Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-09-17][nuasmeninta nutartis byloje][e2-1325-464-2015].docx
Bylos nr.: e2-1325-464/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
bankrutavusi Vlado Šakalio IĮ 175866384 atsakovas
bankrutavusi Vlado Šakalio IĮ 175866384 atsakovas
"Šiauleksa" 145812758 atsakovo atstovas
"Šiauleksa" 145812758 atsakovo atstovas
Kategorijos:
BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Teismų kompetencija:
Bylos perdavimas iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui
Civilinio proceso dalyviai:
Tretieji asmenys civiliniame procese:
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
Ieškinys:
Ieškinio priėmimas
Procesas pirmosios instancijos teisme
Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
Atsiliepimas į pareikštą ieškinį
Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
Rašytinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
Bylos nagrinėjimo atidėjimas
Bylos sustabdymas (bylos sustabdymo pagrindai, terminai, teisiniai padariniai ir bylos nagrinėjimo atnaujinimas):
Privalomas bylos sustabdymas:
Bylos sustabdymas, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas:
Sprendime padarytų rašymo apsirikimų ir aritmetinių klaidų ištaisymas
Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Atskirieji skundai:
Atskirasis skundas ir jo pateikimo tvarka

                                                                          Civilinė byla Nr. e2-1325-464/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01911-2013-3

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 72.; 109.

(S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo G. Š. ir atsakovės R. Š. prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo civilinėje byloje Nr. e2-415-569/2015, nagrinėjamoje pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovams R. Š., V. Š. ir bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

 

Teisėja

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas G. Š. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės R. Š. be pagrindo įgytą turtą – 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas). Šiaulių apylinkės teisme 2014-06-05 buvo gautas ieškovo ir atsakovės prašymas patvirtinti 2014-06-05 taikos sutartį, pagal kurią atsakovė sutiko perleisti ieškovui ginčo žemės sklypą bei patvirtino, kad ieškovas jai yra sumokėjęs 4 000 Lt. Trečiasis asmuo bankrutavusi V. Š. individuali įmonė nesutiko su ieškovo ir atsakovės R. Š. prašymu dėl taikos sutarties patvirtinimo, nurodydamas, kad sudaryta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajam interesui.

