Civilinė byla Nr. 3K-3-192-695/2015

                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16445-2012-1

                              Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1., 21.4.1.1.

(S)                                                                                                                                  

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų rizikos valdymas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Finansų rizikos valdymas“ ir trečiajam asmeniui atsakovo pusėje akcinei bendrovei finansų maklerio įmonei „Finasta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, išvadą teikianti institucija – Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas R. G. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. 3859 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“, 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4655 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ ir 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ bei taikyti sandorio šalims restituciją; priteisti iš atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ ieškovo naudai atpirkimo sandoriais perleistų akcijų rinkos vertės, buvusios sandorių sudarymo metu, ir atpirkimo sandorių kainos skirtumą, t. y. 74 717,23 Lt (21 639,60 Eur); priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. gruodžio 17 d. tarp jo ir atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ buvo sudaryta sutartis Nr. 3859 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ (toliau – Atpirkimo sutartis Nr. 1), kurios pagrindu ieškovas, jam nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 27 916 vnt. AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų, perleido atsakovui, kartu įsipareigodamas Atpirkimo sutartyje Nr. 1 nustatyta tvarka ir terminais atsakovui perleistus vertybinius popierius atpirkti, sumokėdamas už juos Atpirkimo sutartyje Nr. 1 nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą. Atpirkimo sutartyje Nr. 1 buvo nustatyta 2,6 Lt (0,75 Eur) vieno vertybinio popieriaus pirkimo–pardavimo kaina, todėl už perleidžiamas 27 916 vnt. AB banko SNORAS akcijas atsakovas sumokėjo ieškovui 72 581,60 Lt (21 021,08 Eur).

              Taip pat nurodė, kad 2008 m. spalio 13 d. tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 4655 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ (toliau – Atpirkimo sutartis Nr. 2), kurios pagrindu ieškovas, jam nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 6262 vnt. AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų, perleido atsakovui, kartu įsipareigodamas Atpirkimo sutartyje Nr. 2 nustatyta tvarka ir terminais atsakovui perleistus vertybinius popierius atpirkti, sumokėdamas už juos Atpirkimo sutartyje Nr. 2 nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą. Atpirkimo sutartyje Nr. 2 buvo nustatyta 0,33 Lt (0,09 Eur) vieno vertybinio popieriaus pirkimo–pardavimo kaina, todėl už perleidžiamas 6262 vnt. AB banko SNORAS PVA akcijas atsakovas sumokėjo ieškovui 2066,46 Lt (598,48 Eur).

              Ieškovas nurodė, kad tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 13 d., tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 4657 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ (toliau – Atpirkimo sutartis Nr. 3), kurios pagrindu ieškovas, jam nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 40 861 vienetą AB Ūkio banko  paprastųjų vardinių akcijų, perleido atsakovui, kartu įsipareigodamas Atpirkimo sutartyje Nr. 3 nustatyta tvarka ir terminais atsakovui perleistus vertybinius popierius atpirkti, sumokėdamas už juos Atpirkimo sutartyje Nr. 3 nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą. Atpirkimo sutartyje Nr. 3 buvo nustatyta 0,46 Lt (0,13 Eur) vieno vertybinio popieriaus pirkimo–pardavimo kaina, todėl už perleidžiamas 40 861 vnt. AB Ūkio banko PVA akciją atsakovas sumokėjo ieškovui 18 796,06 Lt (5 443,71 Eur).

              2009 m. gruodžio 10 d. Vertybinių popierių komisija (toliau – VPK) sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-383 nustatė, kad atsakovas nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. vykdė investicinę veiklą, neturėdamas šiai veiklai reikalingos licencijos. VPK tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdamas technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su juo sandorius. Tokiu būdu įmonė sudarinėjo finansinių priemonių atpirkimo (REPO) sandorius su neprofesionaliais investuotojais. Ieškovas pažymėjo, kad ginčijami atpirkimo sandoriai tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryti būtent minėtu neteisėtos veiklos vykdymo laikotarpiu, t. y. atsakovui neturint investicinei veiklai vykdyti reikalingos licencijos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio) ieškovo R. G. ir atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ sudarytą 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. 3859 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“, 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4655 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ ir 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“; taikė sandorio šalims restituciją (piniginiu tarpusavio prievolių ekvivalentu) ir priteisė iš atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ 74 717,23 Lt (21 639,60 Eur) sumą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2242 Lt (649,33 Eur) bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai; priteisė iš atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ 50 Lt (14,48 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas, įvertinęs Lietuvos banko pateiktą 2012 m. gruodžio 18 d. raštą, kuriame pažymėta, kad AB banko SNORAS ir AB Ūkio banko paprastosios vardinės akcijos ieškovo ir atsakovo sudarytų atpirkimo sandorių metu buvo įtrauktos į prekybą Lietuvos Respublikose veikiančioje reguliuojamoje rinkoje AB „NASDAQ OMX Vilnius“, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir FPRĮ 3 straipsnio 27 dalies 1 punktu, šias akcijas laikė finansinėmis priemonėmis, o ieškovo ir atsakovo santykius kvalifikavo ir kaip investicinių paslaugų teikimą – sandorių sudarymą savo sąskaita (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalis 3 punktas). Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad ginčijamos atpirkimo sutartys laikytinos tik paprastomis paskolos sutartimis, neatsižvelgdamas į tai, jog pagrindinis atpirkimo sutarčių elementas  – investicinių paslaugų teikimas.

