LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Balsių vystymo grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Balsių vystymo grupė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LNTV“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Balsių vystymo grupė“ prašė iškelti atsakovui UAB „LNTV“ bankroto bylą. Nurodė, kad 2007 m. spalio 10 d. ieškovas, UAB „Verantas“ ir atsakovas sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovas ir UAB „Verantas“ įsipareigojo už 4 570 000 Lt įsigyti iš atsakovo negyvenamąsias patalpas. Pirkėjai sumokėjo sutartą sumą (po 2 285 000 Lt), tačiau atsakovas patalpų neperleido, o pinigų negrąžino. Ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į atsakovą dėl įsiskolinimo padengimo, tačiau atsakovas skolos neapmokėjo, nepateikė įrodymų, kad jos nėra, o tai pagrįstai leidžia manyti, jog atsakovas yra nemokus.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi iškėlė atsakovo bankroto bylą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra nemokus, nes jo turto vertė siekia 4 745 680 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 3 136 000 Lt. Atsakovas nutartį apskundė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi pasinaikino 2012 m. kovo 5 d. nutartį ir atsisakė iškelti atsakovo bankroto bylą.

Teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės reikšti ieškinį dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo, nes ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, statusas kelia pagrįstų abejonių. Atsakovas neneigė, kad ieškovas turėjo 2 285 000 Lt reikalavimo teisę jo atžvilgiu, tačiau nurodė, jog dėl ieškovo neteisėto atsisakymo sudaryti pagrindinę pastato pirkimo – pardavimo sutartį patyrė 3 070 000 Lt nuostolių, kuriuos įskaitė į priešpriešinį ieškovo reikalavimą. Teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie atliktą įskaitymą, todėl pripažino ieškovą turint teisę kreiptis dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo. Tačiau atsakovas su atskiruoju skundu pateikė pranešimą apie atliktą įskaitymą, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo, kaip kreditoriaus, statuso.

Teismas nurodė, kad 2012 m. kovo 5 d. nutartyje kritiškai vertino atsakovo pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, kadangi jie buvo netikslūs ir neatitiko bylos bei viešų registrų duomenų, kad laikė, jog atsakovo 2011 m. gruodžio 20 d. balanse nurodyta turto vertė – 16 072 722 Lt – neatitinka realios vertės. Tačiau su atskiruoju skundu atsakovas pateikė turimo turto vertės įrodymus. Nekilnojamojo turto ataskaitoje nustatyta atsakovo nekilnojamojo turto rinkos vertė 2010 m. rugsėjo 6 d. siekia 7 950 000 Lt. Esant naujesniems duomenims, teismas vadovaujasi jais, o ne Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vidutine rinkos verte. Atsakovas taip pat pateikė 2012 m. kovo 15 d. sudarytą balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Šiame balanse nurodyto atsakovo turto vertė – 23 693 474 Lt, iš jų 7 403 732 Lt sudaro ilgalaikis turtas, o 16 289 742 Lt – trumpalaikis turtas. Palyginus atsakovo 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. kovo 15 d. balansų duomenis ir įvertinus kitus atsakovo pateiktus įrodymus, matyti, kad atsakovo trumpalaikis turtas padidėjo 7 596 160 Lt suma, atsakovui įgijus 2 200 000 EUR dydžio reikalavimą pagal 2012 m. sausio 10 d. RAB „MS-kompani“ išduotą paprastąjį vekselį. Teismas nurodė, kad dalį atsakovo trumpalaikio turto – 8 688 990 Lt – sudaro pirkėjų įsiskolinimas. Debitorių sąraše nurodyta BUAB „Tradicija“, tačiau teismo patvirtintame šios bendrovės kreditorių sąraše atsakovas nėra nurodytas, todėl iš atsakovo trumpalaikio turto reikia atimti 4 000 542 Lt. Nors atsakovas ginčija šią teismo išvadą ir mano, kad BUAB „Tradicija“ įsiskolinimas turi būti įskaičiuotas į atsakovo turto vertę, teismas turi nustatyti realią atsakovo turto vertę, todėl beviltiški debitoriniai įsiskolinimai negali būti įskaičiuoti į turto masę vertinant atsakovo nemokumą. Net įtraukus atsakovą į BUAB „Tradicija“ kreditorių sąrašą, mažai tikėtina, kad atsakovas atgaus šią skolą. Remdamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo turto vertė siekia 19 692 932 Lt.

