
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. rugpjūčio 14 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininko Edmundo Jaro,
kolegijos
teisėjų: Margaritos Dzelzienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,
sekretoriaujant
Ritai Norkūnienei,
dalyvaujant
ieškovei E. A., jos atstovams įgaliotam asmeniui K. M. ir advokatui Albertui Kučinskui,
atsakovui A. G., jo atstovams įgaliotam asmeniui S. G.
ir advokatei Rimai Ražinskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą
dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei
teisinės registracijos panaikinimo pagal ieškovės E. A. ieškinį
atsakovui A. G., tretiesiems asmenims Rokiškio rajono
2-ojo notarų biuro notarei L. S., VĮ Registrų centrui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t
ė:
Ieškovė E. A. kreipėsi į teismą ir prašė:
1) pripažinti negaliojančia 2000-05-25d
3 ha žemės sklypo ir jame esančių pastatų, es. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo
sutartį, reg. Nr. 2R-2125, sudarytą
tarp E. A. ir A. G., panaikinti jos
pagrindu atliktą teisinę registraciją;
2) pripažinti negaliojančia 2000-05-25 0,15 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2R-2123,
sudarytą tarp E. A. ir A. G.,
panaikinti jos pagrindu atliktą teisinę registraciją (unikalus Nr.
(duomenys neskelbtini) ;
3) pripažinti negaliojančia 200-06-26
12,89 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2R-l 716, sudarytą
tarp E. A. ir A. G., panaikinti jos pagrindu atliktą teisinę registraciją
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
4) priteisti iš A. G. padarytą žalą – 1669,64
Lt, atsakovo gautus iš Lašų žemės ūkio bendrovės gautus už nuo 2002 m. išnuomotą jos žemę;
5) pripažinti negaliojančia 2003-06-04 12,46 ha žemės nuomos sutartį, sudarytą tarp A. G. ir
Lašų ž.ū.b, panaikinti jos teisinę registraciją. Šio reikalavimo bylos
nagrinėjimo metu atsisakė (t. 2, b. l. 147).
Prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad Rokiškio rajono
Kriaunų seniūnas A. R. 2000-05-17 patvirtino ieškovės
įgaliojimą, kuriuo ji (ieškovė) įgaliojo atsakovą atstovauti ją sutvarkant jos gyvenamojo namo,
esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, gauti ir pateikti tam
tikslui reikalingus dokumentus ir
pažymas, E. A. vardu rašyti pareiškimus, nes su atsakovu,
kurį senai pažinojo, buvo susitarta dėl
pirties ir 0,5 ha žemės sklypo, esančių prie (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo
ir tuo tikslu ji 2000-05-25 vyko pas notarę. Atsakovas 2000-05-17 ir 2000-05-22, neturėdamas tam įgaliojimo, pateikė prašymą VĮ Registrų centrui
dėl jos (ieškovės) pastatų perkainojimo ir išdavimo pažymų sandoriams – jos
0,15 ha ir 3,00 ha žemės sklypams bei juose esantiems pastatams. 2000-05-24 VĮ Registrų centras, viršydamas atsakovui suteiktus įgaliojimus ir pažeisdamas
įstatymų reikalavimus (tai pažymėta VĮ
Registrų centras 2006-11-13 pažymoje Nr. (1.7./1100) s-81114), išdavė
tokias pažymas. Apgaulės būdu 2000-05-25 buvo sudaryti ginčo sandoriai: dėl 0,15 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus
numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys
neskelbtini), ir tame žemės sklype
esančių pastatų: gyvenamojo namo, turinčio 72,46 m2 bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), poilsio namelio,
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkinio (pirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkinio (tvarto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkinio (kiemo rūsio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Teigia, kad atsakovas, veikdamas
nesąžiningai ir iš anksto suplanavęs ją apgauti, pas notarą ją vežė vieną, be lydinčio asmens, nors ji
nemoka skaityti ir turi ypatingai blogą regėjimą, yra garbingo amžiaus – 75 metų, sunkiai vaikšto, neturi artimų
giminų, todėl negalėjo matyti ir
aiškiai suprasti, kad atsakovas pažeidė tarp jų buvusį susitarimą. Sutarčių ji
neskaitė, o notarė neperskaitė jų tekstų garsiai, neišaiškino sutarčių prasmės ir
pasekmių. Iki šios dienos ji neturi ginčijamų sutarčių originalų. Jos yra pas atsakovą, kuris, pažadėjęs
sutartis grąžinti iki 2006-09-01, to iki šiol nepadarė. Tokiu
būdu, ji iki 2006-08-17 buvo įsitikinusi, kad pardavė atsakovui tik pirtį ir 0,5 ha žemės sklypą, nes Rokiškio rajono Kriaunų
seniūnijoje esančiais duomenimis pastatai priklauso būtent jai. Tik 2006-11-21 VĮ Registrų
centre išaiškėjo, kad ji neturi nuosavybės teise įregistruotų
nekilnojamųjų daiktų.