Teismas, atsižvelgdamas į išvadą teikiančios institucijos (Lietuvos banko) atstovės paaiškinimus, konstatavo, kad aukštesnę teisinę galią šalių kilusiame ginče turi galutinis 2009 m. gruodžio 10 d. VPK sprendimas, kuriuo remiasi ieškovas, o ne 2009 m. balandžio 21 d. VPK AB FMĮ „Finasta“ tikslinio patikrinimo aktas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VPK 2009 m. gruodžio 10 d. sprendime padaryta išvada, jog UAB „Finansų rizikos valdymas“, savo sąskaita sudarydamas sandorius už reguliuojamos rinkos ir daugiašalės prekybos sistemos ribų, suteikė technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su juo sandorius, o vadovaujantis FPRĮ 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi bei Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo taisyklių 21.1 punktu, UAB „Finansų rizikos valdymas“ galėjo vykdyti investicinę veiklą tik turėdamas A Kategorijos finansų maklerio įmonės licenciją. Tačiau dėl tokios licencijos įmonė į Komisiją niekada nesikreipė, veiklos vykdymo metu licencijos neturėjo. Teismas pažymėjo, kad VPK šiame sprendime konstatavo, jog ginčo sandorius UAB „Finansų rizikos valdymas“ sudarė pasinaudodamas AB FMĮ „Finasta“ techninėmis galimybėmis – t. y. UAB „Finansų rizikos valdymas“ veikė naudodamasis AB FMĮ „Finasta“ žmogiškaisiais resursais ir techninėmis galimybėmis, tokiu būdu sudarydamas sąlygas tretiesiems asmenims sudaryti su juo sandorius: nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens vienintelis akcininkas buvo AB „Invalda“ – „Finasta“ ir UAB „Finansų rizikos valdymas“ yra susiję asmenys, nes priklauso tai pačiai įmonių grupei; AB FMĮ „Finasta“ ir UAB „Finansų rizikos valdymas“ buveinių vieta sutampa, todėl faktiškai atpirkimo sutartys buvo sudaromos AB FMĮ „Finasta“ patalpose; investicines paslaugas asmenims teikė AB FMĮ „Finasta“ darbuotojai; atsakymus į skundus ir papildomus dokumentus VPK teikė AB FMĮ „Finasta“; 2007–2008 m. UAB „Finansų rizikos valdymas“ dirbo tik vienas darbuotojas – įmonės vadovas. Teismas nurodė, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2013 m. balandžio 29 d. rašte Vilniaus apylinkės prokuratūrai pateikė nuomonę, kad sąlyga „suteikdami technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius“ reiškia bet kokių priemonių visumą, leidžiančią pasinaudojant tomis priemonėmis sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju techninių priemonių priklausomybė konkrečiam asmeniui nėra svarbi, nes techninės galimybės gali būti suteiktos paslaugų, nuomos, išperkamosios nuomos, panaudos ir kitų sutarčių pagrindu, o svarbu tai, kad techninių priemonių visuma leidžia tretiesiems asmenims sudaryti sandorius su konkrečiu subjektu, o šis subjektas tokius sandorius sudaro nuolat ir sistemingai. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos bankas pažymėjo, jog paslaugų teikimo pobūdis (per nepriklausomą tarpininką, agentą arba tiesiogiai) neturi jokios įtakos subjekto pareigai vykdyti teisės aktų reikalavimus, susijusius su licencijos gavimu, taigi investicinę veiklą gali vykdyti ir investicines paslaugas teikti tik licencijuoti subjektai, nurodyti FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje, išskyrus FPRĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis.

