais buvo LUAB „ARVI“ ir ko valdybos nariai ar ėjo direktoriaus pareigas, veikė savo rizika, nes teisės aktai nenumato tokių proceso šalių įtraukimo klausimo sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėja nenurodė konkrečių suinteresuotų asmenų M. U. ir G. G. neteisėtų veiksmų, kurie galėjo nulemti LUAB „ARVI“ ir ko tyčinį bankrotą.

40.4.                      Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjos naudai 6 050 Eur išlaidas, patirtas už eksperto R. B. parengtą konsultacinę išvadą. Suinteresuotų asmenų teigimu, eksperto R. B. išvada negali būti siejama su šios bylos nagrinėjimu, kadangi pareiškėjos prašymas buvo pateiktas 2023 m. liepos 19 d., o PVM sąskaita faktūra Nr. FIS146 už eksperto išvados parengimą buvo išrašyta 2022 m. vasario 28 d., t. y. ekspertas parengė konsultacinę išvadą prieš daugiau nei metus laiko, nei buvo pateiktas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Suinteresuotų asmenų įsitikinimu, eksperto konsultacinė išvada buvo užsakyta ir parengta visai kitai bylai ir toje byloje pareiškėja jau galimai buvo pateikusi prašymą dėl patirtų išlaidų apmokėjimo. Aplinkybė, kad pareiškėja tą pačią išvadą naudoja skirtinguose procesuose nesukuria pareigos proceso šalims kiekvieną kartą kompensuoti tokios išvados parengimo kaštus, nes tai reiškia nepagrįstą pareiškėjos praturtėjimą. Suinteresuotų asmenų vertinimu, priteistų išlaidų už eksperto konsultacinę išvadą nepagrįstumą pagrindžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apskaičiavo ir nustatė tuos pačius skaičius kaip ir ekspertas išvadoje, todėl, suinteresuotų asmenų nuomone, išvadoje gauti skaičiavimai nėra sudėtingi, nereikalaujantys specialiųjų buhalterijos ar finansų žinių, o tik balanso duomenų ir turimo informacijos apie LUAB „ARVI“ ir ko kreditorius bei debitorius sugretinimo.

40.5.                      Teismas nepagrįstai priteisė visas pareiškėjos patirtas išlaidas už advokatų suteiktas teisines paslaugas. Suinteresuotų asmenų teigimu, iš pareiškėjos prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nustatyta, kad dalį veiksmų vienu metu vykdė trys pareiškėjos atstovai, dirbantys dvejose skirtingose advokatų kontorose, tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, minėtos aplinkybės neįvertino. Suinteresuotų asmenų vertinimu, pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas už formalius procesinius veiksmus, kuomet už tokius veiksmus patirtos išlaidos pagal teismų praktiką negali būti priteisiamos. Suinteresuotų asmenų įsitikinimu, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

40.6.                      Pareiškėjos naudai priteistos 4 949,50 Eur išlaidos už prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu parengimą yra nepagrįstai didelės. Suinteresuotų asmenų teigimu, pareiškėja ir „ARVI“ įmonių grupės bendrovės nuo 2016 m. dalyvauja nė viename teisminiame procese, pareiškėją atstovauja tie patys advokatai ne tik šioje byloje, bet ir kitose bylose, o šiuose teisminiuose procesuose priimti procesiniai sprendimai ir padarytos išvados plačiai cituojami pareiškėjos prašyme, todėl, suinteresuotų asmenų vertinimu, atliktas teksto kopijavimas iš kitų dokumentų, negalėjo būti prilyginamas kaip naujo dokumento sukūrimas.

41.       Suinteresuotas asmuo V. F. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytos išvados dėl netinkamo ir klaidingo buhalterinės apskaitos vedimo, pateikti įvairūs skaičiavimai, kokį turtą LUAB „ARVI“ ir ko galėjo apskaityti, kokio negalėjo, kokiomis sumomis turėjo apskaityti, tačiau LUAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu nėra priimta jokių teismo nuosprendžių dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio ar 223 straipsnio pažeidimų, todėl tokios teismo išvados yra nepagrįstos. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo ir netinkamą akcijų ir debitorinių skolų vertės apskaitymą LUAB „ARVI“ ir ko buhalterijoje, tačiau LUAB „ARVI“ ir ko nebuvo atlikusi turimų akcijų vertinimų, todėl nebuvo pagrindo apskaityti naujas akcijų ir debitorinių skolų vertes. Vertinimo neatlikimas nėra neteisėtas veiksmas, o pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie teisės aktai įpareigoja bendrovės direktorių atlikti turimų įmonių ar debitorinių skolų vertinimus bei kokiu dažnumu. Suinteresuoto asmens vertinimu, kaip buvęs LUAB „ARVI“ ir ko direktorius, jis neturėjo teisinės galimybės pats savarankiškai priimti sprendimus dėl akcijų vertės pasikeitimų bei vienašališkai buhalterijoje sumažinti apskaitytas akcijų vertes. Toks akcijų vertės atnaujinimas negalėtų būti susijęs su realia turimų akcijų verte, o bendrovės vadovas neturi jokių specialiųjų turto vertinimo žinių ar kompetencijų.

41.2.                      Suinteresuoto asmens teigimu, didžioji dalis tariamai neapskaitytų reikalavimų buvo ginčijama. LUAB „ARVI“ ir ko nesutiko su kreditorių reikalavimais, jų nebuvo įtraukusi į buhalterinę apskaitą, o dalyvavo procesuose dėl tokių reikalavimų pripažinimo negaliojančiais. Suinteresuoto asmens vertinimu, bendrovė neturėjo pareigos įtraukti į buhalterinę apskaitą reikalavimus su kuriais nesutinka, kurie yra nepagrįsti, neteisėti ir juos ginčija. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nebuvo analizuota, kada tariamai neapskaityti reikalavimai į LUAB „ARVI“ ir ko tapo galiojantys ir vykdytini bei pradelsti. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, iš LUAB „ARVI“ ir ko finansinių dokumentų matyti, kad buvo tiksliai identifikuota, kokį turtą LUAB „ARVI“ ir ko buvo apskaitęs skirtingais laikotarpiais, o vien teismo vertinimas, kad tokį turtą reikėjo apskaityti kitomis vertėmis, nepagrindžia ĮB 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio.

41.3.                      Teismas pripažino netinkamais ir apgaulingais LUAB „ARVI“ ir ko finansinius dokumentus, tačiau vėliau šiais finansiniais dokumentais rėmėsi analizuojant sudarytus sandorius, toks teismo procesinio sprendimo motyvavimas, suinteresuoto asmens vertinimu, yra prieštaringas. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad suinteresuotas asmuo, kaip buvęs įmonės vadovas, neteikė finansinių dokumentų Juridinių asmenų registrui, tačiau, suinteresuoto asmens nuomone, ĮBĮ 20 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, kuomet įmonės finansiniai dokumentai neteikiami Juridinių asmenų registrui. Dėl tokio neveikimo yra numatyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą. Tyčinio bankroto požymiai nėra siejami su finansinių dokumentų viešinimu ar teikimu Juridinių asmenų registrui.

41.4.                      Suinteresuotas asmuo 2015 m. gegužės 8 d. sandorio sudarymo metu nebuvo LUAB „ARVI“ ir ko generalinis direktorius ar valdybos narys. Suinteresuotas asmuo V. F. LUAB „ARVI“ ir ko generaliniu direktoriumi buvo nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2021 m. sausio 7 d., o valdybos nariu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. sausio 7 d. LUAB „ARVI“ ir ko direktoriaus pareigas 2015 m. gegužės 8 d. ėjo „ARVI“ įmonių grupės savininkas ir galutinis naudos gavėjas suinteresuotas asmuo V. K., kuris byloje nepateikė jokios pozicijos. Suinteresuoto asmens vertinimu, ta aplinkybė, kad sandoris buvo sudarytas 2015 m. gegužės 8 d., o pirmosios instancijos teismas nustatė, jog LUAB „ARVI“ ir ko nemoki tapo tik nuo 2016 m. gruodžio 31 d., leidžia daryti išvadą, kad sandoris neturėjo įtakos LUAB „ARVI“ ir ko nemokumui. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, vien tai, kad turtas buvo parduotas per akcininkus susijusiam asmeniui UAB „Investicijų ir inovacijų fondas“, nesudaro pagrindo minėtą sandorį pripažinti neteisėtu, kadangi turtas perduotas kitai įmonei ir apskaitytas jos buhalterinėje apskaitoje, iš pardavimo sandorio LUAB „ARVI“ ir ko gavo 371 582,48 Eur. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, net jeigu LUAB „ARVI“ ir ko nebūtų sudariusi 2015 m. gegužės 8 d. sandorio, kuriuo perleido turėtą nekilnojamąjį turtą, suinteresuoto asmens nuomone, tai LUAB „ARVI“ ir ko vis tiek neturėtų pakankamai pinigų padengti kreditorinius reikalavimus.

41.5.                      Pirmosios instancijos teismo vertinti sandoriai, o būtent 2015 m. lapkričio 12 d. komanditoriaus teisių ir pareigų perleidimo sutartis, kuria LUAB „ARVI“ ir ko turimas UAB „ARVI kalakutai“ KŪB komanditoriaus įnašas su teisėmis ir pareigomis buvo perleistas Kipre registruotai bendrovei ALVATOR MANAGEMENT LIMITED, 2016 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria LUAB „ARVI“ ir ko pardavė IBI INNOVATIVE BIO INDUSTRIES 100 procentų UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ akcijų, 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria LUAB „ARVI“ ir ko pardavė UAB „APH“ UAB „ARVI kalakutai“ akcijas ir 2016 m. spalio 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria LUAB „ARVI“ ir ko pardavė HOFENBERG LIMITED 100 procentų UAB „Lietuvos cukrus“ akcijų, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020 buvo galutinai pripažinti negaliojančiais. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, aplinkybė, kad sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais ir taikyta restitucija, leidžia teigti, jog sandorių sudarymas dėl LUAB „ARVI“ ir ko turto perleidimo nesukėlė žalos LUAB „ARVI“ ir ko ar LUAB „ARVI“ ir ko kreditoriams. Po restitucijos taikymo visas LUAB „ARVI“ ir ko sandorių pagrindu perleistas turtas buvo vėl grąžintas ir apskaitytas LUAB „ARVI“ ir ko.