Tvirtina, kad A. G. veikė
apdairiai, siekdamas nesukelti jai (ieškovei) įtarimo dėl apgaule sudarytų
pirkimo–pardavimo sutarčių, niekada jai neužsiminė, kad jau ne ji, o jis tikrasis viso E. A. turto
savininkas, net buvo pasikvietęs matininkę,
kuri tariamai atliko matavimus ir nurodė E. A. 0,5 ha žemės sklypo ribas, kurias įsigijo A. G. Atsakovas nuo 2000 m. visiškai nesirūpino turtu, išskyrus pirtį, tokiu būdu
nesukeldamas jai įtarimo dėl neteisėtai įvykusių sandorių. Ji gyveno savo namuose ir tebegyvena iki šiol (tai patvirtina
Kriaunų seniūno pažyma), ji šešerius metus mokėjo draudimo įmokas net neįtardama, kad gyvena jau ne jai
priklausančiuose namuose. Atsakovas elektros
tiekimo sutartį pasirašė tik po trejų metų po ginčijamų sandorių sudarymo, o
pagal belaidžio telefono sutartį, naudos gavėja – ieškovė. Ji gyvena viena,
neturi vaikų, G. veikė
naudodamas apgaulę E. A. atžvilgiu
ir savo iniciatyva. E. A. neabejojo,
jog vyksta pas notarą parduoti pirties ir 50 arų žemės sklypo, todėl prieš
atlikdama tą veiksmą neturėjo galimybės pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu
ar apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Ieškovė nuoširdžiai nesitikėjo, kad
atsakovas gali turėti ketinimų užvaldyti visą jos turtą ir tai nuo jos slėpti. Atsakovas
A. G. savo tyčiniais
veiksmais veikė nuo pat pradžių, dėl ko ieškovė buvo apgauta, todėl sandoriai
naikintini dėl apgaulės. Ieškovė siekė parduoti pirtį ir 50 arų žemės sklypą.
Po ginčo sutarčių pasirašymo nebuvo
sudaryta nei panaudos sutartis dėl
naudojimosi turtu, nei išlaikymo ar rūpybos (slaugos, priežiūros) sandoriai. Ieškovė E. A. negavo
pinigų už parduotą turtą ir neteko viso turto. Vadovaujantis protingumo
principu, ji negalėjo sudaryti tokio sandorio, nes būtų likusi tik su gaunama
pensija iš valstybės – 573,64 Lt, be gyvenamojo ploto, žemės. Jos valia, išreikšta ginčo sandoriuose, neatitiko jos
tikrosios valios. Atsakovas 6 metus neatliko savo, kaip savininko pareigų:
nemokėjo už elektros energiją, nedraudė pastatų ir jais nesirūpino, net
neperdavė ieškovei sutarčių antrųjų egzempliorių, kad niekas negalėtų jų
perskaityti ir pasakyti ieškovei kokią apgaulę jos atžvilgiu yra įvykdęs A. G. Aplinkybę, kad atsakovas bijojo, kad gali paaiškėti
tiesa, patvirtina ta aplinkybė, jog atsakovas net nereikalavo, kad E. A. įvykdytų prievolę –išsikraustytų iš namų.
2007 m. birželio 1 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismas ieškovės
ieškinį tenkino iš dalies: civilinę bylą
dalyje dėl 2003-06-04 žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos
panaikinimo, ieškovei atsisakius šio reikalavimo, nutraukė; pripažino negaliojančia 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2R-2126,
sudarytą tarp E. A. ir A. G.; panaikino 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutarties, registro Nr. 2R-2126, pagrindu atliktą A. G. nuosavybės
teisių į pastatus, unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), ir į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys
neskelbtini), įregistravimą
Nekilnojamojo turto registre; pripažino
negaliojančia 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2R-2123, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo;
panaikino 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutarties, registro Nr. 2R-2123, pagrindu atlikta A. G. nuosavybės
teisių į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys
neskelbtini), įregistravimą
Nekilnojamojo turto registre; pritaikė
restituciją ir grąžino 3 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kartu žemės sklype esančius pastatus:
gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys
neskelbtini), poilsio namelį,
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo
rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
ir šulinį, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), 0,15 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), E. A.; kitoje
dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė 2000-05-25 ir 2001-06-26 sandorius
ginčija 1964 m. CK 57 str. pagrindu (LR Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr.VIII -1864) 9 str. 1 d.).
Byloje teismas nustatė, jog 2000-05-25
pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovui 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame esančius
pastatus už 3200 Lt. Tą pačią dieną kita sutartimi pardavė 0,15 ha žemės sklypą, esantį ten pat už 800 Lt.
Bylos metu ieškovė nuosekliai teigė, jog tikrieji jos ketinimai buvo
parduoti tik pirtį ir 0,50 ha dydžio žemės sklypą. Šiuos ieškovės ketinimus
patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai: G. I., A. P., J. G., A. M.,
kurie paliudijo, jog iš ieškovės žinojo, kad ji pardavė A. G. tik
pirtį ir 0,50 ha žemės sklypą, o liudytojos G. I. parodymais
A. G. atskyrė savo prie pirties esantį žemės plotą – apsodino
berželiais ir šienaudavo tik tą plotą.