Teismas konstatavo, kad visi trys atsakovo su ieškovu sudaryti atpirkimo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento, nes pagal 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą AB banko SNORAS akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams ir dėl to, kad nėra turto (akcijų), kuris turėtų būti grąžinamas ieškovui, teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad restitucijos tarp ieškovo ir atsakovo taikymas natūra šių sandorių atveju yra negalimas. Dėl šios priežasties teismas taikė restituciją atsakovui grąžinant ieškovui AB banko SNORAS akcijų vertę, buvusią sandorių sudarymo metu, pinigais. Teismas, atlikęs vienarūšių priešpriešinių prievolių įskaitymą, ieškovo naudai iš atsakovo priteisė sumą, atitinkančią akcijų rinkos vertės, buvusios sandorių sudarymo metu ir sandorių kainos skirtumą, t. y. bendrą 74 717,23 Lt (21 639,60 Eur) dydžio sumą bei 5 proc. procesines palūkanas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 17 d. nutartimi Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl šalių ginčo teisinių santykių kvalifikavimo, sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo šalių teisiniu kvalifikavimu, nes sutarčių 7.4 punktas nustatė, kad, ieškovui iki galo neįvykdžius savo prievolių nustatytais terminais ir sąlygomis, atsakovas turi teisę parduoti jam nuosavybės teise priklausančius investicinius vienetus savo nuožiūra ir gautomis lėšomis padengti visas ieškovo prievoles; jei pardavus investicinius vienetus gautos pinigų sumos neužtenka ieškovo įsipareigojimams vykdyti, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas įvykdytų savo įsipareigojimus pervesdamas trūkstamus pinigus į atsakovo banko sąskaitą. Sutarčių 7.5 punktas nustatė, kad per dešimt darbo dienų ieškovui neatpirkus investicinių vienetų, atsakovas turi teisę laisvai jais disponuoti. Taigi teisėjų kolegija sprendė, kad tarp šalių susiklostę santykiai nebuvo tradiciniai paskolos santykiai, o kvalifikuotini kaip apelianto investicinių paslaugų teikimas neprofesionaliam investuotojui – ieškovui, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių teisiniams santykiams taikė FPRĮ.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, kad atsakovas organizuotai nuolat ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sąskaita už reguliuojamosios rinkos ir daugiašalės sistemos ribų, taip pat, kad sandorius sudarė pasinaudodamas trečiojo asmens techninėmis galimybėmis. Taigi sprendžiant klausimą dėl investicinės veiklos licencijavimo, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje pateiktų įrodymų vertinimu bei tuo, kad atsakovo veikla, naudojantis AB FMĮ „Finasta“ techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis, buvo vykdoma organizuotai, nuolat ir sistemingai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra sutariama ne tiek dėl teisės aiškinimo, kiek dėl faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo bei pažymėjo, kad šioje byloje taikytinos Europos Sąjungos finansinių rinkų (MiFID) direktyvos ir FPRĮ nuostatos teisėjų kolegijai yra pakankamai aiškios, todėl sprendė, kad pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo nėra.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios licenciją, bei pažymėjo, kad, atsižvelgiant į šią teisės normą bei į CK 1.80 straipsnį, sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, negalioja, jei jį sudaręs asmuo neturi tokios veiklos licencijos, nes teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyviosios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas su ieškovu sudarė investicinių paslaugų sutartis, neturėdamas licencijos, ir sprendė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė imperatyviosios įstatymo normos. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai pripažino šalių sudarytus sandorius niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad restitucijos taikymas šioje byloje reiškia, kad panaikinus ginčo sandorį ir taikius restituciją, ieškovo teisinis statusas tampa toks pats kaip iki atpirkimo sutarčių sudarymo, nes ieškovas, sudaręs atpirkimo sutartį su atsakovu, pastarajam, neturinčiam finansų maklerio licencijos, perleido akcijas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Kasatoriaus teigimu, skundžiami teismų procesiniai sprendimai grindžiami neteisingu investicinės veiklos licencijavimo institutą reglamentuojančių materialiosios teisės normų (2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 200/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID), FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 4 straipsnio) aiškinimu ir taikymu. Kasatorius nurodo, kad FPRĮ 2 straipsnis įtvirtina daugybę atvejų (investicinių paslaugų teikimo ir investicinės veiklos vykdymo kriterijų), kai investicinių paslaugų teikimas nėra licencijuojamas ir nepatenka į FPRĮ veikimo sritį, t. y. ne visai investicinei veiklai (paslaugoms teikti) yra būtina turėti finansų maklerio licenciją. Vien tik sandorių (tarp jų ir atpirkimo) sudarymas savo sąskaita nereiškia investicinių paslaugų teikimo, jeigu tuo nesuteikiamos techninės galimybės tretiesiems asmenims sudaryti tokius sandorius. Tiek FPRĮ, tiek MiFID direktyvoje vartojamos formuluotės (suteikdami technines galimybes ir sudarydami sąlygas) savo turiniu yra tapačios, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nepagrįstai išplėtė ir iškreipė šios normos esmę: „sandorius sudarė pasinaudodamas trečiojo asmens techninėmis galimybėmis“. Kasatoriaus teigimu, netinkamą finansų maklerio įmonės licencijavimo instituto aiškinimą rodo ir netinkamas MiFID direktyvos perkėlimas į FPRĮ, pasireiškiantis netinkamu direktyvos vertimu į lietuvių kalbą, netinkamu termino „sistema“ įvardijimu „techninės priemonės“, – terminas „techninės galimybės“ nėra paaiškintas FPRĮ, o MiFID apskritai nevartojamas. Taigi, kasatoriaus teigimu, jo veiklai licencijos nereikėjo.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė bendruosius restitucijos taikymo principus ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos restitucijos taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta byloje UAB „Šalvis“ v. bendra Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006; 2008 m.                  spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos techninio sporto draugija v. UAB „Pas Ąžuolą“, bylos Nr. 3K-3-449/2008). Restitucijos institutas taikytas nepagrįstai, nes kasatoriaus padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo pagerėtų – šiame ginče neįmanoma šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sutarčių sudarymo. Kasatoriaus teigimu, sutarčių sudarymo metu ieškovas gavo pinigų ekvivalentą už savo perduodamus vertybinius popierius (akcijas), pinigų vertė nepasikeitė, o akcijos smarkiai nuvertėjo, o vėliau jos apskritai tapo bevertės ir buvo nacionalizuotos dėl nepriklausančių nuo sutarties šalių aplinkybių ir atsakovas, neperžengdamas sutarties teisėto vykdymo ribų, pardavęs šias akcijas, gavo mažesnę pinigų sumą, nei buvo suteikta ieškovui už šiuos vertybinius popierius. Pagal kasacinę praktiką tokiais atvejais restitucija negali būti taikoma, o sutartis pripažįstama negaliojančia nuo jos nuginčijimo dienos.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai, nesant nei Acte clair, nei Acte eclaire pagrindų, nesikreipdami į ESTT, pažeidė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies (a) punktą, CPK 3 straipsnio 5 dalį, nes MiFID direktyvos per se FPRĮ nuostatos yra neaiškios, netinkamai perkeltos į nacionalinę teisę.

Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė įrodinėjimo proceso nuostatas VPK sprendimui ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštui de facto suteikdami prejudicinę galią aiškinant FPRĮ ir MiFID, savarankiškai šių teisės aktų prasmės ir jų taikymo kasatoriui nenagrinėjo. Teismai de facto VPK sprendimo turinio netyrė ir neanalizavo, nors faktiškai toks sprendimas yra oficialusis dokumentas (CPK 197 straipsnio 2 dalis), turi būti vertinamas ir tiriamas bendra tvarka.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo AB FMĮ „Finasta“ prašo kasacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; atsižvelgiant į atsakovo veiklos licencijavimo teisinio reglamentavimo neaiškumą ir netinkamą VPK bei žemesnės instancijos teismų FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimą ir taikymą, prašo kreiptis į ESTT dėl atitinkamų MiFID nuostatų išaiškinimo. Pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Trečiojo asmens teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas sandorius sudarė savo sąskaita (buvo sandorio šalimi) ir jokių investicinių paslaugų tretiesiems asmenims neteikė, t. y. atsakovas veikė naudodamasis licencijavimo išimtimi (FPRĮ 2 straipsnio 4 dalis 4 punktas). Trečiasis asmuo nurodo, kad tik nuo 2010 m. pabaigos atpirkimo sandoriai yra priskiriami prie investicinių paslaugų – finansų rinkoje iki 2010 m. rugsėjo 23 d. VPR išaiškinimo Nr. 13K-7 atpirkimo sandoriai nebuvo priskiriami prie investicinių paslaugų – šie sandoriai buvo traktuojami kaip paskolos teisiniai santykiai, kuriems užtikrinti paskolos gavėjas perleidžia nuosavybę (titulą) paskolos davėjui. Trečiasis asmuo pažymi, kad visi atsakovo sudaryti atpirkimo sandoriai, įskaitant ir ieškovo sandorius, buvo sudaryti iki minėto VPK išaiškinimo (2005–2008 m.). Atsakovas neatitinka sisteminę prekybą vykdančio finansinio tarpininko požymių, taip pat teismai nepagrįstai netyrė Reglamento reguliavimo, neatsižvelgė į MiFID reguliavimo tikslus, apsiribojo tik pažodiniu VPK sprendimo atkartojimu, taip pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles ir be pagrindo suteikdami VPK sprendimui prejudicinę galią. Trečiasis asmuo palaiko skunde išdėstytus argumentus dėl kreipimosi į ESTT ir pritaria išvadai, kad teismai įvykdė procedūrinį pažeidimą, nes, nesant nei Acte clair, nei Acte eclaire pagrindų, nesikreipdami į ESTT pažeidė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies (a) punktą, CPK 3 straipsnio 5 dalį. Trečiasis asmuo palaiko kasatoriaus argumentus, išsakytus dėl netinkamo restitucijos instituto taikymo, nes teismai nevertino CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatų – restitucijos netaikymo sąlygos. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, taikydami restituciją, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas visą laiką naudojosi atsakovo suteiktais pinigais, gavo iš to naudą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. G. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti ieškovo naudai iš kasatoriaus visas kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovas pažymi, kad kasatoriaus argumentai pagal savo turinį ir modeliavimo kontekstą yra iš esmės siekis civilinėje byloje po beveik penkerių metų nuo priėmimo kvestionuoti individualų – kasatoriaus atžvilgiu priimtą – administracinį aktą, nes taisyklės, nustatančios reikalavimus turėti arba gauti finansų maklerio licenciją, jos gavimo ir išdavimo procedūrą yra ne privatinės, o viešosios, t. y. administracinės teisės reguliavimo objektas. Atsakovo teigimas, kad jam nebuvo privaloma licencija, yra atmestinas, nes kasatorius tokiais teiginiais akivaizdžiai prieštarauja savo pripažintoms aplinkybėms (VPK 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu nustatyta, kad kasatorius teikė investicines paslaugas neturėdamas finansų maklerio licencijos; jam buvo paskirta 4000 Lt (1158,48 Eur) bauda – kasatorius šias aplinkybes pripažino, paskirtą sankciją įvykdė, minėto VPK sprendimo neskundė). Ieškovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik kasatoriaus kritikuojamus tris įrodymus, bet ir 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 2K-195, 2010 m. rugsėjo 23 d. VPK išaiškinimą Nr. 13K-7 – teismas ištyrė įrodymus visų įrodymų kontekste bei įvertino juose užfiksuotus faktinius duomenis. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad žemesnės instancijos teismai 2009 m. gruodžio 10 d. VPK sprendimo Nr. 2K-383 de facto nelaikė prejudiciniu, nes šis sprendimas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip galiojantis ir jau įvykdytas viešojo administravimo institucijos individualus teisės taikymo aktas. Pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. VPK parengė išaiškinimą Nr. 13K-7, taigi atsakovas prašo kasacinio teismo paneigti tiek atsakovo atžvilgiu priimto administracinio akto teisėtumą, tiek finansinių priemonių rinką prižiūrinčių institucijų nuosekliai grindžiamą bei aiškinamą teisinį REPO sandorių reglamentavimą apskritai. Ieškovas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai siekia pasinaudoti FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto išimtimi, kuri nagrinėjamu atveju atsakovui nėra taikytina, nes „techninių galimybių“ vertinimas nėra aktualus, mat atsakovas teikė investicines paslaugas (dėl ko jam apskritai netaikoma FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto išimtis); atsakovas de facto suteikė tretiesiems asmenims technines galimybes sudaryti su juo sandorius. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad panašaus pobūdžio bylos su iš esmės identiškais prašymais ir reikalavimais dėl FPRĮ nuostatų taikymo, kreipimosi į ESTT dėl FPRĮ ir MiFID direktyvos nuostatų yra itin dažnos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminėje praktikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertybinių popierių atpirkimo sandorių sudarymą yra pripažinusi vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriais, t. y. investicinių paslaugų teikimu. Ieškovas pažymi, kad jokio teisinio pagrindo kreiptis į ESTT nėra, nes tiek 2009 m. gruodžio 10 d. VPK sprendime Nr. 2K-383, tiek žemesnės instancijos teismų sprendimuose, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje itin išsamiai nurodoma ir detalizuojama, kokiomis teisės normomis MiFID direktyvos nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę. Ieškovas nesutinka su atsakovo kasacinio skundo teiginiais dėl restitucijos taikymo, nes jis neprašo teismo grąžinti jam visą akcijų vertę atitinkančią pinigų sumą, tik skirtumą tarp ieškovo pagal REPO sandorius gautos pinigų sumos ir tuometės atsakovui perduotų vertybinių popierių vertės. Atsakovas klaidina teismą dėl tariamų savo nuostolių dydžio, nes visus iš ieškovo įgytus vertybinius popierius atsakovas pardavė brangiau, nei už juos sumokėjo ieškovui, taigi šalims pritaikius restituciją atsakovo padėtis iš esmės nepablogės, o ieškovo – nepagerės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl investicinės veiklos licencijavimo institutą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Nagrinėjamu atveju šalys vykdė atpirkimo sandorius, t. y. sandorius, kuriais viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja parduoti finansines priemones ar pinigus kitai šaliai (pirkėjui), o šis sumoka pirkimo kainą, ir kuriais pardavėjas įsipareigoja nustatytu laiku ateityje atpirkti iš pirkėjo tas pačias ar lygiavertes finansines priemones ar tokią pat pinigų sumą už sutarties kainą.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas savo sąskaita su ieškovu yra sudaręs tris atpirkimo sandorius: atpirkimo sandorį pagal 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį  Nr. 3859 dėl 27 916 vienetų AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo; atpirkimo sandorį pagal 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4655 dėl 6262 vienetų AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo ir atpirkimo sandorį pagal 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 dėl 40 861 vieneto AB Ūkio banko  paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo. Taip pat nustatyta, kad VPK 2009 m. gruodžio 10 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-383 nurodyta, jog atsakovas nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. vykdė investicinę veiklą, neturėdamas šiai veiklai reikalingos licencijos. Teismai nurodė, kad VPK tyrimo metu buvo nustatyta, jog atsakovas organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdamas technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su juo sandorius. Tokiu būdu įmonė sudarinėjo finansinių priemonių atpirkimo (REPO) sandorius su neprofesionaliais investuotojais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VPK ,2009 m. gruodžio 10 d. priimdama sprendimą Nr. 2K-383, įvertino pažeidimo bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė išvadą, jog atsakovo veikla, naudojantis AB FMĮ „Finasta“ techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis, buvo vykdoma organizuotai, nuolat ir sistemingai, t. y. šiai veiklai netaikoma FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto išimtis.