41.6.                      Suinteresuoto asmens teigimu, sandoriai, kurie vėliau buvo nuginčyti ir taikyta restitucija, objektyviai vertinant negalėtų būti priežastiniu ryšiu susiję su LUAB „ARVI“ ir ko nemokumu. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad vien tai, jog įmonės, kurių akcijos buvo perleistos ir vėliau grąžintos, susidūrė su finansiniais sunkumais nėra susiję su šių įmonių akcininku, kadangi tokių įmonių nemokumo procesai prasidėjo iš karto po sandorių sudarymo, todėl jei net LUAB „ARVI“ ir ko nebūtų perleidusi įmonių akcijų, jų vertė būtų tokia pati vėlesniais laikotarpiais kaip ir perleidimo atveju. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį ir į tai, kad pritaikius restituciją nebuvo priteista kompensacija, todėl darytina išvada, jog vien restitucija atstatė šalis į pradinę padėtį.

41.7.                      Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2016 m. kovo 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kuria buvo perleistos UAB „Noringė“ akcijos. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje nėra duomenų apie faktinę UAB „Noringė“ akcijų rinkos vertę, kuri buvo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, o tik teigiama, kad vėliau, t. y. praėjus porai mėnesių po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, UAB „Noringė“ akcijų vertė tapo didesnė, dėl ko akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina turėjo atitikti UAB „Noringė“ akcijų vertę 2016 m. birželio mėn. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, nebuvo paneigtas faktas, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu UAB „Noringė“ finansinė padėtis buvo sunki, veikla nuostolinga, UAB „Noringė“ turimi įsipareigojimai ženkliai viršijo jos pagrindinio turto vertę, o šalims negalėjo būti žinoma, koks UAB „Noringė“ pelningumas bus ateityje, dėl ko šalys turėjo pareigą vertinti akcijų vertę sutarties pasirašymo metu, o ne bandyti numanyti ateities kainą ir sudaromoje sutartyje nurodyti ateities kainą. Suinteresuoto asmens vertinimu, jei LUAB „ARVI“ ir ko nebūtų pardavusi UAB „Noringė“ akcijų už 100 000 Eur, įvertinus tą aplinkybė, kad 2020 m. gruodžio 8 d. UAB „Noringė“ akcijos tapo bevertės, LUAB „ARVI“ ir ko vietoje 100 000 Eur gautos naudos būtų turėjusi 0 Eur vertės turtą, todėl akcijų pardavimas maksimaliai atitiko LUAB „ARVI“ ir ko kreditorių interesus. Tokių akcijų nepardavimas ir tolimesnis turėjimas būtų prieštaravę LUAB „ARVI“ ir ko kreditorių interesams. Vien akcijų pardavimas už mažesnę kainą nei tokios akcijos buvo įsigytos prieš 7 metus, taip pat nesudarė pagrindo sandorį laikyti nuostolingu, kadangi akcijų pardavimas už didesnę kainą nebuvo galimas dėl UAB „Noringė“ tuo metu vykdomos nuostolingos veiklos, kuri apibrėžė rinkos kainą, todėl UAB „Noringė“ akcijų perleidimo sandoris nėra priežastiniu ryšiu susijęs su LUAB „ARVI“ ir ko nemokumu.

41.8.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad 2016 m. spalio 5 d. sutarties nepasirašymas dėl naujai išleidžiamų UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ akcijų lėmė LUAB „ARVI“ ir ko nemokumą ir sudarė pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ 2016 m. veikė nuostolingai, pelną pradėjo generuoti tik vėlesniais laikotarpiais. Naujai išleidžiamų akcijų sutarties pasirašymo metu negalėjo būti žinoma, ar pelninga bus veikla ateityje, todėl LUAB „ARVI“ ir ko įvertinęs, kad iki tol vykdyta veikla buvo nuostolinga, nepasirašė sutarties dėl naujai išleidžiamų nuostolingai veiklą vykdančios įmonės akcijų įsigijimo. Suinteresuoto asmens vertinimu, sandorio nesudarymas negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu ĮBĮ nuostatų kontekste.

41.9.                      Nepagrįstos teismo išvados dėl 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dėl UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ akcijų perleidimo. Suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia turėjo būti nuostolingai veikiančios įmonės 49 vnt. akcijų rinkos kaina ar kodėl konkrečiai sandorio kaina neatitinka rinkos kainos. Pareiškėja ginčijo LUAB „ARVI“ ir ko turėto turto perleidimo kainų pagrįstumą, nurodydama, kad turtas buvo perleistas per maža kaina, tačiau nepateikė duomenų, jog turto perleidimo kaina neatitiko rinkos kainos. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad ir 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis dėl UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijų perleidimo buvo nuostolinga. Byloje nebuvo pateikta duomenų apie UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijų vertę sandorio sudarymo metu, o vien tai, kad sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų nepagrindžia sandorio neteisėtumo, turto perleidimo už ne rinkos kainą ir kreditorių interesų pažeidimo.

41.10.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad 2017 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartis, kuria LUAB „ARVI“ ir ko laidavo už UAB „Arvi fertis“, turėjo įtakos LUAB „ARVI“ ir ko nemokumui ir sudarė pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Suinteresuoto asmens teigimu, įmonės UAB „Arvi fertis“ 2016 m. finansinė padėtis neatitiko ĮBĮ numatytų nemokumo sąlygų, o AB „Swedbank“ vertino abiejų subjektų mokumą ir priėmė sprendimą suteikti kreditą, kadangi sandorio sudarymo metu abi įmonės neatitiko nemokumo sąlygų ir turėjo realias perspektyvas grąžinti gautą kreditą.

41.11.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja tapo LUAB „ARVI“ ir ko kreditore ne ankščiau nei 2016 m., todėl, suinteresuoto asmens vertinimu, negalėjo įrodinėti LUAB „ARVI“ ir ko tyčinio bankroto, analizuojant epizodus, kurie senesni nei 2016 m. sausio 1 d. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas nustatytas nemokumo momentas 2016 m. gruodžio 31 d. yra netikslus, nesusijęs su LUAB „ARVI“ ir ko faktiniu nemokumu.

41.12.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi eksperto R. B. išvada, kuri buvo parengta pareiškėjos užsakymu pagal selektyviai pateiktus dokumentus. Suinteresuoto asmens teigimu, išvadą rengęs su pareiškėja susijęs asmuo ekspertas R. B. neturėjo visų LUAB „ARVI“ ir ko dokumentų, todėl išvada nėra objektyvi ir teismas tokia išvada negalėjo remtis, o šalims nebuvo sudarytos galimybės ekspertą pakviesti liudytoju ir apklausti.

41.13.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai apribojo suinteresuotam asmeniui V. F. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Suinteresuoto asmens teigimu, „ARVI“ įmonių grupė buvo valdoma koncentruotai ir centralizuotai. „ARVI“ įmonių grupės buvo šeimos verslas, valdoma K., M. ir U. giminių, galutinius sprendimus visais atvejais priimdavo nurodytų šeimų galutiniai naudos gavėjai, svarbiausias balsas visais atvejais buvo suinteresuoto asmens V. K., todėl teismas turėjo spręsti dėl suinteresuoto asmens V. K. teisių apribojimo, o ne dėl suinteresuoto asmens V. F.

41.14.                      Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjos naudai 6 050 Eur išlaidų už eksperto R. B. konsultacinę išvadą. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pateiktas 2023 m. liepos 19 d., o PVM sąskaita faktūra Nr. FIS146 už eksperto išvados parengimą buvo išrašyta 2022 m. vasario 28 d. Suinteresuoto asmens vertinimu, eksperto konsultacinė išvada buvo užsakyta ir parengta visai kitai bylai ir toje byloje pareiškėja jau galimai buvo pateikusi prašymą dėl patirtų išlaidų apmokėjimo.

42.       Suinteresuotas asmuo R. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Netenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos UAB „BELOR“ reikalavimus suinteresuoto asmens R. M. atžvilgiu atmesti ir bylos dalį dėl suinteresuoto asmens nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

42.1.                      Suinteresuoto asmens teigimu, jis nepagrįstai buvo įtrauktas į bylą kaip suinteresuoto asmens statusu, kadangi bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko valdyboje dalyvavo iki 2015 m. liepos 12 d., o pareiškėjos prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nėra nenurodyta jokių sandorių, sprendimų ar veiksmų, kurie būtų susiję su suinteresuotu asmeniu, nes visi prašyme nurodyti veiksmai buvo atlikti 2016 m. ir vėliau. Pirmosios instancijos teismas privalėjo pašalinti suinteresuotą asmenį iš bylos nagrinėjimo, tačiau tokių veiksmų atliko, o skundžiamoje nutartyje dėl suinteresuoto asmens nepasisakė, taip pat visiškai nepasisakė dėl suinteresuoto asmens R. M. nurodytų argumentų ir aplinkybių. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuotas asmuo su pareiškėjos prašymu nesutiko tik tiek, kiek tai susiję su juo pačiu, kadangi suinteresuotas asmuo nuo 2015 m. liepos 12 d. su LUAB „ARVI“ ir ko nebuvo niekaip susijęs.

42.2.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, motyvuota byloje nesančiais įrodymais, faktais ir aplinkybėmis. Suinteresuoto asmens teigimu, skundžiama nutartis paremta kitos bylos, kuri nebuvo prijungta prie nagrinėjamos bylos, medžiaga, su minėta medžiaga negalėjo susipažinti suinteresuoti asmenys, o teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neinformavo, kad bus remiamasi ir LUAB „ARVI“ ir ko bankroto byla ir jos medžiaga.

42.3.                      Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir apie tokį ketinimą nebuvo pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. Suinteresuoto asmens teigimu, prašymas buvo pateiktas pareiškėjos UAB „BELOR“, kuri tik nuo 2016 m. balandžio 12 d. tapo bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko kreditore, todėl pareiškėja prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu negalėjo kelti ankstesnių, nei 2016 m. balandžio 12 d. įvykusių veiksmų, klausimų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėja pateikė prašymą kaip specialus subjektas, o juridinio asmens valdymo organų (ne)tinkami veiksmai gali turėti įtakos tik tų kreditorių interesams, kurie buvo kreditoriais tokių veiksmų atlikimo metu. Suinteresuoto asmens vertinimu, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir tuo pagrindu, kad nagrinėjo bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko sandorius ir atliktus veiksmus, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjos prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

42.4.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nusprendė ir pasisakė dėl neįtrauktų asmenų. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas nagrinėjo bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko veiklą, be kita ko, ir už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2013 m., tačiau tuo metu bendrovei vadovavę vadovai neturėjo galimybės pasisakyti dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikti rašytinius paaiškinimus ar įrodymus, kadangi nebuvo įtraukti į bylą kaip suinteresuoti asmenys. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nagrinėtas laikotarpis yra siurprizinio pobūdžio, todėl egzistuoja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindas.