Šiaulių apylinkės teismas, nustatęs, kad V. Š. individualiai įmonei 2009-09-02 buvo iškelta bankroto byla Nr. B2-46-154/2014 ir R. Š. šioje bankroto byloje Šiaulių apygardos teismo 2010-06-01 nutartimi buvo įtraukta bendraatsakove, 2014-06-18 nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 2-3109-772/2014 ir perdavė ją nagrinėti Šiaulių apygardos teismui, nagrinėjančiam V. Š. individualios įmonės bankroto bylą Nr. B2-46-154/2014. Šiaulių apygardos teismas 2014-07-04 nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą, ją pridėjo prie atsakovo V. Š. individualios įmonės bankroto bylos bei nustatė, kad šioje byloje bankrutavusi V. Š. individuali įmonė bei V. Š. laikomi bendraatsakoviais. Be to, Šiaulių apygardos teismas 2014-09-03 protokoline nutartimi nutarė palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2014-07-04 nutartimi nustatytą bankrutavusios V. Š. individualios įmonės bei V. Š. procesinę padėtį ir juos laikyti bendraatsakoviais.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2015-05-06 nutartimi atmetė ieškovo G. Š. ir atsakovės R. Š. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad taikos sutartis buvo sudaryta ir pasirašyta tik ieškovo G. Š. ir atsakovės R. Š., o byloje yra trys atsakovai – R. Š., V. Š. ir bankrutavusi V. Š. individuali įmonė. Teismo vertinimu, nesant visų atsakovų sutikimo sudaryti taikos sutartį, tokia sutartis negali būti tvirtinama. Teismas pažymėjo, kad atsakovo bankrutavusios V. Š. individualios įmonės atstovas bankroto administratorius yra pareiškęs savo nuomonę dėl šios taikos sutarties sudarymo ir nurodęs, kad nesutinka sudaryti tokios taikos sutarties. Kadangi vienas iš atsakovų byloje yra bankrutavusi V. Š. individuali įmonė, prašoma patvirtinti taikos sutartis, teismo vertinimu, gali pažeisti šios įmonės kreditorių interesus, nes taikos sutartimi atsakovė R. Š., kuri taip pat yra bendraatsakovė ir V. Š. individualios įmonės bankroto byloje, sutinka perleisti ieškovui nuosavybėn ½ ginčo žemės sklypo. Tokiu atveju patvirtinus taikos sutartį ir bylą nutraukus, jos neišnagrinėjus iš esmės, gali būti pažeistas ir viešasis interesas – bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas G. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-05-06 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 2014-06-05 taikos sutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Atsižvelgus į dispozityvumo principą, pagal kurį ieškovas pats sprendžia, kokiems asmenims ir kokius materialaus pobūdžio reikalavimus reikšti (CPK 13 str.), teismas be apelianto sutikimo neturėjo teisės savo iniciatyva įtraukti į bylą bendraatsakovius bankrutavusią V. Š. individualią įmonę ir V. Š.. Ieškovas nagrinėjamoje byloje yra pareiškęs reikalavimą tik atsakovei R. Š. dėl jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio (paveldėto) turto. Kitų bendraatsakovių suinteresuotas bylos baigtimi apsiriboja jų siekiu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus, o teismų praktikoje bylose dėl turto kreditoriai įtraukiami į procesą trečiaisiais asmenimis, o ne atsakovais.
  2. Nepagrįstas asmenų įtraukimas į bylą atsakovais negali būti pagrindu šių asmenų procesinį elgesį laikyti kliūtimi taikos sutarčiai patvirtinti. Aplinkybė, kad jau po taikos sutarties pasirašymo ir pateikimo teismui tvirtinti teismas savo iniciatyva, nesant tam pagrindo (CPK 43 str. 1 d.) ir nesant apelianto prašymo bei sutikimo (CPK 43 str. 2 d.), įtraukė į bylą kitus atsakovus, kurie nėra pasirašę taikos sutarties, nedaro taikos sutarties negaliojančia ar prieštaraujančia imperatyvioms teisės normoms.
  3. Tai, jog taikos sutarties nėra pasirašę visi atsakovai, nėra kliūtis teismui ją patvirtinti. Vadovaujantis CPK 44 straipsnio 3 dalimi, taikos sutarčiai sudaryti būtinas visų bendrininkų (bendraieškių arba bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1778/2013). 2014-06-05 taikos sutartimi atsakovė R. Š. neviršijo jai pareikštų reikalavimų bei prisiimtų įsipareigojimų, susitardama su apeliantu dėl ginčo dalyko, atsižvelgiant į tai, kad kitiems bendraatsakoviams reikalavimai nebuvo pareikšti, o taikos sutartimi nebuvo nustatyta jiems įpareigojimų. Tuo tarpu teismas nepagrįstai suvaržė proceso šalių dispozityvumo principu paremtą teisę bylą baigti taikos sutartimi.
  4. Skundžiamoje teismo nutartyje išdėstyti teismo motyvai iš esmės paneigia bylos, kurioje dalyvauja bankrutavusi įmonė, šalių teisę bylą baigti taikiai ar atsakovo teisę pripažinti ieškinį, nors tokio draudimo teisės aktai nenumato. Ginčas byloje vyksta dėl atsakovės R. Š. vardu registruoto nekilnojamojo turto, tiek ieškovas, tiek nurodyta atsakovė pripažįsta aplinkybes, kad ½ ginčo žemės sklypo priklauso ieškovui ir yra jo nuosavybe, o turto perleidimas yra tik formalumas, pašalinsiantis buvusį ieškovo teisių pažeidimą. Bankrutavusi įmonė neturi reikalavimo teisės į ieškovui priklausantį turtą, turintį jam ypatingą asmeninę vertę, nors formaliai šis turtas ir registruotas atsakovės R. Š. vardu. Be to, bankrutavusios įmonės kreditoriai neturi pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimus, lyginant su ieškovu.
  5. Atsakovė R. Š. nebankrutuoja, todėl nėra aišku, kodėl bylą nagrinėti perėmė Šiaulių apygardos teismas. Taigi šiuo atveju buvo pažeistas teismingumas, dėl ko yra absoliutus būsimo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).

 