Kasatoriaus teigimu, skundžiami teismų procesiniai sprendimai grindžiami neteisingu investicinės veiklos licencijavimo institutą reglamentuojančių materialiosios teisės normų (2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 200/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID), FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 4 straipsnio) aiškinimu ir taikymu.

Finansų rinkų instrumentų direktyva (MiFID) yra kertinis Europos Sąjungos finansinės integracijos ramstis. MiFID instrumentų sistemą sudaro: 1) pamatinė Direktyva Nr, 2004/39/EB; 2) įgyvendinanti Direktyva 2006/73EB bei 3) įgyvendinantis Reglamentas Nr. 1287/2006. MiFID direktyva taikoma toms įmonėms, kurios įprastai teikia profesionalias investicines paslaugas ir (ar) plėtoja profesionalią investicinę veiklą; ši direktyva neapima įmonių, užsiimančių kitokia profesine veikla (Direktyvos 2004/39/EB preambulės (7) punktas). Šios direktyvos taikymo sritis neapima įmonių, kurios valdo nuosavą turtą ir vykdo įsipareigojimus, neteikia investicinių paslaugų ir (ar) nevykdo investicinės veiklos, t. y. verslo savo sąskaita, nebent tai yra rinkos formuotojai ar įmonės, organizuotai, dažnai ir sistemingai užsiimančios verslu savo sąskaita už reguliuojamos rinkos arba DPS ribų, taip sudarydamos sąlygas tretiesiems asmenims pasinaudoti siūloma sistema įtraukiant juos į prekybinius santykius (Direktyvos 2004/39/EB preambulės (8) punktas).

Direktyvos 2004/39/EB 4 straipsnio 1 dalies 2) punkte reglamentuota, kad „investicinės paslaugos ir veikla“ – tai bet kurios šios direktyvos I priedo A skirsnyje išvardytos paslaugos ir veikla, susijusios su bet kuriomis minėto teisės akto I priedo C skirsnyje išvardytomis priemonėmis. Direktyvos 2004/39/EB I priedo A skirsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad investicinės paslaugos ir veikla yra sandorių sudarymas savo sąskaita, o 7 dalyje nurodoma, kad į šią sąvoką patenka ir įsipareigojimas pirkti ar parduoti finansines priemones. Finansinių priemonių sąvoka pateikiama Direktyvos 2004/39/EB I priedo C skirsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad finansinės priemonės – inter alia, pinigų rinkos priemonės. Finansų ir ekonomikos mokslo doktrinoje atpirkimo (REPO) sandoriai taip pat priskiriami būtent pinigų rinkos priemonių kategorijai, taigi REPO sandorių sudarymas yra investicinių paslaugų teikimas ir patenka į  Direktyvos 2004/39/EB taikymo sritį. Be to, Reglamento Nr. 1287/2006, įgyvendinančio Direktyvą Nr. 2004/39/EB, 2 straipsnio 10 dalis atpirkimo arba atvirkštinio atpirkimo sandorius, arba pirkimo siekiant parduoti atgal arba pardavimo siekiant atpirkti sandorius priskiria prie vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandorių. Tai taip pat patvirtina faktą, kad atpirkimo sandoriai yra reguliuojami MiFID instrumentais.

Nors REPO sandoris formaliąja prasme yra panašus į įkeitimo arba pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sandorius, šio sandorio esminis tikslas – investavimas bei pelno gavimas: subjektas, parduodantis vertybinius popierius, siekia gauti pelną dėl perleistų vertybinių vertės padidėjimo atpirkimo momentu, lyginant su verte jų pardavimo momentu. Finansų rinkose įprasta už perleistus vertybinius popierius gautas lėšas panaudoti kitiems vertybiniams popieriams įsigyti, kurie vėl parduodami, o gauta pinigų suma panaudojama vertybiniams popieriams įsigyti. Taip investuotojas gauna galimybę už turimą pinigų sumą įsigyti daugiau vertybinių popierių. Taip padidindama investicinė grąža arba diversifikuojamos investicijos. Atvirkštinį REPO sandorį sudarantis subjektas, turintis perteklinių lėšų, taip taip įgyja galimybę gauti greito pelno – už įsigytus vertybinius popierius sumokama kaina paprastai yra mažesnė, nei vertybinių popierių rinkos vertė, o atpirkimo kaina nustatoma didesnė už pardavimo kainą. Tokiu būdu abi sandorio šalys iš sandorio gauna pajamų. Taigi REPO sandorių sudarymas yra investicinė veikla taip pat ir pagal savo esmę bei siekiamus tikslus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atpirkimo sutartys kvalifikuotinos kaip investicinių paslaugų teikimo sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Finansų rizikos valdymas“ v. A. J., 3K-3-121/2014).