Teismas nurodė, kad jam žinomi atsakovo pradelsti įsipareigojimai siekia 864 557,86 Lt (kreditoriams BUAB „Tradicija“ ir UAB „Norfos mažmena“). Kitos atsakovo skolos yra ginčytinos arba nepradelstos. Tarp ieškovo ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl 2 285 000 Lt skolos ieškovui, tačiau pagal atsakovo pateiktus įrodymus prievolė yra pasibaigusi įskaitymu, kuris nėra nuginčytas. Kreditoriui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ patvirtinus, kad atsakovo skolų grąžinimo terminas sueis 2012 m. gruodžio 31 d., laikytina, jog skolos šiam kreditoriui nėra pradelstos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas kreditorių sąraše nurodė 2 285 000 Lt skolą BUAB „Verantas“. Teismo nutartis, kuria šiai bendrovei iškelta bankroto byla, nėra įsiteisėjusi, todėl, nesant duomenų, kad buvo reikalaujama šią skolą grąžinti, laikytina, jog ji nėra pradelsta.

Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad atsakovas yra nemokus, nes pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės: atsakovo turto vertė sieka 19 692 932 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudaro 864 557,86 Lt. Teismo vertinimu, nėra ir kitų įstatyme nustatytų pagrindų bankroto bylai iškelti (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ)

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas BUAB „Balsių vystymo grupė“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį ir palikti galioti 2012 m. kovo 5 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neturėjo teisės pats pasinaikinti 2012 m. kovo 5 d. nutarties, nes nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo savo prigimtimi atitinka teismo sprendimą – klausimas dėl atsakovo nemokumo yra išsprendžiamas iš esmės. Tai sudaro absoliutų skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 2 d. 1 p.).

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto, kaip atsakovo kreditoriaus, statusas kelia abejonių. Atsakovas neįrodė turįs teisę reikalauti iš apelianto žalos atlyginimo. Atsakovo su atskiruoju skundu pateikto pranešimo apie įskaitymą tikrumas kelia įtarimų.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas yra mokus. Apelianto vertinimu, 5 434 557,86 Lt dydžio atsakovo įsipareigojimai (apeliantui, UAB „Verantas“, BUAB „Tradicija“, UAB „Norfos mažmena“) yra akivaizdžiai pradelsti, o atsakovo turto vertė siekia tik 53 500 Lt. Tai patvirtina šie argumentai:

3.1. Negalima daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovas 2012 m. sausio 10 d. vekselio pagrindu įgijo 2 200 000 EUR dydžio vertės turtą. Atsakovas nurodė, kad vekselį išdavė sandorį pažeidęs asmuo, tačiau konkrečių aplinkybių apie šį sandorį nėra. Vekselis pateiktas tik su atskiruoju skundu, nors tą buvo galima padaryti pateikiant atsiliepimą į ieškinį. Vekselį išdavęs asmuo yra užsienio bendrovė, kurios mokumas nėra žinomas. Byloje yra tik vekselio kopija, o ne originalas.

3.2. Atsakovo trumpalaikis turtas, kurio didžiąją dalį sudaro per vienerius metus gautinos sumos – 8 698 662 Lt, negali būti įtrauktos į turto balansą, nes nėra įrodyta šių sumų išieškojimo galimybė.

3.3. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita negalima vadovautis. Vertintojo ir VĮ Registrų centro nustatytos turto vertės skiriasi 150 kartų, o tai yra nerealu. Ataskaitoje nepagrįstai atsakovo turimas žemės ūkio paskirties žemės sklypas vertintas su rekreacinės paskirties sklypais, neatsižvelgta, kad sklypas valdomas dalinės nuosavybės teise, jam taikomi areštai. Kyla abejonių, ar vertinimas apskritai buvo atliktas.

3.4. Atsakovo 2 285 000 Lt dydžio įsipareigojimas UAB „Verantas“ yra pradelstas. Atsakovo pareiga grąžinti šią sumą atsirado tada, kai pastatas buvo perleistas kitam pirkėjui ir buvo gauti pinigai.