Teismas iš pateikto įgaliojimo nustatė, kad E. A. 2000-05-17
įgaliojo A. G. atstovauti ją sutvarkant jos namo, esančio
(duomenys neskelbtini), teisinę
registraciją, gauti ir pateikti tam tikslui reikalingus dokumentus ir pažymas,
jos vardu rašyti pareiškimus, už ją pasirašyti ir atlikti visus veiksmus,
susijusius su šiuo pavedimu. Nepaisydamas įgaliojimo ribų atsakovas kreipėsi į VĮ Registrų centro Panevėžio filialo
Rokiškio rajono gyventojų aptarnavimo biurą dėl pažymų sandoriams
(pastatų ir žemės sklypo) sudaryti išdavimo.
VĮ Registrų centras, atsakovui A. G. neturint įgaliojimo gauti pažymas sandorių sudarymui, be jokio
teisinio pagrindo tokias pažymas išdavė. VĮ Registrų centras 2006-11-13 pažymoje Nr. (1.7./1100)s-8114, (b. l. 63), nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad pagal tokį E. A. įgaliojimą pažymos sandoriams A. G. neturėjo
būti išduotos.
Nurodė, kad ieškovės teiginį, jog
ji nežinojo, kad pastatai, kuriuose ji gyvena, yra parduoti, patvirtina byloje
esantys įrodymai: pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė pastatus
pardavė 2000-05-25, tačiau ir toliau draudė juos savo vardu; Kriaunų seniūnijos ūkinėse knygose ieškovės
pastatų ir žemės sklypų pirkimo–pardavimo faktas neregistruotas (Rokiškio
rajono savivaldybės administracijos Kriaunų
seniūnijos raštas), Kriaunų seniūnijos 2006-12-14 pateiktoje charakteristikoje nurodoma, jog E. A. (duomenys neskelbtini) turi sodybą; be to, ji mokėjo už suvartotą
elektros energiją, ir elektros energijos
tiekimo – vartojimo sutartis iki 2003m. 2 mėn. buvo sudaryta su ieškove.
Teismas sprendime nurodė, jog pagal
turto vertės nustatymo pažymą 3 ha žemės sklypas ir pastatų rinkos vertė pagal 2000 metų II ketvirčio rinkos
konjunktūros sąlygas galėjo būti 52 000 Lt, tačiau ieškovė 3,15 ha dydžio žemės sklypus ir pastatus, esančius prie ežero (duomenys neskelbtini) regioniniame
parke pardavė už 4000 Lt, t. y. 13 kartų mažesnę už rinkos kainą, visiškai sau nenaudingomis sąlygomis. Analogiškomis
aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs tokio sandorio. Tokiu
būdu, ieškovei esant senyvo amžiaus, vienišai, pradinio išsilavinimo, atsakovui pasinaudojant jos neakylumu,
neinformuotumu, nepatyrimu, buvo sudaryti sandoriai. Todėl teismas
pripažino, kad ieškovei buvo sunku suvokti sandorio esmę ir jo pasekmes. Pažymėjo, kad nors visose sutartyse nurodyta, jog ieškovė sutarties
tekstą perskaitė, tačiau notarė teismo posėdyje pripažino, kad sutarties tekstą
perskaitė ji – notarė ir tiktai per klaidą sutartyje buvo užrašyta, kad
sutartis perskaitė pati ieškovė. Byloje
nustatyta, kad sandoris neišreiškė
tikrosios ieškovės E. A. valios, sutartyse nurodyta turto
kaina neatitiko tikrosios perleidžiamo turto
vertės, atsakovas siekė apgauti ieškovę, nes jis pagal galiojančius norminius
aktus negalėjo įsigyti ieškovės sklypo dalies, ir kad ieškovė suklydo dėl atsakovo
kaltės. Šis sandoris visais aspektais
palankus ir finansiškai naudingas tik atsakovui. Sudarytos pirkimo–pardavimo
sutartys ieškovei tenka nepateisinamai dideli neigiami padariniai ir tai
traktuotina kaip esminė šalių nelygybė. Sudarant ginčijamus sandorius buvo
pažeistos geros moralės normos.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas
bandė įrodyti, jog ieškovė žinojo, kad parduoda visą sodybą, o ne tik jos dalį.
Liudytojų A. A. ir L. S. parodymais,
ieškovė į jų prašymus leidimo pasistatyti palapinę, prisirišti valtį, atsakė,
kad klaustų A. G. Šie jų parodymai neprieštarauja aukščiau
minėtiems įrodymams, nes ieškovė pripažįsta pardavusi atsakovui 0,5 ha žemės
sklypą prie ežero ir pirtį.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir
vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą,
jog yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sutartis ir šio turto teisinę registraciją atsakovo vardu bei restitucijos taikymui
(1964 m. CK 57 str.).
Atmesdamas reikalavimą pripažinti 2001-06-26 12,89 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, teismas motyvavo tuo, jog pagal
nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr.73/18383 esantį įgaliojimą, 2001-03-09 ieškovė įgaliojo atsakovą atstovauti jai žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Panevėžio filialo Rokiškio
gyventojų aptarnavimo biure gaunant dėl jai priklausančios žemės
pardavimo visus reikalingus dokumentus ir pažymas, rašyti jos vardu prašymus, be to, pati E. A. teismo posėdyje pripažino, jog šis įgaliojimas jai buvo
perskaitytas, ji nepateikė įrodymų, kad sandoris
dėl šio žemės sklypo pardavimo buvo sudarytas apgaulės įtakoje.