42.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi procesiniais sprendimais, priimtais kitose civilinėse bylose, kuriose suinteresuotas asmuo R. M. nedalyvavo, kaip prejudiciniais. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nusprendė, kad taikytina CPK 182 straipsnio 2 dalies taisyklė, kadangi anksčiau nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-234-236/2020, Nr. e2-1702-467/2019 ir Nr. B2-135-340/2024, nesukėlė teisinių padarinių suinteresuotam asmeniui R. M., dėl jo teisių minėtose bylose nebuvo pasisakyta, kadangi nedalyvavo jokiu procesiniu statusu.

42.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino veiksmus ir sandorius, neatsižvelgdamas į aplinkybes, kurios buvo žinomos tuo metu. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas, vertindamas ilgalaikio turto ir nekilnojamojo turto esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu, tačiau nenustatinėjo, ar minėtas turtas buvo apskaitytas tinkama verte, ar turtas nebuvo įsigytas (sukurtas) per didele verte. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad turtas buvo statomas ilgą laiką (pradėtas 2006–2007 m.), kai nekilnojamojo turto kainos buvo žymiai pakilusios, o apskaitytas pokriziniais 2011–2012 m., kai nekilnojamasis turtas prarado savo vertę.

42.7.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai nustatė LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą ir nepagrįstai vertino bendrovės sandorius, kurie buvo sudaryti anksčiau nei 2016 m. gruodžio 31 d. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi eksperto R. B. 2022 m. vasario 25 d. konsultacine išvada, nustatinėjant bendrovės nemokumo momentą, kadangi nemokumo momento nustatymas yra teisinis klausimas. Konsultacinę išvadą parengęs ekspertas nėra kompetentingas vertinti bendrovės (ne)mokumo momento ar bendrovės finansinių ataskaitų, kadangi ekspertas pagal kompetenciją gali atlikti tik audito ekspertizes. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, nors ir kritiškai vertino LUAB „ARVI“ ir ko finansines ataskaitas, tačiau spręsdamas dėl bendrovės sudarytų sandorių nuostolingumo, minėtomis finansinėmis ataskaitomis rėmėsi.

42.8.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi nepagrįstai priteisė visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjos patirtas 6 050 Eur išlaidas už eksperto konsultacinę išvadą. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar minėta išvada buvo būtina, ar be jos pareiškėja nebūtų galėjusi pateikti prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ar minėta išvada apskritai susijusi su byla, įvertinus tą aplinkybę, kad išvada buvo parengta prieš 2 metus. Suinteresuoto asmens vertinimu, pirmosios instancijos taip pat nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas tik iš suinteresuotų asmenų, o ne iš bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko.

43.       Atsakovė LUAB „ARVI“ ir ko, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Restrus“, atsiliepime į suinteresuotų asmenų R. M., V. F., G. G. ir M. U. atskiruosius skundus prašo juos nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:

43.1.                      Nemokumo administratorė buvo atlikusi LUAB „ARVI“ ir ko sandorių, sudarytų per paskutinių 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, patikrinimą. Minėtu laikotarpiu LUAB „ARVI“ ir ko buvo sudariusi mažą kiekį sandorių, tačiau pareiškėjos prašyme nurodyti sandoriai į minėtą laikotarpį nepateko, todėl nemokumo administratorė nenustatė tyčinio bankroto požymių ir savo iniciatyva nesikreipė į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nemokumo administratorė pažymi, kad pareiškėjos prašymas buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir sandoriais, kurie yra ankstesni, nei 3 metų laikotarpis iki LUAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos iškėlimo, todėl ta aplinkybė, jog nemokumo administratorė savo iniciatyva nesikreipė į teismą dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, nepaneigė galimybės įvertinti pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes, apimančias ilgesnį laikotarpį, ir atitinkamas aplinkybes įvertinti galimai tyčinio bankroto požiūriu.

43.2.                      Nemokumo administratorė byloje pateikė visus dokumentus, kurie pirmosios instancijos teismo buvo išreikalauti bei atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame prašė klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nemokumo administratorės teigimu, suinteresuotas asmuo V. F. turėjo visas galimybes reikšti procesinius prašymus, tame tarpe ir dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, todėl suinteresuoto asmens teiginiai apie tariamai nepareikštą poziciją ir nepateiktus dokumentus yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

43.3.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti bylinėjimosi išlaidas iš LUAB „ARVI“ ir ko yra pagrįstas, teisėtas ir teisingas, kadangi LUAB „ARVI“ ir ko neturėjo priešingo procesinio suinteresuotumo. Nemokumo administratorė pažymi, kad nors LUAB „ARVI“ ir ko procesiniu požiūriu byloje dalyvavo atsakovės statusu, tačiau teismo galutinis procesinis sprendimas teisines pasekmes sukėlė suinteresuotiems asmenis, kurie turėjo priešingą procesinį suinteresuotumą ir prašė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, o LUAB „ARVI“ ir ko prašė klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra.

44.       Suinteresuotas asmuo A. S. T. atsiliepime į suinteresuotų asmenų R. M., V. F., G. G. ir M. U. atskiruosius skundus prašo juos patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:

44.1.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Suinteresuoto asmens teigimu, teismo nutartyje bylinėjimosi išlaidų paskirstymas grindžiamas vien tuo, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų interesai dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu buvo priešingi, tačiau suinteresuoti asmenys G. G., M. U., R. M. ir A. S. T., teikdami atsiliepimus, prašė netenkinti pareiškėjos prašymo, kiek tai susiję su šių asmenų veiksmais. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad visi į bylą įtraukti asmenys bendrovės valdymo organų nariais buvo skirtingais laikotarpiais, o suinteresuotas asmuo A. S. T. neteikė atsikirtimų į pareiškėjos argumentus, kurie nebuvo susiję su jo, kaip valdybos nario, laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo nustatyti už bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko tyčinį bankrotą atsakingą asmenį, tačiau pritaikė apribojimus tik suinteresuotam asmeniui V. F. Suinteresuoto asmens vertinimu, minėta aplinkybė leidžia teigti, kad kitų suinteresuotų asmenų atžvilgiu pareiškėjos prašymas buvo atmestas, tačiau pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš visų suinteresuotų asmenų, nevertinant patenkintų ir atmestų reikalavimų apimtį.

44.2.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos naudai proporcingai priteisė 6 050 Eur išlaidų už eksperto R. B. išvados parengimą ir 7 007,36 Eur už teisines išlaidas. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjos patirtos išlaidos už eksperto R. B. išvados parengimą yra perteklinės, neprotingos ir nesusijusios, kadangi išlaidos buvo patirtos dar 2022 m. pradžioje, kai prašymas dėl tyčinio bankroto buvo pareikštas praėjus beveik 2 metams, t. y. 2023 m. liepos 19 d. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjos patirtos išlaidos už išvados parengimą jau buvo priteistos ir atlygintos, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo priteistos.

44.3.                      Pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį procesinį sprendimą ir tokiu būdu pažeidė proceso teisės normas. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas, nustatinėdamas LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, didele apimtimi rėmėsi nagrinėjamoje byloje nesančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas vertino ir kaip savo procesinio sprendimo pagrindą nurodė įrodymus, kurie yra bankroto byloje, tačiau teismas neatliko nei vieno procesinio veiksmo, kad bankroto byloje nedalyvaujantys suinteresuoti asmenys turėtų galimybę susipažinti su bankroto bylos medžiaga ir pateikti dėl jos savo poziciją, t. y. teismas neprijungė prie nagrinėjamos bylos LUAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos medžiagos, nepasiūlė suinteresuotiems asmenims prisijungti prie bankroto bylos ir susipažinti su byloje esančiais įrodymais ir neinformavo suinteresuotų asmenų, jog vadovausis kitoje byloje esančiais įrodymais ir jų pagrindu darys išvadas nagrinėjamoje byloje.

44.4.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė prejudicinių sprendimų (ne)taikymo taisykles. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas rėmėsi kitose bylose priimtais procesiniais sprendimais, tačiau minėtose bylose suinteresuoti asmenys nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, todėl visos aplinkybės turėjo būti nustatomos iš naujo, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje suinteresuotų asmenų pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, o ne remiantis kitose bylose priimtais sprendimais, kurie suinteresuotiems asmenims neturi prejudicinės galios.

44.5.                      Teismas iš esmės atliko formalų 2016 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir 2016 m. spalio 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vertinimą, vadovaudamasis vien tik tuo faktu, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020, šie sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais, todėl pirmosios instancijos teismas laikė juos tyčinio bankroto požymiais. Suinteresuoto asmens teigimu, valdybos nariu jis buvo tik 14 mėn. (laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d.), tačiau ne visų LUAB „ARVI“ ir ko sprendimų priėmimui buvo pasitelkiama valdyba ir ne į visus bendrovės valdybos susirinkimus suinteresuotas asmuo buvo kviečiamas, todėl aplinkybės, susijusios su kitais LUAB „ARVI“ ir ko sandoriais ar bendrovės finansiniais dokumentais, suinteresuotam asmeniui tapo žinomos tik šios bylos nagrinėjimo metu, nes tuo laikotarpiu jis nebuvo valdybos nariu arba būdamas valdybos nariu nebuvo atsakingas už atitinkamų klausimų sprendimą. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylose, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, neturėjo galimybės pasisakyti dėl toje byloje nagrinėtų aplinkybių ir teismų priimti sprendimai jam nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

44.6.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė sprendimo privalomumo principą. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas nepagrįstai atmetė suinteresuotų asmenų argumentus, kad pripažinus sandorius negaliojančiais, turtas buvo grąžintas bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko, todėl tokie sandoriai negalėtų būti vertinami kaip pabloginę bendrovės būklę, nes jie pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, o pritaikius restituciją LUAB „ARVI“ ir ko padėtis dėl šių sandorių buvo visiškai grąžinta į pirminę padėtį.

45.       Pareiškėja UAB „BELOR“ atsiliepime į suinteresuotų asmenų R. M., V. F., G. G. ir M. U. atskiruosius skundus prašo juos atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:

45.1.                      Suinteresuotas asmuo R. M. atskirajame skunde nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytą nemokumo momentą. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes, tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Teismas išsamiai išanalizavo bendrovės finansinius veiklos duomenis už 2009–2017 m. laikotarpį, tinkamai nustatė kreditorinių reikalavimų masę 2016 m. gruodžio 31 d. ir tinkamai įvertino finansinėse ataskaitose pateiktų duomenų teisingumą, nustatydamas, kad teikiami duomenys yra iškraipyti, apskaitoje nefiksuoti visi kreditoriniai reikalavimai.