3.5. Atsakovo su atskiruoju skundu pateikta UAB „Serneta“, UAB „Verantas“ ir atsakovo sudaryta sutartis, kuria UAB „Serneta“ įsigijo iš UAB „Verantas“ 2 285 000 Lt reikalavimą į atsakovą ir ta pačia suma, būdamas vieninteliu atsakovo akcininku, tam, kad atsakovas nebeturėtų šio įsiskolinimo, padidino atsakovo įstatinį kapitalą, vertintina kritiškai. Juridinių asmenų registre duomenys apie atsakovo įstatinio kapitalo padidinimą nėra įregistruoti. Sutartis sudaryta po to, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl UAB „Verantas“ bankroto bylos iškėlimo, todėl ji pagal įstatymą yra neteisėta.

3.6. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ raštas, kad atsakovas nėra pradelsęs grąžinti jam 191 000 Lt skolos, vertintinas kritiškai. Šiame rašte nenurodyta sudarymo data, nėra bendrovės antspaudo. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovas yra susiję, kas leidžia daryti prielaidą, kad raštas pateiktas tesiekiant išvengti nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, nors skola yra seniai pradelsta.

3.7. Atsakovo pateikti 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. kovo 15 d. balansai ir pelno (nuostolių) ataskaitos neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes nėra patvirtinti akcininkų susirinkime. 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. gruodžio 20 d. balansai, kaip ir kiti atsakovo pateikti dokumentai, tikėtina, yra suklastoti. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

Atsakovas UAB „LNTV“ prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovo teigimu, teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirasis skundas paduotas neįgalioto asmens, todėl turėtų būti paliktas nenagrinėtinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirąjį skundą padavusio asmens įgaliojimų

Atsakovo nuomone, atskirasis skundas yra paduotas neįgalioto asmens – advokato, kuris, pasikeitus apelianto bankroto administratoriui ir naujajam administratoriui sustabdžius teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatų kontora, skundo padavimo metu nebuvo bankroto administratoriaus atstovas (T. 2, b. l. 269, 282; T. 3, b. l. 66). Su tokiu argumentu būtų galima sutikti, tačiau naujai paskirtas apelianto bankroto administratorius po atskirojo skundo padavimo nurodė palaikantis skundą (T. 3, b. l. 56), tai iš esmės užfiksuota ir paties atsakovo pateiktoje naujojo apelianto bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje (T. 3, b. l. 27-28). Dėl nurodyto nėra pagrindo nenagrinėti skundo.

Dėl pirmosios instancijos teismo teisės pasinaikinti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (neiškėlimo)

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Analogiška nuostata įtvirtina ir ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. CPK 334 straipsnyje reglamentuojamas teismo nutarčių apskundimas atskiraisiais skundais. Pagal straipsnio 2 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių nutraukti bylą, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį.

Teismo procesinis sprendimas iškelti įmonei bankroto bylą arba bylos nekelti įforminamas teismo nutartimi. Tokia nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (ĮBĮ 10 str. 8 d.). Nei ĮBĮ, nei CPK neįtvirtina draudimo pirmosios instancijos teismui, gavusiam atskirąjį skundą, pasinaikinti savo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (neiškėlimo). Tokia teismo galimybė neabejotinai atitinka proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principą. Apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria remdamasis apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, negali pasinaikinti savo nutarties dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje, šiuo atveju negali būti taikoma dėl visiškai skirtingų faktinių aplinkybių.

Dėl apelianto teisės reikšti ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo

Pareikšti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei teisę turi ir įmonės kreditorius (ĮBĮ 5 str. 1 d. 1 p.). Įmonės kreditorius – tai asmuo, turintis teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus (ĮBĮ 3 str.).