Teismas, atmesdamas ieškovės
reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 669,64 Lt jo gautų pajamų už išnuomotą žemę Lašų žemės ūkio bendrovei, sprendimą motyvavo tuo, jog nurodytas žemės sklypo pirkimas–pardavimas
nenuginčytas, o ieškovė atsisakė
reikalavimo pripažinti negaliojančia žemės
nuomos sutartį.
Teismas paskirstė bylinėjimosi
išlaidas pagal CPK 93 str. 2 d.
proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
Apeliaciniu skundu atsakovas A. G. dėl civilinio proceso normų pažeidimo, sprendime išdėstytų teismo išvadų neatitikimo
faktinėms bylos aplinkybėms, dėl įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes, nepakankamumo, jų kokybės ir
netinkamo vertinimo, prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimo dalį,
kuria ieškinys patenkintas ir priimti naują sprendimą reikalavimus atmetant. Teismo išvados pagrįstos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkamais ir pagrįstais
įrodymais. Teigia, kad teismas byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus vertino tendencingai,
neobjektyviai, visiškai ignoruodamas
civilinės teisės įtvirtintus principus.
Apeliaciniame skunde nurodo tas
pačias aplinkybes, kaip aiškindamas pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad ieškovė
ieškinio neįrodė. Pagal susitarimą mokesčius mokėjo ieškovė ir to nedraudė
įstatymai, o privalomo reikalavimo įsigijus nuosavybę sudaryti visas paslaugų
tiekimo sutartis, nėra. Nesutinka su
teismu, kad jis (atsakovas) visiškai nesirūpino savo turtu, išskyrus pirtimi. Teigia, kad sodyba visą laiką nuo jos įsigijimo buvo
prižiūrima: genėjamas sodas, šienaujama
žolė, tvarkoma aplinka, dažomas namas ir kt. Teismas negalėjo vertinti
liudytojų parodymų, nes ieškovė apie
liudytojų egzistavimą ir galimą dalyvavimą posėdyje nenurodė nei ieškinyje,
nei parengiamojo posėdžio metu, nors tokią galimybę turėjo ir privalėjo tai
padaryti, o teismas nutartyje skirti bylą posėdžiui taip pat nenurodė, kad bus
kviečiami liudyti ieškovės nurodyti liudytojai. Liudytojus ieškovė nurodė tik
bylą nagrinėjant iš esmės ir jie (liudytojai) buvo apklausti neatsižvelgiant į
atsakovo išreikštus prieštaravimus. Be to, byloje apklausti liudytojai: E. G., L. S., V. Š.,
A. A., Ž. B. patvirtino kad ieškovė
pardavė visą sodybą
Teigia, kad sandorių sudarymo metu
ieškovę nebuvo tokios blogos sveikatos, kaip dabar teigia. Jai buvo 69 metai,
ji buvo žvali, normaliai protaujanti
ir bendraujanti, notarė jai perskaitė sutarties tekstą ir įteikė sutartį.
Teismo posėdžio metu puikiai prisiminė
jai naudingas aplinkybes, susijusias su nekilnojamo turto sandoriais. Ieškovės
teiginius, kad ji pradinio išsilavinimo,
nemoka skaityti, blogai mato, nevaldo dešinės rankos, paneigia tai, jog apylinkės
teismo posėdžio metu ji garsiai
perskaitė priesaikos tekstą ir pasirašė, pripažino, kad buvo užsiprenumeravusi
laikraštį „Valstietis“, moka megzti ir iki šiol tai daro, ko neįmanoma atlikti nevaldant vienos rankos
bei labai prastai matant. Tai vertina ieškovės nesąžiningumu. Kaip svarbią
aplinkybę, keliančią pagrįstų abejonių ieškovės sąžiningumu, bei susijusią su
išankstinės teismo nuomonės formavimu, nurodo publikacijas laikraštyje
„Valstietis“ (pavadinimas „Liko tik su lazda rankoje“), kuris buvo publikuotas
likus kelioms savaitėms iki pirmo posėdžio dienos.
Nesutinka su teismo teiginiu, jog ieškovė žemės sklypus ir pastatus pardavė 13 kartų mažesne už rinkos kainą, sau nenaudingomis
sąlygomis. Teismas neatsižvelgė į
tai, kad sandoris įvyko prieš septynerius metus ir tuo metu buvo visai kitos nekilnojamojo turto kainos. Ieškovų
pateiktoje turto vertinimo pažymoje nurodyta, kad kainos „galėjo būti“, tai
reiškia, kad jos tokios galėjo ir nebūti. Joje nurodytas 2003 m., parduotas
namas prie (duomenys neskelbtini) ežero už 22 000 Lt, kas rodo, kad dar tuo metu (2003
m.) nebuvo sukilusios nekilnojamo turto kainos, kaip bando teigti. Teismas nevertino, jog ieškovė neginčija 2000-03-16 parduoto už 3000 Lt 4,21 ha miško šalia ežero. Apeliantas daro išvadą, jog šio sklypo,
esančio šalia ginčijamo, besiribojančio su ežero pakrante bei užsodinto mišku, vertė yra panaši su ginčo sklypo verte. Tai, jog
kaina atitiko tikrovę, patvirtina draudimo
polisuose nurodytos draudimo vertės: 1998 m. polise – 5000 Lt, 2000 m. – 6500 Lt.