45.2.                      Suinteresuotas asmuo R. M. nepagrįstai susiaurino pirmosios instancijos teismo atliktą bendrovės nemokumo momento nustatymą, teigdamas, kad teismas iš esmės rėmėsi tik eksperto R. B. konsultacine išvada, ir aplinkybe, jog bendrovė neviešino ir neteikė finansinių ataskaitų VĮ Registrų centrui. Pareiškėjos teigimu, ekspertinį tyrimą atliko ekspertas R. B., kuris yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ekonomisto ir matematiko specialybes, taip pat atestuoto auditoriaus kvalifikaciją. Suinteresuotas asmuo niekaip nepagrindė savo pozicijos, kad eksperto parengta išvada neatitinka jo turimos kvalifikacijos. Pareiškėjos vertinimu, priešingai nei nurodo suinteresuotas asmuo, teismas taip pat detaliai gilinosi ir vertino finansines ataskaitas, jomis remdamasis ir nustatė tyčinio bankroto požymius, t. y. tiek kreditorinių reikalavimų apimties, tiek turtinės padėties iškraipymus, tiek netinkamą apskaitos tvarkymo aplinkybę.

45.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko pagalbinį ūkio paskirties pastatą su treniruoklių ir fitneso sale esančius (duomenys neskelbtini), perleido už ženkliai mažesnę kainą. Pareiškėjos teigimu, teismas tinkamai nustatė, kad, lyginant bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko 2014 m. balanso duomenis su 2015 m., bendrovės apskaitomo materialaus turto (pastatų ir statinių) vertė 2015 m. sumažėjo ženkliai, t. y. 2014 m. buvo apskaityta 6 359 742 Lt (1 841 908,60 Eur) vertės pastatai ir statiniai, o 2015 m. tik 16 097 Eur. Pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko 2015 m. materialaus turto sumažėjimą iš esmės nulėmė sudaryta 2015 m. gegužės 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis.

45.4.                      Teismas pagrįstai apribojo suinteresuoto asmens V. F. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pareiškėjos teigimu, suinteresuotas asmuo V. F. neneigė aplinkybės, kad būtent jis dalyvavo ir sudarė nenaudingus sandorius, jis pasirašinėjo sutartis. Teismas tinkamai nustatė, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentu, t. y. 2016 m. gruodžio 31 d., ir iki pat bankroto bylos iškėlimo vadovo pareigas ėjo suinteresuotas asmuo V. F., o laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2021 m. sausio 7 d. buvo ir valdybos nariu, tačiau suinteresuotas asmuo V. F., būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė jokių priemonių bendrovės mokumui atkurti.

45.5.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LUAB „ARVI“ ir ko bankroto byloje esančiais duomenimis. Pareiškėjos įsitikinimu, LUAB „ARVI“ ir ko bankroto byla ir byla dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės yra ta pati civilinė byla, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas su bankroto procedūromis susijusį klausimą, t. y. dėl įmonės tyčinio bankroto, pagrįstai rėmėsi bankroto bylos duomenimis. Pareiškėjos teigimu, priešingai, nei teigia suinteresuotas asmuo R. M., pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ne išplėtė bylos nagrinėjimo ribas, o visapusiškai ir išsamiai išsprendė įmonės tyčinio bankroto klausimą.

45.6.                      Priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo R. M., pareiškėja, analizuodama bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto duomenis, vertino, kad bankroto situaciją įmonėje lėmė suinteresuotų asmenų V. K., V. F., M. U., G. G., R. M. ir A. S. T. veiksmai (sprendimai), todėl šie asmenys buvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, kadangi bylos išsprendimas, pareiškėjos nuomone, galėjo turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms. Pareiškėjos teigimu, nepagrįsti suinteresuoto asmens teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl tam tikrų sandorių ir veiksmų, kai tų sandorių ar veiksmų metu buvę vadovai nebuvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, nusprendė dėl jų teisių ir pareigų, kadangi ĮBĮ nuostatos nereikalavo nustatyti už tyčinį bankrotą kaltų asmenų.

45.7.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad priimtas procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjai, kadangi suinteresuoti asmenys turėjo priešingą nei pareiškėja suinteresuotumą bylos baigtimi. Pareiškėjos įsitikinimu, suinteresuoti asmenys, būdami įtraukti į bylą, tačiau nesutikdami su jų dalyvavimu sprendžiant LUAB „ARVI“ ir ko tyčinio bankroto klausimą, galėjo pirmosios instancijos teismui pareikšti prašymą pašalinti juos iš bylos, tačiau suinteresuoti asmenys buvo aktyvūs, teikė į bylą savo procesinius dokumentus, juose išdėstydami argumentus, priešingus pareiškėjos pozicijai. Pareiškėjos vertinimu, teismas taip pat pagrįstai priteisė pareiškėjos naudai 6 050 Eur išlaidas už eksperto konsultacinę išvadą, kadangi šia išvada pareiškėja įrodinėjo bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, t. y. esminę aplinkybę, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiuo aktu kaip rašytiniu įrodymu, papildančiu ir patvirtinančiu teismo jau nustatytas išvadas dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo, o minėtos išlaidos, priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, buvo priteistos tik šioje civilinėje byloje.

 

Teismas

 

konstatuoja:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

46.       Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

47.       Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

48.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nurodytas CPK įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad apeliacinis procesas skirtas pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti, o ne ginčo nagrinėjimui pakartoti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1096-910/2023 19 punktą).

49.       Atskirieji skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymas pripažinti bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu, taip pat apribota suinteresuoto asmens V. F. teisė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

 

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

 

50.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – ir JANĮ), neteko galios ĮBĮ (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktą). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktą).

51.       Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, o prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas 2023 m. liepos 20 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors prašymas dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas galiojant JANĮ nuostatoms, tačiau tiek bendrovės nemokumo momentas, kurį siekia įrodyti pareiškėja, tiek aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą (JANĮ 155 straipsnis).

 

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ne)egzistavimo

 

52.       Suinteresuotas asmuo R. M. atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes nagrinėjo bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko veiklą už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2013 m., todėl nusprendė bei pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia suinteresuoto asmens pozicija.

53.       Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

54.       Sprendimu (nutartimi) CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu (nutartimi) turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-313/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).

55.       Skirtingai nei ĮBĮ, JANĮ nustatyta, kad teismas nutartimi, kuria bankrotas pripažįstamas tyčiniu, turi nustatyti tyčinį bankrotą sukėlusius asmenis. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Aiškinant JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, nurodoma, kad ši norma, nors ir turi procesinės teisės požymių, tačiau iš esmės yra materialioji. Tokią išvadą pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies taikymo tikslas – ja siekiama nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. tokiems asmenims sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos (atsiranda teisiniai padariniai). JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma su ankstesniu, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytu tyčinio bankroto apibrėžimu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais jo požymiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 55 punktą).

56.       Ta aplinkybė, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (nutartį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012).

57.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, analizavo – 1) vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo užvesta Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, o turtiniai reikalavimai kilo ir buvo priteisti pagal 2007 m. rugsėjo 18 d. kredito linijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nauja redakcija buvo išdėstyta 2017 m. gegužės 31 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini); 2) nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. gautiną sumą iš skolininko „HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo; 3) 2007 m. LUAB „ARVI“ ir ko perleistus 12 458 709,96 Eur įsipareigojimus bankams; 4) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 10 d. ataskaitą; 5) vykdomąsias bylas, vykdytas ir užbaigtas 2008 m.; 6) įsiskolinimų atsiradimo momentus ir apimtis nuo 2008 m. spalio 31 d.

58.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl tam tikrų sandorių ir faktinių aplinkybių, susijusių su bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko veikla, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo įvertinti bendrovės veiklą, sudarytus sandorius, prisiimtus įsipareigojimus, siekiant nustatyti kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo aplinkybes, laikotarpį ir priežastis, kurios lėmė neatsiskaitymą su kreditoriais, įskaitant ir bendrovės nemokumą. Tačiau sprendžiant patį įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, įmonės sudarytų sandorių teisėtumas ir galiojimas, atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės klausimai nėra nagrinėjami, o tik patikrinama, ar egzistuoja ĮBĮ įtvirtinti pagrindai įmonės bankrotą vertinti kaip tyčinį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nei skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nevertino ir nenustatė jokių teisių ar pareigų asmenims, kurie nebuvo įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą.

59.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjos argumentams, kad buvusių bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko vadovų, laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m., neįtraukimas į civilinę bylą suinteresuotais asmenimis nesudaro absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, kadangi ĮBĮ nuostatos nereikalavo nustatyti už tyčinį bankrotą kaltų asmenų. Kaip jau minėta šios nutarties 55 punkte, reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis buvo įtvirtintas nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėja prašyme dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu nekėlė reikalavimų ir neprašė nustatyti už bankrotą atsakingų asmenų ar neįtrauktiems asmenims taikyti tam tikrus apribojimus, susijusius su netinkamu bendrovės valdymu, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo į civilinės bylos nagrinėjimą įtraukti suinteresuoto asmens nurodomus buvusius vadovus. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo kaltų, dėl tyčinio bankroto, asmenų kaltės, teismas neturėjo pareigos juos įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Pažymėtina ir tai, kad atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo siekia ginti tariamai pažeistas į bylą neįtrauktų asmenų teises, teigdamas, jog jiems buvo apribota galimybė pateikti rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, tačiau suinteresuotam asmeniui pagal įstatymą nėra suteikti įgaliojimai ginti kitų asmenų teises ar interesus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-701/2019, 23 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu neįtrauktiems asmenims neturi prejudicinės galios, jeigu kiltų ginčas dėl nuostolių iš jų priteisimo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019).

 

Dėl bylos ribų peržengimo ir siurprizinės nutarties priėmimo

 

60.       Suinteresuoto asmens R. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir priėmė siurprizinę nutartį. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybes, kad pareiškėja kreditore tapo tik nuo 2016 m. balandžio 12 d., todėl teismas negalėjo vertinti bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko veiklos, įskaitant ir sudarytus sandorius, anksčiau nei minėtas terminas. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LUAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos medžiaga.

61.       Civiliniame procese galioja dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), todėl byloje nagrinėjamo ginčo ribas apibrėžia ieškovai, formuluodami ieškinyje jo dalyką ir pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis), o teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Ieškinio dalykas ir pagrindas – tai esminiai ieškinio elementai, kurie individualizuoja kiekvieną konkretų ginčą, apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, sudaro sąlygas kitai ginčo šaliai (atsakovui) parengti atsikirtimo argumentus, todėl šie du elementai privalo būti nurodyti kiekviename ieškinyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2011), todėl jis negali vietoje šalių suformuluoti arba pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą, savo nuožiūra apibrėžti ginčo ribas. Tačiau teismas turi pareigą atskleisti byloje kilusio ginčo esmę ir, priimdamas sprendimą, išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas aplinkybes tam, kad sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, o jame nurodyti įpareigojimai galėtų būti realiai įvykdyti.