Apeliantas savo reikalavimą atsakovui kildino iš šalių sudarytos preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties. Byloje nėra ginčo, kad šios sutarties pagrindu apeliantas atsakovui sumokėjo 2 285 000 Lt, sutarta pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau atsakovas savo pareigą grąžinti gautą sumą ginčijo nurodydamas, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas apeliantas, dėl to atsakovas patyrė 3 070 000 Lt nuostolių, kuriuos įskaitė į apelianto sumokėtą kainą. Savo ruožtu apeliantas neigia savo kaltę dėl preliminarios sutarties neįvykdymo, nesutinka, kad atsakovas apskritai patyrė žalą ar atliko įskaitymą.

Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje atsakovas apskritai nepateikė jokių įrodymų apie neteisėtus apelianto veiksmus (atsakovo aiškinimu, pirkėjai, tarp jų apeliantas, sumokėję visą turto kainą, atsisakė jį įsigyti), apie patirtą žalą, taip pat vienareikšmių įrodymų apie atliktą įskaitymą, o byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina apeliantą sumokėjus atsakovui nurodytą didelę pinigų sumą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nelaikyti apelianto atsakovo kreditoriumi (CPK 178, 185 str.).

Pažymėtina, kad po skundžiamos nutarties priėmimo, apelianto bankroto bylą nagrinėjantis Šiaulių apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi (T. 3, b. l. 73-74) atmetė atsakovo reikalavimą patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą (skirtumą tarp atsakovo nurodomos patirtos žalos ir apelianto sumokėtos kainos), nes konstatavo, kad neteisėti veiksmai, žala neįrodyti, o pagrindinė sutartis nesudaryta dėl paties atsakovo kaltės. Ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, tačiau sustiprina išvadą, kad apeliantas turėjo būti laikomas atsakovo kreditoriumi.

Dėl atsakovo mokumo

Apeliantas reikalavimą iškelti bankroto bylą grindė atsakovo nemokumu. Pagal ĮBĮ įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (2 str. 8 d.). Įmonės mokumas visų pirma nustatomas nagrinėjant įmonės finansinius atskaitomybės dokumentus, turinčius objektyviai atspindėti įmonės finansinę padėtį. Tačiau apsiriboti vien tik jais, kai kyla ginčas dėl mokumo vertinimo, taip pat iškeliamos abejonės dėl pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų tikrumo, negalima. Įstatymas teismui suteikia plačius įgaliojimus sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, leidžiančius objektyviai nustatyti reikšmingas aplinkybes (ĮBĮ 9 str. 2 d.), ir teismas neturėtų vengti šiais įgaliojimais pasinaudoti.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsiaiškino ne visas reikšmingas aplinkybes, neišsklaidė apelianto iškeltų ir iš pradžių pačiam teismui kilusių abejonių dėl atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų tikrumo, taip pat kai kuriais atvejais netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Kilus abejonėms dėl pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų – balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų tikrumo – buvo būtina pareikalauti pateikti visus finansinių ataskaitų rinkinį sudarančius dokumentus: pinigų srautų, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitas, aiškinamuosius raštus (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 22 str.), taip pat iš kompetentingų institucijų išreikalauti atsakovo mokesčių deklaracijas, duomenis, ar atsakovas joms teikė finansines ataskaitas. To pirmosios instancijos teismas nepadarė. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiamas klausimas ir dėl atsakovo apskaitą tvarkančių ar tvarkiusių asmenų apklausos (ĮBĮ 9 str. 2 d. 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė atsakovo pateikto vekselio pagrįstumo (T. 2, b. l. 213-217), taip pat iš jo kylančio reikalavimo patenkinimo galimybės. Kaip teisingai pastebėjo apeliantas, atsakovas nenurodė konkrečių su vekselio išdavimu susijusių aplinkybių. Teismas neatkreipė dėmesio, kad vekselis įgytas tik po bankroto bylos inicijavimo (T. 1, b. l. 1), jo davėjas yra užsienyje registruota bendrovė, ir dėl to nepasisakė. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš vekselio kylanti atsakovo reikalavimo teisės, kaip turto, realumas kelia pagrįstų abejonių, kurias pašalinti turėtų pats atsakovas, be kita ko, pateikdamas įrodymus apie vekselio davėjo patikimumą ir jo galimybes įvykdyti prisiimtą 2 200 000 EUR dydžio įsipareigojimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo kritiškai nevertino vienintelio atsakovo nekilnojamojo turto – žemės ūkio paskirties žemės – vertinimo ataskaitoje (T. 2, b. l. 75-96) nurodytos vidutinės rinkos vertės. Ataskaitoje nurodyta vertė daugiau kaip 100 kartų viršija nurodytą Nekilnojamojo turto registre (T. 3, b. l. 69), o tai, net įvertinus registro duomenų netikslumus, kelia pagrįstų abejonių. Be to, aptariamoje ataskaitoje žemės sklypas faktiškai vertintas ne su tokios paties, o su kitos paskirties (rekreacinės) žemės sklypais (T. 2, b. l. 86-88). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad vertinimas atliktas 2010 m. rugsėjo 10 d., atsakovas turėtų pateikti naują žemės vertės nustatymo ataskaitą.