Apeliantas atkreipia dėmesį tai, jog atsakovas
įsipareigojo ieškovę prižiūrėti iki gyvos galvos ir šių ketinimų neatsisakė,
ieškove rūpinosi ir toliau po sodybos pirkimo ir nežino, kiek turės išlaidų,
nes jas sunku prognozuoti ir tuo labiau suskaičiuoti.
Teismas nevertino šių aplinkybių: a) kad
esant pas notarę, ieškovei buvo
pasiūlyta sudaryti ir išlaikymo iki
gyvos galvos sutartį, tačiau ir tai daryti ji atsisakė; b) po 2000-05-25 sutarties sudarymo E. A. buvo pasiūlyta nupirkti
butą Rokiškyje, tačiau šio pasiūlymo
ji atsisakė; c) A.
G., įgijęs nuosavybę iš ieškovės,
ja toliau sąžiningai rūpinosi –
nereikalavo išsikraustyti iš jam priklausančių namų.
Teismas ieškovės grindžiamus tais
pačiais motyvais – apgaule – sandorius vertino skirtingai.
Teismas, pažeisdamas procesinės
teisės normas, 2007-05-22 neleido susipažinti su šios bylos gegužės 21 d.
protokolu ir padaryti jo kopiją, o teismo pirmininkas tokį 2007-05-25 prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Dėl to, kad laiku negavo posėdžio protokolo, neteko
galimybės pareikšti rašytines pastabas (CPK 171 str.). Pažeidžiant CPK 270 str.
4 d. nuostatas, motyvuojamoje dalyje nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė
atsakovo pateiktus įrodymus ir jų nevertino. Teismas taip pat nenurodė teisinio
padarytų išvadų pagrindimo. Apsiribojo konstatavimu, kad sudarant ginčijamus
sandorius buvo pažeistos geros moralės normos, nors vėliau pripažino, kad
antrasis 2001-06-26 sandoris dėl 12,89 ha teisėtas. Sandorių negaliojimo institutas taip pat turi užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių
ilgaamžiškumą ir jų gerbimą, jo pripažinimas
negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui
prieštarautų. Tokiu būdu mano, kad
sodyba ir žemė įsigyta teisėtai, ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti.
Ieškovė
atsiliepimu prašo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas
atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų,
patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip
pat ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str.).
Priimdama procesinį sprendimą kolegija vadovaujasi ir CK 1.5 str.
Apeliacinio skundo motyvas, kad teismas pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, atmestinas.
Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesiniame įstatyme, t.
y. CPK 185 straipsnyje. Šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik
teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir
objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje,
vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas grindžiamas taip vadinama
tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas –
teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę
vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.
Šioje byloje Rokiškio rajono apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 176 ir 185 str. nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, jog 2000-05-25 pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje (1964 m. CK 57 str.) (CPK 176 str., 185 str.). Kolegija pilnai sutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir jų nekartoja. Pasisako tiek, kiek tai susiję su apeliaciniu skundu, jo motyvais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nebuvo teisiškai sutvarkyti ir tam tikslui ieškovė suteikė įgalinimus atsakovui, kurį senai pažinojo. Analizuodami teisės normas, reguliuojančias atstovavimo santykius, matome, kad įgaliotojas suteikia kitam asmeniui (įgaliotiniui) teisę veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais santykiuose su trečiaisiais asmenimis (1964 m. CK 65, 66 ir 67 str.). Įgaliotinis neturi teisės viršyti įgalinimus (1964 m. CK 66 str.). Tai reiškia, kad įgaliotas asmuo gali veikti tik susitarimų ribose. Atsižvelgiant į atsakovui suteikto įgaliojimo turinį, apelianto teiginys, jog jis turėjo teisę prašyti ir gauti reikiamas pažymas sandorių sudarymui, nes įgaliojime tik dėl klaidos praleistas vienas žodis – „sandoriams“, atmestinas kaip prieštaraujantis įstatymui (1964 m. CK 66 str.), nes atsakovas neįrodė, jog ieškovė žinojo apie apskritai pažymų, kaip tokių, išėmimą ir joms (jų turiniui) pritarė (CPK 178 str.). Esant šioms aplinkybėms, Rokiškio rajono apylinkės teismo išvada, kad atsakovas, išeidamas už susitarimo su ieškove ribų, pateikė prašymą VĮ Registrų centrui dėl ieškovės pastatų perkainavimo ir dėl pažymų ieškovės žemės sklypų bei pastatų pardavimui išdavimo, o Registrų centras pagal tokį įgaliojimą nepagrįstai jas išdavė, pagrįstas.
Apylinkės teismas iš byloje esančių įrodymų visumos pagrįstai sprendė,
kad tikroji ieškovės valia buvo parduoti atsakovui pirtį ir 0,50 ha dydžio
žemės sklypą. Apeliantas su tokia išvada nesutinka ir teigia, jog ieškovės
valia buvo parduoti visą žemę su juose esančiais pastatais ir judviejų susitarimas
buvo ne tik sumokėti už visą perkamą iš ieškovės turtą pinigus – 3000 Lt,
tačiau ja rūpintis: prižiūrėti, teikti maistą, vaistus, nupirkti butą ir kt.
Vienok, toks susitarimas ginčijamose sutartyse nenurodytas ir ieškovė jo
nepripažįsta. Atsakovas įrodymais nepaneigė ieškovės nuo ieškinio padavimo
pradžios tvirtinimo, jog ji pinigų pagal sutartis negavo. Atkreiptinas dėmesys
į tai, jog ieškovas atsiliepime į ieškinį šio ieškovės teiginio neginčijo,
kaip neginčija apeliaciniu skundu teismo išvados, jog ieškovė E. A. negavo pinigų už parduotą turtą. Todėl
apylinkės teismas, naikindamas apgaulės būdu sudarytus sandorius, bei jų
pagrindu atliktą teisinę registraciją, pagrįstai taikė vienašalę restituciją – grąžino
žemę, pastatus ieškovės nuosavybėn.
Kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškovė, pagal tuo metu galiojusius
įstatymus neturėjo teisės parduoti dalies savo žemės sklypo ir ji neturėjo
atskiro 0,50 ha dydžio žemės sklypo. Vadinasi, šią aplinkybę atsakovas žinojo. Ieškovė
– vieniša, senyvo amžiaus, seniai pažinojo atsakovą ir juo pilnai pasitikėjo,
nes nepasitikėti nebuvo pagrindo. Tai, jog ieškovė neturi net pradinio
išsilavinimo, nemoka skaityti, tik pasirašo, nes mokėsi pusę metų,
šeštadieninius laikraščius užsisakydavo pakuroms ir juos paskaitydavo jai
padedantis ūkyje P. (t. 2, b. l. 168 – ieškovės paaiškinimas), iš dalies
patvirtino liudytoja A. P., kuri, kaip paštininkė, šias
aplinkybes gerai žino (2, b. l. 175). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog
atsakovas pasiruošimą išimtinai jam naudingų ginčijamų sandorių sudarymui
pradėjo nuo įgaliojimo ribų viršijimo, sąlygojusių neteisingų, neatspindinčių
ieškovės valios pažymų gavimo, nes atsakovas neįrodė ir neįrodinėjo, jog
ieškovė žinojo pažymų turinį, o notarei, kaip nurodyta teismo posėdžio
protokole, buvo nesvarbus jų turinys. Esant šioms aplinkybėms apelianto
teiginys, jog ieškovė galėjo ginčyti pažymas, nesutikti su jų turiniu, ar
pareikšti dėl jų pretenzijas, neišlaiko kritikos ir todėl atmestinas. Taigi, ieškovė
buvo apgauta tiek atsakovui išimant pažymas iš VĮ Registrų centro, neatspindinčias
tikrosios ieškovės valios, tiek pažymų pagrindu sudarant ginčijamas sutartis.
Minėta, kad ji pinigų pagal sandorius negavo. Kolegija sutinka su apylinkės
teismo pagrįsta išvada, jog sandoriai sudaryti apgaulės įtakoje ir todėl
naikinti. Teismas šią išvadą grindė ir tuo, jog 2000-05-25 sandoriai, kuriais nacionaliniame
parke prie ežero parduotas 3 ha žemės sklypas su trobesiais už 3000 Lt ir ten
pat esantis 0,15 ha žemės sklypas už 800 Lt, neatspindi tikrosios jos valios, turtas
parduotas 13 kartų mažesne nei rinkos kaina, ieškovei visiškai nenaudingomis
sąlygomis. Apeliantas, tvirtindamas priešingai, remiasi draudimo polisuose
nurodytomis draudimo vertėmis. Toks palyginimas netinkamas dėl to, kad draudimo
polisais apdrausti tik pastatai, išskyrus žemę ir Draudimo įmonės drausdamos
nekilnojamą turtą įvertina savo riziką dėl galimų draudiminių įvykių, įprastai
įkainuoja pastatus žymiai mažesne nei rinkos verte. Teiginys, jog teismas,
vertindamas ieškovės turtą, nepagrįstai rėmėsi Turto vertinimo pažyma, nes joje
sandorių sudarymo metu turto vertė nurodyta 52 000 Lt, „kaip galima“,
nepagrįstas. Nekilnojamojo turto vertintojai turto
rinkos vertės nustatymo metodų pagalba daro išvadą apie turto būklę, bei
tikėtiną piniginę vertę rinkoje sandorių sudarymo metu, nes metodų, leidžiančių
nustatyti konkretaus turto vertę vienu ar kitu metu, kaip to pageidauja
apeliantas, kol kas nėra. Į apelianto teiginį, jog turtas nupirktas už
realią vertę, grindžiamą tuo, jog ieškovė analogišką mišku apaugusį žemės
sklypą pardavė už 3000 Lt ir šio sandorio neginčija, ieškovė paaiškino, kad
miškas buvo sergantis (apkrėstas) ir be sutartų pinigų ji buvo aprūpinta
malkomis.