Kadangi REPO sandorių sudarymo paslaugų teikimas yra investicinė veikla, jos vykdymui reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją (FPRĮ 4 straipsnis, Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnis). FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją. Subjektas, siekdamas įgyti leidimą užsiimti investicine veikla, pavyzdžiui, leidimą sudaryti sandorius savo sąskaita, įskaitant atpirkimo sandorių sudarymą, privalo turėti A kategorijos finansų maklerio įstaigos licenciją (Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 03-263, 17–18.3 punktai). Pagal FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas šio įstatymo II ir III skyriuose nustatyti reikalavimai netaikomi asmenims, kurie sudaro sandorius tik savo sąskaita ir neteikia kitų investicinių paslaugų. Išimtis netaikoma rinkos formuotojams ir asmenims, kurie organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudaro sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdami technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dalis subjektų, galinčių profesionaliais pagrindais užsiimti investicine veikla, kuriems taikoma licencijos išimtis, pavyzdžiui, draudimo įmonės, kolektyvinio investavimo subjektai bei pensijų fondai (atitinkamai Direktyvos 2004/39/EB 2 straipsnio 1 dalies a) punktas ir  2 straipsnio 1 dalies h) punktas) patenka į kituose teisės aktuose įtvirtintų licencijavimo reikalavimų taikymo sritį, todėl jiems yra taikomi didesni arba panašūs kriterijai, lyginant su tais, kuriuos investicinėms įmonėms nustato MiFID, todėl šiems subjektams pagal MiFID netaikomas reikalavimas turėti licenciją. Daliai subjektų, kurie tam tikrais atvejais gali teikti atsitiktines investicines paslaugas, kai investicinės paslaugos yra šalutinės pagrindinės tokio subjekto veiklos atžvilgiu, tokia išimtis leidžia tinkamai vykdyti subjekto pagrindinę veiklą (Direktyvos 2004/39/EB 2 straipsnio 1 dalies c), i) ir j) punktai). Taigi šiems subjektams, siekiant tinkamai vykdyti ekonominę veiklą, gali kilti poreikis teikti investicines paslaugas, tačiau šios paslaugos nėra jų pagrindinis verslas. Trečioji grupė išimčių susijusi su asmenimis, teikiančiais investicines paslaugas tik įmonių grupės viduje ir neteikiančiais jų tretiesiems asmenims (Direktyvos 2004/39/EB 2 straipsnio 1 dalies b) ir f) punktai) arba tais atvejais, kai veikla, kuri kitu atveju galėtų būti kvalifikuojama kaip investicinių paslaugų teikimas, pasireiškia tuo, jog įmonės darbuotojams suteikiama teisė įsigyti jos vertybinių popierių (Direktyvos 2004/39/EB 2 straipsnio 1 dalies e) ir f) punktai). Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje pateiktus įrodymus (VPK 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą, Lietuvos banko 2013 m. balandžio 8 d. raštą, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. balandžio 29 d. raštą), nustatė, kad UAB „Finansų rizikų valdymas“ netaikomos FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos, ir konstatavo, kad atsakovas privalėjo turėti licenciją teikti investavimo paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia teismo išvada. Taip pat teismų nustatyta, kad atpirkimo sandorių sudarymas buvo pagrindinė UAB „Finansų rizikos valdymas“ veikla.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepatenka į subjektų dalį, galinčių profesionaliais pagrindais užsiimti investicine veikla, kuriems taikoma licencijos turėjimo išimtis, t. y. pagal MiFID netaikomas reikalavimas turėti licenciją. Kaip minėta, MiFID direktyva taikoma toms įmonėms, kurios įprastai teikia profesionalias investicines paslaugas ir (ar) plėtoja profesionalią investicinę veiklą; ši direktyva neapima įmonių, užsiimančių kitokia profesine veikla. Kasatorius nepatenka į jo įrodinėjamą MiFID ir FPRĮ taikymo išimtį: netenkinama sąlyga „neteikia investicinių paslaugų ir (ar) nevykdo investicinės veiklos“, todėl laikytini nepagrįstais kasatoriaus argumentai, kad teismų procesiniai sprendimai grindžiami neteisingu investicinės veiklos licencijavimo institutą reglamentuojančių materialiosios teisės normų (2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 200/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID), FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 4 straipsnio) aiškinimu ir taikymu. Esant tokioms aplinkybėms, kiti kasatoriaus argumentai, susiję su sąvokų „techninių galimybių suteikimas“ bei „sąlygų tretiesiems asmenims sudarymas“ santykio nustatymu, nebeturi teisinės reikšmės.

Dėl atpirkimo sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad būtų užtikrintas civilinių santykių   teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013; ir kt.). Tačiau tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas – sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003; ir kt.). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; ir kt.).

CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008).

Bylą nagrinėję teismai visus tris atsakovo su ieškovu sudarytus atpirkimo sandorius pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Teismai nustatė, kad atsakovas, neturėdamas licencijos, su ieškovu sudarė investicinių paslaugų sutartis, ir sprendė, kad atsižvelgiant į FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį bei į CK 1.80 straipsnį, sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, negalioja, jei jį sudaręs asmuo neturi tokios veiklos licencijos, nes teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyviosios.

Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Impronela Tours“ v. UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. M. R., S. R., bylos Nr. 3K-3-492/2012).  