Pirmosios instancijos teismas į atsakovo turto masę neįtraukė 4 000 542 Lt dydžio reikalavimo teisės į BUAB „Tradicija“. Kolegija sutinka su tokiu sprendimu ir jį grindžiančiais argumentais. Akivaizdu, kad toks reikalavimas bankrutavusiai įmonei, atsakovui nepateikus įrodymų apie galimybę bent dalį reikalavimo patenkinti, yra bevertis ir atsakovo mokumo nepagerina. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu bankrutavę yra ir kiti atsakovo nurodomi skolininkai: UAB „Alramsta“ (460 112 Lt dydžio reikalavimo teisė) ir IĮ „Kontrastų biuras“ (25 000 Lt dydžio reikalavimo teisė) (T. 3, b. l. 70-71).

Atsakovas prie didesnių savo skolininkų nurodė UAB „Norfos mažmena“ (1 505 719 Lt dydžio reikalavimo teisė) ir UAB „Palink“ (1 851 160 Lt dydžio reikalavimo teisė) (T. 2, b. l. 227). Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuos reikalavimus. Tokius įrodymus, atsižvelgiant į apelianto keliamas abejones, turėtų pateikti atsakovas. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, turi teisę į posėdį kviesti kreditorius ar pareikalauti jų paaiškinimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 3 p.).

Skolininku įvardijamas ir apeliantas, kurio skolą, minėta, sudaro skirtumas tarp atsakovo nurodytos dėl apelianto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį patirtos žalos ir apelianto sumokėtos kainos – 785 000 Lt. Atsižvelgiant į jau išdėstytas aplinkybes dėl apelianto, kaip kreditoriaus statuso, taip pat ateityje būsimą ginčo dėl atsakovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo apelianto bankroto byloje baigtį, turės būti vertinamas arba atsakovo pradelstas įsiskolinimas apeliantui arba apelianto skola atsakovui.

Byloje yra 2012 m. vasario 20 d. suderinimo aktas (T. 2, b. l. 222), sudarytas ieškovo, jo vienintelio akcininko ir UAB „Verantas“, kuriuo konstatuota, kad ieškovo akcininkas perėmė iš UAB „Verantas“ 2 285 000 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieškovą, vėliau ja padidins ieškovo įstatinį kapitalą ir ieškovas nebus laikomas skoliningu savo akcininkui. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartimi (T. 3, b. l. 72) byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Verantas“ iškėlimo, be kita ko, areštavo šios bendrovės reikalavimo teises, dėl ko minėto suderinimo akto galiojimas turėtų būti teisiškai įvertintas. Pirmosios instancijos teismas taip pat galėtų pareikalauti informacijos apie šį sandorį iš UAB „Verantas“ bankroto administratoriaus.

Atsakovo pateiktuose kreditorių ir skolininkų sąrašuose nėra nurodyti konkretūs atsiskaitymo terminai, todėl šie duomenys turėtų būti išreikalauti (ĮBĮ 9 str. 1 d.).

Kolegija, remdamasi išdėstytu, nusprendžia panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo perduoti nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateiktas UAB VOX JURIS prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo, tačiau, šiam asmeniui nesant byloje dalyvaujančiu asmeniu, prašymas ir prie jo pridėti dokumentai nebuvo vertinami ir grąžinami juos pateikusiam.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį ir perduot klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti UAB VOX JURIS pateiktą prašymą prijungti papildomus įrodymus.