Apeliantas teismo nustatytas aplinkybes apverčia ir aiškina sau
naudinga linkme, net nebandydamas jų pagrįsti įrodymais, ar bent nurodyti
teisingai. Kaip patvirtinimą rūpinimosi namu, jis nurodo namo dažymą, kuomet
namas niekada nedažomas, nes yra mūrinis. Atsakovas neįrodė, kad buvo
susitarimas su ieškove, jog ji pastatus apdraus, mokės už elektrą ir kt. (CPK
178 str.).
Ieškovė nuosekliai teigė, kad sandoriais buvo apgauta, nes ji,
pasirašydama pas notarą dokumentus, pagrįstai manė, jog vykdo susitarimą su
atsakovu ir jam parduoda 0,50 ha žemės sklypą ir pirtį. Kaip minėta,
neįrodyta, kad ieškovė žinojo atsakovo išimtų pažymų turinį ir tokiu būdu
pritarė sandoriams. Nuo bylos pradžios ji tvirtino, kad sutarčių pati neskaitė ir
notarė jų taip pat balsu neperskaitė, neišaiškino teisinių pasekmių. Taigi,
ieškovei tvirtinant, kad ji vyko pas notarę tikslu parduoti tik 0,50 ha žemės
sklypą ir pirtį ir tik šį turtą pardavė, o atsakovui tvirtinant priešingai ir
teigiant, kad buvo susitarimas su ieškove dėl visos žemės ir visų trobesių
pardavimo ir šis susitarimas įformintas ginčijamomis sutartimis, atsakovui
neįrodžius, kad ieškovė žinojo atsakovo gautų (viršijant įgaliojimus) pažymų
sandorių sudarymui turinį, teismui nustačius, kad ginčijamose sutartyse nuorodos,
jog ieškovė perskaitė sutartis, klaidingos, labiau tikėtina, kad ieškovė buvo
apgauta, juo labiau, kad notarė, aiškindama teismui dėl ieškovės parduoto
turto, posėdžio metu nurodė, kad jai pasakė (galima spręsti, kad ieškovė), kad
„parduoda pastatus ir žemę.“ Toks notaro paaiškinimas duoda pagrindo abejoti,
kad ieškovė tokiu būdu patvirtino parduodanti visus žemės sklypus ir pastatus, nes
duomenų, jog notarė aiškinosi ir konkretizavo žodžiu su ieškove parduodamą
turtą, nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog sutarčių 2 punkte nurodyta, kad
„pinigus pardavėjas gavo iš pirkėjos prieš pasirašant sutartį“ (t. 1, b. l. 65
ir 72), kuomet apylinkės teismui atsakovas aiškindamas pokalbį, vykusį notarės
biure, susitarimą prižiūrėti ieškovę iki gyvos galvos bei notarės pasiūlymą
tokį susitarimą įteisinti, nurodė: „aš jai sakiau, kad nupirksiu 1 kambario
butą ir sumokėsiu 3000 Lt“ (t. 2, b. l. 171). Tuo atsakovas pripažino, jog
pinigai iki sutarčių pasirašymo nebuvo sumokėti, kas reiškia, kad sutarčių 2
punktas neatspindi tikrovės, ir tuo patvirtinamas ieškovės teiginys, jog ji
pinigų pagal sandorius negavo. Beje, atsakovas, tvirtindamas, kad yra
sąžiningas ir vykdydamas susitarimus ieškovės atžvilgiu nupirko butą,
pripažino, kad butas nupirktas jo vardu. Iš šių aplinkybių ir kitų, apylinkės
teismo nustatytų visumos seka, kad sandoriai neatspindėjo tikrosios ieškovės
valios, juose iškreiptai buvo išreikštas ieškovės valios turinys ir aukščiau
aptartais motyvais pagrįstai sandoriai pripažinti negaliojantys 1964 m. CK 57
str. pagrindu.
Po sandorių sudarymo tolesni atsakovo veiksmai: įgytų pastatų
nedraudimas, paslaugų sutarčių nepasirašymas, telefono įvedimas ieškovės vardu,
jos nekeldinimas iš pastatų, tvarkymasis (šienavimas) išimtinai prie pirties,
nepateikimas ieškovei sutarčių antrųjų egzempliorių, atsakovui neįrodžius buvus
tokiam susitarimui su ieškove, tik įrodo, jog atsakovas tokiais savo veiksmais
siekė, jog ieškovei nekiltų abejonių dėl parduoto turto apimties.
Įstatymas nustato, kad apgaulė sudarant sandorį gali pasireikšti
pasyviais arba aktyviais kitos šalies veiksmais, kuriais siekiama suklaidinti
kitą šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens
civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Aukščiau nurodyti
atsakovo veiksmai įrodo, kad jis aktyviais ir pasyviais veiksmais apgaudamas
ieškovę pasiekė sau norimą rezultatą – tapo viso ieškovės turto savininku už
tai ieškovei nesumokėdamas.