Nurodytų normos imperatyvumą apibrėžiančių nuostatų kontekste kasacinis teismas vertina FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnio nuostatas, kad REPO sandorių sudarymo paslaugų teikimas yra investicinė veikla ir jai vykdyti reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog investicinės veiklos vykdymui reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją, yra neabejotinai imperatyvaus pobūdžio, tačiau, sprendžiant dėl šio reikalavimo nesilaikymo padarinių šalių vykdomiems atpirkimo sandoriams, t. y. trijų  sutarčių „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ galiojimui, atsižvelgtina į šio reikalavimo paskirtį. Licencija yra formalus leidimas atlikti tam tikrus veiksmus – leidimas užsiimti investicine veikla, jos turėjimas skirtas patvirtinti, kad įmonė teikia profesionalias ir kvalifikuotas investicines paslaugas ir (ar) plėtoja profesionalią investicinę veiklą, licencijavimo taisyklių nustatymas užtikrina sąžiningą konkurenciją tarp finansines paslaugas teikiančių subjektų bei suteikia vartotojams didesnį paslaugų pasirinkimo spektrą. Pažymėtina, kad reikalavimų turėti licenciją pažeidimas patenka į UNIDROIT 2010 3.3.1. straipsnio taikymo sritį. DCFR II.-7:302 straipsnio (1) dalis nurodo, jog tais atvejais, kai sutartis pažeidžia imperatyviąją teisės normą, šis pažeidimas sukelia tokias teisines pasekmes sutarčiai, kokias tiesiogiai nustato ta imperatyvioji teisės norma. Pagal (2) to paties straipsnio dalį tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimo atžvilgiu, teismas gali: (a) pripažinti sutartį galiojančia; (b) pripažinti sutartį negaliojančia su retrospektyviniu efektu, visą ar iš dalies; arba (c) pakeisti sutartį arba jos pasekmes. To paties straipsnio (3) dalyje nustatyta, jog sprendimas, priimtas pagal šio straipsnio (2) dalį, turi būti tinkamas ir proporcingas pažeidimui atsakas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant: (a) normos, kuri buvo pažeista, tikslą; (b) asmenų, kurių apsaugai, taisyklė egzistuoja; (c) bet kokią sankciją, kuri gali būti taikoma pagal pažeistą taisyklę; (d) pažeidimo rimtumą; (e) ar pažeidimas buvo tyčinis; (f) santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo turėti licenciją įmonės veiklai pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sutartimi, jei sutarties nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Įmonės veiklos licencijos neturėjimas kvalifikuojamas kaip imperatyviųjų įmonės veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimas, bet jis nepripažįstamas pagrindu sudarytus įmonės sandorius laikyti niekiniais ir dėl to negaliojančiais. Kadangi tai yra įstatyme nustatytas įmonės veiklos pažeidimas, tai gali būti pagrindas kitokiai atsakomybei taikyti, kaip šiuo atveju administracinei atsakomybei baudos forma.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo REPO sandorių sudarymo paslaugų teikimui (investicinei veiklai ir jos vykdymui) finansų maklerio įmonės licencijos turėjimo nesilaikymas sudarant atsakovui savo sąskaita su ieškovu tris atpirkimo sandorius (atpirkimo sandorį pagal 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį  Nr. 3859 dėl 27 916 vienetų AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo; atpirkimo sandorį pagal 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4655 dėl 6 262 vienetų AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo ir atpirkimo sandorį pagal 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 dėl 40 861 vieneto AB Ūkio banko paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo) savaime nelemia sandorio negaliojimo, nes dėl to nepažeisti nei sutarties šalių, nei viešieji interesai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju konstatuotas faktas, jog kasatorius veiklą vykdė neturėdamas licencijos, ir sprendžia, kad tai yra pažeidimas, už kurį jam buvo skirta administracinė atsakomybė – bauda. Kita vertus, ši faktinė aplinkybė nėra susijusi su šalių sudarytomis sutartimis „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ – byloje nėra duomenų, ar sudarant šias sutartis ieškovas patyrė nuostolių vien dėl to, kad kasatorius neatitiko investicinėms paslaugoms teikimo reikalavimo, t. y.  neturėjo įmonės veiklos licencijos ir/ ar tuo buvo pažeisti ieškovo, kaip vartotojo apsaugos standartai arba ieškovui, kaip vartotojui, nebuvo suteiktas didesnis paslaugų pasirinkimo spektras. Todėl teisėjų kolegija nepasisako šiuo aspektu. Reikalavimo turėti įmonės veiklos licenciją pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sudarytomis sutartimis – nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Ir tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimui, teismas neturi pagrindo pripažinti sutartį šiuo pagrindu niekine ir negaliojančia. Kartu nėra pagrindo pasisakyti dėl restitucijos taikymo pagrindų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai ištyrė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas – be nurodyto pažeidimo, kitų aplinkybių sandorio negaliojimui ar nuginčijimui pagrįsti nenurodė, todėl neįrodyta, kad sandoriai ir jų vykdymas pažeidė ieškovo teises. Kaip neįrodytas, nesant pagrindo taikyti FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį, reikalavimas atmetamas.

Teisėjų kolegija dėl kitų kasatoriaus argumentų atskirai nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961 , 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.).

Patenkinus atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ kasacinį skundą, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkinamas, kasatoriui iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius iš viso sumokėjo 4710 Lt (1364,11 Eur) žyminio mokesčio (105, 166 b. l.; 2 t. ), todėl ši suma jam priteistina iš atsakovo. Kasatorius nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas advokato pagalbai pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš ieškovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme atlyginimas 50,00 Lt (14,48 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 4,01 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio       1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą.

Ieškovo R. G. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Finansų rizikos valdymas“ (j. a. k. 300045450) iš ieškovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 4710 Lt (1364,11 Eur) (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt keturis Eur 11 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) viso 18,49 Eur (aštuoniolika Eur 49 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Algis Norkūnas

                       Dalia Vasarienė

                        Vincas Verseckas