Atsakovas bankrutavusi V. Š. individuali įmonė atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 40-47) prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. V. Š. individualios įmonės bankroto byloje jau nustatyta, kad bankrutavusios įmonės turto, iš kurio galėtų būti tenkinami šios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, nėra, šiuo metu jau yra areštuotas ir parduodamas iš varžytynių ginčo žemės sklypas, priklausantis atsakovei (ir bendraatsakovei bankroto byloje) R. Š. asmeninės nuosavybės teise. Bankrutavusios įmonės neįtraukus bendraatsakoviu nagrinėjamoje byloje, būtų užkirstas kelias bankroto administratoriui, ginančiam šios įmonės kreditorių interesus, ginčyti ieškovo, atsakovės bei teismo veiksmus, dėl ko kreditorių reikalavimai galėtų likti nepatenkinti, ieškovui su atsakove sudarius taikos sutartį, pagal kurią šiam už simbolinę kainą būtų perleistas ginčo žemės sklypas. Šiaulių apygardos teismo 2014-07-04 nutartis, kuria bankrutavusi V. Š. individuali įmonė ir V. Š. buvo įtraukti bendraatsakoviais nagrinėjamoje byloje yra teisėta, o dėl jos teisėtumo jau yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015-01-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-75-186/2015.
  2. Taikos sutartimi buvo susitarta, jog ieškovas už perleistą ½ dalį ginčo žemės sklypo sumoka savo seseriai (artimam giminaičiui), atsakovei R. Š., 1 145,48 Eur (4 000 Lt), o pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė sudaro 35 400 Eur. Toks sandoris kelia pagrįstų abejonių dėl sandorį sudariusių šalių sąžiningumo bei ženkliai sumažina atsakovės R. Š. turto mastą (CK 6.67 str.). Be to, siekiant išsaugoti nepakitusią bankrutavusios įmonės savininkų turtinę padėtį iki turto realizavimo bankroto procedūrų metu pabaigos, Šiaulių apygardos teismas ginčo žemės sklypo atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo ginčo žemės sklypą. Taigi atsakovė R. Š. neturėjo teisės laisvai disponuoti šiuo savo turtu ir perleisti jo kitam asmeniui, todėl sudaryta taikos sutartis pažeidžia CPK 18 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.; ĮBĮ 14 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).
  3. V. Š. individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2010-06-01 nutartimi šioje byloje bendraatsakove įtraukė ir įmonės savininko sutuoktinę R. Š., atsižvelgęs į tai, kad individualios įmonės savininko atsakomybė pagal įmonės prievoles yra subsidiari, bei į tai, kad individuali įmonė V. Š. individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo metu buvo preziumuojama kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi atsakovė R. Š. yra atsakovė jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios individualios įmonės bankroto byloje. Tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šiuo atveju ieškovas neatsižvelgė į aukščiau nurodytas taisykles ir pareiškė reikalavimą atsakovei R. Š. ne V. Š. individualios įmonės bankroto byloje, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą Šiaulių apylinkės teisme ir perdavė ją nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, siekiant apginti viešąjį interesą, atsisakyta patvirtinti taikos sutartį, nepasirašytą visų byloje dalyvaujančių atsakovų, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį, teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikos sutartis – tai šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas, taip pat nurodęs, jog taikos sutartimi ne konstatuojami faktai, bet, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų, yra nustatomos tarpusavio teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2010-06-01 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-379-154/2010, atsakovę R. Š. įtraukė dalyvauti bendraatsakove bankrutavusios V. Š. individualios įmonės bankroto byloje, taip pat areštavo jai nuosavybės teise priklausantį 16,05 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad įregistruotas ginčo žemės sklypo areštas, nuo 2010-06-03 apribota disponavimo teisė ir šis apribojimas galioja iki šiol (CPK 179 str. 3 d.). Turto arešto aktų registro įstatyme (toliau – TAARĮ) numatyta, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (TAARĮ 2 str. 3 d.; redakcija, galiojanti nuo 2012-07-01), o turto disponavimo teisės apribojimas – tai teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 str. 7 d.; redakcija, galiojanti nuo 2012-07-01).

Iš aukščiau išdėstyto darytina išvada, kad 2014-06-05, t. y. taikos sutarties tarp ieškovo (apelianto) ir atsakovės R. Š. sudarymo metu, ginčo žemės sklypui buvo pritaikytas areštas ir uždrausta šį žemės sklypą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę. Atsakovei R. Š. dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galioja draudimas disponuoti ginčo sklypu, todėl ji negali nei civiliniu sandoriu, tvirtinamu notaro, nei, kaip nagrinėjamos bylos atveju, taikos sutartimi, kurią dar turėtų patvirtinti teismas, perleisti ginčo sklypo kitų asmenų nuosavybėn (TAARĮ str. 2 str. 3, 7 d., CPK 18 str.; Taikos sutarties 2.1 p.). Patvirtintus teismui pateiktą taikos sutartį, būtų pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CPK 42 str. 2 d., CK 1.80 str.), taip pat paneigtas įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria ginčo objektas areštuotas ir uždraustas juo disponavimas, privalomumo visiems asmenims principas (CPK 18 str.).