Apeliacinio skundo motyvas, kad teismas 2007-05-22 neleido susipažinti su 2007-05-21 protokolu, dėl ko jis neteko galimybės parašyti pastabų dėl
protokolo pilnumo ir tikslumo ir tuo pažeidė jo teises, nepagrįstas ir
atmestinas. CPK 170 str. 5 ir 6 d. nustatyta, kad protokolas turi būti baigtas
rašyti ar spausdinti ir pasirašytas posėdžio pirmininko ne vėliau, kaip kitą
dieną po teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo pabaigos. Iš protokolo
(t. 3, b. l.15-22) matyti, kad teismo posėdis prasidėjo 2007-05-21 ir baigėsi 2007-06-01 teismui paskelbus sprendimą, t. y surašytas vientisas dokumentas,
su kurio turiniu apeliantas įgijo teisę susipažinti ne anksčiau, kaip po
sprendimo paskelbimo teisėjui jį pasirašius ir per tris dienas pareikšti dėl jo
pastabas (CPK 171 str.). Duomenų, kad atsakovas pageidavo įstatymu nustatyta
tvarka ir laiku susipažinti su posėdžio protokolu, tačiau jam tokia teisė buvo
suvaržyta, nėra. Taigi pats atsakovas dėl savo kaltės, ar nežinojimo
nepasinaudojo CPK 171 str. suteiktomis teisėmis. Kolegija atkreipia dėmesį tai,
jog skundas negrindžiamas protokolo neteisingumu ar jame išdėstytų aplinkybių
neatitikimu tikrovės.
Apelianto teiginiai, susiję su liudytojais – prieštaringi. Vienu metu
jis teigia, kad teismas neturėjo teisės išklausyti ieškovės liudytojų, jų
vertinti nes ieškovė nei ieškinyje, nei parengiamajame teismo posėdyje nenurodė
savo teiginių įrodinėsianti liudytojų pagalba, kitu metu teigia, jog teismas
juos įvertino netinkamai ir pats kritikuoja bei abejoja liudytojos Z. M. parodymais, galiausia pats remiasi ieškovės liudytojos A. P. parodymais, kaip, neva, patvirtinusiais jo teiginius.
Su tuo negalima sutikti, nes atsakovas šios liudytojos parodymus interpretuoja
sau naudinga linkme, neatitinkančia tikrųjų parodymų. Priešingai apeliantui, liudytojos
Z. M. parodymai sutampa su liudytojos A.
P. parodymais (t. 2, b. l. 173, 175). Pastarosios tvirtinimu ji nuo 2000 m.
žinojo, kad ieškovė pardavė pirtį ir nuo pirties pardavimo bandė atkalbėti
ieškovę (t. 2, b. l. 175). Atkreipiamas dėmesys į liudytojos A.
P. parodymus, duotus apylinkės teisme, jog atsakovas prieš posėdį buvo
atvykęs, siūlė 100 Lt, kad ji neliudytų teisme. Atsakovas iš pradžių tai neigęs
ir aiškinęs, kad to net negalėjo būti, nes jis net nežinojo, kad apskritai
liudytojai bus kviečiami į teismą, galiausia pripažino, kad teismo posėdžio
išvakarėse kvietęs ją liudyti. Pastaroji aplinkybė duoda pagrindo abejoti
atsakovo sąžiningumu.
Teiginys, jog liudytojai :E. G., L.
S.. V. Š., A. A. , Ž.
B. partvirtino, jog ieškovė visą sodybą pardavė jam, nepagrįstas. Iš bylos
medžiagos matyti, kad susitarimas buvo parduoti atsakovui žemės dalį – 0,50 ha,
esančią prie atsakovo vagonėlio (pirties). Kadangi liudytojai A.
A. ir V. Š. būtent toje vietoje norėjo pasistatyti
palapinę, pririšti valtį, tai ieškovė pagrįstai pasiūlė leidimo prašyti G., kurį pripažino tos dalies žemės sklypo savininku.
Liudytojas E. G. nurodė tik matęs, kaip atsakovas kažką
atveža ieškovei, o liudytojas Ž. B. tik iš atsakovo žino
apie sodybos pirkimą. Kadangi liudytojos L. S. parodymai,
jog ji iš ieškovės sužinojusi, jog ji sodybą pardavė atsakovui, nedetalūs, net
nenurodyta, kada sužinojo, kokiomis aplinkybėmis ir jų, be atsakovo teiginių,
nepatvirtinta kiti įrodymai, jie nepaneigia aukščiau nurodytų įrodymų visumos,
patvirtinančios ieškovės teiginius.
Kolegija sprendžia, kad atsakovo
apgaulingi tikslai ir motyvai buvo įrodyti. Teismo nustatyti atsakovo veiksmai turėjo
įtakos E. A. vidinės valios formavimuisi ir kad
apylinkės teismo aptarti jo konkretūs veiksmai ir neveikimas sudarė apgaulės turinį. A. G. sąžiningumo prezumpcija nagrinėjamoje byloje yra visiškai
paneigta (CPK 185 str.). Naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo
motyvais teisinio pagrindo nėra. Todėl aptartais motyvais jis atmestinas. (CPK
326 str. 1 d. 1 p.). Iš apelianto priteistinos teismo turėtos išlaidos,
susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1
d. 3 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio 1 dalies pirmu punktu,
n u t a r i a
:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. G. 21,00 Lt (dvidešimt vieną litą)
teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės
biudžetą.
Teisėjai Margarita
Dzelzienė
Edmundas
Valentinas Jaras
Zina Mickevičiūtė