62.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuotas draudimas teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Šis draudimas siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą, pagal kurią šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą. Taigi, teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022 45 punktą). Tuo atveju, kai teismas priima dalyvaujantiems byloje asmenims netikėtą, siurprizinį sprendimą, šių asmenų teisė būti išklausytiems visais bylai reikšmės turinčiais klausimais yra suvaržoma.

63.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. 

64.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ nenumato jokių terminų ar kitokių ribojimų teisei kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo inicijavimas įstatymo yra ribojamas tam tikra bankroto proceso stadija, po kurios įmonės bankroto procedūrų vykdymas laikomas užbaigtu. Tyčinio bankroto procedūra galima tik po bankroto bylos iškėlimo ir tik iki bankroto procedūrų užbaigimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1660-381/2017 35 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-177-553/2019 8 punktą).

65.       Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).

66.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pareikštą prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus, nusprendžia, kad teismas, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo R. M., neišėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nepriėmė siurprizinės nutarties ir dėl to nebuvo pažeistas CPK 265 straipsnis.

67.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėja bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko kreditore tapo tik nuo 2016 m. balandžio 12 d., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumą lėmusias priežastis tik nuo 2016 m. balandžio 12 d. Pažymėtina, kad tyčinis bankrotas pripažįstamas tuo atveju, jeigu nustatomi požymiai, kurie rodytų, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Pareiškėja paduotu prašymu dėl tyčinio bankroto pripažinimo įrodinėjo, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko buvo nemoki jau nuo 2016 m. gruodžio 31 d., o bendrovės nemokumą lėmė tyčiniai valdymo organų (vadovo ir valdybos narių) veiksmai. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 64 punkte, ĮBĮ nenumatė apribojimų teisei kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo nustatyti, ar bendrovė laikotarpiui 2016 m. gruodžio 31 d. buvo (ne)moki, todėl turėjo įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ir įmonės valdymo organų ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, iki minėto laikotarpio. 

68.       Taigi, sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto teisinę reikšmę turi bendrovės vadovų ir valdymo organų veiksmai ar neveikimas, o tyčinio bankroto fakto nustatymas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe ar finansinio reikalavimo atsiradimo momentu, kadangi bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas suteikia kreditorei teisę, vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalimi, prašyti teismo įvertinti, ar bendrovė prie bankroto nebuvo privesta tyčia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko kreditore tapo nuo 2016 m. balandžio 12 d., o jos finansinis reikalavimas nebuvo patenkintas iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtina, jog bendrovė netinkamai vykdė savo įsipareigojimus iki minėto laikotarpio, t. y. 2016 m. balandžio 12 d., ir siekė išvengti įsipareigojimų pareiškėjai.

69.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens R. M. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LUAB „ARVI“ ir ko bankroto bylos medžiaga.

70.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėjant civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, esminę teisinę reikšmę turi bendrovės finansinės apskaitos dokumentai – finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie pateikti valstybės įmonei Registrų centras, tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie teikiami teismui įrodinėjant faktinę bendrovės mokumo būseną, banko sąskaitos(-ų) išrašai, susitarimai su kreditoriais, išrašai, detalizuojantys finansinės apskaitos dokumentus, išrašai iš antstolių informacinės sistemos, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1028-407/2022 42 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-213-450/2023 45 punktas).

71.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, kurį lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimas įmonę likvidavus. Taigi, tyčinio bankroto procedūra reglamentuota ĮBĮ normomis ir ji galima tik įmonei iškėlus bankroto bylą. Tyčinio bankroto procedūra, kaip ir bankroto bylos iškėlimas, kreditorių reikalavimų tvirtinimas, yra sudėtinė ir neatskiriama bankroto bylos dalis, kuri tiesiogiai susijusi su bankroto bylos baigtimi, bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savarankiška procedūra, bet yra bankroto proceso sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018).

72.       Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančių duomenų nustatyta, kad 2023 m. liepos 20 d. Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eB2-43-555/2024 buvo gautas pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymas dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu. Prašymo nagrinėjimas buvo išskirtas į atskirą bylą Nr. eB2-452-555/2024. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aktualią teismų praktiką (žr. šios nutarties 70–71 punktus), yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto byloje esančia medžiaga.

73.       Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir siekdamas nustatyti bendrovės nemokumo momentą bei bankrotą sukėlusias priežastis, privalėjo įvertinti ne tik pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau ir bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto byloje esančius rašytinius įrodymus (duomenis). Bendrovės bankroto byla yra neatsiejamai susijusi su byla dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įvertinus tai, kad tyčinio bankroto nustatymas yra galimas tik iškėlus bendrovei bankroto bylą, o byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, buvo analizuojami ir bendrovės finansinės apskaitos dokumentai, kurie buvo įvertinti ir nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą.

74.       Antra, kaip jau buvo minėta, pareiškėjos prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2023 m. liepos 20 d., o skundžiama nutartis priimta 2024 m. balandžio 23 d., tačiau suinteresuotas asmuo R. M. nepateikė įrodymų ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių duomenų, kurie pagrįstų, kad suinteresuotam asmeniui ar jo atstovui pirmosios instancijos teisme buvo apribota aplinkybė susipažinti su civiline byla Nr. eB2-452-555/2024 ir joje esančiais duomenimis. Bylos aplinkybės patvirtina, kad suinteresuotam asmeniui buvo užtikrinta galimybė teikti paaiškinimus, rašytinius įrodymus, jam buvo žinomos nagrinėjamos bylos ribos. Iš pareiškėjos prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turinio matyti, kad pareiškėja prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstumą, be kita ko, grindė ir Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi, kuria bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko buvo iškelta bankroto byla, bei joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo priimta skundžiama nutartis buvo grindžiama argumentais ir įrodymais, apie kuriuos suinteresuotam asmeniui nebuvo žinoma ir jis neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti.

75.       Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad buvo priimta siurprizinė nutartis ir kartu buvo paneigta ar apribota suinteresuoto asmens teisė teikti įrodymus ar juos komentuoti, nurodyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ar susipažinti su bylos medžiaga (CPK 42 straipsnis).

 

Dėl prejudicinių teismo procesinių sprendimų

 

76.       Suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi procesiniais sprendimais, priimtais kitose civilinėse bylose, kuriose suinteresuotas asmuo R. M. nedalyvavo, kaip prejudiciniais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais suinteresuoto asmens argumentais.

77.       CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

78.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant nurodytas proceso teisės normas suformuluotos tokios esminės nuostatos: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 44 punktą).

79.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015). Teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas saisto visus teisės subjektus, taip pat ir teismus, kurie, nagrinėdami bylas ir priimdami jose procesinius sprendimus, negali nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios ir priimti jam prieštaraujančių procesinių sprendimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021 45 punktą).

80.       Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, o jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).

81.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu ir vertindamas bendrovės turtą, sudarytus sandorius, jų nuostolingumą ir dukterinių bei susijusių įmonių įtaką bendrovės (ne)mokumui, be kita ko, rėmėsi civilinėse bylose Nr. e2-1702-467/2019, Nr. e2A-234-236/2020, Nr. eB2-2846-340/2019 ir Nr. e2-192-933/2024 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir priimtais procesiniais sprendimais.

82.       Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019. Minėtais teismų procesiniais sprendimais nuo jų sudarymo momento negaliojančiais buvo pripažinti šie sandoriai: 1) 2015 m. lapkričio 12 d. tarp UAB „ARVI“ ir ko ir ALVATOR MANAGEMENT LIMITED sudaryta komanditoriaus teisių ir pareigų perleidimo sutartis; 2) 2016 m. spalio 4 d. tarp UAB „ARVI“ ir ko ir IBI INNOVATIVE BIO INDUSTRIES LTD sudaryta UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis; 3) 2016 m. spalio 17 d. tarp UAB „ARVI“ ir ko ir UAB „APH“ sudaryta UAB „ARVI kalakutai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis; 4) 2016 m. spalio 21 d. tarp UAB „ARVI“ ir ko ir HOFENBERG LIMITED sudaryta UAB „Lietuvos cukrus“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis.

83.       Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2846-340/2019 (dabar civilinė byla Nr. B2-135-340/2024) buvo netenkintas ieškovo UAB „Arvi fertis“ vadovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir bendrovei UAB „Arvi fertis“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį paliko nepakeistą.

84.       Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-960-340/2024 patenkino pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymą ir bendrovės LUAB „Arvi fertis“ bankrotą pripažino tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

85.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020, turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

86.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, o pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vertino bendrovės sudarytus sandorius, tarp jų ir tuos sandorius, kurie tiek Vilniaus apygardos 2019 m. kovo 26 d. sprendimu, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo pripažinti negaliojantys ir pritaikyta restitucija. Išnagrinėtoje civilinėje byloje teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, kad ginčijami sandoriai esmingai sumažino UAB „ARVI“ ir ko galimybės atsiskaityti su kreditoriais, sandoriai prieštaravo bendrovės UAB „ARVI“ ir ko tikslams, sandorio šalys elgėsi nesąžiningai, kadangi akcijos buvo perleistos už mažesnę ir rinkos vertės neatitinkančią kainą, už akcijas realiai nebuvo atsiskaityta, o sandoriai sudaryti tarp bendrovių, kurių valdymo organai ir akcininkai buvo tarpusavyje susiję. Minėtoje civilinėje byloje dalyvavo tos pačios ginčo šalys – tiek pareiškėja UAB „BELOR“, tiek bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko.

87.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020 nustatytos aplinkybės turėjo prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. išnagrinėtoje kitoje tų pačių šalių civilinėje byloje buvo nustatyta, kad sandoriai prieštaravo bendrovės UAB „ARVI“ ir ko interesams ir sumažino bendrovės UAB „ARVI“ ir ko turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, dėl to nustatytos minėtos faktinės aplinkybės byloje dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu negalėjo būti nustatinėjamos iš naujo.

88.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti suinteresuoto asmens R. M. argumentams, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi civilinėmis bylomis Nr. B2-135-340/2024 ir Nr. e2-192-933/2024 (žr. šios nutarties 83–84 punktus). Pažymėtina, kad bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, kuris lemia, jog atitinkamos jose nustatytos aplinkybės, pavyzdžiui, įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas juridinio asmens nemokumo faktas, sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir bylose nedalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

89.       Kaip jau buvo minėta šios nutarties 83–84 punktuose, civilinėje byloje Nr. B2-135-340/2024 buvo sprendžiamas klausimas dėl LUAB „ARVI“ ir ko dukterinės įmonės bankroto bylos iškėlimo, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi bendrovei UAB „Arvi fertis“ buvo iškelta bankroto byla, o civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi minėtos bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prejudicinės aplinkybės taikymui turi sutapti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, reikšmingos bylose, bet tai nereiškia, jog turi sutapti bylų dalykai ir pagrindai. Taigi, įvertinus tai, kad tiek LUA „ARVI“ ir ko, tiek BUAB „Arvi fertis“ buvo susijusios įmonės, buvo valdomos ir kontroliuojamos tų pačių ar susijusių asmenų, o tarpusavyje sudaryti sandoriai turėjo įtakos abiejų bendrovių nemokumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, o suinteresuotų asmenų nedalyvavimas šiuo atveju nesuteikė pagrindo netaikyti CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytos proceso taisyklės.

90.       Atmestini kaip nepagrįsti suinteresuoto asmens R. M. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog civilinėse bylose Nr. e2-1702-467/2019, Nr. e2A-234-236/2020, Nr. eB2-2846-340/2019 ir Nr. e2-192-933/2024 teismų priimti procesiniai sprendimai nesukėlė teisinių padarinių suinteresuotam asmeniui R. M., dėl jo teisių minėtose bylose nebuvo pasisakyta, kadangi nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, todėl neturi prejudicinės galios.

91.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015).

92.       Nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisiškai nėra reikšminga ta aplinkybė, kad suinteresuotas R. M. nebuvo įtrauktas į išnagrinėtų civilinių bylų procesą ir dėl suinteresuoto asmens teisių ir interesų nebuvo pasisakyta. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, o civilinėse bylose Nr. e2-1702-467/2019, Nr. e2A-234-236/2020, Nr. eB2-2846-340/2019 ir Nr. e2-192-933/2024 nustatytos faktinės aplinkybės turėjo neabejotinai prejudicinę reikšmę pareiškėjos prašymo pagrindu iškeltai civilinei bylai dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, nes minėtose teismų procesiniuose sprendimuose buvo nustatytos ir nurodytos aiškios aplinkybės, kurios yra susijusios su bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo būsenos sukėlimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir nenustatė teisių ar pareigų suinteresuotam asmeniui R. M., o buvo vertinama, ar egzistuoja ĮBĮ įtvirtinti pagrindai įmonės bankrotą vertinti kaip tyčinį.

 

Dėl konsultacinės išvados vertinimo

 

93.       Suinteresuoti asmenys R. M. ir V. F. atskiruose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacine išvada Nr. A1865, kurią parengė ekspertas R. B. Suinteresuotų asmenų teigimu, jiems nebuvo sudarytos galimybės ekspertą pakviesti liudytoju ir apklausti, ekspertui R. B. nebuvo pateikti visi bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko dokumentai, ekspertas yra susijęs su pareiškėja, todėl yra šališkas, o bendrovės nemokumo momento nustatymas yra teisinis klausimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia suinteresuotų asmenų pozicija.

94.       CPK 178 straipsnis numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje išvardytas įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuris nėra baigtinis.

95.       Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 212–214, 216 ir 217 straipsnius, ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008).

96.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos pateiktą UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacinę išvadą Nr. A1865 vertino kartu su kitais įrodymais. Priešingai nei nurodo suinteresuoti asmenys, pirmosios instancijos teismas vertindamas pateiktą konsultacinę išvadą nesuteikė jai daugiau įrodomosios galios, o rėmėsi kaip rašytiniu įrodymu, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas, nors ir atsižvelgė į konsultacinę išvadą, kiek tai susiję su bendrovės finansinės padėties vertinimu, tačiau savo išvadas dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo pagrindė byloje esančių įrodymų visuma.

97.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad CPK nenumato draudimo ir šalys gali pačios pasitelkti specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių turinčius asmenis ekspertiniam tyrimui atlikti, tačiau tokio ekspertinio tyrimo išvados ir pats tyrimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, o ne kaip eksperto išvada pagal CPK 216 straipsnį, todėl nėra taikytinos ir CPK nuostatos, susijusios su eksperto apklausa (CPK 217 straipsnis). Atmestini kaip nepagrįsti suinteresuotų asmenų argumentai, kad konsultacinę išvadą parengęs ekspertas buvo šališkas ir jam nebuvo pateikti visi bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko dokumentai. Suinteresuoti asmenys plačiau nedetalizavo ir nenurodė, kokių bendrovės dokumentų ekspertui nebuvo pateikta, o konsultacinę išvadą parengusio eksperto šališkumą grindė išimtai prielaidomis, nepateikė jokių argumentų ar rašytinių įrodymų, pagrindžiančių eksperto šališkumą.

 

Dėl juridinio asmens nemokumo momento nustatymo

 

98.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

99.       Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas. Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu.

100.       Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022).

101.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

102.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, skundžiamoje nutartyje nustatė, kad bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2016 m. gruodžio 31 d., kadangi bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė ne mažiau kaip 19 651 093,65 Eur. Teismas pažymėjo, kad iš 2016 m. balanse apskaityto 47 334 119 Eur turto vertės atėmus netinkamai apskaitytą finansinį turtą („HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo 14 202 500 Eur, UAB „Arvi fertis“ 13 473 586,65 Eur ir debitorinius įsiskolinimus ne mažesnėje kaip 10 148 695,19 Eur sumoje), reali bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko turto vertė 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo būti ne daugiau kaip 9 509 337,16 Eur, o ½ sumos – 4 754 668,58 Eur, todėl bendrovės turimi pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo bendrovės pusę turimo turto (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

103.       Suinteresuoti asmenys R. M. ir V. F., kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momento nustatymo, nurodė, kad teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Suinteresuotų asmenų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacine išvada Nr. A1865, kadangi, suinteresuotų asmenų vertinimu, bendrovės nemokumo momento nustatymas yra teisinis klausimas.

104.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, įvertinęs atskirųjų skundų argumentus ir ištyręs faktinius bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su tokia suinteresuotų asmenų pozicija. Pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys, ginčydami pirmosios instancijos teismo nustatytą bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, tik deklaratyviai nurodė, jog teismas netinkamai nustatė nemokumo atsiradimo momentą, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų ir duomenų, kurie galėtų paneigti apskųstos teismo nutarties argumentus dėl bendrovės nemokumo momento. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansinės atskaitomybės dokumentus, tiek bendrovės įsipareigojimus bei jų susidarymo laikotarpius.

105.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens V. F. atskirajame skunde pateikiami bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansiniai rodikliai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko 2016 m. sudaryto balanso ir nurodyto 47 334 119 Eur turto nustatė, jog buvo netinkamai apskaityta įmonių „HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo ir UAB „Arvi fertis“ akcijų vertė (bendrai 27 676 086,65 Eur (14 202 500 Eur + 13 473 586,65 Eur) sumai), taip pat debitoriniai įsiskolinimai, gautini iš skolininkų Heimdal Enterprises LTD ir „HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo (ne mažesnei kaip 10 148 695,19 Eur sumai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoti asmenys nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad bendrovės finansinėse ataskaitose apskaitomas finansinis turtas neatitiko faktinės bendrovės situacijos, todėl bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko nebuvo pajėgi ne tik tinkamai vykdyti einamus finansinius įsipareigojimus, tačiau ir atsiskaityti su esamais kreditoriais, kuriems įsiskolinimai susiformavo iki 2016 m. gruodžio 31 d., kadangi bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. (19 651 093,65 Eur sumai) viršijo realią ir faktinę bendrovės turto vertę.

106.       Antra, vertinant suinteresuoto asmens V. F. atskirajame skunde nurodomus bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansinius rodiklius, matyti, kad 2019 m. bendrovė tariamai turėjo turto už 52 987 872 Eur, o 2020 m. už 65 715 056 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė „HIP Azotara“ D.o.o. Pančevo bankrutavo 2018 m., Heimdal Enterprises LTD 2019 m. įgijo likviduotos įmonės statusą ir buvo išregistruota, o bendrovei UAB „Arvi fertis“ Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aptartos aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko netinkamai apskaitė finansinį turtą, o deklaruojami finansiniai rodikliai neatspindėjo tuo metu buvusios realios bendrovės finansinės padėties.

107.       Atmestini kaip nepagrįsti suinteresuotų asmenų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, rėmėsi tik UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacine išvada Nr. A1865. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momentą, vertino bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus (finansinių ataskaitų rinkinius), išrašus iš antstolių informacinės sistemos, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis apie teismuose iškeltas ir nagrinėtas bylas, šalių pateiktus rašytinius įrodymus, bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto byloje esančius rašytinius įrodymus ir duomenis.

108.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinys atskleidžia, kad teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, itin išsamiai įvertino visus rašytinius įrodymus, juos tarpusavyje lygino ir padarė motyvuotą išvadą, jog bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad, kaip jau buvo minėta šios nutarties 96–97 punktuose, pirmosios instancijos teismas UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacinę išvadą Nr. A1865 vertino kartu su kitais įrodymais ir nesuabsoliutino šio pareiškėjos pateikto rašytinio įrodymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumo momento, nes išvada pagrįsta bylos medžiaga, kuri nepaneigta jokiais kitais objektyviais duomenimis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių

 

109.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

110.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

111.       Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

112.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

113.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko tapus nemokiai 2016 m. gruodžio 31 d., nei buvęs vadovas V. F., nei kiti asmenys pagal kompetenciją nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė priemonių bendrovės mokumui atkurti, tačiau toliau didino bendrovės įsipareigojimus, sudarinėjo nuostolingus sandorius, nors turėjo suvokti ir suvokė, jog bendrovės balansuose apskaityto turto neužteks turimiems ir jau pradelstiems įsipareigojimams padengti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad suinteresuotas asmuo V. F. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio l dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, todėl pripažino bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

114.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir skundžiamos nutarties turinį, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko 2016 m. gruodžio 31 d. tapus nemokiai, o bendrovės vadovui V. F. nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotas asmuo, kaip vadovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimo, suinteresuotas asmuo, kaip bendrovės vadovas suvokė bendrovės nemokumą, sunkią bendrovės finansinę padėtį, tačiau sąmoningai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, toliau blogino nemokios bendrovės finansinę padėtį ir mažino bendrovės turtą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad suinteresuoti asmenys, įskaitant ir suinteresuotą asmenį V. F., pirmosios instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo neginčijo, atskiruose skunduose nesutikimo argumentų nepateikė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl šios skundžiamos teismo nutarties dalies plačiau pasisakyti nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

115.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

116.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

117.       Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningumo, atvirumo) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis (iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalis).

118.       Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

119.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko vadovas nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais Juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikė finansinės atskaitomybės už 2012–2017 m., finansinė atskaitomybė už 2016–2017 m. pateikta tik 2019 m. kovo 19 d., o finansinė atskaitomybė už 2018–2019 m. išvis nebuvo pateikta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, t. y. nesilaikant įstatymu keliamų reikalavimų, tikslu nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę būklę. Teismas nurodė, kad 2016–2020 m. balansuose apskaityta turto vertė buvo nurodyta sąmoningai didesnė, nei tokia yra iš tikrųjų, o taip pat nebuvo apskaityta ir didžioji dalis turimų bei jau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes tiek tinkamai įvertinti bendrovės finansinę būklę, tiek nustatyti tikrąsias nemokumo priežastis, kurias pirmiausiai būtent ir patvirtina įstatymo reikalavimus atitinkantys finansinės atskaitomybės duomenys, todėl pripažino bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

120.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti suinteresuoto asmens V. F. argumentams, kad nesant priimtų nuosprendžių dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio ar 223 straipsnio pažeidimų bendrovės ar vadovo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai padarė išvadą dėl netinkamo ir klaidingo buhalterinės apskaitos vedimo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko ir jos vadovo veiksmai (neveikimas), netinkamai ir klaidingai tvarkant buhalterinę apskaitą, nebuvo vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu, nesuponuoja išvados, jog tokie veiksmai (neveikimas) negali būti vertinami civilinės ir bankroto teisės kontekste. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo V. F. neginčijo fakto, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo laiku teikiami ar apskritai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui, taip pat nepateikė jokių duomenų, dėl kokių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių nevykdė įstatyminės pareigos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog bendrovės vadovas pažeidė pareigą tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą.

121.       Atmestini kaip nepagrįsti suinteresuoto asmens V. F. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansinės atskaitomybės dokumentus apgaulingais ir netinkamais, teismas negalėjo jais vadovautis nustatant bendrovės nemokumo momentą ir realų ir faktinį įmonės turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis, tačiau ir informaciją apie bendrovės veiklą ir įsipareigojimų vykdymą, t. y. teismas padarė atitinkamas išvadas iš įrodymų visumos, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, o ne išimtinai finansinės atskaitomybės dokumentais.

122.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo V. F., būtent bendrovei ir jos vadovui kyla pareiga įvertinti, ar nėra sumažėjusios akcijų ir debitorinių skolų vertės ir, ar nereikia pripažinti jos vertės sumažėjimo nuostoliais bei atitinkamai į apskaitą įtraukti teisingus duomenis apie bendrovės finansinę būklę, tarp jų apie turimą finansinį turtą, kadangi būtent įmonės vadovas žino ir valdo visą informaciją, susijusią su bendrovės veikla ir jai priklausančiu turtu. Pažymėtina, kad į bendrovės apskaitą įtraukus skolininkus, kurie faktiškai neegzistuoja ar tariamus bendrovės reikalavimus skolininkams, kurie faktiškai nerealizuotini, t. y. šių debitorinių skolų atgavimas galimas tik esant ribotoms galimybėms ateityje bei tinkamai neapskaičius turimą finansinį turtą, t. y. įmonių akcijas, kurios tapo bevertėmis įmonėms bankrutavus, bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko turto vertė buvo nepagrįstai padidinta bei neatitiko faktinės (realios) bendrovės finansinės padėties, galimybių vykdyti įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikiant bendrovės finansines ataskaitas su neteisingais duomenimis apie bendrovės turimą turtą Juridinių asmenų registro tvarkytojui buvo klaidinami esami ir potencialūs bendrovės kreditoriai bei slepiamas blogas bendrovės valdymas ir faktinis bendrovės nemokumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių

 

123.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

124.       Vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.

125.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

126.       Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024).

127.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintais pagrindais, įvertino pareiškėjos prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes ir sandorius, kurie turėjo esminės reikšmės bendrovės nemokumui ar esminiam turtinės padėties pablogėjimui, kartu atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-234-236/2020.

128.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus suinteresuotų asmenų R. M. ir V. F. atskirojo skundo argumentus, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi pripažinti negaliojančiais sandoriai nėra susiję priežastiniu ryšiu su bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko nemokumu. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 86–87 punktuose, teismų procesiniais sprendimais, kurie turi prejudicinę galią sprendžiant klausimą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu, buvo konstatuota, kad ginčijami sandoriai esmingai sumažino bendrovės UAB „ARVI“ ir ko galimybės atsiskaityti su kreditoriais, sandoriai prieštaravo bendrovės UAB „ARVI“ ir ko tikslams, sandorio šalys elgėsi nesąžiningai, kadangi akcijos buvo perleistos už mažesnę ir rinkos vertės neatitinkančią kainą, už akcijas realiai nebuvo atsiskaityta, o sandoriai sudaryti tarp bendrovių, kurių valdymo organai ir akcininkai buvo tarpusavyje susiję. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad buvo pritaikyta restitucija ir bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko buvo grąžintos perleistos akcijos, savaime nepaneigia šių sandorių nuostolingumą ir ekonominį nenaudingumą jų sudarymo momentu bei įtaką bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko (ne)mokumui.

129.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko grąžinus sandoriais perleistas akcijas, bendrovės mokumas nebuvo atstatytas. Pažymėtina, kad bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko grąžinus įmonių akcijas, t. y. finansinį turtą, minėtos akcijos buvo ar tapo bevertės, įvertinus tą aplinkybę, jog dalis įmonių bankrutavo ar jiems buvo inicijuoti nemokumo procesai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko grąžintos akcijos buvo perleistos neatlygintinai, t. y. atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tokiu būdu buvo sumažintas bendrovės turtas ir pablogintos kitų kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko priklausantį.

130.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens R. M. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nekilnojamojo ir ilgalaikio turto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimą.

131.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad bendrovė UAB „ARVI“ ir ko 2015 m. gegužės 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2015 m. gegužės 8 d. PVM sąskaita faktūra Nr. HOLD0006591 susitarė dėl pagalbinio ūkio paskirties pastato su treniruoklių ir fitneso sale bei kiemo aikštelės pardavimo įmonei UAB „Investicijų ir inovacijų fondas“ už 371 582,48 Eur, o 2015 m. gegužės 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimis ir 2015 m. gegužės 4 d. PVM sąskaitomis faktūromis Nr. HOLD0006590 ir Nr. HOLD0006589 susitarė dėl įvairaus ilgalaikio turto (sporto įrangos, treniruoklių, soliariumo, šaldytuvų, televizoriaus, sėdmaišių), naudoto pagalbiniame ūkio paskirties pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavimą už 70 838,96 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrovė UAB „ARVI“ ir ko, pastačiusi pagalbinį ūkio paskirties pastatą su treniruoklių ir fitneso sale, esantį (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. IT13001 apskaitė ilgalaikio turto pasigaminimą už 2 380 816,88 Eur, tačiau minėtą turtą perleido už 442 421,44 Eur. Teismas nusprendė, kad toks nekilnojamojo ir ilgalaikio turto pardavimas buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas.

132.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad suinteresuotas asmuo R. M. nesutikimo motyvus su pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindžia tuo, jog teismas nevertino ir nenustatė, ar nekilnojamas ir ilgalaikis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrovėje LUAB „ARVI“ ir ko buvo apskaitytas tinkama verte. Tačiau suinteresuotas asmuo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog nekilnojamas turtas buvo apskaitytas netinkama verte. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nekilnojamo ir ilgalaikio turto pardavimas už mažesnę kainą, nei buvo apskaitytas bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko buhalterinėje apskaitoje, buvo nuostolingas ir nenaudingas, o bendrovė neteko vienintelio vertingiausio turėto nekilnojamojo turto.

133.       Suinteresuotų asmenų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuria perleistos UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ akcijos, ir dėl 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuria perleistos UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijos. Suinteresuotų asmenų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia akcijų vertė turėjo būti sandorių sudarymo metu ar kodėl konkrečiai sandorių kainos neatitiko rinkos kainos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais suinteresuotų asmenų argumentais.

134.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandorius pripažino nuostolingais ir nenaudingais, visų pirma, tuo aspektu, jog už perleistas akcijas nebuvo realiai atsiskaityta, t. y. bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko perleido turėtas įmonių akcijas, o atsiskaitymas įvyko tarpusavio prievolių įskaitymo būdu, bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko esant nemokiai, t. y. už UAB „Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė“ parduotas akcijas buvo atsiskaityta pasirašius 2017 m. spalio 30 d. susitarimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo, o už UAB „Baltijos agroverslo projektai“ parduotas akcijas buvo atsiskaityta pasirašius 2016 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo.

135.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendrovė UAB „ARVI“ ir ko iki 2013 m. turėjo 51 procentą (51 vnt.) įmonės UAB „Baltijos agroverslo projektai“ akcijų (įsigijimo savikaina 5 100 Lt (1 477 Eur), o nuo 2013 m. turėjo 100 procentų įmonės akcijų (100 vnt.) (įsigijimo savikaina 505 100 Lt (146 287 Eur), t. y. įsigijo ir likusius 49 procentus (49 vnt.) įmonės akcijų, kurių įsigijimo savikaina 500 000 Lt (144 810 Eur), tačiau visos 100 vnt. akcijų buvo perleistos įmonei VšĮ „Baltijos agroverslo institutas“ už 3 000 Eur, t. y. už mažesnę vertę, nei akcijos buvo įsigytos. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neprivalėjo nustatyti, kokia konkreti akcijų vertė turėjo būti sandorių sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoriais, kuomet buvo parduoti pelningai veikiančių įmonių akcijos, nebuvo siekiama pagerinti bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko finansinės padėties ar kitaip prisidėti prie bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos vykdymo, o perleidžiant finansinį turtą, už kurį nebuvo atsiskaityta, buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 185 straipsnis).

136.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose nustatytais pagrindais. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą.

137.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui nustačius vieną iš tyčinio bankroto požymių, teisiškai nėra reikšmingas kitų tyčinio bankroto požymių vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1388-407/2016).

 

Dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

 

138.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LUAB „ARVI“ ir ko tapus nemokiai 2016 m. gruodžio 31 d., suinteresuotas asmuo V. F., kuris buvo bendrovės vadovu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2021 m. sausio 7 d., privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė bei nesiėmė jokių priemonių bendrovės mokumui atkurti. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo, kaip vadovas nevykdydamas pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo apsunkino kreditorių teisinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas buvusiam bendrovės vadovui V. F. pritaikė įstatyme numatytą apribojimą 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

139.       Suinteresuotas asmuo V. F. atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam, kaip buvusiam įmonės vadovui pritaikė apribojimus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Suinteresuoto asmens teigimu, „ARVI“ įmonių grupė buvo valdoma koncentruotai ir centralizuotai, suinteresuotas asmuo nebuvo galutinis „ARVI“ įmonių grupės naudos gavėjas ir neturėjo jokio suinteresuotumo dėl „ARVI“ įmonių veiklos perspektyvų, o faktinis bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko vadovas buvo suinteresuotas asmuo V. K., todėl teismas turėjo spręsti dėl suinteresuoto asmens V. K. (faktinio vadovo) teisių apribojimo, o ne dėl suinteresuoto asmens V. F. („statytinio“ vadovo).