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį klausimą, atsisakydamas patvirtinti į bylą pateiktą taikos sutartį, išsprendė teisingai, o priešingi apelianto skundo argumentai, jog taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nėra pagrįsti. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia ir apelianto nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1778/2013), kuri šiuo atveju neaktuali. Apelianto nurodytos ir nagrinėjamos civilinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Kai skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Anksčiau nagrinėtoje byloje buvo analizuota skolininkų daugėto atsakomybė būtent šiuo aspektu, t. y. pasisakyta dėl kreditoriaus teisės reikalauti skolos dalies tik iš vieno solidaraus skolininko. Toje byloje taikos sutartimi nebuvo sprendžiama ir dėl areštuoto turto savininko pasikeitimo. Nagrinėjamos bylos atveju ši teisės norma  - CK 6.6 straipsnio 4 dalis -  aktuali kitu aspektu. Kadangi V. Š. individualios įmonės bankroto byloje buvo preziumuota, kad V. Š. individuali įmonė yra bendroji sutuoktinių V. Š. ir R. Š. jungtinė nuosavybė, o tai reikštų, jog sutuoktinių atsakomybė už individualios įmonės prievolės tokiu atveju būtų solidari, individualios įmonės kreditoriai, kuriuos atstovauja bankroto administratorius, turėjo teisę pasirinkti iš kurio asmens (skolininko) ir kokią įsipareigojimų dalį išieškoti (bankrutavusios įmonės, V. Š. ar R. Š.). Todėl Šiaulių apygardos teismo 2010-06-01 nutartimi ir buvo areštuotas, tikėtina, R. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas. Atskirąjį skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas neturi V. Š. individualios įmonės bankroto bylos medžiagos ir negali spręsti, ar ši įmonė (ne)buvo šeimos verslu, negali vertinti sutuoktinių prievolių bendrumo. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, pakeitė iki tol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, išaiškinęs, kad įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto; jeigu kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles apskritai neatsiranda (CPK 178 str.). Visos šios aplinkybės, įskaitant turto arešto ginčo turtui taikymo pagrįstumas, kuris sudaro teisines kliūtis patvirtinti apelianto ir atsakovės pasirašytą taikos sutartį, turi būti įrodinėjamos būtent bankroto byloje. 

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apelianto atskirojo skundo argumentų dėl atsakovų V. Š. ir bankrutavusios V. Š. individualios įmonės įtraukimo bendraatsakoviais šioje civilinėje byloje, kadangi paminėtas klausimas buvo išspręstas ne skundžiama teismo nutartimi, o Šiaulių apygardos teismo 2014-07-04 rašytine nutartimi ir to paties teismo 2014-09-03 protokoline nutartimi (CPK 320 str., 338 str.). Pažymėtina, kad negali būti paduodamas atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismo iniciatyva įtraukti į bylą nauji bendraatsakoviai. Nesutikimo su tokia teismo nutartimi (nutartimis) motyvus apeliantas galės išdėstyti apeliaciniame skunde, kurį turės teisę pareikšti dėl teismo procesinio sprendimo, priimto šią bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 334 str. 1 d., 3 d.), ir tokia apelianto teisė jam jau buvo išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-75-186/2015.

Apeliantas savo skunde nurodo ir tokį argumentą, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos teismingumo taisyklės, todėl egzistuoja absoliutus būsimo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Su tokiu skundo argumentu taip pat negalima sutikti. Pirma, galutinis sprendimas nagrinėjamoje byloje dar nėra priimtas, be to, aukštesnės pakopos teismas, konstatavęs, kad byla, vadovaujantis CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu, jam perduota neteisėtai, nutartimi ją gali perduoti nagrinėti pagal teismingumą (CPK 35 str. 1 d.). Antra, civilinė byla pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovei R. Š. iš Šiaulių apylinkės teismo buvo perduoda nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ne skundžiama teismo nutartimi, o įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-18 nutartimi (t. 1, b. l. 75), kurios ieškovas (apeliantas) neskundė, o pagal CPK 35 straipsnio 2 dalį, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, byloje priimti teismų sprendimai ir nutartys negali būti naikinami tuo pagrindu, kad teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas teismingumo taisykles. Ir trečia, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų reglamentavimą, rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklių pažeidimas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.) nuo 2011-10-01 nebėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo, priėmė teisingą ir teisėtą nutartį.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėja                                                                                                                       Dalia Kačinskienė


Paminėta tekste:
  • 2-3109-772/2014
  • CPK 13 str. Dispozityvumo principas
  • CPK 43 str. Procesinis bendrininkavimas
  • CPK 44 str. Bendrininkų santykiai
  • 2-1778/2013
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CK6 6.67 str. Nesąžiningumo prezumpcija
  • CPK
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • 3K-3-128-686/2015
  • CPK 140 str. Ieškinio atsisakymas, atsakovo pripažinimas ieškinio ir šalių taikos sutarties sudarymas
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
  • CPK 18 str. Teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumas
  • CK6 6.6 str. Solidarioji skolininkų pareiga
  • CK
  • 3K-7-400/2012
  • CPK 334 str. Teisė paduoti atskirąjį skundą
  • e2-75-186/2015
  • CPK 35 str. Bylos perdavimas iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui