Civilinė
byla Nr. 2S-248-345/2010
Procesinio
sprendimo kategorija:
122.2.;122.4.;(S).;

VILNIAUS APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. kovo 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija,
susidedanti iš
kolegijos
pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
kolegijos
teisėjų Virginijos Volskienės ir Tatjanos Žukauskienės,
kolegijos
posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „MFL“ atskirąjį skundą
dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 1 d. nutarties, kuria
prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, civilinėje
byloje pagal ieškovo UAB „Lėdis“ ieškinį atsakovui UAB „MFL“ dėl įsiskolinimo
ir delspinigių priteisimo.
Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
ieškovas UAB „Lėdis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu
prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „MFL“ 3712,76 Lt įsiskolinimo, 523,14 Lt delspinigių
ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones
– areštuoti atsakovui priklausantį turtą ir pinigines lėšas, esančias
sąskaitose bankuose bei uždrausti atlikinėti bet kokius veiksmus,trukdančius
užtikrinti pareiškimą.
Zarasų rajono apylinkės teismas
2009-10-01 nutartimi ieškovo UAB „Lėdis“ prašymą taikyti laikinasiąs apsaugos
priemones tenkino iš dalies, areštavo atsakovo UAB „MFL“ turto 4400 Lt. sumai.
Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalavimas turtinio pobūdžio, skolos
suma žymi, ir kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių gali pasunkėti arba
tapti negalimu teismo sprendimo įvykdymas.
Atskiruoju skundu atsakovas UAB“MFL“
prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-10-01 nutartį, kuria
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nurodo,kad laikinosios apsaugos priemonės
atsakovui buvo pritaikytos be pagrindo ir neteisėtai, teimas nevertino byloje
esančių įrodymų, kurie patvirtina, jog atsakovas yra sumokėjęs 3299,64 Lt.
Atsakovas nėra gavęs prašymo dėl laikinųjų priemonių taikymo. Teismas
tenkindamas ieškovo prašymą, pažeidė įrodymų vertinimo principus, įtvirtintus
CPK 185 str.. Atsakovo veikla stabili, įmonė nevengia įsipareigojimų vykdymo. Teismas
neįsitikino realia grėsme, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teigia, jog
ieškovo reikalaujama suma nėra didelė ir pati savaime negali būti pripažinta pakankamu
pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės neatitinka
teisingumo, maksimalumo draudimo, proporcingumo bei pusiausvyros principams, o taip pat susiklosčiusiai
teisminei praktikai, sprendžiant tokius prašymus.
Atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija remdamasi bylos
medžiaga, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo
prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos
aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio
proceso normas.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d.,
teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis
laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant CPK 145 str. numatytas
laikinąsias apsuagos priemones, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje
situacijoje sprendimo neįvykdymo grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio
pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Spręsdamas laikinųjų apsuagos priemonių
taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina procesinio
dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik
vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
Pagal susiklosčiusią teismų
praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti negalimas, preziumuojama tada, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla
dėl didelės pinigų sumos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą
dėl 4235,90 Lt sumos priteisimo. Kolegija sprendžia, jog tokia suma laikytina
yra pakankama tenkinti ieškovo prašymą ir tai yra vienas iš pagrindų taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto motyvai, jog ši suma objektyviai nėra
didelė atsižvelgiant į jos stabilią veiklą bei įsipareigojimų vykdymą atmestini.
Kolegijos nuomone, vien tai, kad apeliantas nurodo ,jog jo vekla stabili dar
nereiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos, kadangi
nepateikti įrodymai, ar apeliantas neturi skolinių įsipareigojimų kitiems
fiziniams ir juridiniams asmenims. Be to įmonės finansiniai rodykliai nėra
pastovus jie gali keistis tiek į gerąją puse, tiek gali pablogėti. Nevertinant
byloje esančių reikalavimų pagrįstumo pažymėtina, jog atsakovas neneigia
aplinkybės, jog įsiskolinimas egzistuoja, t.y.įsipareigojimai nėra pilnai
įvykdyti. Tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas
(nutartis) taikyti šioje byloje laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas
išvadomis, nepažeidžia teisingumo, lygiateisiškumo bei šalių pusiausvyros
principo, taip pat nevaržo atsakovo interesų daugiau nei būtina teisėtų tikslų
pasiekti.
Atsakovo argumentas, jog teismas
nepagrįstai nutarė areštuoti turto už didesnę sumą nei yra ieškinio suma
atmestinas, nes įstatymas nedraudžia užtikrinti ir kitas ieškovo išlaidas,
tokias kaip bylinėjimosi išlaidas, išlaidas susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu.
CPK 148 str. 1 d. nuamto, kad
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui
išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė
spręsti ar tokia grėsmė yra ir, ar ji reali, priklauso teismui. Teisėjų
kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas turėjo pagrindo manyti, kad
pranešimas atsakovei apie prašymo taikyti laikinąsiąs apsuagos priemones
nagrinėjimą apsunkins šių priemonių taikymą arba padarys jį nebeįmanomą. Nepranešus
apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą, atsakovui suteikia teisė
būti išklausytam vėliau, nes CPK 151 str. numato nutarties dėl laikinųjų
apsaugos priemonių apskundimo tvarką.
Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos
priemonės yra laikinojo pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis
sąlygomis bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra
taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises,
kad būtų apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Jei reikalaujama
priteisti suma apeliantui, kaip jis pats teigia, nėra didelė, jis turi teisę
pateikti prašymą dėl įmokėjimo reikalaujamos priteisti sumos į teismo
specialiąją sąskaitą, laidavimo ar turto įkeitimo (CPK 146 str. 2d.). Be to
civilinio proceso normos numato laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir
panaikinimo tvarką ( CPk 146, 150 str.). CPK 147 str. numato teisę atsakovui
kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę
reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam sukėlė ieškovo
prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad
atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą
pirmos instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas,
paliekant Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-10-01 nutartį nepakeistą (CPK 337
str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
CPK 336 str. 337 str. 1 p., kolegija
n u t a r ė :
Zarasų rajono apylinkės
teismo 2009m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „MFL“ valstybės naudai 5,60 Lt. pašto išlaidų, nagrinėjant bylą
apeliacine tvarka.
Kolegijos pirmininkas Henrichas
Jaglinskis
Teisėjos Virginija
Volskienė
Tatjana Žukauskienė