140.       Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

141.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).

142.       Juridinio asmens vadovo teisių apribojimu siekiama ne tik atgrasyti nuo pažeidimų darymo, skatinti aukščiausių sąžiningumo bei atsakomybės standartų diegimą verslo valdyme, bet ir užtikrinti bankroto procedūrų efektyvumą bei operatyvumą. Sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų. Dėl to, asmens teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu negali būti apribota vien tik dėl formalių priežasčių. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

143.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suinteresuotam asmeniui V. F. pritaikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisės apribojimą ir uždraudė 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota, jog bendrovė LUAB „ARVI“ ir ko tapo nemoki nuo 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau suinteresuotas asmuo, kuris užėmė vadovo pareigas nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2021 m. sausio 7 d., nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankroto byla bendrovei LUAB „ARVI“ ir ko buvo iškelta tik 2020 m. gruodžio 29 d. pagal kreditorių „Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD“ ir UAB „BELOR“ pareiškimus. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, suinteresuotas asmuo, kaip bendrovės vadovas, geriausiai žinantis tikrąją bendrovės finansinę būklę ir jos pradelstus įsipareigojimus, nuo 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą informuoti bendrovės dalyvius, o šiems per 40 dienų nesiėmus priemonių bendrovės mokumui atkurti, privalėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 dienas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos LUAB „ARVI“ ir ko iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tačiau suinteresuotas asmuo šios savo pareigos neįvykdė nei per įstatyme nustatytą terminą, nei vėliau, todėl nukrypo nuo rūpestingo vadovo standarto ir veikė nepateisinamai aplaidžiai.

144.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, suinteresuoto asmens nurodomos aplinkybės dėl faktinio ir „statytinio“ vadovo nepanaikina suinteresuoto asmens V. F., kaip bendrovės vadovo, atsakomybės už įstatymuose nustatytų pareigų netinkamą vykdymą. Pažymėtina, kad būtent pats bendrovės vadovas, prieš sutikdamas eiti vadovo pareigas, turėtų įvertinti savo turimą patirtį, žinias ir apsispręsti, ar jis bus pajėgus tinkamai įvykdyti bendrovės vadovui įstatymuose nustatytas pareigas, o nustačius, jog tinkamai negali vykdyti nustatytų pareigų, atsistatydinti iš užimamų pareigų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad suinteresuotas asmuo nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog suinteresuotam asmeniui buvo užkirstas kelias tinkamai įgyvendinti imperatyvias ĮBĮ nuostatas dėl bankroto bylos inicijavimo, nustačius, kad bendrovė yra nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai suinteresuotam asmeniui V. F., kuris laiku neįvykdė pareigos kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, pritaikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisės apribojimą.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

145.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai įvertino bylos aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl pagrįstai bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą pripažino tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios atskirųjų skundų argumentais naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl suinteresuotų asmenų atskirieji skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis paliekama nepakeista.

146.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

 

147.       Suinteresuoti asmenys R. M., G. G. ir M. U. atskiruose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš jų, kadangi suinteresuoti asmenys prašė atmesti pareiškėjos prašymą tik tiek, kiek tai susiję su suinteresuotais asmenimis, o ne dėl kitų pareiškėjos prašyme keliamų klausimų, t. y. priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, suinteresuoti asmenys neturėjo priešingų interesų nei pareiškėja. Suinteresuotų asmenų teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjos patirtos 6 050 Eur išlaidos už eksperto konsultacinę išvadą nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimu ir buvo patirtos kitoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas tokius suinteresuotų asmenų argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

148.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

149.       Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, kuri reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

150.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors paprastai principas „pralaimėjęs moka“ taikytinas priimant procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, o ne sprendžiant tarpinį procesinį klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021), tačiau bankroto bylose taikytini tam tikri ypatumai. Pavyzdžiui, „pralaimėjęs moka“ taikytas sprendžiant dėl tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194-381/2020).

151.       Dėl situacijų įvairovės dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali sutapti, taip pat gali būti nevienodi, priešingi. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, yra reikalinga įvertinti koks yra dalyvaujančio byloje asmens suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024).

152.       Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėja padavė prašymą, prašydama pripažinti LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu dėl buvusių įmonės vadovų V. K., V. F. ir valdybos narių V. K., M. U., V. F., G. G., R. M. bei A. S. T. neteisėtų veiksmų ir buvusiems vadovams bei valdybos nariams V. K., M. U., V. F., G. G., R. M. ir A. S. T. apriboti teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

153.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį ir suinteresuotų asmenų pateiktų procesinių dokumentų turinį, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog suinteresuotų asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo priešingas nei pareiškėjos. Pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys R. M., G. G. ir M. U. atsiliepimuose ne tik prašė netenkinti pareiškėjos prašymo reikalavimų jų atžvilgiu, tačiau ginčijo ir pareiškėjos prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išdėstytus argumentus ir faktines aplinkybes bei pateikė subjektyvų situacijos ir faktinių aplinkybių vertinimą. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad suinteresuotų asmenų interesai byloje buvo priešingi pareiškėjos interesams, kuri siekė įrodyti, jog bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotas yra tyčinis, patvirtina ir suinteresuotų asmenų atskirųjų skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties panaikinimo, kuriais suinteresuoti asmenys nesutinka tiek su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek su jų atliktu teisiniu vertinimu. Vien ta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo G. G. valdybos nariu buvo nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. spalio 19 d. ir nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., suinteresuotas asmuo M. U. buvo direktoriumi nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2006 m. gruodžio 4 d., taip pat valdybos nariu laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2015 m. spalio 19 d., nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., ir nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. sausio 13 d., o suinteresuotas asmuo R. M. valdybos nariu buvo nuo 2004 m. sausio 26 d. iki 2012 m. sausio 16 d. ir nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2015 m. liepos 12 d. savaime nepaneigia to fakto, jog suinteresuoti asmenys byloje turėjo priešingą interesą ir teikė prieštaravimus dėl pareikštų pareiškėjos reikalavimų. Taigi, priešingą interesą byloje turėjo būtent suinteresuoti asmenys (buvę valdybos nariai ir vadovai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išvadas priteisė iš suinteresuotų asmenų.

154.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti suinteresuotų asmenų pozicijai, kad bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą pripažinus tyčiniu ne visais pareiškėjos prašyme nurodytais pagrindais, bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai nebuvo paskirstytos proporcingai pagal patenkintų reikalavimų dalį. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pripažinus bankroto tyčiniu, yra konstatavęs, jog bylinėjimosi išlaidos neturi būti paskirstomos, proporcingai nustatytų (nenustatytų) tyčinio bankroto požymių daliai. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu bet kuriuo prašyme nurodytų pagrindu iš esmės reiškia prašymo visišką patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-361-567/2022). Taigi, pripažinus bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankrotą tyčiniu, pareiškėjos prašymas buvo patenkintas visa apimtimi, todėl ji laikytina ginčą laimėjusia šalimi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

155.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjos patirtas 6 050 Eur išlaidas už UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacinę išvadą Nr. A1865. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Forensic and Investigation Services“ už 2022 m. vasario 25 d. konsultacinės išvados Nr. A1865 parengimą pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą faktūrą Nr. FIS146, 6 050 Eur sumai (įskaitant ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM)). Pareiškėja už suteiktas eksperto paslaugas 2022 m. vasario 22 d. lėšų pervedimo nurodymu pervedė 3 000 Eur, o 2022 m. vasario 23 d. pervedė 3 050 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėja prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui pateikė 2023 m. liepos 19 d., o konsultacinė išvada Nr. A1865 buvo parengta 2022 m. vasario 25 d., savaime nesuponuoja išvados, jog konsultacinė išvada nėra susijusi su nagrinėta civiline byla. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, o suinteresuoti asmenys nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių parengtos konsultacinės išvados panaudojimą kitoje civilinėje byloje ir patirtų bylinėjimosi išlaidų už jos parengimą atlyginimą. 

156.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad konsultacinėje išvadoje buvo analizuojami bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko dokumentai ir buvo siekiama nustatyti bendrovės nemokumo momentą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos patirtos 6 050 Eur išlaidos yra susijusios išimtinai su pareikštu reikalavimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei įmonės įsipareigojimų ir turimo turto santykio nustatymu. Pareiškėja prašymą dėl bendrovės LUAB „ARVI“ ir ko bankroto pripažinimo, be kita ko, grindė ir UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. vasario 25 d. konsultacine išvada Nr. A1865, o pirmosios instancijos teismo išvados sutapo su eksperto pateiktomis išvadomis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pareiškėjos patirtos išlaidos buvo būtinos ir susijusios, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo kitaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, nei kad jas paskirstė pirmosios instancijos teismas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

 

157.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

158.       Atmetus suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pareiškėja apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 986,80 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į atskiruosius skundus, o patirtas išlaidas pagrindžia 2024 m. gegužės 20 d. PVM sąskaita faktūra JI Nr. 063, 2024 m. birželio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VŽ 65, 2024 m. gegužės 27 d. ir 2024 m. birželio 13 d. lėšų pervedimo nurodymai.

159.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į atskiruosius skundus, buvo patirtos 2024 m. gegužės ir birželio mėn. (apmokėtos PVM sąskaitos faktūros), remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktu, taikomas 2023 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 110,30 Eur. Rekomendacijų 8.16 papunktis nustato, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikomas 0,4 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą sudarytų 844,12 Eur (0,4 x 2 110,30 Eur).

160.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tai, kad pareiškėja pateikė vieną atsiliepimą į tris atskiruosius skundus. Pareiškėjos prašomos priteisti 4 986,80 Eur advokato pagalbos išlaidos viršija Rekomendacijų 8.16 papunkčio pagrindu apskaičiuotą maksimaliai priteistinų atstovavimo išlaidų dydį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį ir sudėtingumą, atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus apimtį ir turinį, byloje keliamų argumentų gausą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, padaro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjai priteisti didesnes, nei yra nustatyta Rekomendacijose, pareiškėjos realiai patirtas atstovavimo išlaidas, tačiau jas sumažinant iki Rekomendacijų pagrindu apskaičiuoto priteistino atstovavimo išlaidų dydžio, laikant, jog pareiškėja pateikė tris atsiliepimus į tris atskiruosius skundus – iki 2 532,36 Eur (844,12 Eur x 3), o minėtas išlaidas priteisiant lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų R. M., V. F., G. G. ir M. U., t. y. po 633,09 Eur.

 

Lietuvos apeliacinis teismas

, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „ARVI“ ir ko (juridinio asmens kodas 303276665) iš suinteresuotų asmenų R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. F. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 633,09 Eur (šešis šimtus trisdešimt tris eurus ir 09 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjas                                                                        Žilvinas Terebeiza